Lietuvos Prezidento vaidmuo Lietuvos institucinėje struktūroje

TURINYS

ĮVADAS 2
1. LR KONSTITUCIJOS NUMATYTOS PREZIDENTO GALIOS 3
1.1. LR PREZIDENTO STATUSAS 3
1.2. SIMBOLINĖS GALIOS 3
1.3. “REIKŠMINGOS” GALIOS 4
2. PREZIDENTO SANTYKIAI SU PARLAMENTU 5
2.1. PREZIDENTINĖS DAUGUMOS ATVEJIS 5
2.2. SUGYVENTINIO ATVEJIS 6
2.3. NEIŠTIKIMYBĖS ATVEJIS 7
2.4. DAUGPARTINIS PARALYŽIUS 8
IŠVADOS 9Įvadas
Kalbant apie Lietuvos Prezidento vaidmenį Lietuvos institucinėje struktūroje, neišvengiamai susiduriama su valdžių padalijimo Lietuvoje, taip pat Prezidento galių bei jų panaudojimo efektyvumo klausimais. Per 11 Lietuvos nepriklausomybės metų dar nesusiklostė politinio gyvenimo tradicijos, nėra pakankamos politinės patirties, galų gale turėjome vos du, nors ir visiškai skirtingus prezidentus. Todėl remdamasi santykiais tarp valdžios institucijų, Konstitucinio Teismo doktrina, gausiomis politologų išvadomis bei politinėmis realijomis, pabandysiu įvertinti Lietuvos Prrezidento vaidmenį institucinėje struktūroje.

Pusiau prezidentinio valdymo modelio pasirinkimas Lietuvoje siejamas su kompromisiniu sprendimu, kovoje dėl įtakos, tarp komunistų (parlamentinis režimas) ir Sąjūdžio (prezidentinis režimas) pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Todėl, praėjus vos 9 metams nuo Prezidento institucijos įkūrimo, reikėtų įvertinti jos svarbą.

Darbą būtų galima skirti į dvi dalis: pirma – tai Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucijos numatytų Lietuvos Prezidento galių bei funkcijų pateikimas, kuris leis suprasti, kiek jo vaidmuo yra realus, kiek – simbolins; antra – skirtingų laikotarpių politinių situacijų tarp valdžios institucijų nustatoma Prezidento vieta valdžių sttruktūroje, kuri parodys, kaip gali kisti Prezidento įtaka esant skirtingoms Seimo bei vyriausybės sudėtims. Tai yra pagrindiniai ir vienodai svarbūs veiksniai, siekiant įvertinti Prezidento vaidmenį tarpinstitucinėje struktūroje.

Tačiau pirmiausiai reikėtų skirti šiek tiek dėmesio svarbiam LR Konstitucinio teismo 1998 m. sausio 10 d. nu

utarimui, kuriame LR valdymo modelis priskirtas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors ir “su kai kuriais prezidentinės valdymo formos ypatumais” . Kadangi šis sprendimas sukėlė daug diskusijų tarp politologų bei politikų ir yra susijęs su mano keliamu darbo tikslu, viena užduočių bus parodyti ir tai, kad mano manymu Lietuvos Prezidentui suteiktos galios yra pakankamai stiprios bei reikšmingos, kad Lietuvą būtų galimą priskirti pusiau prezidentiniam modeliui.1. LR Konstitucijos numatytos Prezidento galios
1.1. LR Prezidento statusas
Prezidento vietą šalia kitų valdžios institucijų nustato LR Konstitucijos 5 straipsnis, kuriame teigiama, kad “valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas” . 77 straipsnis jau teigia, kad “Prezidentas yra valstybės vadovas” ir “atstovauja Lietuvos valstybei”. Skirtingai nei Seimas, jis nesusaistytas jokiais ryšiais su tauta (tik tiek, kad ši jį išrenka) ir jai neeatstovauja. Būtent 78 straipsnį galime laikyti lemiančiu faktoriumi, kuris apribojo Prezidentą nuo Seimo: skirtingai nei parlamentinio režimo, pusiau prezidentinio režimo Prezidentai renkami tautos. Lietuvoje tai padarė šią instituciją kur kas svarbesnę, nei ji būtų parlamento išrinkto Prezidento atveju. 83 straipsnis dar labiau atriboja Prezidentą nuo Seimo: “Prezidentas negali būti Seimo nariu”, ir dar svarbiau – Prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėse partijose . Žodis “veiklą” reiškia, kad jis negalėti būti ne tik partijos, turinčios daugumą Seime vadovu ir taip įtakoti valstybės politiką, bet ir ta
ai, kad negali būti net ir “simbolinis” partijos veikėjas. Tai galutinai nutraukia bet kokį (bent jau formaliai) asmeninį ryšį su Seimu.
1.2. Simbolinės galios
Nustačius formalų Prezidento statusą galima iš arčiau pažvelgti į jo galias. Konstitucijoje galima išskirti reikšmingas ir labiau simbolines Prezidento galias. Būtent tos “reikšmingos” galios ir nustato, kiek svarbi yra Prezidento institucija lyginant su kitomis institucijomis, tuo tarpu simbolinės galios būdingos visų valdymo modelių Prezidentams. Pastarosios yra nereikšmingos mano darbo atžvilgiu, todėl jas verta tik paminėti: teikia LR pilietybę, skiria valstybės apdovanojimus, teikia malonę nuteistiesiems, suteikia aukščiausius karinius laipsnius ir pan. Daugelis tokių simbolinių pareigų kaip dalyvavimas įvairiose konferencijose, oficialiuose priėmimuose ir kt. nėra numatytos Konstitucijoje ir dažniausiai yra privalomos vien dėl protokolinių nuostatų ar asmeninių poreikių (kaip reitingų kėlimas dalyvaujant gausiuose renginiuose) ir savybių (labdaros organizacijų kūrimas bei dalyvavimas jų veikloje).
1.3. “Reikšmingos” galios
Kur kas svarbiau šiame darbe atkreipti dėmesį į vadinamąsias “reikšmingas” funkcijas, kurios įtakoja valdžių padalijimą ir tuo pačiu paties Prezidento vaidmenį santykyje su kitomis institucijomis. Kadangi Prezidentas yra priskiriamas vykdomajai valdžiai, jis sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Tuo Prezidento santykiai su užsienio politika nesibaigia: jis pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus, priima už
žsienio diplomatinių atstovybių įgaliojimus ir kt.
Mums kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į vidaus politiką, kadangi čia matoma daugiausiai santykių su kitomis institucijomis sąlyčio taškų. Valstybės užsienio politikos prioritetai daugiau ar mažiau nustatomi bendru sutarimu, kadangi čia vyrauja aiškūs prioritetai (NATO, ES ir kt.). Tuo tarpu požiūriai į valstybės vidaus reikalus bei tikslus (o tiksliau – būdai tuos tikslus pasiekti) dažnai skiriasi ir sukelia vidinius prieštaravimus bei konfliktus, kurie ir leidžia pamatyti patį valdžių padalijimo principą bei kiekvienos iš institucijų rolę padalijime.
Kad Lietuvos Prezidentas nėra simbolinis ir grynai atstovaujantis parlamentarizmą galime pamatyti iš numatytų funkcijų: vyriausybės formavimo – teikia svarstyti ir su Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, tvirtina Vyriausybės sudėtį, priima jos įgaliojimus išrinkus naują Seimą, priima Ministrų atsistatydinimą, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo (taip pat ir 3 Konstitucinio Teismo) teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus, ginkluoto užpuolimo atveju priima sprendimus dėl gynybos, karo padėties įvedimo ir pan. ir teikia tvirtinti Seimui. Be jokios abejonės, visos šios funkcijos yra gyvybiškai svarbios. Tačiau mano tikslas nėra išvardinti Prez.idento funkcijas ir taip parodyti koks jis svarbus. Dar viena svarbesnių, tačiau gana simbolinė Prezidento teisė – leisti dekretus, kuriais skelbia įstatymus. Simbolinė ji ta prasme, kad visus dekretus privalo pasirašyti ir Ministras Pirmininkas, tokiu būdu tapdamas atsakingu už ju
uos.
Iš tikrųjų viskas būtų pakankamai aišku, jeigu ne tai, kad šioje vietoje Prezidento vaidmenį slopina kitos institucijos, o ypač Seimas. Skirtingai nei grynai prezidentiniame valdymo modelyje (pvz., JAV, kur Prezidentas vienašališkai skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus iki gyvos galvos), pusiau prezidentiniame modelyje veikia valdžių apribojimo, o ne atskyrimo principas . T.y., siekiant vieno sprendimo reikalingas kitos institucijos patvirtinimas, pvz., Prezidentas, norėdamas skirti Ministrą Pirmininką privalo gauti Seimo sutikimą. Be abejo, Prezidentas sieks sau palankios asmenybės.
Šioje dalyje neužsiminiau apie veto teisę ir jos panaudojimo galimybę, taip pat Seimo galimybę įveikti veto. Ši viena svarbiausių Prezidento teisių yra labai priklausoma nuo santykių su Seimu ir bus aptarta kitose darbo dalyse. Reikia paminėti tik tiek, kad be įstatymų iniciatyvos teisės, Prezidentas taip įgyvendina savo legislatyvinę valią ir gali užblokuoti, jo nuomone, netinkamų įstatymų leidybą tuo išryškindamas savo vaidmenį. Seimas, savo ruožtu, turi teisę tą vaidmenį sumenkinti savo vaidmens didėjimo sąskaita įveikdami Prezidento veto, tačiau tokiu būdu tapdami atsakingais moraliai už tą įstatymą.
Visas galimas Prezidento-parlamento santykių modifikacijas prieš keletą dešimtmečių pateikė prancūzas M.Duverger, ir nors dėl apimties stokos man nepavyks perteikti visko, ką jis konstatavo, visi šie atvejai, taip pat jų atitikimas Lietuvos politiniame gyvenime per 11 pastarųjų metų bus itin naudingi siekiant suprasti Prezidento vaidmenį Lietuvos institucinėje struktūroje.2. Prezidento santykiai su Parlamentu
M.Duverger, nagrinėjęs Prezidento ir Parlamento santykius Prancūzijoje išskyrė keturis Prezidento ir parlamento daugumos atvejus: prezidentinės daugumos, sugyventinio, neištikimybės bei daugpartinio paralyžiaus atvejus. Ir nors tik keletui atvejų galime rasti atitikimų Lietuvoje, verta bent jau paminėti visus keturis, kadangi ateityje šie atvejai gali atsirasti.
2.1. Prezidentinės daugumos atvejis
Šiam atvejui būdinga situacija, kaip prezidento ir parlamentinės daugumos politinės pažiūros sutampa. Aiškiau sakant, Prezidentą ir parlamentinę daugumą sieja viena ideologija. Dažniausiai tokiais atvejais Prezidentas yra parlamentinės daugumos partijos lyderis, tačiau, kaip minėjau anksčiau, Prezidentas negali būti Seimo nariu ir jis sustabdo savo veiklą politinėse partijose. Šis atvejis yra naudingiausias Prezidentui, kadangi jis turi parlamento palaikymą formuojant vyriausybę, kontroliuoti ją, taip pat vykdyti savo politinę iniciatyvą be baimės būti sustabdytas. Ta nauda Prezidentui yra proporcingas jo vaidmens stiprėjimui. Kartais tas vaidmuo gali būti toks stiprus, kad peržengtų Konstitucijos rėmus .
Lietuvoje šiam atvejui priskirti galime A.Brazausko prezidentavimo laikotarpį, kai Seimą kontroliavo LDDP dauguma. Ryšių tarp šios partijos ir A.Brazausko ieškoti net nereikia. Tačiau realiai atsitiko paradoksali situacija: A.Brazauskas pasižymėjo nusišalinimu nuo aktyvios politikos. Tai galima paaiškinti dviem teiginiais: pirma – A.Šleževičius buvo ryški asmenybė, kurio politika pilnai atitiko Prezidento lūkesčius; antra – A.Brazausko asmeninės charakterio savybės bei politinio gyvenimo tradicijų stoka. Lietuvoje nebuvo pasinaudota LR Konstitucijos teikiamomis galimybės Prezidentui ir jo vaidmuo greičiau buvo minimalus, nei galimas maksimalus.
Antras toks atvejis pasitaikė po 2000 m. Seimo rinkimų. Iš esmės skirtinga ir situacija, ir Prezidento veiksmai. Parlamentinę daugumą sudarė dviejų partijų, laimėjusių sakykim “antrą ir trečią vietas”. V.Adamkaus vaidmuo buvo visiškai skirtingas nuo M.Brazausko – aktyvus. Tačiau esant ardančiajai stipriai opozicijai (LSDP) buvo neišvengta vyriausybės krizės, nors ir su stipriu palaikymu.
Kalbant apie veto teisę, šiuo atveju priimami dauguma Prezidento vetuotų įstatymų su pasiūlytomis pataisomis.2.2. Sugyventinio atvejis
Šiam atvejui būdingas Prezidentas ir parlamentinė dauguma, atstovaujanti skirtingoms politinėms pažiūroms. Prezidentas paprastai yra priverstas patvirtinti sau nepalankų Ministrą Pirmininką. Tokiu būdu dualistinė Lietuvos Vykdomoji valdžia padalijama tarp oponuojančių Prezidento ir parlamento daugumo remiamo Ministro Pirmininko. Šiuo atveju Prezidentas gali neapleisti savo vaidmens valstybės politikos, tačiau jis greičiausiai jau nebus pozityvus (pvz., Prezidentas neteiks premjero kandidatūros arba teiks neparankų parlamentui kandidatą, kurio kabineto programai nesugebės pritarti ir Prezidentas paskelbs pirmalaikius Seimo rinkimus). Tačiau pastebima tendencija šiuo atveju nusišalinti nuo aktyvaus vidaus politinio gyvenimo ir imtis užsienio politikos .

Lietuvoje Prezidentui trūksta Konstitucinių galių pasipriešinti parlamentinei daugumai skiriant premjerą. Po 1996 m. Seimo rinkimų A.Brazauskas negalėjo pasipriešinti konservatorių monolitiškai daugumai, o po 2001 m. vyriausybės krizės V.Adamkus negalėjo padaryti to paties prieš socialdemokratų bei socialliberalų koalicinę daugumą. V.Adamkaus situacija yra kiek parankesnė, nei anuomet A.Brazausko, kadangi jis turi opozicijos užnugarį. Tuo ir galima paaiškinti V.Adamkaus vaidmens tik nežymų sumažėjimą. Tačiau jį slopina dabartinės daugumos veto, kuriuo ši naudojasi gana dažnai. A.Brazausko vaidmens sumažėjimas buvo sąlygotas vėlgi dviejų priežasčių: pirma – asmeninės savybės, priimant savo paties suformuotą “tylaus Prezidento” tradiciją; antra – galimybės pasireikšti ar prastumti savo politiką nebuvimas. V.Adamkaus vaidmuo šiuo atveju yra kur kas labiau matomas ir mano siejamas su asmeninėmis charakterio savybėmis bei stipriu opozicijos palaikymu. Lyginant pasiektus rezultatus, šie nedaug palankesni V.Adamkaus naudai, tačiau pastarasis daugiau konfliktuoja su parlamentine dauguma.

Veto teise šiuo atveju pasinaudojama kur kas dažniau, nei parlamentinės daugumos atveju, tačiau jų atmetama dauguma ir įstatymai įsigalioja be Prezidento pataisų ir su Seimo pirmininko parašu.
2.3. Neištikimybės atvejis
Tai trečias atvejis, kurį M.Duverger pažymi kaip laikiną. Šis situacija atsiranda kai parlamentinė dauguma apgauna savo Prezidentą ir paremia ne jį, o Ministrą Pirmininką. Ilgainiui šis atvejis transformuojasi į sugyventinio atvejį. Esant tokiems akibrokštams, kaip apgavystė galimi staigūs Prezidento vaidmens pasikeitimai. Viena vertus, jis gali išsigąsti ir atsitraukti nuo politikos. Kita vertus, jis gali siekti atsikovoti parlamento paramą.
Neištikimybės situaciją Lietuvoje 1996 m. pradžioje (A.Šleževičiaus bei A.Brazausko santykius) daugiausiai lėmė ankstesnė pastarojo elgsena – minimalus Prezidento vaidmuo ir parlamento netikėjimas esant tokiai situacijai, kai reikalaujami efektyvūs sprendimai, kad Prezidentas “prabus” ir letargo miego. Prireikė metų, kol A.Šleževičius atsistatydino. V.Adamkus per savo Prezidentinę rinkiminę kampaniją pareiškė, kad tokia situacija, esant poste jam, būtų trukusi savaitę ar dvi. Tai reiškia, kad Prezidento vaidmeniui Lietuvoje didelę reikšmę turi asmeninės savybės.
Nepriklausomai nuo Prezidento elgesio šioje situacijoje, veto teise pasinaudojama retai ir jos daugiausiai priimamos.
2.4. Daugpartinis paralyžius
Tai ketvirtasis atvejis, kai parlamente nesusidaro ryški ir stabili dauguma. Šis atvejis keičiasi tik per naujus parlamento rinkimus. Daug partijų gali nesugebėti pritarti naujo premjero kandidatūrai ar vyriausybės programai. Nors Lietuvoje tokio atvejo esant Prezidento institucijai dar nebuvo, galima tikėti, kad esant aktyviam Prezidentui jo vaidmuo būtų itin ryškus ir svarbus bei atvirkščiai. M.Duverger teigia, jog paprastai Prezidento vaidmuo tokiais atvejais būna itin pastebimas bei reikšmingas.

Išvados

Taigi, siekiant nustatyti Prezidento vaidmenį bet kurios šalies institucinėje struktūroje svarbiausią reikšmę turi valdymo modelis. Prezidentinėje valstybėje. valstybės vadovo vaidmuo yra kur kas didesnis ir reikšmingesnis jau vien dėl to, kad jis primeta savo valią kitoms institucijoms ir šios turi taikyti prie jo. Nereikia pamiršti ir Konstitucijos suteiktų galių bei funkcijų. Todėl ir Prezidento rinkimams tose šalyse skiriamas ypatingas dėmesys. Parlamentinėse valstybėse Prezidentas renkamas parlamento, jis nušalinimas nuo vyriausybės formavimo ir jam suteiktos daugiausiai simbolinės galios. Lietuvoje, kaip minėjau pradžioje, pasirinktas kompromisinis pusiau prezidentinis valdymo modelis, kuriame Prezidento vaidmuo išryškėja ne tik Konstitucijos suteiktų galių, tačiau ir tarpinstitucinių santykių fone.

Lietuvoje Prezidento vaidmenį nulemia daug veiksnių: jam suteiktos Konstitucinės galios, taip pat Konstitucinės galios, suteiktos parlamentui, vyriausybei; be jų svarbios yra kitų institucijų sudėtys, santykiai tarp jų, asmeninės politinių lyderių savybės ir daugelis kitų. Dėl vietos stokos pavyko apžvelgti tik pačius svarbiausius bei pagrindinius veiksnius – Konstitucijos suteiktas galias bei Prezidento santykius su parlamentu. Tačiau esu įsitikinusi, jog šie veiksniai pakankamai atskleidė Prezidento vaidmens kitimą.

LR Konstitucijoje numatytos gana plačios ir pakankamai svarbios Prezidento “reikšmingos” funkcijos bei simbolinės funkcijos. Jų panaudojimą, o tuo pačiu ir Prezidento vaidmenį įtakoja 4 M.Duverger išskirti pusiau prezidentinių režimų atvejai. Didžiausias vaidmuo įmanomas esant “parlamentinės daugumos” atvejui, tačiau A.Brazausko sukurta nusišalinimo nuo aktyvios politikos sukurta tradicija susilpnino jo vaidmenį (A.Brazauskas daugiau dėmesio skyrė užsienio politikai). Tiesa, V.Adamkus sulaužė šią trumpalaikę tradiciją sukurdamas taisyklę, kad nuo Prezidento asmeninių savybių priklauso Prezidento vaidmuo Lietuvoje. Kur kas mažesnį vaidmenį Prezidentas gali atlikti esant “sugyventinio atvejui”, kadangi yra užgožtas opozicinės daugumos Seime bei jam priešiškos Vyriausybės. Nors “neištikimybės atvejis” yra trumpalaikis reiškinys, juo Prezidentas gali pasinaudoti aktyviai įsitraukdamas į politiką ir tuo sustiprindamas vaidmenį. Kadangi “daugpartinio paralyžiaus” Lietuvoje nepasitaikė, sunku kalbėti, kaip pasielgtų Prezidentas. Greičiausiai čia vėl lemtų asmeninės savybės.

Norint galutinai įvertinti Prezidento vaidmenį trūksta mažiausiai dar dviejų, tiesa mažiau svarbių dalių (čia tarpinstitucinių sąlyčio taškų mažiau, kuriuose aptariamas Prezidento vaidmuo): Prezidento-Vyriausybės santykių bei Vyriausybės-Parlamento santykių.

Taigi, stipriam Prezidento vaidmeniui Lietuvoje sudarytos visos Konstitucinės sąlygos (tai leidžia konstitucijoje numatytos jo galios bei funkcijos), tačiau galutinai stipriam Prezidento vaidmeniui reikalingos aktyvaus Prezidento asmeninės savybės, sugebėjimas pasinaudoti Konstitucinėmis galiomis bei parlamentinės daugumos palaikymas, o silpnas vaidmuo būdingas santūrioms Prezidento savybėms ir parlamentinės opozicijos dauguma.

Kitas darbo tikslas buvo parodyti, kad Konstitucinio Teismo doktrina, teigianti, jog Lietuva yra parlamentinė respublika su kai kuriais prezidentinio valdymo modelio ypatumais gal ir yra teisingas Konstitucijos atžvilgiu, tačiau kritikuotinas politinėms realijoms (Konstitucinis Teismas yra nešališkas ir darydamas sprendimą šiuo atveju rėmėsi tik Konstitucijos tekstu, o dėl tokios Konstitucijos formuluotės reikėtų kaltinti Konstitucijos kūrėjus ) – vienas pagrindinių skiriamųjų parlamentarizmo ir pusiau prezidentizmo bruožų yra atitinkamai Prezidento rinkimas parlamentarų ar tautos. Taip pat Prezidento vaidmuo formuojant vyriausybę, užsienio politikoje ir kt. srityse. Šis darbas yra pakankamas įrodymas, kad Prezidento vaidmuo gali būti itin didelis ir pakankamas Lietuvą priskiriant pusiau prezidentiniam modeliui.

Šaltinių ir literatūros sąrašas:

– Duverger M. A New Political System Model: Semi-presidential Government // European Journal Of Political Research. – 1980. – No.8. – P. 165-187
– .Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993. – 64 p.
– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Valstybės žinios. – 1998. – Nr.5. P.57-63.
– Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos Politinėje Sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija. – 1998. – Nr.2. – P.38-53.
– Sartori G. Lyginamoji Konstitucinė Inžinerija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. P 91-140
– Talat-Kelpša L. Prezidentas ir parlamentas: reikšmė valstybės politiniam stabilumui // Politologija. – 1997. – Nr. 1. – P. 133-141.

Leave a Comment