SAVIŽUDYBĖ
TURINYS
ĮVADAS 3
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA 4
STATISTINIAI DUOMENYS 6
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄDIDINANTYS FAKTORIAI 10
SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJOS IDĖJOS,IŠVADOS 13
LITERATŪROS SĄRAŠAS 15
ĮVADAS
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypačpastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžiųtautos vardą. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikossveikatą atspindinčių rodiklių. 2000 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje iršiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenėssveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Tarpnusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarpmoterų – 65 metų ir vyresnės moterys.
Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybiųstatistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvaujaįvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad,nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė– pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai,taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybętraktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastotiįrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo,todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tamtikru atsargumu. Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovėsdomėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasakprancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijosproblema (“Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problemareikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptolnėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybiųprevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška.Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti,
efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikosveiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi galinulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.Statistika byloja, kad jau eilę metų Lietuva “pirmauja” didžiausiusavižudžių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančiųtokią statistiką. Buvo rimtai pradėta svarstyti, kokių priemonių reiktųneatidėliotinai imtis, kad situacija pradėtų keistis.
Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei,apžvelgsiu statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bentsumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelėspriežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių,psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti,kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar netblogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galimaišvengti. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valiapasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusiomirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia ganadidelis skaičius žmonių. Žinomas austrų psichiatras Z. Froidas XX amžiauspradžioje sukūrė psichologinę savižudybės teoriją, kurioje savižudybękildino iš agresijos, nukreiptos į save ir narcizistinės asmenybėssanklodos. Kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžia nelankstaus mąstymovaidmenį, kai polinkis daugumą gyvenimo įvykių laikyti grėsmingaisperdėtas. Prancūzų sociologas Durkheim įrodė, jog savižudybės grėsmėtiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, t. y. kiek jisjaučiasi didelės grupės dalimi. Tačiau visos šios teorijos tik dalinaipaaiškina šį sudėtingą, tik žmogui priskirtiną aktą, nuolat lydimą daugelioklausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai lig šiol negali atsakyti net
besigilinantys į šią problemą tyrėjai. Savižudybė dabar yra viena išsvarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatospriežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertintipotencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtųsvarus įnašas į savižudybės prevenciją. 2000 m. pasaulyje galėjonusižudyti milijonas žmonių. Kas 40 sek.pasaulyje nusižudo 1 žmogus; Kas 3 sek.pasaulyje kas nors bando žudytis; ·Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metųamžiaus žmonių grupėje;Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiemsžmonėms; Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugeliodvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Taivalingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantismirtį. JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yravietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arbavieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindinesbandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arbadepresiją.Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus,vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudonusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaippagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresijąarba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier.Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išaugaekonominio šalies nuosmukio metais.STATISTINIAI DUOMENYS
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą,savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį,kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visągyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogusvis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam imaatrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją
stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios norskonkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvykstagreitai.Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali lyginant su kitomisEuropos šalimis.
[pic]
1. pav. Savižudybių rodikliai Europos šalyse 2002 m.
Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčiųyra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybiųskaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.
1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikosmirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šisskirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdinguskirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).
|[pic] ||1 diagrama |
Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 (77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.)moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejusmetus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarpmoterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.
Savižudybių rodikliai varijuoja tarp vyrų ir moterų, tarp kaimo ir miestogyventojų. Faktas, kad Lietuvos kaime šie rodikliai dvigubai aukštesni neimieste rodo, kad kaimo žmonėms žymiai sunkiau pavyksta susidoroti susparčiais gyvenimo pokyčiais.
|[pic] |[pic] |
2 diagrama 3 diagrama
1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje irsumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjosavižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiausperiodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiekfiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi
priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą įsocialinius, ekonominius, politinius ar kitus pokyčius, kurie sąlygojosavižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.|[pic] |
4 diagrama
Literatūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakojabendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas,amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.
Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos,alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrusalkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaipsavižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežastieskasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų). Dažniausia žmonės žudosi dėl keliųpriežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Perpraeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo beiasmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiaidaugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūrojealkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikosligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc.ir 15 proc.
|[pic] |
5 diagrama
Tiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojoalkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigęnuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuoalkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs,nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc.Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc.
2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų,savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne) dinamikaper pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjųnusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę
planavo dažniau nei vyrai.Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šisprocentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tiktinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūrospuoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas,socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybiųskaičių Lietuvoje.
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ DIDINANTYS FAKTORIAI
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atliktisavižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpnaatskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentupopuliacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, aukštuurbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšiotrūkumu.Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybėspasekmes šeimai ir bendruomenei.
Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kadsavižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, oreikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmoniųsantykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Prielaidossavižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija –harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūssocialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene.Tai patvirtina labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių irpsichiatrinių tyrimų: didžiausias savižudybės pavojus kyla, kainepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, ošeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais irgiminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį sumirtingumu. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normųharmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingasvisuomenės integracijai.
Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės,išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtuskonfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinėprievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų,kuriose yra buvę psichikos ligų ar savižudybių atvejų.
Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinktimirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbopakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingasir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui tenka išeiti įpensiją.
Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnėžmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudoribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai,agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybėsgalimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimosklinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, šizofrenija, psichikossutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D. Gailienėsnuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligųpožymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atvejusavižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., šizofrenijos – iki 10 proc.Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomųpaūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuojpo išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas galikritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Somatinės ligos. Manoma, kad savižudybėms įtakos turi ir sveikatos būklė,lėtinės, sekinančios, skausmingos ar neišgydomos somatinės ligos – tačiaudažniau ne pati ligos klinika, o tai, kaip sergantysis suvokia savosituaciją. Ligos, kuriomis sergant, savižudybių skaičius didėja, yra
epilepsija, stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai, ŽIV / AIDS,cukraligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai inkstų, kepenų ar virškinamojotrakto sutikimai, kaulų ir sąnarių ligos, lytinės funkcijos sutrikimai,judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.Ankstesni bandymai žudytis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie30 – 50 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja. T.Shocketduomenimis, 12 proc. iš visų tai daro per ateinančius trejus metus (1970).
Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje. Sociologas E.Durkheim teigė, kad„nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama“.Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodantpasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platinant laikraščiams. Vėliau šissavižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu.Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai(D.Gailienė, 1996) ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę,ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį.
Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes,minimas ir sociokultūrinis faktorius. Kai kurie suicidologai mano, kadkultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų,įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinįprocesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudytidažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį.Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį,pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuometbandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Išaugęs savižudybių mastas Lietuvai tradiciškai nebuvo būdingas.Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje savižudybių pasitaikydavo retai –kelis kartus rečiau nei Estijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kai kuriosekitose Europos šalyse. Staigų Lietuvos savižudybių rodiklių kitimą
aštuntojo dešimtmečio viduryje paaiškina du veiksniai – griežtas alkoholiopardavimo ir vartojimo apribojimas bei Sovietų Sąjungoje prasidėjusipolitinė pertvarka.Skirtingai nei Vakarų Europoje, kurioje savižudybių rodikliai perpastaruosius 30 metų buvo gana stabilūs, Centrinėje ir Rytų Europoje minėtirodikliai pasižymėjo dideliais svyravimais, atitinkančiais svarbiussocialinių bei ekonominių pokyčių periodus.
Savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėjevyraujančios nuostatos bei neretai imitacijos fenomenas – jauni žmonėslinkę mėgdžioti realiame gyvenime matomus ir žiniasklaidos pateikiamussavižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius penkerius metus labiausiaisustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai tuose Lietuvos regionuose,kuriuose įvyksta daugiausia savižudybių.
Kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Tai psichologinisskausmas, kildinamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių.Savižudybės esme tanatologijos (mokslas apie mirtį) profesorius E. S.Shneidman laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena. Aišku, yra išimčių.Yra tokių savižudybių, kurios įvyksta neplanuotai – žmogus reikalaujadėmesio, kurio jam trūksta ir visai nenori mirti. Tačiau didelę dalįsavižudybių nulemia būtent tas psichologinis skausmas, kurio kamuojamasžmogus mirtį suvokia kaip išeitį.
SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS IDĖJOS, IŠVADOS
Didelis savižudybių skaičius rodo visuomenės egzistencinę krizę, todėlsavižudybių prevencijai pirmiausiai yra svarbi bendra visuomenės atmosfera.Reikia keisti požiūrį į žmogų, kartu ir kiekvieno žmogaus požiūrį į savebei kitus. Turi didėti žmonių saugumo jausmas. Labiau partneriški irdemokratiški santykiai turėtų sieti tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius,sutuoktinius. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkaiir kitų specialybių darbuotojai turėtų turėti žinių apie savižudybėsypatumus, savižudybės krizes, grėsmės požymius. Turėtų būti teikiama
kvalifikuota pagalba krizę išgyvenantiems žmonėms, ypač jau mėginusiemsžudytis. Be to pagalba ir parama būtina ir nusižudžiusiųjų artimiesiems.Taip pat labai svarbus ir sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką,diagnozavimas ir gydymas.2002 m. vasario 16 d. sukako 11 metų, kai pirmasis Lietuvoje savanoriųpsichologinės pagalbos telefonas Vilniaus “Jaunimo linija” pradėjo vykdytisavižudybių prevencijos darbą.
2000 m. gruodžio mėn. “Baltijos tyrimų” atliktos apklausos duomenimis,daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių nuo 15 iki 74 metųgalvoja, kad anoniminės psichologinės pagalbos telefonas “Jaunimo linija”yra reikalingas. Taip mano net 9 iš 10 jaunų žmonių (nuo 15 iki 29 metų).
Mokslininkai, tvirtindami, kad savižudybės yra užkrečiamos, turi įrodymų,kad jas tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senasposakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno.Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiaiveikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis.
Publikacijų apie savižudybes mūsų spaudoje nuolat daugėja. Pavyzdžiui, 1996metais “Lietuvos rytas” jų išspausdino 131, o 2000 metais – 190,“Respublika” atitinkamai 91 ir 162. Vyresnio amžiaus skaitytojai galipasakyti, kad sovietiniais laikais spauda buvo daug “švaresnė” – ne becenzūros pagalbos, aišku, bet atgautoji nepriklausomybė, padovanojusirašymo laisvę, pasižymi ir savižudybių ūmiu protrūkiu (1991 m. Lietuvojebuvo 29 nusižudžiusieji 100 tūkstančių gyventojų, 1994 m. – jau 46, 1998 m.– 44). Kalbama, kad savižudybių skaičiumi Lietuva pirmaujanti ne tikEuropoje, bet ir pasaulyje. Taigi, stebėtis, kad žurnalistai tiek daug rašoapie šią nelemtį (beje, mūsų tauta nuo seno smerkė savižudybę) lyg irnebūtų ko, bet psichologams neduoda ramybės žinojimas, kad tokie rašiniaidaro įtakos nuostatos į savižudybę formavimui. Austrų psichologų duomenimis(1993), savižudybių Vienos metro skaičius sumažėjo 60% per pusę metų po to,kai Austrijos savižudybių prevencijos asociacijos pastangų dėka laikraščiai
liovėsi rašę apie šias savižudybes. Vengrijoje, kur savižudybių buvo daug,sumažėjus perdėtiems sensacingiems jų vaizdavimams, padaugėjus santūresnių,svarstančių alternatyvas publikacijų, šiurpioji statistika ėmė keistisviltingesne linkme. Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, publikacijose apiesavižudybes matyti tokie pokyčiai: 1996-2000 metais laikraščiuosestraipsnių su žodžiu “savižudybė” pavadinimuose padaugėjo 1,5 karto,straipsnių su savižudžių nuotraukomis padaugėjo nuo 14,6% iki 17,6%, tokiųstraipsnių pirmuosiuose puslapiuose padaugėjo 24,6%, smulkiai aprašinėjamosįvykio detalės. Pasak psichologų, visa tai skatina savižudybės imitacijosefektą.Lietuvoje taip pat buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kuri parengėValstybinės savižudybių prevencijos strategijos projektą.
Šalyje būtina planinga savižudybių prevencija – valstybinė savižudybiųprevencijos strategija. Tokia jau kuriama mūsų šalyje. Šia strategijaapibrėžiamos bendriausios valstybės politikos kryptys, kuriomis siekiamasumažinti savižudybių skaičių šalyje. Patvirtinus Valstybinę savižudybiųprevencijos strategiją, iš karto turi būti pradėta rengti strategijąįgyvendinanti konkreti valstybinė programa.
Savižudybių paplitimą šalyje galima sumažinti tikslingai suplanuotomisprevencinėmis priemonėmis. Pirmiausia tai informacijos teikimas irvisuomenės nuostatų keitimas. Toliau, pagalba suicidinės rizikos grupėms irasmenims. Ir galiausiai, moksliniai tyrimai ir analizė.
Savižudybių prevencija turėtų būti dvejopa:
– Netiesioginė – didinant žmonių saugumo jausmą, keičiant visuomenėsnuostatą savižudybių atžvilgiu, plečiant visuomenės žinias bei mokymą apiesavižudybės rizikos įvertinimą bei atpažinimą su žmonėmis dirbantiemsprofesionalams – psichikos sveikatos specialistams, socialiniamsdarbuotojams, mokytojams;
– Tiesiogine – psichikos sutrikimų, didinančių savižudybės riziką(depresijos, alkoholizmo ir kt. priklausomybių savalaikis teisingasdiagnozavimas ir gydymas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Žurnalas “Sveikata”, 2002 * 8 (rugpjūtis) 559.
2. www.medicine.lt
3. Ieva Čepulkauskaitė “Visuomenės problema: savižudybė”, www.sociumas.lt
4. www.kvsc.lt
5. D. Gailienė “Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje”, Tyto Alba,
Vilnius, 19986. www.jppc.lt
7. D.Gailienė, L.Bulotaitė, N.Sturlienė Asmenybės ir bendravimo psichologija“, Tyto Alba, Vilnius, 2002