Ekonomikos raida

Įvadas

Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios ekonomikos dalimi, tiesioginę įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos pokyčiai.

Pastarieji dešimtmečiai ekonomikoje išsiskiria ypač dideliais globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, naujų technologijų plėtra.

Ekonominei situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek ir vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos bendrąją rinką, auganti konkurencija, sparti naujų technologijų raida.

Prie pagrindinių vidaus veiksnių priskirtini nuolatinis ekonomikos valdymo efektyvumo, produktyvumo didinimas, gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą tiek vidaus, tiek ir ES bei kitose rinkose ir įeiti į naujas rinkas, užtikrinti produkcijos atitikimą griežtiems saugos reikalavimams bei užtikrinti finansavimo šaltinius ekonomikai augti.

Įsitraukimas į Europos Sąjungos rinką, – tai beveik 500 milijonų vartotojų, atveria naujas didžiules perspektyvas Lietuvos ekonomikai. Ne mažiau svarbi yra ES parama, leisianti pagerinti Lietuvos ekonominę aplinką ir suteiksianti konkrečią paramą Lietuvos verslui, ypač per struktūrinės ir regioninės politikos instrumentus.

Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Gaminant vis daugiau prekių ir paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas įvertinti šį augimą –

pinigais įkainoti visus pirkimus ir pardavimus. Nors pinigai nėra vienintelis ekonomikos apimties įkainojimo būdas, juos pasitelkus lengviausia susumuoti visa, kas šalyje buvo pagaminta bet kuriais metais:

obuolius ir apelsinus, automobilius ir kompiuterius, futbolo rungtynes ir koledžo mokymą.

Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų piniginė išraiška, gautą rodiklį galima lyginti su kitų šalių rodikliais. Ir nors valiuta jose skirtinga, kiekvienos šalies bendra prekių paslaugų suma, naudojant valiutų kursus, gali būti perskaičiuota ir palyginta su kitos šalies ekonomikos apimtimi.

Šio darbo objektas – Lietuvos ekonominio augimo tendencijos 1995-2004

m.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti nacionalinę sąskaitų sistemą bei apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonomikos raidą.

Darbo uždaviniai:

• Apibūdinti nacionalinę sąskaitų sistemą;

• Išanalizuoti pagrindinius ekonominio augimo rodiklius;

• Apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonominio augimo tendencijas.

Darbą sudaro pagrindinis tekstas su lentelėmis ir paveikslais.

I. Nacionalinė sąskaitų sistema

1.1 Pagrindiniai nacionalinės sąskaitų sistemos šalies ekonomikos įvertinimo rodikliai

Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda Nacionalinių sąskaitų sistema.

Nacionalinių sąskaitų sistema – (NSS – national accounting system) – tai sistema, apibūdinanti pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius[1]:

• gamybą,

• pajamas,

• vartojimą,

• kaupimą

• turtą.

Sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gerybes, kurias sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos.

Rodikliai, nusakantys nacionalinio produkto apimtį, fiksuoja ne momentą, o procesą. Jie rodo gamybos ,,srovės” mastą, galingumą ir tos srovės kitimą. Paprastai šalies visuomeninė (nacionalinė) gamyba įvertinama pagal jos metinio produkto dydį.

Rinkos sąlygomis visa tai išreiškiama ūkinės veiklos rezultatų rinkos verte. Jei darbas, žemė ir kapitalas tuo ar kitu būdu (avalynės gamyba, advokatų apmokėjimas, aerodromų įrengimas) naudojami – vadinasi, visuomenėje yra atitinkamo veiklos rezultato poreikis. Tokio rezultato rinkos vertė arba jos kitoks piniginis ekvivalentas yra nacionalinio produkto sudėtinė dalis.

K. Markso ekonominėje doktrinoje visuomenės išteklių naudojimas tam tikrai daliai paslaugų teikti laikomas negamybine, t. y. visuomeninio (nacionalinio) produkto ir jo vertės nesukuriančia, veikla[2].

Bendrasis nacionalinis produktas. Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP).

Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma[3].

BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai:

• į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Šių prekių vertėjau atsispindėjo nacionaliniame produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų prieaugis įeina į BNP.

• BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.

Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t. y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti.

Savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmeniniams žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Į BNP baigtinės prekės vertė gali pakliūti ne tiesiogiai, o per teikiamų paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės (darbo priemonės) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP

sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.

Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų[4].

Naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Bendrajam nacionaliniam produktui apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai – pagal išlaidas ir pagal pajamas.

Kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos yra kuriamos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo – pardavimo[5]. Dabar tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus.

BNP nusako, kokio dydžio produktas priklauso tos šalies piliečiams, įskaitant ir pajamas, gaunamas iš investicijų užsienyje, bei atskaitant užsieniečių toje šalyje gautas pajamas.

Jei apskaitoma toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų rinkos vertė, ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šioje šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas, gaunamas bendrasis vidinis (tėvyninis) produktas – BVP. Skirtingai nuo BNP, jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.

1.2 Šalies pajamų struktūra

Nacionalinių pajamų sąvoka šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje vartojama kaip nacionalinio produkto sinonimas. Kadangi visos produkcijos (išskyrus tarpinę produkciją) vertę pasisavini įvairūs ūkio subjektai –

gamybos veiksnių savininkai bei vyriausybė, tai nacionalinis produktas, išreiškiamas BNP ir kitais rodikliais, gali būti vadinamas ii nacionalinėmis pajamomis[6].

Kartais nacionalinių pajamų sąvokai suteikiama savarankiška reikšmė.

Apskaičiuotas nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį, kurią galėtume pavadinti visuomeninės gamybos grynąja išeiga, sudarančia gamybos veiksnių pajamų sumą.

Nacionalinės pajamos nusako vertę, kuri atitenka išteklių savininkams kaip samdomųjų darbuotojų atlyginimai, individualių verslininkų pajamos, bendrovių pelnas, palūkanos, nuomos mokesčiai. Šis rodiklis retai naudojamas.

Asmeninių pajamų rodiklis išreiškia tą BNP dalį, kuri faktiškai atitenka individams (bruto, t. y. iki sumokant asmeninį pajamų mokestį)[7].

Asmeninės pajamos nuo nacionalinių pajamų skiriasi dviem elementais:

• tam tikra dalis kapitalo savininkų pajamų į jų rankas nepakliūna – akcinė bendrovė yra akcininkų nuosavybė, bet didžioji pelno dalis neatitenka akcininkams, o yra atskaitoma į valstybės biudžetą kaip bendrovių pajamų mokestis bei sunaudojama kaip nepaskirstytasis pelnas bendrovei plėsti ir kitiems tikslams. Taip pat yra ir firmų įnašai į socialinio draudimo fondą, daromi gamybos kaštų sąskaita ir faktiškai esantys samdomų darbuotojų uždarbio elementu.

• dalis asmeninių pajamų apskritai nėra uždirbama. Tai valstybės transferiniai išmokėjimai bei lėšos, gaunamos iš bendrovių socialinių ir kultūrinių fondų:

▪ nedarbo draudimo išmokos,

▪ socialinio draudimo išmokos,

▪ socialinės pašalpos (pvz. palūkanos vyriausybės obligacijų turėtojams).

Asmeninės pajamos apima asmenims (šeimoms) atitekusią BNP dalį, kaip jų ūkinės veiklos rezultatą, bei gaunamus išmokėjimus iš valstybės biudžeto arba bendrovių lėšų[8].

Individualūs asmeniniai mokesčiai susideda iš trijų elementų: pajamų mokesčio, turto mokesčio ir paveldėjimo mokesčio. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius, lieka disponuojamosios pajamos.

Disponuojamosios pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias individas (šeima) gali laisvai naudoti vartojimui arba taupymui. Šis rodiklis yra labai svarbus ekonominei analizei[9].

Iš BNP atėmę tas dalis, kurios neatitenka individams (šeimoms), bei asmeninį pajamų mokestį ir pridėję socialinius išmokėjimus šeimoms ir individams, gauname disponuojamųjų pajamų rodiklį.

Apibendrinant, turime tokią nacionalinio produkto rodiklių grupę:

• bendrasis nacionalinis produktas;

• grynasis nacionalinis produktas;

• nacionalinės pajamos;

• asmeninės pajamos;

• disponuojamosios pajamos.

Visų penkių rodiklių dinamika, apskaičiuota ilgesniam laikotarpiui, praktiškai yra vienoda. Todėl ekonomistams yra įprasta (ir pagrįsta), kalbant apie visuminės gamybos, produkto, išeigos, pajamų kitimą, naudotis

BVP rodikliu.

Kurti ir tvarkyti nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemą –

Lietuvos Respublikos bendrojo vidaus produkto ir kitų makroekonomikos rodiklių vertinimo pagrindą pagal 1995 metų Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemą pavesta Statistikos departamentui prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės[10].

Lietuvos nacionalinės sąskaitos – tai subalansuotų šalies gamybos, pajamų formavimo, paskirstymo, vartojimo, kapitalo ir turto kaupimo, skolinimosi, finansinių išteklių ir įsipareigojimų rodiklių ir jų ryšio su kitų valstybių ekonomika sistema. Nacionalinių sąskaitų rodikliai teikiami pagal regionus (regioninės sąskaitos).

Vyriausybės nutarimas „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo“ sudarė sąlygas Lietuvos makroekonominės statistikos teisės aktus suderinti su ES galiojančiais tos srities teisės aktais, bei pateikti pasaulyje pripažintus metodologinius reikalavimus atitinkančius makroekonominius rodiklius.

Nacionalinių sąskaitų sistemos diegimas yra svarbus siekiant objektyviai įvertinti šalies ir jos regionų ekonominę ir socialinę būklę, ekonominių ir finansinių sandorių efektyvumą, palyginti makroekonominius rodiklius su ES šalimis bei atitikti Europos Tarybos reglamento reikalavimus.

Tikslus ir teisingas apskaičiavimas galimas tik naudojant vieningą su

ES skaičiavimo metodiką, bei naudojant pagal tuos pačius metodologinius principus surinktus duomenis[11]. Statistikos departamentas publikuoja BVP

duomenys – dėl šios priežasties toliau nagrinėsime BVP dinamika Lietuvoje.

II. Lietuvos ekonomikos raida 1995 – 2004 m

2.1 Lietuvos ekonomikos augimo tendencijos

Nuo 1990-ųjų iki 1995 m. BVP sumažėjo beveik dvigubai. Pagrindinės nuosmukio priežastys buvo tokios[12]:

• staiga sumažėjo paklausa susiaurėjusioje Rytų rinkoje, į kurią

Lietuva eksportuodavo didžiąją dalį savo produkcijos;

• vidinė Lietuvoje gaminamos produkcijos paklausa sumažėjo dėl gyventojų realiųjų pajamų kritimo.

1995 m. pasirodė pirmieji ekonominio pagyvėjimo požymiai, BVP

pradėjo augti. Gana tolygus augimas truko keletą metų. Tačiau 1999-aisiais dėl Rusijos finansinės krizės poveikio BVP, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo beveik 2%. Nuo 2000-ųjų BVP vėl pradėjo augti.

Ekonominis pagyvėjimas aiškiai matyti nuo 2001 m. 2002 m., palyginti su 2001 m., BVP išaugo 6,8 % (žr. pav. 1)

[pic]

Pav. 1 Lietuvos realaus BVP pokyčiai 1995-2003 m.[13]

2003 m. Lietuvos ūkis augo sparčiausiai iš visų Europos šalių ir BVP

veikusiomis kainomis sudarė 55,74 mlrd.litų. Perskaičiavus palyginamosiomis kainomis, tai sudarė 9% daugiau nei 2002 m.

Bendrasis vidaus produktas, tenkantis 1-am gyventojui, augo dar sparčiau – 9,4%, ir BVP dalis, tenkanti 1-am gyventojui, 2003 m. padidėjo

1252 litais ir veikusiomis kainomis sudarė 16,14 tūkst. litų per metus.

Šalies ekonominę plėtrą lėmė didėjanti vidaus paklausa ir išaugusios vidaus investicijos.Tačiau tiesioginių užsienio investicijų apimtis 2003m.

siekė tik apie 0,8 mlrd. Lt, t. y net 3,5 karto mažiau nei 2002 m. Sparčią ekonomikos plėtrą lėmė pramonė, vidaus prekyba ir statyba.

2003 m. (Statistikos departamento preliminariais duomenimis)

didžiausia realiojo BVP dalis (apie 65%) sukurta paslaugų sektoriuje, iš jo vidaus prekyboje – 18,1%. Pramonėje sukurta 22,3%, transporte ir ryšiuose –

12,3%, statyboje – 7,1%, žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje – 6,7%

šalies BVP. Pirmą kartą nuo 1996 m. didžiausias pridėtinės vertės prieaugis

(23,7%) buvo elektros, dujų ir vandens tiekimo srityse. Tai nulėmė padidėjusi išorės paklausa ir 2003 01 01 įsigaliojusi Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus redakcija, pagal kurią padaugėjo energetikos veiklos įmonių. Statybos ir remonto darbų plėtra lėmė 19,8% prieaugį, o gavybos ir apdirbamosios pramonės apimtys išaugo 13,5%.

2.2 BVP vienam gyventojui regioniniu aspektu

2001 m. Eurostato atlikti tyrimai parodė[14], kad vienam gyventojui tenkanti BVP dalis mažesnė nei 75% Europos Sąjungos lygio yra penktadalyje

Europos Sąjungos regionų ir 90% naujų ES šalių regionų. Tarp Europos

Sąjungos šalių šis rodiklis žemiausias Graikijos Dytiki Ellada regione (tik

53% ES vidurkio, o aukščiausias Londono Inner London regione – 263% ES

vidurkio. Naujose ES šalyse žemiausias rodiklis Lenkijos Lubelskie ir

Podkarpackie regionuose. Šiuose regionuose BVP vienam gyventojui sudaro tik

29% ES vidurkio, o visoje šalyje (Lenkijoje) šis rodiklis siekia 39,7% ES

vidurkio .

Finansų analitikai (tiek Lietuvos, tiek užsienio) prognozuoja tolimesnį spartų Lietuvos ekonomikos augimą ir mano, kad šiuo požiūriu mūsų šalis išliks tarp išsiplėtusios Europos Sąjungos lyderių. Prognozuojama, kad 2005 – 2006 m. Lietuvos BVP augs nuo 6,0% (Bank Austria CAG) iki 7,6%

(finansų grupė „Nordea”)[15].

Lietuvos ekonomika regionuose vystosi labai netolygiai. Sparčiausiai ji auga stambiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, trečdalis BVP

sukuriama Vilniaus apskrityje, penktadalis – Kauno apskrityje. Mažiausiai

BVP sukuriama Tauragės ir Marijampolės apskrityse.

Svarbus ekonominės raidos rodiklis – BVP, tenkantis vienam gyventojui. Šis rodiklis 2000 m. sudarė 12,8 tūkst. Lt, 2001 m. – 13,6

tūkst. Lt, 2002 m. – 14,6 tūkst. Lt, o 2003 m. išaugo 9,4% ir sudarė 16,1

tūkst. Lt.

[pic]

Pav. 2 Bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, pagal apskritis[16]

Didžiausias bendrojo produkto, tenkančio vienam gyventojui, rodiklis yra Vilniaus apskrityje, žemiausias – Tauragės, Marijampolės, Šiaulių ir

Alytaus apskrityse. Išsamesni duomenys pateikiami pav. 2.

2.3 Infliacijos pokyčiai

Lietuvoje infliacija gana žema, bet valstybė vis dar reguliuoja tam tikrą, nors ir nedidelę, kainų dalį. Estijoje ir Latvijoje infliacijos tempai nuo 1999 m. kur kas didesni nei Lietuvoje.

Kainų stabilumą Lietuvoje daugiausia lemia nacionalinės valiutos kurso fiksavimas. Lietuvoje infliaciją pavyko sustabdyti. 2003 m. ypač svarbūs, kadangi vyksta gana retas reiškinys – defliacija.

Mastrichto sutartyje nustatyta, kad ES valstybė narė, norinti įsivesti eurą, turi atitikti kelis kriterijus. Vienas iš jų kalba apie infliaciją: infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5

procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis. Lietuvoje iki 1999 m. infliacija buvo didelė (žr. pav. 3).

[pic]

Pav. 3 Infliacija Lietuvoje 1996-2003 m. (proc.)[17]

Nuo 1999 m. Lietuvos infliacija mažesnė už ES šalių vidurkį ir nuo

1999 m. neviršija Mastrichto sutarties nustatytos ribos, o 2003 m.

pasireiškė defliacija.

Kodėl spartų vidaus paklausos augimą Lietuvoje lydėjo nesiderinama su pasaulio patirtimi ir prieštaraujanti ekonomikos teorijos dėsniams defliacija? Tai lėmė keletas aplinkybių – dolerio silpnėjimas pigino importą iš dolerio zonos kraštų, o stambieji prekybos tinklai, aštriai konkuruodami tarpusavyje, vis dar didino savo dalį vidaus prekyboje, išstumdami smulkesnes prekybos įmones. Būtent dėl šių priežasčių bei pastaraisiais metais pasaulio rinkose įsitvirtinusios tendencijos, kai vis didesnė parduodamos produkcijos su žinomų kompanijų ženklu dalis yra pagaminama pigesnės darbo jėgos šalyse, pigo vartojimo prekės Lietuvoje. O

griežta Vyriausybės fiskalinė politika ir vis gana aukštas nedarbo lygis pristabdė darbo užmokesčio augimą, o tuo pačiu ir paslaugų brangimą[18].

2.4 Užimtumo ir nedarbo dinamika

Šiuo metu Lietuvoje, pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei padėčiai, atsirado nemažai veiksnių, skatinančių gyventojų užimtumą. Tą rodo išaugusi darbo jėgos paklausa, sumažėjęs bedarbių skaičius, sumažėjęs nedarbo lygis.

Lietuva pasižymi santykinai dideliu užimtumu žemės ūkyje. Įstojus į

ES, Lietuvoje paaštrėjo konkurencija ir ženkliai padidėjo prekinį ūkį plėtojančių ūkininkų pajamos, padaugėjo investicijų į kaimo infrastruktūrą, todėl sumažėjo užimtųjų tiesiogiai žemės ūkio gamyboje.

Nedarbo lygis – tai bedarbių ir darbo jėgos santykis. Lietuvoje nedarbo lygį nustato Statistikos departamentas ir Darbo birža. Statistikos departamento duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų skirtingu bedarbių sąvokos apibrėžimu.

Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, o Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius Valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipiasi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieško darbo savarankiškai, naudojasi žiniasklaidos priemonėmis. Todėl

Statistikos departamento duomenys apie bedarbių skaičių ir nedarbo lygį šalyje yra objektyvesni negu tie, kuriuos skelbia Lietuvos darbo birža.

[pic]

Pav. 4 Vidutinis metinis nedarbo lygis 1998-2003 m.[19]

Didžiausias nedarbo lygis 1998-2003 m. laikotarpiu buvo 2001-

aisiais. Nedarbas sudarė net 17,4% visos darbo jėgos. Lietuvoje nedarbo lygis turėtų ir toliau mažėti, kadangi šalies ekonomika auga bei vykdoma nedarbo mažinimo politika.

Išvados

Statistika akivaizdžiai rodo, kad juo šalies išsivystymo lygis aukštesnis, tuo ir pramonės indėlis į BVP didesnis už žemės ūkio indėlį, o paslaugų – didesnis už pramonės. Lietuvos ekonomikos struktūra dabar panaši į vidutines pajamas turinčias šalis, tik pastarųjų pramonės dalis yra didesnė, o paslaugų maždaug tokia pati.

Apskritai pasaulinė praktika rodo, kad šalies ekonomikos plėtotė vyksta jai pasislenkant link didesnę pridėtinę vertę sukuriančių šakų, o šakose – pereinant nuo darbo imlių prie kapitalo imlių produktų. Tai galėtų būti universaliausias orientyras Lietuvos ekonomikos plėtojimo strategijoje.

Klausimai, kodėl kai kurių šalių ekonomika ilgą laiką auga sparčiau negu kitų ir kokie veiksniai lemia produktyvumo lygį, bei, kur slypi turtingumo šaltiniai, verčia dairytis į kitų šalių raidą. Domėtis tuo taip pat skatina noras žinoti, kokie ekonomikos politikos instrumentai gali padėti spartinti ekonomikos plėtrą bei pasiekti subalansuotą socialinį ir ekonominį augimą.

2005 metus Lietuva sutiko sėkmingai vykdydama ekonomines ir struktūrines reformas. Šalies ekonomikos augimo ir ūkio plėtros tempai gerokai lenkia kitas Europos šalis, o rodikliai aukščiausi tarp visų naujųjų Europos Sąjungos šalių kandidačių.

Įspūdingą Lietuvos pažangą lėmė keleto pastarųjų metų racionali fiskalinė politika, sėkminga šalies finansų sistemos reforma, konsolidavusi valstybės finansus.

Modernios ekonominio augimo teorijos ir statistiniai duomenys patikimai patvirtina, kad technologinė pažanga lemia maždaug du trečdalius ekonomikos augimo, o kapitalo augimas tik mažiau kaip šeštadalį. Nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas, tobulinant technologijas, vadybą, sugebėjimus ir diegiant produktyvias inovacijas yra tikrasis šalies ekonominis pranašumas.

Literatūra

1. Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.

VPU leidykla. Vilnius, – 2001

2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.

Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003

3. Kuzmickaitė L., Rapoportas S., Šutinienė I. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė.

Vilnius: STI, – 2004

4. Makroekonomikos pagrindai., Red. V.Snieška, B.Drilingas, J.Čiburienė.

Kaunas, Technologija, – 1997

5. Lietuvos statistikos metraštis 2003 m.

6. Nord/LB Lietuva. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2004 m. kovo mėn., Nr.1

7. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas: Literas

Universitatis, – 1994

8. Vyriausybės nutarimas Nr. 569 „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo. 2001 05 16:

http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=4&MenuItemID=26&LangID=1&Ite mID=927

9. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės puslapiai:

http://www.std.lt/web/main.php?parent=1&module=1&action=page&id=14

10.

http://www.std.lt/web/main.php?obj=ICatalogue&action=faq_answersShowList

Client&q_id=890

11. http://www.std.lt/web/main.php?parent=367

12. http://www.std.lt/web/main.php?parent=367&module=680&id=835

[pic]

[1] Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas: Literas

Universitatis, – 1994, p.26

[2] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraa[pic]kevi [pic]ius, A. Stepanovas, L. `[pic]e [pic]kut[pic], S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003, p. 155

[3] Ekonomikos terminai ir s[pic]vokos. Vilniaus pedagoginis univers26

[4] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.

Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003, p.

155

[5] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas. VPU

leidykla. Vilnius, – 2001, p.21

[6] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas. VPU

leidykla. Vilnius, – 2001, p.132

[7] pvz., valstybės biudžeto lėšomis teikiamas nemokamas švietimas, kiti nemokami patarnavimai piliečiams, įskaitant ir policijos, gaisrininkų, ginkluotųjų pajėgų paslaugas

[8] Makroekonomikos pagrindai., Red.. V.Snieška, B.Drilingas, J.Čiburienė.

Kaunas, Technologija, – 1997, p. 88

[9] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.

VPU. Vilnius, – 2001, p.12

[10] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.

Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003, p.166

[11] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.

VPU. Vilnius, – 2001, p.43

[12] Vyriausybės nutarimas Nr. 569 „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo”, 2001 05 16:

http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=4&MenuItemID=26&LangID=1&ItemID=9

27

[13] Vyriausybės nutarimas Nr. 569 „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo”

[14] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:

STI, – 2004. psl. 10

[15] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:

STI, – 2004. psl. 11

[16] pagal L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į

Europos Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė.

Vilnius: STI, – 2004. psl. 12

[17] ten pat psl.13

[18] šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2003 m.

[19] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:

STI, – 2004. psl. 13

[20] Nord/LB Lietuva. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2004 m. kovo mėn., Nr.1

[21] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:

STI, – 2004. psl. 18