Lietuvos Respublikos pinigų politika ir integraciniai procesai

TURINYS

Įvadas 2
1. Europos piniginė sistema 3
1.1. OVZ 3
a. Raida 4
b. Valiutų kursų mechanizmas 5
c. Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas 5
d. Ekiu 6
e. EMS žlugimas ir jo pasekmės 6
2. EPS kūrimo strategija 7
a. Delorso ataskaita 7
b. ES sutartis ir konvergencijos kriterijai 8
3. EPS kūrimo etapai 9
a. Pirmasis etapas 9
b. Antrasis etapas 10
c. ECB ir ECBS 10
d. Trečiasis etapas 11
4. EPS nauda ir kaštai 12
5. Europos integracijos rūšys 13
Išvados 14
Naudota literatūra 15Įvadas
Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimas paminėtas EEB steigimo sutartyje 1957 metais, tačiau tuo metu EPS sąvoka neapėmė bendrų pinigų įvedimo, o numatytas tik ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas. Šiandien, nors ir dėl ekonominių priežasčių kurta, o vėliau Europos Sąjungos pavadinimą gavusi valstybių sąjunga, dėl glaudesnės ne tik ek konominės, tačiau ir politinės integracijos ne tik siejama su EPS, tačiau yra ir neatsiejama jos dalis. Jau šiandien būsimos ES narės įsipareigos ateityje tapti EPS dalyvėmis. Be to, narystė ES ir EPS yra to paties integracinio proceso etapai. Ankstesnė kandidačių orientacija į makroekonominės, ekonominės, iždo ir pinigų politikų formavimo bei įgyvendinimo procedūras neabejotinai padeda geriau pasirengti narystei pačioje ES. Tai itin svarbu ir Lietuvai, kuri šiuo metu yra asocijuota ES narė.
Europos integracija ES vyksta dvejomis kryptimis – gilyn ir platyn. Todėl svarbūs ir r šios integracijos motyvai, kurie taip pat yra dvejopi: vidiniai ir išoriniai. Pirmieji siejami su siekiu apriboti po II Pasaulinio karo beatsigaunančios Vokietijos galimą dominavimą, stiprinti Europos šalių ekonomikas, padaryti jas atviras viena kitai su kuo mažesniais apribojimais. Išorinės – siekis sė

ėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kurioje Europos šalių dalis po II Pasaulinio karo buvo smarkiai sumažėjusi, kai Japonijos ir ypač JAV rinkos rodė nerealius prekybos tempų didėjimus.
Nors, kaip minėjau, EB buvo sukurtos ekonominiais pagrindais, pamažu jos ekonominiai integraciniai procesai įgavo ir politinį pobūdį. Šiame darbe bus apžvelgti EPS mechanizmai bei raida, kuri susideda ne tik iš oficialiai Mastrichto sutartyje nustatytų etapų, tačiau ir iš ankstesnių, tačiau ne ką mažiau svarbių bandymų sukurti tokią sąjungą. Vėliau bus trumpai aptartos ekonominės integracijos rūšys. Galima teigti, kad šis darbas – tai ekonominės integracijos raida Europoje.1. Europos piniginė sistema
Kalbant apie EPS kūrimą, neatskiriama detalė yra Europos piniginė sistema. Nepavykus įgyvendinti EPS pagal Vernerio pateiktą planą, buvo imtasi tarpinio varianto, kuris ir buvo Europos piniginė sistema. To odėl apie verta užsiminti šiek tiek plačiau.
Pinigų integracijos poreikis pirmą kartą užfiksuotas dar Romos sutartyje 1958 m., kurios pagrindu buvo įkurta EEB. 107 steigimo sutarties straipsnyje teigiama, kad “valiutų kursai yra bendrų interesų reikalas”. Iki 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m. Vėliau pateiktame Vernerio pranešime pateiktas tvarkaraštis, kuriame visas procesas suskirstytas į stadijas. Tačiau dėl ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių nesugebėjo laikytis nustatytų va
aliutų svyravimų ir EPS idėjos įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui. Tuomet pateiktame kitame plane ir egzistavo Europos pinigų sistema, kuri turėjo tapti plano, įgyvendinant EPS idėją, dalimi ir kuri didele dalimi pasiteisino. Nors ji ir nebuvo piniginė sąjunga tikrąją to žodžio prasme, pačiame EPS kūrimo procese užėmė itin svarbią reikšmę: buvo pakloti pamatai įvedant bendrus pinigus, sureguliuoti valiutų kursų svyravimai, matomos teigiamos pusės bei trūkumai, galų gale – stimulas neatsisakyti EPS idėjos. Sukurta Europos pinigų sistema, iš pradžių sutikta gana skeptiškai, gyvavo sėkmingiau nei tikėjosi kritikai .

Europos piniginė sistemą, egzistavusi EEB nebuvo naujas darinys. Tokių sąjungų buvo ir anksčiau, iš kurių vienos pasiteisino, kitos – ne. Dėl ypač greito komunikacijų technologijų plėtojimosi ir dėl vis didesnės visų pasaulio šalių integracijos į tarptautines finansų rinkas vyko segmentacijos nykimas, kuris, kaip ir internacionalizmo augimas veikė atskirų šalių vyriausybių vykdomas pinigų bei iždo politikas.

Viena pagrindinių priežasčių, skatinančių EB nares jungtis į monetarinę sąjungą – nešvarus valiutos kursų svyravimas, neleidžiantis Europos valstybėms tolygiai vystytis ir išlikti konkurencingais pasaulinėje rinkoje. Ypač europiečiams rūpėjo tai, kad jų dalis prekyboje po II Pasaulinio karo žymiai sumažėjo, kai tuo tarpu JAV – padidėjo.

Globalizacijos procesai sudarė palankias sąlygas formuotis tokiai sąjungai, tačiau ji formavosi pirmiausiai dėl politinių priežasčių, o tik paskui dėl ekonominių . Todėl ne
eveltui buvo teigiama, kad EPS reikalinga taikai Europoje palaikyti. Po Šaltojo karo pabaigos motyvai, be abejo, pasikeitė: ekonominė tarpusavio priklausomybė ir efektyvių sprendimų priėmimas; pasaulinė konkurencija; spekuliavimas valiuta ir pasaulinė valiuta; konkurencija su JAV. Vis didėjant EEB šalių tarpusavio priklausomybei ir ekonomikų atvirumui, kaip parodė praktika, viena valstybė nesugebėjo pasiekti numatytų tikslų: kainų stabilumo, užimtumo, išorės pusiausvyros, harmoningos plėtros, prekių kokybės bei konkurencingumo. Šių argumentų pakako, kad būtų pradėta įgyvendinti idėja sukurti EPS.1.1. OVZ
1953 m. R. Mundel paskelbė optimalios valiutų zonos teoriją (1999 m. už teorijos išplėtojimą autoriui skirta Nobelio premija), kurios esmė buvo nustatymas, ar tam tikriems regionams racionalu sudaryti valiutų sąjungą. Tam buvo nustatyti tam tikri kriterijai:
§ gamybos veiksnių – kapitalo ir darbo – mobilumas;
§ darbo užmokesčio ir kainų lankstumas
§ prekybos atvirumas;
§ produktų įvairovė.
Valstybėm, kurių ekonomika santykinai uždara, siauras gaminamos produkcijos spektras, nelanksti kainų ir atlyginimų sistema, nemobili darbo ir kapitalo sistema, neracionalu jungtis į pinigų sąjungą.
Valstybės, dalyvaujančios pinigų sistemoje, turi atsisakyti savarankiškos pinigų politikos, o tai yra vienas esminių dalyvavimo EPS trūkumų šalių lygyje. Esant staigiems rinkos pokyčiams ir asimetriniams rinkos šokams valstybės nebegali keisti valiutos kurso ar palūkanų normų. Jas gelbsti atlyginimų lankstumas sąjungoje, kai tai pagerina vienos valstybės einamosios sąskaitos padėtį kitos valstybės einamosios sąskaitos perviršio sąskaita krizės atveju. Taip pat darbo jėgos mobilumas, ka
ai vienoje valstybėje didėjant nedarbui, o kitoje trūkstant darbuotojų šie persikelia. Tačiau šis atvejis tinka tik esant restrikcinei regiono padėčiai ir laisvam asmenų judėjimui. Darbo mobilumas užtikrina visišką užimtumą atitinkamoje zonoje, kai darbo veiksnių paklausos kreivė vienai prekei persislenka į kitą, gaminamą visai kitoje zonos vietoje. Kitais atvejais padeda kapitalo mobilumas ar laisvas prekių judėjimas. Kitaip tariant, valstybėms asimetrinio šoko būseną švelninti padeda tos priemonės, pagal kurias nustatomi ir OVZ kriterijai. Vadinamosios fiskalinio išlyginimo sistemos nėra naujas dalykas ir tai padeda krizės atvejais.
1969 m. OVZ teorija papildyta dar vienu kriterijum – ekonominės zonos produkcijos struktūra yra vienas iš svarbiausių bruožų, pagal kurį galima apibūdinti OVZ. Industrinės valstybės, turinčios produkcijos ir eksporto įvairovę, yra geros kandidatės į OVZ, net jei darbo veiksnių mobilumas yra nedidelis. Valstybės, kurios eksportuoja įvairią produkciją, eksporto apimties asimetrinio šoko svyravimai yra nedideli, o tai reiškia, kad nėra ir dažnų valiutos kurso pakeitimų arba svyravimų.
Apskritai, optimalios valiutų zonos teorija yra neišsemiama ir turi begalę aspektų, todėl čia išsakyti pagrindiniai teiginiai yra tik “švelnus prisilietimas” prieš šios teorijos.a. Raida
Pirmi rimti žingsniai žengti buvo 1969 m. aukščiausio lygio susitikime Hagoje, 1970 m. Vernerio ataskaita ir 1972 m. aukščiausiojo lygio susitikimas Paryžiuje. 1972 m. kovo mėnesį nustatytas siaurose ribose EEB valiutų kursai, atsižvelgiant į JAV dolerį. Čia buvo įgyvendinamas “gyvatės principas”, kur EEB valiutos turėjo būti susietos taip, kad svyruotų “koridoriaus”, nustatyto pagal svarbiausių pasaulio valiutų vertes, rėmuose. Tačiau dėl naftos kainų krizės, nesutarimų tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ši sistema visai sužlugo.
1977 m. Europos Komisijos Prezidentas R.Jenkins pasiūlė naują rinkos modelį – Europos pinigų sistemą (EB valstybių bendradarbiavimo valiutų srityje forma). Literatūroje teigiama, kad ši sistema buvo sukurta kaip reakcija į EB šalių valiutų keitimo kurso didelį nepastovumą, kuris kėlė grėsmę Europos integraciniams procesams. Ji įkurta 1979 m. Europos viršūnių tarybos sprendimu. Jos funkcijos – sukurti valiutinio stabilizavimo zoną EEB ribose ir tuo būdu eiti link bendrosios valiutos, įkurti Europos centrinį banką. Nuo pat pradžių Didžioji Britanija paskelbė neprisijungsianti prie šios sistemos. Išlygos padarytos buvo padarytos Italijai, kuriai nustatytos kur kas platesnės valiutos svyravimo ribos +,- 6%. Ispanija ir Didžioji Britanija, prie sistemos prisijungusios tik 1989m. taip pat gavo tokias pat palankias sąlygas. Bendrai šią sistemą sudaro šios dalys:
valiutų kursų mechanizmas,
Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas;
Europos valiutinis vienetas (ekiu kaip atsiskaitymo vienetas).b. Valiutų kursų mechanizmas
Valiutų kursų mechanizmas – tai sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose. Nustatyti baziniai kursai kiekvienai valiutai ekiu atžvilgiu, vadinami pariteto ribomis. Šis mechanizmas iš esmės skiriasi nuo “gyvatės principo”, kadangi čia valiutų kursai gali svyruoti tam tikrose ribose. Kuriant sistemą Didžiosios Britanijos ir Ispanijos valiutoms nustatytos ribos buvo didesnės, už standartines +, – 2,25% ir buvo +, – 6%. Numatytos priemonės nustatė, kad dviems valiutoms artėjant prie svyravimo ribų (kitaip – intervencinių taškų), šalių centriniai bankai privalo patenkinti visus pirkimus ir pardavimus pagal atitinkamą valiutų kursą nuo 8.00 iki 15.00 Grinvičo laiku (vadinamasis intervencijos mechanizmas). Dažnai atsitikdavo taip, kad centriniai bankai parduoda valiutos, kurios jau nebeturi atsargose arba tokią sumą, kuri viršija einamąsias užsienio valiutos atsargas. Tokiu metu centriniai bankai galėjo veikti tik naudodamasis labai trumpo laikotarpio kreditavimo priemonėmis. Paskola, kurią paimdavo centrinis bankas turėjo būti grąžintas per 75 dienas, o paskolos suma – ribojama. 1987m. numatyta, kad tokį kreditą centrinis bankas galėjo gauti valiutai pasiekus intervencinį tašką. Atrodytų, kad centriniam bankui pačiam galėjo būti naudinga anksčiau sudaryti situaciją valiutai pasiekti intervencinį tašką, kad būtų anksčiau gauta paskola ir taip gauti lengvesnes pasekmes.
1997 m. Amsterdame Europos viršūnių taryba nusprendė sukurti naują valiutų kursų stabilumo mechanizmą, kuris susietų eurą su kol kas nedalyvausiančių pinigų sąjungoje ES valstybių valiutomis .c. Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas
Trumpalaikes paskolas Europos pinigų sistemos narių centriniams bankams teikė ir intervencijoms užsienio valiutų rinkose atliko Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas. Jis vykdė atsiskaitymo ir skolinimo operacijas. Įkurtam fondui numatytos tokios funkcijos:
a) fondas turėjo sumažinti Bendrijos valiutų svyravimo ribas viena kitos atžvilgiu;
b) veikti Bendrijos valiutų rinkose ir
c) vykdyti atsiskaitymus tarp Bendrijos šalių centrinių bankų, vadovaudamasis numatyta politika .
Pavykta įgyvendinti tik a ir c punktus, tuo tarpu “b” funkcija nebuvo atliekama, kadangi centriniai bankai patys kišdavosi į valiutų rinkas atsižvelgdama į JAV dolerio kurso judėjimą. Trumpalaikis kreditas galėjo būti suteiktas ilgiausiai 9 mėnesiams. Buvo galima prašyti paskolos ir ilgesniam laikotarpiui. Vidutinio laikotarpio finansinę paramą (2-5 metai) gauti buvo nepopuliaru dėl to, kad reikėjo gauti EB Ministrų tarybos leidimo. Dėl biurokratinių procesų privalomumo dažniau buvo kreipiamasi į TVF.d. Ekiu
Ekiu (Europe Currency Unit) – Europos piniginis vienetas, vadinamasis Europos Bendrijos valstybių valiutų krepšelis, kuriame valstybių narių valiutų dalys yra fiksuotos atitinkamai tų valstybių indėliui į bendrą EB prekybą ir bendrąjį nacionalinį produktą , kurie nustatyti ekiu sukūrimo metais. Ši valiuta įvesta 1978 m. gruodžio 18 d. 1984 m. laikinai į sistemą įtraukta Graikijos drachma, o 1989 m. rugsėjį – ir Ispanijos ir Portugalijos valiutos. Ekiu krepšelis paprastai būdavo peržiūrimas kas 5 metai, o valiutų svoriai keičiami tik tuo atveju, kai jos svoris pakistų daugiau nei 25%. Šią valiutą laikyti galėjo tik EB narių centriniai bankai, gavę tokį leidimą. Privačiai ji būdavo pardavinėjama. Dauguma komercinių bankų kotiruodavo ekiu valiutą. Ji turėjo tapti svarbia valiuta Europos pinigų sistemoje, tačiau didesnę įtaką jis darė tarptautinei finansų rinkai. Mokėjimams atlikti ekiu plačiai naudojo nacionalinės vyriausybės, Europos Bendrijos institucijos ir kliringo sistema. Paskutiniais gyvavimo metais buvo naudojamas sąskaitinių pinigų pavidalu, pvz., svarstant ir tvirtinant ES biudžetą. 1995 m. Madride Europos viršūnių taryba bendrus pinigus nutarė vadinti ne ekiu, bet euru.e. EMS žlugimas ir jo pasekmės
Šiuo laikotarpiu EB sistema buvo aiškiai fiksuotų valiutų kursų sistema, kurioje svarbią vietą užėmė laisvas kapitalo judėjimas – viena iš 4 svarbiausių EB laisvių. Tačiau tuo laikotarpiu išryškėjo ir sistemą destabilizuojančių problemų. Struktūrinis ekonomikų silpnumas, Vokietijos siekis bet kokia kaina išsaugoti nekintančias palūkanų normas, spekuliacinių operacijų žala pastebimai susilpnino ir valiutų kursų mechanizmą. Be to atsisakyta kapitalo kontrolės. Pagrindinė tokio pokyčio priežastis buvo sprendimas kurti visiškai integruotą EB vidaus rinką.
Nuo 1992 m. pabaigos iš valiutų kursų mechanizmo turėjo pasitraukti ar nuvertėjo valiutos tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, Ispanija, Portugalija, Airija, Prancūzija, nors valiutų svyravimo ribos išplėstos iki +,- 15%. Šios krizės privertė atsisakyti esminių Europos pinigų sistemos principų, kurie buvo nustatyti kuriant sistemą ir jų buvo nuosekliai laikomasi ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau ši sistema parodė tokios struktūros privalumus:
1. sustiprėjo pinigų politikos koordinavimas;
2. sumažėjo infliacijos tempai;
3. sumažėjo kursų svyravimai Europos pinigų sistemoje;
4. padidėjo valiutų stabilumas lyginant su kitų šalių valiutomis .
Šie privalumai tik sustiprino jau Europos Sąjungos šalių siekį išsaugoti ir toliau tobulinti pinigų sistemą, kurią jau 1993 m. pakeitė EPS su nauja struktūra, aiškiu jos įdiegimo planu, nauja valiuta, pakeisiančia nacionalines, Europos Centriniu banku ir begale kitų privalumų.
Šiandien apibūdinti Europos piniginės sistemos ir anksčiau buvusių bandymų tokią sistemą įdiegti naudą dabartinei ES situacijai nėra sunku – ji stebėtinai didelė. Nors pirmas bandymas ir nebuvo toks, kokio buvo tikimasi, jis buvo reikalingas bei būtinas, kad atsirastų ekonominė ir pinigų sąjunga. Nemažą nuostabą kėlė, kad Europos pinigų sistema funkcionavo nepaisant visuotinai aukštų, bet kartu ir skirtingų infliacijos lygių, kurie daugumoje valstybių pakilus netrukus po to, kai ši sistema buvo sukurta. Buvo manoma, kad kelis pirmuosius mėnesius EMS veikė bent jau patenkinamai. Neskaitant anksčiau mano minėtų privalumų, sustiprinusių dar tada EB šalių norą išlaikyti piniginę sistemą, šiandien galime paminėti ir svarbiausius trūkumus, kurie turėjo būti pašalinami kuriant EPS:
3. valiutų kurso mechanizmo stojimo į sąjungą metu kursų lygis turi būti konsultacijų objektas (kuris išnyks visose valstybėse įvedus Eurą ir atsisakius nacionalinių valiutų);
3. dažnesni nepolitizuotų valiutų kursų išlyginimai yra būtini šalims, kuriose didelė infliacija;
3. reikalingi bendri ES šalių sprendimai dėl kursų išlyginimo;
3. būtina didesnė konkurencija bei koordinacija.2. EPS kūrimo strategija
a. Delorso ataskaita
Dar 1988 m. Europos Taryba nusprendė įkurti Ekonominės ir monetarinės Sąjungos komitetą. Jam vadovauti paskirtas Europos Komisijos pirmininkas Ž.Delorsas. Jis 1989 m. paskelbė ataskaitą, kurioje siūloma pereiti prie EPS trimis etapais (ji pilnai atitiko Vernerio planą, tačiau buvo labiau detalizuotas ir patobulintas).
1990 07 01-1993 12 31 – numatytas pirmasis etapas. Dėl kitų etapų buvo numatyta sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją. Pagrindinis pirmo etapo tikslas – didinti monetarinę integraciją tarp valstybių narių ir liberalizuoti kapitalo srautus. Galima sakyti, kad pirmojo etapo reikalavimai buvo įtvirtinti dar 1986 m. Suvestiniame Europos akte, kur numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 m. sausio 1d.; Bendrijos veikla apims ir EPS, ir [.] klausimus , o 1989 m. Madride buvo tam pritarta. 1990 m. pabaigoje buvo pateikti paskutiniai pasiūlymai dėl perėjimo prie EPS, o jie įtvirtinti – Mastrichto sutartyje. Pagal ją antrasis etapas turėjo prasidėti 1994 m. sausio 1 d., o trečiojo etapo pradžiai numatytas laikotarpis nuo 1997 sausio 1d. iki 1999 m. sausio 1 d. (1995 m. gruodį Madride Europos viršūnių taryba patvirtino vėlesnę datą).

Prasidėjus EPS kūrimo pirmajam etapui buvo nustatyti kitų dviejų uždaviniai: II etapas (nuo 1994 01 01 iki 1996 12 31)
· Įkurti instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas Europos Centrinis Bankas
· Pasiekti, kad nacionaliniai centriniai bankai būtų nepriklausomi
· Suderinti ir kontroliuoti konvergencinius rodiklius.

III etapas (nuo 1997 01 01 iki 2000 07 01)
· Bendros valiutos įvedimas ir nacionalinių valiutų panaikinimas
· Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos veiklos pradžia
· Ekonominės Pinigų Sąjungos plėtra ir stabilumo palaikymas
Pagal Delorso planą, EPS kūrimas vyko laipsniškai, o tokiu atveju glūdi tam tikrų pavojų, trūkumų bei destabilizuojančių elementų, lyginant su “šoko” būdu kuriamų sąjungų variantu. Visų prima, laipsniškam sąjungos kūrimui reikia daugiau laiko, kad valstybės sugebėtų prisitaikyti ir įvykdytų begalę ūkinių reformų. Tačiau čia mano nuomone ir glūdi privalumas, kai narystei sąjungoje pasiruošiama išsamiai. Antra, išlieka infliacinių lygių skirtumo tikimybė. Trečia, aukštesnė nominalioji palūkanų norma lėtina infliacijos mažėjimo procesą. Ketvirta, ilgas pereinamasis laikotarpis didina tikimybę, kad galutinis tikslas nebus pasiektas (kas beveik ir atsitiko ES 1992 metais).b. ES sutartis ir konvergencijos kriterijai
Kadangi antrojo ir trečiojo EPS etapų įgyvendinimui neišvengiamai buvo reikalinga sukurti institucinę struktūrą, nustatyti įvairių ES institucijų kompetenciją, buvo nutarta persvarstyti Romos sutartį. 1991 m. vykusioje tarpvyriausybinėje konferencijoje nutarimai ir pasiūlymai buvo įtvirtinti Mastrichto sutartyje, kurioje tam skirtas visas skyrius, keletas protokolų bei deklaracijų. Joje išsamiai reglamentuoti kūrimo etapai, bruožai, institucijų pasikeitimai bei konvergencijos kriterijai, valstybių narių monetarinių galių perleidimas Europos Centriniam Bankui (ECB).
Galimybės valstybėms tapti EPS dalyvėmis galimos tik atitinkant konvergencijos kriterijus. ES sutartyje taip pat įtvirtinamas dviejų Europos greičių principas, reiškiantis, kad valstybėms, patenkinus keliamus reikalavimus, galimybė dalyvauti EPS bus suteikta anksčiau nei kitoms šalims. 1996 m. ES valstybių ministrai turėtų nuspręsti, kurios valstybės atitinka konvergencijos kriterijus ir jei bent 7 valstybės juos atitiktų, Taryba turėtų nuspręsti, ar leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą. Jei Taryba neduotų tokio leidimo, į šį etapą įžengtų tik tos valstybės, kurios atitinka konvergencijos kriterijus. 1998 m. tinkančių žengti į trečiąjį etapą valstybių sąrašas susidėjo iš Airijos, Austrijos, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos bei Vokietijos . Valstybių padėtį parodo priedas Nr.1 :
Konvergencijos termino artimiausia lietuviška reikšmė galėtų būti suartėjimas. Konvergencijos kriterijai buvo apibrėžti Mastrichto sutarties 109 straipsnyje ir papildomame protokole:
1) Kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius metus negali daugiau kaip 1.5% viršyti trijų mažiausius infliacijos tempus turinčių valstybių narių lygio.
2) Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto deficitas neturi viršyti 3% BVP, o valstybės skola – 60% BVP. Dėl šio kriterijaus numatytos tam tikros išlygos, kai nustatant valstybės atitikimą šiuo kriterijumi buvo atsižvelgiama ir į esamą biudžeto deficito dydį, į jo kitimo tendencijas bei faktorius, lemiančius tai, kad šie dydžiai neatitinka keliamų reikalavimų.
3) Valiutos kurso stabilumas – nacionalinė valiuta neturi būti devalvuota kitų EPS valiutų atžvilgiu ne mažiau kaip 2 metus, o kursų svyravimai neturi viršyti Valiutos kursų mechanizmo nustatytų ribų.
4) Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė paskutinių metų palūkanų norma negali daugiau nei 2% viršyti trijų aukščiausią kainų stabilumą turinčių valstybių narių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos.
Sprendžiant apie šalių atitikimą keliamiems narystės EPS reikalavimams, atsižvelgiama ir į rinkos integracijos laipsnį, mokėjimų balansą ir plėtros tendencijas, darbo jėgos kainų plėtojimąsi bei kt. ekonominius rodiklius.
Sekančiose darbo dalyse bus plačiau apžvelgtos EPS nuostatos įgyvendinant EPS, kurios šalių sutarimu negali būti keičiamos.3. EPS kūrimo etapai
a. Pirmasis etapas
Pagrindiniai tikslai šiame etape buvo tokie:
1) užbaigti bendrosios rinkos kūrimą, įskaitant kapitalo judėjimą tarp Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių liberalizavimą (Ši nuostata yra netaikoma valstybėms, kurios minimos 1988 m. birželio 24 d. direktyvoje);
2) stiprinti integracijos procesus egzistuojančiuose konstituciniuose rėmuose;
3) siekti ekonominės konvergencijos ir geresnio politikos koordinavimo tarp Europos Sąjungos šalių;
4) iki antrosios stadijos pradžios priimti nacionalinius įstatymus, kurie uždraustų galimybę vyriausybei imti paskolas ir kreditus iš nacionalinių bankų (išskyrus Anglijos banką). Be to turi būti uždraustas vyriausybėms ir ES institucijoms privilegijuotas priėjimas prie finansinių institucijų. Tačiau paliekama galimybė priimtų įstatymų neįgyvendinti.

Galima drąsiai apibendrinti ir šiame etape pasiektus rezultatus:
1) baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi egzistavę laisvojo kapitalo judėjimo barjerai;
2) sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinacijos rėmai, kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo rengiamos atskirai kiekvienai valstybei. Jų tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje Ekonominėje Pinigų Sistemoje, pagrindinį dėmesį skiriant infliacijos ir biudžeto deficito mažinimui bei nacionalinių valiutų stabilizavimui. Šių programų vykdymą Europos Taryba įvertina pagal kiekvieną valstybės konvergencijos kriterijų.
3) Įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansinių institucijų .
Pirmojoje stadijoje neapsieita be gilesnių sąjungos sukrėtimų. 1992 m. rugsėjo ir 1993 m. rugpjūčio VKM krizių pagrindinės priežastys buvo tos, jog rinkos dalyviai tikėjosi išlošti iš vykdomos ekonominės konvergencijos tarp valstybių narių. Be to, įtakos turėjo ir Vokietijos susivienijimas, svaro sterlingo priėmimas į VKM mechanizmą bei Mastrichto sutarties ratifikavimo problemos Danijoje ir Prancūzijoje. Šio etapo metu smarkiai išaugo galimybės spekuliuoti valiutų rinkose esant ekonominiams pokyčiams . 1993 m. pabaigoje Taryba nusprendė jog visi ekonominės ir monetarinės konvergencijos reikalavimai yra patenkinti ir ES gali pereiti prie antrojo EPS etapo.b. Antrasis etapas
Antrame etape įkuriamas ir Europos Pinigų Institutas (EPI), kuris tapo Europos Centrinio Banko pirmtaku. EPI sudaromas iš visų valstybių narių centrinių bankų valdytojų. EPI prezidentą skiria valstybių narių vadovai. Vienas jų yra išrenkamas viceprezidentu. EPI tikslas – pasiruošti trečiosios fazės pradžiai: rūpintis valstybių narių monetarinių politikų koordinacija tam kad būtų užtikrintas kainų stabilumas; paruošti ES nares vieno centrinio banko ir vienos monetarinės politikos įvedimui, rūpintis einamaisiais reikalais susijusiais su ekiu funkcionavimu. Institutas turėjo 8 pakomitečius, kurie atliko tiriamąjį bei konsultacinį darbą. Pagrindinės EPI funkcijos buvo dvi: patariamoji ir techninė. Jis ruošė rekomendacijas valstybėms narėms (jų centriniams bankams) dėl monetarinės ir valiutų kursų politikos. Vienas uždavinių taip pat buvo uždavinys numatyti problemas, kurios kils pereinant prie vieningos valiutos ir rekomenduoti tam tikrus veiksmus. EPI buvo sukurta Europos valiutinio bendradarbiavimo fondo pagrindu , todėl perėmė visas jo funkcijas, be to, jas išplėtė.
Antrajame etape centriniams bankams uždraudžiama finansuoti vyriausybines arba ES institucijas. Šiame etape priimti teisiniai aktai, draudžiantys monetarinį valstybinio sektoriaus finansavimą. Visi nacionaliniai centriniai bankai (išskyrus Anglijos banką) negalėjo teikti kreditų vyriausybinėms institucijoms: centrinės ir vietinės valdžios institucijos bei valstybinės kredito unijos, kiti. Vyriausybės neturi privilegijos skolintis iš finansinių institucijų. Šie apribojimai yra įvesti tam, kad padidintų valstybių konvergenciją monetarinio stabilumo srityje.
Valstybės centrinių bankų nepriklausomybės pasiekimas ir kainų stabilumo užtikrinimas buvo antrojo etapo vienas tikslų. Tam valstybės privalėjo imtis teisinių, politinių, ekonominių ir kitų priemonių tam užtikrinti. Keleto valstybių priemonės buvo pilnai įgyvendintos, todėl centriniai bankai buvo pilnai nepriklausomi. Šiose šalyse vyriausybės negalėjo imtis priemonių, kurių rezultatas būtų buvęs monetarinio stabilumo sumažinimas. Tačiau Anglijos bei Švedijos centriniai bankai vis dar buvo priklausomi nuo valstybės institucijų, todėl šio kriterijaus nepatenkino. Olandijos, Liuksemburgo, Belgijos centriniai bankai po priimtų atitinkamų įstatymų tapo su tam tikromis išimtimis nepriklausomais.
Priminsiu, kad 1995 m. gruodį Madride įvyko Europos Viršūnių Tarybos susitikimas, kuriame buvo nuspręsta, kad nauja ES valiuta vadinsis ne ekiu, bet euru. Čia taip pat numatyta galutinė euro įvedimo data.
Antrojo etapo metu ne tik įkurtas EPI, tačiau ir jo “palikuonis” – ECB. 1998 m. birželio 1 d. jis perrėmė EPI funkcijas ir jas dar labiau išplėtė. Viena iš pagrindinių įkurto ECB funkcijų buvo pasiruošti vieningos valiutos įvedimui. Šio etapo pabaigoje numatyta, kad eurą įsivesti galės ne 7, o jau 11 šalių. Antrasis etapas užsitęsė, pagal Delorso numatytą planą ir baigėsi tik 1998 m. gruodžio 31 d.c. ECB ir ECBS
Nuo trečiosios stadijos pradžios visą monetarinę įgyvendina tik viena institucija – ECB. Jo sudedamosios dalys: ECB prezidentas ir viceprezidentas, ECB vykdomoji valdyba, valdančioji taryba, bendroji taryba, CB valdytojai bei patys CB.
ECB yra ECBS (Europos Centrinių Bankų Sistema) dalis. ECBS yra sudaryta iš visų valstybių centrinių bankų ir ECB. Sistemai vadovauja Valdančioji Taryba, kuris turi ECB sprendimų priėmimo funkciją. Valdančiąją tarybą sudaro:
1. vykdomoji valdyba, sudaryta iš prezidento, viceprezidento ir 4 kitų narių vienbalsiai paskirtų EPS dalyvaujančių valstybių vadovų. Šiuos keturis narius siūlo ECOFIN taryba po konsultacijų su Europos Parlamentu;
2. EPS dalyvaujantys nacionalinių centrinių bankų valdytojai.
Supaprastintai ECBS sandarą galima pavaizduoti priede Nr.2. ECBS tikslas yra prižiūrėti kainų stabilumą . To tikslo turi būti siekiama atsižvelgiant į bendrą ES interesą. Daugelis ekonomistų kritikuoja ECBS dėl jo nepakankamo skaidrumo ir atsakomybės trūkumo. ECB buvo sukurtas remiantis Bundesbanko modeliu. Bundesbankas sugebėjo išlaikyti aukšta kainų stabilumą dėl didelės nepriklausomybės nuo Vokietijos centrinės valdžios. Sprendimai dėl monetarinės politikos ECBS priimami paprasta balsų dauguma. Pagrindinės valdančiosios tarybos funkcijos yra : formuluoti monetarinę politiką; reguliuoti pinigą pasiūlą; skatinti glaudų mokėjimo sistemų funkcionavimą; tvarkyti ir laikyti valstybių narių užsienio valiutų rezervus bei imtis specifinių priemonių prižiūrint kredito institucijas.
1998m. gruodį ECB visoms EPS narėms nustato bendrą palūkanų normą – 3% (išskyrus Italiją – 3,5%). Dar 1998 m. spalį valdančioji taryba pareiškia, jog bus siekiama tokio kainų stabilumo, pagal kurį Harmonizuotas Vartotojų Kainų Indeksas (HICP) vidutinio laikotarpio bėgyje nepadidėtų daugiau kaip 2%. Iš pradžių buvo manyta, kad ECB orientuosis infliacijos augimo sustabdymą, o ne į HICP, nes HICP dėl kai kurių matavimų netikslumo ne visada atspindi tikrą infliacijos lygį. Todėl reikia manyti, jog į asimetrinius šokus valstybėse ir regionuose bus kreipiamas dėmesys tik tiek kiek tai lies bendrą HICP dydį.
ECB monetarinė strategija remiasi dviem svarbiausiais ramsčiais: santykinis metinio M3 augimo dydis bei pastangos nuspėti ateities kainas ir jų stabilumo riziką. Kaip ir Bundesbankas ECB naudoja tendencingo BVP augimo metodą, o ne BVP augimo prognozes. Iš tikrųjų ECB monetarinė politika nėra labai aiškiai suformuluota ir labiau apsiriboja W. F. Duisenberg (ECB prezidento) pranešimais.d. Trečiasis etapas
Trečias EPS etapas prasidėjo 1999m. sausio 1 d.. Europos monetarinę sąjungą sudarančios valstybės vykdo vieną monetarinę politiką ir turi vieną bendrą valiutą – eurą. Iki 2000 12 31 euras cirkuliavo tik negrynuoju pavidalu. Eurosistemai kol kas nepriklauso Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir Graikija, kurių valiutų kursai euro atžvilgiu nėra fiksuoti. Nacionalinės valiutos iki 2002 m. nėra panaikinamos. Jų ir euro keitimo tarpusavio keitimo kursai absoliučiai fiksuojami. 1999 m. sausio 1 d. ECB tampa vienintele institucija galinčia vykdyti monetarinę ir valiutų kursų politiką Eurosistemoje. Vienas ekiu prilyginamas vienam eurui. Finansinės institucijos pradėjo pardavinėti eurą pasaulinėse rinkose. 1999 m. sausio 4 d. ECB įveda jau mano minėtą kiek pakeistą valiutų kursų mechanizmą, patvirtintą 1997 m. Amsterdamo susitikime. Jis reguliuoja valiutos kursus tarp Eurosistemos valstybių bei į ją neįeinančių ES valstybių. Tai be abejo padėjo išvengti didelių valiutų svyravimų. Galima išskirti 4 pagrindinius naujojo valiutų kurso mechanizmo bruožus:
4. kiekvienai dalyvaujančiai ne euro zonos valiutai nustatoma centrinė norma ir standartinės svyravimų ribos +, -15%; euras yra asimetrinės sistemos centras;
5. centrinė norma ir svyravimų ribos nustatomos visų dalyvių (finansų ministrų, CB valdytojų, ECB ir Komisijos atstovų) tarpusavio susitarimu;
6. automatinė ir neribota intervencija užsienio valiuta bei finansavimas kai valiutos kursas pasieks svyravimų ribas;
7. galimybė stiprinti ECB ir ne euro zonos centrinių bankų ryšius .

Daugelio ekonomistų manymu, valiutų kursų mechanizmas padės užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams bei užtikrins valiutų kursų stabilumą.
EPS raida įrodė, kad sėkmės prielaidos tai – nuolatinis konvergencijos išlaikymas bei lanksčios darbo užmokesčio sistemos sukūrimas. Darbo užmokesčio sistema turi būti žymiai lankstesnė ir reaguoti į produktyvumo, konkurencingumo, pelningumo ir nedarbo lygio pokyčius ir taip kompensuoti valiutų kurso kaip ekonominės politikos sverto praradimą. Esminės sritys, kurioms turi būti skiriamas dėmesys yra: visų 4 laisvių išlaikymas, konkurencinga ir prekybos politika, orientuota į rinkos mechanizmų stiprinimą, bendra struktūrinių pokyčių ir regioninės plėtros politika, makroekonominės politikos koordinavimas.4. EPS nauda ir kaštai
Akivaizdūs privalumai, kurie išdėstyti EPS kūrimo stadijoje ir atskiruose etapuose, taip pat jų nauda gali būti randama ir ES Komisijos paskelbtuose dokumentuose ir kituose straipsniuose. Komisija tyrė kokią naudą atneš ES ESP vykdant perėjimą trimis lygiais. Išskirti 5 tiesioginės naudos punktai:
1. nominalių valiutos kursų svyravimo ir neaiškumo eliminavimas tuo pačiu reiškiantis ir mažesnes realiąsias palūkanų normas;
2. kainų stabilumo padidinimas;
Nauda, gaunama tik egzistuojant bendrai valiutai:
3. nauda iš valiutų keitimo ir kitų sandėrių kaštų;
4. ES valiutos išsivystymas į globalią sandėrių ir investicijų kainų priemonę;
5. skaidrumo padidinimas.
Paskutiniai punktas duoda tik statinę naudą (tiesioginę), tačiau egzistuoja ir dinaminė nauda, kuri gali būti kur kas didesnė. Trumpu laiku statinė nauda nėra didelė, tačiau žvelgiant į perspektyvą ji gali siekti apie 10% nuo viso ES GDP. Dar didesnė nauda, Komisijos nuomone kyla iš dinamiškų veiksnių: kainų stabilumo ir euro padėties. Tačiau bendrą naudą gali sumažinti anksčiau mano minėtas trūkumas valstybių, tačiau ne pačios EPS atžvilgiu: esant staigiems rinkos pokyčiams ir asimetriniams rinkos šokams valstybės nebegali keisti valiutos kurso ar palūkanų normų
Santykinę naudą galima gauti ir iš mažų valiutų svyravimų. Pilnai suprantama, kad visi ekonomistai sutaria dėl vieno dalyko: dideli valiutų kursų svyravimai iškreipia ekonomiką ir yra žalingi. Tačiau Komisijos manymu, dėl valiutos kurso svyravimo eliminavimo laimės tos firmos, kurios nukenčia nuo kai kurių rinkos agentų machinacijų. Pagal Komisijos duomenis ši nauda sieks tik maždaug 0,05% viso ES BVP.

ECB ir ECBS įsikūrimas padidina naudą mažų firmų, kurioms pervedimų kaštai kainuodavo žymiai brangiau. Be abejo, tai naudinga ir didelėms korporacijos. Sandorių kaštų sumažėjimas yra vienas didesnių ES laimėjimų.

Kalbant apie 5 punktą, kainų skaidrumas pasireiškia tikros prekių vertės užsienyje įvertinimu, kurį vartotojai gali gauti ir kuris nėra iškreipiamas dėl skirtingų valiutų egzistavimo. Nors čia nėra tos akivaizdžios naudos, lyginant su išsandorių kaštų sumažinimo gaunama nauda, tai yra grandininės reakcijos pradžia, kurios sekantis etapas – ekonominio produktyvumo skatinimas bei įgyvendinimas.

Didžiausią naudą daugelio manymu kaip tik ir sukels kainų stabilumas: nauda iš infliacijos eliminavimo; kainų stabilumu rūpinasi vienas centrinis bankas ES lygiu; vienas centrinis bankas efektyviau įgyvendina kainų stabilumą. Kadangi euru žadama naudotis atsiskaitant ir su trečiosiomis šalimis, ES valiuta gali būti tokiame pačiame lygyje kaip ir JAV doleris pasaulyje. Tikimasi, jog euras bus naudojamas ir kaip rezervinė valiuta bankuose.5. Europos integracijos rūšys
Ekonomine integracija vadinamas procesas, kai tarp jo dalyvių yra panaikinami tam tikri ekonominiai barjerai ir diskriminacija, o dalyviai susijungia į didesnį ekonominį darinį. Ekonominėje literatūroje yra išskiriamos įvairios ekonominės integracijos rūšys :

preferenciniai prekybos susitarimai nustato mažesnius prekybos barjerus tarp narių nei su likusiomis pasaulio valstybėmis ir turi mažiausią ekonominės integracijos laipsnį;

laisvos prekybos zona – visi prekybos barjerai yra panaikinami tarp valstybių narių, bet kiekviena valstybė išlaiko savo prekybinius barjerus su trečiosiomis valstybėmis ir turi jau didesnį integracijos laipsnį (pvz., EFTA ir NAFTA ir kt.);

muitų sąjunga – tarifų ir kitokių prekybinių barjerų panaikinimas tarp valstybių narių bei bendros politikos prekyboje su trečiosiomis šalimis nustatymas (nustatomi bendri tarifai arba kiti barjerai prekybai su trečiosiomis valstybėmis). Tokia integracija turi dar didesnį integracijos laipsnį (pvz., EEB);

bendroji rinka – be muitų sąjungos dar yra leidžiamas ir laisvas darbo bei kapitalo judėjimas tarp valstybių narių (ES 1993 metais);
ekonominė sąjunga – harmonizuojama arba net unifikuojama monetarinė politika. To pavyzdys EPS. Dalyvės atsisako savarankiškos monetarinės politikos ir paveda ją vykdyti vienai centrinei institucijai (ECB). Literatūroje ši integracijos rūšis skirstoma į smulkesnius tipus: valiutos sąjunga, kur yra viena valiuta, viena piniginius reikalus tvarkanti institucija, laisvės; valiutos kursų sąjunga – Europos pinigų sistema; laisvos cirkuliacijos sąjunga; paralelinės valiutos sąjunga. Šie tipai skiriasi ekonominės ir politinės integracijos laipsniu, kalbant apie EPS kūrimą, mano darbe buvo paminėta dauguma integracijos rūšių.Išvados
Ką tik mano aprašytos ekonominės integracijos rūšys buvo patirtos ir dabartinės ES, kurios ekonominė, o vėliau ir politinė integracijos prasidėjo oficialiu pareiškimu sudaryti monetarinę sąjungą Romos sutartyje dar 1957 m. Kiekvienas nepavykęs tokios sąjungos kūrimo bandymas tik dar labiau stiprino norą tokią sąjungą turėti bei dar daugiau įtikino valstybes nares jos nauda. Kiekvienas bandymas atnešdavo kažką nauja, kas galų gale buvo patobulinta surinkta į vieną vietą įkuriant EPS: valiutų svyravimo koridoriai, intervenciniai taškai, OVZ (už teorijos sukūrimą ir išplėtojimą 1999 m. autoriui skirta Nobelio premija), valiutų kursų mechanizmai, Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas, vėliau ECB ir ECBS, ekiu ir pagaliau euras.

Kiekvienas etapas daugiau ar mažiau atitiko ir Europos integraciją. Pirmas etapas siejamas su bendrosios rinkos kūrimu, antras – ECB ir ECBS sukūrimas ir atitinka ekonominės sąjungos kūrimą, trečioji – pradeda pilnai funkcionuoti ECBS ir įvedama bendra valiuta, monetarinės unijos dalyvės netenka galimybių vykdyti savo piniginės politikos. EPS yra negrįžtamas procesas ir jau dabar bus privalomas visoms būsimoms ES narėms.

Nors valstybės ir atsisako ekonomikos srityje kai kurių savo suverenių teisų, tačiau ES išlieka nacionalinių valstybių sąjunga, kurią vienija bendri ekonominiai taip pat vis daugiau ir politiniai siekiai. Tuo labiau, kad ne visos ES narės yra ir EPS narės, tačiau tai tik laiko klausimas. Beje, tai vadinama “two speed Europe”.

Liko geri metai iki to laiko, kai EPS valstybės privalės atsisakyti savo nacionalinių valiutų. Nors ir itin skausmingas, šis procesas reikalingas įgyvendinti ir pajusti EPS naudą. Per kelerius euro egzistavimo metus daugelį jis nuvylė. Jo vertė palaipsniui krito, tačiau žvelgiant į ateitį, galimi ir keli tokio nuvertėjimo paaiškinimai: į EPS įeina ne itin stiprios valstybės (Portugalija, Airija); kitas – šalia egzistuoja ir nacionalinės valiutos, o esant tokiai situacijai neįmanoma pasiekti numatytų planų, o tai nuvilia daugelį ES piliečių. Šios priežastys laikui bėgant išnyks, ir esu tikras, ES kartu su viena svarbiausių savo sudedamųjų dalių padės valstybėms vėl pirmauti pasaulinės prekybos rinkoje.Naudota literatūra
1. Kruopas S. Kelias į pinigų sąjungą. Vilnius. 1999.
2. Vitkus G. Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas. Vilnius: Eugrimas. 1999.
3. “Integracijos žinios” / 2001 m. Nr.2 (22)
4. Apel E. European Monetary Integration 1958-2002. Routledge: London and New York, 1998.
5. McAllister R. Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos. Vilnius: Eugrimas. 2000.
6. Salvatore D. International Economics. Prentice Hall:Upper Saddle River, New Jersey,1999.

Leave a Comment