Lietuvos politinės partijos

Turinys :

Įvadas..............................1
Politinės partijos..............................2
Partinės sistemos..............................2
Politinių partijų raida Lietuvoje..............................3
Politinių partijų įstatymas ..............................6
Darbo partija ..............................6
Lietuvos socialdemokratų partija ..............................7
Naujoji Sąjunga (socialliberalai) ..............................8
Išvados..............................9Įvadas
Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.
Politinė sistema TSRS, kuriai priklausė ir Lietuva, buvo grindžiama vienpartinio valdymo principais. 1989 m. pabaigoje pakeitus išskirtinį Komunistų partijos vaidmenį įtvirtinusius Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, Lietuvoje susidarė paalankios sąlygos nuomonių pliuralizmui, prasidėjo partinės sistemos formavimasis. 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo užtikrinta piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas.

Tačiau visuomenės interesams atstovaujančios politinės ir visuomeninės organizacijos šalyje pradėjo kurtis dar iki šalies nepriklausomybės paskelbimo bei naujos Konstitucijos priėmimo. Antai jau 1988-1990 m. buvo įsteigta apie pusantro šimto visuomeninių organizacijų, asociacijų, bendrijų, klubų ir pan. (iš jų žymiausios – ekologines problemas kėlusios organizacijos), tuo tarpu pirmosios politinės partijos buvo įsteigtos 1989 m., tiksliau &##8211; atkurtos 1918-1940 m. Lietuvoje veikusios partinės organizacijos. Iki 1992 m. pabaigos šalyje jau veikė 11 politinių partijų; apskritai politinių partijų ir partinės sistemos raida pasižymėjo dinamiškumu: 1993-1997 m. buvo įsteigtos 24, o 1998-2003 m. – dar 17 politinių partijų. Pažymėtina, kad 1992-2003 m. politinės partijos ne tik buvo steigiamos &#

#8211; kai kurios iš jų nutraukė savo veiklą, “skilinėjo”, jungėsi su kitomis ir pan. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 38 politinės partijos, 23 iš jų aktyviai dalyvauja politinėje veikloje Politinės partijos.
Partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacijas, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Jos nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir formuoti jos įgyvendinimą. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų už vieną ar kitą kandidatą. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles). Statute būna apibrėžiamas krriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu arba rėmėju. Partijai laimėjus parlamento rinkimus ir įgijus parlamente daugumą, partijos lydeis automatiškai tampa ministru pirmininku.
Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – tai surenkamas partijos nario mokestis. Tačiau be jo politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir š kitų finansavimo šaltinių, tarp kurių galima paminėti: interesų grupių subsidijas, partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelnas, valstybės biudžetas, subsidijomis iš užsienio.Partinės sistemos.
Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios pa
artijos. jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistemą, tai paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Tai reiškia, kad susidaryti vyriausybėj imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis sutaria, kokia bus vyriausybės politika, kuri partija už kurią politikos sritį imasi atsakomybės, kaip bus paskirstyti ministrų portfeliai ir t.t. Kartais vyriausybės koalicija dar vadinama pozicija, o visos kitos partijos kurios neremia vyriausybės koalicijos, arba pozicijos, vadinamos opozicija. Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. jeigu valstybėje yra taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tai tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje apie 80-90 rinkėjų balsų, bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 rinkėjų balsų. Didžiausios jos trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų pr
riešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai nuosaikios. Dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis.Politinių partijų raida Lietuvoje
Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Partinės sistemos formavimasis ir raida 1896-1940 m.

1896-1940 m. Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo.
Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimu (1918 m. vasario 16 d.) ir Steigiamojo Seimo rinkimais (1920 m. gegužės 15 d.), sietinos dvi prielaidos, kurios buvo lemiamos partinei sistemai Lietuvoje formuotis: pirma, buvo realizuota suverenaus valstybingumo idėja, antra, buvo apibrėžtas politinių partijų vaidmuo ir vieta visuotinių rinkimų procese, tuo pačiu ir jų reikšmė politinėje sistemoje.
Vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių tarpukario Lietuvoje susiformuoti daugiapartinei sistemai, reikia laikyti tuo metu priimtus parlamento rinkimų įstatymus (1919 ir 1922 metais), kuriuose buvo nustatyta proporcinė rinkimų sistema, atvėrusi kelią politinėms partijoms kurtis ir veikti.
1920-1926 m. klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu, Lietuvoje išryškėjo dviejų partinių blokų sistema: dešiniojo (LKDP blokas (Lietuvos krikščionių demokratų partija)) ir

r kairiojo socialliberalinio (LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija) ir LVLS).
Demokratijos trapumas, politinis nestabilumas tapo daugiapartinės sistemos žlugimo priežastimi. 1927 m. balandžio 4 d. prezidento sprendimu buvo paleistas Seimas, kuris jau buvo tapęs pagrindine politinių partijų idėjų raiškos arena. Tačiau partijos, nors ir netekusios parlamentinės veiklos galimybių, vis dėlto galėjo veikti užparlamentinėje erdvėje. Ryškėjant vienpartinėms valstybės valdymo tendencijoms, opozicinės partijos prarado realias galimybes įtakoti politinį procesą.
„Daugiapartinio kompromiso“ laikotarpis baigėsi 1936 m.: vasario 6 d. vidaus reikalų ministras, siekdamas „pašalinti žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“, politines partijas uždraudė. 1936 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Seimo rinkimų įstatymas panaikino tiesioginių rinkimų principą ir įtvirtino netiesioginių rinkimų tvarką. Tuo dar kartą buvo patvirtintas tautininkų noras valdžioje matyti tik „savų“ organizacijų atstovus. 1936-1940 m. įsigalėjo vienpartinis tautininkų režimas.
Lietuvos partinės sistemos raida 1940-1990 m.
1940-1988 metais Lietuvoje egzistavo prievarta įdiegta sovietinė politinė sistema. Vienas iš šios sistemos atspindžių – vienpartinė sistema. Komunistinis totalitarizmas pripažino tik komunistinę ideologiją. Komunistų organizacija tapo vienintele teisėta, o visos kitos atsidūrė už įstatymo ribų. Tai reiškė ne tik vienpartinės sistemos įtvirtinimą, bet ir partijos „suvalstybinimą“, t.y. ji tapo nepavaldi jokiai kitai valdžiai.
Vienpartinės sistemos žlugimo pradžia – 1988-1989 m., kai tautos atgimimo sąjūdis sąlygojo negrįžtamus demokratizacijos procesus. Periodą – nuo 1988 iki 1990 metų – galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi.

Partinės sistemos raida 1990-1993 m.
Pradiniame politinių partijų kūrimosi bei partinės sistemos formavimosi etape reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Apie Sąjūdį vienijosi visos atsikūrusios arba naujai susikūrusios visuomeninės bei politinės organizacijos. 1991-1992 metais parlamente susidarė du blokai: „Sąjūdžio“, kurį sudarė JSF (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Nuosaikiųjų, Tautininkų, Santaros frakcijos bei opozicinis, kuriam atstovavo SCF (Sąjūdžio centro frakcija), Kairiųjų (nuo 1992 m. vasario 11 d. – LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija), Lenkų, Liberalų (susikūrė 1991 m. g.egužės 8 d.) ir TPF (Tautos pažangos frakcija).
1992 m. pabaigoje įvykusių Seimo rinkimų rezultatai lėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje: dešiniąsias politines jėgas pakeitė rinkimus laimėjusios kairiosios, dalyvavusios koaliciniame LDDP sąraše. Rinkimai pirmą kartą vyko pagal mišrią rinkimų sistemą. Šie Seimo rinkimai išryškino penkis besiformuojančios partinės sistemos lyderius: LDDP, LKDP, LSDP, TS/LK (Tėvynės sąjunga/Lietuvos konservatoriai) ir LCS (Lietuvos centro sąjunga).
1990-1993 m. Lietuvoje susikūrė arba atsikūrė 14 politinių partijų. Dvi iš jų, LDDP ir TS/LK, susikūrė anksčiau veikusių organizacijų pagrindu (LKP (Lietuvos komunistų partija) ir „Sąjūdis“
atitinkamai); nuo pat savo veiklos pradžios jos tapo vienomis iš svarbiausių politinių partijų Lietuvoje.

Partinės sistemos raida 1994-1997m.

1992-1994 m. konfrontacinė daugiapartinė sistema stabilizavosi ir 1995-1997 m. pasuko kompromiso ir konsensuso link: nuo totalinės partijų priešpriešos pamažu pereinama prie bendradarbiavimo ir konkurencijos santykių. Partinė sistema struktūriškai atitiko Vakarų Europos standartus – ideologines išnašas sudaro socialdemokratai ir krikdemai, konservatoriai ir tautininkai.
Politinių partijų veiklą reglamentavusios juridinės bazės pertvarka arba korekcija tapo pagrindine politinių partijų kūrimosi „naujos bangos“ priežastimi. 1994-1997 m. susikūrė 16 politinių partijų, t.y. beveik pusė per visą 1989-1997 m. periodą susikūrusių politinių organizacijų.
1992 m. Seimo rinkimuose atskiru sąrašu arba koalicija dalyvavo 11 visuomeninių politinių judėjimų, 4 politinės organizacijos ir tik 7 politinės partijos. 1996 m. Seimo rinkimuose rinkėjams pateikti 24 politinių partijų sąrašai. 1997 m. savivaldybių tarybų rinkimuose iš 33 dalyvavo 24 partijos.
1990-1997 m. rinkimai patvirtino rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendenciją, kuris sumažėjo nuo 71,71 proc. 1990 m. iki 39,92 proc. 1997 m. elektorato „svyravimai“ 1992-1997 m. mažėjantis rinkėjų aktyvumas, išryškino „dešiniojo“ elektorato santykinį stabilumą, „kairiojo“ sumažėjimą bei stiprėjantį „centristinį“ elektoratą.
Atsižvelgiant į 1996 m. rinkimų rezultatus, politines partijas galima suskirstyti į keturias grupes: (a) partijas, surinkusias daugiau nei 5 proc. rinkėjų balsų ir dalyvavusias skirstant mandatus pagal proporcinę sistemą – TS/LK, LKDP, LDDP, LCS, LSDP. Iš viso joms teko 64,05 proc. rinkėjų balsų; (b) partijas, surinkusias nuo dviejų iki keturių procentų rinkėjų balsų: LNPJL (Lietuvių nacionalinė partija „Jaunoji Lietuva“, LMP (Lietuvos moterų partija), KDS (Krikščionių demokratų sąjunga), LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcija), LTMA (Lietuvos tautinių mažumų aljansas), LTS-LDP. Iš viso jos surinko 18,04 proc.; (c) partijas, surinkusias nuo vieno iki dviejų procentų rinkėjų balsų: LLS (Lietuvos liberalų sąjunga), LVP (Lietuvos valstiečių partija), LRS (Lietuvos rusų sąjunga), LPKTS (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga), Laisvės sąjunga, LŪP (Lietuvos ūkio partija). Jos surinko 9,28 proc. (d) partijas, surinkusias iki vieno procento rinkėjų balsų. Jos gavo 3,58 proc. rinkėjų balsų.
2000 m. liepos mėn . 1 d. Lietuvoje veikė 38 politinės partijos. O šiuo metu (2004 m. viduryje)
Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 36 politinės partijos.
1990-1997 m. rinkimai parodė, kad partinė sistema Lietuvoje pasižymi labai aukšta fragmentacija, poliarizacija, partinių preferencijų bei balsavimo kintamumu. Aukštas fragmentacijos laipsnis atspindi gilėjančius politinės diferenciacijos procesus bei atstovaujamų politinių interesų platumą..Politinių partijų įstatymas
Politinių partijų veiklą Lietuvoje reglamentuoja Politinių partijų įstatymas, priimtas 1990 m. rugsėjo 25 d. Įstatyme teigiama, kad “politinių partijų įvairovė užtikrina politinės sistemos demokratiškumą, jos padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią.” Deja, jame politinės partijos nebuvo aiškiai atskirtos nuo visuomeninių organizacijų – tai padaryta tik 1994 m., atlikus esminius įstatymo pakeitimus, bei 1995 m. vasario 2 d., priėmus Visuomeninių organizacijų įstatymą. Taip pat šiame įstatyme ra¬šoma: Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politines organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Jos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos pilie¬čiai, turintys aktyviąją rinkimų teisę. Tuo pat metu jie gali būti tik vienos politinės parti¬jos ar politinės organizacijos nariais (1 str.).

Toliau apibūdinsiu keleta LR politinių partijų.Darbo partija
Darbo partija buvo įkurta 2003 metų spalio 18 dieną.
Partijos pirmininku tapo Viktoras Uspaskich, jo pavaduotojais – Viktoras Muntianas, Kėdainių rajono savivaldybės meras ir Žilvinas Padaiga, profesorius, Kauno medicinos universiteto prorektorius.
2003 m. lapkričio 25 d., Lietuvos Respublikos Ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Darbo partija.
Per nepilną mėnesį nuo įsisteigimo, nauja politinė partija tapo palankiausiai vertinama politine partija Lietuvoje ir išlaiko šias Lietuvos piliečių pasitikėjimo pozicijas lyg šiol.
Darbo partijos tikslas – sukurti demokratinę, modernią, pilietinę visuomenę, ginti žmogaus teises ir laisves, telkti visuomenės pastangas, siekiant Lietuvą įtvirtinti kaip šiuolaikišką valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Vizija – padaryti Lietuvą valstybe , kurioje gera visiems, kurioje kiekvienas jaučiasi saugus ir tikras dėl savo ir savo vaikų ateities.

Savo veiklos prioritetais Darbo partija laiko:
• Socialinį teisingumą, užtikrinantį žmonių teises ir laisves, kovą su skurdu ir nedarbu, socialines garantijas visiems Lietuvos žmonėms.
• Efektyvų valstybės valdymą ir efektyvią regioninę politiką.
• Ekonominę pažangą, ekonominį augimą ir atsilikimo nuo Europos Sąjungos šalių mažinimą.
• Lygiaverčių sąlygų verslo vystymuisi užtikrinimą.
• Lietuvai naudingą tarptautinį bendradarbiavimą, gerus santykius su užsienio valstybėmis.
• Saugumo užtikrinimą, kuriant subalansuotos plėtros, taikos ir teisingumo principais grindžiamą pasaulį.
• Bendradarbiavimą su Lietuvos žmonėmis. Kiekvienas Darbo partijos žingsnis turi būti pagrįstas žmonių norais ir interesais.
Darbo partija turi 153 savo partijos sąrašo kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą tarp jų yra kandidatai ir į Europarlamentą. Pagrindinius partijos tikslus Darbo partija įprasmino ir savo simbolikoje. Darbo partijos ženklas – Lietuva einanti pozityvių permainų keliu. Tai nauja Lietuva.Lietuvos socialdemokratų partija
Lyginant su Darbo partija Lietuviškoji socialdemokratų partija yra žymiai senesnė. Ji buvo įkurta 1896 m. Todėl šios partijos istorija yra ilga. Paminėsiu tik paskutinius svarbiausius faktus. Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, krašte formavosi daugiapartinė sistema, vyko dėsninga politinių jėgų diferenciacija. Taip pat dėsninga, kad būtent kairiosios LSDP ir LDDP, puoselėjančios solidarumo vertybes, pradėjo vienytis. Vienas sėkmingiausių tokios veiklos pavyzdžių – Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija, į kurią susijungė LSDP, LDDP, Lietuvos rusų sąjunga ir Naujoji demokratija. 2000-jų metų Seimo rinkimuose ši koalicija gavo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, tačiau dešiniosioms partijoms sudarius porinkiminę valdančiąją koaliciją, liko opozicijoje.

2001 m. sausį LDDP ir LSDP susivienijo į vieningą LSDP, o liepą prisiekė koalicinė LSDP ir Naujosios sąjungos Vyriausybė, vadovaujama LSDP pirmininko Algirdo Brazausko.

2004 m. į Seimo rinkimus LSDP ėjo kartu su socialliberalais ( Naująja Sąjunga) koalicijoje“ Už darbą Lietuvai“. Po Seimo rinkimų sudarė valdančiąją koaliciją su Darbo partija, Socialliberalų partija ( NS) bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Lietuvos socialdemokratų partijos programa yra politinio pasirinkimo projektas Lietuvai einant į SOCIALDEMOKRATINĘ EUROPOS SĄJUNGĄ. Programos tikslas – parodyti Lietuvos žmonėms kaip mažiausiai skausmingu keliu sukurti Lietuvoje GEROVĖS VISIEMS VALSTYBĘ. Naujoji Sąjunga (socialliberalai)
1998 m. balandžio 25 d . įvyko steigiamasis Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavimas. Naujosios politinės organizacijos pirmininku išrinktas Artūras Paulauskas. 2004 spalio 19 dieną Naujoji sąjunga (socialliberalai) koalicijoje su Lietuvos socialdemokratų partija dalyvavo Seimo rinkimuose. Per Seimo rinkimus Naujoji sąjunga gavo 11 mandatų. Po Seimo rinkimų valdančioji dauguma buvo suformuota iš keturių partijų – Darbo partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos bei Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjungos. Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas antrą kadenciją dirba Seimo pirmininku, koalicinėje Vyriausybėje socialliberalai turi du ministrus – socialinės apsaugos ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę ir užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį.
Naujosios sąjungos tikslas- visavertės SOCIALINĖS, KULTŪRINĖS, EKONOMINĖS IR POLITINĖS DEMOKRATIJOS sukūrimas. Išvados
Politines partijos atsirado kartu su šiuolaikine valstybe kaip demokratijos ir visuotinės rinkimų teisės padarinys.
Politikai burdamiesi į partijas siekia:
• geriau susiorganizuoti;
• palengvinti sau rinkiminę kovą;
Politine partija padeda:
• laimėti rinkimus;
• užtikrinti įvairių piliečių interesų atstovavimą;
• būti ryšio priemone tarp profesionalių politikų, valstybės vyriausy¬bės ir eilinių piliečių.
Politine partija susiformuoja, kai:
• tampa stipria organizacija;
• turi pakankamai daug partijos programą remiančių narių;

turi savo statutą (vidaus tvarkos taisykles).
Politinėse sistemose partijos funkcijos yra :
• ideologijos ir politinių doktrinų kūrimas;
• dalyvavimas rinkimuose;
• valdymas.
Politinės ir visuomeninės organizacijos šalyje pradėjo kurtis nuo 1988 m. tuo tarpu pirmosios politinės partijos buvo įsteigtos 1989 m. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 38 politinės partijos, 23 iš jų aktyviai dalyvauja politinėje veikloje.

Literatūros sąrašas:
1. N. Letukiene, J.Gineika Istorija.Politologija 2004
2. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. 1 knyga. 1997, Kaunas
3. http://www.lietuva.lt
4. http://www.darbopartija.lt
5. http://www.lsdp.lt/
6. http://www.nsajunga.lt/

Leave a Comment