Lietuvos politinė dešinė

Apie dešiniojo politinio sparno paradoksus populiaru kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse valstybėse. Dešinė čia iki šiol simbolizuoja permainas bei išsiveržimą iš totalitarinio komunizmo narvo. Būti “dešiniuoju” čia reiškė pasisakyti už desovietizaciją, už reformas, už radikalų persiorientavimą nuo Rytų prie Vakarų. Šiandien galime konstatuoti, kad daugelyje pokomunistinių valstybių dešiniesiems pavyko suformuoti politinio gyvenimo darbotvarkę, nepaisant to, kad patys reformų iniciatoriai, kaip paprastai, buvo nublokšti į opoziciją. Nėra smagu, kai tie politikai, kurie didžiąją savo politinio kapitalo dalį susikrovė kritikuodami Liietuvos veržimąsi į Europos Sąjungos ar NATO erdvę, šiandien yra įsijautę į flagmanų vaidmenį. Tačiau iš tiesų tai yra didžiulė pergalė, kurią Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse buvo sunku net įsivaizduoti.
Šiandien Lietuva yra prie NATO ir Europos Sąjungos slenksčio. Taigi galime teigti, kad, Nepriklausomybės įtvirtinta, prasideda nauja epocha, susiduriame su naujais iššūkiais. Tai reiškia, jog privalu dėmesingai peržiūrėti nueitą kelią bei atrasti naujus orientyrus, naują darbotvarkę.
Norint išsiaiškinti, koks vaidmuo naujajame laikotarpyje teks dešiniajam politiniam sparnui, kuris šiandien yra opozicijoje, galima kalbėti apie sunkiai nuspėjamus ziigzagus. Labai sunku buvo numatyti, kad iškils liberalai. Iš pradžių buvo tikėtasi, kad apie vienybę daug kalbantys dešinieji politikai visgi sugebės susitarti dėl bendro kandidato į Prezidentus. Nenumatyta, kad modernieji krikščionys demokratai nutars tapti liberalais, o Seimo narys V.Uspaskich, galbūt įkvėptas Ro

olando Pakso pavyzdžio, pradės kurti formalią palaikymo komandą.
Sunku būti politikos pranašu, bet svarbu atskleisti problemas, nusmailinti klausimus, o ne pateikti vienareikšmišką ateities scenarijų.
Lietuvos politinė dešinė per pirmuosius trylika Nepriklausomybės metų: laimėjimai, pralaimėjimai ir neišsipildę lūkesčiai

Vadavimosi iš sovietinio paveldo kontekstas sąlygojo tai, jog Lietuvos partinė sistema formavosi pagal kitokius dėsningumus nei vakarietiškoji. Taip pat neturėtume iš svarstymų akiračio “pamesti” ir to, kad Lietuvos partijų formavimąsi lėmė ne vien vidaus, bet ir išorės veiksniai. Turiu omenyje tiek užsienio valstybių partinius modelius, kuriuos bandyta imituoti, tiek užsienio kapitalo įtaką atskirų Lietuvos politinių darinių veiklai.
Taigi, jei pirminiu partijų diferenciacijos kriterijumi Vakarų valstybėse tarnavo ekonominiai, socialiniai klausimai, tokie kaip – kiek valstybė turėtų būti aktyvi valstybės ūkio gyvenime? – tai Lietuvoje pagrindinė partinės sistemos diferenciacijos ašis buuvo vertybinis santykio su sovietine praeitimi klausimas. Kairiajame politinio gyvenimo sparne atsidūrė tie politikai, kurie akcentavo tęstinumo sovietinės praeities atžvilgiu būtinybę, dešiniajame – tie, kurie reikalavo radikalios desovietizacijos. Ekonominėje srityje iš esmės visos politinės jėgos buvo įsitikinusios, kad reformos turi būti vykdomos iš viršaus, kairės ir dešinės takoskyra čia tapo klausimas – kiek sparčiai turi būti diegiamos ekonominės reformos? Dešinė kalbėjo (deja, dažnai vien tik kalbėjo) apie sparčių bei esminių reformų būtinybę, kairieji savo ruožtu gynė “žingsnis po žingsnio” principą. Privatizacijos, kaip ek

konominių galių perskirstymo visuomenėje, įgyvendinimas labai suaktyvino ekonominių elitų kovą, bet, deja, dažnai padėjo sovietinei nomenklatūrai virsti naujaisiais kapitalistais.
Pirmosios nuoseklios Lietuvos partijų ekonominės programos pasirodė tik prieš 1996 metų Seimo rinkimus, deja, dar ir tada dažnai buvo užsienio partijų programinių nuostatų perrašymas. Labai ilgai konkuravo ne tiek ekonominės alternatyvos, kiek skirtingi ekonominiai bei politiniai elitai.
Svarbu pabrėžti tai, kad politinės organizacijos, įsikūrusios partinės sistemos dešinėje, nuo pat atsiradimo buvo labai skirtingos. Į vieną erdvę jas telkė veikiau bendras oponentas nei sutarimas dėl to, kokią visuomenę reikia kurti. Dar daugiau, būtent skirtingos kuriamos visuomenės vizijos per pirmą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį buvo pagrindinis lietuviškosios dešinės struktūrizacijos ir diferenciacijos veiksnys. Galima skirti tris pagrindinius lietuviškos dešinės dėmenis: liberalų, patriotinį ir krikščionišką. Kiekvienas šių dėmenų savo ruožtu dar gali būti skaidomas. Pavyzdžiui, patriotinėje srovėje vidine takoskyra buvo atsivėrimas Europos Sąjungai. Liberalioje srovėje konkuravo ekonominio ir kultūrinio liberalizmo pakraipos, krikščioniškoje – tradicionalistai ir modernistai.
Labai sunkiai formavosi vidinė partinių struktūrų demokratija. Partinės vadovybės kaita, kaip paprastai, reikšdavo aiškią partinės tapatybės mutaciją. Praktiškai visos dešiniosios politinės partijos Lietuvoje skilo, kartu įsiveldamos į vidinio švarinimosi laikotarpius. Tai liudija tiek trapią jų ideologinę tapatybę, tiek tai, kad priklausomybė kuriai nors partijai dažnai simpatizavo tam tikram lyderiui. Partinės sistemos Lietuvoje silpnumo simptomas yra tas, ka
ad rinkimų sąrašuose labai svarbus vaidmuo tenka „legionieriams“, kartu destabilizuojama vidinė profesionalių politikų ugdymo sistema (pvz.: E.Tamašausko virsmas Kauno liberalų vedliu, dar nespėjus kojų apšilti Liberalų sąjungoje). Tuo tarpu politinių partijų nesugebėjimas artikuliuoti visuomenės interesų, politiškai mobilizuoti visuomenės graso atverti kelią oligarchinei politinei santvarkai (V.Uspaskich referendumas). Čia svarbu pabrėžti, kad populiarūs reikalavimai deideologizuoti politiką iš tiesų veda ne prie žmonių interesais pagrįstos politikos, bet prie realių problemų sprendimą simuliuojančio populizmo.
Dar viena skaudi nesėkmė – pilietinės visuomenės silpnumas. Atkūrus nepriklausomybę, būta daug vilčių, kad esame totalaus demokratijos triumfo Europoje liudytojai, bet vėliau teko susidurti su daug niūresne tikrove. Sovietmečiu buvo sunaikintos visos pilietinės visuomenės struktūros, todėl pokomunistinei demokratijai teko skleistis labai savotiškai, neturint bendruomenių veiklos įgūdžių, kai vyrauja iškreipta, nuo pilietinių pareigų atskirta pilietiškumo samprata. Lietuvos politinės partijos skyrė per mažai dėmesio pilietiškumui ugdyti, ir šiandien mes visi už tai mokame.
Įstabus Lietuvos politinės sistemos bruožas – drungnas euroskeptikų judėjimas. Dar prieš keletą metų atrodė, kad Mindaugas Murza ar Stanislovas Buškevičius pajėgūs euroskepticizmu užkrėsti nemažą dalį viskuo nusivylusios visuomenės. Taip neįvyko. Tiesa, tikėtina, kad euroskepticizmas Lietuvoje stiprės, tačiau vargu ar turi ateitį jį propaguojantys dešinieji „nykštukai“.
Pagaliau neabejotinai svarbiausias neišsipildęs lūkestis – tai, kad laisvėjanti visuomenė juda į materialinę gerovę bei socialinį teisingumą. Nepriklausomybės pradžioje tvirtai ti
ikėtasi, kad radikali ekonominė transformacija sukurs veiksmingą, konkurencingą ir išplėtotą rinkos ekonomiką, kuri leistų įveikti sovietmečio ekonominį smukimą. Deja, pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainos susijusios su ūkio krize, politiniu nestabilumu, didėjančia socialine nelygybe. Teko susidurti su transformacijos paradoksu: išsiveržti iš totalitarinės visuomenės siekia dauguma gyventojų, tačiau transformacijos sunkumai sukelia ir daugumos protestą. Prasidėjus protesto balsavimams, politikai susirūpino savo politine ateitimi ir pradėjo veikiau imituoti reformas bei pataikauti minios lūkesčiams. Dar viena iliuzija, kurią tik dabar pradedame įsisąmoninti – spartus ekonominis augimas nebūtinai rodo visos visuomenės gerovės augimą. Dažnai tokio augimo vaisiais pasinaudoja tik elitas, o socialinis nestabilumas tik didėja.

Politinė dešinė šiandien

Pabandykime įdėmiau pažvelgti į dabartinę situaciją. Akivaizdu, kad skirtingas sovietinio paveldo vertinimas jau nebėra ta konflikto ašis, kurios pagrindu galima diferencijuoti partinę sistemą. Vis svarbesniu partijų skirstymo pagrindu tampa ekonominės programos bei skirtingos asmens ir valstybės santykio sampratos. Dabartinis laikotarpis yra labai svarbus, nes vyksta kova dėl naujosios politinės darbotvarkės. Galima spėti, kad ši kova užtruks ir formalią valstybės vystymosi kryptį pasiūlys 2004 metų Seimo rinkimų laimėtojai. Apskritai šie Seimo rinkimai bus labai svarbūs ir, atrodo, Lietuvos politikai tą supranta ir aktyviai rengiasi. Neturime pamiršti, kad nuo šiol reikia kalbėti apie du politinių diskusijų lygmenis: nacionalinį bei bendraeuropietišką. Kalbant vien apie Lietuvos vidaus gyvenimą, visai įmanoma dešiniųjų santalka, kurios tikslas – galutinis sovietinio paveldo išvalymas.
Rinkimai į Europarlamentą neišvengiamai diktuos Lietuvos partinės sistemos pokyčius. Vis svarbesnės tampa vertybinės nuostatos, šeimos, žmogaus teisių, kultūrinės tapatybės klausimai. Labai tikėtina, kad visa tai skatins Lietuvos politinės dešinės diferenciaciją į konservatyvųjį bei liberalųjį sparnus.
Pažvelkime į svarbiausias politinės dešinės jėgas, kurios neabejotinai sieks daryti įtaką naujajai politinei darbotvarkei.

Liberaldemokratai

Tai – sunkiausiai apibūdinama partija. Vien jau dėl to, kad ji buvo įkurta ne tiek kaip partija, kiek lyderio palaikymo komanda. Prezidento inauguracinė kalba, jo elgesys po rinkimų rodo, kad liberalai demokratai veikiausiai bandys žongliruoti patriotizmo, krikščionybės ir liberalizmo principais, nesukdami galvos dėl jų suderinamumo. Liberalai demokratai tarsi mitinis Protėjas gali virsti bet kuo, radikaliai kaitalioti politinius siekius. Galimas net scenarijus – stipraus prezidentinio bloko susiformavimas. Į tokį bloką galėtų įeiti Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga bei K.Bobelio krikščionys demokratai.
Kita galimybė – liberalai demokratai gali bandyti pasinaudoti galimomis liberalų ar Tėvynės sąjungos klaidomis bei vilioti šių partijų elektoratą. Komunitarinė retorika bei atskirų verslininkų protegavimas kol kas yra vienintelė liberaldemokratų vizitinė kortelė. Dar vienas išskirtinis bruožas – žinomų veikėjų, neturinčių politinio veikimo patirties, įtraukimas į politiką. Pirmiausia galima paminėti profesionalų dainininką Virgilijų Noreiką ir kailinių verslininkę Nijolę Veličkienę. Pastaroji savo politinę veiklą pradėjo “sparnuota fraze”, teigdama, kad reikia siekti ne tik moralių, bet ir dvasingų (?!) įstatymų.
Principinis neprincipingumas – atrodo, būtent ši pamatinė lietuviškųjų liberalų nuostata yra tiek jų trumpalaikių svaiginančių skrydžių į valdžios viršūnes laidas, tiek ir ilgalaikių pralaimėjimų virtinės priežastis.
Akivaizdu, kad liberalų demokratų ateitis tiesiogiai priklauso nuo R.Pakso prezidentavimo sėkmės. Sekdami paskutinius masinėse informavimo priemonėse kruopščiai narstomus skandalus R.Pakso prezidentavimą vargiai galėtume pavadinti sėkmingu, tad liberaldemotratams dar gali tekti ilgokai palaukti kol pavyks susigrąžinti prarastus, o tuo labiau kol pavyks pritraukti naujų rinkėjų į savo pusę. Tuo tarpu Prezidento sėkmė tik labai menkai priklauso nuo liberalų demokratų veiklos. Kol kas R.Paksui reikia tenkintis A.Brazausko šešėliu, bet jo ambicijos neabejotinai didesnės.
Sunku prognozuoti net ir tai, kokią politinę darbotvarkę liberalai demokratai gali pasiūlyti. Šūkis “Tvarka bus” negali būti lygiavertis tokios darbotvarkės pakaitalas. Prezidentinės valdžios stiprinimas taip pat negali būti savitikslis. Svarbu pasiūlyti tikslus, kurių bus siekiama.

Krikščionys demokratai

Krikščionių demokratų partija šiandien vaidina menką vaidmenį valstybės gyvenime. Bet ją neteisinga būtų vadinti politine „nykštuke“. Įsitvirtinusi Molėtuose ir Skuode dėl palankaus politinių jėgų išsidėstymo, išsikovojusi Radviliškio mero ir Kauno vicemerų postus, ši partija vis dar esą laukia savo valandos. Tiesa, šios partijos sėkme šiandien tiki nebent patys jos nariai. Galimi bent keli šios organizacijos ateities scenarijai. Pirmiausia tikėtina, kad K.Bobelio krikščionys demokratai atsiras liberalų demokratų telkiamame politiniame aljanse. Tarpinis tokio scenarijaus žingsnis – K.Prunskienės ir K.Bobelio politinės jungtuvės, apie kurias vis garsiau kalbama. Tikėtina, kad tokių jungtuvių atveju krikščionims demokratams nepavyktų išvengti vidinio skilimo. Akivaizdu ir tai, kad jau artimiausiu metu krikščionys demokratai turės kovoti dėl tradicinio savo elektorato – provincijos parapijonių – tiek su liberalais demokratais, tiek su atsinaujinusia Tėvynės sąjunga.
Kalbant apie Lietuvos krikščionių demokratų siūlymus politinei darbotvarkei, išsiskiria egalitarinį atspalvį turinčio socialinio teisingumo bei žemės ūkio sferos interesų akcentavimas, ne tiek siūlant išeitį, kiek piktinantis esama padėtimi. Tokiai politinei darbotvarkei atrasti politinės paramos dešiniajame sparne bus itin sunku, todėl tikriausiai K.Bobelio organizacija nuosekliai dreifuos į kairę.

Liberalų ir centristų aljansas

Gana keblu šiandien kalbėti apie neseniai įkurto liberalų ir centristų aljanso pobūdį ar ateities perspektyvas. Viena vertus, tai, kad trys politinės partijos sugebėjo ne tik kalbėti apie susijungimą, bet ir susijungti, tikrai sveikintinas dalykas. Centro ir Liberalų sąjungos koketavo jau seniai. Tačiau po kalbų apie ketinimus veikti kartu sekdavo arši kova už tą patį elektoratą. Antra vertus, tai, kad konkurencija tarp liberalų ir centristų dar nėra praeitis, rodo jungtinio darinio pavadinimo pasirinkimas – Liberalų ir centro sąjunga. Atrodo, kad dar kurį laiką takoskyra šios sąjungos viduje bus tikrai ryški. Tiek pavadinimas, tiek formalia sutartimi įtvirtintos politinės įtakos dalybos rodo, kad moderniesiems krikščionims demokratams susijungimas tolygus eutanazijai. Galbūt tai iš tiesų geriau nei ilga agonija.
Neaiškiausia šiandien yra būsimo junginio tapatybė. Moderniųjų krikščionių demokratų lyderis V.Bogušis, komentuodamas ją, teigė, kad gyvename XXI amžiuje, kai nėra prasmės kalbėti apie tradicines ideologijas, turime pragmatiškai ieškoti bendrų tikslų. Vienas bendras tikslas aiškus – valdžia. O kiti tikslai? Naujojo pirmininko A.Zuoko akibrokštas steigiamojo suvažiavimo metu, kai jis išnešė Rūpintojėlį kaip pasenusį ir nereikalingą simbolį ir vietoj jo pasiūlė savo veržlumą ir modernumą, geriausiu atveju liudija apie infantiliškumą bei vertybinį chaosą. Kita vertus, tokio pobūdžio akibrokštas pernelyg primena sovietinio komjaunimo pažadą sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių statyti naują. Jei naujoji partija būtent taip supranta liberalizmo misiją, vargu ar verta tikėti jos lyderių kalbomis apie šios politinės jėgos naujumą ir modernumą. Galbūt tikslus Liberalų ir centro sąjungai galėtų pasiūlyti prezidentas Valdas Adamkus, globojęs naujojo junginio formavimosi procesą. Tačiau šiandien jo įtaka naujajam aljansui atrodo menkesnė nei atrodė jungimosi proceso pradžioje.
Dar prieš daugiau nei dešimtmetį lenkų politologas Jerzy Szackis knygoje „Liberalizmas po komunizmo“ negailestingai kritikavo liberalizmą, kuris skleidžiasi pokomunistiniuose kraštuose. J.Szackio teigimu, pokomunistiniuose kraštuose populiarėja ir liberalistinės retorikos fetišizavimas, vienpusis ekonomizmas, kritinis mąstymas sutapatinamas su cinizmu. Liberalizmas pokomunistinėje Lietuvoje į politinę sceną įžengė kaip grupės akademinio pasaulio atstovų teorinis projektas, tačiau netrukus tapo lobistiniu verslininkų aljansu. 1996 metais liberalų pirmininku tapo Eugenijus Gentvilas, liberalai daugiau susirūpino teoriniais ekonominio liberalizmo pagrindais. Deja, kultūrinio liberalizmo deficitas lietuviškajame liberalizme labai aiškus. Nuosekliausiu kultūriniu liberalu politikoje Lietuvoje iki šiol išlieka nepartinis V.Adamkus, kuriam dažnai, kaip jis pats yra pripažinęs, bendrą kalbą lengviau buvo rasti su konservatoriais nei su liberalais.
Energija ir jaunatviškumu liberalams pavyko patraukti didelę dalį jaunimo, tai bene palankiausiai lietuviškosios žiniasklaidos vertinama politinė jėga, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad liberalų politinė sėkmė Lietuvoje tiesiogiai susijusi ne tiek su jų propaguojamomis ekonominėmis nuostatomis, kiek su konkrečiais lyderiais. Neatsitiktinai Gintaras Steponavičius dar prieš trejetą metų tvirtino, kad liberalų jėga yra programinių nuostatų ir populiaraus lyderio Rolando Pakso lydinys. Šiandien šioje schemoje R.Paksą keičia A.Zuokas. Taip pat ir politinėmis pažiūromis. A.Zuokas populiarus Vilniuje, sugebėjo pelnyti veiklaus politiko bei energingo verslininko įvaizdį. Neblogą ateitį jam pranašauja ir reitingų „kortos“. Daugiau liberalus turėtų gąsdinti reguliariai atsinaujinantys A.Zuoko glaudūs ryšiai su A.Brazausku ir tai, kad šiandien jis yra tapęs iš esmės vieninteliu naujojo liberalaus junginio vienybės garantu.
Artimiausiu savo sąjungininku liberalai šiandien laiko Tėvynės sąjungą. Beje, politikoje sąjungininkai neišvengia konkurencijos, nors aiškiai skiriasi liberalų ir Tėvynės sąjungos laikysena žemės ūkio, šeimos, dorovinio ugdymo, socialinės politikos klausimais.
Liberalų siūlymas politinei darbotvarkei pakankamai aiškus – kuo mažiau valstybės, kuo mažiau reguliavimo. Išskirtinis lietuviškojo liberalizmo bruožas – bet kokių rinkos veikimo ribų atmetimas bei atvirai demonstruojama panieka bet kokiam patriotiniam diskursui.

Tėvynės sąjunga

Tėvynės sąjungos politinis kelias daugeliu prasmių yra priešingas tam, kurį nuėjo Liberalų ir centro aljansas. Tėvynės sąjungą į visumą 1993 metais subūrė bendras oponentas (sovietinis paveldas) bei charizmatinis lyderis, o politinės tapatybės paieškos prasidėjo jau sukūrus politinę organizaciją. Jos buvo labai skausmingos. Gedimino Vagnoriaus, Rolando Pakso epochos paliko skaudžių vidinių randų bei sudavė stiprų smūgį Tėvynės sąjungos vertinimui visuomenėje. Savo ruožtu arogantiškas elgesys su artimiausiais bendražygiais krikščionimis demokratais iš pradžių ne tik dirbtinai išskyrė patriotinį ir krikščioniškąjį lygmenį, bet ir atvėrė kelią naujosios politikos mutantui. Tėvynės sąjunga taip pat iki šiol moka politines skolas už savąjį entuziazmą „Williams“ atžvilgiu. Vargu ar iki artimiausių Seimo rinkimų „Williams“ „dėmė“ nebeslėgs šios politinės jėgos.
Pastaruoju laikotarpiu Tėvynės sąjungoje įvyko net keletas esminių permainų. Pirmiausia pakeista vidaus tvarka bei priimtos naujos programinės gairės – Dešinioji alternatyva. Tėvynės sąjunga yra vienintelė politinė jėga, kurios aiškūs pasiūlymai naujai politinei darbotvarkei. Šie pasiūlymai yra alternatyva ne tik kairiajam sparnui, bet ir liberalų individualizmui. Naujoje Tėvynės sąjungos programoje aiškiai atmetama individualistinė laisvės samprata, atomizuota visuomenės vizija bei minimalios valstybės samprata. Pagrindinis naujosios programos tikslas – raginimas grįžti į bendruomenę, atgal į šeimą.
Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos, aprašydama permainas Tėvynės sąjungoje, susitelkė tik ties pirmininko pasikeitimu. Neabejotinai tai svarbus žingsnis, kuris baugina didelę dalį Sąjungos „veteranų“. Daugiausia baiminamasi vidinių kovų dėl valdžios bei partijos posūkio tiesmuko liberalizmo link. Kita vertus, tiek naujoji programa, tiek krikščioniškųjų demokratų bei laisvės kovotojų frakcijų įsteigimas, atrodo, liudija, kad, bent kol kas, Tėvynės sąjunga neketina keisti politinio kurso. Aišku, šiandien dar nėra aišku, kokią įtaką Tėvynės sąjungos tapatybei turės Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įsijungimas bei Dešiniųjų sąjungos inkliuzas. Į sąjungą turėtų įsilieti ir krikščionys demokratai. Šiandien dar neaišku, kiek gilus yra Tėvynės sąjungos atsivėrimas savajam krikščioniškajam matmeniui. Galima spėti, kad Tėvynės sąjunga 2004 metų Seimo rinkimų išvakarėse bus stipriausia politinės dešinės jėga.

Išvados
Dešinieji gali pagrįstai džiaugtis, kad jų užsienio politikos pastangas vainikavo sėkmė. Tačiau valstybės vidaus gyvenimas vyksta pagal kairiųjų diktuojamas taisykles. Sprendžiant iš reguliariai atliekamų sociologinių apklausų, pagrindines dešiniąsias partijas – konservatorius ir liberalus – remia maždaug dvidešimt procentų potencialių rinkėjų. Šie nemalonūs, tačiau greičiausiai gana tikslūs skaičiai sako, kad vienintelė viltis tokioje situacijoje galėtų būti nebent dešiniųjų jėgų susitelkimas ir vienybė. Tačiau ar dešiniųjų jėgų koalicija išties galima ar bent jau labai tikėtina? Ne, nes sunku įsivaizduoti kaip šioms partijoms pavyktų sutarti pamatiniais vertybių klausimais.

Čia pateikti svarstymai, bet tai nėra politinės pranašystės. Tai tik bandymas skaityti politinius „laiko ženklus“. Mes puikiai žinome, kad ne visada laimi tie, kurie, racionaliai svarstant, turėtų nugalėti. Lemiamą reikšmę turės tai, kaip, rinkimų metui atėjus, „ženklus“ perskaitys rinkėjai.

Leave a Comment