SAVIŽUDYBĖ
Įvadas
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžių tautos vardą. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos sveikatą atspindinčių rodiklių. 2000 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100
000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.
Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė
– pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.
Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema („Sizifo mitas”).
Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška.
Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.
Statistika byloja, kad jau eilę metų Lietuva “pirmauja” didžiausiu savižudžių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančių tokią statistiką. Buvo rimtai pradėta svarstyti, kokių priemonių reiktų neatidėliotinai imtis, kad situacija pradėtų keistis.
Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei, apžvelgsiu statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bent sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.
Savižudybės samprata
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro.
Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių. Žinomas austrų psichiatras Z.
Froidas XX amžiaus pradžioje sukūrė psichologinę savižudybės teoriją, kurioje savižudybę kildino iš agresijos, nukreiptos į save ir narcizistinės asmenybės sanklodos. Kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžia nelankstaus mąstymo vaidmenį, kai polinkis daugumą gyvenimo įvykių laikyti grėsmingais perdėtas.
Prancūzų sociologas Durkheim įrodė, jog savižudybės grėsmė tiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, t. y. kiek jis jaučiasi didelės grupės dalimi.
Tačiau visos šios teorijos tik dalinai paaiškina šį sudėtingą, tik žmogui priskirtiną aktą, nuolat lydimą daugelio klausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai lig šiol negali atsakyti net besigilinantys į šią problemą tyrėjai. Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų.
Pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją. 2000 m. pasaulyje galėjo nusižudyti milijonas žmonių. Kas 40 sek.
pasaulyje nusižudo 1 žmogus; Kas 3 sek.
pasaulyje kas nors bando žudytis; ·
Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje;
Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms; Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.
JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.
Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier.
Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)
Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais.
Statistiniai duomenys
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą, savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį, kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta greitai.
Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali lyginant su kitomis
Europos šalimis.
[pic]
1. pav. Savižudybių rodikliai Europos šalyse 2002 m.
Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių yra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.
1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125
atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997
metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikos mirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000
metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šis skirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdingu skirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).
|[pic] |
|1 diagrama |
Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000
m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 (77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.)
moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000
metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejus metus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarp moterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.
Savižudybių rodikliai varijuoja tarp vyrų ir moterų, tarp kaimo ir miesto gyventojų. Faktas, kad Lietuvos kaime šie rodikliai dvigubai aukštesni nei mieste rodo, kad kaimo žmonėms žymiai sunkiau pavyksta susidoroti su sparčiais gyvenimo pokyčiais.
|[pic] |[pic] |
2 diagrama 3 diagrama
1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje ir sumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjo savižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiaus periodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į socialinius, ekonominius, politinius ar kitus pokyčius, kurie sąlygojo savižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.
|[pic] |
4 diagrama
Literatūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakoja bendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas, amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.
Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos, alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrus alkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaip savižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežasties kasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų).
Dažniausia žmonės žudosi dėl kelių priežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Per praeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo bei asmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiai daugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūroje alkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikos ligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc.
ir 15 proc.
|[pic] |
5 diagrama
Tiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojo alkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigę nuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuo alkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs, nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc.
Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc.
2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų, savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne) dinamika per pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjų nusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę planavo dažniau nei vyrai.
Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000
metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šis procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas, socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių skaičių Lietuvoje.
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ
Didinantys faktoriai
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu.
Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei.
Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, o reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija –
harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene.
Tai patvirtina labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų: didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normų harmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas visuomenės integracijai.
Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės, išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtus konfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų, kuriose yra buvę psichikos ligų ar savižudybių atvejų.
Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinkti mirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbo pakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingas ir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui tenka išeiti į pensiją.
Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, šizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D. Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –
padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., šizofrenijos – iki 10 proc.
Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Somatinės ligos. Manoma, kad savižudybėms įtakos turi ir sveikatos būklė, lėtinės, sekinančios, skausmingos ar neišgydomos somatinės ligos – tačiau dažniau ne pati ligos klinika, o tai, kaip sergantysis suvokia savo situaciją. Ligos, kuriomis sergant, savižudybių skaičius didėja, yra epilepsija, stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai, ŽIV / AIDS, cukraligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai inkstų, kepenų ar virškinamojo trakto sutikimai, kaulų ir sąnarių ligos, lytinės funkcijos sutrikimai, judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.
Ankstesni bandymai žudytis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie
30 – 50 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja. T.Shocket duomenimis, 12 proc. iš visų tai daro per ateinančius trejus metus (1970).
Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje. Sociologas E.Durkheim teigė, kad „nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama“.
Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platinant laikraščiams. Vėliau šis savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu.
Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai
(D.Gailienė, 1996) ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį.
Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes, minimas ir sociokultūrinis faktorius. Kai kurie suicidologai mano, kad kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų, įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį.
Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Išaugęs savižudybių mastas Lietuvai tradiciškai nebuvo būdingas.
Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje savižudybių pasitaikydavo retai –
kelis kartus rečiau nei Estijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Staigų Lietuvos savižudybių rodiklių kitimą aštuntojo dešimtmečio viduryje paaiškina du veiksniai – griežtas alkoholio pardavimo ir vartojimo apribojimas bei Sovietų Sąjungoje prasidėjusi politinė pertvarka.
Skirtingai nei Vakarų Europoje, kurioje savižudybių rodikliai per pastaruosius 30 metų buvo gana stabilūs, Centrinėje ir Rytų Europoje minėti rodikliai pasižymėjo dideliais svyravimais, atitinkančiais svarbius socialinių bei ekonominių pokyčių periodus.
Savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėje vyraujančios nuostatos bei neretai imitacijos fenomenas – jauni žmonės linkę mėgdžioti realiame gyvenime matomus ir žiniasklaidos pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius penkerius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausia savižudybių.
Kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Tai psichologinis skausmas, kildinamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių.
Savižudybės esme tanatologijos (mokslas apie mirtį) profesorius E. S.
Shneidman laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena. Aišku, yra išimčių.
Yra tokių savižudybių, kurios įvyksta neplanuotai – žmogus reikalauja dėmesio, kurio jam trūksta ir visai nenori mirti. Tačiau didelę dalį savižudybių nulemia būtent tas psichologinis skausmas, kurio kamuojamas žmogus mirtį suvokia kaip išeitį.
SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS IDĖJOS,
Išvados
Didelis savižudybių skaičius rodo visuomenės egzistencinę krizę, todėl savižudybių prevencijai pirmiausiai yra svarbi bendra visuomenės atmosfera.
Reikia keisti požiūrį į žmogų, kartu ir kiekvieno žmogaus požiūrį į save bei kitus. Turi didėti žmonių saugumo jausmas. Labiau partneriški ir demokratiški santykiai turėtų sieti tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius, sutuoktinius. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kitų specialybių darbuotojai turėtų turėti žinių apie savižudybės ypatumus, savižudybės krizes, grėsmės požymius. Turėtų būti teikiama kvalifikuota pagalba krizę išgyvenantiems žmonėms, ypač jau mėginusiems žudytis. Be to pagalba ir parama būtina ir nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Taip pat labai svarbus ir sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką, diagnozavimas ir gydymas.
2002 m. vasario 16 d. sukako 11 metų, kai pirmasis Lietuvoje savanorių psichologinės pagalbos telefonas Vilniaus „Jaunimo linija” pradėjo vykdyti savižudybių prevencijos darbą.
2000 m. gruodžio mėn. „Baltijos tyrimų” atliktos apklausos duomenimis, daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių nuo 15 iki 74 metų galvoja, kad anoniminės psichologinės pagalbos telefonas „Jaunimo linija”
yra reikalingas. Taip mano net 9 iš 10 jaunų žmonių (nuo 15 iki 29 metų).
Mokslininkai, tvirtindami, kad savižudybės yra užkrečiamos, turi įrodymų, kad jas tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno.
Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiai veikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis.
Publikacijų apie savižudybes mūsų spaudoje nuolat daugėja. Pavyzdžiui, 1996
metais „Lietuvos rytas” jų išspausdino 131, o 2000 metais – 190,
„Respublika” atitinkamai 91 ir 162. Vyresnio amžiaus skaitytojai gali pasakyti, kad sovietiniais laikais spauda buvo daug „švaresnė” – ne be cenzūros pagalbos, aišku, bet atgautoji nepriklausomybė, padovanojusi rašymo laisvę, pasižymi ir savižudybių ūmiu protrūkiu (1991 m. Lietuvoje buvo 29 nusižudžiusieji 100 tūkstančių gyventojų, 1994 m. – jau 46, 1998 m.
– 44). Kalbama, kad savižudybių skaičiumi Lietuva pirmaujanti ne tik
Europoje, bet ir pasaulyje. Taigi, stebėtis, kad žurnalistai tiek daug rašo apie šią nelemtį (beje, mūsų tauta nuo seno smerkė savižudybę) lyg ir nebūtų ko, bet psichologams neduoda ramybės žinojimas, kad tokie rašiniai daro įtakos nuostatos į savižudybę formavimui. Austrų psichologų duomenimis
(1993), savižudybių Vienos metro skaičius sumažėjo 60% per pusę metų po to, kai Austrijos savižudybių prevencijos asociacijos pastangų dėka laikraščiai liovėsi rašę apie šias savižudybes. Vengrijoje, kur savižudybių buvo daug, sumažėjus perdėtiems sensacingiems jų vaizdavimams, padaugėjus santūresnių, svarstančių alternatyvas publikacijų, šiurpioji statistika ėmė keistis viltingesne linkme. Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, publikacijose apie savižudybes matyti tokie pokyčiai: 1996-2000 metais laikraščiuose straipsnių su žodžiu „savižudybė” pavadinimuose padaugėjo 1,5 karto, straipsnių su savižudžių nuotraukomis padaugėjo nuo 14,6% iki 17,6%, tokių straipsnių pirmuosiuose puslapiuose padaugėjo 24,6%, smulkiai aprašinėjamos įvykio detalės. Pasak psichologų, visa tai skatina savižudybės imitacijos efektą.
Lietuvoje taip pat buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kuri parengė
Valstybinės savižudybių prevencijos strategijos projektą.
Šalyje būtina planinga savižudybių prevencija – valstybinė savižudybių prevencijos strategija. Tokia jau kuriama mūsų šalyje. Šia strategija apibrėžiamos bendriausios valstybės politikos kryptys, kuriomis siekiama sumažinti savižudybių skaičių šalyje. Patvirtinus Valstybinę savižudybių prevencijos strategiją, iš karto turi būti pradėta rengti strategiją įgyvendinanti konkreti valstybinė programa.
Savižudybių paplitimą šalyje galima sumažinti tikslingai suplanuotomis prevencinėmis priemonėmis. Pirmiausia tai informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas. Toliau, pagalba suicidinės rizikos grupėms ir asmenims. Ir galiausiai, moksliniai tyrimai ir analizė.
Savižudybių prevencija turėtų būti dvejopa:
– Netiesioginė – didinant žmonių saugumo jausmą, keičiant visuomenės nuostatą savižudybių atžvilgiu, plečiant visuomenės žinias bei mokymą apie savižudybės rizikos įvertinimą bei atpažinimą su žmonėmis dirbantiems profesionalams – psichikos sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, mokytojams;
– Tiesiogine – psichikos sutrikimų, didinančių savižudybės riziką (depresijos, alkoholizmo ir kt. priklausomybių savalaikis teisingas diagnozavimas ir gydymas.
Literatūros sąrašas
1. Žurnalas “Sveikata”, 2002 * 8 (rugpjūtis) 559.
2. www.medicine.lt
3. Ieva Čepulkauskaitė “Visuomenės problema: savižudybė”, www.sociumas.lt
4. www.kvsc.lt
5. D. Gailienė “Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje”, Tyto Alba,
Vilnius, 1998
6. www.jppc.lt
7. D.Gailienė, L.Bulotaitė, N.Sturlienė Asmenybės ir bendravimo psichologija“, Tyto Alba, Vilnius, 2002