EURO VAIDMUO PASAULYJE: RAIDA IR PERSPEKTYVOS

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

VAIZDUOJAMOJO MENO FAKULTETAS

UNESCO KULTŪROS VADYNOS IR KULTŪROS POLITIKOS KATEDRA

Kultūros vadybos ir kultūros politikos

I k. magistrantės

Evelinos Saldauskaitės

EURO VAIDMUO PASAULYJE: RAIDA IR PERSPEKTYVOS

Ekonomikos teorijos referatas

Vilnius, 2002

TURINYS

1. ĮVADAS..........................3 psl.

2. EURO RAIDA IR PERSPEKTYVOS.............3 psl.

1. Euro priešistorė.....................3 psl.

1. 1865 – 1990....................3 psl.

2. J.Delors pranešimas.................4 psl.

2. Euro įvedimas.....................5 psl.

3. Euro perspektyvos....................7 psl.

1. Euras kaip bazinė intervencinė valiuta..........7 psl.

2. Tarptautinis valiutos statusas.............8 psl.

3. Alternatyvūs scenarijai................9 psl.

4. Politikos vaidmuo..................9 psl.

5. Euras ir Lietuva..................10 psl.

3. IŠVADOS........................11 psl.

Priedai...........................12 psl.

LITERATŪRA......................13 psl.

1.ĮŽANGA

Išskirtinis šiandieninį pasaulį apibūdinantis bruožas – tai
globalizacijos procesai. Jėga, valdžia ir klestėjimas, seniau buvę
pasiekiami tik naikinančiais karais, šiandien įvaldomi nauju galingu
“ginklu” – susivienijimu. Šie procesai yra vvisa apimantys – nuošaly
nepalieka nei kultūros, nei religijos, nei politikos ar ekonomikos.
Pasaulis artėja prie darnios, vieningos sistemos sukūrimo. Naują prasmę
įgyja tautinio identiteto suvokimas. Akiratis vis platėja – nuo gimtojo
kaimo – iki gimtojo regiono, gimtosios šalies, gimtojo žemyno – ir gimtojo
pasaulio.

Margaspalvė tautiniais skirtumais Europa vis gi nuo Romos Imperijos
laikų yra gana vieninga savo kultūriniu pagrindu, religine ir moraline
sistema. Šiandien žiūrime į ateitį – ji gali būti vieninga ir politiniu bei
ekonominiu aspektu. Globalizacijos procesai itin ryškūs vieningos Europos
istorijoje – pamažu Europa virsta šiltais “šeimos namais” be sienų, su
vienodais pinigais irr viena “bendra kasa”, su “šeimos galva” Strasbūre,
namais, kur visi, išlikdami savimi, gali būti kartu kaip viena “šeima”,
viena šalis. Šios vieningos erdvės sukūrimui reikėjo daug išminties, darbo
ir laiko. Nuo integracijos idėjos – iki dabartinio integralumo nueita daug
sudėtingų žingsnių. Vienas jų – vieningos E

Europos valiutos įvedimas. Šis
žingsnis vieningos Europos link ir bus nagrinėjamas šiame referate.

1999m. sausio 1-oji ypatinga diena Europos Sąjungos istorijai. Tai
vieningos Europos valiutos – EURO – gimtadienis. Pirmaisiais metais Euras
egzistavo tik elektroninėje formoje. Šiandien jis jau visiškai pakeitęs
vokiečių markę, prancūzų franką, italų lirą, olandų guldeną, belgų ir
Liuksemburgo franką, ispanų pesetą, portugalų eskudo, airių svarą, austrų
šilingą ir suomių markę. Ir tai tik pradžia – dar daug valiutų pavadinimų
liks tik istorijoje, tame tarpe, ko gero, ir litas.

Naujos valiutos įvedimas – tai tik dalis gilios visos Vakarų Europos
finansinės sistemos reformos. Tai sudėtingas ir ilgas procesas, todėl kyla
klausimas – kas paskatino Euro atėjimą į rinką, t.y., kokia jo praeitis?
Tai bus nagrinėjama pirmajame referato antros dalies skirsnyje. Antrajame
skirsnyje kalbėsime apie Euro įvedimą. Ir trečiasis išmatavimas – vieningos
Europos valiutos ateitis, perspektyvos – bus aptartas trečiajame sskirsnyje.

2. EURO VAIDMUO PASAULYJE
2.1. Euro priešistorė.

2.1.1. 1865 – 1990

1865m Prancūzija, Italija ir Šveicarija sudarė monetarinę sąjungą ir
1867 dvidešimties šalių sušauktoje konferencijoje Paryžiuje kalbėjo apie
troškimą matyti sąjungą ne kaip apribotą trijų šalių,o kaip sąjungos
plėtimosi pradžią ir bendro judėjimo tarp išsivysčiusių šalių įkūrimą. Šiuo
atveju nuspręsta, jog tai neįmanoma ir 1870m ankstyvieji monetarinės
sąjungos bandymai žlugo.

Vis tik daugumoje literatūros šaltinių Vakarų Europos valiutinės
integracijos atskaitos tašku laikomi 1957m. Tais metais buvo įkurta Europos
Ekonominė Bendrija (EEB). Pirmą kartą Vakarų Europos šalys sukūrė bendro
nacionalinių valiutų valdymo mechanizmą. Vis dėlto EEB nebuvo susijusi su
vieningos Eu

uropos idėja – nei filososfiškai, nei politiškai – jos tikslai
ir pagrindas buvo visai kiti. EEB sukūrimo pradžioje buvo dažni valiutų
persigrupavimai, kartais net du kartus per metus. Ši situacija lemiamai
pasikeitė 1983m , kai Prancūzijos vyriausybė pakeitė ekonomikos politikos
nuostatą dėl infliacijos valdymo. Kadangi paprastai infliacija buvo
žemiausia Vokietijoje, Vokietijos markė tapo “inkaru”. Panašus požiūris
buvo priimtas ir kitų šalių ir to pasekoje pergrupavimų skaičius sumažėjo.
Tai reiškė lemiamą pasikeitimą EEB, kuri veiksmingai tapo Vokietijos markės
zona. Vėliau EEB išsiplėtė, priimdama pesetą, eskudo ir sterlingus.

Sprendimas sukurti vieningą rinką sukėlė daug ginčų – maksimali
nauda gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei valiutų kursai būtų
neatšaukiamai fiksuoti, ir padidintai taip buvo interpretuojamas vieningos
valiutos sukūrimas. Kitas žingsnis vieningos valiutos link buvo 1990m
sprendimas, pašalinantis kapitalo kontroliavimą. Tai buvo paskatinimas
sukurti monetarinę sąjungą, kurioje kapitalas laisvai judėtų ten, kur
pajamos yra didesnės.

2.1.2. J.Delors pranešimas

Europos valiutinė sistema iki 8-ojo dešimtmečio buvo tikrai sėkminga,
tačiau pamažu tapo aišku, kad ES narių bendradarbiavimas šioje srityje
pradeda atsilikti nuo ekonominės integracijos. Vieningos rinkos privalumai
negalėjo pilnutinai išryškėti tol, kol tebebuvo valiutų konvertavimo
problemos ir su kursų nestabilumu susijusi rizika. Tačiau Europos valiutos
sistemos stabilumas leido tikėti, kad pamažu ji gali peraugti į ekonominę
ir valiutinę sąjungą. Ši seniai sklandanti idėja buvo oficialiai
pripažinta vadovų derybose Hanoveryje 1988, kurioms vadovavo Jacques
Delors, tuometinis Komiteto Prezidentas, išdėstęs “konkrečius etapus”,
kurie padės pasiekti vieningą monetarinę sąjungą. Delors’o pranešime
nustatytos tr
rys būtinos sąlygos monetarinei sąjungai pasiekti:

1 galutinis ir nepakeičiamas visų valiutų konvertavimas;

2 visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas ir pilnas bankų ir kitų

finansinių rinkų integravimasis;

3 nepakeičiamas fiksuotų valiutų kursas ir visiškas svyrimo ribų

eliminavimas

Šios sąlygos padės sukurti monetarinę sąjungą, bet Delors’o pranešimas
taip pat pažymi, kad vieningos valiutos priėmimas kol kas nėra būtinas
monetarinei sąjungai. Tai būtų natūralus ir pageidautinas vėlesnis
monetarinės sąjungos vystymasis. Pranešime pažymima, kad vieningos
valiutos priėmimas turėtų būti tuoj pat po nepakeičiamo fiksuoto valiutų
kurso priėmimo.
Delors’o pranešime išskiriami trys etapai Europos monetarinės sąjungos
(EMS) formavimui:

▪ Pirmas etapas – pats sudėtingiausias – tai vidaus rinkos

užbaigimas, priimant regioninius skirtumus ES, padidinant

makroekonomikos politikos koordinavimą ir kontrolę.

▪ Antras etapas yra labiau ginčytinas, labiausiai dėl to, kad jis

siejasi su Europos Centrinio banko sistema (ECBS), kurios galutinis

tikslas yra sukurti ir įvesti bendrą monetarinę politiką. Be to,

antrajame etape bus priimtas valiutų kursų reglamentavimas ir

sumažintos svyravimo ribos.

▪ Trečiajame etape, Delors’o manymu, ES monetarinei politikai turi

vadovauti ECBS, o dalyvaujančios valiutos turi būti neatšaukiamai

fiksuotos.

Tai pagrindinės problemos. 1990 Romos sutartis pažengė link pirmosios

problemos, kai vienuolika iš dvylikos šalių narių (nebuvo Britanijos)

sutarė, kad antras etapas prasidės 1994 m. sausį, o trečias etapas

prasidės tada, kai šalys bus pakankamai suartėjusios. Tačiau suartėjimo

laipsnis, reikalingas trečiajam etapui vykti, nebuvo apibrėžtas ir daug

sprendimų buvo palikta Tarpvyriausybinei Konferencijai (IGC), kuri buvo

sušaukta po dviejų savaičių ir paskelbė Mastrichto sutartį. apsvarstant

naują ECB konstitucinį statusą, Mastrichto s
sutartis reikalauja, kad

kuriama Europos centrinė bankinė sistema būtų konstituciškai

nepriklausoma nuo renkamos vyriausybės ir teisiškai palaikytų kainų

stabilumo ribas EU. Mastrichto sutartyje Europos Sąjungos (ES) šalys

aiškiai išreiškė ketinimus iki šio amžiaus pabaigos sukurti Ekonominę ir

pinigų sąjungą, t.y. integruoti ES šalių pinigų sistemas ir įvesti bendrą

valiutą.

2.2. Euro įvedimas.

1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta

šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta –

EURAS. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis

taps vienuolika valstybių:
1. Airija
2. Austrija
3. Belgija
4. Ispanija
5. Italija
6. Liuksemburgas
7. Nyderlandai
8. Portugalija
9. Prancūzija
10. Suomija
11. Vokietija

Šios šalys dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nuo 1999 m.

sausio 1 d., o likusios ES šalys – Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir

Graikija turėtų prisijungti vėliau. Graikija neatitinka EPS dalyvio

makroekonominių reikalavimų, o Didžioji Britanija, Danija ir Švedija

nusprendė kol kas nedalyvauti sąjungoje.

Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio

31 d., euras buvo naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais.

Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriaus

mokėjimai atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arba euro

zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos euro zonos

valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nekeičiamos, jei

sutarties šalys nesusitaria kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje

(2001 m. gruodžio 31 d.) sutartys, sudarytos euro zonos valstybių

nacionalinėmis valiutomis, traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys,

taikant neatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą.

Euro banknotai ir monetos išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d. Nuo

šios dienos iki 2002 m. birželio 30 d. apyvartoje cirkuliavo ir eurai, ir

euro zonos valstybių nacionalinės valiutos. Nuo 2002 m. birželio 30 d.

teisėta mokėjimo priemonė yra tik euras.

Europos Taryba, remdamasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, 1997

m. birželio 17 d. patvirtino reglamentą Nr. 1103/97 ,,Dėl tam tikrų

nuostatų, susijusių su euro įvedimu’’ ir reglamentą Nr. 974/98 ,,Dėl euro

įvedimo’’, kuris įsigalios 1999 m. sausio 1 d. Šie reglamentai, parengti

vadovaujantis bendraisiais principais, kuriuos Europos Taryba patvirtino

Madrido viršūnių susitikime, yra teisinis euro įvedimo pagrindas.

1998 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Komisija paskelbė

rekomendaciją “Dėl bankų komisinių už euro valiutos keitimą”. Bankams

rekomenduojama pereinamuoju laikotarpiu neimti komisinių už euro zonos

valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimą į eurus ir atvirkščiai.

2002 m. sausio 1 d. pasirodė naujosios Europos valiutos banknotai ir

monetos. Tai labai reikšminga data visiems EMS šalių piliečiams.

Nacionalinės valiutos keičiamos į eurus pusę metų nuo jų įvedimo.Šis

laikotarpis traktuojamas kaip piliečių susipažinimo su naująja valiuta

kritinė fazė. Tačiau nuo 2002 liepos 1d. euras tapo vienintele EMS šalių

valiuta.

Euro monetos 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 centų ir 1 bei 2 EURŲ

denominacijos.

EURO banknotai išleisti septynių denominacijų:
12. 5 (pilki)
13. 10 (raudoni)
14. 20 (mėlyni)
15. 50 (oranžiniai)
16. 100 (žali)
17. 200 (geltoni)
18. 500 (tamsiai raudoni).

2.3. Euro perspektyvos

Neabejotinai, šis novatoriškas ir drąsus žingsnis smarkiai įtakoja ES

ir kitas pasaulio valstybes.
Pakeitęs daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius
pinigus, euras tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo –
kaip tarptautinės valiutos – naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių
finansų rinkų požiūrio. Ne euro zonoje euras gali būti naudojamas
valstybiniais (oficialiais) ir privačiais (neoficialiais) tikslais.
Oficialiais tikslais euras naudojamas kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių
atsargų ir intervencinė valiuta, o neoficialiais – investicijoms ir
finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos vertybinių popierių ir akcijų
rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei prekių ir paslaugų kainų
nustatymui tarptautiniu mastu.

Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pateikiama statistika,
1997 m. pabaigoje 57,1 procento pasaulio oficialiųjų tarptautinių atsargų
buvo laikoma JAV doleriais, dabartinės euro zonos valstybių narių
nacionalinėmis valiutomis – 19,6 procento, Japonijos jenomis – 4,9
procento.
Euro dalis oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje yra nedidelė dėl
dviejų priežasčių. Pirma, 1998 m. gruodžio 31 d. euro sistema (ECB ir 11
nacionalinių centrinių bankų) oficialiuosius ECU pakeitė · auksą ir JAV
dolerius. Antra, nuo 1999 m. sausio 1 d. euro sistemos oficialiosios
tarptautinės atsargos, kurios buvo laikomos euro zonos valstybių narių
valiutomis, tapo vidaus turtu. Dėl to sumažėjo euro sistemos užsienio
valiutos atsargos.

2.3.1. Euras kaip bazinė intervencinė valiuta

Euro, kaip intervencinės valiutos (valiutos, kuria centrinis bankas
atlieka intervencijas į valiutų rinką), naudojimas labiausiai susijęs su
bazinės valiutos funkcija. Valstybės, kurių valiutos nesusietos su euru,
taip pat gali jį naudoti intervencijos į valiutų rinką tikslais siekdamos
neformalių valiutos kurso tikslų. Tačiau sunku įvertinti euro, kaip
intervencinės valiutos, naudojimą kiekybine prasme, nes dauguma centrinių
bankų nepateikia duomenų apie jų atliekamas intervencines operacijas. Yra
daug įvairių susitarimų dėl euro, kaip bazinės valiutos, naudojimo. Pvz.,
vienos valstybės jį naudoja kaip nuosavą valiutą, kitos susitarė dėl
valiutos kurso režimų. ES Ministrų Tarybos nutarimu, euras nuo 1999 m.
sausio 1 d. yra Prancūzijos jurisdikcijai priklausančių teritorinių
bendrijų Sent Pjero ir Mikelono bei Martinikos valiuta.
Vienaip ar kitaip savo valiutą su euru yra susiejusios dar apie 30 ne euro
zonos valstybių, kurios sukuria gana nedidelę pasaulio bendrojo vidaus
produkto dalį·. Šias valstybes galima suskirstyti į keturias grupes.

▪ Pirmajai grupei priklauso valstybės, kurių valiutų kursai yra

fiksuoti su euru. Be jau minėtų valstybių, šiai grupei priklauso dar

keturios valstybės. Nuo 1999 m. sausio 1 d. dvi ES narės – Danija ir

Graikija – dalyvauja naujame valiutų kursų mechanizme (New exchange

rate mechanism – ERM II), kuris susieja ES valstybių narių valiutas su

euru dvišaliais susitarimais. Kitos dvi valstybės – Makedonija ir

Kipras – vienašališkai fiksavo savo pinigų kursą su euru.

▪ Antroji grupė, kuriai priklauso Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija

bei Estija, pasirinko valiutų valdybas. Jų bazinė valiuta yra

Vokietijos markė. Euras šiose valiutų valdybose Vokietijos markę

formaliai pakeis vėliausiai 2002m., įvedus eurų banknotus.]

▪ Trečiąją grupę sudaro 17 valstybių, jai priklauso, pvz., Vengrija,

Islandija, Lenkija. Šios valstybės savo pinigus susiejo su valiutų

krepšeliu, kurio nors viena sudėtinė dalis yra euras ar jo nacionalinė

denominacija.

▪ Ketvirtąją grupę sudaro septynios valstybės, tarp kurių yra, pvz.,

Čekija, Slovakija ir Slovėnija. Jos nustatė reguliuojamai svyruojančio

valiutos kurso režimą, kuriame euras naudojamas siekiant neformalių

valiutos kurso tikslų.

2.3.2. Tarptautinis valiutos statusas

Nežiūrint euro populiarėjimo ir pakankamo jo stabilumo, jo vaidmuo

pasaulinėje ekonomikoje vertinamas prieštaringai. Euras metė iššūki

dolerio karaliavimui pasaulinėje ekonomikoje. JAV politikos ir ekonomikos

kūrėjai į euro gailmybes pakeisti dolerį žiūri gana skeptiškai, tačiau

euro kūrėjai siekia išskirtinių privilegijų, atitenkančių tarptautinei

valiutai. JAV dėl dolerio tarptautinio dominavimo iš viso gauna iki

0,4procento BVP pajamų. Vis tik euro kursas nėra svarbus valiutos

tarptautiniam vaidmeniui, nors, jam įgijus reikšmingesnį tarptautinį

vaidmenį, gali turėti įtakos valiutos kursui. Dabartinis euro kurso

neatitikimas užsienio valiutų rinkose tėra trumpo ar vidutinio

laikotarpio klausimas, o tarptautinis valiutos vaidmuo yra ilgalaikis

dalykas. Dabartinis rinkos suvokimas, kad euras yra “silpna” valiuta, šį

procesą gali šiek tiek sulėtinti.

Valiuta yra gera mokėjimo priemonė, jei ją naudoja daug žmonių. Tam

tikros valiutos naudingumas didėja, didėjant ją naudojančių žmonių

skaičiui. Kai rinkos labai likvidžios, sandorių kaina maža iš dalies dėl

to, kad lengviau rasti siūlomos prekės pirkėją. Tai skatina dar daugiau

žmonių naudotis šiomis rinkomis. Dėl tokios abipusės naudos euro

finansinių rinkų integravimas potencialiai sukuria daug didesnę

vertybinių popierių rinką, negu visos anksčiau buvusios Europos finansų

rinkos kartu, o ta turi didelę reikšmę užsienio valiutų rinkoms.

Yra tik keletas valiutų porų, kurių tiesioginis keitimas

pigesnis, negu keičiant per dolerį. Tačiau plečiantis euro vertybinių

popierių rinkoms, tampant joms likvidesnėms ir krentant sandorių kainai,

euro denominuotas turtas taps patrauklesnis. Dėl to padidės euro sandorių

apimtis užsienio valiutų rinkose ir tai sumažins euro, kaip pagrindinės

valiutos, naudojimo išlaidas.

Kai buvo sukurtas euras, doleris dominavo visais požiūriais.

1998m. balandžio mėn. 87 procentai visų sandorių užsienio rinkose buvo

sudaromi doleriais, o Vokietijos markėmis – tik 30 procentų. Kitos

Europos pinigų sistemos valiutos (išskyrus sterlingą), buvo naudojamos

sudarant 22 procentus sandorių, sterlingas – 11 procentų, jena – 21

procentą visų sandorių.

2.3.3. Alternatyvūs scenarijai

Buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokios euro ateities

perspektyvos. Tyrėjų nuomone, labiausiai tikėtini yra trys scenarijai:

➢ “Kvazi status quo “ – euras pakeičia dolerį kaip dominuojanti

valiuta mainams tarp Europos ir Azijos bloko, bet doleris

išlieka pagrindine valiuta užsienio rinkose.

➢ “Vidutinis euras” – euras pakeičia dolerį kaip pagrindinė

tarptautinė valiuta finansinio turto sandoriams, bet sandoriuose

tarp JAV ir Azijos bloko vis vien dominuoja doleris, kuris taip

pat išlieka ir pagrindine valiuta užsienio valiutų rinkose.

➢ “Didelis euras” – euras įgauna pagrindinės valiutos vaidmenį.

Užsienio valiutų ir vertybinių popierių rinkų duomenys rodo, kad iš

pradžių labiausiai tikėtinas “kvazi status quo” scenarijus. Bet jei

finansinų rinkų integravimosi procesas Europoje pakankamai pažengs,

bendrs Europos vertybinių popierių rinkų dydis sumažins sandorių

kainas iki tokio dydžio, kad svarbiausi pagrindai paskatins arba

“vidutinio euro” arba “didelio euro” scenarijus. Kokiu mastu euras

perims dolerio vaidmens aspektus, priklausys nuo politikos sprendimų

ir rinkos dalyvių nuomonės.

Procesai, skatinantys eurą pasivyti ir net pralenkti dolerį, jau

prasidėję. Greitai nusistovėjo sklandžiai veikianti pinigų aplinka.

Gerai veikia tarptautinių mokėjimų sistemos. Pinigų rinkos yra gerai

inegruotos. Visos euro zonos vyriausybės nuo 1999m. sausio mėn.

konvertavo savo negrąžintas skolas į eurus. Visos emisijos yra eurais.

Tarp nacionalinių rinkų yra kliūtys ir skirtumai, trukdantys pasiekti

bendrą vyriausybės obligacijų rinką, kurią būtų galima palyginti su

JAV rinka, bet šios kliūtys ir skirtumai yra pripažįstami ir pasiekta

tam tikra pažanga. Pokyčiai įmonių ir vertybinių popierių rinkose,

prasidėję po euro įvedimo, yra reikšmingi. Niekas nenumatė, kad šitaip

smarkiai plėtosis visos euro denominuotų rinkų dalys – pradedant nuo

euru denominuotų vertybinių popierių (emisijų dydis patrigubėjo), euro

denominuotų skolos vertybinių popierių emisija ir t.t. Įspūdingos euro

zonos kapitalo rinkų dinamikos dar nematyti užsienio valiutų ir euro,

kaip tarptautinės valiutos, rinkose. Bet čia dar tik pati pradžia.

2.3.4. Politikos vaidmuo

Labai nedaug politikos iniciatyvų skiriama užsienio valiutų

rinkoms. Turėtų būti pateikiami geresni duomenys, nes labai nedaug yra

žinoma apie sandorių apimtį ir kaip jie pasiskirsto tarp įvairių

bankų, prekiautojų ir sistemų. Kita vertus, finansų rinkų atžvilgiu

padaugėjo politikos iniciatyvų. Parengta Finansų paslaugų veiksmų

plano įgyvendinimo apžvalga, sukurtas Ekspertų komitetas. Per

pastaruosius keletą metų labai padidėjo visų šalių tarptautinio

akcinio kapitalo sandorių svarba. Politikos priemonės, didinančios

sandorių šalių priėjimą prie informacijos ir rinkų skaidrumą,

padidintų šiuos srautus ir įmonių akcinio kapitalo bei obligacijų

rinkų internacionalizmą.

Tarptautinio euro vaidmens skeptikai sako, kad jis negali būti

stipri valiuta dėl pamatinių Europos ekonomikos trūkumų, mažo našumo

ir valstybės sektoriaus nepastovaus išlaidų dydžio. Tačiau istorija

rodo, kad gali būti ir buvo kitaip. Europos ekonominiai rezultatai

augimo ir našumo prasme dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo buvo

didesni už JAV, bet tai nesutrukdė doleriui dominuoti. Be to, nėra

jokio akivaizdaus ryšio tarp valiutos kurso ir jos tarptautinio

vaidmens: dolerio tarptautinis statusas nesustiprėjo 1982-1984m. ir

nesusilpnėjo 1985-1989m. Jis buvo susilpnėjęs aštuntą dešimtmetį, kai

JAV padidėjo infliacija. Europos internacionalizacija, ypač per įtaką

kapitalo rinkoms, skatins Europos augimą.

JAV Iždo viešai išsakyta nuomonė apie galimą iššūkį dolerio

tarptautiniam vaidmeniui rodo, kad ten susirūpinimo nėra. Kol JAV

ekonomika sveika, doleris ir toliau dominuos. Tačiau JAV nėra

izoliuotos nuo valiutos kurso nestabilumo įtakos vidaus finansiniam

stabilumui. Taigi, tarptautiniai investuotojai turės gerą alternatyvą,

o lėšų atsiėmimas, reaguojant į būgštavimus, kad doleris atpigs, gali

sukelti pavojų vidaus finansų institucijoms. Tai pakankamai geri

motyvai geriau koordinuoti tarptautinę makropolitiką.

Kokia Europos politikos institucijų reakcija į šias problemas?

Finansų ministrų “Euro grupė” dėl tarptautinio euro vaidmens visiškai

tyli. Tačiau Centrinis Bankas sutinka su euro zonos kapitalo rinkų

integracijos, krentančių sandorių išlaidų ir euro naudojimo

tarptautiniu mastu sąveika, jis tai vadina “uždaru ratu”. Eurosistema

priima neutralią poziciją – nei trukdo, nei skatina naudoti savo

valiutą tarptautiniu mąstu.

2.3.5. Euras ir Lietuva

Per antrąjį 1999 m. ketvirtį· Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ir
užsienio bankų skyrių ekonominei veiklai suteiktų paskolų struktūroje euras
ir Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) šalių valiutos sudarė 5,9 procento
(JAV doleriai – 48,4 proc., litai – 45,7 proc.), palyginti su pirmuoju 1999
m. ketvirčiu, jomis suteiktų paskolų padaugėjo 9,5 procento. Euro ir EPS
valiutų vaidmuo svarbesnis teikiant ilgalaikes paskolas. Trečiojo 1999 m.
ketvirčio pabaigoje euras ir EPS valiutos sudarė 12,7 procento ilgalaikių
paskolų ekonominei veiklai likučio.

1998 m. ECU ir EPS valiutomis buvo atsiskaitoma už 16 procentų
Lietuvos eksporto ir už 30 procentų importo. 1999 m. sausio-rugsėjo mėn.
Europos Sąjunga buvo svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė, kuriai teko
49,5 procento Lietuvos eksporto ir 45,6 procento importo. 1999 m. rugpjūčio
mėn. euru ir EPS valiutomis buvo atsiskaitoma už 20,1 procento Lietuvos
eksporto ir 27,1 procento importo. Euro vaidmuo atsiskaitant už prekybos
sandorius labai priklausys nuo prekybos su ES valstybėmis tendencijų ir
ekonominių pokyčių Rusijoje.

1998 m. ECU ir ES šalių valiutomis (Vokietijos markėmis, Prancūzijos
frankais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų) buvo laikoma per 7
procentus Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų. 1999 m. spalio mėn.
pabaigoje Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje euro ir EPS
valstybių narių valiutų dalis viršijo 20,4 procento (243 mln. JAV dolerių).
Nors JAV doleris Lietuvos oficialiųjų atsargų struktūroje ir liko
dominuojančia valiuta, jo dalis sumažėjo nuo 89,9 procento 1998 m. iki 77
procentų 1999 m. lapkričio pabaigoje.

Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į Lietuvos ekonomikos plėtros
tendencijas, padidintą tarptautinės ir šalies finansų rinkos jautrumą
pasikeitimams ekonominėje ir pinigų politikoje bei euro ir JAV dolerio
kurso stabilizavimosi požymius, nutarė 2000 m. ne·gyvendinti anksčiau
numatyto lito kurso perorientavimo plano. Numatyta antrajame 2001 m.
pusmetyje litą iš karto susieti su euru atsisakant susiejimo su tarpiniu
valiutų krepšeliu.

3.IŠVADOS

Įsibėgėjant ir spartėjant globalizacijos procesams, vieningos
Europos idėjos pasekoje gimė idėja apie vieningą Europos rinką. Vieninga
rinka neturės visų savo privalumu, nesant vieningai valiutai. 1999m. buvo
įvesta vieninga Europos valiuta.

Euro įvedimas – tai sudėtingas ir ilgas procesas, turintis ypatingai
didelį poveikį tiek ES ekonomikai ir politikai, tiek pasaulinei ekonomikai
ir politikai. Naujoji Europos valiuta sparčiai populiarėja, konkuruoja su
doleriu bei marke ir labai tikėtina, kad šie procesai dar spartės.

Euras naudojamas ir privačiais ir valstybiniais tikslais.
Valstybiniais – kaip bazinė intervencinė valiuta. Daugelis ES
nepriklausančių šalių vienu ar kitu būdu susiejo nacionalinę valiutą su
euru.

Atlikus tyrimus, buvo sukurti alternatyvūs euro tapimo tarptautine
valiuta scenarijai. Jų įgyvendinimas priklausys nuo politinių sprendimų bei
ekonominių veiksnių. Šiuo metu euro galia tarptautinėse rinkose sparčiai
auga, paliesdama visas rinkos dalis.

Taigi, ar iš tikrųjų ateitis priklauso eurui, parodyti
gali tik laikas, tačiau tendencijos ir pasaulinės ekonomikos kryptingumas
rodo, kad tai yra įmanoma ir tikėtina. Yra ir skeptiškų nuomonių,
prieštaraujančių šiam požiūriui.

PRIEDAI:

Priedas nr.1 Sutartinis euro žymėjimo ženklas



Priedas nr. 2

[pic]

Priedas nr.3 Euras su šypsena

[pic] Euras – pasaulinė valiuta.

LITERATŪRA:

1. Portes, R. “Euro vaidmuo pasaulyje: raida ir perspektyvos”, “Pinigų

studijos”, 2001 Nr.1, psl.52-61

2. The International role of the euro, European central bank, Monthly

bulletin, August 1999

3. Minford, P. “Kokia Europos valiutinės sistemos kaina?”

4. Smets, J.; Dombrecht, M. “How to promote economic growth in the euro

area?”, Cheltenham, UK 2001

5. Allen, L. “The global Financial system 1750-2000”, Reaktion Books Ltd,

London, Uk 2001

6. Шемятенков, В. Г. “ЕВРО: две стороны одной монеты”, “Экономика”,

Москва 1998

7. http://europa.eu.int/euro/html/entry.html – oficiali ES interneto

svetainė, skirta Eurui.

Leave a Comment