VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
VAIZDUOJAMOJO MENO FAKULTETAS
UNESCO KULTŪROS VADYNOS IR KULTŪROS POLITIKOS KATEDRA
Kultūros vadybos ir kultūros politikos
I k. magistrantės
Evelinos Saldauskaitės
EURO VAIDMUO PASAULYJE: RAIDA IR PERSPEKTYVOS
Ekonomikos teorijos referatas
Vilnius, 2002
TURINYS
1. ĮVADAS..........................3 psl.
2. EURO RAIDA IR PERSPEKTYVOS.............3 psl.
1. Euro priešistorė.....................3 psl.
1. 1865 – 1990....................3 psl.
2. J.Delors pranešimas.................4 psl.
2. Euro įvedimas.....................5 psl.
3. Euro perspektyvos....................7 psl.
1. Euras kaip bazinė intervencinė valiuta..........7 psl.
2. Tarptautinis valiutos statusas.............8 psl.
3. Alternatyvūs scenarijai................9 psl.
4. Politikos vaidmuo..................9 psl.
5. Euras ir Lietuva..................10 psl.
3. IŠVADOS........................11 psl.
Priedai...........................12 psl.
LITERATŪRA......................13 psl.
1.ĮŽANGA
Išskirtinis šiandieninį pasaulį apibūdinantis bruožas – tai
globalizacijos procesai. Jėga, valdžia ir klestėjimas, seniau buvę
pasiekiami tik naikinančiais karais, šiandien įvaldomi nauju galingu
“ginklu” – susivienijimu. Šie procesai yra vvisa apimantys – nuošaly
nepalieka nei kultūros, nei religijos, nei politikos ar ekonomikos.
Pasaulis artėja prie darnios, vieningos sistemos sukūrimo. Naują prasmę
įgyja tautinio identiteto suvokimas. Akiratis vis platėja – nuo gimtojo
kaimo – iki gimtojo regiono, gimtosios šalies, gimtojo žemyno – ir gimtojo
pasaulio.
Margaspalvė tautiniais skirtumais Europa vis gi nuo Romos Imperijos
laikų yra gana vieninga savo kultūriniu pagrindu, religine ir moraline
sistema. Šiandien žiūrime į ateitį – ji gali būti vieninga ir politiniu bei
ekonominiu aspektu. Globalizacijos procesai itin ryškūs vieningos Europos
istorijoje – pamažu Europa virsta šiltais “šeimos namais” be sienų, su
vienodais pinigais irr viena “bendra kasa”, su “šeimos galva” Strasbūre,
namais, kur visi, išlikdami savimi, gali būti kartu kaip viena “šeima”,
viena šalis. Šios vieningos erdvės sukūrimui reikėjo daug išminties, darbo
ir laiko. Nuo integracijos idėjos – iki dabartinio integralumo nueita daug
sudėtingų žingsnių. Vienas jų – vieningos E
žingsnis vieningos Europos link ir bus nagrinėjamas šiame referate.
1999m. sausio 1-oji ypatinga diena Europos Sąjungos istorijai. Tai
vieningos Europos valiutos – EURO – gimtadienis. Pirmaisiais metais Euras
egzistavo tik elektroninėje formoje. Šiandien jis jau visiškai pakeitęs
vokiečių markę, prancūzų franką, italų lirą, olandų guldeną, belgų ir
Liuksemburgo franką, ispanų pesetą, portugalų eskudo, airių svarą, austrų
šilingą ir suomių markę. Ir tai tik pradžia – dar daug valiutų pavadinimų
liks tik istorijoje, tame tarpe, ko gero, ir litas.
Naujos valiutos įvedimas – tai tik dalis gilios visos Vakarų Europos
finansinės sistemos reformos. Tai sudėtingas ir ilgas procesas, todėl kyla
klausimas – kas paskatino Euro atėjimą į rinką, t.y., kokia jo praeitis?
Tai bus nagrinėjama pirmajame referato antros dalies skirsnyje. Antrajame
skirsnyje kalbėsime apie Euro įvedimą. Ir trečiasis išmatavimas – vieningos
Europos valiutos ateitis, perspektyvos – bus aptartas trečiajame sskirsnyje.
2. EURO VAIDMUO PASAULYJE
2.1. Euro priešistorė.
2.1.1. 1865 – 1990
1865m Prancūzija, Italija ir Šveicarija sudarė monetarinę sąjungą ir
1867 dvidešimties šalių sušauktoje konferencijoje Paryžiuje kalbėjo apie
troškimą matyti sąjungą ne kaip apribotą trijų šalių,o kaip sąjungos
plėtimosi pradžią ir bendro judėjimo tarp išsivysčiusių šalių įkūrimą. Šiuo
atveju nuspręsta, jog tai neįmanoma ir 1870m ankstyvieji monetarinės
sąjungos bandymai žlugo.
Vis tik daugumoje literatūros šaltinių Vakarų Europos valiutinės
integracijos atskaitos tašku laikomi 1957m. Tais metais buvo įkurta Europos
Ekonominė Bendrija (EEB). Pirmą kartą Vakarų Europos šalys sukūrė bendro
nacionalinių valiutų valdymo mechanizmą. Vis dėlto EEB nebuvo susijusi su
vieningos Eu
ir pagrindas buvo visai kiti. EEB sukūrimo pradžioje buvo dažni valiutų
persigrupavimai, kartais net du kartus per metus. Ši situacija lemiamai
pasikeitė 1983m , kai Prancūzijos vyriausybė pakeitė ekonomikos politikos
nuostatą dėl infliacijos valdymo. Kadangi paprastai infliacija buvo
žemiausia Vokietijoje, Vokietijos markė tapo “inkaru”. Panašus požiūris
buvo priimtas ir kitų šalių ir to pasekoje pergrupavimų skaičius sumažėjo.
Tai reiškė lemiamą pasikeitimą EEB, kuri veiksmingai tapo Vokietijos markės
zona. Vėliau EEB išsiplėtė, priimdama pesetą, eskudo ir sterlingus.
Sprendimas sukurti vieningą rinką sukėlė daug ginčų – maksimali
nauda gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei valiutų kursai būtų
neatšaukiamai fiksuoti, ir padidintai taip buvo interpretuojamas vieningos
valiutos sukūrimas. Kitas žingsnis vieningos valiutos link buvo 1990m
sprendimas, pašalinantis kapitalo kontroliavimą. Tai buvo paskatinimas
sukurti monetarinę sąjungą, kurioje kapitalas laisvai judėtų ten, kur
pajamos yra didesnės.
2.1.2. J.Delors pranešimas
Europos valiutinė sistema iki 8-ojo dešimtmečio buvo tikrai sėkminga,
tačiau pamažu tapo aišku, kad ES narių bendradarbiavimas šioje srityje
pradeda atsilikti nuo ekonominės integracijos. Vieningos rinkos privalumai
negalėjo pilnutinai išryškėti tol, kol tebebuvo valiutų konvertavimo
problemos ir su kursų nestabilumu susijusi rizika. Tačiau Europos valiutos
sistemos stabilumas leido tikėti, kad pamažu ji gali peraugti į ekonominę
ir valiutinę sąjungą. Ši seniai sklandanti idėja buvo oficialiai
pripažinta vadovų derybose Hanoveryje 1988, kurioms vadovavo Jacques
Delors, tuometinis Komiteto Prezidentas, išdėstęs “konkrečius etapus”,
kurie padės pasiekti vieningą monetarinę sąjungą. Delors’o pranešime
nustatytos tr
1 galutinis ir nepakeičiamas visų valiutų konvertavimas;
2 visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas ir pilnas bankų ir kitų
finansinių rinkų integravimasis;
3 nepakeičiamas fiksuotų valiutų kursas ir visiškas svyrimo ribų
eliminavimas
Šios sąlygos padės sukurti monetarinę sąjungą, bet Delors’o pranešimas
taip pat pažymi, kad vieningos valiutos priėmimas kol kas nėra būtinas
monetarinei sąjungai. Tai būtų natūralus ir pageidautinas vėlesnis
monetarinės sąjungos vystymasis. Pranešime pažymima, kad vieningos
valiutos priėmimas turėtų būti tuoj pat po nepakeičiamo fiksuoto valiutų
kurso priėmimo.
Delors’o pranešime išskiriami trys etapai Europos monetarinės sąjungos
(EMS) formavimui:
▪ Pirmas etapas – pats sudėtingiausias – tai vidaus rinkos
užbaigimas, priimant regioninius skirtumus ES, padidinant
makroekonomikos politikos koordinavimą ir kontrolę.
▪ Antras etapas yra labiau ginčytinas, labiausiai dėl to, kad jis
siejasi su Europos Centrinio banko sistema (ECBS), kurios galutinis
tikslas yra sukurti ir įvesti bendrą monetarinę politiką. Be to,
antrajame etape bus priimtas valiutų kursų reglamentavimas ir
sumažintos svyravimo ribos.
▪ Trečiajame etape, Delors’o manymu, ES monetarinei politikai turi
vadovauti ECBS, o dalyvaujančios valiutos turi būti neatšaukiamai
fiksuotos.
Tai pagrindinės problemos. 1990 Romos sutartis pažengė link pirmosios
problemos, kai vienuolika iš dvylikos šalių narių (nebuvo Britanijos)
sutarė, kad antras etapas prasidės 1994 m. sausį, o trečias etapas
prasidės tada, kai šalys bus pakankamai suartėjusios. Tačiau suartėjimo
laipsnis, reikalingas trečiajam etapui vykti, nebuvo apibrėžtas ir daug
sprendimų buvo palikta Tarpvyriausybinei Konferencijai (IGC), kuri buvo
sušaukta po dviejų savaičių ir paskelbė Mastrichto sutartį. apsvarstant
naują ECB konstitucinį statusą, Mastrichto s
kuriama Europos centrinė bankinė sistema būtų konstituciškai
nepriklausoma nuo renkamos vyriausybės ir teisiškai palaikytų kainų
stabilumo ribas EU. Mastrichto sutartyje Europos Sąjungos (ES) šalys
aiškiai išreiškė ketinimus iki šio amžiaus pabaigos sukurti Ekonominę ir
pinigų sąjungą, t.y. integruoti ES šalių pinigų sistemas ir įvesti bendrą
valiutą.
2.2. Euro įvedimas.
1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta
šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta –
EURAS. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis
taps vienuolika valstybių:
1. Airija
2. Austrija
3. Belgija
4. Ispanija
5. Italija
6. Liuksemburgas
7. Nyderlandai
8. Portugalija
9. Prancūzija
10. Suomija
11. Vokietija
Šios šalys dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nuo 1999 m.
sausio 1 d., o likusios ES šalys – Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir
Graikija turėtų prisijungti vėliau. Graikija neatitinka EPS dalyvio
makroekonominių reikalavimų, o Didžioji Britanija, Danija ir Švedija
nusprendė kol kas nedalyvauti sąjungoje.
Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio
31 d., euras buvo naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais.
Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriaus
mokėjimai atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arba euro
zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos euro zonos
valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nekeičiamos, jei
sutarties šalys nesusitaria kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje
(2001 m. gruodžio 31 d.) sutartys, sudarytos euro zonos valstybių
nacionalinėmis valiutomis, traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys,
taikant neatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą.
Euro banknotai ir monetos išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d. Nuo
šios dienos iki 2002 m. birželio 30 d. apyvartoje cirkuliavo ir eurai, ir
euro zonos valstybių nacionalinės valiutos. Nuo 2002 m. birželio 30 d.
teisėta mokėjimo priemonė yra tik euras.
Europos Taryba, remdamasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, 1997
m. birželio 17 d. patvirtino reglamentą Nr. 1103/97 ,,Dėl tam tikrų
nuostatų, susijusių su euro įvedimu’’ ir reglamentą Nr. 974/98 ,,Dėl euro
įvedimo’’, kuris įsigalios 1999 m. sausio 1 d. Šie reglamentai, parengti
vadovaujantis bendraisiais principais, kuriuos Europos Taryba patvirtino
Madrido viršūnių susitikime, yra teisinis euro įvedimo pagrindas.
1998 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Komisija paskelbė
rekomendaciją “Dėl bankų komisinių už euro valiutos keitimą”. Bankams
rekomenduojama pereinamuoju laikotarpiu neimti komisinių už euro zonos
valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimą į eurus ir atvirkščiai.
2002 m. sausio 1 d. pasirodė naujosios Europos valiutos banknotai ir
monetos. Tai labai reikšminga data visiems EMS šalių piliečiams.
Nacionalinės valiutos keičiamos į eurus pusę metų nuo jų įvedimo.Šis
laikotarpis traktuojamas kaip piliečių susipažinimo su naująja valiuta
kritinė fazė. Tačiau nuo 2002 liepos 1d. euras tapo vienintele EMS šalių
valiuta.
Euro monetos 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 centų ir 1 bei 2 EURŲ
denominacijos.
EURO banknotai išleisti septynių denominacijų:
12. 5 (pilki)
13. 10 (raudoni)
14. 20 (mėlyni)
15. 50 (oranžiniai)
16. 100 (žali)
17. 200 (geltoni)
18. 500 (tamsiai raudoni).
2.3. Euro perspektyvos
Neabejotinai, šis novatoriškas ir drąsus žingsnis smarkiai įtakoja ES
ir kitas pasaulio valstybes.
Pakeitęs daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius
pinigus, euras tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo –
kaip tarptautinės valiutos – naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių
finansų rinkų požiūrio. Ne euro zonoje euras gali būti naudojamas
valstybiniais (oficialiais) ir privačiais (neoficialiais) tikslais.
Oficialiais tikslais euras naudojamas kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių
atsargų ir intervencinė valiuta, o neoficialiais – investicijoms ir
finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos vertybinių popierių ir akcijų
rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei prekių ir paslaugų kainų
nustatymui tarptautiniu mastu.
Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pateikiama statistika,
1997 m. pabaigoje 57,1 procento pasaulio oficialiųjų tarptautinių atsargų
buvo laikoma JAV doleriais, dabartinės euro zonos valstybių narių
nacionalinėmis valiutomis – 19,6 procento, Japonijos jenomis – 4,9
procento.
Euro dalis oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje yra nedidelė dėl
dviejų priežasčių. Pirma, 1998 m. gruodžio 31 d. euro sistema (ECB ir 11
nacionalinių centrinių bankų) oficialiuosius ECU pakeitė · auksą ir JAV
dolerius. Antra, nuo 1999 m. sausio 1 d. euro sistemos oficialiosios
tarptautinės atsargos, kurios buvo laikomos euro zonos valstybių narių
valiutomis, tapo vidaus turtu. Dėl to sumažėjo euro sistemos užsienio
valiutos atsargos.
2.3.1. Euras kaip bazinė intervencinė valiuta
Euro, kaip intervencinės valiutos (valiutos, kuria centrinis bankas
atlieka intervencijas į valiutų rinką), naudojimas labiausiai susijęs su
bazinės valiutos funkcija. Valstybės, kurių valiutos nesusietos su euru,
taip pat gali jį naudoti intervencijos į valiutų rinką tikslais siekdamos
neformalių valiutos kurso tikslų. Tačiau sunku įvertinti euro, kaip
intervencinės valiutos, naudojimą kiekybine prasme, nes dauguma centrinių
bankų nepateikia duomenų apie jų atliekamas intervencines operacijas. Yra
daug įvairių susitarimų dėl euro, kaip bazinės valiutos, naudojimo. Pvz.,
vienos valstybės jį naudoja kaip nuosavą valiutą, kitos susitarė dėl
valiutos kurso režimų. ES Ministrų Tarybos nutarimu, euras nuo 1999 m.
sausio 1 d. yra Prancūzijos jurisdikcijai priklausančių teritorinių
bendrijų Sent Pjero ir Mikelono bei Martinikos valiuta.
Vienaip ar kitaip savo valiutą su euru yra susiejusios dar apie 30 ne euro
zonos valstybių, kurios sukuria gana nedidelę pasaulio bendrojo vidaus
produkto dalį·. Šias valstybes galima suskirstyti į keturias grupes.
▪ Pirmajai grupei priklauso valstybės, kurių valiutų kursai yra
fiksuoti su euru. Be jau minėtų valstybių, šiai grupei priklauso dar
keturios valstybės. Nuo 1999 m. sausio 1 d. dvi ES narės – Danija ir
Graikija – dalyvauja naujame valiutų kursų mechanizme (New exchange
rate mechanism – ERM II), kuris susieja ES valstybių narių valiutas su
euru dvišaliais susitarimais. Kitos dvi valstybės – Makedonija ir
Kipras – vienašališkai fiksavo savo pinigų kursą su euru.
▪ Antroji grupė, kuriai priklauso Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija
bei Estija, pasirinko valiutų valdybas. Jų bazinė valiuta yra
Vokietijos markė. Euras šiose valiutų valdybose Vokietijos markę
formaliai pakeis vėliausiai 2002m., įvedus eurų banknotus.]
▪ Trečiąją grupę sudaro 17 valstybių, jai priklauso, pvz., Vengrija,
Islandija, Lenkija. Šios valstybės savo pinigus susiejo su valiutų
krepšeliu, kurio nors viena sudėtinė dalis yra euras ar jo nacionalinė
denominacija.
▪ Ketvirtąją grupę sudaro septynios valstybės, tarp kurių yra, pvz.,
Čekija, Slovakija ir Slovėnija. Jos nustatė reguliuojamai svyruojančio
valiutos kurso režimą, kuriame euras naudojamas siekiant neformalių
valiutos kurso tikslų.
2.3.2. Tarptautinis valiutos statusas
Nežiūrint euro populiarėjimo ir pakankamo jo stabilumo, jo vaidmuo
pasaulinėje ekonomikoje vertinamas prieštaringai. Euras metė iššūki
dolerio karaliavimui pasaulinėje ekonomikoje. JAV politikos ir ekonomikos
kūrėjai į euro gailmybes pakeisti dolerį žiūri gana skeptiškai, tačiau
euro kūrėjai siekia išskirtinių privilegijų, atitenkančių tarptautinei
valiutai. JAV dėl dolerio tarptautinio dominavimo iš viso gauna iki
0,4procento BVP pajamų. Vis tik euro kursas nėra svarbus valiutos
tarptautiniam vaidmeniui, nors, jam įgijus reikšmingesnį tarptautinį
vaidmenį, gali turėti įtakos valiutos kursui. Dabartinis euro kurso
neatitikimas užsienio valiutų rinkose tėra trumpo ar vidutinio
laikotarpio klausimas, o tarptautinis valiutos vaidmuo yra ilgalaikis
dalykas. Dabartinis rinkos suvokimas, kad euras yra “silpna” valiuta, šį
procesą gali šiek tiek sulėtinti.
Valiuta yra gera mokėjimo priemonė, jei ją naudoja daug žmonių. Tam
tikros valiutos naudingumas didėja, didėjant ją naudojančių žmonių
skaičiui. Kai rinkos labai likvidžios, sandorių kaina maža iš dalies dėl
to, kad lengviau rasti siūlomos prekės pirkėją. Tai skatina dar daugiau
žmonių naudotis šiomis rinkomis. Dėl tokios abipusės naudos euro
finansinių rinkų integravimas potencialiai sukuria daug didesnę
vertybinių popierių rinką, negu visos anksčiau buvusios Europos finansų
rinkos kartu, o ta turi didelę reikšmę užsienio valiutų rinkoms.
Yra tik keletas valiutų porų, kurių tiesioginis keitimas
pigesnis, negu keičiant per dolerį. Tačiau plečiantis euro vertybinių
popierių rinkoms, tampant joms likvidesnėms ir krentant sandorių kainai,
euro denominuotas turtas taps patrauklesnis. Dėl to padidės euro sandorių
apimtis užsienio valiutų rinkose ir tai sumažins euro, kaip pagrindinės
valiutos, naudojimo išlaidas.
Kai buvo sukurtas euras, doleris dominavo visais požiūriais.
1998m. balandžio mėn. 87 procentai visų sandorių užsienio rinkose buvo
sudaromi doleriais, o Vokietijos markėmis – tik 30 procentų. Kitos
Europos pinigų sistemos valiutos (išskyrus sterlingą), buvo naudojamos
sudarant 22 procentus sandorių, sterlingas – 11 procentų, jena – 21
procentą visų sandorių.
2.3.3. Alternatyvūs scenarijai
Buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokios euro ateities
perspektyvos. Tyrėjų nuomone, labiausiai tikėtini yra trys scenarijai:
➢ “Kvazi status quo “ – euras pakeičia dolerį kaip dominuojanti
valiuta mainams tarp Europos ir Azijos bloko, bet doleris
išlieka pagrindine valiuta užsienio rinkose.
➢ “Vidutinis euras” – euras pakeičia dolerį kaip pagrindinė
tarptautinė valiuta finansinio turto sandoriams, bet sandoriuose
tarp JAV ir Azijos bloko vis vien dominuoja doleris, kuris taip
pat išlieka ir pagrindine valiuta užsienio valiutų rinkose.
➢ “Didelis euras” – euras įgauna pagrindinės valiutos vaidmenį.
Užsienio valiutų ir vertybinių popierių rinkų duomenys rodo, kad iš
pradžių labiausiai tikėtinas “kvazi status quo” scenarijus. Bet jei
finansinų rinkų integravimosi procesas Europoje pakankamai pažengs,
bendrs Europos vertybinių popierių rinkų dydis sumažins sandorių
kainas iki tokio dydžio, kad svarbiausi pagrindai paskatins arba
“vidutinio euro” arba “didelio euro” scenarijus. Kokiu mastu euras
perims dolerio vaidmens aspektus, priklausys nuo politikos sprendimų
ir rinkos dalyvių nuomonės.
Procesai, skatinantys eurą pasivyti ir net pralenkti dolerį, jau
prasidėję. Greitai nusistovėjo sklandžiai veikianti pinigų aplinka.
Gerai veikia tarptautinių mokėjimų sistemos. Pinigų rinkos yra gerai
inegruotos. Visos euro zonos vyriausybės nuo 1999m. sausio mėn.
konvertavo savo negrąžintas skolas į eurus. Visos emisijos yra eurais.
Tarp nacionalinių rinkų yra kliūtys ir skirtumai, trukdantys pasiekti
bendrą vyriausybės obligacijų rinką, kurią būtų galima palyginti su
JAV rinka, bet šios kliūtys ir skirtumai yra pripažįstami ir pasiekta
tam tikra pažanga. Pokyčiai įmonių ir vertybinių popierių rinkose,
prasidėję po euro įvedimo, yra reikšmingi. Niekas nenumatė, kad šitaip
smarkiai plėtosis visos euro denominuotų rinkų dalys – pradedant nuo
euru denominuotų vertybinių popierių (emisijų dydis patrigubėjo), euro
denominuotų skolos vertybinių popierių emisija ir t.t. Įspūdingos euro
zonos kapitalo rinkų dinamikos dar nematyti užsienio valiutų ir euro,
kaip tarptautinės valiutos, rinkose. Bet čia dar tik pati pradžia.
2.3.4. Politikos vaidmuo
Labai nedaug politikos iniciatyvų skiriama užsienio valiutų
rinkoms. Turėtų būti pateikiami geresni duomenys, nes labai nedaug yra
žinoma apie sandorių apimtį ir kaip jie pasiskirsto tarp įvairių
bankų, prekiautojų ir sistemų. Kita vertus, finansų rinkų atžvilgiu
padaugėjo politikos iniciatyvų. Parengta Finansų paslaugų veiksmų
plano įgyvendinimo apžvalga, sukurtas Ekspertų komitetas. Per
pastaruosius keletą metų labai padidėjo visų šalių tarptautinio
akcinio kapitalo sandorių svarba. Politikos priemonės, didinančios
sandorių šalių priėjimą prie informacijos ir rinkų skaidrumą,
padidintų šiuos srautus ir įmonių akcinio kapitalo bei obligacijų
rinkų internacionalizmą.
Tarptautinio euro vaidmens skeptikai sako, kad jis negali būti
stipri valiuta dėl pamatinių Europos ekonomikos trūkumų, mažo našumo
ir valstybės sektoriaus nepastovaus išlaidų dydžio. Tačiau istorija
rodo, kad gali būti ir buvo kitaip. Europos ekonominiai rezultatai
augimo ir našumo prasme dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo buvo
didesni už JAV, bet tai nesutrukdė doleriui dominuoti. Be to, nėra
jokio akivaizdaus ryšio tarp valiutos kurso ir jos tarptautinio
vaidmens: dolerio tarptautinis statusas nesustiprėjo 1982-1984m. ir
nesusilpnėjo 1985-1989m. Jis buvo susilpnėjęs aštuntą dešimtmetį, kai
JAV padidėjo infliacija. Europos internacionalizacija, ypač per įtaką
kapitalo rinkoms, skatins Europos augimą.
JAV Iždo viešai išsakyta nuomonė apie galimą iššūkį dolerio
tarptautiniam vaidmeniui rodo, kad ten susirūpinimo nėra. Kol JAV
ekonomika sveika, doleris ir toliau dominuos. Tačiau JAV nėra
izoliuotos nuo valiutos kurso nestabilumo įtakos vidaus finansiniam
stabilumui. Taigi, tarptautiniai investuotojai turės gerą alternatyvą,
o lėšų atsiėmimas, reaguojant į būgštavimus, kad doleris atpigs, gali
sukelti pavojų vidaus finansų institucijoms. Tai pakankamai geri
motyvai geriau koordinuoti tarptautinę makropolitiką.
Kokia Europos politikos institucijų reakcija į šias problemas?
Finansų ministrų “Euro grupė” dėl tarptautinio euro vaidmens visiškai
tyli. Tačiau Centrinis Bankas sutinka su euro zonos kapitalo rinkų
integracijos, krentančių sandorių išlaidų ir euro naudojimo
tarptautiniu mastu sąveika, jis tai vadina “uždaru ratu”. Eurosistema
priima neutralią poziciją – nei trukdo, nei skatina naudoti savo
valiutą tarptautiniu mąstu.
2.3.5. Euras ir Lietuva
Per antrąjį 1999 m. ketvirtį· Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ir
užsienio bankų skyrių ekonominei veiklai suteiktų paskolų struktūroje euras
ir Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) šalių valiutos sudarė 5,9 procento
(JAV doleriai – 48,4 proc., litai – 45,7 proc.), palyginti su pirmuoju 1999
m. ketvirčiu, jomis suteiktų paskolų padaugėjo 9,5 procento. Euro ir EPS
valiutų vaidmuo svarbesnis teikiant ilgalaikes paskolas. Trečiojo 1999 m.
ketvirčio pabaigoje euras ir EPS valiutos sudarė 12,7 procento ilgalaikių
paskolų ekonominei veiklai likučio.
1998 m. ECU ir EPS valiutomis buvo atsiskaitoma už 16 procentų
Lietuvos eksporto ir už 30 procentų importo. 1999 m. sausio-rugsėjo mėn.
Europos Sąjunga buvo svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė, kuriai teko
49,5 procento Lietuvos eksporto ir 45,6 procento importo. 1999 m. rugpjūčio
mėn. euru ir EPS valiutomis buvo atsiskaitoma už 20,1 procento Lietuvos
eksporto ir 27,1 procento importo. Euro vaidmuo atsiskaitant už prekybos
sandorius labai priklausys nuo prekybos su ES valstybėmis tendencijų ir
ekonominių pokyčių Rusijoje.
1998 m. ECU ir ES šalių valiutomis (Vokietijos markėmis, Prancūzijos
frankais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų) buvo laikoma per 7
procentus Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų. 1999 m. spalio mėn.
pabaigoje Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje euro ir EPS
valstybių narių valiutų dalis viršijo 20,4 procento (243 mln. JAV dolerių).
Nors JAV doleris Lietuvos oficialiųjų atsargų struktūroje ir liko
dominuojančia valiuta, jo dalis sumažėjo nuo 89,9 procento 1998 m. iki 77
procentų 1999 m. lapkričio pabaigoje.
Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į Lietuvos ekonomikos plėtros
tendencijas, padidintą tarptautinės ir šalies finansų rinkos jautrumą
pasikeitimams ekonominėje ir pinigų politikoje bei euro ir JAV dolerio
kurso stabilizavimosi požymius, nutarė 2000 m. ne·gyvendinti anksčiau
numatyto lito kurso perorientavimo plano. Numatyta antrajame 2001 m.
pusmetyje litą iš karto susieti su euru atsisakant susiejimo su tarpiniu
valiutų krepšeliu.
3.IŠVADOS
Įsibėgėjant ir spartėjant globalizacijos procesams, vieningos
Europos idėjos pasekoje gimė idėja apie vieningą Europos rinką. Vieninga
rinka neturės visų savo privalumu, nesant vieningai valiutai. 1999m. buvo
įvesta vieninga Europos valiuta.
Euro įvedimas – tai sudėtingas ir ilgas procesas, turintis ypatingai
didelį poveikį tiek ES ekonomikai ir politikai, tiek pasaulinei ekonomikai
ir politikai. Naujoji Europos valiuta sparčiai populiarėja, konkuruoja su
doleriu bei marke ir labai tikėtina, kad šie procesai dar spartės.
Euras naudojamas ir privačiais ir valstybiniais tikslais.
Valstybiniais – kaip bazinė intervencinė valiuta. Daugelis ES
nepriklausančių šalių vienu ar kitu būdu susiejo nacionalinę valiutą su
euru.
Atlikus tyrimus, buvo sukurti alternatyvūs euro tapimo tarptautine
valiuta scenarijai. Jų įgyvendinimas priklausys nuo politinių sprendimų bei
ekonominių veiksnių. Šiuo metu euro galia tarptautinėse rinkose sparčiai
auga, paliesdama visas rinkos dalis.
Taigi, ar iš tikrųjų ateitis priklauso eurui, parodyti
gali tik laikas, tačiau tendencijos ir pasaulinės ekonomikos kryptingumas
rodo, kad tai yra įmanoma ir tikėtina. Yra ir skeptiškų nuomonių,
prieštaraujančių šiam požiūriui.
PRIEDAI:
Priedas nr.1 Sutartinis euro žymėjimo ženklas
€
Priedas nr. 2
[pic]
Priedas nr.3 Euras su šypsena
[pic] Euras – pasaulinė valiuta.
LITERATŪRA:
1. Portes, R. “Euro vaidmuo pasaulyje: raida ir perspektyvos”, “Pinigų
studijos”, 2001 Nr.1, psl.52-61
2. The International role of the euro, European central bank, Monthly
bulletin, August 1999
3. Minford, P. “Kokia Europos valiutinės sistemos kaina?”
4. Smets, J.; Dombrecht, M. “How to promote economic growth in the euro
area?”, Cheltenham, UK 2001
5. Allen, L. “The global Financial system 1750-2000”, Reaktion Books Ltd,
London, Uk 2001
6. Шемятенков, В. Г. “ЕВРО: две стороны одной монеты”, “Экономика”,
Москва 1998
7. http://europa.eu.int/euro/html/entry.html – oficiali ES interneto
svetainė, skirta Eurui.