TURINYS
Įvadas 41.Diplomatinių atstovybių statusas 51.1.Diplomatinių atstovybių samprata ir paskirtis 51.2.Dalinė diplomatinė atstovybė ir visiškas jos uždarymas 61.3.Diplomatinių atstovybių vadovų rangai 81.4.Imunitetai ir privilegijos 91.4.1.Imunitetai ir privilegijos bendrai 91.4.2.Diplomatinis imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos ir joįgyvendinimas Lietuvos Respublikoje………………………………………………………………….……..1314.3.Diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybė ir jos užtikrinimopraktiniai aspektai 211.5.Valstybių atstovybių ir valstybių vadovų statusas tarptautinėseorganizacijose 282.Diplomatinių atstovybių funkcijos 292.1.Funkcijos diplomatinės atstovybės, kaip vieno vieneto 292.2.Diplomatinės atstovybės vadovo funkcijos ……………………………………………322.3.Funkcijų pasiskirstymas tarp diplomatinių atstovybių padalinių,personalo 34Išvados ir pasiūlymai 39Literatūra…………………………………………………………………………………………………………….40Priedai……………………………………………………………………………………..411 priedas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje ir prietarptautinių organizacijų……………………………………………………………………………….…..412 priedas. Ambasadų įteisinimą stabdo nesutarimai dėl pastatų ir žemėsploto…………………..43
ĮVADAS
Pasirinkau diplominio darbo temą ,,diplomatinių atstovybių statusas ir jų funkcijos”, nes esu susidūręs gyvenime su ambasadomis ir noriu labiau įsigilinti, iš arčiau pažinti visą šią systemą. Siekiu sužinoti diplomatinių atstovybių paskirtį, struktūrą, subtilybes, susijusias su imunitetais ir privilegijomis, suprasti, koks darbas yra atliekamas ir koks jo pasiskirstymas. Tikslas – išsamiai išdėstyti diplomatinių atstovybių statusą bei jų funkcijas, pateikti pavyzdžių, nenukrypstant nuo pasirinktos temos. Diplomatinių atstovybių reikšmė ypač padidėjo, kai 1989 m. sugriuvo Berlyno siena. Jos sugriuvimas simboliškai pažymėjo carinės ir komunistinės imperinės tvarkos Europoje ir Azijoje galą bei paskutiniųjų 45 metų Sovietų Sąjungos pastangų pasaulio mastu išsaugoti karinį buvimą ir politinę įtaką pabaigą. Jeigu istorija mus bent kiek moko, tai Sovietų imperijos žlugimas turėtų sukelti tokias esmines ir toli siekiančias socialines ir politines pasekmes, kokias sukėlė ankstesnių imperijų — Napoleono, Osmanų, Austrijos- Vengrijos ar Britų — sugriuvimas — skirtumas tik toks, kad Sovietų imperija sugriuvo labai netikėtai ir plačiu mastu, ir kad vyriausybės buvo visiškai nepasirengusios tokiai įvykių raidai. Taigi ir buvusio sovietinio bloko, ir likusio pasaulio diplomatinėms atstovybėms, skirtoms, būtent, palaikyti ir stiprinti tarpvalstybinius tarpusavio santykius, šiuo laikotarpiu yra ypatingai daug darbo ir atsivėrusių naujų veiklos plotų, galimybių. Toks mano temos aktualumas, reikšmingumas taip pat pastumėjo mane pasirinkti ją.
1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ STATUSAS
1.1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS
Diplomatijos terminas, kilęs iš graikiško žodžio diploma, kuriuo Senovės Graikijoje buvo vadinamos lentelės su užrašais, duodamos į užsienį siunčiamiems valstybės atstovams. Diplomatija tarp supervalstybių ir kaimyninių valstybių aukščiausiu lygiu lengviausiai ir logiškiausiai įgyvendinama, kai tiesiogiai susitinka vyriausybių vadovai ir pasikeičia mintimis ir idėjomis — kalbėdamiesi, aiškindamiesi, svarstydami. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinami netiesiogiai. Šimtmečių patirtis parodė, kad šiam tikslui toks asmuo kaip ambasadorius yra tiesiog nepakeičiamas. Ambasadorius retai kada veikia pats vienas — jis yra diplomatinės atstovybės vadovas, o atstovybė, dirbdama kaip komanda, sujungia vieną vyriausybę su kita arba vyriausybę — su tarptautine organizacija. Laikoma, kad nuolatiniai diplomatiniai santykiai užmezgami tik įkūrus diplomatinę atstovybę, arba, dar geriau, įkūrus diplomatines atstovybes abiejose valstybėse. Atstovybės įkuriamos abiem valstybėms sutikus ir remiantis vienodu atstovybių funkcijų supratimu. Pagrindiniai principai ir nuostatai apie diplomatines atstovybes tarptautiniu mastu yra apibrėžti 1961 m. Vienos konvencijoje ,,Dėl diplomatinių santykių”. Jomis vadovaujasi visas civilizuotas pasaulis. Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių stastusą ir veiklą bei su tuo susijusius dalykus reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės priklauso vieningai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai, kurią ,,sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai”[1]. ,,Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai”[2]. ,,Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje akredituota Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus. Lietuvos Respublikos atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį nustato užsienio reikalų ministras”[3]. Šiomis normomis ir apibrėžimais Lietuva neišsiskiria tarptautiniame kontekste. Diplomatinės atstovybės būna dviejų rūšių: ambasados ir misijos. Kol diplomatinės atstovybės buvo tik vienos valstybės atstovavimo kitoje valstybėje institucijos, ambasadų ir misijų esminis skirtumas buvo tas, kad ambasadoms vadovauja ambasadoriai, o misijoms -pasiuntiniai arba reikalų patikėtiniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvišaliams diplomatiniams santykiams palaikyti dažniausiai steigiamos ambasados, nors joms kartais vadovavo ir laikinieji reikalų patikėtiniai. Dabar misijomis dažnai vadinamos valstybių diplomatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose. Joms paprastai irgi vadovauja ambasadoriai. Užsienyje veikiančios diplomatinės struktūros gali būti nuolatinės ir laikinosios. Pirmosioms priklauso diplomatinio atstovavimo kitose valstybėse arba tarptautinėse organizacijose institucijos (ambasados, misijos) bei konsulinės įstaigos. Laikinai diplomatines funkcijas vykdo valstybių delegacijos tarptautinėse konferencijose bei pasitarimuose, specialiosios misijos, siunčiamos į įvairias derybas, ir pan.
1.2.DALINĖ DIPLOMATINĖ ATSTOVYBĖ IR VISIŠKAS JOS UŽDARYMAS
Nėra tokios valstybės, kuri pajėgtų kiekvienoje pasaulio sostinėje išlaikyti po diplomatinę atstovybę. Tenka rinktis ir derinti nacionalinius interesus su atstovybių išlaikymo išlaidomis. Dalinio diplomatinio atstovavimo tam tikroje valstybėje problema gali būti sprendžiama keturiais būdais: a) Prašant kitą vyriausybę, turinčią nuolatinę atstovybę toje valstybėje, pastarajai sutinkant, veikti jos vardu. Šiuo atveju nuolatinės atstovybės vadovas tvarko tik abiejų vyriausybių komunikacijos ir konsulinius reikalus. Susikirtus jo šalies vyriausybės ir kitos jo atstovaujamos užsienio šalies vyriausybės interesams, sprendžia juos savo vyriausybės naudai. b) Akredituojant atstovybės vadovą, reziduojantį kitoje valstybėje; šiuo atveju jis laikomas nereziduojančiu arba vizituojančiu atstovybės vadovu šioje valstybėje. c) Įkuriant laikinojo reikalų patikėtinio tvarkomą diplomatinę atstovybę, kuriai vadovauja tinkamai akredituotas nereziduojantis atstovybės vadovas. Kai kurioms valstybėms kartais sunku rasti kandidatų aukštiems diplomatiniams postams, todėl priimanti valstybė kartais sutinka, kad tokiai atstovybei vadovautų žemesnio lygmens diplomatas; d) Akredituojant nuolat savo šalies sostinėje gyvenantį labai aukšto lygmens pareigūną pvz.: užsienio reikalų ministerijos nuolatinį sekretorių kaip nereziduojantį arba vizituojantį atstovybės vadovą kelioms valstybėms. Tam tikrais atvejais, valstybėms susitarus, diplomatinės atstovybės gali būti uždarytos, pvz.: pasikeitus aplinkybėms, kai nebūtina ar ne ekonomiška atstovybes toliau išlaikyti. Kartais atstovybių uždarymas reiškia apgalvotą užsienio politikos veiksmą. Tiesmukiškos ginklų žvanginimo politikos laikais atstovybės uždarymas ir tuoj po to diplomatinių santykių nutraukimas būdavo logiška karo preliudija — iš tikrųjų grėsmės, kad didelė valstybė gali uždaryti savo atstovybę, paprastai užtekdavo, kad mažesnioji valstybė aiškiai suprastų, kad atėjo laikas keisti savo užsienio politiką. Kartais ir šiandien toks manevras panaudojamas, tačiau labiau protestui, o ne grasinimui pareikšti. Tačiau tai nebeduoda efekto ir neatperka abiems šalims sukeltų sunkumų ir nepatogumų. Netgi kai atstovybė uždaroma ir diplomatiniai santykiai formaliai nutraukiami, ryšiai retai kada nutrūksta visiškai: valstybės darosi vis daugiau viena nuo kitos priklausomos, ir vienokie ar kitokie diplomatiniai santykiai dažnai išlieka, paprastai tarpininkaujant kitai valstybei ar jos žinybai, kai ji turi savo nuolatinę atstovybę toje šalyje ir tam neprieštarauja priimanti valstybė. Kartais išvyksta tik atstovybės vadovas, ir jei priimanti valstybė neprieštarauja, likęs atstovybės personalas tęsia politinės, kultūrinės ir komercinės veiklos atstovavimą, tačiau (bent jau teoriškai) tik kaip savo šalies interesus ,,saugančios” atstovybės personalas. Jie toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis ir imunitetu, bendrauja su vyriausybe kaip savo šalies interesus ,,sauganti” atstovybė ir toliau normaliai funkcionuoja, tačiau ji negali iškelti savo valstybės vėliavos ar iškabinti valstybės herbo prie savo oficialios būstinės. Jei vėliava ir herbas ir iškeliami, tai tik kaip ant savo valstybės interesus ,,saugančios” atstovybės.
1.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ VADOVŲ RANGAI
1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių neapibrėžia diplomatinių atstovybių rūšių, tačiau skirsto jas pagal tai, kokios klasės vadovas joms vadovauja. Nurodyti trys diplomatinių atstovybių vadovų lygmenys: ▪ ambasadoriai ir nuncijai (nuncijus – Vatikano aukščiausiojo lygio diplomatinis atstovas) arba kiti analogiško rango diplomatai,
akredituojami prie valstybės vadovo; ▪ pasiuntiniai ir internuncijai, akredituojami prie valstybės vadovo; ▪ valstybiniai reikalų patikėtiniai, akredituojami prie užsienio reikalų ministro. Tarptautinės teisės požiūriu visų klasių diplomatiniai atstovai yra lygūs, ir jų lygis gali turėti įtakos tik bendravimo etiketo ir vyresniškumo aspektais. Nors, tiesiogiai bendrauti su valstybės vadovu paprastai turi teisę tik ambasadoriaus rango diplomatai. Diplomatinės atstovybės vadovo paskyrimo procesas, po kurio jis pradeda vykdyti savo pareigas, vadinamas akreditavimu (lot. accredo – pasitikiu). Pagal tarpvalstybinius susitarimus diplomatinės atstovybės vadovas gali būti akredituotas bei kiti diplomatai gali būti paskirti darbui daugiau negu vienoje valstybėje arba gali būti paskirti ir valstybės atstovais prie tarptautinių organizacijų. Akredituojamojo diplomatinio atstovo klasė nustatoma dvišaliu valstybių susitarimu. Diplomatinės atstovybės aukščiausiojo lygio pareigūnas paprastai tituluojamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi. Pastarųjų dešimtmečių tarptautinėje praktikoje pasiuntiniai ir reikalų patikėtiniai retai beskiriami diplomatinių atstovybių vadovais. Neesant nuolatinio diplomatinio atstovo, diplomatinės atstovybės vadovo funkcijos paprastai pavedamos laikinajam reikalų patikėtiniui. Diplomatines pareigybes, taip pat diplomatinius rangus (diplomatų tarnybinius laipsnius), nustato valstybių nacionaliniai įstatymai. Dažnai diplomatinės pareigybės pavadinimas sutampa su diplomatinio rango pavadinimu. Tačiau daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos, įstatymais nėra griežtai reglamentuota, kad užimant vieną ar kitą diplomatinę pareigybę, būtina turėti atitinkamą diplomatinį rangą. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu nustatyti tokie diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė (pranc. attachė -patvirtintas). Pirmieji du aukščiausieji diplomatiniai rangai suteikiami Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, atsižvelgiant į užsienio reikalų ministro teikimą, likusieji – užsienio reikalų ministro įsakymais. Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovais paprastai skiriami asmenys, turintys nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus arba nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus. Kitos pareigybės pagal vyresniškumą išsidėsto tokia tvarka: ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė (išskyrus karinį atašė). Jei atstovybės vadovo nėra arba dėl kokių kitų priežasčių jis negali atlikti savo pareigų (pvz.: sunki liga), arba iš viso į tą postą dar niekas nepaskirtas, atstovybės diplomatinio personalo darbuotojas, paprastai turintis aukščiausią rangą, užima postą kaip laikinasis reikalų patikėtinis. Tokiais atvejais atstovybės vadovas arba jo ministerija apie pakeitimus informuoja atitinkamas priimančios valstybės institucijas, taip pat praneša, kada atstovybės vadovas imas eiti pareigas. Jei nėra kam iš diplomatinio personalo pavaduoti atstovybės vadovą, priimančiai valstybei sutikus, vyriausybė gali skirti administracinio ar techninio personalo narį tvarkyti einamuosius administracinius atstovybės reikalus. Jeigu laikinasis reikalų patikėtinis negali toliau eiti pareigų, jis neturi teisės į savo vietą skirti kito patikėtinio – jį skiria tik šalies užsienio reikalų ministerija.1.4.IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS
1.4.1.IMUNETETAI IR PRIVILEGIJOS BENDRAI
Tam, kad diplomatinė atstovybė galėtų gerai vykdyti savo valstybės atstovavimo funkcijas priimančiojoje valstybėje, tai veiklai turi būti sudarytos palankiausios sąlygos ir ji negali būti kontroliuojama priimančiosios valstybės valdžios institucijų. Todėl pagal tarptautinę teisę diplomatinės atstovybės ir diplomatinio personalo nariai turi imunitetą buvimo valstybės jurisdikcijos atžvilgiu, taip pat jiems suteikiamos tam tikros lengvatos ir teisinės pirmenybės – privilegijos, kurių neturi kiti užsienio piliečiai. Antra vertus, tarptautinio bendravimo norma reikalauja, kad diplomatinių atstovybių nariai turi gerbti buvimo valstybės konstituciją, įstatymus bei papročius ir nesikišti į jos vidaus reikalus. Diplomatams draudžiama siekiant naudos užsiiminėti kita profesine ar komercine veikla. Vienos konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” preambulėje akcentuojama, kad privilegijos ir imunitetai suteikiami ne tam, kad turėtų naudos atskiri asmenys, bet tam, kad būtų užtikrintas valstybes atstovaujančiųjų diplomatinių misijų efektyvus funkcijų vykdymas. Šioje konvencijoje atskirai apibrėžiama privilegijos ir imunitetai, teikiami diplomatinei atstovybei bei jos funkcijoms (20-28 straipsniai) ir joje dirbančiam diplomatiniam personalui bei jų šeimų nariams (29-40 straipsniai). Svarbiausia diplomatinės atstovybės privilegija yra teisė nekliudomai palaikyti ryšius su savo vyriausybe, kitomis savo valstybės diplomatinėmis atstovybėmis ir buvimo bei kitose valstybėse esančiomis savo šalies konsulinėmis įstaigomis. Pabrėžiant valstybės atstovavimo funkciją, prie diplomatinės atstovybės patalpų ir prie jos vadovo rezidencijos gali būti iškeliama atstovaujamosios valstybės vėliava ir pakabinamas tos valstybės herbas ar kita emblema. Savos valstybės vėliava (vimpelas) taip pat gali būti tvirtinama ant diplomatinės atstovybės vadovo transporto. Diplomatinėms atstovybėms garantuojama dokumentų ir archyvų neliečiamybė. Tokį pat imunitetą turi ir atstovybės transporto priemonės. Diplomatinių atstovybių dokumentų ir archyvų neliečiamybė siejasi su patalpų neliečiamybe. Už atstovybės patalpų ribų nuo pašalinio poveikio saugoma visa oficialioji atstovybės korespondencija. Diplomatinės siuntos (paketai, bagažas) negali būti atplėšiamos arba sulaikomos. Jos turi būti pažymėtos atitinkamomis išorinėmis žymėmis ir gali būti siunčiamos įprastiniu paštu arba per kurjerius. Diplomatiniai kurjeriai taip pat naudojasi neliečiamumo teise: jie negali būti areštuojami ar sulaikomi. Tarptautinėje praktikoje diplomatinės siuntos neretai patikimos civilinės aviacijos lėktuvų vadams. Tuo atveju lėktuvo vadui kartu su diplomatine siunta įteikiamas specialus dokumentas, kuriame nurodoma siuntos sudėtis, tačiau tai jam nesuteikia diplomatinio kurjerio statuso. Atvykimo aerouoste diplomatinę siuntą atsiima adresatas arba jo įgaliotas asmuo. Diplomatinės atstovybės turi teisę naudotis visais šiuolaikinių telekomunikacijų kanalais, tačiau norint pasistatydinti ir naudoti savo radijo stotį, būtina gauti buvimo valstybės sutikimą. Naudojant įprastinius telegrafo ir telefono kanalus svarbiems pranešimams perduoti, dažnai tie pranešimai šifruojami ir koduojami. Diplomatinės atstovybės turi nemažai finansinių privilegijų. Jų oficialiam naudojimui skirti daiktai atleidžiami nuo muitų bei kitų įvežimo į buvimo valstybę mokesčių. Diplomatinės atstovybės atleidžiamos nuo visų valstybės ir vietinių mokesčių bei rinkliavų už naudojamas patalpas, tačiau jos turi apmokėti tų patalpų eksploatavimo išlaidas ir kitas konkrečias paslaugas. Nuo visų mokesčių bei rinkliavų taip pat atleidžiamos atstovybės pajamos, kurias ji gauna vykdydama savo oficialiąsias funkcijas. Diplomatinę atstovybę aptarnaujančiojo personalo nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už atstovybėje gaunamą atlyginimą, jiems netaikomi priimančiosios šalies socialinės apsaugos reikalavimai kadangi juos globoja savos valstybės socialinės apsaugos institucijos. Diplomatinis personalas atleidžiamas nuo visų valstybinių ir vietinių mokesčių, išskyrus kai kuriuos netiesioginius mokesčius ir privataus nekilnojamojo turto savininko ar turto paveldėtojo mokesčius. Prie netiesioginių mokesčių paprastai priskiriami mokesčiai, įeinantys į paslaugų ar prekių kainą, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ir akcizas. Kai kuriose valstybėse, skatinant prekybą tose valstybėse pagamintomis prekėmis, diplomatai atleidžiami ir nuo šių mokesčių. Daugelyje valstybių diplomatai neatleidžiami nuo mokesčių už specialiąsias paslaugas: kelių priežiūrą, gatvių apšvietimą, šiukšlių išvežimą ir kt. Diplomatai ir su jais gyvenantys šeimos nariai turi teisę be muito ir panašių mokesčių atsivežti asmeniniam naudojimui, tarkim įsikūrimui, skirtus daiktus. Tačiau jie privalo atsilyginti už daiktų saugojimo ir kitas paslaugas, taip pat privalo laikytis priimančiosios valstybės įstatymų dėl be muitų įvežtų prekių panaudojimo, pavyzdžiui, dėl pardavimo ribojimų. Lietuvos Respublikoje užsienio ,,diplomatai ir administracinio bei techninio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, atleidžiami nuo visų bendrųjų Lietuvos Respublikos valstybinių ir vietinių mokesčių bei rinkliavų, išskyrus: 1) netiesioginius mokesčius; 2) nekilnojamojo turto savininko mokestį, jeigu turtas nėra valdomas akreditavusios valstybės vardu atstovavimo tikslais; 3) turto paveldėtojo mokesčius; 4) komercinės veiklos mokesčius; 5) paslaugų mokesčius. Aptarnaujančiojo personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų,imamų iš tarnyboje gaunamo darbo užmokesčio”[4]. Diplomatai ir su jais gyvenantys šeimos nariai (jeigu jie nėra buvimo valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai) turi asmens, privačios rezidencijos, dokumentų bei susirašinėjimo neliečiamybės imunitetus ir yra nepriklausomi nuo buvimo valstybės baudžiamosios, civilinės ir administracinės jurisdikcijos. Jie negali būti sulaikyti ar areštuoti, o taip pat neprivalo duoti parodymų teismui bei tardymo institucijoms. Priimančioji valstybė turi su jais elgtis pagarbiai ir imtis visų reikiamų priemonių, kad jie būtų apsaugoti nuo bet kokio fizinio smurto ir nuo veiksmų, įžeidžiančių jų orumą bei pažeidžiančiųjų laisvę. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai įsigalioja nuo to momento, kai tam teisę turintis asmuo atvyksta į priimančiąją valstybę užimti pareigų
arba, jeigu jis jau yra toje valstybėje, nuo to momento, kai apie jo paskyrimą pranešama užsienio reikalų ministerijai. Tos privilegijos ir imunitetai nustoja galioti, kai diplomatas, baigęs eiti pareigas, išvyksta iš buvimo valstybės arba, jeigu jis ir toliau pasilieka toje valstybėje, po tam tikro laikotarpio, kurį nustato buvimo valstybė. Tačiau ir po to galioja teisinis imunitetas dėl veiksmų, kurie buvo padaryti vykdant atstovybės darbuotojo funkcijas. Mirus atstovybės darbuotojui, privilegijos ir imunitetai jo šeimos nariams išlieka laikotarpiu, kuris reikalingas išvykimui iš buvimo valstybės. 1973 m. gruodžio 14 d. JT Generalinės Asamblėjos Konvencijoje dėl baudimo už nusikaltimus, įvykdytus prieš asmenis, kurie naudojasi tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus, nurodyta, kad tie asmenys turi teisę į specialią apsaugą, tačiau už diplomatinę neliečiamybę turinčių asmenų elgesį atsako akreditavusioji valstybė. Tai reiškia, kad už buvimo valstybės įstatymų pažeidimus diplomatai negali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn arba nubausti administracine nuobauda. Pretenzijos dėl jų neteisėtų veiksmų ar padarytos žalos gali būti pateikiamos akreditavusiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai. Diplomatinis imunitetas neapsaugo jį turinčio asmens nuo jį akreditavusiosios valstybės jurisdikcijos. Jeigu diplomatas yra susijęs su sunkiu nusikaltimu, priimančioji valstybė gali jį paskelbti persona non grata. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių numatyta, kad diplomatinį imunitetą nuo buvimo valstybės jurisdikcijos gali panaikinti ir akreditavusioji valstybė. Atėmus imunitetą prieš civilinę ar administracinę jurisdikciją, nusikaltusį asmenį galima teisti, tačiau nuosprendžiui vykdyti reikalinga, kad imuniteto teisės atėmimas būtų patvirtintas antrą kartą. Pagal Vienos konvenciją ,,Dėl diplomatinių santykių” diplomatų bagažas turėtų būti netikrinamas. Išimtys daromos tik tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas įtarti, kad bagaže esama draudžiamų įvežti ar išvežti daiktų. Diplomatinį bagažą galima tikrinti, tik pačiam diplomatui ar jo įgaliotam asmeniui dalyvaujant. Pastaruoju metu daugumos šalių aviakompanijos, siekdamos apsisaugoti nuo teroristinių išpuolių, tikrina visų keleivių bagažą ir net apsaugoje esančius daiktus, nedarydamos išimties ir diplomatams. Tokie aviakompanijų veiksmai lyg ir nesiderina su Vienos konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių”, tačiau jie negali būti apskųsti, kadangi toje konvencijoje nekonkretizuota, koks turi būti tas ,,rimtas pagrindas” tikrinimui daryti. Visi diplomatinės atstovybės darbuotojai turi teisę laisvai keliauti buvimo valstybėje, išskyrus tuos regionus, kurių lankymą valstybė reguliuoja nacionalinio saugumo sumetimais. Jeigu kuri nors valstybė varžo diplomatų keliavimo laisvę, paprastai tuo pačiu atsako ir kitos valstybės, suvaržydamos tai valstybei atstovaujančiųjų diplomatų keliones savo šalyse. Diplomatai ir jų šeimų nariai, keliaudami per trečiąsias šalis ir turėdami diplomatines vizas arba užsienio reikalų ministerijos raštus dėl kelionės tikslo, taip pat naudojasi asmenybės neliečiamybės ir kitais diplomatiniais imunitetais. Diplomatinės atstovybės administracinis ir techninis personalas bei kartu gyvenantys šeimos nariai, kurie nėra priimančiosios valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi tokiomis pat privilegijomis ir imunitetais kaip ir diplomatinis personalas, išskyrus civilinės ir administracinės teisės imunitetą dėl veiksmų, nesusijusių su jų tarnybinėmis pareigomis. Nuo muitų mokesčių jie atleidžiami, tik atvykstant į paskyrimo valstybę pradėti eiti pareigas, t.y. atsivežant įsikūrimui reikalingus daiktus. Diplomatinių atstovybių darbuotojai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, turi žymiai mažiau privilegijų ir imunitetų. Tokie asmenys-diplomatinio personalo nariai, turi teisinį imunitetą ir teisę į asmeninę neliečiamybę tik tuo metu, kai atlieka oficialiąsias pareigas. Akredituojančiosios ir priimančiosios valstybių susitarimu jiems gali būti taikomos ir kitos privilegijos bei imunitetai. Nediplomatinio personalo nariai gali turėti tik tiek privilegijų ir imunitetų, kiek leidžia jų valstybė.1.4.2.DIPLOMATINIS IMUNITETAS NUO VALSTYBĖS CIVILINĖS JURISDIKCIJOS IR JO ĮGYVENDINIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Plečianlis Lietuvos Respublikos valstybiniams santykiams su užsienio šalimis, daugėjant mūsų šalyje įkurtų užsienio ambasadų ir jose dirbančių diplomatų bei kitų darbuotojų vis aktualesnis tampa vienas iš svarbiausių diplomatinių imunitetų – imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos.
Konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” (toliau vadinamos Konvencija) 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atstovybės patalpos turi imunitetą nuo kratos, rekvizicijos, arešto ir vykdomujų veiksmų. Tačau niekur Konvencijoje nepasakyta, kad diplomatinės atstovybės patalpos, priešingai nei jos darbuotojai turi imunitetą nuo priimančios valstybės teismų jurisdikcijos. Tarptautinės teisės požiūriu ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė kaip ją įsteigusios valstybės aparato dalis yra neatskiriama nuo šios valstybės. Visų atstovybės veikų priskyrimas atstovaujamai valstybei yra tvirtai pripažintas principas. Tai reiškia, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį diplomatinei atstovybei, pateikia ieškinį užsienio valstybei. Todėl šiuo atveju, pasaulyje vis labiau įsigalint riboto valstybės suvereniteto doktrinai, aktualus tampa valstybės (jos diplomatinės atstovybės užsienyje) veikų skirstymo į acta jure imperii (suverenaus pobūdžio veikos, dėl kurių taikomas valstybės imunitetas) ir acta jure gestionis (komercinio pobūdžio arba privatinės teisės reguliuojamos sferos veikos, dėl kurių valstybės imunitetas netaikomas) klausimas. Pabandysiu išsiaiškinti, ar užsienio šalies diplomatinės atstovybės vykdoma veikla turi imunitetą nuo valstybės, kurioje ji įsikūrusi, teismų jurisdikcijos, o jei taip – ar gali būti kokios nors išimtys. VFR Konstitucinis Teismas Jurisdiction over Yugoslav Military Mission byloje, nagrinėtoje 7-ame dešimtmetyje, suformulavo principą, jog teisine prasme ieškovams nėra kliūčių pareikšti ieškinį užsienio valstybei dėl pastatų ar žemės sklypo, kuriuos užima jos diplomatinė atstovybė, nuosavybės ar valdymo, jei tai netrukdys normaliai vykdyti diplomatines funkcijas. Panašiu principu iki šiol vadovautasi ir JAV, kur galimas ieškinys užsienio šalies diplomatinei atstovybei ir dėl, pavyzdžiui, jos nemokamų mokesčių už konkrečias suteiktas paslaugas (elektros, vandens tiekimą, ryšių paslaugas ir pan.). Tai patvirtina, pavyzdžiui, 1993 m. svarstyta 767 Third Avenue Associates and Another v. Permanent Mission ol the Republic of Zaire byla. Šioje byloje JAV teismas įpareigojo Zairo Nuolatinę misiją prie Jungtinių Tautų Organizacijos sumokėti priklausančią nuomą ieškovams (privatiems asmenims). Tuo tarpu daugelyje kitų valstybių, neatsižvelgiant į tai, ar jų praktikoje taikomas užsienio valstybės veiksmų skirstymas jure imperii ir jure gestionis pagrindu, laikomasi principo, kad užsienio valstybės diplomatinė atstovybė naudojasi imunitetu nuo priimančios valstybės teismų jurisdikcijos, pateikiant ieškinius dėl jos patalpų (taip pat žemės sklypą aplink jas) nuosavybės, valdymo ir naudojimo.Tokio principo pagristumą dar sustiprina ir Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriame įtvirtinta nuostata, jog ,,diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančios valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos bylose dėl jo privataus nekilnojamojo turto šios valstybės teritorijoje tuo atveju, jeigu šis turtas yra valdomas savo valstybei atstovavimo tikslais”[5]. Todėl, kaip šiuo klausimu teigia E. Denza, būtų absurdiška, jeigu atstovybės patalpų įregistravimas jos vadovo vardu reikštų didesnį šių patalpų apsaugos laipsnį jų imuniteto nuo teisminės jurisdikcijos prasme. Galiausiai reikėtų paminėti Sengupta v. Republic of India bylą, kurioje Anglijos teismas diplomatinės atstovybės imunitetą nuo priimančios valstybes teismų jurisdikcijos visiškai suabsoliutino, pripažindamas, kad visi su ambasados veikla susiję klausimai yra jure imperii pobūdžio ir todėl nepavaldūs vietos teismų jurisdikcijai. Principas, kad užsienio valstybės diplomatinė atstovybė turi imunitetą nuo priimančios valstybės teismų jurisdikcijos, išskyrus kai kurias išimtis, yra įtvirtintas ir 1972 m. pasirašytoje Europos konvencijoje ,,Dėl valstybės imuniteto”. Tai, kad Lietuvos Respublika nėra prisijungusi prie šios Konvencijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai aptariamo klausimo konkrečiai nereglamentuoja, iš dalies sukėlė painiavą, susijusią su Lietuvos Respublikos teismų nagrinėta byla pagal ieškovo V. Stukonio ieškinį JAV ambasadai dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 479 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ,,pareikštį ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti ieškinį ir nukreipti išieškojimą į užsienio valstybės turtą, esantį Lietuvos Respublikoįe, gali būti leidžiama tiktai kompetentingu atitinkamos užsiemo valstybės institucijų sutikimu”[6]. Ši nuostata įtvirtina užsienio valstybės imuniteto principą, tiesiogiai nenumatant jure gestionis principo taikymo galimybės. Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje visiškai pagrįstai konstatavo, kad valstybės imunitetas yra ne teisės pareikšti ieškinį prielaida, o bylos iš esmės nagrinėjimo teisme prielaida, kurios buvimas ar nebuvimas turi ir gali būti nustatomas tik teismui priėmus pareiškimą dėl ieškinio. Todėl, susidūręs su tokiu atveju teisėjas turėtų priimti asmens pareiškimą dėl ieškinio ir diplomatiniais kanalais (per Užsienio reikalų ministenją) persiųsti jį užsienio valstybės atitinkamoms institucijoms. kad būtų išsiaiškinta, ar
taikytinas šiuo konkrečiu atveju valstybės imuniteto principas. Būtent tokią išvadą aptariamoje byloje ir padarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas savo 1998 m. gegužės 15 d. nutarime. Be to, teismas CPK 479 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą absoliutaus imuniteto principą apibūdino kaip atgyvenusią tarybinės teisės normą, kuria Lieluvos Respublika savo praktikoje faktiškai nebesivadovauja. Nors JAV ir nėra minėtos 1972 m. Europos Konvencijos ,,Dėl valstybės imuniteto” šalis, jos 1976 m. priimtame įstatyme ,,Dėl užsienio suvereno imuniteto” aiškiai įtvirtinta riboto valstybės imuniteto doktrina. Šis įstatymas tarp kelių rūšių išimčių, kai valstybė negali remtis savo imunitetu, įvardija ir valstybės komercinės veiklos santykius. Veiklos komercinis arba privatus pobūdis nėra iš anksto teisiškai apibrėžiamas; vietoj to pačiame įstatyme įtvirtintas principas, kad teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti valstybės veiklą atsižvelgdami ne į jos formalų tikslą, bet į faktinį pobūdį. Todėl šio įstatymo komentare, kalbant apie valstybės juie imperii ir jure gastionis veiklos atskyrimo kriterijus, nurodoma, kad diplomatinio personalo, valstybės tarnautojų ar kariškių įdarbinimo santykiai pagal savo pobūdį yra viešo, suverenaus pobūdžio valstybės veikla, išskyrus atvejus, kai į šias pareigas JAV teritorijoje įdarbinami Amerikos ar trečiosios šalies piliečiai. Iš to galima daryti išvadą, kad jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos ambasada Vašingtone įdarbintų JAV pilietį ir vėliau jis pareikštų su šiais darbo santykiais susijusį teisminį ieškinį, ne kas kitas, o būtent JAV teismai prisiimtų jurisdikciją nagrinėti šį ginčą. Faktas, kad Lietuvos Respublikos pilietis buvo priimtas dirbti į JAV ambasadą ir atleistas iš darbo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymu, ambasada mokėjo už jį socialinio draudimo mokesčius į Lietuvos socialinio draudimo valdybos biudžetą, leidžia teigti, jog tarp ieškovo ir atsakovo (JAV valstybės) susiklostė ne valstybės tarnybos, o būtent darbo teisiniai santykiai. Taigi šioje byloje ieškovui, Lietuvos Respublikos piliečiui, Lietuvos teismai ne tik kad neturejo daryti formalių kliūčių pareikšti ieškinį, bet ir egzistavo realus pagrindas manyti, jog JAV kaip valstybė šioje byloje neturėtų remtis savo imunitetu kaip pagrindu užkirsti kelią ieškovui įgyvendint savo teisę į teisminę gynybą. Kita vertus, kiekviena valstybė turi suverenią teisę pati savo teisės aktuose nustatyti, kokiu mastu ji pripažįsta užsienio valstybių (taip pat ir jų diplomatinių atstovybių) imunitetą nuo savo teismų jurisdikcijos dėl veiklos, kurią šios valstybės vykdo jos teritorijoje, taip pat, remiantis abipusiškumo principu, atitinkamai reikalauti, kad ir kitos valstybės pripažintų jos imunitetą dėl jų teritorijose vykdomos šios valstybės veiklos. Taigi šį klausimą, manyčiau reikėtų konkrečiau reglamentuoti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Asmeninis diplomatinės atstvybės darbuotojų imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos, įtvirtintas 1961 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje, apima visus klausimus, kurie gali būti sprendžiami, vadovanjantis atitinkamoje priimančioje valstybėje galiojančiais civiliniais procesiniais įstatymais. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsniu, tai reikštų ginčus dėl teisės, ,,kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių, taip pat finansų teisinių santykių, atsirandančių civilinės teisės pagrindu”[7]. Tačiau šis imunitetas, priešingai nei baudžiamoji jurisdikcija, nėra absoliutus, nes pačios Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos trys išimtys, kai diplomatas negali remtis savo imunitetu nuo priimančios valstybės civilinės (ir administracinės) jurisdikcijos: 1 . kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl priimančios valstybės teritorijoje esančio privataus nekilnojamojo turto, išskyrus jei diplomatas valdo jį atstovaujamosios valstybės vardu atstovybės tikslais; 2. kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl paveldejimo santykių, kuriuose jis kaip privatus asmuo, o ne atstovaujamosios valstybes vardu dalyvauja kaip testamento vykdytojas, paveldimo turto globėjas, įpėdinis arba paveldėtojas; 3. kai diplomatui pateikiamas ieškinys, susijęs su bet kokia jo vykdoma profesine ar komercine veikla priimančioje valstybėje, nesusijusia su jo tarnybinėmis pareigomis. Jau seniai daugumos valstybių praktikoje ir tarptautinėje privatinėje teisėje visuotinai pripažįstamas principas (tex rei sitae), kad visi ginčai, susiję su atitinkamos valstybės teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, sprendžiami tos valstybės teismuose ar kitose institucijose. Kokie tai gali būti ieškiniai numato pačios priimančios valstybės teisė. Valstybių teisė ir teismų praktika šiuo klausimu yra gana įvairi. Anglijos apeliacinis teismas 1983 m. nagrinėtoje Intpro Properties Ltd. v. Sauvel and others byloje pareiške, jog ,,ieškinys dėl nekilnojamojo turto” Anglijoje suprantamas kaip ieškinys dėl šio turto nuosavybės ar valdymo, o ne jo paprasto naudojimo. Ta patį principą pakartojo Italijos kasacinis teismas 1987 m. nagrinėtoje Largueche v. Tancredi Feni byloje, tuo tarpu šioje byloje, kurioje ieškinys buvo pareikštas dėl diplomatui išnuomotų patalpų atlaisvinimo, teismas pripažino neturįs jurisdikcijos. Taigi ši teismų praktika rodo, jog aptariama išimtis lig šiol kai kuriose šalyse yra suprantama kaip apimanti ieškinius dėl nekilnojamojo turto nuosavybės ar valdymo pripažinimo, bet ne ieškinius dėl prievolių, kylančių iš to turto nuosavybės ar valdymo (pvz.: dėl nuompinigių išieškojimo). Kita vertus, daugelio kitų valstybių (taip pat ir Lietuvos) įstatymuose tokio skirstymo nėra numatyta, todėl galima daryti išvadą, jog aptariama išimtis apima visus ieškinius, susijusius su priimančioje valstybėje esančio užsienio diplomato privataus nekilnojamojo turto nuosavybe, to turto valdymu ir naudojimu. Kyla klausimas, ar 31 straipsnio 1 (a) dalies formuluotė ,,išskyrus jei diplomatas valdo jį atstovaujamosios valstybės vardu atstovybės tikslais”[8] taikoma diplomato pagrindinei (gyvenamajai) rezidencijai priimančioje valstybėje. Kadangi nei 1961 m. Konvencijoje, nei jos komentare šis klausimas neišaiškintas, valstybių požiūris ir įstatymai šiuo klausimu skiriasi. Vienos valstybės laikosi principo, kad užsienio diplomatų pagrindinė rezidencija priklauso tam nekilnojamajam turtui, kurį jie valdo savo atstovaujamosios valstybės atstovybės tikslais. Tuo tarpu kitos valstybės (pvz., Austrija, Kolumbija, Indija, Šveicarija ir kt.) išimtį dėl imuniteto nuo priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos taiko bet kokio diplomatui priklausančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai diplomato vardu įregistruojamos diplomatinės atstovybės patalpos. Doktrinoje pastaruoju metu labiau palaikomas požiūris, kad priimančios valstybės teismai turi teisę vykdyti jurisdikciją bet kokio diplomatui pnklausančio ir toje valstybeje esančio nekilnojamojo turto, taip pat ir jo rezidencijos atžvilgiu. Sis požiūris buvo patvirtintas ir jau minėtoje Intpro Properties Ltd. v. Sauve/ and others byloje, kurioje Anglijos apeliacinis teismas pareiškė, kad faktas, jog Prancūzijos vyriausybės išsinuomotos patalpos buvo naudojamos kaip šios šalies diplomatų Anglijoje gyvenamoji rezidencija, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad jos yra naudojamos atstovaujamosios valstybės vardu atstovybės tikslais; teismas taip pat pareiške, kad Konvencijos 30 straipsnyje numatyta privačios diplomato rezidencijos neliečiamybė negali užkirsti kelio pateikti teismui ieškinį, susijusį su šia rezidencija kaip nekilnojamuoju turtu. Tikėtina, jog šiuo principu turėtų vadovautis ir Lietuvos Respublikos teismai, neatsisakydami nagrinėti civilinių bylų, kuriose sprendžiami užsienio diplomatų privačių (gyvenamųjų) rezidencijų klausimai (kitas klausimas, kad įgyvendinant tokią jurisdikciją neturi būti pažeidžiama Konvencijos 30-31 straipsniuose garantuojama šių patalpų neliečiamybė ir draudimas taikyti bet kokias vykdomąsias priemones). Konvencijos 31 straipsnio 1(b) dalyje numatyta imuniteto nuo priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos išimtis tuo atveju, kai diplomatas tampa šioje valstybėje atsiradusių paveldėjimo teisinių santykių šalimi. Šios išimties numatymo motyvas buvo tas, kad, atsiradus palikimui, dėl jo kylančiuose paveldėjimo santykiuose paprastai dalyvauja ne vienas, o bent keli suinteresuoti asmenys, todėl būtų nelogiška, kad vien tas faktas, jog viena iš šių santykių šalių naudojasi diplomatiniu imunitetu nuo civilmes jurisdikcijos, taptų pagrindu ginčus dėl paveldėjimo santykių nagrinėti ne palikimo atsiradimo vietos valstybės teismuose. Kaip ir prieš tai aptartos išimties del nekilnojamojo turto atveju, taisyklė, jog ginčus dėl nekilnojamojo turto paveldėjimo sprendžia šio turto buvimo valstybės teismai pagal šios valstybės įstatymus, yra visuotinai pripažįstama tarptautinės privatines teisės norma. Šioje dalyje numatyta formuluotė, kad aptariama imuniteto išimtis netaikoma, jei diplomatas paveldėjimo santykiuose dalyvauja ne ,,kaip privatus asmuo, o atstovaujančios valstybės vardu”[9], apima tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, asmuo po mirties savo turtą skiria kitai (savo pilietybės ir pan.) valstybei, joje gyvenančiam asmeniui ar įsikūrusiai organizacijai arba tiesiog nėra kitų ipėdnių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą (Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta, kad tokiu ir kai kuriais kitais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio turtas pereina Lietuvos valstybei), o šiai valstybei atstovaujančiam diplomatui tenka pareiga tvarkyti su tokiu paveldėjimu susijusius reikalus. Konvencijos 31 straipsnio 1 (c) dalyje numatyta imuniteto išimtis tuo atveju, kai užsienio diplomatas priimančioje valstybėje vykdo profesinę ar komercinę veiklą, nesusijusią su jo tarnybinėmis pareigomis. Šis principas siejasi su Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ,,diplomatas, siekdamas asmeninės naudos, negali užsiimti priimančioje valstybėje privačia profesine arba komercine veikla”[10]. Iš šio straipsnio darytinos bent trys išvados: pirma, tai tampa tarsi pagrindu 31 straipsnyje numatytai imuniteto išimčiai, nes diplomatas, pažeidęs 42 straipsnyje įtvirtintą draudimą, tuo labiau netenka pagrindo apeliuoti į savo privilegijuotą statusą; antra, žodžiai ,,siekdamas asmeninės naudos” leidžia teigti, jog šis draudimas neapima tokios diplomato veiklos priimančioje valstybėje kaip literatūros, meno kūrinių kūrimas, mokslinis ar pedagoginis darbas, jei šios veiklos (kuri gali būti ir mokama) pagrindinis tikslas nėra asmeninės naudos siekimas; ir trečia, šis draudimas netaikomas diplomato šeimos nariams, administracinio-techninio, aptarnaujančio personalo nariams bei ju šeimų nariams, nors Konvencijos 31 straipsnio 1(c) dalyje numatyta imunitetų išimtis jų komercinės ar profesinės veiklos atžvilgiu taikoma lygiai taip pat kaip ir diplomatams (tai liečia, aišku, tik tuos išvardytus asmenis, kurie apskritai turi teisę į imunitetą nuo priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos). Profesinė ar komercinė veikla, numatyta 31 straipsnio 1(c) dalyje, neabejotmai apirna ir tuos atvejus, kai minėti asmenys įsidarbina priimančioje valstybėje samdos pagrindais (pagal darbo, rangos sutartis ir pan.) už atlyginimą. Kaip minėjau, Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtintas draudimas užsiimti profesine ar komercine veikla netaikomas diplomato šeimos nariams, administracinio-techninio, aptarnaujančio personalo nariams bei ju šeimų nariams; tačiau praktikoje tokia veikla dažniausiai užsiima tik diplomatinių atstovybių darbuotojų šeimų nariai, nes užsiimti tokia veikla patiems atstovybių darbuotojams (ne tik diplomatams) paprastai draudžia jų atstovaujamosios valstybės įstatymai. Todėl aktuliausias šia prasme yra diplomatinių atstovybių darbuotojų šeimos narių įsidarbinimas priimančioje valstybeje; šiuo klausimu kai kurios valstybės netgi specialiai numato šią jų teisę (privilegiją) savo teisės aktuose ar dvišaliuose susitarimuose. Tokių dvišalių susitarimų praktika yra gana paplitusi, siekiant palengvinti minėtiems asmenims susirasti darbą, nes tai gali būti problemiška dėl kultūrinių, politinių ar teisinių priežasčių. Šiuose susitarimuose paprastai įtvirtinamas abipusiškumo principas dėl susitariančių valstybių atstovybių darbuotojų šeimos narių įsidarbinimo galimybių viena kitos teritorijoje, pakartojamas imuniteto nuo priimančios valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos netaikymo principas ginčuose, kurie gali kilti iš minėtų asmenų darbo teisinių santykių valstybėje ir pan. Kyla klausimas, ar Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtintas draudimas diplomatams nereiškia, jog 31 straipsnio 1(c) dalis diplomatų profesinės ar komercinės veiklos atžvilgiu praktiškai tampa beprasmė. Tačiau teoriškai įmanomos kelios situacijos, kai diplomatas gali užsiimti privačia profesine ar komercine veikla priimančioje valstybeje (be jau minėtos kūrybinės, pedagoginės ir mokslinės veiklos): 1.valstybės tarpusavio susitarimu leidžia tokią veiklą diplomatams abipusišku pagrindu viena kitos teritonjoje; 2. tokią užsienio diplomatų veiklą leidžia priimančios, valstybės įstatymai. 3. užsienio diplomatas vykdo tokią veiklą savavališkai, pažeisdamas Konvencijos 42 straipsnį. Aptariama išimtis taikytina tik tęstinei komercinei ar profesinei veiklai, bet ne pavieniams aktams, kurie pagal savo pobūdį irgi gali būti laikomi komerciniais. JAV apeliacinio teismo 1996 m. nagrinėtoje Tabion v. Mufti byloje Valstybės departamentas pareiškė, kad straipsnio 1(c) dalyje numatyta komercinė veikla neapima sutartinių santykių dėl prekių ir paslaugų, reikalingų diplomato ir jo šeimos kasdieniam gyvenimui priimančioje valstybėje, pirkimo, nuomos ir pan. Galiausiai reikėtų paminėti dar vieną atvejį, kai aptariamas imunitetas nuo civilinės jurisdikcijos nėra taikomas. Remiantis Konvencijos 32 straipsnio 3 dalimi, tuo atveju, kai imunitetu nuo priimančios valstybės jurisdikcijos besinaudojantis asmuo inicijuoja (pvz.:pateikdasmas civilinį ieškinį) teisminį procesą, jis automatiškai praranda teisę remtis savo imunitetu nuo bet kokių galimų prieš jį nukreiptų priešieškinių, tiesiogiai susijusių su jo pagrindiniu ieškiniu. Iš esmes tai galima laikyti viena iš imuniteto atsisakymo formų (kartu su 32 str. 1 d. numatyta galimybe atstovaujamajai valstybei atsisakyti imuniteto nuo užsienio valstybės junsdikcijos savo diplomatų bei kitų šiuo imunitetu besinaudojančių asmenų atžvilgiu). Reikėtų aptarti diplomatų imuniteto ryšį su draudimo teisiniais santykiais. Praktika rodo, jog didžiausia dalis draudimo klausimų yra susiję su žalos, padarytos diplomatams vairuojant transporto priemones priimančioje valstybėje, atlyginimu. Jungtinės Karalystės teismų praktika šiuo klausimu aiškiai įtvrtino principą, kad draudėjai (draudimo bendrovės) ginčuose dėl žalos atlyginimo negali remtis savo klientų – užsienio diplomatų imunitetu ir atsisakyti atlyginti diplomatų padarytą žalą tretiesiems asmenims, jeigu nustatyta, jog žala padaryta būtent dėl jų kaltės. Šios šalies draudimo įstatymai nustato, kad visų užsienio diplomatinių atstovybių ir diplomatų transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra pivalomas, taip užkertant kelią galimiems atvejams, kai nukentėjęs asmuo nebegalėtų pareikšti ieškinio teisme, jeigu žalą padaręs užsienio diplomatas imtų remtis savo imunitetu. Pagaliau ir Lietuvoje analogiškas privalomasis civilinis draudimas pradėjo veikti. Tačiau mūsiškė praktika šiuo klausimu dar visiškai menka.1.4.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ PATALPŲ NELIEČIAMYBĖ IR JOS UŽTIKRINIMO PRAKTINIAI ASPEKTAI
Vienas iš svarbiausių diplomatinių imunitetų – diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybė. Užsienio diplomatinei atstovybei priimančioje valstybėje yra reikalingos patalpos, kuriose įsikūrusi ji galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Pagal paprotinę tarptautinę teisę jau nuo senų laikų buvo pripažįstamas tokių patalpų neliečiamumas. Konvencija šią paprotinę normą pavertė įstatymu. Pagal šios Konvencijos 1 straipsnio 1 punktą atstovybės patalpos apibrėžiamos kaip ,,pastatai arba pastatų dalys, naudojami atstovybės tikslais, įskaitant atstovybės vadovo rezidenciją, nepriklausomai nuo to, kam jie pnklauso nuosavybės teise, taip pat žemės sklypas aplink atitinkamą pastatą arba jo dalį”[11]. Iš šio apibrėžimo matyti, kad į jį nepatenka kitų užsienio diplomatų (ne atstovybių vadovų) privačios (gyvenamosios) rezidcncijos, nors tuo pat metu Konvencijos 30 straipsnyie pasakyta, kad “privati diplomato rezidencija naudojasi tokia pat neliečiamybe ir apsauga kaip ir atstovybės patalpos”[12], o pagal Konvencijos 37 straipsnio 2 dalį tokį pat statusą turi ir užsienio diplomatinių atstovybių administracinio techninio personalo narių gyvenamosios patalpos. Užsienio diplomatinės atstovybės patalpų statusą priimančioje valstybėje nustato Konvencijos 22 straipsnis: ,,1. Atstovybės patalpos neliečiamos. Priimančios valstybės valdžios atstovai negali į jas įeiti negavę atstovybės vadovo sutikimo. 2. Priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų priemonių atstovybės patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo ir užkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui. 3. Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas jose esantis turtas, taip pat transporto priemonės turi imunitetą nuo kitos, rekvizicijos, arešto ir vykdomųjų veiksmų”[13]. Šiame straipsnyje įtvirtintas esminis diplomatinės atstovybės patalpų statuso elementas – patalpų neliečiamybė. Pati sąvoka ,,neliečiamybė” įvairiose teisinio reguliavimo sferose gali būti suprantama ir apibrėžiama gana įvairiai. E. Denza neliečiamybę šiuolaikinės tarptautinės teisės prasme apibrėžia kaip statusą, suteikiamą patalpoms, asmeniui bei turtui, kurie fiziškai yra kitos suverenios valstybės teritorijoje, tačiau nepriklauso jos jurisdikcijai įprastu būdu. Bet kuriuo atveju diplomatinėje teisėje dauguma autorių šiai sąvokai suteikia du svarbiausius aspektus. Visų pirma atstovybės patalpų neliečiamybė reiškia imunitetą nuo priimančios valstybės institucijų teisinio, prievartinio pobūdžio veiksmų (kratos, rekvizicijos, arešto turtui uždėjimo ir pan.) vykdymo tose patalpose. Be atstovybės vadovo (ar kito diplomato, jei kalbama apie įėjimą į jo gyvenamąją patalpą) sutikimo tarnybinių pareigų vykdymo tikslais į atstovybes patalpas negali įeiti nei policija, nei teismo antstoliai. Priimančios valstybės pareigūnai neturi teisės pažeisti šio imuniteto net ir gaisro ar kitokios stichinės nelaimės atveju (išskyrus jei yra atstovybės vadovo ar kito įgalioto asmens leidimas arba prašyrnas įeiti i patalpas pagalbos suteikimo tikslais), taip pat ir tuo atveju, kai yra duomenų apie piktnaudžiavimą atstovybės patalpų neliečiamybe ir šių patalpų naudojimas yra nesuderinamas su atstovybės funkcijų vykdymu. Antras diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybės aspektas apima aktyvią priimančios valstybės pareigą saugoti šias patalpas nuo privačių asmenų įsiveržimo, pastatų gadinimo, trukdymo atstovybės darbui, atstovaujamosios valstybės ir jos atstovų orumo įžeidimo (deginant vėliavas priešais atstovybės pastatą, įžeidinėjant jos darbuotojus ir pan.). Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl užsienio valstybių diplomatmių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” konkrečiai įvardijamas tik pirmasis neliečiamybės aspektas (11 str. 1-2 d.): ,,Diplomatinės atstovybės patalpos, jose esantis turtas ir jos transporto pnemonės yra neliečiamos. Lietuvos Respublikos valdžios atstovai gali į jas įeiti tik sutikus diplomatinės atstovybės vadovui”[14]. Ši nuostata detaliau išplėtota Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso [6] 194 straipsnyje, kuriame kalbama apie tardymo veiksmų baudžiamajame procese poėmio ir kratos darymo užsienio diplomatinių atstovybių patalpose sąlygas: ,,Daryti poėmius ir kratas diplomatinės atstovybės užimamoje
patalpoje, taip pat patalpoje, kurioje gyvena diplomatnės atstovybės nariai ir jų šeimos, galima tik diplomatinio atstovo prašymu ar sutikimu. Diplomatinio atstovo sutikimas poėmiui ar kratai daryti gaunamas per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Darant poėmius ir kratas nurodytosiose patalpose, yra būtinas prokuroro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų mimstenjos atstovo dalyvavimas”[15]. Taigi galima teigti, jog diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybė pagal Konvencijos 22 straipsnį yra absoliuti. Tačiau neaišku, ar šis absoliutumas visais be išimties atvejais gali būti pagrįstas remiantis galiojančia tarptautine paprotine teise, nes valstybių praktika tais atvejais, kai diplomatinės atstovybės patalpos naudojamos neteisėtais tikslais, yra pernelyg skirtinga. Konvencijos 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ,,Atstovybės patalpos negali būti naudojamos tikslams, nesuderinamiems su atstovybės funkcijomis, numatytomis šioje Konvencijoje …”[16]. Vienu iš tokio atstovybės patalpų naudojimo neteisėtiems tikslams atveju gali būti, pavyzdžiui, kriminalinų nusikaltėlių, kuriuos persekioja priimančios valstybės pareigūnai, taip pat ginklų, narkotinių medžiagų slėpimas ir laikymas šiose patalpose. Tokiais ntvejais akivaizdu, jog diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybe yra piktnaudžiaujama. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, jog šiuolaikinė tarptautinė teisė bei vyraujanti valstybių praktika neleidžia teigti, kad minėti piktnaudžiavimo atvejai priimančios valstybės pareigūnams suteikia teisę prievarta įeiti į atstovybės patalpas ir pažeisti jų neliečiamybę. Tokią išvadą galima daryti iš dalies dėl to, jog pati diplomatinė teisė numato galimybę taikyti konkrečias atsakomąsias priemones, kurios tokiais atvejais gali būti kaip atsakas į diplomatinės atstovybės vykdomas neteisėtas veikas (kaltu asmenų paskelbimas persona non grata, diplomatinių santykių nutraukimas ir kt.) nepažeidžiant atstovybės patalpų neliečiamybės principo. Kita problema, susijusi su atstovybės patalpų neliečiamybės ribomis, kyla vadinamojo būtinojo reikalingumo, arba force majeure, atvejais. Doktrinoje dažnai keliamas klausimas, ar priimančios valstybės įsikišimas, prieš tai negavus atstovybės vadovo sutikimo, tokio pobūdžio atvejais (pvz.: kai atstovybės patalpose kyla gaisras, kuris tuoj gali persinešti į aplinkinius pastatus, arba gresia sprogimas patalpų viduje, jei bus bent kiek uždelsta jį gesinti) gali būti laikomas pateisinamu pagrindu įeiti i diplomatinės atstovybės patalpas, taip bent formaliai pažeidžiant jų neliečiamybę. Aišku, kad tokiais atvejais, priimančios valstybės pareigūnams nesiimant atitnkamų skubių veiksmų kyla reali grėsmė ne tik patalpoms ir jose esančiam turtui, bet dažnai ir žmonių saugumui. Tarptautinės teisės komisijoje svarstant Konvencijos projektą, šiuo klausimu buvo daug diskutuota, tačiau galiausiai apsistota prie dabartinio absoliučios neliečiamybės principo. Šio sprendimo pagrindinis motyvas buvo tai, kad tokios galimybės priimančiai valstybei suteikimas galėtų tapti pretekstu piktnaudžiavimams (pvz.: tyčia sukeliant gaisrą). Teigta, jog potenciali grėsmė atstovybės turtui, jeigu būtu uždelsta tinkamai reaguoti būtinojo reikalingumo atvejais, yra kur kas mažiau pavojinga nei pavojus pakenkti tarpvalstybiniams santykiams dėl diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybės principo pažeidimo. Priimančios valstybės bandymai pasiteisinti, kad jos pareigūnai pažeidę atstovybės patalpų ar jos vadovo rezidencijos neliečiamybę, nežinojo apie tų patalpų diplomatinį statusą, teisine prasme, aišku, yra niekiniai. Tačiau valstybių praktikoje buvo iškilęs ir sudėtingesnis klausimas: ar veiksmai, kuriuos atliko priimančios valstybės pareigūnai, patekę į atstovybės patalpas be jos vadovo sutikimo, gali sukelti kokias nors teisėtas pasekmes? Pavyzdžiui, ar teisėtas bus diplomatiniu imunitetu nesinaudojančio asmens, kurį priimanti valstybė persekioja baudžiamojo proceso tvarka ir kuris buvo sulaikytas prievarta patenkant i užsienio atstovybės patalpas, sulaikymas? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nepateikia nei šiuolaikinė diplomatinė teisė, nei valstybių praktika ir doktrina. Aišku, jog ir šiuo atveju priimanti valstybė yra atsakinga dėl Konvencijos nuostatos, įtvirtinančios atstovybės patalpų neliečiamybės principą, pažeidimo. Tačiau dėl to kylanti šios valstybės tarptautinė atsakomybė, atstovaujamosios valstybės galimi atsakomieji veiksmai dažnai nebeturi nieko bendra su įvykusiu faktu (t.y. su tuo, dėl ko priimanti valstybė įvykdė neliečiamybę pažeidžiančius veiksmus) – valstybės paprastai elgiasi savo nuožiūra (pvz.: Dorf byloje 1973 m. Norvegijos teismas pripažino, jog tarptautinė teisė nedraudžia laikyti asmenį suimtą, jei jis atsitiktinai sulaikytas neliečiamybės statusą turinčiose patalpose. Su aptariamu atstovybės patalpų neliečiamybės aspektu susijęs dar vienas klausimas – patalpų, aplink jas esančio žemės sklypo paėmimas priimančios valstybės visuomeninėms reikmėms. Turto paėmimas tokiu pagrindu yra numatytas daugelio pasaulio valstybių įstatymuose (taip pat ir Lietuvos). Dėl to kyla ir tarptautinio pobūdžio incidentų (pvz.:Baltarusijos atvejis prieš keletą metų). Kyla klausimas, ar ši įstatymuose numatyta teisė gali būti įgyvendinama ir užsienio diplomatinės atstovybės patalpų atžvilgiu. Konvencijoje atsakymo į šį klausimą nepateikiama. Tačiau doktrinos ir valstybių praktikos šiuo klausimu analizė leidžia teigti, kad toks nusavinimas yra galimas ir teisėtas pagal tarptautinę teisę, jeigu yra patenkinami šie reikalavimai: 1.Ši teisė gali būti įgyvendinama tik esant ypač svarbioms aplinkybėms (t.y. šios aplinkybes turi būti dar svarbesnės nei tos, kurioms esant, valstybės įstatymai numato privačioje nuosavybėje esančio turto paėmimą visuomenės poreikiams; be to, būtų neteisėta vienu metu nusavinti kelių atstovybių patalpas, kaip mėginta padaryti. pvz.: Baltarusijoje); 2.Valstybei, kurios atstovybės patalpos nusavintos, turi būti išmokėta greita ir visiška kompensacija; 3.Priimanti valstybė privalo padėti valstybei, kurios atstovybės patalpos nusavintos, per įmanomai trumpiausią laiką susirasti kitas atstovybės reikmėms tinkamas patalpas. Kalbant apie šį patalpų neliečiamybės aspektą, reikėtų paminėti dar ir tai, kad taip pat neleistina priimančios valstybės teismų, kitų teisėsaugos institucijų (pvz.: prokuratūros) pareigūnams tiesiogiai siųsti, įteikinėti teismo šaukimus, kitus dokumentus atstovybės patalpose. Nors pačiame Konvencijos tekste tai konkrečiai nenurodyta, tačiau iš Konvencijos parengiamosios medžiagos aiškiai matyti, jog Tarptautinės teisės komisija laikėsi vienareikšmės nuomonės, kad visi minėto pobūdžio dokumentai turi būti siunčiami diplomatinei atstovybei per priimančios valstybės Užsienio reikalų ministeriją. Kalbant apie diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybės antrajį aspektą – priimančios valstybės aktyvią pareigą saugoti šias patalpas nuo privačių asmenų įsiveržimo, pastatų gadinimo, trukdymo atstovybės darbui, kiekvienos atstovybės apsaugos laipsnis ir pobūdis turi buti proporcingas potencialaus pavojaus ar grėsmės atstovybei laipsniui ir pobūdžiui. Konvencijoje nėra numatyta diplomatinės atstovybės teisė reikalauti stacionarios policijos apsaugos prie kiekvieno atstovybės pastato, atstovybės vadovo rezidencijos ir juo labiau – prie kitų diplomatinio personalo narių rezidencijų. Egzistuoja priimančios valstybės pareiga užtikrinti atstovybės patalpų apsaugą ir ji pati sprendžia,. kokiomis priemonėmis ji geriausiai tą pareigą įvykdys. Kita vertus, priimanti valstybė neabejotinai turi reaguoli į atstovybės darbuotojų ar kitų asmenų pranešimus apie atstovybei gresiantį pavojų, t.y. kad gali būti pažeista jos neliečiamybė, ir imtis atitinkamų prevencijos priemonių. Be to, patirtis rodo, jog saugumo primonės, kurių imasi pačios diplomatinės atstovybės (ypač tų valstybių, kurių atstovybių užpuldinėjimo grėsmė dėl politinių, etninių ir kitokių motyvų yra didžiausia), yra veiksmingiausia garantija siekiant užtikrinti jų patalpų neliečiamybę. Todėl priimanti valstybė privalo visų pirma skatinti tokių valstybių diplomatines atstovybes organizuoti savo pačių apsaugą, sudarydama tam reikiamas sąlygas (leisdama įsigyti ginklų, naudoti specialiąsias apsaugos priemones ir t.t.), o antra, užtikrinti, kad jos policijos pareigūnai ypač budriai saugotų atstovybės patalpas, bendradarbiaudami šiuo tikslu su atstovybės pareigūnais. Skiriamos dvi atstovybių patalpų apsaugos rūšys: išorinė ir vidinė apsauga. Priimančios valstybės pareiga ir uždavinys – būtent išorinė apsauga. Tuo tarpu vidine apsauga rūpinasi pati atstovaujamoji valstybė, atsižvelgdama į priimančioje valstybėje turimus interesus, politinę, kriminogeninę padėtį bei kitokias aplinkybes. Dažniausiai tokia vidinė apsauga vykdoma naudojantis technikos priemonėmis, savu darbuotojų (sargybinių) pagalba, taip pat samdant privačias saugos firmas. Priimančios valstybės imasi įvairiausių apsaugos priemonių, siekdamos užtikrinti jose įsikūrusių užsienio diplomatinių atstovybių patalpų apsaugą. Dažniausiai naudojamos įvairios technikos priemonės (signalizacija, vaizdo kameros, vykdomas sustiprintas patruliavimas atstovybės rajone arba steigiami stacionarūs policijos postai). Estiįoje, pavyzdžiui, šios šalies policijos vykdoma užsienio diplomatinų atstovybių patalpų bei šių atstovybių vadovų rezidencijų apsauga, atsižvelgiant į rizikos laipsnį, gali būti 4 lygių: 1. technikos priemonės: – vietinė signalizacija, sujungta su valdymo centru, – stebėjimo kamerų, sujungtų su valdymo centru, sistema, – radijo pavojaus sistema, sujungta su valdymo centru; 2. mobilūs patruliai; 3. stacionarūs postai; 4. asmens sargybiniai. Pirmo ir antro lygio apsauga taikoma visų diplomatinių atstovybių patalpoms bei jų vadovų rezidencijoms. Trečio lygio apsauga taikoma tais atvejais, kai nuolatinis ryšys su valdymo centru yra neįmanomas arba kai neįmanoma pakankamai operatyviai reaguoti į pavojaus signalą. Ketvirto lygio apsauga taikoma, kai kyla išskirtinė gresmė ir jokios kitos apsaugos priemonės nėra pakankamos. Jeigu į atstovybės patalpas neteisetai įsibraunama (ir dažniausiai šiose patalpose esantys žmonės paimami įkaitais), atstovybės vadovo prašymu priimanti valstybė, pasitelkusi policiją, specialiąsias pajėgas ir kitas priemones, privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išvaduoti įkaitai ir suimti įsibrovėliai ir pan. Jeigu pats atstovybės vadovas yra paimtas įkaitu, priimanti valstybė, siekdarna gauti sutikimą įsiveržti į patalpas įkaitų išvadavimo tikslais, turi gauti pačios atstovaujamosios valstybės sutikimą. Toks atstovybės vadovo ar jo atstovaujamos valstybės sutikimas yra būtinas bet kuriuo atveju, kad ir kokio neatidėliotinumo reikalas iškiltų; pavyzdžiui, Gvatemalos specialiųjų pajėgų veiksmai prieš užimtą Ispanijos ambasadą šioje šalyje 1980 m., negavus paties Ispanijos ambasadoriaus prašyrmo imtis šių veiksmų sukėlė viso diplomatinio korpuso Gvatemaloje protestą, ir Ispanija iš karto nutraukė diplomatinius santykius. Kita situacija, kai dėl privačių (t.y. neveikiančių priimančios valstybės vardu ar pagal jos įsakymus) asmenų įsiveržimo į atstovybės patalpas, šių patalpų užėmimo, įkaitu jose paėmimo gali kilti nepasitenkinimas priimančia valstybe ar netgi jos tarptautinė teisinė atsakomybė dėl savo pareigų pagal Vienos konvencijos 22 straipsnį nevykdymo arba netinkamo vykdymo, yra susijusi su tuo, kad priimanti valstybė nenumatė, tačiau privalėjo numatyti užsienio diplomatinei atstovybei gresiantį pavojų ir apie jį informuoti atstovybės darbuotojus. Taip iš dalies buvo ir garsiosios Peru įkaitų krizės Japonijos ambasadoje Limoje 1996-1997 m. atveju. Jai pasibaigus, Peru prezidentas oficialiai atsiprašė Japonijos už tuos įvykius. Irano įkaitų krizė 1975-1980 m., kai buvo užgrobta ir nusiaubta JAV ambasada Teherane, o jos darbuotojai buvo laikomi įkaitais daugiau kaip metus, tapo šiurkščiausiu tarptautinės paprotinės teisės bei Vienos Konvencijos (ypač jos 22 str.) pažeidimu bent jau XX amžiuje. Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino Iraną kaltu tiek dėl to, kad jis nesiėmė reikiamų prevencijos priemonių apsaugoti atstovybės patalpas nuo ginkluotų maištininkų įsiveržimo, tiek dėl to, kad nesiėmė reikiamų priemonių išvaduoti įkaitus ir nubausti pagrobėjus. Jeigu pripažįstama, jog priimanti valstybė nesiėmė reikiamų prevencijos priemonių tam, kad užkirstų kelią įsiveržimui į užsienio diplomatinės atstovybės patalpas arba kad nebūtų padaryta toms patalpoms žala, kyla jos tarptautinės teisinės atsakomybės klausimas, kuris dažniausiai išsprendžiamas atlyginant atstovaujamajai valstybei jos patirtą žalą. Tai yra visuotinai pripažinta paprotinės tarptautinės teisės norma. Be to, valstybių praktika rodo ir kitą aiškią tendenciją: priimanti valstybė paprastai sumoka kompensaciją net ir tuo atveju, kai jokia jos kaltė dėl pareigų pagal Konvencijos 22 straipsnį nevykdymo ar netinkamo vykdymo negali būti įrodyta. Konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų priemonių užkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui . JAV Kongresas dar 1938 m. priėmė rezoliuciją, uždraudusią (negavus išankstinio atitinkamos policijos įstaigos leidimo) Kolumbijos apygardoje arčiau kaip 500 pėdų iki pastatų, kuriuose įsikūrę bet kurios užsienio valstybės atstovai, diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos, išskleisti bet kokią vėliavą, plakatą ir kitokią vaizdinę priemonę, kuri įžeistų ar smerktų atitinkamą valstybę, jos vykdomą politiką, taip pat šiais tikslais organizuoti bet kokius susirinkimus. Panašių tikslų siekiama ir 1993 m. gruodžio 2 d. priimtame Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme įtvirtintomis nuostatomis. Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,Susirinkimai prie … užsienio diplomatinių atstovybių gali būti organizuojami ne arčiau kaip 25 metrai nuo pagrindinio įėjimo į šiuos pastatus bei objektus, ir visais atvejais garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų”[17]. Įstatymo 17 straipsnyje numatyti pagrindai, kada policijos pareigūnai turi teisę imtis priemonių priverstinai nutraukti susirinkimą; tarp kitų pagrindų, nustatyta, kad susirinkimas nutraukiamas, jeigu jo organizatoriai ar dalyviai ,,individualiais ar grupiniais veiksmais trikdo ar kelia realią grėsmę sutrukdyti … valstybinių įstaigų, organizacijų ar savivaldybių normailą veiklą”[18]; šiuo alveju nėra aišku, ar žodžiai ,,valstybinės įstaigos” reiškia ir užsienio valstybių diplomatines atstovybes.1.5.VALSTYBIŲ ATSTOVYBIŲ IR VALSTYBIŲ ATSTOVŲ STATUSAS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE
Tarptautinių organizacijų diplomatinę veiklą reglamentuoja jų įstatai, atitinkamos tarptautinės konvencijos bei sutartys su valstybėmis, kuriose yra įsikūrusios tų organizacijų būstinės. Todėl valstybių nuolatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose ir tose organizacijose dirbantys valstybių atstovai turi paklusti šių dokumentų reikalavimams. Antra vertus, atstovybės tarptautinėse organizacijose steigiamos valstybės atstovavimo, jos interesų gynimo, informacijos rinkimo bei kitoms tarptautinės teisės leidžiamoms funkcijoms vykdyti, todėl jas steigiančiosios valstybės suinteresuotos, kad ir tos atstovybės bei jų personalas turėtų atitinkamas privilegijas ir imunitetus. Valstybių atstovybių bei valstybių atstovų tarptautinėse organizacijose statusą apibrėžia 1975 m. kovo 14 d. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universaliomis tarptautinėmis organizacijomis, 1946 m. vasario 13 d. Konvencija dėl Jungtinių Tautų privilegijų bei imunitetų ir 1947 m. lapkričio 21 d. Konvencija dėl specializuotųjų agentūrų privilegijų ir imunitetų. Tarptautinių organizacijų būstinės dažniausiai įkuriamos sudarius sutartį su valstybe, kurioje numatoma tą būstinę steigti. Tose sutartyse paprastai taip pat numatomos nuostatos dėl valstybių atstovybių ir valstybių atstovų statuso bei jų imunitetų. Pavyzdžiui, dėl pagrindinės būstinės ir dėl skyriaus Ženevoje JTO yra sudariusi tokias sutartis su JAV ir Šveicarija, UNESCO – su Prancūzija ir t.t. Valstybių nuolatinių atstovybių tarptautinėse organizacijose statusas diplomatinės teisės požiūriu yra artimas diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse statusui. Panašūs būna ir tose atstovybėse bei ambasadose dirbančių diplomatų imunitetai ir privilegijos. Tie imunitetai ir privilegijos paprastai būna didesni, negu pačių tarptautinių organizacijų pareigūnų.
2.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ FUNKCIJOS
2.1.FUNKCIJOS DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS, KAIP VIENO VIENETO
Diplomatinių atstovybių funkcijos nustatytos 1961 metų diplomatinų santykių Vienos Konvencijoje: a) atstovauti siunčiančiai valstybei priimančioje valstybėje; b) ginti siunčiančios valstybės ir jos piliečių interesus priimančioje valstybėje, kiek tai leidžia tarptautinė teisė; c) vesti derybas su priimančios valstybės vyriausybe; d) gauti, teisėtais būdais rinkti ir perduoti siunčiančios valstybės vyriausybei informaciją apie padėtį ir įvykius priimančioje valstybėje; e) skatinti draugiškus siunčiančios ir priimančios valstybių santykius, plėtoti ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą. Kartu su tuo diplomatinės atstovybės gali vykdyti ir konsulines funkcijas. 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 5 straipsnyje pateikiamas konsulinių funkcijų sąrašas nėra baigtinis – čia pateikta bendra samplaika konsulinių funkcijų, kurias reikėtų sugrupuoti. Tarptautinės teisės teorijoje nėra bendros nuomonės dėl šių funkcijų klasifikacijos ir įvairūs autoriai jas grupuoja skirtingai. Štai keli variantai pagrindinių konsulinių funkcijų: Konsulinių funkcijų klasifikacija pagal L.Oppenheimą – 1. Prekybos ir pramonės plėtra. 2. Navigacijos priežiūra. 3. Notarinės funkcijos. 4. Gynybos funkcijos. Viešoji tarptautinė teisės enciklopedija pateikia tokią klasifikaciją – 1.Piliečių gynyba. 2.Notarinės ir registracinės funkcijos. 3.Administracinės funkcijos. 4.Teisminės funkcijos. 5.Įpėdinystės funkcijos. 6.Navigacinės funkcijos. 7.Kitos funkcijos. Tautų Sąjungos Komiteto pateikta klasifikacija – 1.Funkcijos susijusios su prekyba. 2.Atstvaujamos valstybės piliečių gynyba. 3.Administracijos funkcijos. 4.Kitos funkcijos. Konsulinių funkcijų klasifikaciją pagal B.Seną – 1.Verslo ir prekybos skatinimas. 2.Atstovaujamos valstybės ir jos piliečių interesų gynyba. 3.Atstvaujamos valstybės piliečių repatriacija. 4.Funkcijos susijusios su palikimu. 5.Notarinės funkcios. 6.Santuokų įforminimas. 7.Navigacinės funkcijos. 8.Draugiškų santykių plėtra. Konsulinių funkcijų klasifikacija pagal V.Jaruševičių – 1.Atstvaujamos valstybės piliečių teisių ir interesų gynyba. 2.Atstvaujamos valstybės interesų gynyba. 3.Notarinės ir registracinės funkcijos. 4.Funkcijos, vykdomos laivų ir orlaivių atžvilgiu. 5.Kitos funkcijos. Kaip ir viso civilizuoto pasaulio taip ir Lietuvos Respublikosįstatymai atitinka 1961 metų Vienos Konvencją. ,,Lietuvos Respublikosdiplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdošias funkcijas: 1. atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su valstybe oficialius santykius; 2. įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius; 3. derasi su valstybės vyriausybe; 4. gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus; 5. gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius; 6. skatina Lietuvos Respublikos ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo; 7. platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.
Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę”[19]. Atstovybės vadovas (ar bet kuris jos diplomatas) gali veikti kaip savo valstybės atstovas bet kurioje tarptautinėje organizacijoje. Šiuo atveju nėra reikalo informuoti apie tai valstybės, kurioje jis akredituotas, ir ji dėl to negali prieštarauti. ,,Lietuvos Respublikos atstovybė prie tarptautinės organizacijos vykdo šias funkcijas: 1. tarptautinėje organizacijoje atstovauja Lietuvos Respublikos interesams bei juos gina; 2. įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius; 3. palaiko ryšius tarp Lietuvos Respublikos ir tarptautinėsorganizacijos; 4. derasi su tarptautine organizacija; 5. gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą; 6. užtikrina Lietuvos Respublikos suinteresuotų institucijų dalyvavimą tarptautinės organizacijos veikloje; 7. platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas; 8. padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir uždavinius”[20].2.2.DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS VADOVO FUNKCIJOS
Pagal priimančiojoje valstybėje esamą praktiką diplomatinės atstovybės vadovas pradeda vykdyti savo funkcijas arba nuo įgaliojamojo rašto įteikimo valstybės vadovui dienos, arba nuo to laiko, kai jis apie atvykimą dirbti į atstovybę pranešė užsienio reikalų ministrui ir įteikė jam įgaliojamojo rašto kopiją. Atstovybės vadovas yra atsakingas už visą atstovybės veiklą. Jis gali (paprastai taip ir daro) pavesti įvairias funkcijas savo personalui, tačiau tik jis vienas yra atsakingas už visas atstovybės veiklos sritis ir savo vyriausybei, ir tai, prie kurios jis yra akredituotas. Atstovybės vadovas paprastai turi atlikti šias pareigas, nepaisant to, kokio dydžio yra atstovybė ir kiek ji turi darbuotojų: 1. Formuoti diplomatinę politiką. 2. Perduoti jį priimančios valstybės vyriausybei savo vyriausybės požiūrį į svarbius bendrų interesų ir bendros politikos reikalus, būti komunikacijos kanalu tarp abiejų vyriausybių.
3. Informuoti savo ministeriją apie svarbius politinius ir ekonominius įvykius, turinčius tiek tiesioginės reikšmės (kaip valstybės biudžetas ar ministrų keitimas), tiek ir netiesioginės (pvz.: socialinių ar ekonominių sąlygų pakitimai ar tendencijos), ir komentuoti trečiųjų šalies jėgų požiūrius (pvz.: straipsnius vietinėje spaudoje, kitų 1 pav. Nuotrauka iš ,,Lietuvos ryto” 2002 05 09 diplomatų nuomones. Vienas tokių atvejų neseniai pasitaikė Jungtinėse Amerikos Valstijose – M.Wilbonas, 1miljono 100 tūkstančių tiražu leidžiamo dienraščio “The Washington Post” sporto apžvalgininkas, pavadinęs visų laikų geriausią Lietuvos krepšininką Arvydą Sabonį rusu, sulaukė Lietuvos Respublikos ambasados diplomatų protesto. Lietuvos ambasados spaudos sekretorius Rolandas Kačinskas nusiuntė laišką M.Wilbonui ir “The Washington Post”, prašydamas paskelbti pataisymą. Jis savo oficialiame pasisakyme teigia, ,,Esu tikras, jog jūs žinote, kad A.Sabonis buvo ir yra geriausias Lietuvos žaidėjas. Lietuvių krepšininkų žaidimas sovietų rinktinėse nepadarė jų rusais”[21]. Tai ne vienintelis ir ne pirmas kartas, kai mūsų šalies ambasada Vašingtone turi aiškinti amerikiečiams apie Lietuvą ir protestuoti dėl lietuvius užgaunančių apibendrinimų. Pernai ambasadorių Vašingtone Vygaudą Ušacką papiktino amerikiečio rašytojo Jonathano Franzeno bestseleryje ,,Pataisos” (,,The Corrections”) pateiktas karikatūriškas Lietuvos vaizdas. JAV nacionalinį knygos apdovanojimą pelniusiame romane Vilnius aprašytas kaip nuolat kenčiantis maisto ir energijos stygių miestas, kur iš bado žmonės valgo arklieną, o pati sostinė valdoma nusikalstamų grupuočių. Laiške J.Franzenui Lietuvos ambasadorius Všingtone Vygaudas Ušackas dėstė: ,,Lietuvos aprašymas jūsų knygoje mane suglumino. Nors tai tik grožinis kūrinys, skaitytojų akyse jis gali sukurti iškreiptą Lietuvos vaizdą”[22]). 4. Žinoti, kas yra įtakingi žmonės ir kokie yra jį priėmusios valstybės nacionalinio potencialo šaltiniai. 5. Savo oficialiu ir asmeniniu elgesiu daryti garbę savo šaliai. 6. |gyti kuo platesnį ir įvairesnį draugų ratą, kad būtų galima realizuoti 1, 3, 4, 5 reikalavimus. Atstovybės diplomatinės politikos formavimas — svarbiausia jos vadovo pareiga. Tai atlikti jam padeda pagrindiniai patarėjai — įvairių atstovybės skyrių vadovai. Diplomatinė atstovybės politika geriausiai gali būti apibrėžta kaip teigiamo požiūrio j visus reikalus, kuriuos sprendžia abi valstybės, formavimas. Tai politinių sprendimų, politinės nuovokos ir politinės išminties rezultatas, pagrįstas subtiliu dviejų valstybių gyventojų ir jų vyriausybių supratimu ir pažinimu. Ši politika gali reikštis atstovybės vadovo rekomendacijomis savo vyriausybei ar prašant paaiškinti gautas instrukcijas ir siūlant kitokį požiūrį, arba mėginant įteigti priimančiai vyriausybei, kad komunikatas, kurį jam nurodyta perduoti savo vyriausybei, turėtų būti dar kartą svarstomas. Diplomatinė politika atsispindi taip pat patarimuose besilankantiems politikams ir verslininkams, kaip bendrauti su žmonėmis ir spręsti problemas. Būtent tuo, t. y. diplomatinės politikos formavimo funkcija, diplomatinė atstovybė ir skiriasi nuo pašto kontoros.
2.3.FUNKCIJŲ PASISKIRSTYMAS TARP DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS PADALINIŲ, PERSONALO
Be diplomatų diplomatinėse atstovybėse dirba administracinis ir techninis bei aptarnavimo personalas, samdomas administracinei, buhalterinei, archyvinei, vertėjavimo, techninių priemonių aptarnavimo ir ūkinei tarnybai. Aptarnavimo personalas ir kai kurie administracinio bei techninio personalo darbuotojai dažnai būna priimančiosios valstybės piliečiai.
Administracija ir koordinavimas
Britanijos diplomatinėje tarnyboje vienas darbuotojas (kanceliarijos vedėjas) paprastai yra atsakingas už dvi svarbias funkcijas: atstovybės veiklos koordinavimą ir jos administracinio darbo priežiūrą. Kitų šalių tarnybose šias funkcijas atlieka atstovybės vadovo pavaduotojas arba jas pasidalina vyresnysis (politikos) sekretorius ir administracijos darbuotojas. Kanceliarijos vedėjas užtikrinta, kad visa korespondencija būtų tvarkoma laiku ir kad visų atstovybės skyrių veikla būtų tinkamai koordinuojama, o personalas būtų organizuotas ir gerai jaustųsi darbe, kad komunikacijos ir atstovybės patalpos būtų saugios ir tinkamai prižiūrimos. Labai svarbu ir gera personalo savijauta, reikia rūpintis, kad ir jaunesnieji nariai bei neturintys diplomatinių privilegijų nepasijustų vieniši ir nepatirtų kitų neigiamų išgyvenimų. Taip pat svarbi kanceliarijos vedėjo pareiga — sudaryti ir nuolat atnaujinti vietinės informacijos kartoteką, pravarčią naujam atstovybės vadovui ar jos darbuotojui. Į tokią kartoteką paprastai įtraukiama: 1. Valstybės, kurioje įsikūrusi atstovybė, užsienio reikalų ministerijos ir kitų ministerijų ar institucijų, su kuriomis atstovybė turi reikalų, struktūra, pažymima, kuris skyrius kokius reikalus tvarko, kaip gauti reikalingą informaciją, į ką galima kreiptis ir ko derėtų vengti. 2. Glausta priimančios valstybės naujųjų laikų istorijos apžvalga. 3. Buitinė informacija personalo nariams; medicinos aptarnavimas, stomatologai, turizmas, sportas, klimatas, būstas, namų ruošos paslaugos, mokyklos, bažnyčios ir t. t. Paprastai ši informacija siunčiama į savo šalies užsienio reikalų ministerijos personalo departamentą, kad būsimieji atstovybės nariai galėtų iš anksto susipažinti. 4. Sąrašas įžymių ar naujų perspektyvių asmenų politinėje, karinėje, administracinėje, pramonės, komercijos, akademinėje ir socialinėje srityje. Turėdamas tokią informaciją, naujas atstovybės vadovas gali greitai susivokti naujojoje vietoje. Be kita ko, jis iškart žino, kokie žmonės gali būti reikšmingi ginant jo šalies interesus, be to, tai gali padėti išvengti etiketo klaidų, jam lengviau priiminėti svečius.
Sekretoriatas ir archyvai
Sekretoriato ir archyvų darbuotojai, tvarkantys konfidencialius raštus, paprastai yra tos šalies, kuriai atstovauja jų diplomatinė atstovybė, piliečiai, nors nepolitiniai skyriai (pvz.: kultūros ar komercijos) gali samdyti ir vietinius gyventojus, su sąlyga, kad jų sekretoriatas ir archyvas bus atskiras. Tvarkyti efektyvią, gerai kataloguotą dokumentų sistemą nelengva, bet tai nepaprastai svarbu.
Saugumas
Saugumo personalo pareiga — užtikrinti, kad niekas neteisėtai nepatektų į atstovybės patalpas; kad su reikalais atėję interesantai negalėtų gauti konfidencialios informacijos, kad prie kartotekos ir archyvų galėtų prieiti tik asmenys, turintys tokią teisę. Beveik visada saugumo personalas yra atstovaujamos valstybės piliečiai.
Technikos ir komunikacijos skyrius
Techninis personalas pirmiausia rūpinasi komunikacijomis. Jie turi užkoduoti ir iškoduoti, užšifruoti ir dešifruoti, prižiūrėti (jei reikia, ir taisyti) radijo siųstuvus ir imtuvus (tose atstovybėse, kurioms priimanti valstybė leido naudoti tokias komunikacijos priemones), fakso ir telekso aparatus, užkodavimo ir iškodavimo įrenginius ir pan. Toks darbas yra slapto pobūdžio, todėl ir darbuotojai paprastai būna atstovaujamos valstybės piliečiai.
Vietinis personalas
Dalis administracinio personalo ir sekretoriato yra priimančios šalies gyventojai, samdomi nekonfidencialioms pareigoms. Tokie darbuotojai gali būti nepaprastai naudingi, nes jie atstovybėje dirba ilgesni laiką, gerai pažįsta šalies papročius, politiką ir asmenis. Paprastai jie dirba komercijos, konsuliniame ir informacijos skyriuose bei kaip vertėjai.
Buhalterija
Toks padalinys neišvengiamas, nes jei ši sritis apleista, atstovybė gali turėti daugiau bėdų, negu jų gali atnešti visi kiti skyriai kartu sudėjus. Aplinkybėms leidžiant, samdomas kompetentingas buhalteris, paprastai šalies, kurioje įkurta atstovybė, gyventojas. Gera buhalterinės veiklos apskaita įgalina laiku apmokėti vietines sąskaitas — juk dažnai
dėl laiku nesumokėtų sąskaitų ir su tuo susijusio nepasitenkinimo gali niekais pavirsti tie geri santykiai, kuriuos atstovybei buvo pavykę užmegzti.Komercijos skyrius
Komercijos skyriaus vadovo pareiga — visokeriopai rūpintis savo šalies prekybiniais interesais, padėti apsilankiusiems verslininkams, atsakyti į specialius klausimus ir šiaip teikti bendrąją informaciją, leidžiančią formuoti savo šaliai palankią prekybos politiką, o jos prekybininkams — įvertinti vietinę rinką ir ja pasinaudoti. Be kita ko, šis pareigūnas studijuoja muitų tarifų pakeitimus, kvotas ir importo taisykles bei kontraktų sudarymo galimybes. Jis pataria atstovybės vadovui, ar reikėtų atkreipti priimančios šalies vyriausybės dėmesį į tam tikrus veiksmus ir politikos pokyčius, kurie gali pakenkti jo atstovaujamos šalies interesams. Rūpindamasis savo šalies interesais, jis neišvengia ir vietinių verslininkų paklausimų, į kuriuos stengiasi kuo geriau atsakyti, kad išlaikytų gerus santykius.
Konsulinis skyrius
Konsulinė jstaiga, įsikūrusi sostinėje, paprastai yra tiesiogiai pavaldi diplomatinės atstovybės vadovui ir dažniausiai yra atstovybės patalpose. Tačiau praktiškai tai atskiras vienetas, kuris tvarkosi pagal savo taisykles, jo vieklą nustato atskiri konsuliniai statutai.
Spaudos ir informacijos skyrius
Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas turi žinoti, kas šioje konkrečioje šalyje formuoja naujienas ir kaip jos atsiranda, kad galėtų kuo efektyviau pateikti informaciją apie šią šalį. Informacijos pareigūnas ne tik palaiko gerus santykius su operatyviosios informacijos priemonėmis — spauda, radiju, televizija, — bet ir naudojasi galimybe platinti informacinius biuletenius žmonėms, kurie domisi jo šalimi ir simpatizuoja jai. Paprastai jam reikia vertėjo, geriausiai vietinių gyventojų, pagalbos, nes straipsnis tik tada bus naudingas, jei bus parašytas tos šalies kalba. Visada reikia turėti omenyje, kad masinės informacijos priemonės daro didžiulį poveikį viešajai nuomonei, o ji savo ruožtu daro vis didesnę įtaką šalies užsienio politikos formavimui.
Dar visai neseniai buvo ryškus skirtumas tarp karjeros diplomato, dirbančio politinių santykių srityje, ir atašė, kuris domėjosi tik tam tikra sritimi. Pirmasis buvo diplomatinės tarnybos narys, iš tiesų tarpininkas tarp savo ir priėmusios šalies užsienio reikalų ministerijų, antrasis — kitos ministerijos narys, nors ir pavaldus atstovybės vadovui, bet pirmiausia jis rūpinosi savo ministerijos interesais. Gausėjant specializuotam personalui didelėse diplomatinėse atstovybėse, skirtumas tarp šių kategorijų mažėjo, pvz.: dabar teisės arba darbo klausimus gali tvarkyti arba atašė, arba diplomatinio personalo sekretoriai. Tačiau labai svarbu, kad jų darbas būtų suderintas su visos atstovybės veikla.
Ginkluotųjų pajėgų atašė
GinkJuotųjų pajėgų atašė paprastai yra Ginkluotųjų pajėgų karininkai, kurie tam tikram laikotarpiui skiriami į diplomatinę atstovybę. Viena pagrindinių karo, karo laivyno ar aviacijos atašė funkcijų yra tiesiogiai arba labai svarbiais klausimais per atstovybės vadova pranešti apie pasikeitimus jo interesų srityje atitinkamoms tarnyboms. Tam tikrais atvejais jis gali tarpininkauti karinių medžiagų prekyboje; daugelyje kraštų jis kviečiamas į karinius manevrus. Didžiosios valstybės savo diplomatinėse atstovybėse kartais turi net atskirą padalinį – karinį atašatą, kuriame dirba keli specializuoti kariniai atašė. Kariniai atašė skiriami ir kariniai atašatai steigiami valstybių dvišaliais susitarimais.
Kultūros ir švietimo atašė
Anksčiau, kai vyriausybės daugiau dėl nieko negalėdavo susitarti, jos sudarydavo kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Šiandien kultūros atašė gali labai daug nuveikti stiprindamas valstybių tarpusavio supratimą bei geranoriškumą, organizuodamas pasikeitimą specialistais, pasaulinio garso menininkų gastroles, rūpindamasis stipendijų skyrimu ar savo šalies kalbos mokymu. Kartais kultūros atašė skiriamas asmuo, pasižymėjęs kuriame nors kultūros bare; tada jo padėjėju paskiriamas geras administratorius. Kartais skiriamas ir kultūros, ir švietimo atašė.
Kiti atašė
Valstybės gali skirti tiek atašė, kiek joms reikia ir kiek jos gali priimti. Atašė funkcijos nusakomos jau jų pavadinimais, pvz.: darbo, žemės ūkio, žvejybos, mokslo, pramonės, civilinės aviacijos, socialinių santykių, turizmo, teisės reikalų, imigracijos, laivininkystės atašė ir t.t. Kai kuriose atstovybėse reikšmingi atstovybės darbuotojai yra kapelionai, jie gali būti diplomatinio personalo nariai ir turėti diplomatinį statusą.
Duajenas
Oficialiose ceremonijose bei kituose protokolinio pobūdžio renginiuose pagal tarptautinį paprotį diplomatiniam korpusui atstovauja seniausiai toje valstybėje akredituotas ambasadorius arba Vatikano nuncijus, vadinamas duajenu (pranc. doyen – vyriausias amžiumi asmuo, dekanas). Valstybėse, kuriose vyrauja katalikų religija, iš jų ir Lietuvoje, duajeno funkcijas paprastai atlieka Vatikano nuncijus. Be šių atstovavimo funkcijų duajenas prireikus gina diplomatinio korpuso narių teises (pavyzdžiui, kai pažeidžiami tarptautinės teisės garantuoti diplomatiniai imunitetai), sprendžia asmeninio pobūdžio ginčus tarp diplomatinio korpuso narių, supažindina naujai atvykusius diplomatinių atstovybių vadovus su buvimo valstybės papročiais bei diplomatinio korpuso veiklos tradicijomis, kai kada koordinuoja diplomatinio korpuso susitikimus su tos valstybės vadovais. Tokią techninio-administracinio, aptarnaujančiojo personalo bei atstovybės padalinių gausą sąlygojo diplomatinių atstovybių funkcijų įvairovė ir sudėtingumas.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Nesigailiu pasirinkęs šią savo diplominio darbo temą ,,Diplomatinių atstovybių statusas ir jų funkcijos”, nes jį ruošdamas sužinojau daug mane dominusių dalykų, susijusių su diplomatinėmis atstovyvėmis. Sužinojau ir savo darbe išdėsčiau jų paskirtį ir vietą tarptautiniuose santykiuose. Supratau ir aprašiau atstovybių vadovų svarbą ir indėlį diplomatinėje atstovybėje. Detaliai susipažinau, stengiausi tai atspindėti darbe, su diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis, ypač su, mano manymu, svarbiausiais iš jų. Galvoju, kad diplomatiniai imunitetai ir privilegijos yra pagrindas visam diplomatiniam statusui, užtikrinimas, kad diplomatinis darbas bus atliktas tinkamai. Be abejo, tai padaryti nelengva, todėl ir Konvencijos, kiti teisės aktai, reglamentuojantys diplomatinį statusą, imunitetus ir privilegijas, yra gana painūs, ypač, kai juos reikia pritaikyti praktikoje. Dėl tokios painiavos bei neretai gana dviprasmiškų situacijų, kartais nepavyksta išvengti ir nesusipratimų. Taip pat pasistengiau išvardinti, bent jau, pagrindines funkcijas, atliekamas diplomatinių atstovybių, parodyti pasiskirstymą vykdomais darbais. Siūlau vyriausybėms negailėti pinigų, steigiant diplomatines atstovybes, nes šios yra nepakeičiamos valstybių tarpusavio santykiams palaikyti ir plėtoti. Ypač šiais laikais, kai valstybės yra labai viena nuo kitos priklausomos-tiek ekonominiu, tiek kariniu, tiek ir kitais atžvilgiais. Sunkiau ką nors pasiūlyti diplomatinių imunitetų bei privilegijų taikymo klausymais, kur ne visuomet sutampa valstybių praktika ir patyrusių teisininkų nuomonės. Tačiau šia tema aš turiu savo nuomonę. Manau, kad taikant diplomatinius imunitetus ir privilegijas, labai griežtai apibrėžtus Vienos Konvencijoje, reikėtų atsižvelgti į praktinę to klausymo pusę ir neabsoliutinti Konvencijos normų. Žinoma, logiškai ir liberaliai traktuojant tas normas, reikia būti atidiems, kad šios nebūtų pažeistos. Manau, kad savo tikslus, rašydamas šį diplominį darbą, pasiekiau – sužinojau ir plačiai aprašiau tai, ką buvau sumanęs, pateikiau ne vieną pavyzdį.
LITERATŪRA
1. Lietuvos Republikos baudžiamojo proceso kodeksas//Valstybės žinios.1961, Nr. 18-148//www.lrs.lt 2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas//Valstybės žinios. 1964, Nr. 19-139//www.lrs.lt 3. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas//Valstybės žinios. 1999, Nr. 7-140//www.lrs.lt 4. Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsienio respublikų diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje”//Valstybės žinios. 1991, Nr. 29-791//www.lrs.lt 5. Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas//Valstybės žinios. 1993, Nr. 69-1291// www.lrs.lt 6. ,,Valstybės pagrindai”. KTU. Kaunas. 1997 7. ,,Šiualaikinė valstybė”. KTU. Kaunas. 1999 8. R. G. Feltham ,,Diplomatijos vadovas” .Vilnius. Alma littera. 1997 9. A. Paksas ,,Jurisprudencija”. 2000
———————–1Letuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt[1] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt[2] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt[3] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatiniųatstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www.lrs.lt[4] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A.Paksas,,Jurisprudencija” , 2000
[5] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas / www.lrs.lt[6] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas / www.lrs.lt[7] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A.Paksas,,Jurisprudencija” , 2000[8] Vienos Konvencija ,,,Dėl diplomatinių santykių” / A.Paksas,,Jurisprudencija” , 2000[9] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas,,Jurisprudencija” , 2000[10] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas,,Jurisprudencija” , 2000[11] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas,,Jurisprudencija” , 2000
[12] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas,,Jurisprudencija” , 2000
[13] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatiniųatstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www/lrs.lt[14] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatiniųatstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www/lrs.lt
[15] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas,,Jurisprudencija” , 2000[16] Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas/ www.lrs.lt[17] Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas/ www.lrs.lt[18] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt[19] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt[20] ,,Lietuvos ryto” dienraštis/ 2002 05 09[21] ,,Lietuvos ryto” dienraštis/ 2002 05 09