Tarptautinės organizacijos

Turinys

Įvadas 1
Tarptautinės politikos skirstymas 2
Tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos 3
Jungtinių tautų organizacija 3
Europos sąjunga (ES) 7
Europos Taryba(ET) 8
NATO 9
Nevyriausybinės tarptautinės organizacijos 10
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14Įvadas
Tarptautinių organizacijų kūrimasis prasidejo dar XIX a. Europoje. Mat tuo metu galutinai įsitvirtinus ir susiformavus suverenių valstybių sistemai, valstybių vyriausybėms atsirado daug bendrų rūpesčių ir reikalų, kurių tvarkymą buvo daug parankiau pavesti specialiai tam tikslui įsteigtoms organizacijoms. Paprasčiausias to¬kios organizacijos pavyzdys – Pasaulinė pašto sąjunga, kuri koordinuoja visų dalyvaujancių valstybių atitinkamų tarnybų veiklą, kad ivairių šalių piliečiai galėtų be diidesnių kliūčių siųsti vienas kitam laiškus ir kitokius siuntinius, kad būtų suderintos pašto taisyklės, kad siuntos keliautų kuo greičiau ir t. t. Šitokių bendrų riūpesčių, kurių pagrindu valstybės galėtų vienyti ir vienija savo jėgas, galima surasti daugybę. Tad ir tarptautinių organizacijų sąrašas XX a. pradėjo labai greitai plėstis ir.vis dar nuolat pasipildo. XX a. pabaigoje šiame sąraše jau buvo virš 300 tarptautinių vyriausybinių organizacijų, o nevyriausybinių net apie 4000.

Šiuolaikinėms organizacijoms būdingas tolesnis jų kompetencijos plėtojimas, struktūros tobulinimas bei naujų atsiradimas.Visa tai roodo ryškų tarptautinių santykių bruožą, apibūdinama vis didėjančios tarpusavio priklausomybės sąvoka. Tarptautinės politikos skirstymas
Tarptautinės politikos veikėjai yra:
• subnacionaliniai;
• transnacionaliniai;
• supranacionaliniai.
Subnacionaliniai veikėjai daugiau dalyvauja ne tarptautinė¬je, bet vidaus politikoje, nors jų veikla vis dėlto šiek tiek peržen¬gia valstybių sienas. Tai:
• politinės partijos;
• interesų grupės;
• pavieniai individai;
• oficialios va

alstybės valdžios institucijos.
Transnacionaliniai politikos veikėjai oficialiai neatstovauja jokiai valstybei, bet siekia savo interesus įgyvendinti tarptauti¬niu mastu, iš karto keliose ar net keliolikoje valstybių. Tai:
• transnacionalinės tarptautinės organizacijos;
• religiniai susivienijimai;
• transnacionalinės korporacijos. Supranacionalinius darinius kuria valstybių vyriau¬sybės. Dar kitaip jie vadinami tarptautinėmis organiza¬cijomis. Tai:
• Pasauline pašto sąjunga;
• Tarptautinė telegrafo sąjunga;
• Tarptautinė darbo organizacija;
• Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas;
• NATO;
• JT;
• ES ir kt.
Tarptautinių organizacijų formavimo kriterijai:

1. Pagal narystės geografiją tarptautinės organizaci¬jos skirstomos i universalias (JT) ir regionines (ES).

2. Pagal tikslus ir uždavinius – i organizacijas, įsteig¬tas aiškiai apibrėžtoms funkcijoms atlikti (ET).

3. Pagal organizacijų struktūrą- i turinčias vieną ins¬tituciją, susidedančią iš valstybių narių atstovų (NATO). Tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos
Sąvoka “tarptautinė organizacija” paprastai apibūdinama organizaci¬ja, įsteigta susitarus dviem arba daugiau valstybių. Ją reikia skirti nuo sąvokos “nevyriausybinė organizacija” kurią įsteigia privatūs asmenys arba asmenų grupės (pvz., Amnesty International arrba Greenpeace), nors kai kurioms nevyriausybinėms organizacijoms vykdyti tam tik¬ras funkcijas patiki ir valstybės; ryskus to pavyzdys – Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas, labai svarbus kontroliuojant, kaip Ženevos konvencijos taikomos kariniuose konfliktuose.

Tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos eg¬zistavo nuo 1815 m., gal ir dar anksčiau, tačiau tik nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos jos įgijo didesnę politinę reikšmę. Požiūris, kad jos turi tarptautinį teisinį subjektiskumą yra dar naujesnis.
Valstybės tarptautines organizacijas steigia konkretiems tikslams ir suteikia joms ribotą galią.
Jungtines Tautos yra pati svarbiausia pasauline organizacija, kurios narėmis yra be
eveik visos valstybės. Jungtinių tautų organizacija
Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės – 185 šalys.
br />Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.

JTO chartija
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo pr

riskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų.Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritet.us, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos.

Pagrindiniai JTO organai
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis – Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.

Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.

Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais – sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.

Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.

Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare.

Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje.

Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.

Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir proble.mos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams.

Lietuva tapo JTO nare 1991 m.
Dar aptarsiu kelias tarpvyriausybines svarbesnes tarptautines organizacijas. Europos sąjunga (ES)
Europos Sąjunga yra demokratinių Europos valstybių šeima, pasiryžusi taikos ir gerovės labui veikti išvien. Ji nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas valstybes. ES daug kuo skiriasi ir nuo kitų tarptautinių organizacijų. Iš tikrųjų ji yra unikali organizacija. Jos valstybės narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms perduoda dalį savo suvereniteto, kad tam tikri konkretūs visoms rūpimi klausimai būtų demokratiškai sprendžiami Europos lygmeniu. Šis suvereniteto telkimas dar vadinamas “Europos integracija”.
Istorinės Europos Sąjungos šaknys glūdi Antrajame pasauliniame kare. Europos integracijos idėja kilo iš siekio niekada nebeleisti tokių žudynių ir tokio naikinimo. Pirmasis ją iškėlė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas savo kalboje, pasakytoje 1950 m. gegužės 9 d. Ši diena, dabartinės ES “gimtadienis”, kasmet švenčiama kaip Europos diena.
Yra penkios ES institucijos, kurių kiekviena atlieka savitą vaidmenį:
• Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų);
• Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms);
• Europos Komisija (varomoji jėga ir vykdomoji institucija);
• Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi);
• Audito Rūmai (kontroliuojantys, kad ES biudžetas būtų patikimai ir teisėtai tvarkomas).
Be jų, yra dar penkios svarbios institucijos:
• Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (reiškia organizuotos pilietinės visuomenės nuomones ekonomikos ir socialiniais klausimais);
• Regionų komitetas (reiškia regionų ir vietos valdžios institucijų nuomones);
• Europos centrinis bankas (atsako už pinigų politiką ir euro valdymą);
• Europos ombudsmenas (nagrinėja piliečių skundus dėl netinkamo kurios nors ES institucijos ar įstaigos administravimo);
• Europos investicijų bankas (padeda siekti ES tikslų, finansuodamas investicinius projektus).
Šiai sistemai dar priklauso daugelis kitų agentūrų ir įstaigų.
Teise grindžiama tvarka yra Europos Sąjungos pamatas. Visi ES sprendimai ir procedūros yra grindžiama sutartimis, dėl kurių yra susitarusios visos ES valstybės.
Iš pradžių ES sudarė tik šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija. Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė prie jų prisijungė 1973 m., Graikija – 1981 m., Ispanija ir Portugalija – 1986 m., o Austrija, Suomija ir Švedija – 1995 m. 2004 m. buvo įvykdytas iki šiol didžiausias plėtros etapas – narėmis tapo 10 naujų šalių.
Ankstesniais metais ES valstybės daugiausia bendradarbiavo prekybos ir ekonomikos srityse, bet dabar ES sprendžia ir nemažai kitų klausimų, tiesiogiai susijusių su mūsų kasdieniu gyvenimu, būtent: piliečių teisės laisvės, saugumo ir teisingumo užtikrinimas; darbo vietų kūrimas; regioninė plėtra; aplinkos apsauga; globalizacija.
Pusę šimtmečio Europos Sąjunga užtikrino stabilumą, taiką ir gerovę. Ji padėjo kelti gyvenimo lygį, sukūrė bendrą Europos masto rinką, įvedė bendrą Europos valiutą eurą, ir sustiprino Europos balsą pasaulyje.
Vienybė išlaikant įvairovę: Europa – tai žemynas, kuriame gyvena daugelis skirtingas tradicijas ir kalbas, bet taip pat ir bendrų vertybių turinčių tautų. ES gina šias vertybes. Ji puoselėja Europos tautų bendradarbiavimą, skatindama vienybę išlaikant įvairovę ir užtikrindama, kad sprendimai būtų priimami kuo labiau priartinant juos prie piliečių.
XXI amžiuje, kai pasaulyje vis didėja savitarpio priklausomybė, kiekvienam Europos piliečiui netgi dar labiau reikės su kitų šalių žmonėmis bendradarbiauti žingeidumo, pakantumo ir solidarumo dvasia. Europos Taryba(ET)
Europos Taryba – regioninė tarptautinė organizacija (būstinė Strasbūre), įkurta 1949 m. gegužės 5 d.

Tikslas – ginti žmogaus teises, saugoti jo sveikatą ir aplinką, puoselėti parlamentinę demokratiją ir pa¬dėti organizacijai priklausančioms valstybėms visa¬pusiškai bendradarbiauti.
ET sekretoriate dirba maždaug 1600 etatinių dar¬buotojų is 45 Europos Tarybos narių. Sekretoriatui va¬dovauja Generalinis Sekretorius, kurįi penkerių metų kadencijai renka Parlamentine Asambleja. Generali¬nis Sekretorius koordinuoja ir nukreipia Tarybos veiklą
Oficialios ET kalbos yra anglų ir prancūzų, vartoja taip pat vokiečių, italų ir rusų kalbas. Debatų metu tam tikromis aplinkybėmis gali būti verčiama ir i kitas kalbas.
ET finansuoja valstybes Europos Tarybos nares pro¬porcingai gyventojų skaiciui ir turimiems resursams. 2001 m. ET biudžetas buvo maždaug 230 mln. eurų.
Europos Tarybos simboliai. ET nuo 1955 m. turi Europos veliavą. Tai 12 tobulumą simbolizuojancių auksinių žvaigždučių žydrame fone. Tą pačią vėliavą pasirinko ir Europos Sąjunga.
1972 m. patvirtintas Europos Tarybos himnas. Tai Herberto fon Karajano aranžuota L. van Bethoveno De¬vintosios simfonijos “Odės džiaugsmui” preliudija.

Nuo 1964 m. ET Ministrų Komiteto nutarimu kas¬met gegužės 9-oji, švenčiama Europos diena. Jos tiks¬las – įtraukti visuomenę i Europos vienijimosi procesą

Bet kuri Europos valstybė gali tapti šios organiza¬cijos nare, jeigu pripažįsta įstatymo viršenybes princi¬pą, ir kiekvienai jos jurisdikcijai priklausančiai valsty¬bei garantuoja pagrindines teises ir laisves. NATO
NATO – tai politinė-karinė tarpvyriausybinė organizacija, kurią sudaro 26 nepriklausomos ir demokratinės valstybės.

Šalys įsipareigojusios 1949 m. Vašingtone (JAV) pasirašytos Šiaurės Atlanto sutarties tikslams. Vienas svarbiausių įsipareigojimų, diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugoti tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę.

NATO vadinama transatlantine organizacija, nes jungia valstybes nuo Šiaurės Amerikos iki Europos.

Svarbiausi NATO tikslai:

– saugoti narių nepriklausomybę
– vieningai užtikrinti Euro-Atlantinės erdvės saugumą ir taiką
– puoselėti pagrindines demokratijos vertybes, pagarbą teisės viršenybei ir žmogaus teisėms

Po Šaltojo karo atsiradusios naujos grėsmės, su kuriomis NATO pasirengusi kovoti:

– regioniniai ir etniniai konfliktai ir krizės
– tarptautinis terorizmas
– masinio naikinimo ginklų plitimas
– organizuotas nusikalstamumas

Aljanso narių tarpusavio įsipareigojimai:

– veikti pagal kolektyvinės gynybos principą “visi už vieną”
– išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą gynybinį Aljanso pajėgumą
– užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus
– bendromis jėgomis palaikyti taiką ir stabilumą neramiuose regionuose, kurie nėra Aljanso valstybių teritorijose;
– stiprinti partnerystę taikos labui su NATO nepriklausančiomis šalimis;

Kaip NATO veikia

NATO yra ne viršvalstybinė, bet tarpvalstybinė organizacija. Tai nepriklausomų suverenių valstybių aljansas, susivienijęs, kad siektų bendro saugumo ir gintų bendras vertybes. Jos sprendimai priimami bendru sutarimu – konsensusu.

Kad konsultacijos vyktų sklandžiau, kiekvienai valstybei narei atstovauja nuolatinė delegacija prie NATO politinės būstinės. Delegaciją sudaro Nuolatinis atstovas, vadovaujantis delegacijai, ir karinis atstovas. Jiems talkina civiliniai ir kariniais patarėjai, atstovaujantys savo šalims įvairiuose NATO komitetuose.

NATO viduje buvo įsteigtos atskiros civilinės ir karinės struktūros, sprendžiančios politinius ir karinius Aljanso darbo aspektus. Abi struktūros palaiko NATO aukščiausią sprendimų priėmimo organą – Šiaurės Atlanto tarybą.
Dar galima paminėti tokias politines regionines organiza¬cijas: Amerikos Valstybių Organizaciją (OAS) Centri¬nės Amerikos Valstybių Organizaciją. (ODECA), Afrikos Vienybės Or¬ganizaciją. (OAU), Pietrycių Azijos Valstybių Asociaciją. (ASEAN) ir Arabų Lyga, Britanijos Sandrauga. Nevyriausybinės tarptautinės organizacijos
Tai privataus pobūdžio tarptautinės organizacijos, kaip Amnesty In¬ternationa/, Greenpeace arba Medecins Sans Frontieres (MSF). Jų steigėjai nėra vyriausybės, ir jos nėra įsteigtos susitarimais tarp valstybių, jų nariai yra privatūs asme¬nys arba organizacijos. Tarptautinių NGO skaičius per pastaruosius dešimtmečius smarkiai išaugo, ir jos dabar veikia įvairiausiose srity¬se: nuo politikos, teisės iki socialinių ir ekonominių reikalų, žmogaus teisių ir humanitarinės pagalbos, švietimo, moterų problemų, aplinkos apsaugos ir sporto. Tarptautinio verslo srityje paminėtinos tokios svar¬bios nevyriausybinės organizacijos kaip Tarptautiniai prekybos rūmai Paryžiuje (ICC), Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA), taip pat tarptautinės profsąjungų ir darbdavių federacijos. Transnacionalinės kompanijos tam tikrais aspektais taip pat gali būti priskirtos nevyriau¬sybinėms tarptautinėms organizacijoms.

NGO vaidmuo tarptautinėje teisinėje sistemoje dažniausiai yra ne¬oficialaus pobūdžio.Tam tikrą įtaką tarptautinei teisėkūrai jos turi at¬skirose srityse, kai reikia papildomo ekspertų vertinimo, kai jos prisi¬deda prie tarptautinės teises normų įgyvendinimo kontrolės ir tyrimo,sustiprinimo, kas akivaizdžiausiai pasireiškia žmogaus teisių srityje. Pavyzdžiui, JT konferencijoje aplinkos apsaugos ir plėtojimo klausi¬mais (UNCED), surengtoje Rio de Žaneire 1992 m., apie 2000 nevy¬riausybinių organizacijų užsiėmė lobizmu užkulisiuose, bei vadinama¬jame “Globaliniame forume”, eilinėje konferencijoje, kurioje jos tar¬pusavyje svarstė daugiau nei 30 sutarčių, kad paveiktų vyriausybes. Jų “partnerystes vaidmuo” buvo pripažintas ir vėliau nevyriausybinėms organizacijoms buvo suteiktas aukštesnis statu¬sas naujos JT komisijos “dėl subalansuotos plėtros” darbe. Tačiau krite¬rijai, pagal kuriuos reikėtų atrinkti, kurios iš daugybės nevyriausybinių organizacijų tūrėtų dalyvauti komisijos veikloje, yra labai neaiškūs.

Formaliai žiūrint, pasauliniu lygiu nėra jokių tarptautinių teisinių standartų, reguliuojančių nevyriausybinių organizacijų steigimą ir sta¬tusą. Taikoma valstybės, kurioje organizacija yra įsikūrusi, nacionali¬nė teisė, ir tai gali sukelti problemą organizacijai vykdant tarptauti¬nio pobūdžio veiką, nes valstybių nacionaliniai įstatymai yra skirtin¬gi. Tarpvyriausybinės organizacijos gali susitarti dėl suteikimo nevy¬riausybinėms organizacijoms tam tikrą konsultacinį ar stebėtojo sta¬tusą (pvz., atvejis, kai JT Generalinė Asamblėja 1991 m. suteikė ste¬bėtojo statusą Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus Komitetui), kartu joms suteikiant ir ribotą tarptautini statusą, tačiau tai nevyriausybinių organizacijų nepadaro tarptautinės teisės subjektais. JT Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC) priėmė nemažai rezoliucijų dėl konsultavimosi su nevyriausybinėmis organi¬zacijomis. Tokių organizacijų vaidmens tarptautiniuose reikaluose di¬desnį pripažinimą galima įžvelgti iš to, kad 1994 metais apie 1000 nevyriausybinių organizacijų Taryboje turėjo konsultacinį statusą, 1948 metais tokių organizacijų buvo tiktai 41 Nuo šio amžiaus pradžios institucijos,tokios kaip Tarptautinės tei¬sės institutas mėgino su¬stiprinti nevyriausybinių organizacijų tarptautinį teisinį statusą, tačiau šios pastangos nuėjo veltui, nes buvo taikoma suvereniteto doktrina. Bet regioniniu lygiu, Europos Tarybos rėmuose, bendras nevyriausy¬binių organizacijų statusas neseniai buvo įtvirtintas Europos konven¬cijoje “dėl tarptautinių nevyriausybinių organizacijų teisinio subjek¬tiškumo pripažinimo”.Šioje konvencijoje, kuri buvo pasirašyta 1986 me¬tais ir įsigaliojo nuo 1991 metų, pripažįstamas nevyriausybinių or¬ganizacijų teisinis subjektiškumas ir su tuo susijusios teises bei pa¬reigos, kurias jos įgyja vos tik įsisteigia kurioje nors iš valstybių ¬šios Konvencijos šalių. Nevyriausybinių organizacijų tarptautinė veikla nevisada vyksta sklandžiai. Tai parodė Greenpeace kampanija 1995 metais pries Shell, kai žalieji neleido nuskandinti Brent-Spar naftos platformos Šiau.rės Atlante, nors Shell tam tūrejo Britanijos vyriausybės leidimą. Naudo¬dama masinės informacijos priemones bei ispūdingus triukus, Green¬peace įtikino vartotojus (pvz., Vokietijoje) boikotuoti Shell produkci¬ją ir Shell nusileido, nors liko įsitikinusi, remdamasi atlikta technine ekspertize, jog jos sprendimas buvo pagrįstas ne tik ekonomiškai, bet ir nedarė žalos aplinkai. (Vėliau Greenpeace atsipraše Shell dėl savo kampanijos metu naudotos neteisingos informacijos.) Dar viena problema, iškylanti dėl nevyriausybinių organizacijų, yra ta, kad dauguma jų yra isikūrusios issivysčiusioje pasaulio dalyje, t.y. su¬sitelkusios keliose šalyse (daugiausiai Jungtinėje Karalystėje, Prancū¬zijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir JAV), todėl yra tam tikras geografi¬nis disbalansas. Šios šalys yra demokratinės valstybės, ku¬riuose garantuojama asociacijų laisvė, tuo kartais vyriausybė pasi¬naudoja (ir piktnaudžiauja) nevyriausybinėmis organizacijomis tvar¬kydamos savo tarptautinius reikalus. Buvo iškeltas klausimas: ar tikrai būtina, kad šie neteritorinio po¬būdžio dariniai įgytų oficialų tarptautinį statusą pasauliniu lygiu, o tai iš tikųjų ateityje galėtų susilpninti jų įtaką; ir ar ne geriau būtų, kad jie ir toliau remųsi savo nepriklausomumu ir veiktų kaip socia¬linis tiltas tarp valstybių vyraujančios tarptautinės teisinės sistemos ir atskirų žmonių.Išvados
Šių laikų tarptautiniams santykiams būdingas nuolat didėjantis tarptautinių organizacijų , kaip vienos iš valstybių bendradarbiavimo ir daugiašalies diplomatijos formų vaidmuo. Ši tendencija ypač ryški XX amžiuje. Tai nulėmė visų pirma pačių valstybių , taip pat ir visos tarptautinės sistemos bendri interesai, nukreipti į jos stabilumo ir atskirų narių saugumo užtikrinimą. Pačių valstybių nacionaliniai interesai skatina jas aktyviai ir pastoviai dalyvauti tokiame daugiašaliame bendradarbiavime .

Tarptautines organizacijas galima suskirstyti i dvi grupes:
1. Tarpvyriausybines tarptautines organizacijas. Šios organizacijos yra sukurtos kelių valstybių susitarimu. Svarbiausios jų NATO, Europos sąjunga(ES), Europos taryba(ET), Jungtinių tautų organizacija(JTO) ir t.t
2. Nevyriausybinės tarptautinės organizacijos. Šios organizacijos yra įsteigtos privačių asmenų,bet siekia savo interesus įgyvendinti tarptautiniu mastu. Jų yra labai daug. Kelios iš jų: Greenpeace, Amnesty international, ICC, IATA.
Lietuva ilgą laiką buvo išstumta iš tarptautinio bendravimo, bet atgavus nepriklausomybę sparčiai į jį įsitraukė ir dabar yra daugumos tarptautinių organizacijų narė.

Referatas parašytas naudojantis šia medžiaga:

1. G. Vitkus Politologija Vilnius.1998
2. M.Akechurst P. Malanczuk Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas Vilnius,2000
3. N. Letukiene, J.Gineika Istorija.Politologija 2004
4. Z. Petrauskas, G. Steponavičius Lietuva ir tarptautinės organizacijos Kaunas,1998
5. www.europa.eu.int
6. www.urm.lt

Leave a Comment