„Juodosios“ rinkimų technologijos Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3
„Juodosios“ technologijos – kas tai? 4
„Juodųjų“ technologijų tipai 5
Garsiausiai nuskambėję „juodųjų“ technologijų atvejai Lieutuvoje 7
IŠVADOS 10
LITERATŪROS SĄRAŠAS 12ĮVADAS
Rinkimai paprastai suprantami kaip politinis procesas, kurio metu atrenkami atstovai. Tačiau nuo priešrinkiminės kampanijos priklauso didžioji dalis sėkmės rinkimuose. Todėl akivaizdu, kad tiek politinės partijos, tiek atskiri kandidatai naudoja įvairius būdus, įvairias politines technologijas rinkimams laimėti.
Politinės technologijos suteikia galimybę kryptingai koreguoti situacijas, kurias sukuria arba į kurias pakliūna kandidatas arba jo oponentai.
Bet kokia technologija pereina tris etapus:
1. Objekto atpažinimo procedūra: čia rinkėjas išskiria iš bendrojo fono reikiamą objektą (kandidatą).
2. Trugdžių, esančių taarp objekto ir rinkėjo, pašalinimas.
3. Poveikis rinkėjui siekiant palenkti jo nuostatą balsuoti reikiama linkme.
Tačiau nėra jokių elektoratinių technologijų, galinčių priversti rinkėją balsuoti ne už savo laisvai pasirinktą kandidatą, nebent jį gali apgauti. Apgavystės, melas galimi ir yra pastebimi net pačiose civilizuočiausiose rinkiminėse kampanijose; visa tai galima įvardinti, kaip „juodąsias technologijas“.
Taigi, šiame savo rašto darbe aš pamėginsiu ištirti, kas tai yra „juodosios“ technologijos, kada jos išryškėjo Lietuvos politinėje padangėje, bei kokiais būdais gali pasireikšti „juodosios technologijos“.
Rašydamas darbą susidūriau su literatūros, šia tema, sttoka. Todėl, literatūros sarašas nebus platus. Pagrindinė knyga, kuria rėmiausi Lauro Bielinio „Rinkimų technologijų įvadas“, taip pat straipsniais iš interneto, bei V. Savukyno straipsniu iš žurnalo „Kultūros barai“.
Darbo tikslas: išsiaiškinti, kas yra „juodosios technologijos“ ir kiek jos svarbios rinkiminėje kampanijoje.
Darbo už

ždaviniai:
1. suformuluoti kuo tikslesnę „juodųjų“ technologijų savoką.
2. išsiaiškinti, kokias būdais pasireiškia „juodosios“ technologijos.
3. atskleisti, kokia politinė partija ar asmuo daugiausiai rėmėsi „juodosiomis“ technologijomis savo rinkiminės kampanijos metu.„Juodosios“ technologijos – kas tai?
Rinkiminės technologijos visada yra geros, jei jos yra teisėtos. Tik tos priemonės gali būti įvardytos kaip antitechnologijos ar „juodosios“ technologijos, kurios naudojamos nesilaikant visuomenės priimtų normų. Neteisėtomis technologijomis galime pavadinti visas įmanomas rinkimines klasifikacijas, melą, šmeižtą, nepagrįstus kaltinimus, papirkinėjimą, psichologinį spaudimą rinkėjams. Štai tokių apgaudinėjimo technikų rinkiniai ir vadinami „juodosiomis“ arba „specialiosiomis“ technologijomis .
Nors apie jas kol kas daug nėra kalbama, bet galima drąsiai teigti, jog šių technologijų panaudojimas tapo neatsiejama beveik kiekvieno politinio žaidimo dalimi. Kaip ir kitų agitacijos priemonių, taip ir „juodųjų technologijų“ tikslas yra kiek galima labiau paveikti rinkėjų nuomonę, kad attėję balsuoti jie nebeabejotų, o būtų tvirtai apsisprendę. Tiktai tikslo šiuo atveju siekiama kiek kitokiomis priemonėmis. Į pirmą vietą iškeliamas konkurentą kompromituojančios ar galinčios sukompromituoti informacijos (kompromato) rinkimas bei jos pateikimas visuomenei. Po to seka nepriklausomų masinės informacijos priemonių reakcija. Priklausomai nuo kompromato aštrumo ir aktualumo, jisai gali būti pagrindinis ir viską lemiantis veiksnys politinėje kovoje, po kurio atskleidimo konkurentui belieka visam laikui pamiršti apie aktyvesnę politinę ar visuomeninę veiklą. Prasidėjus rinkiminei kampanijai gana aktyviai imama gilintis ne tik į atskirų įtakingų as
smenų politinę veiklą, bet taip pat į jų asmeninį gyvenimą. Rankiojamos įvairiausios pikantiškos jų praeities detalės, nepamirštami ir jų tėvai bei seneliai. Lietuvoje tikriausiai bene geriausiai yra žinomas faktas, kai per Prezidento rinkimų kampaniją priešininkų stovykla bandė sukompromituoti eksprokurorą Artūrą Paulauską. Į dienos šviesą buvo iškelti faktai apie jo tėvo tarnybą KGB struktūrose, apie tai, kad pats kandidatas gyvena su antrąją žmona ir t.t. Atrodytų, tai mažiausiai turėtų ką nors dominti, juk visas dėmesys turi būti kreipiamas į kandidato rinkiminę programą bei į jo sugebėjimus kompetentingai dirbti atsakingą darbą. Tačiau toli gražu ne visa visuomenė yra linkusi profesionaliai vertinti politikus, nemažai žmonių daliai yra svarbiau kandidatų žmogiškosios savybės, jų asmeninio gyvenimo smulkmenos, o ne profesionalumas. Atsižvelgdami į pastarąjį faktą bei į tai, jog visuomenė tiesiog fiziologiškai trokšta eilinės sensacijų porcijos, „juodųjų technologijų“ specialistai deda didžiules pastangas, kad galėtų duoti liaudžiai šio opiumo. O kai opiumas jau paduotas, toliau viskas vyksta savaime .
Taigi, „juodąsias“ technologijas galėčiau apibrėžti taip: tai visuomenės moralės normas peržengiančios priemonės, kuriomis siekiama paveikti konkurentus ar rinkėjus ir taip laimėti rinkimus, ar bent surinkti kuo daugiau rinkėjų balsų.„Juodųjų“ technologijų tipai
„Juodosiomis“ technologijomis, rinkiminės kampanijos organizatoriai siekia kelių tikslų :
1. Diskredituoti oponentus rinkėjų akyse.
2. Sutrugdyti oponentų štabo veiklą, primesti jiems savo rinkimų scenarijų.
3. Priversti priešininkus pasišalinti iš rinkimų kampanijos.
4. Apjuodintų op
ponentų fone sustiprinti savo teigiamą įvaizdį.
Pabandysiu išvardinti keletą dažnai pasitaikančių legalių ir nelegalių rinkiminės kampanijos priemonių, naudojamų oponentų diskreditacijai :
 Kompromituojančios medžiagos „išmetimas“ į žiniasklaidą siekiant sumenkinti oponento prestižą. Prieš rinkimus akivaizdžiai padidėja netikėtų ir sensacingų faktų apie daugelį politikų. Pats naujausias toks atvejis, tai V. Uspaskich skandalas, kad jis turi slaptą romaną. Tai žinoma sumažina „darbo“ partijos reitingus.
 Pastovios įtampos palaikymas. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti „Mažeikių naftos“ privatizavimo klausimą, kuris iškildavo kone per kiekvienus rinkimus. Tai viena iš skaudžiausių temų Lietuvos gyventojams. Šiuo kozeriu naudojosi daugelis, kompromituodami konservatorius, kuriems buvo verčiama pagrindinė kaltė.
 Valdžią menkinanti ir kompromituojanti informacija. Tai dažniausiai susiję su kainų kilimu, nes tai labiausiai erzina rinkėją. Valdymo klaidos ir blogybės „prikabinamos“ prie politikų, personalizuojamos arba priskiriamos partijai.
 Štabo telefoninio ryšio dezorganizavimas. Tai yra visiškai saugi ir efektinga priemonė. Sužinomi visi kontaktiniai štabo telefonų numeriai ir skelbiami laikraščių reklamoje siūlant ganėtinai pigių prekių, butų ar kitokių populiarių vertybių, pardavimą. Kitą dieną štabo telefonai nenutrūkstamai skambės nuo pirkėjų skambučių. Taigi kelias dienas štabo ryšys su periferija ir kitais padaliniais gali būti visiškai nutrauktas.
 Plakatų karas. Samdomos komandos, dažniausiai paaugliai, kurios vaikštinėja po miestą ir nuplėšinėja ar užpiešia konkurentų plakatus, skelbimus bei lozungus. Konkurento plakatą apipaišo taip, kad jis atrodo kaip koks ligonis ar alkoholikas.
 Pasamdoma gi
irtų valkatų grupė agituoti už priešininką. Tuo siekiama parodyti rinkėjams iškreiptą konkurento „šalinikų“ įvaizdį ir priversti rinkėją sutapatinti kandidatą su tais valkatomis, kurie „agituoja“ už jį.
 Provokacinių veiksmų, nukreiptų prieš konkretų kandidatą, organizavimas. Dažniausiai atlikėjui pasirenkamas nenormalios psichikos žmogus, kuriam įteigiama, kad tas ar kitas kandidatas yra jo bėdų šaltinis arba vienintelis galintis jam padėti. Toks žmogus imasi įkyrios ir nuoseklios veiklos prieš kandidatą ir taip priverčia jį aiškintis aplinkiniams, nervintis dėl pastovios skandalingos aplinkos, galų gale slapstytis nuo tokio žmogaus, o tai reiškia būti nepasiekiamam rinkėjams.
 Naktinių skambučių metodas. Pasirenkami visi arba dauguma rinkėjų ir jiems kartkarčiais skambinama į namus vėlai vakare ir primygtinai agituojama už konkurentą. Po kelių tokių skambučių rinkėjas rimtai susimąstys, ar verta balsuoti už tą, kurio rinkiminė agitacija yra tokia grubi.
 Dublerių panaudojimas. Parenkami labai panašūs partijų pavadinimai arba panašios, kartais tiesiog identiškos kandidatų pavardės ir vardai tikintis suklaidinti rinkėją ir išsklaidyti balsus, taip sumažinant laimėjimo tikimybę. Lietuvoje yra nemažai tokių dublerių: Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos laisvės sąjunga, Lietuvos krikščionių demokratų partija ir Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, Naujoji sąjunga ir Naujoji demokratija ir t.t.
 Efemeriniai laikraščiai. Tai į rinkimus orientuota spauda, laikraščiai, kurie nustoja egzistavę kitą dieną po rinkimų.
 Sugretinimas su negatyviu asmeniu ar reiškiniu. Rinkiminės kampanijos metu žiniasklaida rodo interviu su nusikaltėliais, kurie palaiko kandidatą X. Rinkėjai, matydami, kad nusikaltėliai palaiko X, ima jį tapatinti su nusikalstamu pasauliu.
 Dezinformacija. Skleidžiami kandidato agitaciniai lapeliai su neteisinga ir rinkėjams nepriimtina programa. Kitu atveju paskutinę rinkiminės kampanijos dieną buvo išplatintas tariam.as kandidato atsisakymas kandidatuoti ir pareiškimas apie savo kandidatūros atsiėmimą.
 Konfidentkampanijos. Tai šantažas, grasinimai, spaudimas asmeniui, jo šeimai, aplinkiniams.
 „Mirusių sielų“ ieškojimas . Balsavimo lapelius gauna jau mirę žmonės, o taip sudaromos galimybės balsuoti už tą žmogų kitam.
 Balsavimas pagal komandą . Kai kuriems rinkėjams išdalytus pažymėjimus komisijos nariai vėl atsiima ir praneša, kad jiems bus suteikta galimybė visiems nuvažiuoti į paštą balsuoti. O tuo metu kai yra vežami autobusu, vyksta agitacija.
Kaip matome, yra be galo daug būdų, kaip galima paveikti rinkėją ar konkurentą kandidatą, kad tik balsavimo rezultatai būtų palankūs kokiai nors partijai ar asmeniui. Aš čia pateikiau tik dalį tokių būdų, Lauras Bielinis savo knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ jų įvardijo daug daugiau, tačiau aš pateikiau tik pačius populiariausius Lietuvoje, bei efektingiausius.

Garsiausiai nuskambėję
„juodųjų“ technologijų atvejai Lieutuvoje

Bjaurios provokacijos taikiniu 1996 metais tapo ir Andrius Kubilius, kai toje pačioje apygardoje kandidatavęs Audrius Butkevičius paskutinę agitacijos dieną apkaltino A.Kubilių, kad šis perkąs rinkėjų balsus. Paneigimams laiko nebeliko, į Seimą buvo išrinktas A.Butkevičius, o iš tiesų, R.Juknevičienės teigimu, viskas buvę atvirkščiai .
Tačiau apie „juodąsias“ technologijas plačiai prabilta tik po 2002 metų Prezidento rinkimų. Tokiomis technologijomis pagarsėjo Rolandas Paksas. Pamėginsiu pateikti keletą faktų, liudijančių apie antitechnologijas, R. Pakso rinkiminės kampanijos metu.
Rolando Pakso rinkiminė kampanija
Pakso rinkiminė kampanija pasižymėjo išmone, o viešųjų ryšių specialistų darbas nenutrūko ir jam tapus Prezidentu. Visuomenė buvo ne tiek informuota apie Prezidento darbus, kiek stengtasi stiprinti Pakso įvaizdį – jo susiejimą su „paprastais žmonėmis“ ir tautiškumo idėją .
Iš esmės Pakso įvaizdis buvo grindžiamas neigimu, atsispiriant nuo to, ko žmonės nemėgsta. Jis kritikavo Seimą, abstrakčią valdžią. Buvo stengiamasi parodyti, kad Paksas atstovauja žmonių interesams (buvo prisimenama „Williams“ istorija, o Paksas pateiktas kaip atstovaująs Lietuvos žmonėms).
Artėjant rinkimams, jis vis labiau dramatizavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir kt.) nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Pasibaigus pirmajam turui, pradėta kelti isterija, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandyta sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokios tamsios jėgos, su kuriomis Paksas kovoja. Taigi iš esmės visada būdavo pabrėžiama, kad egzistuoja „priešas“, su kuriuo reikia grumtis .
Taip pat Rolando Pakso rinkiminė kampanija pasižymėjo jo skrydžiais po Lietuvą, bei tiesioginiais kontaktais su žmonėmis. Tokie kontaktai į jo pusę patraukė labai daug rinkėjų.
Be visa to, jau gerai žinomas planas „Strekoza“, kuris buvo parengtas Rusijos viešųjų ryšių specialistų. Plane „Strekoza“ minimas paslaptingasis „Objektas“, prisidengdamas laimėjusia partija, pirmiausia turėjo susodinti į svarbius postus savus žmones: VSD vadovą, policijos generalinį komisarą ir panašiai. Neabejodama, kad „Objektas“ yra apibendrintas Rusijos specialiųjų tarnybų – KGB, FST, GRU – pavadinimas, R.Juknevičienė teigia, kad Lietuvą, jei planas būtų įgyvendintas, net ir esant jai ES ar NATO nare, per savo statytinius būtų valdžiusi Maskvos ranka.
Plataus masto ir gerai organizuotų juodųjų technologijų pavyzdžiu būtų galima laikyti paskutinę Prezidento rinkimų antrojo turo agitacijos dieną bulvariniame laikraštyje „Vakaro žinios“ pasirodžiusį straipsnį „Velniai puola Vilniaus banką“, kuriame buvo pranašaujama greita šio banko griūtis. Šią provokaciją tyręs Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas Valerijus Saveljevas teigė, kad ir anksčiau Konstitucinės apsaugos valdybos specialistai fiksuodavo juodųjų technologijų panaudojimo faktų, tačiau puolimui prieš banką ir planui „Strekoza“ jie nė .iš tolo neprilygo savo užmojais.
Galima beveik tvirtai teigti, kad provokacija prieš banką, kuri jam padarė pusės milijardo litų žalos, ir atskleistas planas „Strekoza“ yra vieno plataus sumanymo sudėtinės dalys: ryžtingas naujasis Prezidentas imasi stiprinti sužlugdytą Lietuvos finansų sektorių, prezidentinė partija ima valdžią Seime ir Vyriausybėje, finansinės ir kontrabandos landos atsiduria saviškių rankose, sukuriamas patikimas „stogas“ įvairiapusei nelegaliai veiklai .
Darbo partijos rinkiminė kampanija
„Juodųjų“ technologijų galima įžvelgti ir Darbo partijos agitacinėje kampanijoje per 2004 metų Seimo rinkimus. Ši partija naudojo gal kiek daigiau populizmo nei specialiųjų technologijų, tačiau aptikau keletą faktų, kuriuos galėčiau priskirti prie antitechnologijų.
Vienas iš tokių atvejų, tai V. Uspaskich pasirodymas LNK laidoje „Teismas“. Tai tokia parežisuota teismo parodija. Joje lyg ir tikra teisėja nagrinėja „bylas“, kuriose kaimynai bylinėjasi dėl pasiskolinto ir pragerto dviračio ar dvi solidžios ponios aiškinasi katino priežiūros peripetijas. Daliai tautos ši laida patinko, nes jos dalyviai dažnai sodriai, nevengdami keiksmažodžių pakalba, o kartais ir apsistumdo. Taigi V.Uspaskichas „Teisme“ rimtu veidu iškėlė bylas buvusiems ir dabartiniams politikams, partijoms bei valdžioms dėl „kolchozų“ išardymo ir bankų grobstymų. Atsakovo vietoje buvo pastatytas bežadis senukas, kuris prieš dešimtmetį buvuso kažkokio kolūkio likvidacinės komisijos vadovu, ant kurio pečių ir liejosi kaltinimų lavina. O juokingiausia, kad „byloje“ kaip nepriklausomas ekspertas pasisakė Darbo partijos vado bičiulis ir vienas tos pačios partijos kūrėjų — Kėdainių rajono meras. Maždaug per penkiolika V.Uspaskicho gražbyliavimo minučių byla buvo išspręsta ir teisėja griežtu balsu pripažino kaltais tuos, kurių vardus kaltintojas norėjo išgirsti. Panašiai viskas vyko ir procese dėl bankų bankrotų. Kaltaisiais paskelbtos visos valdžioje buvusios partijos, jų lyderiai, premjerai, Seimo pirmininkai ir t.t. Šio triuko tikslas pasiektas: į akis žmonėms buvo pripūsta miglos, kad per keturiolika nepriklausomybės metų Lietuvoje nebuvo nė vieno doro politiko ir tik visiškai „tyra“ Darbo partija padarys visus laimingus .
Žinoma, toks žingsnis paveikė ne vieno Lietuvos piliečio sąmonę, ir suformavo požiūrį, kad Darbo partija bus ta partija, kuri nuves Lietuvą geru keliu.
Ganėtinai daug, prie Darbo partijos pergalė rinkimuose, prisidėjo V. Uspaskich šmaikštūs pasisakymai, sugebėjimas išsisukti iš įvairių situacijų, bei rimtus kaltinimus paversti humoru. Jo sutapatinimas su žinomu „Dviračio žinių“ personažu V. Agurkichu, taip pat pakėlė Uspaskicho reitingus.
Verta pastebėti, kad panaudojus specialiasias technologijas, pats V. Uspaskichas pakliuvo ne į vieną skandalą. Buvo „iškapstyta“, neva jis suklastojo savo diplomą, susitikinėja su kita moterimi ir t.t. Žinoma, tokie faktai sumenkina politiko įvaizdį. Tačiau, galima pažymėti, kad nuo tokių technologijų yra nusvilęs ne vienas politikas, o ypač tokios „užkulsinės“ kovos paaštrėja prieš rinkimus.
Mano manymu, kiekviena partija per rinkimus remiasi „juodosiomis“ technologijomis, tačiau vienos mažiau, kitos daugiau. Todėl nevisada sužinome, kokiais būdais buvo siekiama pergalės, nes niekas nenori atskleisti, kad naudojo visuomenės moralės normas pažeidžiančias priemonės. Tačiau kaip L. Bielinis rašė savo knygoje, ne visi tas normas supranta vienodai, todėl vieniems toks rinkiminis elgesys gali atrodyti pasibaisėtinai, o kitiems visai priimtinas ir normalus. Taigi vieni „juodąsias‘ technologijas gali smerkti, o kiti pateisinti. Pavyzdžiui, konkurentų plakatų terliojimas vieniems gali atrodyti, kaip šmaikštus rinkiminis žaidimas, o tokių atvejų, kai apterliojami ar nuplėšomi agitaciniai plakatai, šūkiai ar kiti skelbimai, pasitaiko labai dažnai..IŠVADOS
Taigi, „juodosios“ technologijos pasaulyje žinomos ganėtinai senai, tik Lietuvoje jos pradėjo reikštis pakankamai vėlai. Žymiausi šių antitechnologijų pasireiškimai prasidėjo 2002 metų Prezidento rinkimų metu, Rolando Pakso rinkiminėje kampanijoje. Tačiau po šių rinkimų, jos tarsi išpopuliarėjo, ir „juodųjų“ technologijų galima įžvelgti ne tik prieš kiekvienus rinkimus, nesvarbu tai būtų Seimo, savivaldybių ar Prezidento, tačiau ir paprastomis dienomis. Tokiomis technologijomis siekiama sukompromituoti konkretų asmenį ar partiją, kad būtų prarastas žmonių pasitikėjimas.
Ypatingai daug išpuolių patiria valdančiųjų partijų atstovai, nesunku prisiminti A. Brazauską, A. Paulauską, V. Uspaskich ir kt. krėtusius skandalus. Taip sąmoningai bandoma sumenkinti jų, bei jų partijų reitingus, kad per rinkimus surinktų kuo mažiau rinkėjų balsų. O paprastus, ypač vyresnės kartos, rinkėjus lengva įtikinti, todėl „juodosios“ technologijos yra ganėtinai efektyvios.
Parašęs šį darbą,manau kad pasiekiau užsibrėžtus uždavinius ir tikslą. Visų pirmą, nebuvo labai sunku suformuluoti „juodųjų“ technologijų apibrėžimą. Taigi, „juodosios“ technologijos – tai visuomenės moralės normas peržengiančios priemonės, kuriomis siekiama paveikti konkurentus ar rinkėjus ir taip laimėti rinkimus, ar bent surinkti kuo daugiau rinkėjų balsų.
Toks apibrėžimas nesunkiai išsiveda iš visos surinktos medžiagos apie šias technologijas, jų pasireiškimą praktikoje.
O jos pasireiškia labai įvairiais būdais, kuriuos paminėjau antroje savo darbo dalyje. Pasikartosiu, kad populiariausios yra šios: pastovios įtampos palaikymas, valdžią menkinanti ir kompromituojanti informacija, štabo telefoninio ryšio dezorganizavimas bei plakatų karas.
Tirdamas „juodųjų“ technologijų pasireiškimą praktikoje, dažniausiai teko susidurti su viena data ir viena pavarde, tai 2002 metų Prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Rolandas Paksas, bet kaip paaiškėjo vėliau, pergalė buvo pasiekta pasitelkus į pagalbą viešųjų ryšių (nesuklysiu, jei pavadinsiu ir „juodųjų“ technologijų) specialistus ir Rusijos. Šie specialistai paruošė ne vieną planą, kaip laimėti rinkimus ir kaip elgtis toliau, juos laimėjus (planas „Strekoza“, Vilniaus banko griūtis ir kt.).
Taigi, galiu drąsiai teigti, kad labiausiai „juodosiomis“ technologijomis rėmėsi Rolandas Paksas. Tačiau po jo šios technologijos ganėtinai paplito ir jas pradėjo taikyti ne viena partija ar asmuo. Mano manymu, tam įtakos turi žmonių abejingumas ir nenoras domėtis, kokiomis priemonėmis buvo siekta pergalės rinkimuose. Kaip minėjo L. Bielinis savo knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ „juodųjų“ technologijų naudojimas gali privesti prie to, kad žmonės taps pasyvus rinkimų metu, nes niekuom nebepasitikės. Tai buvo galima pastebėti per pastaruosius rinkimus, kada rinkėjų aktyvumas buvo labai mažas. Todėl vertėtų susimąstyti, ar jos yra tokios būtinos, ar negalima vykdyti rinkiminių kampanijų skaidriai, neperžiangiant visuomenėje nusistovėjusių moralės normų. Mano manymu, kad „juodosios“ technologijos turėtų išnykti iš politinės padangės, jei nenorime, kad mūsų politinė situacija dar labiau nesusikomplikuotų. Užtenka vien pažiūrėti į šių dienų įvykius Seime bei Vyriausybėje ir iškart aišku, kad „juodosios“ technologijos įgauna vis didesnį mastą.

Leave a Comment