Lietuvos partinės sistemos bruožai

Lietuvos partinės sistemos bruožai

Remdamasi „Lietuvos konstitucine teise“ trumpai apibūdinsiu, kokios gali būti partinės sistemos.

Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.

Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė. Daugiapartinė sistema yra tada, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją foormuojant. Dvipartinė sistema yra tuomet, kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau į valdžią realiai pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos. Šiuo atveju viena partija turi parlamente absoliučią daugumą, o kita yra opozicijoje. Vienpartinė sistema – tai sistema, kai legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Tokia sistema būdinga nedemokratiniams režimams.

Lietuvos partinę sistemą nagrinėjo Alvidas Lukošaitis straipsnyje „Moderniosios partinės sistemos formavimosi etapai Lietuvoje“ knygoje „Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema“.

Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Deemokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Partinės si

istemos formavimasis ir raida 1896-1940 m.

1896-1940 m. Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo.

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimu (1918 m. vasario 16 d.) ir Steigiamojo Seimo rinkimais (1920 m. gegužės 15 d.), sietinos dvi prielaidos, kurios buvo lemiamos partinei sistemai Lietuvoje formuotis: pirma, buvo realizuota suverenaus valstybingumo idėja, antra, buvo apibrėžtas politinių partijų vaidmuo ir vieta visuotinių rinkimų procese, tuo pačiu ir jų reikšmė politinėje sistemoje.

Vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių tarpukario Lietuvoje susiformuoti daugiapartinei sistemai, reikia laikyti tuo metu priimtus parlamento rinkimų įstatymus (1919 ir 1922 metais), kuriuose buvo nustatyta proporcinė rinkimų sistema, atvėrusi kelią politinėms partijoms kurtis ir veikti.

1920-1926 m. klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu, Lietuvoje išryškėjo dviejų partinių blokų sistema: dešiniojo (LKDP blokas (Lietuvos krikščionių demokratų partija)) ir kairiojo socialliberalinio (LLSDP (Lietuvos socialdemokratų partija) ir LVLS).

Demokratijos trapumas, politinis nestabilumas tapo daugiapartinės sistemos žlugimo priežastimi. 1927 m. balandžio 4 d. prezidento sprendimu buvo paleistas Seimas, kuris jau buvo tapęs pagrindine politinių partijų idėjų raiškos arena. Tačiau partijos, nors ir netekusios parlamentinės veiklos galimybių, vis dėlto galėjo veikti užparlamentinėje erdvėje. Ryškėjant vienpartinėms valstybės valdymo tendencijoms, opozicinės partijos prarado realias galimybes įtakoti politinį procesą.

„Daugiapartinio kompromiso“ laikotarpis baigėsi 1936 m.: vasario 6 d. vidaus reikalų ministras, siekdamas „pašalinti žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“, politines partijas uždraudė. 1936 m. ru
ugpjūčio 29 d. priimtas Seimo rinkimų įstatymas panaikino tiesioginių rinkimų principą ir įtvirtino netiesioginių rinkimų tvarką. Tuo dar kartą buvo patvirtintas tautininkų noras valdžioje matyti tik „savų“ organizacijų atstovus. 1936-1940 m. įsigalėjo vienpartinis tautininkų režimas.

Lietuvos partinės sistemos raida 1940-1990 m.

1940-1988 metais Lietuvoje egzistavo prievarta įdiegta sovietinė politinė sistema. Vienas iš šios sistemos atspindžių – vienpartinė sistema. Komunistinis totalitarizmas pripažino tik komunistinę ideologiją. Komunistų organizacija tapo vienintele teisėta, o visos kitos atsidūrė už įstatymo ribų. Tai reiškė ne tik vienpartinės sistemos įtvirtinimą, bet ir partijos „suvalstybinimą“, t.y. ji tapo nepavaldi jokiai kitai valdžiai.

Vienpartinės sistemos žlugimo pradžia – 1988-1989 m., kai tautos atgimimo sąjūdis sąlygojo negrįžtamus demokratizacijos procesus. Periodą – nuo 1988 iki 1990 metų – galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi.

Partinės sistemos raida 1990-1993 m.

Pradiniame politinių partijų kūrimosi bei partinės sistemos formavimosi etape reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Apie Sąjūdį vienijosi visos atsikūrusios arba naujai susikūrusios visuomeninės bei politinės organizacijos. 1991-1992 metais parlamente susidarė du blokai: „Sąjūdžio“, kurį sudarė JSF (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Nuosaikiųjų, Tautininkų, Santaros frakcijos bei opozicinis, kuriam atstovavo SCF (Sąjūdžio centro frakcija), Kairiųjų (nuo 1992 m. vasario 11 d. – LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija), Lenkų, Liberalų (susikūrė 1991 m. gegužės 8 d.) ir TPF (Tautos pažangos frakcija).

1992 m. pabaigoje įvykusių Seimo rinkimų rezultatai lėmė naują jėgų išsidėstymą po

olitinėje arenoje: dešiniąsias politines jėgas pakeitė rinkimus laimėjusios kairiosios, dalyvavusios koaliciniame LDDP sąraše. Rinkimai pirmą kartą vyko pagal mišrią rinkimų sistemą. Šie Seimo rinkimai išryškino penkis besiformuojančios partinės sistemos lyderius: LDDP, LKDP, LSDP, TS/LK (Tėvynės sąjunga/Lietuvos konservatoriai) ir LCS (Lietuvos centro sąjunga).

1990-1993 m. Lietuvoje susikūrė arba atsikūrė 14 politinių partijų. Dvi iš jų, LDDP ir TS/LK, susikūrė anksčiau veikusių organizacijų pagrindu (LKP (Lietuvos komunistų partija) ir „Sąjūdis“ atitinkamai); nuo pat savo veiklos pradžios jos tapo vienomis iš svarbiausių politinių partijų Lietuvoje.

Partinės sistemos raida 1994-1997m.

1992-1994 m. konfrontacinė daugiapartinė sistema stabilizavosi ir 1995-1997 m. pasuko kompromiso ir konsensuso link: nuo totalinės partijų priešpriešos pamažu pereinama prie bendradarbiavimo ir konkurencijos santykių. Partinė sistema struktūriškai atitiko Vakarų Europos standartus – ideologines išnašas sudaro socialdemokratai ir krikdemai, konservatoriai ir tautininkai.

Politinių partijų veiklą reglamentavusios juridinės bazės pertvarka arba korekcija tapo pagrindine politinių partijų kūrimosi „naujos bangos“ priežastimi. 1994-1997 m. susikūrė 16 politinių partijų, t.y. beveik pusė per visą 1989-1997 m. periodą susikūrusių politinių organizacijų.

1992 m. Seimo rinkimuose atskiru sąrašu arba koalicija dalyvavo 11 visuomeninių politinių judėjimų, 4 politinės organizacijos ir tik 7 politinės partijos. 1996 m. Seimo rinkimuose rinkėjams pateikti 24 politinių partijų sąrašai. 1997 m. savivaldybių tarybų rinkimuose iš 33 dalyvavo 24 partijos.

1990-1997 m. rinkimai patvirtino rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendenciją, kuris sumažėjo nuo 71,71 proc. 1990 m. iki 39,92 proc. 1997 m. elektorato „svyravimai“ 1992-1997 m. mažėjantis ri

inkėjų aktyvumas, išryškino „dešiniojo“ elektorato santykinį stabilumą, „kairiojo“ sumažėjimą bei stiprėjantį „centristinį“ elektoratą.

Atsižvelgiant į 1996 m. rinkimų rezultatus, politines partijas galima suskirstyti į keturias grupes: (a) partijas, surinkusias daugiau nei 5 proc. rinkėjų balsų ir dalyvavusias skirstant mandatus pagal proporcinę sistemą – TS/LK, LKDP, LDDP, LCS, LSDP. Iš viso joms teko 64,05 proc. rinkėjų balsų; (b) partijas, surinkusias nuo dviejų iki keturių procentų rinkėjų balsų: LNPJL (Lietuvių nacionalinė partija „Jaunoji Lietuva“, LMP (Lietuvos moterų partija), KDS (Krikščionių demokratų sąjunga), LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcija), LTMA (Lietuvos tautinių mažumų aljansas), LTS-LDP. Iš viso jos surinko 18,04 proc.; (c) partijas, surinkusias nuo vieno iki dviejų procentų rinkėjų balsų: LLS (Lietuvos liberalų sąjunga), LVP (Lietuvos valstiečių partija), LRS (Lietuvos rusų sąjunga), LPKTS (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga), Laisvės sąjunga, LŪP (Lietuvos ūkio partija). Jos surinko 9,28 proc. (d) partijas, surinkusias iki vieno procento rinkėjų balsų. Jos gavo 3,58 proc. rinkėjų balsų.

2000 m. liepos mėn . 1 d. Lietuvoje veikė 38 politinės partijos.

1990-1997 m. rinkimai parodė, kad partinė sistema Lietuvoje pasižymi labai aukšta fragmentacija, poliarizacija, partinių preferencijų bei balsavimo kintamumu. Aukštas fragmentacijos laipsnis atspindi gilėjančius politinės diferenciacijos procesus bei atstovaujamų politinių interesų platumą.

Naudota literatūra

1. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. 1 knyga. 1997, Kaunas
2. Lietuvos konstitucinė teisė. 2002, Vilnius

Leave a Comment