Ekonomikos raida

Turinys

Įvadas 2

I. Nacionalinė sąskaitų sistema 4

1.1 Pagrindiniai nacionalinės sąskaitų sistemos šalies ekonomikos

įvertinimo rodikliai 4

1.2 Šalies pajamų struktūra 6

II. Lietuvos ekonomikos raida 1995 – 2004 m. 8

2.1 Lietuvos ekonomikos augimo tendencijos 8

2.2 BVP vienam gyventojui regioniniu aspektu 10

2.3 Infliacijos pokyčiai 11

2.4 Užimtumo ir nedarbo dinamika 12

Išvados 14

Literatūra 15

Įvadas

Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio
ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios
ekonomikos dalimi, tiesioginę įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos
pokyčiai.

Pastarieji dešimtmečiai ekonomikoje išsiskiria ypač dideliais
globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, naujų technologijų plėtra.

Ekonominei situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek ir
vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini
ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos
bendrąją rinką, auganti konkurencija, sparti naujų technologijų raida.

Prie pagrindinių vidaus veiksnių priskirtini nuolatinis ekonomikos
valdymo efektyvumo, produktyvumo didinimas, gebėjimas atlaikyti
konkurencinį spaudimą tiek vidaus, tiek ir ES bei kitose rinkose ir įeiti į
naujas rinkas, užtikrinti produkcijos atitikimą griežtiems saugos
reikalavimams bei užtikrinti finansavimo šaltinius ekonomikai augti.

Įsitraukimas į Europos Sąjungos rinką, – tai beveik 500 milijonų
vartotojų, atveria naujas didžiules perspektyvas Lietuvos ekonomikai. Ne
mažiau svarbi yra ES parama, leisianti pagerinti Lietuvos ekonominę aplinką
ir suteiksianti konkrečią paramą Lietuvos veerslui, ypač per struktūrinės ir
regioninės politikos instrumentus.

Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje
pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Gaminant vis daugiau prekių ir
paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas įvertinti šį augimą –
pinigais įkainoti visus pirkimus ir pardavimus. Nors pinigai nėra
vienintelis e

ekonomikos apimties įkainojimo būdas, juos pasitelkus
lengviausia susumuoti visa, kas šalyje buvo pagaminta bet kuriais metais:
obuolius ir apelsinus, automobilius ir kompiuterius, futbolo rungtynes ir
koledžo mokymą.

Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų piniginė išraiška, gautą
rodiklį galima lyginti su kitų šalių rodikliais. Ir nors valiuta jose
skirtinga, kiekvienos šalies bendra prekių paslaugų suma, naudojant valiutų
kursus, gali būti perskaičiuota ir palyginta su kitos šalies ekonomikos
apimtimi.

Šio darbo objektas – Lietuvos ekonominio augimo tendencijos 1995-2004
m.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti nacionalinę sąskaitų sistemą bei
apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonomikos raidą.

Darbo uždaviniai:

• Apibūdinti nacionalinę sąskaitų sistemą;

• Išanalizuoti pagrindinius ekonominio augimo rodiklius;

• Apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonominio augimo tendencijas.

Darbą sudaro pagrindinis tekstas su lentelėmis ir paveikslais.

I. Nacionalinė sąskaitų sistema

1.1 Pagrindiniai nacionalinės sąskaitų sistemos šalies ekonomikos

įvertinimo rodikliai

Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių
vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda Nacionalinių sąskaitų sistema.
Nacionalinių sąąskaitų sistema – (NSS – national accounting system) – tai
sistema, apibūdinanti pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius[1]:

• gamybą,

• pajamas,

• vartojimą,

• kaupimą

• turtą.

Sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto
rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gerybes, kurias
sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos.

Rodikliai, nusakantys nacionalinio produkto apimtį, fiksuoja ne
momentą, o procesą. Jie rodo gamybos ,,srovės” mastą, galingumą ir tos
srovės kitimą. Paprastai šalies visuomeninė (nacionalinė) gamyba įvertinama
pagal jos metinio produkto dydį.

Rinkos sąlygomis visa tai išreiškiama ūkinės veiklos rezultatų rinkos
verte. Jei darbas, žemė ir kapitalas tuo ar kitu būdu (avalynės gamyba,
advokatų apmokėjimas, aerodromų

įrengimas) naudojami – vadinasi,
visuomenėje yra atitinkamo veiklos rezultato poreikis. Tokio rezultato
rinkos vertė arba jos kitoks piniginis ekvivalentas yra nacionalinio
produkto sudėtinė dalis.

K. Markso ekonominėje doktrinoje visuomenės išteklių naudojimas tam
tikrai daliai paslaugų teikti laikomas negamybine, t. y. visuomeninio
(nacionalinio) produkto ir jo vertės nesukuriančia, veikla[2].

Bendrasis nacionalinis produktas. Pagrindinis nacionalinio produkto
rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP).

Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir
paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus),
piniginių verčių suma[3].

BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais
rinkoje jų gamintojai:

• į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta

produkcija. Šių prekių vertėjau atsispindėjo nacionaliniame

produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė

tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė

pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų

bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų

prieaugis įeina į BNP.

• BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.

Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį
vartotoją, t. y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar
paslaugai pagaminti.

Savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmeniniams žmonių
poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Į BNP baigtinės prekės vertė gali
pakliūti ne tiesiogiai, o per teikiamų paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis
daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės
(darbo priemonės) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP
sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.

Pridėtinė vertė &#

#8211; tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos
rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų[4].

Naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir
valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Bendrajam nacionaliniam produktui
apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai – pagal išlaidas ir pagal pajamas.

Kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos yra kuriamos ir teikiamos
vartotojui be jų pirkimo – pardavimo[5]. Dabar tokios rūšies paslaugos
daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis
apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus.

BNP nusako, kokio dydžio produktas priklauso tos šalies piliečiams,
įskaitant ir pajamas, gaunamas iš investicijų užsienyje, bei atskaitant
užsieniečių toje šalyje gautas pajamas.

Jei apskaitoma toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų
rinkos vertė, ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir
pridedant šioje šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas,
gaunamas bendrasis vidinis (tėvyninis) produktas – BVP. Skirtingai nuo BNP,
jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių
suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.

1.2 Šalies pajamų struktūra

Nacionalinių pajamų sąvoka šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje
vartojama kaip nacionalinio produkto sinonimas. Kadangi visos produkcijos
(išskyrus tarpinę produkciją) vertę pasisavini įvairūs ūkio subjektai –
gamybos veiksnių savininkai bei vyriausybė, tai nacionalinis produktas,
išreiškiamas BNP ir kitais rodikliais, gali būti vadinamas ii
nacionalinėmis pajamomis[6].

Kartais nacionalinių pajamų sąvokai suteikiama savarankiška reikšmė.
Apskaičiuotas nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą
pajamų dalį, kurią galėtume pavadinti visuomeninės gamybos grynąja išeiga,
sudarančia gamybos veiksnių pajamų sumą.

Nacionalinės pajamos nusako vertę, ku

uri atitenka išteklių savininkams
kaip samdomųjų darbuotojų atlyginimai, individualių verslininkų pajamos,
bendrovių pelnas, palūkanos, nuomos mokesčiai. Šis rodiklis retai
naudojamas.

Asmeninių pajamų rodiklis išreiškia tą BNP dalį, kuri faktiškai
atitenka individams (bruto, t. y. iki sumokant asmeninį pajamų mokestį)[7].

Asmeninės pajamos nuo nacionalinių pajamų skiriasi dviem elementais:

• tam tikra dalis kapitalo savininkų pajamų į jų rankas

nepakliūna – akcinė bendrovė yra akcininkų nuosavybė, bet

didžioji pelno dalis neatitenka akcininkams, o yra atskaitoma į

valstybės biudžetą kaip bendrovių pajamų mokestis bei

sunaudojama kaip nepaskirstytasis pelnas bendrovei plėsti ir

kitiems tikslams. Taip pat yra ir firmų įnašai į socialinio

draudimo fondą, daromi gamybos kaštų sąskaita ir faktiškai

esantys samdomų darbuotojų uždarbio elementu.

• dalis asmeninių pajamų apskritai nėra uždirbama. Tai valstybės

transferiniai išmokėjimai bei lėšos, gaunamos iš bendrovių

socialinių ir kultūrinių fondų:

▪ nedarbo draudimo išmokos,

▪ socialinio draudimo išmokos,

▪ socialinės pašalpos (pvz. palūkanos vyriausybės

obligacijų turėtojams).

Asmeninės pajamos apima asmenims (šeimoms) atitekusią BNP dalį, kaip
jų ūkinės veiklos rezultatą, bei gaunamus išmokėjimus iš valstybės biudžeto
arba bendrovių lėšų[8].

Individualūs asmeniniai mokesčiai susideda iš trijų elementų: pajamų
mokesčio, turto mokesčio ir paveldėjimo mokesčio. Iš asmeninių pajamų
sumokėjus asmeninius mokesčius, lieka disponuojamosios pajamos.

Disponuojamosios pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias individas
(šeima) gali laisvai naudoti vartojimui arba taupymui. Šis rodiklis yra
labai svarbus ekonominei analizei[9].

Iš BNP atėmę tas dalis, kurios neatitenka individams (šeimoms), bei
asmeninį pajamų mokestį ir pridėję socialinius išmokėjimus šeimoms ir
individams, gauname disponuojamųjų pajamų rodiklį.

Apibendrinant, turime tokią nacionalinio produkto rodiklių grupę:

• bendrasis nacionalinis produktas;

• grynasis nacionalinis produktas;

• nacionalinės pajamos;

• asmeninės pajamos;

• disponuojamosios pajamos.

Visų penkių rodiklių dinamika, apskaičiuota ilgesniam laikotarpiui,
praktiškai yra vienoda. Todėl ekonomistams yra įprasta (ir pagrįsta),
kalbant apie visuminės gamybos, produkto, išeigos, pajamų kitimą, naudotis
BVP rodikliu.

Kurti ir tvarkyti nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemą –
Lietuvos Respublikos bendrojo vidaus produkto ir kitų makroekonomikos
rodiklių vertinimo pagrindą pagal 1995 metų Europos nacionalinių ir
regioninių sąskaitų sistemą pavesta Statistikos departamentui prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės[10].

Lietuvos nacionalinės sąskaitos – tai subalansuotų šalies gamybos,
pajamų formavimo, paskirstymo, vartojimo, kapitalo ir turto kaupimo,
skolinimosi, finansinių išteklių ir įsipareigojimų rodiklių ir jų ryšio su
kitų valstybių ekonomika sistema. Nacionalinių sąskaitų rodikliai teikiami
pagal regionus (regioninės sąskaitos).

Vyriausybės nutarimas „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos
diegimo“ sudarė sąlygas Lietuvos makroekonominės statistikos teisės aktus
suderinti su ES galiojančiais tos srities teisės aktais, bei pateikti
pasaulyje pripažintus metodologinius reikalavimus atitinkančius
makroekonominius rodiklius.

Nacionalinių sąskaitų sistemos diegimas yra svarbus siekiant
objektyviai įvertinti šalies ir jos regionų ekonominę ir socialinę būklę,
ekonominių ir finansinių sandorių efektyvumą, palyginti makroekonominius
rodiklius su ES šalimis bei atitikti Europos Tarybos reglamento
reikalavimus.

Tikslus ir teisingas apskaičiavimas galimas tik naudojant vieningą su
ES skaičiavimo metodiką, bei naudojant pagal tuos pačius metodologinius
principus surinktus duomenis[11]. Statistikos departamentas publikuoja BVP
duomenys – dėl šios priežasties toliau nagrinėsime BVP dinamika Lietuvoje.

II. Lietuvos ekonomikos raida 1995 – 2004 m.

2.1 Lietuvos ekonomikos augimo tendencijos

Nuo 1990-ųjų iki 1995 m. BVP sumažėjo beveik dvigubai. Pagrindinės
nuosmukio priežastys buvo tokios[12]:

• staiga sumažėjo paklausa susiaurėjusioje Rytų rinkoje, į kurią

Lietuva eksportuodavo didžiąją dalį savo produkcijos;

• vidinė Lietuvoje gaminamos produkcijos paklausa sumažėjo dėl

gyventojų realiųjų pajamų kritimo.

1995 m. pasirodė pirmieji ekonominio pagyvėjimo požymiai, BVP
pradėjo augti. Gana tolygus augimas truko keletą metų. Tačiau 1999-aisiais
dėl Rusijos finansinės krizės poveikio BVP, palyginti su ankstesniais
metais, sumažėjo beveik 2%. Nuo 2000-ųjų BVP vėl pradėjo augti.

Ekonominis pagyvėjimas aiškiai matyti nuo 2001 m. 2002 m., palyginti
su 2001 m., BVP išaugo 6,8 % (žr. pav. 1)

[pic]

Pav. 1 Lietuvos realaus BVP pokyčiai 1995-2003 m.[13]

2003 m. Lietuvos ūkis augo sparčiausiai iš visų Europos šalių ir BVP
veikusiomis kainomis sudarė 55,74 mlrd.litų. Perskaičiavus palyginamosiomis
kainomis, tai sudarė 9% daugiau nei 2002 m.

Bendrasis vidaus produktas, tenkantis 1-am gyventojui, augo dar
sparčiau – 9,4%, ir BVP dalis, tenkanti 1-am gyventojui, 2003 m. padidėjo
1252 litais ir veikusiomis kainomis sudarė 16,14 tūkst. litų per metus.

Šalies ekonominę plėtrą lėmė didėjanti vidaus paklausa ir išaugusios
vidaus investicijos.Tačiau tiesioginių užsienio investicijų apimtis 2003m.
siekė tik apie 0,8 mlrd. Lt, t. y net 3,5 karto mažiau nei 2002 m. Sparčią
ekonomikos plėtrą lėmė pramonė, vidaus prekyba ir statyba.

2003 m. (Statistikos departamento preliminariais duomenimis)
didžiausia realiojo BVP dalis (apie 65%) sukurta paslaugų sektoriuje, iš jo
vidaus prekyboje – 18,1%. Pramonėje sukurta 22,3%, transporte ir ryšiuose –
12,3%, statyboje – 7,1%, žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje – 6,7%
šalies BVP. Pirmą kartą nuo 1996 m. didžiausias pridėtinės vertės prieaugis
(23,7%) buvo elektros, dujų ir vandens tiekimo srityse. Tai nulėmė
padidėjusi išorės paklausa ir 2003 01 01 įsigaliojusi Ekonominės veiklos
rūšių klasifikatoriaus redakcija, pagal kurią padaugėjo energetikos veiklos
įmonių. Statybos ir remonto darbų plėtra lėmė 19,8% prieaugį, o gavybos ir
apdirbamosios pramonės apimtys išaugo 13,5%.

2.2 BVP vienam gyventojui regioniniu aspektu

2001 m. Eurostato atlikti tyrimai parodė[14], kad vienam gyventojui
tenkanti BVP dalis mažesnė nei 75% Europos Sąjungos lygio yra penktadalyje
Europos Sąjungos regionų ir 90% naujų ES šalių regionų. Tarp Europos
Sąjungos šalių šis rodiklis žemiausias Graikijos Dytiki Ellada regione (tik
53% ES vidurkio, o aukščiausias Londono Inner London regione – 263% ES
vidurkio. Naujose ES šalyse žemiausias rodiklis Lenkijos Lubelskie ir
Podkarpackie regionuose. Šiuose regionuose BVP vienam gyventojui sudaro tik
29% ES vidurkio, o visoje šalyje (Lenkijoje) šis rodiklis siekia 39,7% ES
vidurkio .

Finansų analitikai (tiek Lietuvos, tiek užsienio) prognozuoja
tolimesnį spartų Lietuvos ekonomikos augimą ir mano, kad šiuo požiūriu mūsų
šalis išliks tarp išsiplėtusios Europos Sąjungos lyderių. Prognozuojama,
kad 2005 – 2006 m. Lietuvos BVP augs nuo 6,0% (Bank Austria CAG) iki 7,6%
(finansų grupė „Nordea”)[15].

Lietuvos ekonomika regionuose vystosi labai netolygiai. Sparčiausiai
ji auga stambiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, trečdalis BVP
sukuriama Vilniaus apskrityje, penktadalis – Kauno apskrityje. Mažiausiai
BVP sukuriama Tauragės ir Marijampolės apskrityse.

Svarbus ekonominės raidos rodiklis – BVP, tenkantis vienam
gyventojui. Šis rodiklis 2000 m. sudarė 12,8 tūkst. Lt, 2001 m. – 13,6
tūkst. Lt, 2002 m. – 14,6 tūkst. Lt, o 2003 m. išaugo 9,4% ir sudarė 16,1
tūkst. Lt.

[pic]

Pav. 2 Bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, pagal

apskritis[16]

Didžiausias bendrojo produkto, tenkančio vienam gyventojui, rodiklis
yra Vilniaus apskrityje, žemiausias – Tauragės, Marijampolės, Šiaulių ir
Alytaus apskrityse. Išsamesni duomenys pateikiami pav. 2.

2.3 Infliacijos pokyčiai

Lietuvoje infliacija gana žema, bet valstybė vis dar reguliuoja tam
tikrą, nors ir nedidelę, kainų dalį. Estijoje ir Latvijoje infliacijos
tempai nuo 1999 m. kur kas didesni nei Lietuvoje.

Kainų stabilumą Lietuvoje daugiausia lemia nacionalinės valiutos
kurso fiksavimas. Lietuvoje infliaciją pavyko sustabdyti. 2003 m. ypač
svarbūs, kadangi vyksta gana retas reiškinys – defliacija.

Mastrichto sutartyje nustatyta, kad ES valstybė narė, norinti
įsivesti eurą, turi atitikti kelis kriterijus. Vienas iš jų kalba apie
infliaciją: infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių,
kuriose žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5
procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis. Lietuvoje
iki 1999 m. infliacija buvo didelė (žr. pav. 3).

[pic]

Pav. 3 Infliacija Lietuvoje 1996-2003 m. (proc.)[17]

Nuo 1999 m. Lietuvos infliacija mažesnė už ES šalių vidurkį ir nuo
1999 m. neviršija Mastrichto sutarties nustatytos ribos, o 2003 m.
pasireiškė defliacija.

Kodėl spartų vidaus paklausos augimą Lietuvoje lydėjo nesiderinama
su pasaulio patirtimi ir prieštaraujanti ekonomikos teorijos dėsniams
defliacija? Tai lėmė keletas aplinkybių – dolerio silpnėjimas pigino
importą iš dolerio zonos kraštų, o stambieji prekybos tinklai, aštriai
konkuruodami tarpusavyje, vis dar didino savo dalį vidaus prekyboje,
išstumdami smulkesnes prekybos įmones. Būtent dėl šių priežasčių bei
pastaraisiais metais pasaulio rinkose įsitvirtinusios tendencijos, kai vis
didesnė parduodamos produkcijos su žinomų kompanijų ženklu dalis yra
pagaminama pigesnės darbo jėgos šalyse, pigo vartojimo prekės Lietuvoje. O
griežta Vyriausybės fiskalinė politika ir vis gana aukštas nedarbo lygis
pristabdė darbo užmokesčio augimą, o tuo pačiu ir paslaugų brangimą[18].

2.4 Užimtumo ir nedarbo dinamika

Šiuo metu Lietuvoje, pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei
padėčiai, atsirado nemažai veiksnių, skatinančių gyventojų užimtumą. Tą
rodo išaugusi darbo jėgos paklausa, sumažėjęs bedarbių skaičius, sumažėjęs
nedarbo lygis.

Lietuva pasižymi santykinai dideliu užimtumu žemės ūkyje. Įstojus į
ES, Lietuvoje paaštrėjo konkurencija ir ženkliai padidėjo prekinį ūkį
plėtojančių ūkininkų pajamos, padaugėjo investicijų į kaimo infrastruktūrą,
todėl sumažėjo užimtųjų tiesiogiai žemės ūkio gamyboje.

Nedarbo lygis – tai bedarbių ir darbo jėgos santykis. Lietuvoje
nedarbo lygį nustato Statistikos departamentas ir Darbo birža. Statistikos
departamento duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo
biržos duomenų skirtingu bedarbių sąvokos apibrėžimu.

Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra
užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, o Statistikos departamentas prie
bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius Valstybinėje darbo
biržoje, bet ir tuos, kurie kreipiasi į privačias įdarbinimo įstaigas,
ieško darbo savarankiškai, naudojasi žiniasklaidos priemonėmis. Todėl
Statistikos departamento duomenys apie bedarbių skaičių ir nedarbo lygį
šalyje yra objektyvesni negu tie, kuriuos skelbia Lietuvos darbo birža.

[pic]

Pav. 4 Vidutinis metinis nedarbo lygis 1998-2003 m.[19]

Didžiausias nedarbo lygis 1998-2003 m. laikotarpiu buvo 2001-
aisiais. Nedarbas sudarė net 17,4% visos darbo jėgos. Lietuvoje nedarbo
lygis turėtų ir toliau mažėti, kadangi šalies ekonomika auga bei vykdoma
nedarbo mažinimo politika.

Išvados

Statistika akivaizdžiai rodo, kad juo šalies išsivystymo lygis
aukštesnis, tuo ir pramonės indėlis į BVP didesnis už žemės ūkio indėlį, o
paslaugų – didesnis už pramonės. Lietuvos ekonomikos struktūra dabar panaši
į vidutines pajamas turinčias šalis, tik pastarųjų pramonės dalis yra
didesnė, o paslaugų maždaug tokia pati.

Apskritai pasaulinė praktika rodo, kad šalies ekonomikos plėtotė
vyksta jai pasislenkant link didesnę pridėtinę vertę sukuriančių šakų, o
šakose – pereinant nuo darbo imlių prie kapitalo imlių produktų. Tai galėtų
būti universaliausias orientyras Lietuvos ekonomikos plėtojimo
strategijoje.

Klausimai, kodėl kai kurių šalių ekonomika ilgą laiką auga sparčiau
negu kitų ir kokie veiksniai lemia produktyvumo lygį, bei, kur slypi
turtingumo šaltiniai, verčia dairytis į kitų šalių raidą. Domėtis tuo taip
pat skatina noras žinoti, kokie ekonomikos politikos instrumentai gali
padėti spartinti ekonomikos plėtrą bei pasiekti subalansuotą socialinį ir
ekonominį augimą.

2005 metus Lietuva sutiko sėkmingai vykdydama ekonomines ir
struktūrines reformas. Šalies ekonomikos augimo ir ūkio plėtros tempai
gerokai lenkia kitas Europos šalis, o rodikliai aukščiausi tarp visų
naujųjų Europos Sąjungos šalių kandidačių.

Įspūdingą Lietuvos pažangą lėmė keleto pastarųjų metų racionali
fiskalinė politika, sėkminga šalies finansų sistemos reforma, konsolidavusi
valstybės finansus.

Modernios ekonominio augimo teorijos ir statistiniai duomenys
patikimai patvirtina, kad technologinė pažanga lemia maždaug du trečdalius
ekonomikos augimo, o kapitalo augimas tik mažiau kaip šeštadalį. Nuolatinis
augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas, tobulinant technologijas,
vadybą, sugebėjimus ir diegiant produktyvias inovacijas yra tikrasis šalies
ekonominis pranašumas.

Literatūra

1. Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.

VPU leidykla. Vilnius, – 2001

2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.

Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003

3. Kuzmickaitė L., Rapoportas S., Šutinienė I. Lietuva stojant į Europos

Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė.

Vilnius: STI, – 2004

4. Makroekonomikos pagrindai., Red. V.Snieška, B.Drilingas, J.Čiburienė.

Kaunas, Technologija, – 1997

5. Lietuvos statistikos metraštis 2003 m.

6. Nord/LB Lietuva. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2004 m. kovo mėn., Nr.1

7. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas: Literas

Universitatis, – 1994

8. Vyriausybės nutarimas Nr. 569 “Dėl Europos nacionalinių sąskaitų

sistemos diegimo. 2001 05 16:

http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=4&MenuItemID=26&LangID=1&Ite

mID=927

9. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės puslapiai:

http://www.std.lt/web/main.php?parent=1&module=1&action=page&id=14

10.

http://www.std.lt/web/main.php?obj=ICatalogue&action=faq_answersShowList

Client&q_id=890

11. http://www.std.lt/web/main.php?parent=367

12. http://www.std.lt/web/main.php?parent=367&module=680&id=835
[pic]
———————–
[1] Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas: Literas
Universitatis, – 1994, p.26
[2] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraa[pic]kevi
[pic]ius, A. Stepanovas, L. `[pic]e
[pic]kut[pic], S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003, p. 155
[3] Ekonomikos terminai ir s[pic]vokos. Vilniaus pedagoginis univers26
[4] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.
Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003, p.
155
[5] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas. VPU
leidykla. Vilnius, – 2001, p.21
[6] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas. VPU
leidykla. Vilnius, – 2001, p.132
[7] pvz., valstybės biudžeto lėšomis teikiamas nemokamas švietimas, kiti
nemokami patarnavimai piliečiams, įskaitant ir policijos, gaisrininkų,
ginkluotųjų pajėgų paslaugas
[8] Makroekonomikos pagrindai., Red.. V.Snieška, B.Drilingas, J.Čiburienė.
Kaunas, Technologija, – 1997, p. 88
[9] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.
VPU. Vilnius, – 2001, p.12
[10] Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.
Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, – 2003,
p.166

[11] Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilniaus pedagoginis universitetas.
VPU. Vilnius, – 2001, p.43
[12] Vyriausybės nutarimas Nr. 569 “Dėl Europos nacionalinių sąskaitų
sistemos diegimo”, 2001 05 16:
http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=4&MenuItemID=26&LangID=1&ItemID=9
27
[13] Vyriausybės nutarimas Nr. 569 “Dėl Europos nacionalinių sąskaitų
sistemos diegimo”
[14] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos
Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:
STI, – 2004. psl. 10
[15] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos
Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:
STI, – 2004. psl. 11
[16] pagal L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į
Europos Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė.
Vilnius: STI, – 2004. psl. 12
[17] ten pat psl.13
[18] šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2003 m.
[19] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos
Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:
STI, – 2004. psl. 13
[20] Nord/LB Lietuva. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2004 m. kovo mėn., Nr.1
[21] L. Kuzmickaitė, S. Rapoportas, I. Šutinienė. Lietuva stojant į Europos
Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius:
STI, – 2004. psl. 18

Leave a Comment