„1927-1940 m. vyriausybių funkcijos ir veikla“

„1927-1940 m. vyriausybių funkcijos ir veikla“

Vyriausybė yra institucijos , turinčios didžiausią politinę teisinę galią.

Valstybės aparatas šiuolaikinėse valstybėse yra gremėzdiškas ir plačiai išsišakojęs. Per jį vyriausybė įgyvendina savo funkcijas: ūkines, diplomatines, socialines, karines, baudžiamąsias-represines ir kitas. Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba, sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Pagal dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos VII skirsnį „Lietuvos Respublikos Vyriausybė“: Vyriausybę sudaro Ministras pirmininkas ir ministrai; Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas; Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus; Ministras pirmininkas ir miinistrai negali užimti jokių kitų renkamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose; Vyriausybė arba ministrai privalo atsiskaityti Seime už savo veiklą.

Demokratinių valstybių konstitucijose neįvardijami vyriausybės įgaliojimai; ji atlieka tas pačias funkcijas, kaip valstybės vyriausybės vadovas bei atskiri ministrai. Pagrindinį vaidmenį vyriausybė vaidina parlamentinėje įstatymų leidimo veikloje. Per įstatymdavystės organą ji įgyvendina svarbiausius įstatymų projektus. Vyriausybė vadovauja visam valstybės aparato darbui ir priima sprendimus esminiais valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimais.

Perversmą parengė dešiniųjų politinių grupuočių veikėjai, o naktį į 1926m. grruodžio 17d. jį įvykdė grupė karininkų: buvo užimti Generalinio štabo, Centrinės telefono bei telegrafo stoties pastatai, įsakyta išsiskirstyti iki išnaktų posėdžiavusiam Seimui, buvo sulaikyti Ministrų kabineto nariai ir izoliuotas Respublikos Prezidentas.

1927-1940 metais Lietuvoje vyrauja prezidentinis valdymas. Po 1926m. gruodžio 17d. valstybės pe

erversmo Lietuvos politikoje prasideda naujas tarpsnis, susidaro nauja politinė situacija. Tai buvo konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimas. Siekiant stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, atėjusios į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino sukurti valdžios tęstinumo įvaizdį, legalizuoti perversmo pasekmes. Po perversmo užėmusioms valdžią politinėms jėgoms 1922m. Konstitucija netiko. Todėl buvo nuspręsta Konstituciją taisyti. Pradžioje buvo tikimasi tai daryti referendumu, tačiau nesulaukusi būtinos paramos iš kitų politinių jėgų, Vyriausybė nuėjo lengviausiu keliu: 1928m. gegužės 25d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Į Konstituciją buvo įtraukta nuostata (106str.), jog ji ne vėliau kaip per dešimt metų būsianti „patikrinta“ „tautos atsiklausimo“, t.y. referendumo, būdu.

Pagal šią Konstituciją Lietuva, kaip žinia, praranda parlamentinės valstybės požymius ir visa valdžia koncentruojama prezidento rankose. Nors Konstitucijos 61str. 6d. formaliai įtteisina Vyriausybės atsakomybę prieš Seimą:“Ministerių kabinetas ruošia ir pristato Seimui įstatymų sumanymus“, tačiau tuo pačiu Konstitucijos 56, 57str. realiai tai paneigia. Faktiniu vyriausybės vadovu tampa prezidentas. Jis turėjo teisę vyriausybę formuoti ar keisti savo nuožiūra. Padėtis nesikeičia ir priėmus 1938 m. gegužės 12d. Konstituciją. Atsiranda kai kurių formalių neesminių pokyčių (vietoj Ministrų Kabineto vartojama sąvoka Ministrų Taryba, atsiranda Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigybė ir kt.), tačiau Vyriausybė ir toliau išlieka stipri, turinti plačius įgaliojimus prezidentinio valdymo institucija.

Prezidentas šioje Konstitucijoje jau buvo ne tik Vy
yriausybės, t.y. vykdomosios valdžios, komponentas, bet aktyvus ir savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Nuo Prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus ministrus, taip pat „paleisti“ Kabinetą arba atskirus ministrus. Pastaruoju atveju Prezidento aktams Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos nereikėjo.

Konstitucija nustatė tam tikrą formalią Ministrų kabineto priklausomybe ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą. Tačiau pasitikėjimui pareikšti dabar jau buvo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.

1928m. Konstitucijoje „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, o suvereninė valstybės valdžia priklauso Tautai. Pasakyta, kad valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministerių Kabinetas. Respublikos Prezidentas renkamas ypatingų Tautos atstovų septyneriems metams. Rinkimų būdą ir tvarką nustato įstatymas. Prezidentas eina savo pareigas, ligi bus išrinktas naujas. Jam išvažiavus iš valstybės ribų, susirgus ir negalint eiti pareigų, atsistatydinus ar mirus, jį pavaduoja Ministeris Pirmininkas. Respublikos Prezidentas atstovauja respublikai, akredituoja Lietuvos pasiuntinius, priima svetimų valstybių pasiuntinius ir ratifikuoja sudaromas su kitomis valstybėmis sutartis. Jis skiria Ministerį Pirmininką, kitus ministerius ir Valstybės Kontrolierių, Ministerio Pirmininko pristatomus, ir paleidžia tiek visą Ministerių Kabinetą, tiek atskirus ministerius ir Valstybės Kontrolierių. Visų laipsnių karininkų ir Respublikos valdininkų skyrimas ir paleidimas – įstatymo pa
avestas taip pat Vyriausybei. Prezidentas skelbia įstatymus; turi teisę paleisti Seimą; jis yra visų respublikos ginkluotų pajėgų vyriausias vadas. Respublikos Prezidentas turi teisę dalyvauti Ministerių Kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti ir reikalauti iš Ministerių Kabineto ir atskirų ministerių pranešimų apie jų darbą. Visi Prezidento aktai, išskyrus Ministerių Kabineto paleidimą, privalo turėti Ministerio Pirmininko arba atitinkamo ministerio parašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pasirašiusiam ministeriui. Ministerių Kabinetas sudaromas iš Ministerio Pirmininko ir kitų ministerių. Ministerių skaičių ir jų darbų paskirstymą nustato įstatymas. Ministerių Kabinetas atsako solidariai Seimui už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministeris skyrium atsako Seimui už savo darbą jam pavestoje valdymo srityje. Ministerių Kabinetas ir ministrai atsistatydina Seimui išreiškus jam nepasitikėjimą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių dauguma. Ministerių Kabinetas ruošia ir pristato Seimui įstatymų sumanymus; vykdo įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Vyriausybė prižiūri, kad vietos savivaldybės organai eitų savo pareigas ir kad jų darbas nebūtų priešingas valstybės įstatymams. Vyriausybė taip pat steigia mokyklas, kurios yra vyriausybės priežiūroje nurodytose įstatymų ribose. Ministerių Kabinetas kas metai paruošia visų valstybės pajamų ir išlaidų sąmatą naujiems metams ir ne vėliau kaip ligi spalio mėnesio 15 dienos pateikia ją Seimui patvirtinti. Vyriausybės arba 50.000 piliečių, turinčių te
eisę rinkti į Seimą, iniciatyva gali būti duodamas Tautai spręsti atsiklausimo keliu Seimo priimtas arba atmestas įstatymas.

1928m. Konstitucija pasirodė esanti beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl užuot rengusis referendumui, imtasi naujos konstitucijos rengimo. Naują Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938m. vasario 11d. Tai savo turiniu buvo naujas aktas. Nesulaukus per tris mėnesius nei Respublikos Prezidento, nei 50 tūkstančių piliečių reikalavimo pateikti ją referendumui, Konstitucija įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12d.

Naujoji Konstitucija skelbė, kad „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai“.

Pagal Lietuvos 1938m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik Ministras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų taryba, o Prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvo įtrauktas. Ministrą Pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido Prezidentas. Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybei ir jai atstovauja. Prezidentui suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, juose dalyvauti ir pirmininkauti. Į Prezidento kompetenciją įėjo sutikimas kelti Ministrui Pirmininkui, ministrui ar valstybės kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo.

Tai, kad Prezidento aktams, kuriais skiriami ir atleidžiami Ministras Pirmininkas ir valstybės kontrolierius, taip pat duodamas sutikimas kelti jiems bylą, Konstitucija nereikalavo Vyriausybės atstovo kontrasignacijos, ženkliai išplėtė valstybės vadovo galimybes. Tuo pačiu metu Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Seimo – Konstitucija jau neužsiminė apie Seimo pasitikėjimą Vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Net išklausęs Ministro Pirmininko atsakymą į interpeliaciją ir kvalifikuota dauguma balsų dauguma pripažinęs, jog atsakymas nepatenkinamas, Seimas galėjo sulaukti iš Prezidento ne Ministro Pirmininko atleidimo, o paties Seimo paleidimo. Ir tik naujai susirinkęs Seimas, pripažinęs Ministro Pirmininko atsakymą į tą pačią interpeliaciją esant nepatenkinamą, galėjo Prezidentą priversti atleisti Ministrą Pirmininką.

Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą, Konstitucija ir formaliai atsisakė valdžių paskirstymo: jos 4str. skelbiama, jog valstybės valdžia yra „vienatija ir nedaloma“.

1938 m. Konstitucijoje nebebuvo nė užuominos apie Seimo pasitikėjimą Vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Netgi išklausęs Ministro Pirmininko atsakymą į interpeliaciją ir reglamentuota balsų dauguma pripažinęs jį nepatenkinamu, Seimas galėjo iš Prezidento sulaukti ne Ministro Pirmininko atleidimo, o paties Seimo paleidimo. Seimo nariai prireikus nevengdavo kritikuoti Vyriausybės priemones, išsakyti savo požiūrį į svarstomų Vyriausybės pateiktų įstatymų projektus, gerokai juos koreguoti. Prosovietinė vyriausybė 1940 m. birželio 27 d. pasinaudojo 1938 metų Konstitucijos nuostata, suteikiančia valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko. Prosovietinei vyriausybei labai patogi buvo ir šios Konstitucijos nuostata, suteikianti Prezidentui teisę, nesant Seimo, pačiam leisti įstatymus.

Vyriausybei tenka labai svarbi vieta valstybės valdžios institucijų sistemoje, nes jos veikla didžia dalimi turi įtakos valstybingumo raidai.

Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.

Žmonės ar žmonių grupės visada siekia priversti vyriausybę vykdyti jų interesus. Politika ir interesai yra neatskiriami. Todėl literatūroje autoriai neretai vyriausybę apibūdina kaip instituciją, vykdančią specifinius atskirų grupių interesus.

Tiesioginis poveikis vyriausybei gali būti išreikštas įvairiomis formomis: peticijos, tiesioginis atstovavimas vyriausybėje, atskirų grupių narių kontaktai su valdžios bei valdymo institucijomis, teismais.

LITERATŪRA

1. Šiuolaikinė valstybė.(1999). KTU, Kaunas: Technologija.
2. Lietuvos konstitucinė teisė.(2002).Lietuvos teisės universitetas. Vilnius.
3. Lietuvos Seimas. (1996). Vilnius: Kultūra.
4. A. Junevičius, J. Matakas.(1996).Valstybės pagrindai,I dalis.Kaunas: Technologija.
5. Lietuvos valstybės konstitucijos.(1989). Vilnius: Mokslas.
6. Jonas Švoba.(1990). Seiminė ir prezidentinė Lietuva.Vilnius: Vyturys.
7. R. Žiugžda.(1983). Lietuvos imperialistinių valstybių planuose 1917-1940m. Vilnius: Mokslas.
8. R. Žepkaitė.(1986) Lietuva ir didžiosios valstybės 1918-1939m. Kaunas: Šviesa.
9. A. Eidintas.(1990). Antanas Smetona. Vilnius: Mintis.
10. R. Žepkaitė. (1990)Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940m . Vilnius: Mokslas.
11. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis.(1990). Kaunas: Šviesa.

Leave a Comment