Ar švarūs Biržų krašto dirvožemiai?

1999–2001 metais Lietuvos geologijos tarnyba Biržų plote (Biržų r. vakarinė dalis su Biržų miestu ir Vabalninko miesteliu, Pasvalio r. šiaurinė dalis su Pasvalio miestu ir Joniškėlio gyvenviete bei Pakruojo r. rytinė dalis) atliko dirvožemių geocheminį kartografavimą, t.y. ištyrė dirvožemių būklę.

Jo metu buvo įvertintos dirvožemių foninės cheminės charakteristikos, t.y. nustatyti 28 elementų kiekiai miškų, pievų bei dirbamų laukų dirvožemiuose. Be to, buvo įvertintas miestų ir gyvenviečių bei pramoninių–gamybinių teritorijų užteršimo lygis.

Nustatyta, kad tirto ploto dirvožemiai, lyginant su visos Lietuvos dirvožemiais, žymiai tuurtingesni dauguma elementų, o vanadžiu – net 1,5 karto, mažiau yra tik fosforo, mangano ir švino. Itin “turtingi” mikroelementais yra molio dirvožemiai, susiformavę ant limnoglacialinių prieledyninių baseinų nuogulų. Linkuvos kalvagūbrio bei Joniškėlio ir Pasvalio–Vaškų apylinkių priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose daugiau kalcio, magnio bei stroncio. Tokie dirvožemiai yra pakankamai derlingi bei pasižymi stipriomis buferinėmis savybėmis ir yra atsparūs taršai. Net smėlio dirvožemiai, labiausiai paplitę Biržų–Vabalninko ruože, yra gerokai “turtingesni” elementais nei likusios Lietuvos teritorijos smėlio dirvožemiai.

Biržų apylinkių gamtiniai dirvožemiai yra silpnai technogeniškai paaveikti. Natūraliuose, ypač organika praturtintuose dirvožemiuose (miškuose, durpinguose dirbamuose laukuose), atsekami globalios atmosferinės taršos pėdsakai, t.y. nustatyti padidėję sidabro, švino, alavo kiekiai. Žymesnė technogeninė tarša geochemiškai matoma tik miestuose (Biržai, Pasvalys), stambesnėse gyvenvietėse (Joniškėlis, Vabalninkas, Saločiai) ir pramoniniuose objektuose:

miestuose ir

r gyvenvietėse išryškėja dažniausiai vietinė buitinė-ūkinė bei autotransporto tarša ir nustatyti padidėję Zn, Pb, Ag, Cu, P kiekiai bei nemaži Sr, Ca, Mg kiekiai, greičiausiai, dėl klintinės-dolomitinės skaldos naudojimo;

pramoninės objektų teritorijos be aukščiau minėtų elementų teršiamos dar ir Ni bei Cr;
žemės ūkio gamybinėse teritorijos dažniausiai užterštos fosforu ir stronciu.

Suminės koncentracijos rodiklio (Zd) tolygus pasiskirstymas rodo menką antropogeninio faktoriaus poveikį vietiniam geocheminiam laukui. Zd >16, rodantis vidutinio pavojingumo taršą, randamas tik atskiruose taškuose – daugiausia Biržų bei Pasvalio miestuose, kai kuriuose technogeniniuose objektuose. Didžiausios leistinos koncentracijoskoncentracijos pagal galiojančią HN-60 normą (Kenksmingos medžiagos. Didžiausia leidžiama ir laikinai leidžiama koncentracija dirvožemyje, 1996) viršytos tik švino atveju ir tik 59-iuose mėginiuose.

Apibendrinant galima teigti, kad Biržų plotas geocheminiu požiūriu palyginti švarus, ir tai suudaro puikias prielaidas ekologiškai švarios žemės ūkio produkcijos gamybai, kaimo turizmui bei kitoms rekreacijos rūšims plėtoti.

Visa geocheminiai duomenys (2200 dirvožemio mėginių ir 282 kerno mėginių iš 15 gręžinių) saugomi LGT informacinėje duomenų bazėje. Be to, čia yra sudaryti visų 28 elementų geocheminiai žemėlapiai 1:100 000 masteliu su detalesniais Biržų ir Pasvalio miestų žemėlapiais 1:25 000 masteliu. Paruoštas ir suminio koncentracijos rodiklio Zd žemėlapis, kuriame pateikiama apibendrinta ekologinė–geocheminė dirvožemio būklė, bei geocheminių anomalijų žemėlapis

Dar kartą apie karstą Šiaurės Lietuvoje

Vasario 5 dieną žiniasklaida paskelbė, kad Pasvalyje atsirado nauja įgriūva. Žinia ne

esukėlė ypatingo susidomėjimo. Gal būt todėl, kad įgriūva yra nedidelė, o ir atsivėrė nepadarydama didesnės žalos ir niekam nekeldama realesnės grėsmės. Be to, vėliau paaiškėjo, jog ji susidarė iš požeminių komunikacijų ištekančiam vandeniui išplovus gruntą ir su paslaptinguoju karstiniu procesu nėra susijusi. Apie ją būtų galima iš viso nekalbėti, nes tokių įgriūvų atsiranda daug kur, jos greitai sutvarkomos ir pamirštamos. Šiuo atveju atsitiko kitaip, nes jau įprasta, kad Pasvalyje dažniausiai atsiveria ne paprastos įgriūvos, o karstinės smegduobės. Tačiau pasvaliečių jau nebestebina ir mieste atsiveriančios karstinės smegduobės, nebent ji susidarytų kokioje nors egzotiškoje vietoje, sukeltų pavojų jų turtui ar gyvybei. Tai nestebina ir geologų, geografų, jau daug metų tiriančių vieną iš įdomiausių Lietuvoje gamtinių reiškinių – karstinį procesą.

O ir ko čia stebėtis? Lietuvoje smegduobių užregistruota daugiau nei 8500, o jos išsibarsčiusios didesnio nei 700 km2 ploto juostoje, besitęsiančioje nuo Latvijos pasienyje esančio Nemunėlio Radviliškio iki Vadaktų miestelio Panevėžio rajone. Pagal smegduobių kiekį viename kvadratiniame kilometre labiausiai sukarstėjęs yra Biržų rajonas. Čia viename kvadratiniame kilometre smegduobių priskaičiuojama nuo 20 iki 80. Kai kur (pvz. Karajimiškyje šalia Biržų, Ripeikiuose) viename kvadratiniame kilometre jų yra per 200 ir jos užima 30 ir daugiau procentų žemės paviršiaus. Pasvalyje ir jo apylinkėse smegduobių yra mažiau. Nors tarp Pasvalio pietvakarinio pakraščio ir Mūšos be

ei prie pietrytinio miesto pakraščio yra plotų, kuriuose viename kvadratiniame metre irgi priskaičiuojama nuo 20 iki 80 smegduobių. Pats miestas yra mažo sukarstėjimo teritorijoje, kurio viename kvadratiniame kilometre smegduobių yra mažiau 20.

Specialistai jau seniai nustatė, kad smegduobės susidaro ten, kur po, palyginus plona, birių nuogulų danga, plyti gipso sluoksniai, susiklostę daugiau nei prieš 300 milijonų metų. Juos tirpina požeminis vanduo, o ištirpusį gipsą išneša į upes.

Gipso tirpsmą, susidariusių produktų išnešimą, smegduobių susidarymą ir daugelį kitų karstinių reiškinių tiria įvairių sričių specialistai. Vienas tokių tyrimų kompleksų 2001 m. baigtas Lietuvos geologijos tarnyboje. Jo metu stebėti ir analizuoti požeminio ir paviršinio vandens cheminės sudėties ir judėjimo ypatumai. Sukaupta medžiaga parodė, jog po 1990 m. gipso tirpsmas pagreitėjo ir dabar yra net 30% didesnis nei ankstesniais metais. Galima manyti, kad tai lėmė klimato kaita: padaugėjo kritulių, pašiltėjo žiemos, todėl pagreitėjo požeminio ir paviršinio vandens apykaita. Greičiau keičiantis vandeniui, intensyviau tirpsta gipsas, formuojasi požeminės tuštumos, susidaro palankesnės sąlygos smegduobėms susidaryti.

Karstiniame regione yra ir dar viena, mažiau žinoma problema. Tai požeminio vandens kokybė. Dėl gipso tirpsmo, karstėjančiose uolienose esančio požeminio vandens kokybė yra prasta. Jame yra pernelyg daug ištirpusių druskų, ypač sulfato, jo skonis yra nemalonus. Todėl, nors ir negiliai slūgsantis bei turintis nemažas vandens atsargas, karstėjantis vandeningasis horizontas dažniausiai ne

egali būti naudojamas geriamo vandens tiekimui. Alternatyvomis jam yra gruntinis vanduo ir du giliau slūgsantys vandeningieji sluoksniai. Gruntinis vanduo iš šulinių plačiai naudojamas pavieniuose ūkiuose ir sodybose. Tačiau jis yra lengvai užteršiamas, todėl ir jo kokybė dažnai yra nepatenkinama. Patikimiausi gero vandens šaltiniai yra minėti gilesni vandeningieji horizontai.

Tyrimų metu sukaupta informacija leidžia manyti, kad karstinis procesas, nors ir labai lėtai, plečiasi vakarų kryptimi. Tikriausiai todėl dažniausiai ir išgirstame apie naujas smegduobes Pasvalyje, esančiame arčiau karstinio regiono vakarinio pakraščio. Gauta medžiaga rodo, jog tikimybė, kad Pasvalyje ir jo apylinkėse karstinis procesas intensyvės, yra gana didelė.

Karstas yra natūralus gamtinis procesas, kurio sustabdyti niekas negali. Tačiau, nesuvokiant jo vystymosi dėsningumų ir netinkamai elgiantis, jį galima labai paspartinti. Todėl ypatingai svarbu jį pažinti, suprasti jo ypatumus, išmokti prisitaikyti prie jo kaprizų. Tik taip bus galima išvengti karstinio proceso nepageidaujamų pasekmių. Tam reikalingos visų mūsų pastangos.

Karvės ola

· Tipas: smegduobė ir ola
· Sinonimai: Karstinė įgriuva “Karvės ola”
· Adresas: Panevėžio aps., Biržų r., Karajimiškio k.
· Apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas, 1999
· Apsaugos statuso paskelbimas: 1964 republikinės reikšmės geologijos paminklas
· Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
· Priklausymas saugomai teritorijai: Biržų regioninis parkas
· Sudėtis: kietas dolomitas, persisluoksniuojantis su mergeliu ir gipsu
· Unikalumas: žinomiausias ir geriausiai ištirtas (netgi speleologų taip pat) gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje
· Aprašė: A.Linčius, 1990

Aplinkos būklė
1990.06.19 buvo įvertinta kaip patenkinama. Karvės ola priklauso Karajimiškio geologiniam draustiniui ir yra alksnių krūmyno apsuptos gana lygios pievelės, kurios absoliutinis aukštis maždaug 51.5 m, pakraštyje. Aplinkui krūmuose yra labai gausu karstinių įgriuvų, jos išsidėsčiusios arti viena kitos ar netgi susisiekia kraštais. Pažymėtina, kad Karvės ola šiaurrytiniu savo kraštu susisiekia su kita, atrodo, senesne, bet nepakankamai išsivysčiusia akladugne, kurios skersmuo siekia 6 m ir gylis – 5 m. Aplink šias abi įgriuvas alksnynas dabar retas, nes iškirstas paliekant tik nedaug storų alksnių. Prie Karvės olos keliose vietose juoduoja Laužavietės (viena jų – ir gretimos 5 m gylio karstinės įgriuvos dugne), mėtosi nemažai visokių šiukšlių: dichlofoso ir kitų purškiamų chemikalų flakonai (prie vienos laužavietės tokių flakonų rasta 9, prie kitos – net 15), sudaužytas emaliuotas puodas, buteliai ir jų duženos, metalinės konservų dėžutės, celofano plėvelės gabalai ir t.t. Nuo įgriuvos Karvės olos krašto už 7 m į Š yra paminklinis stogastulpis. Jį sudaro ant dviejų apie 1.75 m ilgio ąžuolinių keturkampių masyvių stovų (jie veržlėmis pritvirtinti prie metalinių strypų, įcementuotų į žemę įleistame pamate) po dvišlaičiu lentiniu stogeliu įtaisytas baltai dažytos skardos lakštas su tokiu įrašu: “Karvės ola. Geologinis paminklas. Prieš 300 milijonų metų iš čia tyvuliavusios jūros druskų susidarė gipso sluoksniai. Ištirpus gipsui ir įgriuvus susidariusiai tuštumai, čia atsirado įgriova su ola. Įgriovos gylis 10 m, plotis 12 m”. deja, skarda su šiuo įrašu buvo mėginta nuplėšti (matosi šių pastangų žymės), yra aplankstyta, subraižyta ir aprūdijusi, joje matosi trys išdurtos skylės. Apsilankius čia 1990.08.17, vis dėlto buvo konstatuota, kad skarda su paminkliniu įrašu nuplėšta ir guli ant žemės šalia medinių stovų, ant kurių iki tol buvo pritvirtinta. Karvės olos apsaugos zona riboženkliais kuolais ar kitokiu būdu nėra pažymėta. Prie gruntkelio, jungiančio Biržų-Saločių vieškelį per Kaunius su Biržų-Pasvalio plentu (iš rytų pusės) yra pastatyta stogastulpinė ąžuolinė rodyklė su įrašu 19.5 cm aukščio raidėmis iš juodo metalo: Karvės ola”. Pro šią rodyklę Karvės olos linkui veda pažvyruoto (iki prasidedant krūmams) keliuko atšaka. Nežvyruota, duobėta, vietomis molinga šio keliuko atkarpa, atitenkanti Karajimiškio geologinio draustinio teritorijai, yra nelabai tinkama automašinoms važinėti (ypač lietingais laikotarpiais), gal todėl tarpkrūminėse pievelėse sukinėjamasi, važinėjama bet kur ir vis naujai įrėžiamos giliomis provėžomis neleistinai žeidžiama, alinama pievinė danga.

Geologinis objekto aprašymas
Karvės ola – tai šulinio tipo beveik apskrita piltuviška karstinė įgriuva, Viršuje ji šiaurės-pietų kryptimi turi apie 12 m, o rytų-vakarų kryptimi – apie 10 m skersmenis; jos gylis – maždaug 12.6 m. Nuo 2.5 m gylio įgriuvos sienelėse matosi išsikišęs viršutinio devono sistemos Tatulos svitos Nemunėlio sluoksnių (D3ttn) kietas dolomitas, persisluoksniuojantis su mergeliu ir gipsu. Tarp šių uolienų iškyšulių įgriuva vietomis susiaurėja iki 4.5 m. Be to, šios devoninės uolienos prilaiko kvartero nuogulas, t.y. neduoda joms byrėti, iš dalies apsaugo dugne esančią kiaurymę nuo užgriuvimo iš šonų bei išlaiko įgriuvos pavidalą, artimą jos formai. Į apačią palaipsniui siaurėdama, įgriuva 8.5 m gylyje teturi 2 m skersmenį. Šioje dalyje stačias įgriuvos sieneles sudaro kietas dolomito sluoksnis su plonais gipso ir mergelio tarpsluoksniais. Kai kur dolomite buvo aptikta suakmenėjusios faunos, pavyzdžiui, lingulų (tai pečiakojai iš bestuburių tipo) kriauklelių atspaudų. Įgriuvos apačioje, nuo 9.5 m gylio, atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė (jos aukštis 3.1 m ir ne mažesnis plotis), iš kurios į šalis nusitęsia ir keli urvai. 1973 ir 1978 metais Kauno speleologai, akvalangininkai juos tyrinėjo. Paaiškėjo, kad požeminės ertmės su urvais tūris siekia 28 m3, grindų plotas – 42 m2, bendras ilgis – 46 m (vieno iš urvų ilgis – 10 m). Urvai yra penki: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa (buvo aptikta šių gyvių), Rupužės ola su požeminiu “ežeriuku” (jo gylis 1.5 m) ir Blizganti ola. Įgriuvos dugno požeminė ertmė (pagrindinė) turi nemažai vandens, kurio paviršius, pvz., 1965.09.05 buvo įgriuvos 9.8 m gylyje, o tai atitiko maždaug 43 m absoliutinį aukštį; vandens gylis – 1.5 m. Per įgriuvos dugno kiaurymę sukritus dolomito gabalams ir kitokioms nuobiroms, susitelkus dumblui, iš jų yra susidaręs 4 m aukščio kauburys, kuris tarsi sala kyšo iš vandens požeminės ertmės viduje ir vienu kraštu šliejasi prie šios ertmės sienelės, lubas sudarančių dolomito, gipso ir jo atmainos selenito sluoksnių. Jeigu gruntas nesiliaus byrėjęs (šitą procesą labai spartina ir nedėmesingi gamtai lankytojai), tai požeminė įgriuvos dugno anga netruks užakti, ir Karvės ola taps akladugnė, kaip aplinkinės karstinės duobės. Šią Karvės olai grėsmingą tendenciją 1989 m. pradžioje patvirtino iš įgriuvos šlaito atitrūkę ir nuslinkę masyvaus dolomito du luitai, kurie buvo visai uždengę požeminę landą. Tik apdaužius šituos luitus ir pašalinus uolienų trupinius, pavyko vėl atidengti pirmykštės požeminės kiaurymės dalį (tai atliko hidrogeologas B. Paukštys). Dabar įgriuvos dugne žiojėja ne viena didelė, o trys gana siauros angos. Įgriuvos požeminėje ertmėje susitelkusio vandens lygis nėra pastovus. Čia vandens temperatūra, speleologų duomenimis, siekia 4.5?C; zoologas A. Levickas šiame vandenyje yra aptikęs dyglių (nedidelių žuvelių su dygliais iš šonų ir nugaroje), moliuskų. Karvės olos atsiradimą mėginama įvairiai aiškinti; vieną iš galimų versijų E. Vodzinskas yra paskelbęs 1967 metais. Pagal ją, devoninės gipsingos storymės vertikaliame pjūvyje, kuris atitinka karstinės įgriuvos Karvės olos sienelės virš jos dugne esančios požeminės ertmės, yra du intervalai su kieto dolomito sluoksniais (vadinkime juos viršutiniu ir apatiniu). Galimas dalykas, kad žemyn besiskverbią atmosferos krituliai po apatiniuoju dolomito sluoksniu buvusį gipsą ištirpino pirmiausia, o jo vietoje radosi tuštuma. Įvirtus lubas sudariusiam apatiniam dolomito sluoksniui, į giliau jau buvusią požeminę ertmę (ji ir dabar matoma įgriuvos dugne) pateko smulkios nuobiros, kurios išsisklaidė plačiau, o požeminis vanduo, reikia manyti, išnešiojo jas urvais ir dar toliau. Taigi po šito įgriuvimo minimoje požeminėje ertmėje galėjo likti tik nedidelė nuobirų krūvelė, susidėjusi daugiausia iš dolomito gabalų. Vėliau įvirtęs viršutinis kieto dolomito sluoksnis su ant jo slūgsojusiomis kvartero nuogulomis (bendras storis iki 4 m arba apie 15 m3) taip pat nepajėgė uždengti apatinės kiaurymės ir sudarė tik padidėjusį kauburį virš tos požeminės ertmės dugno. Taip įvykus, Karvės ola atrodė lyg šulinys, kurio dugne matėsi vanduo. Vėliau, įgriuvus pakraščiams, ši karstinė duobė įgijo piltuvišką formą su vis dėlto išlikusia atvira kiauryme dugne.

Objekto būklė

Stovis 1990.06.19 buvo įvertintas kaip palyginti geras, pakankamai natūralus. Viršutiniuose įgriuvos šlaituose yra išnaikinti parazitiniai krūmokšniai, todėl gerai matosi visa piltuviška igriūva. Jos sienelėse (išskyrus viršutinį trečdalį, kur slūgso vien priemolingos nuogulos) aiškiai matomi dolomito ir kitokių devoninių uolienų aštriabriaunių fragmentai, o įgriuvos dugne riogso ant požeminės angos suvirtusios dolomito plokštės. Ši anga tik iš dalies pravalyta, todėl yra sumažėjusi. Įgriuvos šlaituose dabar želia nemažai dilgėlių, viena kita varnalėša, auga gysločiai ir kitos žolės, žalios samanos. Šiaurvakariniame šlaite matosi 1981 m. grunte iškapotų ir kuolais bei lentelėmis sutvirtintų, o nūnai išsiklaipiusių, sunykusių pakopų likučiai. Jais iki šiol naudojasi norintieji nusileisti į įgriuvos dugną. Vietomis nuobiringi molingi įgriuvos šlaitai yra pliki, padrėkę (ypač apačioje), todėl labai slidūs ir laipiojantiems pavojingi. Vakariniame įgriuvos šlaite tebesilaikantis labai stambus dolomito luitas darosi kaskart grėsmingesnis: iš po jo išbyrančios šlaito uolienos ilgainiui leis šiam luitui nuvirsti ir galutinai uždengti angą įgriuvos dugne.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo
a) pakeisti ties Karvės ola nuo paminklinio stogastulpio nuplėštą, apgadintą, parūdijusią skardą su užrašu; b) Karvės olos apsaugos zoną pažymėti riboženkliniais kuolais ar neištisine dekoratyvia tvorele; c) organizuoti gamtosaugos specialisto vadovaujamą talką, kad būtų pašalinti dolomito luitai, kurie užvirtę ant Karvės olos dugne esančios požeminės angos, ir bent dalinai būtų iškuoptos drauge su jais nuslinkusios bei į požeminės ertmės vidų (į vandens baseinėlį) patekusios kitos smulkaus grunto nuobiros, lankytojų suverstos šiukšlės; d) periodiškai inspektuoti Karvės olą ir kuopti į karstines įgriuvas sumėtomas ir aplinkui paskleistas šiukšles, likviduoti laužavietes; e) kadangi daug lankytojų stengiasi nusileisti į Karvės olos dugną, o šios įgriuvos šlaitai labai statūs ir slidūs, įrengti ilgas medines kopėčias, kurias (įtvirtinus viršuje) galima būtų nuleisti įgriuvos šlaitu visam lankymo sezonui, o ištraukus nenaudoti žiemos bei ankstyvo pavasario laikotarpiais. Šitaip būtų išvengta nepageidaujamo pakopų kapojimo, kuolų kalimo įgriuvos šlaite; f) uždrausti važinėti su automašinomis prie pat Karvės olos, pastatyti atitinkamą eismo ženklą; transporto pastatymui įrengti aikštelę ties Kaunių-Slepšių gruntkeliu (greta rodyklės, skirtos Karvės olai); g) prie pageidautinos aikštelės automašinoms įrengti stendą su lankytojų elgesio taisyklėmis Karajimiškio draustinyje.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas . nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves. 1975 m. prie Karvės olos buvo pastatytas dailininko J. Varno iš medžio skaptuotas įdomus paminklinis stulpas, kurį po kažkiek laiko sunaikino nekultūringi lankytojai. 1981 m. pavasarį vilniečiai geologai buvo įrengę medines pakopas nusileisti į Karvės olos dugną, tačiau neprižiūrimos šios pakopos po kelerių metų nunyko.

Leave a Comment