Lietuvos diplomatija

TURINYS

Įvadas 4
1.Diplomatinių atstovybių statusas 5
1.1.Diplomatinių atstovybių samprata ir paskirtis 5
1.2.Dalinė diplomatinė atstovybė ir visiškas jos uždarymas 6
1.3.Diplomatinių atstovybių vadovų rangai 8
1.4.Imunitetai ir privilegijos 9
1.4.1.Imunitetai ir privilegijos bendrai 9
1.4.2.Diplomatinis imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos ir jo
įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje..............................13
14.3.Diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybė ir jos užtikrinimo
praktiniai aspektai 21
1.5.Valstybių atstovybių ir valstybių vadovų statusas tarptautinėse
organizacijose 28
2.Diplomatinių atstovybių funkcijos 29
2.1.Funkcijos diplomatinės atstovybės, kaip vieno vieneto 29
2.2.Diplomatinės atstovybės vadovo funkcijos .................32
2.3.Funkcijų pasiskirstymas tarp diplomatinių atstovybių padalinių,
personalo 34
Išvados ir pasiūlymai 39
Literatūra......................
....................40
Priedai..............................41
1 priedas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje ir pprie
tarptautinių organizacijų..............................41
2 priedas. Ambasadų įteisinimą stabdo nesutarimai dėl pastatų ir žemės
ploto.........43

ĮVADAS

Pasirinkau diplominio darbo temą ,,diplomatinių atstovybių statusas ir

jų funkcijos”, nes esu susidūręs gyvenime su ambasadomis ir noriu labiau

įsigilinti, iš arčiau pažinti visą šią systemą. Siekiu sužinoti

diplomatinių atstovybių paskirtį, struktūrą, subtilybes, susijusias su

imunitetais ir privilegijomis, suprasti, koks darbas yra atliekamas ir

koks jo pasiskirstymas.

Tikslas – išsamiai išdėstyti diplomatinių atstovybių statusą bei

jų funkcijas, pateikti pavyzdžių, nenukrypstant nuo pasirinktos temos.

Diplomatinių atstovybių reikšmė ypač padidėjo, kai 1989 m. sugriuvo

Berlyno siena. Jos sugriuvimas simboliškai pažymėjo carinės ir

komunistinės imperinės tvarkos Euuropoje ir Azijoje galą bei paskutiniųjų

45 metų Sovietų Sąjungos pastangų pasaulio mastu išsaugoti karinį buvimą

ir politinę įtaką pabaigą.

Jeigu istorija mus bent kiek moko, tai Sovietų imperijos žlugimas

turėtų sukelti tokias esmines ir toli siekiančias socialines ir politines

pasekmes, kokias sukėlė ankstesnių imperijų — Napoleono, Os

smanų, Austrijos-

Vengrijos ar Britų — sugriuvimas — skirtumas tik toks, kad Sovietų

imperija sugriuvo labai netikėtai ir plačiu mastu, ir kad vyriausybės buvo

visiškai nepasirengusios tokiai įvykių raidai. Taigi ir buvusio sovietinio

bloko, ir likusio pasaulio diplomatinėms atstovybėms, skirtoms, būtent,

palaikyti ir stiprinti tarpvalstybinius tarpusavio santykius, šiuo

laikotarpiu yra ypatingai daug darbo ir atsivėrusių naujų veiklos plotų,

galimybių.

Toks mano temos aktualumas, reikšmingumas taip pat pastumėjo mane

pasirinkti ją.

1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ STATUSAS

1.1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS

Diplomatijos terminas, kilęs iš graikiško žodžio diploma, kuriuo

Senovės Graikijoje buvo vadinamos lentelės su užrašais, duodamos į užsienį

siunčiamiems valstybės atstovams.

Diplomatija tarp supervalstybių ir kaimyninių valstybių aukščiausiu

lygiu lengviausiai ir logiškiausiai įgyvendinama, kai tiesiogiai susitinka

vyriausybių vadovai ir pasikeičia mintimis ir idėjomis — kalbėdamiesi,

aiškindamiesi, svarstydami. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie

įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinami

netiesiogiai. Šimtmečių patirtis parodė, kad šiam tiikslui toks asmuo kaip

ambasadorius yra tiesiog nepakeičiamas. Ambasadorius retai kada veikia

pats vienas — jis yra diplomatinės atstovybės vadovas, o atstovybė,

dirbdama kaip komanda, sujungia vieną vyriausybę su kita arba vyriausybę —

su tarptautine organizacija. Laikoma, kad nuolatiniai diplomatiniai

santykiai užmezgami tik įkūrus diplomatinę atstovybę, arba, dar geriau,

įkūrus diplomatines atstovybes abiejose valstybėse. Atstovybės įkuriamos

abiem valstybėms sutikus ir remiantis vienodu atstovybių funkcijų

supratimu.

Pagrindiniai principai ir nuostatai apie diplomatines atstovybes

tarptautiniu mastu yra apibrėžti 1961 m. Vienos konvencijoje ,,Dėl

diplomatinių santykių”. Jomis vadovaujasi visas civilizuotas pasaulis.

Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių stastusą ir v

veiklą bei

su tuo susijusius dalykus reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės

tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės

priklauso vieningai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai, kurią

,,sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei Užsienio reikalų ministerijai

atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio

valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių

organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose,

Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės

įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys

diplomatai”[1].

,,Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje

ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų)

nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija

oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su

tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos

užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių,

įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos

Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų

ministerijai”[2].

,,Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro

teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia

arba likviduoja Vyriausybė. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės

sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje

akredituota Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus.

Lietuvos Respublikos atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį

nustato užsienio reikalų ministras”[3].

Šiomis normomis ir apibrėžimais Lietuva neišsiskiria tarptautiniame

kontekste.

Diplomatinės atstovybės būna dviejų rūšių: ambasados ir misijos. Kol

diplomatinės atstovybės buvo tik vienos valstybės atstovavimo kitoje

valstybėje institucijos, ambasadų ir misijų esminis skirtumas buvo tas,

kad ambasadoms vadovauja ambasadoriai, o misijoms -pasiuntiniai arba

reikalų patikėtiniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvišaliams diplomatiniams

santykiams palaikyti da
ažniausiai steigiamos ambasados, nors joms kartais

vadovavo ir laikinieji reikalų patikėtiniai. Dabar misijomis dažnai

vadinamos valstybių diplomatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose.

Joms paprastai irgi vadovauja ambasadoriai.

Užsienyje veikiančios diplomatinės struktūros gali būti nuolatinės ir

laikinosios. Pirmosioms priklauso diplomatinio atstovavimo kitose

valstybėse arba tarptautinėse organizacijose institucijos (ambasados,

misijos) bei konsulinės įstaigos. Laikinai diplomatines funkcijas vykdo

valstybių delegacijos tarptautinėse konferencijose bei pasitarimuose,

specialiosios misijos, siunčiamos į įvairias derybas, ir pan.

1.2.DALINĖ DIPLOMATINĖ ATSTOVYBĖ IR VISIŠKAS JOS UŽDARYMAS

Nėra tokios valstybės, kuri pajėgtų kiekvienoje pasaulio sostinėje

išlaikyti po diplomatinę atstovybę. Tenka rinktis ir derinti nacionalinius

interesus su atstovybių išlaikymo išlaidomis. Dalinio diplomatinio

atstovavimo tam tikroje valstybėje problema gali būti sprendžiama

keturiais būdais:

a) Prašant kitą vyriausybę, turinčią nuolatinę atstovybę toje

valstybėje, pastarajai sutinkant, veikti jos vardu. Šiuo atveju nuolatinės

atstovybės vadovas tvarko tik abiejų vyriausybių komunikacijos ir

konsulinius reikalus. Susikirtus jo šalies vyriausybės ir kitos jo

atstovaujamos užsienio šalies vyriausybės interesams, sprendžia juos savo

vyriausybės naudai.

b) Akredituojant atstovybės vadovą, reziduojantį kitoje valstybėje;

šiuo atveju jis laikomas nereziduojančiu arba vizituojančiu atstovybės

vadovu šioje valstybėje.

c) Įkuriant laikinojo reikalų patikėtinio tvarkomą diplomatinę

atstovybę, kuriai vadovauja tinkamai akredituotas nereziduojantis

atstovybės vadovas. Kai kurioms valstybėms kartais sunku rasti kandidatų

aukštiems diplomatiniams postams, todėl priimanti valstybė kartais

sutinka, kad tokiai atstovybei vadovautų žemesnio lygmens diplomatas;

d) Akredituojant nuolat savo šalies sostinėje gyvenantį labai aukšto

lygmens pareigūną pvz.: užsienio reikalų ministerijos nuolatinį sekretorių

kaip nereziduojantį arba vizituojantį atstovybės vadovą kelioms

valstybėms.

Tam tikrais atvejais, va

alstybėms susitarus, diplomatinės atstovybės

gali būti uždarytos, pvz.: pasikeitus aplinkybėms, kai nebūtina ar ne

ekonomiška atstovybes toliau išlaikyti. Kartais atstovybių uždarymas

reiškia apgalvotą užsienio politikos veiksmą. Tiesmukiškos ginklų

žvanginimo politikos laikais atstovybės uždarymas ir tuoj po to

diplomatinių santykių nutraukimas būdavo logiška karo preliudija — iš

tikrųjų grėsmės, kad didelė valstybė gali uždaryti savo atstovybę,

paprastai užtekdavo, kad mažesnioji valstybė aiškiai suprastų, kad atėjo

laikas keisti savo užsienio politiką. Kartais ir šiandien toks manevras

panaudojamas, tačiau labiau protestui, o ne grasinimui pareikšti. Tačiau

tai nebeduoda efekto ir neatperka abiems šalims sukeltų sunkumų ir

nepatogumų.

Netgi kai atstovybė uždaroma ir diplomatiniai santykiai formaliai

nutraukiami, ryšiai retai kada nutrūksta visiškai: valstybės darosi vis

daugiau viena nuo kitos priklausomos, ir vienokie ar kitokie diplomatiniai

santykiai dažnai išlieka, paprastai tarpininkaujant kitai valstybei ar jos

žinybai, kai ji turi savo nuolatinę atstovybę toje šalyje ir tam

neprieštarauja priimanti valstybė. Kartais išvyksta tik atstovybės

vadovas, ir jei priimanti valstybė neprieštarauja, likęs atstovybės

personalas tęsia politinės, kultūrinės ir komercinės veiklos atstovavimą,

tačiau (bent jau teoriškai) tik kaip savo šalies interesus ,,saugančios”

atstovybės personalas. Jie toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis

ir imunitetu, bendrauja su vyriausybe kaip savo šalies interesus

,,sauganti” atstovybė ir toliau normaliai funkcionuoja, tačiau ji negali

iškelti savo valstybės vėliavos ar iškabinti valstybės herbo prie savo

oficialios būstinės. Jei vėliava ir herbas ir iškeliami, tai tik kaip ant

savo valstybės interesus ,,saugančios” atstovybės.

1.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ VADOVŲ RANGAI

1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių neapibrėžia

diplomatinių atstovybių rūšių, tačiau skirsto jas pagal tai, kokios klasės

vadovas joms vadovauja. Nurodyti trys diplomatinių atstovybių vadovų

lygmenys:

▪ ambasadoriai ir nuncijai (nuncijus – Vatikano aukščiausiojo lygio

diplomatinis atstovas) arba kiti analogiško rango diplomatai,

akredituojami prie valstybės vadovo;

▪ pasiuntiniai ir internuncijai, akredituojami prie valstybės vadovo;

▪ valstybiniai reikalų patikėtiniai, akredituojami prie užsienio

reikalų ministro.

Tarptautinės teisės požiūriu visų klasių diplomatiniai atstovai yra

lygūs, ir jų lygis gali turėti įtakos tik bendravimo etiketo ir

vyresniškumo aspektais. Nors, tiesiogiai bendrauti su valstybės vadovu

paprastai turi teisę tik ambasadoriaus rango diplomatai.

Diplomatinės atstovybės vadovo paskyrimo procesas, po kurio jis

pradeda vykdyti savo pareigas, vadinamas akreditavimu (lot. accredo –

pasitikiu). Pagal tarpvalstybinius susitarimus diplomatinės atstovybės

vadovas gali būti akredituotas bei kiti diplomatai gali būti paskirti

darbui daugiau negu vienoje valstybėje arba gali būti paskirti ir

valstybės atstovais prie tarptautinių organizacijų.

Akredituojamojo diplomatinio atstovo klasė nustatoma dvišaliu

valstybių susitarimu. Diplomatinės atstovybės aukščiausiojo lygio

pareigūnas paprastai tituluojamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju

ambasadoriumi. Pastarųjų dešimtmečių tarptautinėje praktikoje pasiuntiniai

ir reikalų patikėtiniai retai beskiriami diplomatinių atstovybių vadovais.

Neesant nuolatinio diplomatinio atstovo, diplomatinės atstovybės vadovo

funkcijos paprastai pavedamos laikinajam reikalų patikėtiniui.

Diplomatines pareigybes, taip pat diplomatinius rangus (diplomatų

tarnybinius laipsnius), nustato valstybių nacionaliniai įstatymai. Dažnai

diplomatinės pareigybės pavadinimas sutampa su diplomatinio rango

pavadinimu. Tačiau daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos,

įstatymais nėra griežtai reglamentuota, kad užimant vieną ar kitą

diplomatinę pareigybę, būtina turėti atitinkamą diplomatinį rangą.

Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu nustatyti tokie

diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis

ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir

įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis

sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė (pranc.

attachė -patvirtintas). Pirmieji du aukščiausieji diplomatiniai rangai

suteikiami Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, atsižvelgiant į

užsienio reikalų ministro teikimą, likusieji – užsienio reikalų ministro

įsakymais.

Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovais paprastai

skiriami asmenys, turintys nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus arba

nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus.

Kitos pareigybės pagal vyresniškumą išsidėsto tokia tvarka: ministras

patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius,

trečiasis sekretorius ir atašė (išskyrus karinį atašė).

Jei atstovybės vadovo nėra arba dėl kokių kitų priežasčių jis negali

atlikti savo pareigų (pvz.: sunki liga), arba iš viso į tą postą dar

niekas nepaskirtas, atstovybės diplomatinio personalo darbuotojas,

paprastai turintis aukščiausią rangą, užima postą kaip laikinasis reikalų

patikėtinis. Tokiais atvejais atstovybės vadovas arba jo ministerija apie

pakeitimus informuoja atitinkamas priimančios valstybės institucijas, taip

pat praneša, kada atstovybės vadovas imas eiti pareigas. Jei nėra kam iš

diplomatinio personalo pavaduoti atstovybės vadovą, priimančiai valstybei

sutikus, vyriausybė gali skirti administracinio ar techninio personalo

narį tvarkyti einamuosius administracinius atstovybės reikalus. Jeigu

laikinasis reikalų patikėtinis negali toliau eiti pareigų, jis neturi

teisės į savo vietą skirti kito patikėtinio – jį skiria tik šalies

užsienio reikalų ministerija.

1.4.IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS

1.4.1.IMUNETETAI IR PRIVILEGIJOS BENDRAI

Tam, kad diplomatinė atstovybė galėtų gerai vykdyti savo valstybės

atstovavimo funkcijas priimančiojoje valstybėje, tai veiklai turi būti

sudarytos palankiausios sąlygos ir ji negali būti kontroliuojama

priimančiosios valstybės valdžios institucijų. Todėl pagal tarptautinę

teisę diplomatinės atstovybės ir diplomatinio personalo nariai turi

imunitetą buvimo valstybės jurisdikcijos atžvilgiu, taip pat jiems

suteikiamos tam tikros lengvatos ir teisinės pirmenybės – privilegijos,

kurių neturi kiti užsienio piliečiai. Antra vertus, tarptautinio

bendravimo norma reikalauja, kad diplomatinių atstovybių nariai turi

gerbti buvimo valstybės konstituciją, įstatymus bei papročius ir nesikišti

į jos vidaus reikalus. Diplomatams draudžiama siekiant naudos užsiiminėti

kita profesine ar komercine veikla.

Vienos konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” preambulėje

akcentuojama, kad privilegijos ir imunitetai suteikiami ne tam, kad

turėtų naudos atskiri asmenys, bet tam, kad būtų užtikrintas valstybes

atstovaujančiųjų diplomatinių misijų efektyvus funkcijų vykdymas. Šioje

konvencijoje atskirai apibrėžiama privilegijos ir imunitetai, teikiami

diplomatinei atstovybei bei jos funkcijoms (20-28 straipsniai) ir joje

dirbančiam diplomatiniam personalui bei jų šeimų nariams (29-40

straipsniai). Svarbiausia diplomatinės atstovybės privilegija yra teisė

nekliudomai palaikyti ryšius su savo vyriausybe, kitomis savo valstybės

diplomatinėmis atstovybėmis ir buvimo bei kitose valstybėse esančiomis

savo šalies konsulinėmis įstaigomis. Pabrėžiant valstybės atstovavimo

funkciją, prie diplomatinės atstovybės patalpų ir prie jos vadovo

rezidencijos gali būti iškeliama atstovaujamosios valstybės vėliava ir

pakabinamas tos valstybės herbas ar kita emblema. Savos valstybės vėliava

(vimpelas) taip pat gali būti tvirtinama ant diplomatinės atstovybės

vadovo transporto.

Diplomatinėms atstovybėms garantuojama dokumentų ir archyvų

neliečiamybė. Tokį pat imunitetą turi ir atstovybės transporto priemonės.

Diplomatinių atstovybių dokumentų ir archyvų neliečiamybė siejasi su

patalpų neliečiamybe. Už atstovybės patalpų ribų nuo pašalinio poveikio

saugoma visa oficialioji atstovybės korespondencija. Diplomatinės siuntos

(paketai, bagažas) negali būti atplėšiamos arba sulaikomos. Jos turi būti

pažymėtos atitinkamomis išorinėmis žymėmis ir gali būti siunčiamos

įprastiniu paštu arba per kurjerius. Diplomatiniai kurjeriai taip pat

naudojasi neliečiamumo teise: jie negali būti areštuojami ar sulaikomi.

Tarptautinėje praktikoje diplomatinės siuntos neretai patikimos civilinės

aviacijos lėktuvų vadams. Tuo atveju lėktuvo vadui kartu su diplomatine

siunta įteikiamas specialus dokumentas, kuriame nurodoma siuntos sudėtis,

tačiau tai jam nesuteikia diplomatinio kurjerio statuso. Atvykimo

aerouoste diplomatinę siuntą atsiima adresatas arba jo įgaliotas asmuo.

Diplomatinės atstovybės turi teisę naudotis visais šiuolaikinių

telekomunikacijų kanalais, tačiau norint pasistatydinti ir naudoti savo

radijo stotį, būtina gauti buvimo valstybės sutikimą. Naudojant

įprastinius telegrafo ir telefono kanalus svarbiems pranešimams perduoti,

dažnai tie pranešimai šifruojami ir koduojami.

Diplomatinės atstovybės turi nemažai finansinių privilegijų. Jų

oficialiam naudojimui skirti daiktai atleidžiami nuo muitų bei kitų

įvežimo į buvimo valstybę mokesčių. Diplomatinės atstovybės atleidžiamos

nuo visų valstybės ir vietinių mokesčių bei rinkliavų už naudojamas

patalpas, tačiau jos turi apmokėti tų patalpų eksploatavimo išlaidas ir

kitas konkrečias paslaugas. Nuo visų mokesčių bei rinkliavų taip pat

atleidžiamos atstovybės pajamos, kurias ji gauna vykdydama savo

oficialiąsias funkcijas. Diplomatinę atstovybę aptarnaujančiojo personalo

nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai

gyventojai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už atstovybėje gaunamą

atlyginimą, jiems netaikomi priimančiosios šalies socialinės apsaugos

reikalavimai kadangi juos globoja savos valstybės socialinės apsaugos

institucijos. Diplomatinis personalas atleidžiamas nuo visų valstybinių ir

vietinių mokesčių, išskyrus kai kuriuos netiesioginius mokesčius ir

privataus nekilnojamojo turto savininko ar turto paveldėtojo mokesčius.

Prie netiesioginių mokesčių paprastai priskiriami mokesčiai, įeinantys į

paslaugų ar prekių kainą, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ir

akcizas. Kai kuriose valstybėse, skatinant prekybą tose valstybėse

pagamintomis prekėmis, diplomatai atleidžiami ir nuo šių mokesčių.

Daugelyje valstybių diplomatai neatleidžiami nuo mokesčių už specialiąsias

paslaugas: kelių priežiūrą, gatvių apšvietimą, šiukšlių išvežimą ir kt.

Diplomatai ir su jais gyvenantys šeimos nariai turi teisę be muito ir

panašių mokesčių atsivežti asmeniniam naudojimui, tarkim įsikūrimui,

skirtus daiktus. Tačiau jie privalo atsilyginti už daiktų saugojimo ir

kitas paslaugas, taip pat privalo laikytis priimančiosios valstybės

įstatymų dėl be muitų įvežtų prekių panaudojimo, pavyzdžiui, dėl pardavimo

ribojimų.

Lietuvos Respublikoje užsienio ,,diplomatai  ir   administracinio 

bei   techninio  personalo nariai,  jeigu   jie   nėra   Lietuvos  

Respublikos   piliečiai, atleidžiami nuo visų bendrųjų Lietuvos

Respublikos valstybinių ir vietinių mokesčių bei rinkliavų, išskyrus:

     1) netiesioginius mokesčius;

     2) nekilnojamojo  turto savininko mokestį, jeigu turtas nėra

valdomas akreditavusios valstybės vardu atstovavimo tikslais;

     3) turto paveldėtojo mokesčius;

     4) komercinės veiklos mokesčius;

     5) paslaugų mokesčius.

     Aptarnaujančiojo personalo  nariai, jeigu  jie nėra Lietuvos

Respublikos piliečiai,  atleidžiami nuo  mokesčių  ir  rinkliavų,imamų iš

tarnyboje gaunamo darbo užmokesčio”[4].

Diplomatai ir su jais gyvenantys šeimos nariai (jeigu jie nėra buvimo

valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai) turi asmens, privačios

rezidencijos, dokumentų bei susirašinėjimo neliečiamybės imunitetus ir yra

nepriklausomi nuo buvimo valstybės baudžiamosios, civilinės ir

administracinės jurisdikcijos. Jie negali būti sulaikyti ar areštuoti, o

taip pat neprivalo duoti parodymų teismui bei tardymo institucijoms.

Priimančioji valstybė turi su jais elgtis pagarbiai ir imtis visų reikiamų

priemonių, kad jie būtų apsaugoti nuo bet kokio fizinio smurto ir nuo

veiksmų, įžeidžiančių jų orumą bei pažeidžiančiųjų laisvę.

Diplomatinės privilegijos ir imunitetai įsigalioja nuo to momento, kai

tam teisę turintis asmuo atvyksta į priimančiąją valstybę užimti pareigų

arba, jeigu jis jau yra toje valstybėje, nuo to momento, kai apie jo

paskyrimą pranešama užsienio reikalų ministerijai. Tos privilegijos ir

imunitetai nustoja galioti, kai diplomatas, baigęs eiti pareigas, išvyksta

iš buvimo valstybės arba, jeigu jis ir toliau pasilieka toje valstybėje,

po tam tikro laikotarpio, kurį nustato buvimo valstybė. Tačiau ir po to

galioja teisinis imunitetas dėl veiksmų, kurie buvo padaryti vykdant

atstovybės darbuotojo funkcijas. Mirus atstovybės darbuotojui,

privilegijos ir imunitetai jo šeimos nariams išlieka laikotarpiu, kuris

reikalingas išvykimui iš buvimo valstybės.

1973 m. gruodžio 14 d. JT Generalinės Asamblėjos Konvencijoje dėl

baudimo už nusikaltimus, įvykdytus prieš asmenis, kurie naudojasi

tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus, nurodyta, kad tie

asmenys turi teisę į specialią apsaugą, tačiau už diplomatinę neliečiamybę

turinčių asmenų elgesį atsako akreditavusioji valstybė. Tai reiškia, kad

už buvimo valstybės įstatymų pažeidimus diplomatai negali būti patraukiami

baudžiamojon atsakomybėn arba nubausti administracine nuobauda.

Pretenzijos dėl jų neteisėtų veiksmų ar padarytos žalos gali būti

pateikiamos akreditavusiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai.

Diplomatinis imunitetas neapsaugo jį turinčio asmens nuo jį

akreditavusiosios valstybės jurisdikcijos.

Jeigu diplomatas yra susijęs su sunkiu nusikaltimu, priimančioji

valstybė gali jį paskelbti persona non grata.

Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių numatyta, kad

diplomatinį imunitetą nuo buvimo valstybės jurisdikcijos gali panaikinti

ir akreditavusioji valstybė. Atėmus imunitetą prieš civilinę ar

administracinę jurisdikciją, nusikaltusį asmenį galima teisti, tačiau

nuosprendžiui vykdyti reikalinga, kad imuniteto teisės atėmimas būtų

patvirtintas antrą kartą.

Pagal Vienos konvenciją ,,Dėl diplomatinių santykių” diplomatų bagažas

turėtų būti netikrinamas. Išimtys daromos tik tuo atveju, kai yra rimtas

pagrindas įtarti, kad bagaže esama draudžiamų įvežti ar išvežti daiktų.

Diplomatinį bagažą galima tikrinti, tik pačiam diplomatui ar jo įgaliotam

asmeniui dalyvaujant. Pastaruoju metu daugumos šalių aviakompanijos,

siekdamos apsisaugoti nuo teroristinių išpuolių, tikrina visų keleivių

bagažą ir net apsaugoje esančius daiktus, nedarydamos išimties ir

diplomatams. Tokie aviakompanijų veiksmai lyg ir nesiderina su Vienos

konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių”, tačiau jie negali būti apskųsti,

kadangi toje konvencijoje nekonkretizuota, koks turi būti tas ,,rimtas

pagrindas” tikrinimui daryti.

Visi diplomatinės atstovybės darbuotojai turi teisę laisvai keliauti

buvimo valstybėje, išskyrus tuos regionus, kurių lankymą valstybė

reguliuoja nacionalinio saugumo sumetimais. Jeigu kuri nors valstybė varžo

diplomatų keliavimo laisvę, paprastai tuo pačiu atsako ir kitos valstybės,

suvaržydamos tai valstybei atstovaujančiųjų diplomatų keliones savo

šalyse. Diplomatai ir jų šeimų nariai, keliaudami per trečiąsias šalis ir

turėdami diplomatines vizas arba užsienio reikalų ministerijos raštus dėl

kelionės tikslo, taip pat naudojasi asmenybės neliečiamybės ir kitais

diplomatiniais imunitetais.

Diplomatinės atstovybės administracinis ir techninis personalas bei

kartu gyvenantys šeimos nariai, kurie nėra priimančiosios valstybės

piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi tokiomis pat privilegijomis

ir imunitetais kaip ir diplomatinis personalas, išskyrus civilinės ir

administracinės teisės imunitetą dėl veiksmų, nesusijusių su jų

tarnybinėmis pareigomis. Nuo muitų mokesčių jie atleidžiami, tik

atvykstant į paskyrimo valstybę pradėti eiti pareigas, t.y. atsivežant

įsikūrimui reikalingus daiktus.

Diplomatinių atstovybių darbuotojai, kurie yra priimančiosios

valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, turi žymiai mažiau

privilegijų ir imunitetų. Tokie asmenys-diplomatinio personalo nariai,

turi teisinį imunitetą ir teisę į asmeninę neliečiamybę tik tuo metu, kai

atlieka oficialiąsias pareigas. Akredituojančiosios ir priimančiosios

valstybių susitarimu jiems gali būti taikomos ir kitos privilegijos bei

imunitetai. Nediplomatinio personalo nariai gali turėti tik tiek

privilegijų ir imunitetų, kiek leidžia jų valstybė.

1.4.2.DIPLOMATINIS IMUNITETAS NUO VALSTYBĖS CIVILINĖS JURISDIKCIJOS IR JO

ĮGYVENDINIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Plečianlis Lietuvos Respublikos valstybiniams santykiams su užsienio

šalimis, daugėjant mūsų šalyje įkurtų užsienio ambasadų ir jose dirbančių

diplomatų bei kitų darbuotojų vis aktualesnis tampa vienas iš svarbiausių

diplomatinių imunitetų – imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos.

Konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” (toliau vadinamos

Konvencija) 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atstovybės patalpos turi

imunitetą nuo kratos, rekvizicijos, arešto ir vykdomujų veiksmų. Tačau

niekur Konvencijoje nepasakyta, kad diplomatinės atstovybės patalpos,

priešingai nei jos darbuotojai turi imunitetą nuo priimančios valstybės

teismų jurisdikcijos. Tarptautinės teisės požiūriu ambasada ar kitokia

diplomatinė atstovybė kaip ją įsteigusios valstybės aparato dalis yra

neatskiriama nuo šios valstybės. Visų atstovybės veikų priskyrimas

atstovaujamai valstybei yra tvirtai pripažintas principas. Tai reiškia,

kad ieškovas, pateikdamas ieškinį diplomatinei atstovybei, pateikia

ieškinį užsienio valstybei. Todėl šiuo atveju, pasaulyje vis labiau

įsigalint riboto valstybės suvereniteto doktrinai, aktualus tampa

valstybės (jos diplomatinės atstovybės užsienyje) veikų skirstymo į acta

jure imperii (suverenaus pobūdžio veikos, dėl kurių taikomas valstybės

imunitetas) ir acta jure gestionis (komercinio pobūdžio arba privatinės

teisės reguliuojamos sferos veikos, dėl kurių valstybės imunitetas

netaikomas) klausimas. Pabandysiu išsiaiškinti, ar užsienio šalies

diplomatinės atstovybės vykdoma veikla turi imunitetą nuo valstybės,

kurioje ji įsikūrusi, teismų jurisdikcijos, o jei taip – ar gali būti

kokios nors išimtys.

VFR Konstitucinis Teismas Jurisdiction over Yugoslav Military Mission

byloje, nagrinėtoje 7-ame dešimtmetyje, suformulavo principą, jog teisine

prasme ieškovams nėra kliūčių pareikšti ieškinį užsienio valstybei dėl

pastatų ar žemės sklypo, kuriuos užima jos diplomatinė atstovybė,

nuosavybės ar valdymo, jei tai netrukdys normaliai vykdyti diplomatines

funkcijas. Panašiu principu iki šiol vadovautasi ir JAV, kur galimas

ieškinys užsienio šalies diplomatinei atstovybei ir dėl, pavyzdžiui, jos

nemokamų mokesčių už konkrečias suteiktas paslaugas (elektros, vandens

tiekimą, ryšių paslaugas ir pan.). Tai patvirtina, pavyzdžiui, 1993 m.

svarstyta 767 Third Avenue Associates and Another v. Permanent Mission ol

the Republic of Zaire byla. Šioje byloje JAV teismas įpareigojo Zairo

Nuolatinę misiją prie Jungtinių Tautų Organizacijos sumokėti priklausančią

nuomą ieškovams (privatiems asmenims).

Tuo tarpu daugelyje kitų valstybių, neatsižvelgiant į tai, ar jų

praktikoje taikomas užsienio valstybės veiksmų skirstymas jure imperii ir

jure gestionis pagrindu, laikomasi principo, kad užsienio valstybės

diplomatinė atstovybė naudojasi imunitetu nuo priimančios valstybės teismų

jurisdikcijos, pateikiant ieškinius dėl jos patalpų (taip pat žemės sklypą

aplink jas) nuosavybės, valdymo ir naudojimo.Tokio principo pagristumą dar

sustiprina ir Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriame

įtvirtinta nuostata, jog ,,diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančios

valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos bylose dėl jo

privataus nekilnojamojo turto šios valstybės teritorijoje tuo atveju,

jeigu šis turtas yra valdomas savo valstybei atstovavimo tikslais”[5].

Todėl, kaip šiuo klausimu teigia E. Denza, būtų absurdiška, jeigu

atstovybės patalpų įregistravimas jos vadovo vardu reikštų didesnį šių

patalpų apsaugos laipsnį jų imuniteto nuo teisminės jurisdikcijos prasme.

Galiausiai reikėtų paminėti Sengupta v. Republic of India bylą, kurioje

Anglijos teismas diplomatinės atstovybės imunitetą nuo priimančios

valstybes teismų jurisdikcijos visiškai suabsoliutino, pripažindamas, kad

visi su ambasados veikla susiję klausimai yra jure imperii pobūdžio ir

todėl nepavaldūs vietos teismų jurisdikcijai. Principas, kad užsienio

valstybės diplomatinė atstovybė turi imunitetą nuo priimančios valstybės

teismų jurisdikcijos, išskyrus kai kurias išimtis, yra įtvirtintas ir 1972

m. pasirašytoje Europos konvencijoje ,,Dėl valstybės imuniteto”. Tai, kad

Lietuvos Respublika nėra prisijungusi prie šios Konvencijos, o Lietuvos

Respublikos įstatymai aptariamo klausimo konkrečiai nereglamentuoja, iš

dalies sukėlė painiavą, susijusią su Lietuvos Respublikos teismų nagrinėta

byla pagal ieškovo V. Stukonio ieškinį JAV ambasadai dėl neteisėto

atleidimo iš darbo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 479 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad ,,pareikštį ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti ieškinį

ir nukreipti išieškojimą į užsienio valstybės turtą, esantį Lietuvos

Respublikoįe, gali būti leidžiama tiktai kompetentingu atitinkamos užsiemo

valstybės institucijų sutikimu”[6]. Ši nuostata įtvirtina užsienio

valstybės imuniteto principą, tiesiogiai nenumatant jure gestionis

principo taikymo galimybės. Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

minėtoje byloje visiškai pagrįstai konstatavo, kad valstybės imunitetas

yra ne teisės pareikšti ieškinį prielaida, o bylos iš esmės nagrinėjimo

teisme prielaida, kurios buvimas ar nebuvimas turi ir gali būti nustatomas

tik teismui priėmus pareiškimą dėl ieškinio. Todėl, susidūręs su tokiu

atveju teisėjas turėtų priimti asmens pareiškimą dėl ieškinio ir

diplomatiniais kanalais (per Užsienio reikalų ministenją) persiųsti jį

užsienio valstybės atitinkamoms institucijoms. kad būtų išsiaiškinta, ar

taikytinas šiuo konkrečiu atveju valstybės imuniteto principas. Būtent

tokią išvadą aptariamoje byloje ir padarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Senatas savo 1998 m. gegužės 15 d. nutarime. Be to, teismas CPK 479

straipsnio 1 dalyje įtvirtintą absoliutaus imuniteto principą apibūdino

kaip atgyvenusią tarybinės teisės normą, kuria Lieluvos Respublika savo

praktikoje faktiškai nebesivadovauja.

Nors JAV ir nėra minėtos 1972 m. Europos Konvencijos ,,Dėl valstybės

imuniteto” šalis, jos 1976 m. priimtame įstatyme ,,Dėl užsienio suvereno

imuniteto” aiškiai įtvirtinta riboto valstybės imuniteto doktrina. Šis

įstatymas tarp kelių rūšių išimčių, kai valstybė negali remtis savo

imunitetu, įvardija ir valstybės komercinės veiklos santykius. Veiklos

komercinis arba privatus pobūdis nėra iš anksto teisiškai apibrėžiamas;

vietoj to pačiame įstatyme įtvirtintas principas, kad teismai kiekvienu

konkrečiu atveju turi įvertinti valstybės veiklą atsižvelgdami ne į jos

formalų tikslą, bet į faktinį pobūdį. Todėl šio įstatymo komentare,

kalbant apie valstybės juie imperii ir jure gastionis veiklos atskyrimo

kriterijus, nurodoma, kad diplomatinio personalo, valstybės tarnautojų ar

kariškių įdarbinimo santykiai pagal savo pobūdį yra viešo, suverenaus

pobūdžio valstybės veikla, išskyrus atvejus, kai į šias pareigas JAV

teritorijoje įdarbinami Amerikos ar trečiosios šalies piliečiai. Iš to

galima daryti išvadą, kad jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos ambasada Vašingtone

įdarbintų JAV pilietį ir vėliau jis pareikštų su šiais darbo santykiais

susijusį teisminį ieškinį, ne kas kitas, o būtent JAV teismai prisiimtų

jurisdikciją nagrinėti šį ginčą. Faktas, kad Lietuvos Respublikos pilietis

buvo priimtas dirbti į JAV ambasadą ir atleistas iš darbo, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymu, ambasada mokėjo už jį

socialinio draudimo mokesčius į Lietuvos socialinio draudimo valdybos

biudžetą, leidžia teigti, jog tarp ieškovo ir atsakovo (JAV valstybės)

susiklostė ne valstybės tarnybos, o būtent darbo teisiniai santykiai.

Taigi šioje byloje ieškovui, Lietuvos Respublikos piliečiui, Lietuvos

teismai ne tik kad neturejo daryti formalių kliūčių pareikšti ieškinį, bet

ir egzistavo realus pagrindas manyti, jog JAV kaip valstybė šioje byloje

neturėtų remtis savo imunitetu kaip pagrindu užkirsti kelią ieškovui

įgyvendint savo teisę į teisminę gynybą.

Kita vertus, kiekviena valstybė turi suverenią teisę pati savo teisės

aktuose nustatyti, kokiu mastu ji pripažįsta užsienio valstybių (taip pat

ir jų diplomatinių atstovybių) imunitetą nuo savo teismų jurisdikcijos dėl

veiklos, kurią šios valstybės vykdo jos teritorijoje, taip pat, remiantis

abipusiškumo principu, atitinkamai reikalauti, kad ir kitos valstybės

pripažintų jos imunitetą dėl jų teritorijose vykdomos šios valstybės

veiklos. Taigi šį klausimą, manyčiau reikėtų konkrečiau reglamentuoti ir

Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Asmeninis diplomatinės atstvybės darbuotojų imunitetas nuo valstybės

civilinės jurisdikcijos, įtvirtintas 1961 m. Konvencijos 31 straipsnio 1

dalyje, apima visus klausimus, kurie gali būti sprendžiami, vadovanjantis

atitinkamoje priimančioje valstybėje galiojančiais civiliniais

procesiniais įstatymais. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso 1 straipsniu, tai reikštų ginčus dėl teisės, ,,kylančius iš

civilinių, šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių, taip pat finansų

teisinių santykių, atsirandančių civilinės teisės pagrindu”[7]. Tačiau šis

imunitetas, priešingai nei baudžiamoji jurisdikcija, nėra absoliutus, nes

pačios Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos trys išimtys, kai

diplomatas negali remtis savo imunitetu nuo priimančios valstybės

civilinės (ir administracinės) jurisdikcijos:

1 . kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl priimančios valstybės

teritorijoje esančio privataus nekilnojamojo turto, išskyrus jei

diplomatas valdo jį atstovaujamosios valstybės vardu atstovybės tikslais;

2. kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl paveldejimo santykių,

kuriuose jis kaip privatus asmuo, o ne atstovaujamosios valstybes vardu

dalyvauja kaip testamento vykdytojas, paveldimo turto globėjas, įpėdinis

arba paveldėtojas;

3. kai diplomatui pateikiamas ieškinys, susijęs su bet kokia jo

vykdoma profesine ar komercine veikla priimančioje valstybėje, nesusijusia

su jo tarnybinėmis pareigomis.

Jau seniai daugumos valstybių praktikoje ir tarptautinėje privatinėje

teisėje visuotinai pripažįstamas principas (tex rei sitae), kad visi

ginčai, susiję su atitinkamos valstybės teritorijoje esančiu

nekilnojamuoju turtu, sprendžiami tos valstybės teismuose ar kitose

institucijose. Kokie tai gali būti ieškiniai numato pačios priimančios

valstybės teisė. Valstybių teisė ir teismų praktika šiuo klausimu yra gana

įvairi. Anglijos apeliacinis teismas 1983 m. nagrinėtoje Intpro Properties

Ltd. v. Sauvel and others byloje pareiške, jog ,,ieškinys dėl

nekilnojamojo turto” Anglijoje suprantamas kaip ieškinys dėl šio turto

nuosavybės ar valdymo, o ne jo paprasto naudojimo. Ta patį principą

pakartojo Italijos kasacinis teismas 1987 m. nagrinėtoje Largueche v.

Tancredi Feni byloje, tuo tarpu šioje byloje, kurioje ieškinys buvo

pareikštas dėl diplomatui išnuomotų patalpų atlaisvinimo, teismas

pripažino neturįs jurisdikcijos. Taigi ši teismų praktika rodo, jog

aptariama išimtis lig šiol kai kuriose šalyse yra suprantama kaip apimanti

ieškinius dėl nekilnojamojo turto nuosavybės ar valdymo pripažinimo, bet

ne ieškinius dėl prievolių, kylančių iš to turto nuosavybės ar valdymo

(pvz.: dėl nuompinigių išieškojimo). Kita vertus, daugelio kitų valstybių

(taip pat ir Lietuvos) įstatymuose tokio skirstymo nėra numatyta, todėl

galima daryti išvadą, jog aptariama išimtis apima visus ieškinius,

susijusius su priimančioje valstybėje esančio užsienio diplomato privataus

nekilnojamojo turto nuosavybe, to turto valdymu ir naudojimu.

Kyla klausimas, ar 31 straipsnio 1 (a) dalies formuluotė ,,išskyrus

jei diplomatas valdo jį atstovaujamosios valstybės vardu atstovybės

tikslais”[8] taikoma diplomato pagrindinei (gyvenamajai) rezidencijai

priimančioje valstybėje. Kadangi nei 1961 m. Konvencijoje, nei jos

komentare šis klausimas neišaiškintas, valstybių požiūris ir įstatymai

šiuo klausimu skiriasi.

Vienos valstybės laikosi principo, kad užsienio diplomatų pagrindinė

rezidencija priklauso tam nekilnojamajam turtui, kurį jie valdo savo

atstovaujamosios valstybės atstovybės tikslais. Tuo tarpu kitos valstybės

(pvz., Austrija, Kolumbija, Indija, Šveicarija ir kt.) išimtį dėl

imuniteto nuo priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos taiko bet

kokio diplomatui priklausančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, išskyrus

atvejus, kai diplomato vardu įregistruojamos diplomatinės atstovybės

patalpos. Doktrinoje pastaruoju metu labiau palaikomas požiūris, kad

priimančios valstybės teismai turi teisę vykdyti jurisdikciją bet kokio

diplomatui pnklausančio ir toje valstybeje esančio nekilnojamojo turto,

taip pat ir jo rezidencijos atžvilgiu. Sis požiūris buvo patvirtintas ir

jau minėtoje Intpro Properties Ltd. v. Sauve/ and others byloje, kurioje

Anglijos apeliacinis teismas pareiškė, kad faktas, jog Prancūzijos

vyriausybės išsinuomotos patalpos buvo naudojamos kaip šios šalies

diplomatų Anglijoje gyvenamoji rezidencija, nėra pakankamas pagrindas

daryti išvadą, kad jos yra naudojamos atstovaujamosios valstybės vardu

atstovybės tikslais; teismas taip pat pareiške, kad Konvencijos 30

straipsnyje numatyta privačios diplomato rezidencijos neliečiamybė negali

užkirsti kelio pateikti teismui ieškinį, susijusį su šia rezidencija kaip

nekilnojamuoju turtu. Tikėtina, jog šiuo principu turėtų vadovautis ir

Lietuvos Respublikos teismai, neatsisakydami nagrinėti civilinių bylų,

kuriose sprendžiami užsienio diplomatų privačių (gyvenamųjų) rezidencijų

klausimai (kitas klausimas, kad įgyvendinant tokią jurisdikciją neturi

būti pažeidžiama Konvencijos 30-31 straipsniuose garantuojama šių patalpų

neliečiamybė ir draudimas taikyti bet kokias vykdomąsias priemones).

Konvencijos 31 straipsnio 1(b) dalyje numatyta imuniteto nuo

priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos išimtis tuo atveju, kai

diplomatas tampa šioje valstybėje atsiradusių paveldėjimo teisinių

santykių šalimi. Šios išimties numatymo motyvas buvo tas, kad, atsiradus

palikimui, dėl jo kylančiuose paveldėjimo santykiuose paprastai dalyvauja

ne vienas, o bent keli suinteresuoti asmenys, todėl būtų nelogiška, kad

vien tas faktas, jog viena iš šių santykių šalių naudojasi diplomatiniu

imunitetu nuo civilmes jurisdikcijos, taptų pagrindu ginčus dėl

paveldėjimo santykių nagrinėti ne palikimo atsiradimo vietos valstybės

teismuose. Kaip ir prieš tai aptartos išimties del nekilnojamojo turto

atveju, taisyklė, jog ginčus dėl nekilnojamojo turto paveldėjimo sprendžia

šio turto buvimo valstybės teismai pagal šios valstybės įstatymus, yra

visuotinai pripažįstama tarptautinės privatines teisės norma.

Šioje dalyje numatyta formuluotė, kad aptariama imuniteto išimtis

netaikoma, jei diplomatas paveldėjimo santykiuose dalyvauja ne ,,kaip

privatus asmuo, o atstovaujančios valstybės vardu”[9], apima tokius

atvejus, kai, pavyzdžiui, asmuo po mirties savo turtą skiria kitai (savo

pilietybės ir pan.) valstybei, joje gyvenančiam asmeniui ar įsikūrusiai

organizacijai arba tiesiog nėra kitų ipėdnių nei pagal įstatymą, nei pagal

testamentą (Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta, kad tokiu

ir kai kuriais kitais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio turtas

pereina Lietuvos valstybei), o šiai valstybei atstovaujančiam diplomatui

tenka pareiga tvarkyti su tokiu paveldėjimu susijusius reikalus.

Konvencijos 31 straipsnio 1 (c) dalyje numatyta imuniteto išimtis tuo

atveju, kai užsienio diplomatas priimančioje valstybėje vykdo profesinę ar

komercinę veiklą, nesusijusią su jo tarnybinėmis pareigomis. Šis principas

siejasi su Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad

,,diplomatas, siekdamas asmeninės naudos, negali užsiimti priimančioje

valstybėje privačia profesine arba komercine veikla”[10]. Iš šio

straipsnio darytinos bent trys išvados: pirma, tai tampa tarsi pagrindu 31

straipsnyje numatytai imuniteto išimčiai, nes diplomatas, pažeidęs 42

straipsnyje įtvirtintą draudimą, tuo labiau netenka pagrindo apeliuoti į

savo privilegijuotą statusą; antra, žodžiai ,,siekdamas asmeninės naudos”

leidžia teigti, jog šis draudimas neapima tokios diplomato veiklos

priimančioje valstybėje kaip literatūros, meno kūrinių kūrimas, mokslinis

ar pedagoginis darbas, jei šios veiklos (kuri gali būti ir mokama)

pagrindinis tikslas nėra asmeninės naudos siekimas; ir trečia, šis

draudimas netaikomas diplomato šeimos nariams, administracinio-techninio,

aptarnaujančio personalo nariams bei ju šeimų nariams, nors Konvencijos 31

straipsnio 1(c) dalyje numatyta imunitetų išimtis jų komercinės ar

profesinės veiklos atžvilgiu taikoma lygiai taip pat kaip ir diplomatams

(tai liečia, aišku, tik tuos išvardytus asmenis, kurie apskritai turi

teisę į imunitetą nuo priimančios valstybės civilinės jurisdikcijos).

Profesinė ar komercinė veikla, numatyta 31 straipsnio 1(c) dalyje,

neabejotmai apirna ir tuos atvejus, kai minėti asmenys įsidarbina

priimančioje valstybėje samdos pagrindais (pagal darbo, rangos sutartis ir

pan.) už atlyginimą.

Kaip minėjau, Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtintas draudimas

užsiimti profesine ar komercine veikla netaikomas diplomato šeimos

nariams, administracinio-techninio, aptarnaujančio personalo nariams bei

ju šeimų nariams; tačiau praktikoje tokia veikla dažniausiai užsiima tik

diplomatinių atstovybių darbuotojų šeimų nariai, nes užsiimti tokia veikla

patiems atstovybių darbuotojams (ne tik diplomatams) paprastai draudžia jų

atstovaujamosios valstybės įstatymai. Todėl aktuliausias šia prasme yra

diplomatinių atstovybių darbuotojų šeimos narių įsidarbinimas priimančioje

valstybeje; šiuo klausimu kai kurios valstybės netgi specialiai numato šią

jų teisę (privilegiją) savo teisės aktuose ar dvišaliuose susitarimuose.

Tokių dvišalių susitarimų praktika yra gana paplitusi, siekiant

palengvinti minėtiems asmenims susirasti darbą, nes tai gali būti

problemiška dėl kultūrinių, politinių ar teisinių priežasčių. Šiuose

susitarimuose paprastai įtvirtinamas abipusiškumo principas dėl

susitariančių valstybių atstovybių darbuotojų šeimos narių įsidarbinimo

galimybių viena kitos teritorijoje, pakartojamas imuniteto nuo priimančios

valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos netaikymo principas

ginčuose, kurie gali kilti iš minėtų asmenų darbo teisinių santykių

valstybėje ir pan.

Kyla klausimas, ar Konvencijos 42 straipsnyje įtvirtintas draudimas

diplomatams nereiškia, jog 31 straipsnio 1(c) dalis diplomatų profesinės

ar komercinės veiklos atžvilgiu praktiškai tampa beprasmė. Tačiau

teoriškai įmanomos kelios situacijos, kai diplomatas gali užsiimti

privačia profesine ar komercine veikla priimančioje valstybeje (be jau

minėtos kūrybinės, pedagoginės ir mokslinės veiklos):

1.valstybės tarpusavio susitarimu leidžia tokią veiklą diplomatams

abipusišku pagrindu viena kitos teritonjoje;

2. tokią užsienio diplomatų veiklą leidžia priimančios, valstybės

įstatymai.

3. užsienio diplomatas vykdo tokią veiklą savavališkai, pažeisdamas

Konvencijos 42 straipsnį.

Aptariama išimtis taikytina tik tęstinei komercinei ar profesinei

veiklai, bet ne pavieniams aktams, kurie pagal savo pobūdį irgi gali būti

laikomi komerciniais. JAV apeliacinio teismo 1996 m. nagrinėtoje Tabion v.

Mufti byloje Valstybės departamentas pareiškė, kad straipsnio 1(c) dalyje

numatyta komercinė veikla neapima sutartinių santykių dėl prekių ir

paslaugų, reikalingų diplomato ir jo šeimos kasdieniam gyvenimui

priimančioje valstybėje, pirkimo, nuomos ir pan.

Galiausiai reikėtų paminėti dar vieną atvejį, kai aptariamas

imunitetas nuo civilinės jurisdikcijos nėra taikomas. Remiantis

Konvencijos 32 straipsnio 3 dalimi, tuo atveju, kai imunitetu nuo

priimančios valstybės jurisdikcijos besinaudojantis asmuo inicijuoja

(pvz.:pateikdasmas civilinį ieškinį) teisminį procesą, jis automatiškai

praranda teisę remtis savo imunitetu nuo bet kokių galimų prieš jį

nukreiptų priešieškinių, tiesiogiai susijusių su jo pagrindiniu ieškiniu.

Iš esmes tai galima laikyti viena iš imuniteto atsisakymo formų (kartu su

32 str. 1 d. numatyta galimybe atstovaujamajai valstybei atsisakyti

imuniteto nuo užsienio valstybės junsdikcijos savo diplomatų bei kitų šiuo

imunitetu besinaudojančių asmenų atžvilgiu).

Reikėtų aptarti diplomatų imuniteto ryšį su draudimo teisiniais

santykiais. Praktika rodo, jog didžiausia dalis draudimo klausimų yra

susiję su žalos, padarytos diplomatams vairuojant transporto priemones

priimančioje valstybėje, atlyginimu. Jungtinės Karalystės teismų praktika

šiuo klausimu aiškiai įtvrtino principą, kad draudėjai (draudimo

bendrovės) ginčuose dėl žalos atlyginimo negali remtis savo klientų –

užsienio diplomatų imunitetu ir atsisakyti atlyginti diplomatų padarytą

žalą tretiesiems asmenims, jeigu nustatyta, jog žala padaryta būtent dėl

jų kaltės. Šios šalies draudimo įstatymai nustato, kad visų užsienio

diplomatinių atstovybių ir diplomatų transporto priemonių civilinės

atsakomybės draudimas yra pivalomas, taip užkertant kelią galimiems

atvejams, kai nukentėjęs asmuo nebegalėtų pareikšti ieškinio teisme, jeigu

žalą padaręs užsienio diplomatas imtų remtis savo imunitetu.

Pagaliau ir Lietuvoje analogiškas privalomasis civilinis draudimas

pradėjo veikti. Tačiau mūsiškė praktika šiuo klausimu dar visiškai menka.

1.4.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ PATALPŲ NELIEČIAMYBĖ IR JOS UŽTIKRINIMO

PRAKTINIAI ASPEKTAI

Vienas iš svarbiausių diplomatinių imunitetų – diplomatinės atstovybės

patalpų neliečiamybė.

Užsienio diplomatinei atstovybei priimančioje valstybėje yra

reikalingos patalpos, kuriose įsikūrusi ji galėtų tinkamai vykdyti savo

funkcijas. Pagal paprotinę tarptautinę teisę jau nuo senų laikų buvo

pripažįstamas tokių patalpų neliečiamumas. Konvencija šią paprotinę normą

pavertė įstatymu. Pagal šios Konvencijos 1 straipsnio 1 punktą atstovybės

patalpos apibrėžiamos kaip ,,pastatai arba pastatų dalys, naudojami

atstovybės tikslais, įskaitant atstovybės vadovo rezidenciją,

nepriklausomai nuo to, kam jie pnklauso nuosavybės teise, taip pat žemės

sklypas aplink atitinkamą pastatą arba jo dalį”[11]. Iš šio apibrėžimo

matyti, kad į jį nepatenka kitų užsienio diplomatų (ne atstovybių vadovų)

privačios (gyvenamosios) rezidcncijos, nors tuo pat metu Konvencijos 30

straipsnyie pasakyta, kad “privati diplomato rezidencija naudojasi tokia

pat neliečiamybe ir apsauga kaip ir atstovybės patalpos”[12], o pagal

Konvencijos 37 straipsnio 2 dalį tokį pat statusą turi ir užsienio

diplomatinių atstovybių administracinio techninio personalo narių

gyvenamosios patalpos.

Užsienio diplomatinės atstovybės patalpų statusą priimančioje

valstybėje nustato Konvencijos 22 straipsnis:

,,1. Atstovybės patalpos neliečiamos. Priimančios valstybės valdžios

atstovai negali į jas įeiti negavę atstovybės vadovo sutikimo.

2. Priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų priemonių

atstovybės patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo

ir užkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo

pažeminimui.

3. Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas jose esantis turtas, taip

pat transporto priemonės turi imunitetą nuo kitos, rekvizicijos, arešto ir

vykdomųjų veiksmų”[13]. Šiame straipsnyje įtvirtintas esminis diplomatinės

atstovybės patalpų statuso elementas – patalpų neliečiamybė. Pati sąvoka

,,neliečiamybė” įvairiose teisinio reguliavimo sferose gali būti

suprantama ir apibrėžiama gana įvairiai. E. Denza neliečiamybę

šiuolaikinės tarptautinės teisės prasme apibrėžia kaip statusą, suteikiamą

patalpoms, asmeniui bei turtui, kurie fiziškai yra kitos suverenios

valstybės teritorijoje, tačiau nepriklauso jos jurisdikcijai įprastu būdu.

Bet kuriuo atveju diplomatinėje teisėje dauguma autorių šiai sąvokai

suteikia du svarbiausius aspektus. Visų pirma atstovybės patalpų

neliečiamybė reiškia imunitetą nuo priimančios valstybės institucijų

teisinio, prievartinio pobūdžio veiksmų (kratos, rekvizicijos, arešto

turtui uždėjimo ir pan.) vykdymo tose patalpose. Be atstovybės vadovo (ar

kito diplomato, jei kalbama apie įėjimą į jo gyvenamąją patalpą) sutikimo

tarnybinių pareigų vykdymo tikslais į atstovybes patalpas negali įeiti nei

policija, nei teismo antstoliai.

Priimančios valstybės pareigūnai neturi teisės pažeisti šio imuniteto

net ir gaisro ar kitokios stichinės nelaimės atveju (išskyrus jei yra

atstovybės vadovo ar kito įgalioto asmens leidimas arba prašyrnas įeiti i

patalpas pagalbos suteikimo tikslais), taip pat ir tuo atveju, kai yra

duomenų apie piktnaudžiavimą atstovybės patalpų neliečiamybe ir šių

patalpų naudojimas yra nesuderinamas su atstovybės funkcijų vykdymu.

Antras diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybės aspektas apima

aktyvią priimančios valstybės pareigą saugoti šias patalpas nuo privačių

asmenų įsiveržimo, pastatų gadinimo, trukdymo atstovybės darbui,

atstovaujamosios valstybės ir jos atstovų orumo įžeidimo (deginant

vėliavas priešais atstovybės pastatą, įžeidinėjant jos darbuotojus ir

pan.).

Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl užsienio valstybių diplomatmių

atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” konkrečiai įvardijamas tik

pirmasis neliečiamybės aspektas (11 str. 1-2 d.):

,,Diplomatinės atstovybės patalpos, jose esantis turtas ir jos

transporto pnemonės yra neliečiamos.

Lietuvos Respublikos valdžios atstovai gali į jas įeiti tik sutikus

diplomatinės atstovybės vadovui”[14].

Ši nuostata detaliau išplėtota Lietuvos Respublikos baudžiamojo

proceso kodekso [6] 194 straipsnyje, kuriame kalbama apie tardymo veiksmų

baudžiamajame procese poėmio ir kratos darymo užsienio diplomatinių

atstovybių patalpose sąlygas:

,,Daryti poėmius ir kratas diplomatinės atstovybės užimamoje

patalpoje, taip pat patalpoje, kurioje gyvena diplomatnės atstovybės

nariai ir jų šeimos, galima tik diplomatinio atstovo prašymu ar sutikimu.

Diplomatinio atstovo sutikimas poėmiui ar kratai daryti gaunamas per

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją.

Darant poėmius ir kratas nurodytosiose patalpose, yra būtinas

prokuroro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų mimstenjos atstovo

dalyvavimas”[15].

Taigi galima teigti, jog diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybė

pagal Konvencijos 22 straipsnį yra absoliuti. Tačiau neaišku, ar šis

absoliutumas visais be išimties atvejais gali būti pagrįstas remiantis

galiojančia tarptautine paprotine teise, nes valstybių praktika tais

atvejais, kai diplomatinės atstovybės patalpos naudojamos neteisėtais

tikslais, yra pernelyg skirtinga. Konvencijos 41 straipsnio 3 dalyje

nustatyta, kad ,,Atstovybės patalpos negali būti naudojamos tikslams,

nesuderinamiems su atstovybės funkcijomis, numatytomis šioje Konvencijoje

.”[16]. Vienu iš tokio atstovybės patalpų naudojimo neteisėtiems

tikslams atveju gali būti, pavyzdžiui, kriminalinų nusikaltėlių, kuriuos

persekioja priimančios valstybės pareigūnai, taip pat ginklų, narkotinių

medžiagų slėpimas ir laikymas šiose patalpose. Tokiais ntvejais akivaizdu,

jog diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybe yra piktnaudžiaujama.

Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, jog šiuolaikinė tarptautinė teisė bei

vyraujanti valstybių praktika neleidžia teigti, kad minėti piktnaudžiavimo

atvejai priimančios valstybės pareigūnams suteikia teisę prievarta įeiti į

atstovybės patalpas ir pažeisti jų neliečiamybę. Tokią išvadą galima

daryti iš dalies dėl to, jog pati diplomatinė teisė numato galimybę

taikyti konkrečias atsakomąsias priemones, kurios tokiais atvejais gali

būti kaip atsakas į diplomatinės atstovybės vykdomas neteisėtas veikas

(kaltu asmenų paskelbimas persona non grata, diplomatinių santykių

nutraukimas ir kt.) nepažeidžiant atstovybės patalpų neliečiamybės

principo.

Kita problema, susijusi su atstovybės patalpų neliečiamybės ribomis,

kyla vadinamojo būtinojo reikalingumo, arba force majeure, atvejais.

Doktrinoje dažnai keliamas klausimas, ar priimančios valstybės įsikišimas,

prieš tai negavus atstovybės vadovo sutikimo, tokio pobūdžio atvejais

(pvz.: kai atstovybės patalpose kyla gaisras, kuris tuoj gali persinešti į

aplinkinius pastatus, arba gresia sprogimas patalpų viduje, jei bus bent

kiek uždelsta jį gesinti) gali būti laikomas pateisinamu pagrindu įeiti i

diplomatinės atstovybės patalpas, taip bent formaliai pažeidžiant jų

neliečiamybę. Aišku, kad tokiais atvejais, priimančios valstybės

pareigūnams nesiimant atitnkamų skubių veiksmų kyla reali grėsmė ne tik

patalpoms ir jose esančiam turtui, bet dažnai ir žmonių saugumui.

Tarptautinės teisės komisijoje svarstant Konvencijos projektą, šiuo

klausimu buvo daug diskutuota, tačiau galiausiai apsistota prie dabartinio

absoliučios neliečiamybės principo. Šio sprendimo pagrindinis motyvas buvo

tai, kad tokios galimybės priimančiai valstybei suteikimas galėtų tapti

pretekstu piktnaudžiavimams (pvz.: tyčia sukeliant gaisrą). Teigta, jog

potenciali grėsmė atstovybės turtui, jeigu būtu uždelsta tinkamai reaguoti

būtinojo reikalingumo atvejais, yra kur kas mažiau pavojinga nei pavojus

pakenkti tarpvalstybiniams santykiams dėl diplomatinės atstovybės patalpų

neliečiamybės principo pažeidimo.

Priimančios valstybės bandymai pasiteisinti, kad jos pareigūnai

pažeidę atstovybės patalpų ar jos vadovo rezidencijos neliečiamybę,

nežinojo apie tų patalpų diplomatinį statusą, teisine prasme, aišku, yra

niekiniai. Tačiau valstybių praktikoje buvo iškilęs ir sudėtingesnis

klausimas: ar veiksmai, kuriuos atliko priimančios valstybės pareigūnai,

patekę į atstovybės patalpas be jos vadovo sutikimo, gali sukelti kokias

nors teisėtas pasekmes? Pavyzdžiui, ar teisėtas bus diplomatiniu imunitetu

nesinaudojančio asmens, kurį priimanti valstybė persekioja baudžiamojo

proceso tvarka ir kuris buvo sulaikytas prievarta patenkant i užsienio

atstovybės patalpas, sulaikymas? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą

nepateikia nei šiuolaikinė diplomatinė teisė, nei valstybių praktika ir

doktrina. Aišku, jog ir šiuo atveju priimanti valstybė yra atsakinga dėl

Konvencijos nuostatos, įtvirtinančios atstovybės patalpų neliečiamybės

principą, pažeidimo. Tačiau dėl to kylanti šios valstybės tarptautinė

atsakomybė, atstovaujamosios valstybės galimi atsakomieji veiksmai dažnai

nebeturi nieko bendra su įvykusiu faktu (t.y. su tuo, dėl ko priimanti

valstybė įvykdė neliečiamybę pažeidžiančius veiksmus) – valstybės

paprastai elgiasi savo nuožiūra (pvz.: Dorf byloje 1973 m. Norvegijos

teismas pripažino, jog tarptautinė teisė nedraudžia laikyti asmenį suimtą,

jei jis atsitiktinai sulaikytas neliečiamybės statusą turinčiose

patalpose.

Su aptariamu atstovybės patalpų neliečiamybės aspektu susijęs dar vienas

klausimas – patalpų, aplink jas esančio žemės sklypo paėmimas

priimančios valstybės visuomeninėms reikmėms. Turto paėmimas tokiu

pagrindu yra numatytas daugelio pasaulio valstybių įstatymuose (taip pat

ir Lietuvos). Dėl to kyla ir tarptautinio pobūdžio incidentų

(pvz.:Baltarusijos atvejis prieš keletą metų). Kyla klausimas, ar ši

įstatymuose numatyta teisė gali būti įgyvendinama ir užsienio diplomatinės

atstovybės patalpų atžvilgiu. Konvencijoje atsakymo į šį klausimą

nepateikiama. Tačiau doktrinos ir valstybių praktikos šiuo klausimu

analizė leidžia teigti, kad toks nusavinimas yra galimas ir teisėtas pagal

tarptautinę teisę, jeigu yra patenkinami šie reikalavimai:

1.Ši teisė gali būti įgyvendinama tik esant ypač svarbioms aplinkybėms

(t.y. šios aplinkybes turi būti dar svarbesnės nei tos, kurioms esant,

valstybės įstatymai numato privačioje nuosavybėje esančio turto paėmimą

visuomenės poreikiams; be to, būtų neteisėta vienu metu nusavinti kelių

atstovybių patalpas, kaip mėginta padaryti. pvz.: Baltarusijoje);

2.Valstybei, kurios atstovybės patalpos nusavintos, turi būti išmokėta

greita ir visiška kompensacija;

3.Priimanti valstybė privalo padėti valstybei, kurios atstovybės

patalpos nusavintos, per įmanomai trumpiausią laiką susirasti kitas

atstovybės reikmėms tinkamas patalpas.

Kalbant apie šį patalpų neliečiamybės aspektą, reikėtų paminėti dar ir

tai, kad taip pat neleistina priimančios valstybės teismų, kitų

teisėsaugos institucijų (pvz.: prokuratūros) pareigūnams tiesiogiai

siųsti, įteikinėti teismo šaukimus, kitus dokumentus atstovybės patalpose.

Nors pačiame Konvencijos tekste tai konkrečiai nenurodyta, tačiau iš

Konvencijos parengiamosios medžiagos aiškiai matyti, jog Tarptautinės

teisės komisija laikėsi vienareikšmės nuomonės, kad visi minėto pobūdžio

dokumentai turi būti siunčiami diplomatinei atstovybei per priimančios

valstybės Užsienio reikalų ministeriją.

Kalbant apie diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybės antrajį

aspektą – priimančios valstybės aktyvią pareigą saugoti šias patalpas nuo

privačių asmenų įsiveržimo, pastatų gadinimo, trukdymo atstovybės darbui,

kiekvienos atstovybės apsaugos laipsnis ir pobūdis turi buti proporcingas

potencialaus pavojaus ar grėsmės atstovybei laipsniui ir pobūdžiui.

Konvencijoje nėra numatyta diplomatinės atstovybės teisė reikalauti

stacionarios policijos apsaugos prie kiekvieno atstovybės pastato,

atstovybės vadovo rezidencijos ir juo labiau – prie kitų diplomatinio

personalo narių rezidencijų. Egzistuoja priimančios valstybės pareiga

užtikrinti atstovybės patalpų apsaugą ir ji pati sprendžia,. kokiomis

priemonėmis ji geriausiai tą pareigą įvykdys. Kita vertus, priimanti

valstybė neabejotinai turi reaguoli į atstovybės darbuotojų ar kitų asmenų

pranešimus apie atstovybei gresiantį pavojų, t.y. kad gali būti pažeista

jos neliečiamybė, ir imtis atitinkamų prevencijos priemonių. Be to,

patirtis rodo, jog saugumo primonės, kurių imasi pačios diplomatinės

atstovybės (ypač tų valstybių, kurių atstovybių užpuldinėjimo grėsmė dėl

politinių, etninių ir kitokių motyvų yra didžiausia), yra veiksmingiausia

garantija siekiant užtikrinti jų patalpų neliečiamybę. Todėl priimanti

valstybė privalo visų pirma skatinti tokių valstybių diplomatines

atstovybes organizuoti savo pačių apsaugą, sudarydama tam reikiamas

sąlygas (leisdama įsigyti ginklų, naudoti specialiąsias apsaugos priemones

ir t.t.), o antra, užtikrinti, kad jos policijos pareigūnai ypač budriai

saugotų atstovybės patalpas, bendradarbiaudami šiuo tikslu su atstovybės

pareigūnais.

Skiriamos dvi atstovybių patalpų apsaugos rūšys: išorinė ir vidinė

apsauga. Priimančios valstybės pareiga ir uždavinys – būtent išorinė

apsauga. Tuo tarpu vidine apsauga rūpinasi pati atstovaujamoji valstybė,

atsižvelgdama į priimančioje valstybėje turimus interesus, politinę,

kriminogeninę padėtį bei kitokias aplinkybes. Dažniausiai tokia vidinė

apsauga vykdoma naudojantis technikos priemonėmis, savu darbuotojų

(sargybinių) pagalba, taip pat samdant privačias saugos firmas.

Priimančios valstybės imasi įvairiausių apsaugos priemonių, siekdamos

užtikrinti jose įsikūrusių užsienio diplomatinių atstovybių patalpų

apsaugą. Dažniausiai naudojamos įvairios technikos priemonės

(signalizacija, vaizdo kameros, vykdomas sustiprintas patruliavimas

atstovybės rajone arba steigiami stacionarūs policijos postai). Estiįoje,

pavyzdžiui, šios šalies policijos vykdoma užsienio diplomatinų atstovybių

patalpų bei šių atstovybių vadovų rezidencijų apsauga, atsižvelgiant į

rizikos laipsnį, gali būti 4 lygių:

1. technikos priemonės:

– vietinė signalizacija, sujungta su valdymo centru,

– stebėjimo kamerų, sujungtų su valdymo centru, sistema,

– radijo pavojaus sistema, sujungta su valdymo centru;

2. mobilūs patruliai;

3. stacionarūs postai;

4. asmens sargybiniai.

Pirmo ir antro lygio apsauga taikoma visų diplomatinių atstovybių

patalpoms bei jų vadovų rezidencijoms. Trečio lygio apsauga taikoma tais

atvejais, kai nuolatinis ryšys su valdymo centru yra neįmanomas arba kai

neįmanoma pakankamai operatyviai reaguoti į pavojaus signalą. Ketvirto

lygio apsauga taikoma, kai kyla išskirtinė gresmė ir jokios kitos apsaugos

priemonės nėra pakankamos.

Jeigu į atstovybės patalpas neteisetai įsibraunama (ir dažniausiai

šiose patalpose esantys žmonės paimami įkaitais), atstovybės vadovo

prašymu priimanti valstybė, pasitelkusi policiją, specialiąsias pajėgas ir

kitas priemones, privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išvaduoti

įkaitai ir suimti įsibrovėliai ir pan. Jeigu pats atstovybės vadovas yra

paimtas įkaitu, priimanti valstybė, siekdarna gauti sutikimą įsiveržti į

patalpas įkaitų išvadavimo tikslais, turi gauti pačios atstovaujamosios

valstybės sutikimą. Toks atstovybės vadovo ar jo atstovaujamos valstybės

sutikimas yra būtinas bet kuriuo atveju, kad ir kokio neatidėliotinumo

reikalas iškiltų; pavyzdžiui, Gvatemalos specialiųjų pajėgų veiksmai prieš

užimtą Ispanijos ambasadą šioje šalyje 1980 m., negavus paties Ispanijos

ambasadoriaus prašyrmo imtis šių veiksmų sukėlė viso diplomatinio korpuso

Gvatemaloje protestą, ir Ispanija iš karto nutraukė diplomatinius

santykius.

Kita situacija, kai dėl privačių (t.y. neveikiančių priimančios

valstybės vardu ar pagal jos įsakymus) asmenų įsiveržimo į atstovybės

patalpas, šių patalpų užėmimo, įkaitu jose paėmimo gali kilti

nepasitenkinimas priimančia valstybe ar netgi jos tarptautinė teisinė

atsakomybė dėl savo pareigų pagal Vienos konvencijos 22 straipsnį

nevykdymo arba netinkamo vykdymo, yra susijusi su tuo, kad priimanti

valstybė nenumatė, tačiau privalėjo numatyti užsienio diplomatinei

atstovybei gresiantį pavojų ir apie jį informuoti atstovybės darbuotojus.

Taip iš dalies buvo ir garsiosios Peru įkaitų krizės Japonijos ambasadoje

Limoje 1996-1997 m. atveju. Jai pasibaigus, Peru prezidentas oficialiai

atsiprašė Japonijos už tuos įvykius.

Irano įkaitų krizė 1975-1980 m., kai buvo užgrobta ir nusiaubta JAV

ambasada Teherane, o jos darbuotojai buvo laikomi įkaitais daugiau kaip

metus, tapo šiurkščiausiu tarptautinės paprotinės teisės bei Vienos

Konvencijos (ypač jos 22 str.) pažeidimu bent jau XX amžiuje. Tarptautinis

Teisingumo Teismas pripažino Iraną kaltu tiek dėl to, kad jis nesiėmė

reikiamų prevencijos priemonių apsaugoti atstovybės patalpas nuo ginkluotų

maištininkų įsiveržimo, tiek dėl to, kad nesiėmė reikiamų priemonių

išvaduoti įkaitus ir nubausti pagrobėjus.

Jeigu pripažįstama, jog priimanti valstybė nesiėmė reikiamų

prevencijos priemonių tam, kad užkirstų kelią įsiveržimui į užsienio

diplomatinės atstovybės patalpas arba kad nebūtų padaryta toms patalpoms

žala, kyla jos tarptautinės teisinės atsakomybės klausimas, kuris

dažniausiai išsprendžiamas atlyginant atstovaujamajai valstybei jos

patirtą žalą. Tai yra visuotinai pripažinta paprotinės tarptautinės teisės

norma. Be to, valstybių praktika rodo ir kitą aiškią tendenciją: priimanti

valstybė paprastai sumoka kompensaciją net ir tuo atveju, kai jokia jos

kaltė dėl pareigų pagal Konvencijos 22 straipsnį nevykdymo ar netinkamo

vykdymo negali būti įrodyta.

Konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad

priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų priemonių užkirsti

kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui . JAV

Kongresas dar 1938 m. priėmė rezoliuciją, uždraudusią (negavus išankstinio

atitinkamos policijos įstaigos leidimo) Kolumbijos apygardoje arčiau kaip

500 pėdų iki pastatų, kuriuose įsikūrę bet kurios užsienio valstybės

atstovai, diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos, išskleisti bet

kokią vėliavą, plakatą ir kitokią vaizdinę priemonę, kuri įžeistų ar

smerktų atitinkamą valstybę, jos vykdomą politiką, taip pat šiais tikslais

organizuoti bet kokius susirinkimus.

Panašių tikslų siekiama ir 1993 m. gruodžio 2 d. priimtame Lietuvos

Respublikos susirinkimų įstatyme įtvirtintomis nuostatomis. Šio įstatymo 6

straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,Susirinkimai prie . užsienio

diplomatinių atstovybių gali būti organizuojami ne arčiau kaip 25 metrai

nuo pagrindinio įėjimo į šiuos pastatus bei objektus, ir visais atvejais

garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų”[17]. Įstatymo 17

straipsnyje numatyti pagrindai, kada policijos pareigūnai turi teisę imtis

priemonių priverstinai nutraukti susirinkimą; tarp kitų pagrindų,

nustatyta, kad susirinkimas nutraukiamas, jeigu jo organizatoriai ar

dalyviai ,,individualiais ar grupiniais veiksmais trikdo ar kelia realią

grėsmę sutrukdyti . valstybinių įstaigų, organizacijų ar savivaldybių

normailą veiklą”[18]; šiuo alveju nėra aišku, ar žodžiai ,,valstybinės

įstaigos” reiškia ir užsienio valstybių diplomatines atstovybes.

1.5.VALSTYBIŲ ATSTOVYBIŲ IR VALSTYBIŲ ATSTOVŲ STATUSAS TARPTAUTINĖSE

ORGANIZACIJOSE

Tarptautinių organizacijų diplomatinę veiklą reglamentuoja jų įstatai,

atitinkamos tarptautinės konvencijos bei sutartys su valstybėmis, kuriose

yra įsikūrusios tų organizacijų būstinės. Todėl valstybių nuolatinės

atstovybės tarptautinėse organizacijose ir tose organizacijose dirbantys

valstybių atstovai turi paklusti šių dokumentų reikalavimams. Antra

vertus, atstovybės tarptautinėse organizacijose steigiamos valstybės

atstovavimo, jos interesų gynimo, informacijos rinkimo bei kitoms

tarptautinės teisės leidžiamoms funkcijoms vykdyti, todėl jas

steigiančiosios valstybės suinteresuotos, kad ir tos atstovybės bei jų

personalas turėtų atitinkamas privilegijas ir imunitetus.

Valstybių atstovybių bei valstybių atstovų tarptautinėse

organizacijose statusą apibrėžia 1975 m. kovo 14 d. Vienos konvencija dėl

valstybių atstovavimo jų santykiuose su universaliomis tarptautinėmis

organizacijomis, 1946 m. vasario 13 d. Konvencija dėl Jungtinių Tautų

privilegijų bei imunitetų ir 1947 m. lapkričio 21 d. Konvencija dėl

specializuotųjų agentūrų privilegijų ir imunitetų.

Tarptautinių organizacijų būstinės dažniausiai įkuriamos sudarius

sutartį su valstybe, kurioje numatoma tą būstinę steigti. Tose sutartyse

paprastai taip pat numatomos nuostatos dėl valstybių atstovybių ir

valstybių atstovų statuso bei jų imunitetų. Pavyzdžiui, dėl pagrindinės

būstinės ir dėl skyriaus Ženevoje JTO yra sudariusi tokias sutartis su JAV

ir Šveicarija, UNESCO – su Prancūzija ir t.t.

Valstybių nuolatinių atstovybių tarptautinėse organizacijose statusas

diplomatinės teisės požiūriu yra artimas diplomatinių atstovybių užsienio

valstybėse statusui. Panašūs būna ir tose atstovybėse bei ambasadose

dirbančių diplomatų imunitetai ir privilegijos. Tie imunitetai ir

privilegijos paprastai būna didesni, negu pačių tarptautinių organizacijų

pareigūnų.

2.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ FUNKCIJOS

2.1.FUNKCIJOS DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS, KAIP VIENO VIENETO

Diplomatinių atstovybių funkcijos nustatytos 1961 metų diplomatinų

santykių Vienos Konvencijoje:

a) atstovauti siunčiančiai valstybei priimančioje valstybėje;

b) ginti siunčiančios valstybės ir jos piliečių interesus priimančioje

valstybėje, kiek tai leidžia tarptautinė teisė;

c) vesti derybas su priimančios valstybės vyriausybe;

d) gauti, teisėtais būdais rinkti ir perduoti siunčiančios valstybės

vyriausybei informaciją apie padėtį ir įvykius priimančioje valstybėje;

e) skatinti draugiškus siunčiančios ir priimančios valstybių

santykius, plėtoti ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą.

Kartu su tuo diplomatinės atstovybės gali vykdyti ir konsulines

funkcijas.

1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 5 straipsnyje

pateikiamas konsulinių funkcijų sąrašas nėra baigtinis – čia pateikta

bendra samplaika konsulinių funkcijų, kurias reikėtų sugrupuoti.

Tarptautinės teisės teorijoje nėra bendros nuomonės dėl šių funkcijų

klasifikacijos ir įvairūs autoriai jas grupuoja skirtingai. Štai keli

variantai pagrindinių konsulinių funkcijų:

Konsulinių funkcijų klasifikacija pagal L.Oppenheimą –

1. Prekybos ir pramonės plėtra.

2. Navigacijos priežiūra.

3. Notarinės funkcijos.

4. Gynybos funkcijos.

Viešoji tarptautinė teisės enciklopedija pateikia tokią klasifikaciją



1.Piliečių gynyba.

2.Notarinės ir registracinės funkcijos.

3.Administracinės funkcijos.

4.Teisminės funkcijos.

5.Įpėdinystės funkcijos.

6.Navigacinės funkcijos.

7.Kitos funkcijos.

Tautų Sąjungos Komiteto pateikta klasifikacija –

1.Funkcijos susijusios su prekyba.

2.Atstvaujamos valstybės piliečių gynyba.

3.Administracijos funkcijos.

4.Kitos funkcijos.

Konsulinių funkcijų klasifikaciją pagal B.Seną –

1.Verslo ir prekybos skatinimas.

2.Atstovaujamos valstybės ir jos piliečių interesų gynyba.

3.Atstvaujamos valstybės piliečių repatriacija.

4.Funkcijos susijusios su palikimu.

5.Notarinės funkcios.

6.Santuokų įforminimas.

7.Navigacinės funkcijos.

8.Draugiškų santykių plėtra.

Konsulinių funkcijų klasifikacija pagal V.Jaruševičių –

1.Atstvaujamos valstybės piliečių teisių ir interesų gynyba.

2.Atstvaujamos valstybės interesų gynyba.

3.Notarinės ir registracinės funkcijos.

4.Funkcijos, vykdomos laivų ir orlaivių atžvilgiu.

5.Kitos funkcijos.

Kaip ir viso civilizuoto pasaulio taip ir Lietuvos Respublikos
įstatymai atitinka 1961 metų Vienos Konvencją. ,,Lietuvos Respublikos
diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdo
šias funkcijas:

1. atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su valstybe oficialius

santykius;

2. įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius;

3. derasi su valstybės vyriausybe;

4. gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių

asmenų teises ir teisėtus interesus;

5. gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų

ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei

įvykius;

6. skatina Lietuvos Respublikos ir šios valstybės draugiškus santykius

ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą,

taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl

saugumo ir taikos užtikrinimo;

7. platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę,

socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.

Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje

užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas

funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m.

Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę

teisę”[19].

Atstovybės vadovas (ar bet kuris jos diplomatas) gali veikti kaip savo

valstybės atstovas bet kurioje tarptautinėje organizacijoje. Šiuo atveju

nėra reikalo informuoti apie tai valstybės, kurioje jis akredituotas, ir

ji dėl to negali prieštarauti.

,,Lietuvos Respublikos atstovybė prie tarptautinės organizacijos

vykdo šias funkcijas:

1. tarptautinėje organizacijoje atstovauja Lietuvos Respublikos

interesams bei juos gina;

2. įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius;

3. palaiko ryšius tarp Lietuvos Respublikos ir tarptautinės
organizacijos;

4. derasi su tarptautine organizacija;

5. gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų

ministerijai informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą;

6. užtikrina Lietuvos Respublikos suinteresuotų institucijų dalyvavimą

tarptautinės organizacijos veikloje;

7. platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę,

socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas;

8. padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir

uždavinius”[20].

2.2.DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS VADOVO FUNKCIJOS

Pagal priimančiojoje valstybėje esamą praktiką diplomatinės

atstovybės vadovas pradeda vykdyti savo funkcijas arba nuo įgaliojamojo

rašto įteikimo valstybės vadovui dienos, arba nuo to laiko, kai jis apie

atvykimą dirbti į atstovybę pranešė užsienio reikalų ministrui ir įteikė

jam įgaliojamojo rašto kopiją.

Atstovybės vadovas yra atsakingas už visą atstovybės veiklą. Jis gali

(paprastai taip ir daro) pavesti įvairias funkcijas savo personalui,

tačiau tik jis vienas yra atsakingas už visas atstovybės veiklos sritis ir

savo vyriausybei, ir tai, prie kurios jis yra akredituotas.

Atstovybės vadovas paprastai turi atlikti šias pareigas, nepaisant to,

kokio dydžio yra atstovybė ir kiek ji turi darbuotojų:

1. Formuoti diplomatinę politiką.

2. Perduoti jį priimančios valstybės vyriausybei savo vyriausybės

požiūrį į svarbius bendrų interesų ir bendros politikos reikalus, būti

komunikacijos kanalu tarp abiejų vyriausybių.

3. Informuoti savo ministeriją apie svarbius politinius ir ekonominius

įvykius, turinčius tiek tiesioginės reikšmės (kaip valstybės biudžetas ar

ministrų keitimas), tiek ir netiesioginės (pvz.: socialinių ar ekonominių

sąlygų pakitimai ar tendencijos), ir komentuoti trečiųjų šalies jėgų

požiūrius (pvz.: straipsnius vietinėje spaudoje, kitų

1 pav. Nuotrauka iš ,,Lietuvos ryto” 2002 05 09

diplomatų nuomones. Vienas tokių atvejų neseniai pasitaikė Jungtinėse

Amerikos Valstijose – M.Wilbonas, 1miljono 100 tūkstančių tiražu leidžiamo

dienraščio “The Washington Post” sporto apžvalgininkas, pavadinęs visų

laikų geriausią Lietuvos krepšininką Arvydą Sabonį rusu, sulaukė Lietuvos

Respublikos ambasados diplomatų protesto.  Lietuvos ambasados spaudos

sekretorius Rolandas Kačinskas nusiuntė laišką M.Wilbonui ir “The

Washington Post”, prašydamas paskelbti pataisymą. Jis savo oficialiame

pasisakyme teigia, ,,Esu tikras, jog jūs žinote, kad A.Sabonis buvo ir yra

geriausias Lietuvos žaidėjas. Lietuvių

krepšininkų žaidimas sovietų

rinktinėse nepadarė jų rusais”[21]. Tai ne vienintelis ir ne pirmas

kartas, kai mūsų šalies ambasada Vašingtone turi aiškinti amerikiečiams

apie Lietuvą ir protestuoti dėl lietuvius užgaunančių apibendrinimų.

Pernai ambasadorių Vašingtone Vygaudą Ušacką papiktino amerikiečio

rašytojo Jonathano Franzeno bestseleryje ,,Pataisos” (,,The Corrections”)

pateiktas karikatūriškas Lietuvos vaizdas. JAV nacionalinį knygos

apdovanojimą pelniusiame romane Vilnius aprašytas kaip nuolat kenčiantis

maisto ir energijos stygių miestas, kur iš bado žmonės valgo arklieną, o

pati sostinė valdoma nusikalstamų grupuočių. Laiške J.Franzenui Lietuvos

ambasadorius Všingtone Vygaudas Ušackas dėstė: ,,Lietuvos aprašymas jūsų

knygoje mane suglumino. Nors tai tik grožinis kūrinys, skaitytojų akyse

jis gali sukurti iškreiptą Lietuvos vaizdą”[22]).

4. Žinoti, kas yra įtakingi žmonės ir kokie yra jį priėmusios

valstybės nacionalinio potencialo šaltiniai.

5. Savo oficialiu ir asmeniniu elgesiu daryti garbę savo šaliai.

6. |gyti kuo platesnį ir įvairesnį draugų ratą, kad būtų galima

realizuoti 1, 3, 4, 5 reikalavimus.

Atstovybės diplomatinės politikos formavimas — svarbiausia jos vadovo

pareiga. Tai atlikti jam padeda pagrindiniai patarėjai — įvairių

atstovybės skyrių vadovai. Diplomatinė atstovybės politika geriausiai gali

būti apibrėžta kaip teigiamo požiūrio j visus reikalus, kuriuos sprendžia

abi valstybės, formavimas. Tai politinių sprendimų, politinės nuovokos ir

politinės išminties rezultatas, pagrįstas subtiliu dviejų valstybių

gyventojų ir jų vyriausybių supratimu ir pažinimu. Ši politika gali

reikštis atstovybės vadovo rekomendacijomis savo vyriausybei ar prašant

paaiškinti gautas instrukcijas ir siūlant kitokį požiūrį, arba mėginant

įteigti priimančiai vyriausybei, kad komunikatas, kurį jam nurodyta

perduoti savo vyriausybei, turėtų būti dar kartą svarstomas. Diplomatinė

politika atsispindi taip pat patarimuose besilankantiems politikams ir

verslininkams, kaip bendrauti su žmonėmis ir spręsti problemas. Būtent

tuo, t. y. diplomatinės politikos formavimo funkcija, diplomatinė

atstovybė ir skiriasi nuo pašto kontoros.

2.3.FUNKCIJŲ PASISKIRSTYMAS TARP DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS PADALINIŲ,

PERSONALO

Be diplomatų diplomatinėse atstovybėse dirba administracinis ir

techninis bei aptarnavimo personalas, samdomas administracinei,

buhalterinei, archyvinei, vertėjavimo, techninių priemonių aptarnavimo ir

ūkinei tarnybai. Aptarnavimo personalas ir kai kurie administracinio bei

techninio personalo darbuotojai dažnai būna priimančiosios valstybės

piliečiai.

Administracija ir koordinavimas

Britanijos diplomatinėje tarnyboje vienas darbuotojas (kanceliarijos

vedėjas) paprastai yra atsakingas už dvi svarbias funkcijas: atstovybės

veiklos koordinavimą ir jos administracinio darbo priežiūrą. Kitų šalių

tarnybose šias funkcijas atlieka atstovybės vadovo pavaduotojas arba jas

pasidalina vyresnysis (politikos) sekretorius ir administracijos

darbuotojas. Kanceliarijos vedėjas užtikrinta, kad visa korespondencija

būtų tvarkoma laiku ir kad visų atstovybės skyrių veikla būtų tinkamai

koordinuojama, o personalas būtų organizuotas ir gerai jaustųsi darbe, kad

komunikacijos ir atstovybės patalpos būtų saugios ir tinkamai prižiūrimos.

Labai svarbu ir gera personalo savijauta, reikia rūpintis, kad ir

jaunesnieji nariai bei neturintys diplomatinių privilegijų nepasijustų

vieniši ir nepatirtų kitų neigiamų išgyvenimų.

Taip pat svarbi kanceliarijos vedėjo pareiga — sudaryti ir nuolat

atnaujinti vietinės informacijos kartoteką, pravarčią naujam atstovybės

vadovui ar jos darbuotojui.

Į tokią kartoteką paprastai įtraukiama:

1. Valstybės, kurioje įsikūrusi atstovybė, užsienio reikalų

ministerijos ir kitų ministerijų ar institucijų, su kuriomis atstovybė

turi reikalų, struktūra, pažymima, kuris skyrius kokius reikalus tvarko,

kaip gauti reikalingą informaciją, į ką galima kreiptis ir ko derėtų

vengti.

2. Glausta priimančios valstybės naujųjų laikų istorijos apžvalga.

3. Buitinė informacija personalo nariams; medicinos aptarnavimas,

stomatologai, turizmas, sportas, klimatas, būstas, namų ruošos paslaugos,

mokyklos, bažnyčios ir t. t. Paprastai ši informacija siunčiama į savo

šalies užsienio reikalų ministerijos personalo departamentą, kad būsimieji

atstovybės nariai galėtų iš anksto

susipažinti.

4. Sąrašas įžymių ar naujų perspektyvių asmenų politinėje, karinėje,

administracinėje, pramonės, komercijos, akademinėje ir socialinėje

srityje.

Turėdamas tokią informaciją, naujas atstovybės vadovas gali greitai

susivokti naujojoje vietoje. Be kita ko, jis iškart žino, kokie žmonės

gali būti reikšmingi ginant jo šalies interesus, be to, tai gali padėti

išvengti etiketo klaidų, jam lengviau priiminėti svečius.

Sekretoriatas ir archyvai

Sekretoriato ir archyvų darbuotojai, tvarkantys konfidencialius

raštus, paprastai yra tos šalies, kuriai atstovauja jų diplomatinė

atstovybė, piliečiai, nors nepolitiniai skyriai (pvz.: kultūros ar

komercijos) gali samdyti ir vietinius gyventojus, su sąlyga, kad jų

sekretoriatas ir archyvas bus atskiras. Tvarkyti efektyvią, gerai

kataloguotą dokumentų sistemą nelengva, bet tai nepaprastai svarbu.

Saugumas

Saugumo personalo pareiga — užtikrinti, kad niekas neteisėtai

nepatektų į atstovybės patalpas; kad su reikalais atėję interesantai

negalėtų gauti konfidencialios informacijos, kad prie kartotekos ir

archyvų galėtų prieiti tik asmenys, turintys tokią teisę. Beveik visada

saugumo personalas yra atstovaujamos valstybės piliečiai.

Technikos ir komunikacijos skyrius

Techninis personalas pirmiausia rūpinasi komunikacijomis. Jie turi

užkoduoti ir iškoduoti, užšifruoti ir dešifruoti, prižiūrėti (jei reikia,

ir taisyti) radijo siųstuvus ir imtuvus (tose atstovybėse, kurioms

priimanti valstybė leido naudoti tokias komunikacijos priemones), fakso ir

telekso aparatus, užkodavimo ir iškodavimo įrenginius ir pan. Toks darbas

yra slapto pobūdžio, todėl ir darbuotojai paprastai būna atstovaujamos

valstybės piliečiai.

Vietinis personalas

Dalis administracinio personalo ir sekretoriato yra priimančios šalies

gyventojai, samdomi nekonfidencialioms pareigoms. Tokie darbuotojai gali

būti nepaprastai naudingi, nes jie atstovybėje dirba ilgesni laiką, gerai

pažįsta šalies papročius, politiką ir asmenis. Paprastai jie dirba

komercijos, konsuliniame ir informacijos skyriuose bei kaip vertėjai.

Buhalterija

Toks padalinys neišvengiamas, nes jei ši sritis apleista, atstovybė

gali turėti daugiau bėdų, negu jų gali atnešti visi kiti skyriai kartu

sudėjus. Aplinkybėms leidžiant, samdomas kompetentingas buhalteris,

paprastai šalies, kurioje įkurta atstovybė, gyventojas. Gera buhalterinės

veiklos apskaita įgalina laiku apmokėti vietines sąskaitas — juk dažnai

dėl laiku nesumokėtų sąskaitų ir su tuo susijusio nepasitenkinimo gali

niekais pavirsti tie geri santykiai, kuriuos atstovybei buvo pavykę

užmegzti.

Komercijos skyrius

Komercijos skyriaus vadovo pareiga — visokeriopai rūpintis savo šalies

prekybiniais interesais, padėti apsilankiusiems verslininkams, atsakyti į

specialius klausimus ir šiaip teikti bendrąją informaciją, leidžiančią

formuoti savo šaliai palankią prekybos politiką, o jos prekybininkams —

įvertinti vietinę rinką ir ja pasinaudoti. Be kita ko, šis pareigūnas

studijuoja muitų tarifų pakeitimus, kvotas ir importo taisykles bei

kontraktų sudarymo galimybes. Jis pataria atstovybės vadovui, ar reikėtų

atkreipti priimančios šalies vyriausybės dėmesį į tam tikrus veiksmus ir

politikos pokyčius, kurie gali pakenkti jo atstovaujamos šalies

interesams. Rūpindamasis savo šalies interesais, jis neišvengia ir

vietinių verslininkų paklausimų, į kuriuos stengiasi kuo geriau atsakyti,

kad išlaikytų gerus santykius.

Konsulinis skyrius

Konsulinė jstaiga, įsikūrusi sostinėje, paprastai yra tiesiogiai

pavaldi diplomatinės atstovybės vadovui ir dažniausiai yra atstovybės

patalpose. Tačiau praktiškai tai atskiras vienetas, kuris tvarkosi pagal

savo taisykles, jo vieklą nustato atskiri konsuliniai statutai.

Spaudos ir informacijos skyrius

Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas turi žinoti, kas šioje

konkrečioje šalyje formuoja naujienas ir kaip jos atsiranda, kad galėtų

kuo efektyviau pateikti informaciją apie šią šalį. Informacijos pareigūnas

ne tik palaiko gerus santykius su operatyviosios informacijos priemonėmis

— spauda, radiju, televizija, — bet ir naudojasi galimybe platinti

informacinius biuletenius žmonėms, kurie domisi jo šalimi ir simpatizuoja

jai. Paprastai jam reikia vertėjo, geriausiai vietinių gyventojų,

pagalbos, nes straipsnis tik tada bus naudingas, jei bus parašytas tos

šalies kalba. Visada reikia turėti omenyje, kad masinės informacijos

priemonės daro didžiulį poveikį viešajai nuomonei, o ji savo ruožtu daro

vis didesnę įtaką šalies užsienio politikos formavimui.

Dar visai neseniai buvo ryškus skirtumas tarp karjeros diplomato,

dirbančio politinių santykių srityje, ir atašė, kuris domėjosi tik tam

tikra sritimi. Pirmasis buvo diplomatinės tarnybos narys, iš tiesų

tarpininkas tarp savo ir priėmusios šalies užsienio reikalų ministerijų,

antrasis — kitos ministerijos narys, nors ir pavaldus atstovybės vadovui,

bet pirmiausia jis rūpinosi savo ministerijos interesais. Gausėjant

specializuotam personalui didelėse diplomatinėse atstovybėse, skirtumas

tarp šių kategorijų mažėjo, pvz.: dabar teisės arba darbo klausimus gali

tvarkyti arba atašė, arba diplomatinio personalo sekretoriai. Tačiau labai

svarbu, kad jų darbas būtų suderintas su visos atstovybės veikla.

Ginkluotųjų pajėgų atašė

GinkJuotųjų pajėgų atašė paprastai yra Ginkluotųjų pajėgų karininkai,

kurie tam tikram laikotarpiui skiriami į diplomatinę atstovybę. Viena

pagrindinių karo, karo laivyno ar aviacijos atašė funkcijų yra tiesiogiai

arba labai svarbiais klausimais per atstovybės vadova pranešti apie

pasikeitimus jo interesų srityje atitinkamoms tarnyboms. Tam tikrais

atvejais jis gali tarpininkauti karinių medžiagų prekyboje; daugelyje

kraštų jis kviečiamas į karinius manevrus. Didžiosios valstybės savo

diplomatinėse atstovybėse kartais turi net atskirą padalinį – karinį

atašatą, kuriame dirba keli specializuoti kariniai atašė. Kariniai atašė

skiriami ir kariniai atašatai steigiami valstybių dvišaliais susitarimais.

Kultūros ir švietimo atašė

Anksčiau, kai vyriausybės daugiau dėl nieko negalėdavo susitarti, jos

sudarydavo kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Šiandien kultūros atašė

gali labai daug nuveikti stiprindamas valstybių tarpusavio supratimą bei

geranoriškumą, organizuodamas pasikeitimą specialistais, pasaulinio garso

menininkų gastroles, rūpindamasis stipendijų skyrimu ar savo šalies kalbos

mokymu. Kartais kultūros atašė skiriamas asmuo, pasižymėjęs kuriame nors

kultūros bare; tada jo padėjėju paskiriamas geras administratorius.

Kartais skiriamas ir kultūros, ir švietimo atašė.

Kiti atašė

Valstybės gali skirti tiek atašė, kiek joms reikia ir kiek jos gali

priimti. Atašė funkcijos nusakomos jau jų pavadinimais, pvz.: darbo, žemės

ūkio, žvejybos, mokslo, pramonės, civilinės aviacijos, socialinių

santykių, turizmo, teisės reikalų, imigracijos, laivininkystės atašė ir

t.t.

Kai kuriose atstovybėse reikšmingi atstovybės darbuotojai yra kapelionai,

jie gali būti diplomatinio personalo nariai ir turėti diplomatinį statusą.

Duajenas

Oficialiose ceremonijose bei kituose protokolinio pobūdžio renginiuose

pagal tarptautinį paprotį diplomatiniam korpusui atstovauja seniausiai

toje valstybėje akredituotas ambasadorius arba Vatikano nuncijus,

vadinamas duajenu (pranc. doyen – vyriausias amžiumi asmuo, dekanas).

Valstybėse, kuriose vyrauja katalikų religija, iš jų ir Lietuvoje, duajeno

funkcijas paprastai atlieka Vatikano nuncijus. Be šių atstovavimo funkcijų

duajenas prireikus gina diplomatinio korpuso narių teises (pavyzdžiui, kai

pažeidžiami tarptautinės teisės garantuoti diplomatiniai imunitetai),

sprendžia asmeninio pobūdžio ginčus tarp diplomatinio korpuso narių,

supažindina naujai atvykusius diplomatinių atstovybių vadovus su buvimo

valstybės papročiais bei diplomatinio korpuso veiklos tradicijomis, kai

kada koordinuoja diplomatinio korpuso susitikimus su tos valstybės

vadovais.

Tokią techninio-administracinio, aptarnaujančiojo personalo bei

atstovybės padalinių gausą sąlygojo diplomatinių atstovybių funkcijų

įvairovė ir sudėtingumas.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Nesigailiu pasirinkęs šią savo diplominio darbo temą ,,Diplomatinių

atstovybių statusas ir jų funkcijos”, nes jį ruošdamas sužinojau daug mane

dominusių dalykų, susijusių su diplomatinėmis atstovyvėmis.

Sužinojau ir savo darbe išdėsčiau jų paskirtį ir vietą tarptautiniuose

santykiuose. Supratau ir aprašiau atstovybių vadovų svarbą ir indėlį

diplomatinėje atstovybėje. Detaliai susipažinau, stengiausi tai atspindėti

darbe, su diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis, ypač su, mano

manymu, svarbiausiais iš jų. Galvoju, kad diplomatiniai imunitetai ir

privilegijos yra pagrindas visam diplomatiniam statusui, užtikrinimas, kad

diplomatinis darbas bus atliktas tinkamai. Be abejo, tai padaryti

nelengva, todėl ir Konvencijos, kiti teisės aktai, reglamentuojantys

diplomatinį statusą, imunitetus ir privilegijas, yra gana painūs, ypač,

kai juos reikia pritaikyti praktikoje. Dėl tokios painiavos bei neretai

gana dviprasmiškų situacijų, kartais nepavyksta išvengti ir nesusipratimų.

Taip pat pasistengiau išvardinti, bent jau, pagrindines funkcijas,

atliekamas diplomatinių atstovybių, parodyti pasiskirstymą vykdomais

darbais.

Siūlau vyriausybėms negailėti pinigų, steigiant diplomatines

atstovybes, nes šios yra nepakeičiamos valstybių tarpusavio santykiams

palaikyti ir plėtoti. Ypač šiais laikais, kai valstybės yra labai viena

nuo kitos priklausomos-tiek ekonominiu, tiek kariniu, tiek ir kitais

atžvilgiais. Sunkiau ką nors pasiūlyti diplomatinių imunitetų bei

privilegijų taikymo klausymais, kur ne visuomet sutampa valstybių praktika

ir patyrusių teisininkų nuomonės. Tačiau šia tema aš turiu savo nuomonę.

Manau, kad taikant diplomatinius imunitetus ir privilegijas, labai

griežtai apibrėžtus Vienos Konvencijoje, reikėtų atsižvelgti į praktinę to

klausymo pusę ir neabsoliutinti Konvencijos normų. Žinoma, logiškai ir

liberaliai traktuojant tas normas, reikia būti atidiems, kad šios nebūtų

pažeistos.

Manau, kad savo tikslus, rašydamas šį diplominį darbą, pasiekiau –

sužinojau ir plačiai aprašiau tai, ką buvau sumanęs, pateikiau ne vieną

pavyzdį.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Republikos baudžiamojo proceso kodeksas//Valstybės

žinios.1961, Nr. 18-148//www.lrs.lt

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas//Valstybės žinios.

1964, Nr. 19-139//www.lrs.lt

3. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas//Valstybės

žinios. 1999, Nr. 7-140//www.lrs.lt

4. Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsienio respublikų

diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje”//Valstybės žinios.

1991, Nr. 29-791//www.lrs.lt

5. Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas//Valstybės žinios. 1993,

Nr. 69-1291// www.lrs.lt

6. ,,Valstybės pagrindai”. KTU. Kaunas. 1997

7. ,,Šiualaikinė valstybė”. KTU. Kaunas. 1999

8. R. G. Feltham ,,Diplomatijos vadovas” .Vilnius. Alma littera. 1997

9. A. Paksas ,,Jurisprudencija”. 2000

 

———————–
1Letuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt
[1] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt
[2] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt
[3] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių
atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www.lrs.lt
[4] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A.
Paksas,,Jurisprudencija” , 2000

[5] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas / www.lrs.lt
[6] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas / www.lrs.lt
[7] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A.
Paksas,,Jurisprudencija” , 2000
[8] Vienos Konvencija ,,,Dėl diplomatinių santykių” / A.
Paksas,,Jurisprudencija” , 2000
[9] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas
,,Jurisprudencija” , 2000
[10] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas
,,Jurisprudencija” , 2000
[11] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas
,,Jurisprudencija” , 2000

[12] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas
,,Jurisprudencija” , 2000

[13] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių
atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www/lrs.lt
[14] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių
atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso / www/lrs.lt

[15] Vienos Konvencija ,,Dėl diplomatinių santykių” / A. Paksas
,,Jurisprudencija” , 2000
[16] Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas/ www.lrs.lt
[17] Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas/ www.lrs.lt
[18] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt
[19] Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas / www.lrs.lt
[20] ,,Lietuvos ryto” dienraštis/ 2002 05 09
[21] ,,Lietuvos ryto” dienraštis/ 2002 05 09

Leave a Comment