Lietuvisko politinio spektro ypatumai pokomunistineje Lietuvoje

TURINYS

1. Įvadas
2. Pokomunistinė transformacija
3. Demokratija
4. Radikalizmas
5. Politinių partijų pretenzijos, susvetimėjimas
6. Išvados
7. Literatūra

ĮVADAS

Politiškumo mastas kinta tam tikrais istorijos laikotarpiais. Ilgainiui politinė sistema buvo suvokta kaip politinis procesas, vykstantis ir už valstybės ribų, kaip plataus dalyvių rato santykių politinės valdžios atžvilgiu visuma. Poltinės sistemos modelis paskatino takoskyros tarp valsybės-administracijos ir valstybės-gyventojų ieškojimus bei tos takoskyros įveikimo kelių ir būdų modeliavimą. Politikos išorinės funkcijos – viešai valdyti materialinių ir dvasinių visuomenės vertybių gamybą, tų vertybių paskirstymą ir vartojimą, prievartą ir kotrolę. Kad atliktų savo misiją, politika turi reproduktuoti ir plėtoti save, t..y. atlikti vidines funkcijas: politinės socializacijos ir poltinių rekrutų, interesų artikuliavimo ir agregavimo, politinės komunikacijos.
“Lietuviškoje” politikoje egzistuoja trys politikos būsenos: konfliktinė politika, sutarta politika, institucinė politika.
Norint veikti žmonių valią ir elgesį, reikia turėti galią ir jėgą. Jėga tegali būti esant priešingai jėgai. Jėga labai dažnai slepiama. Toks jėgos raiškos būdas yra galia. Konfliktiniame politikos sampratos modelyje politinės valdžios-įsakymo-paklusimo santykiai nebūtinai turi būti grindžiami tik prievarta, tačiau siekiant kryptingų valios pastangų neišvengiamas vieno žmogaus valios primetimas kitiems. Jėga kyla išš visuomenės narių siekių gyventi drauge. Politiniame konflikte dalyvauja politikai, kurie gauna įgaliojimus rinkimuose ar kitu būdu ir turi ypatingą politinių sprendimų valdymo kompetenciją; politinės partijos, kurios nuolat veikia politninės partijos formavimąsi ir siekia, kad jų lyderiai gautų visuomenės atstovų ko

ompetenciją ir galėtų viešai valdyti; draugijos, visuomeninės interesų grupės siekiančios daryti įtaką politiniams sprendimams; valstybės-administracijos tarnautojai, veikiantys visuomenės vardu ir vadinantys save tikraisiais politinių sprendimų autoriais; žurnalistai, mokslininkai, kiti asmenys ar grupės, darančios ytaką polininei kovai.Politinio konflikto dalyviai daro ytaką vienas kitam ir yra patys kitų veikiami. Daryti ytaką galima grasinant, skatinant, orientuojant.
Politika – tai ne interesų susidūrimas, programų konkurencija, politinių partijų oponavimas. Programų įgyvendinimas legitiminėmis priemonėmis yra ta politikos būsena, kurią galima pavadinti sutarta veikla.Sutartos veiklos uždaviniai yra viešos diskusijos objektai. Šių uždavinių sritys: saugumas ir gynyba; ekonomika ir finansai; pramonė; žemės ūkis; technologijos; švietimas ir kultūra; teisėtvarka; migravimas; mokslas; tarptautiniai santykiai. Politinių sprendimų procese pagrindinis dėmesys skiriamas visuotinei gerovei pasiekti.
Institucija yra socialinio veiksmo taisyklių visuma. Institucijos yra noormų sistemos. Normų nesilaikymas grasina socialinėmis arba politinėmis teisinėmis sankcijomis. Politinė institucija – kompleksas taisyklių, kaip normatyvinės struktūros veikiančių politinio proceso dalyvius ir jų sąveikas, kurių laikomąsi priimant ir įgyvendinant sprendimus. Institucijos veikia ne pačios o organizacijos pavidalu. Organizacija yra tikslo siekimo priemonė, o institucija įkūnija taisykles, kuriomis vadovaujamąsi. Politinės institucijos atsiranda politinio konflikto metu. Dažniausiai politinė institucinė tvarka tipologizuojama sąvokomis demokratija ir diktatūra. Institucinės sistemos elementai apibūdinami sąvokomis atstovavimas, dalyvavimas ir bendradarbiavimas, apsisprendimas ir pasirinkimas, viešumas ir atsakomybė.

POKOMUNISTINĖ TRANSFORMACIJA

XX am

mžiaus pabaigos politinis reiškinys yra pokomunistinė transformacija Eurazijos geopolitninėje erdvėje. Pokomunistinė transformacija – sudėtingas reiškinys; ji vyksta iškarto trijose sferose: politikoje, kur reiškia politinės arba institucinės demokratijos kūrimą; ekonomikoje, kur administracinis biurokratinis ūkis keičiamas rinkos ekonomika; visuomenėje, kur formuojasi nauja sankloda ir autonomiška pliuralistinė pilietinė visuomenė. Demokratijoje partijos yra svarbiausias politinis veikėjas, sujungiantis pilietinį ir valstybinį segmentus net pagal naujausią “kartelio” tipo organizacinį modelį.
Baltijos valstybėse pokomunistinės transformacijos vyksmas ir demokratijos konsolidacija taip pat glaudžiai siejasi su partijų ir daugiapartiškumo kosolidacija. Jau pradiniame transformacijos etape akylus stebėtojas negalėjo nepastebėti bent kelių prieštaringų ir daugmaž lygiagrečių procesų, skatinusių politinio pliuralizmo augimą ir jo reiškėjų – partijų atsiradimą per: senosios Komunistų partijos skilimą ir transformaciją; antikomunistinės politinės koalicijos susidarymą ir vėlesnį skilimą; “mažųjų” partijų išplitimą.
Lietuvoje pokomunistinė transformacija prasidėjo ikitranzicine krize. Jos išraiška buvo 1987-1988 m. M. Gorbačiovo pertvarkos politika arba bandymas “iš viršaus” liberalizuoti komunistinę sistemą. Politinė kova šiuo laikotarpiu koncentarvosi į liberalizacijos ribų nustatymo problemą, o svarbiausiu politikos subjektu išliko senoji Komunistų partija. Liberalizacija lėmė tai, kad iškilo naujos nepriklausomos interesų grupės: žaliųjų judėjimas, dailininkų ir rašytojų asociacijos.
Demokratijai lemiamą reikšmę turi du politikos elementai: partijų konkurencijos ir elektoralinio pasirinkimo sąlygų atsiradimas; konsultacinių ir sprendimų mechanizmų, atskaitingų visuotinai rinktiems atstovams, sukūrimas. Reformistinė nenomenklatūrinė opozicija yr
ra būtinas konfrontacijos politikos subjektas, sudarantis sąlygas atsirasti politiniam pliuralizmui ir politinei konkurencijai. Sistemos reformų etape svarbiausias politikos veikėjas yra “steigiamasis” parlamentas. Sistemos reformų fazės pabaigoje ir prieš naujus demokratinius rinkimus partijos tampa svarbiausiu piliečių elektoralinio pasirinkimo objektu.

Partijų ir daugiapartinės sistemos raidos požiūriu demokratijos konsolidacijos fazė sąlygiškai skirstoma į du periodus: naujų kairės-dešinės partijų priešiškos konkurencijos laikotarpį ir konsenso daugiapartinės sistemos susiformavimą. Pirmajame laikotarpyje partijos įgyja funkcinį ir struktūrinį stabilumą; tokį pat stabilumą antrajame periode įgyja daugiapartinė sistema kaip visuma. Priešiškos arba konfrontacinės partijų konkurencijos laikotarpiu mažai bendradarbiauja net ideologiškai artimos politinės grupės, kovojančios tarpusavyje dėl įtakos rinkėjams, ideologinių nišų, o konsenso sistemoje tarppartiniai santykiai įgyja tradicinių darnios demokratinės konkurencijos ir bendradarbiavimo bruožų.
Sistemos reformų metu Lietuvoje vyravo nestabili Sąjūdžio koalicija. Iki 1990 metų vasaros nesutarimai parlamentiniame Sąjūdžio bloke paskatino pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atsiradimą. Po 1990 metų rinkimų naujajame parlamente susiformavo neformalus Sąjūdžio klubas, kuriame persvarą turėjo radikalai. 1990 metų viduryje nuosaikusis sparnas įkūrė Sąjūdžio centro frakciją, o netrukus atsirado radikali Jungtinė sąjūdžio frakcija. Tuo pat metu savarankiška LKP sukūrė Kairiųjų frakciją. Sąjūdžiui siekė atstovauti Centro ir Jungtinė frakcijos. Teisinį impulsą partijų kūrimui suteikė 1990 metų rugsėjo 25 dienos priimtas partijos veiklos įstatymas. 1990 metų pabaigoje – 1991 metų pražioje susikūrė penkios naujos politinės organizacijos: Liberalų ir Valstiečių są

ąjungos, Nepriklausomybės, Respublikonų ir Demokratinė darbo partijos. Atsiradusios partijos vis labiau tolo nuo Sąjūdžio, o šis suko konservatizmo linkme. 1994 metais etninei politinei organizacijai atstovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Pagal pavadinimą, istorinę tradiciją, partijos programą, socialinę orientaciją Lietuvos partijos skirstomos į devynias grupes: etninės partijos – Lenkų sąjunga; tautininkiškos organizacijos – Tautininkų sąjunga ir Tautos pažangos partija; konservatyvios partijos – TS(LK), PKTS; religinės arba krikščioniškosios orientacijos
organizacijos – LKDP; liberalios partijos – LCS ir Liberalų sąjunga; socialdemokratinės – LDDP, LSDP; agrarinės partijos – Lietuvos valstiečių partija; protesto – Humanistų, Žalioji, Moterų partijos; populistinių partijų grupė, kuriai priklausė Laisvės sąjunga, Respublikonų partija.

DEMOKRATIJA

Prasidėjus permainoms, demokratijos siekiai tapo neatsiejama vyksmo dalimi. Lietuvos žmonių apsisprendimas 1991 m. vasario 9 dienos referendume dėl demokratinės valstybės valdymo formos dar nereiškė žinojimo, kaip tai padaryti. Gana priešingai vertinamas Pirmosios Lietuvos Respublikos intelektinis palikimas bei jo praktinis veiksmingumas. Veiksmingumo tyrimus atliko A. Jankauskas ir S. Šiliauskas. Neginčijamu palankumo demokratijai argumentu galėtume laikyti į
parlamentinę demokratiją orientuotą 1922 m. Konstituciją ir daugiapartinės politinės sistemos sukūrimą 1918-1826 m. Tačiau po 1926 m. perversmo daugiapartiškumas tapo fiktyvus. 1936 m. Lietuvoje įsigalėjo vienpartinė sistema; pereita prie netiesioginių rinkimų sistemos, o 1938 m. Konstitucijoje jau tiesiogiai nekalbama apie piliečių teisę vienytis į visuomenines ar politines organizacijas. Tarpukario demokratijos sampratos, kaip ir kitos politinės idėjos, gali turėti pokomunistinei kaitai Lietuvoje netiesioginę ytaką. Visuomenėje, kurios išprusimas buvo menkas, jos neturėjo didesnės ytakos. Reikšmingiausia pokomunistinei kaitai tapo nepriklausomos valstybės idėja. Nepriklausomos Lietuvos valstybės siekius sustiprino ginkluotas pasipriešinimas komunistiniam režimui 1944-1952 m. Tarybinės santvarkos pusėje kovėsi ir Lietuvos žmonės, ir lietuviai. Pačioje Lietuvoje buvo jėgų, idėjiškai palaikiusių tarybinę santvarką. Dalis tokių žmonių liko ištikimi sovietinei santvarkai iki galo, kita dalis – iki tikrojo tarybinės santvarkos žlugimo galo. Pastarieji žmonės yra vienareikšmiai konformistai bei karjeristai, remiantys bet kokią santvarką, kad tik iš to turėtų naudos. Lietuvos sovietizacija buvo pirmiausia svetimų jėgų veiklos išdava. Ilgainiui dauguma žmonių, kurie tikėjosi tarybinės santvarkos privalumų, buvo paties komunistinio režimo priversti keisti savo poziciją. Arčiausiai demokratijos sampratos buvo svarstymai apie galimybes reikštis individualiai bei grupiniai žmonių iniciatyvai, apie kūrybinės, kultūrinės, kultūrinės bei religinės laisvės užtikrinimą visiems visuomenės nariams. Pokomunistinės kaitos pradžioje demokratijos sampratų turinį įtvirtino tautinių interesų motyvas. Ji tapatinama su valstybės politiniu ir ekonominiu suverenumu.
Kalbant apie politikos demokratiškumą, galima akcentuoti kad labai svarbus yra daugumos formavimo būdas. Sprendžiant daugumos formavimo problemas, Lietuvoje išryškėjo keli įsitikinimai-rudimentai. Pirmasis įsitikinimas, kad bendroji valia iš esmės yra, tereikia ją atskleisti, labai tinka 1989-1991 m. laikotarpiui. Tautos valdymas reiškia siekius apginti politinių sprendimų priėmimo procesą nuo visų profesionalumo pasireiškimų. Parlamentas turėtų būti tik bendros valios instrumentu, kuris iškiltų virš politinių partijų įvairovės ir pavienių interesų. Tai valdančiųjų ir valdomųjų tapatumo idėja. Ši idėja prieštaravo socialinei tikrovei, kadangi tauta susidaro iš įvairiausių grupių, o pavieniai tautos nariai savo sprendimus priima kaip pavienių bendruomenių nariai. Parlamentas negali būti tik tautos atstovas, jis atsotvauja grupių interesams. Antrasis įsitikinimas , tai demokratijos siejimas su multipartine politine sistema. Dvipartiškumas asociavosi su demokratijos ribojimu. Multipartiškumo šalininkai manė, kad dvipartinė sistema nėra pakankama parlamentarizmo plėtotės sąlyga. Multipartiškumo priešininkai tvirtino, kad jis ir neišvengiamai jį lydinčios mažos partijos taps politinės sistemos disfunkcija. Daugiapartiškumo kaip ir proporcinės rinkimų sistemos paskatos buvo susijusios ne tik su tiesioginės demokratijos iliuzijomis. 1992 m. Seimo rinkimai vyko pagal mišrią rinkimų sistemą.

Pirmieji nusivylimai demokratija prasidėjo atsiradus pirmiems “naujiems lietuviams” ir pirmiems bedarbiams, valkatoms, vaikams pamestinukams. Bet tik nusivylimas, o ne demokratijos sampratos kaita. Visuomenėje nėra pakankamo suvokimo, kad demokratija yra tam tikras institucinės sąrangos tipas politiniams sprendimams priimti. Demokratija tik nurodo kaip priimami politiniai sprendimai, bet negarantuoja pačių politinių sprendimų turinio. Demokratijos šalininkai, skelbdami ištikimybę demokratijai, išreiškia įsitikinimą, kad demokratinis sprendimas gins sąžinės ir žodžio laisvę, teisingumą ir lygybę, pasiturintį ir saugų gyvenimą, dorovingumą. Demokratijai įtaką daro laikas ir vieta. Demokratija, kuri kyla iš skirtingų visuomenės gyvenimo sąlygų, nebūtinai visada duoda tokius pačius rezultatus.

RADIKALIZMAS

Kaita atnešė daug nelauktų rūpesčių. Pokomunizmas Lietuvai reiškia ne radikalų sovietizmo neigimą, bet totalinę jo transformaciją. Pagrindinį radikalizmo turinį sudarė antisovietizmas ir įsitikinimas, kad Lietuva gali tapti aukštos plėtotės kraštu per labai trumpą istorinį laikotarpį. Pavieniai bandymai radikaliu būdu griauti komunistinį politinį rėžimą reiškė ir visuomenės socialinių bei ekonominių sąsajų traukymą. Pokomunistiniam socialinių pokyčių procesui Lietuvoje būdingas netolygus kintamumas. Visuomenės stabilumas tada buvo suprantamas kitaip. Perėjimai iš vieno socialinio sluoksnio į kitą buvo grindžiami idėjiniu lojalumu. Dalis Lietuvos žmonių suskubo užimti vyraujančias socialines pozicijas nieko nebijodami, neatsižvelgdami net į savo sugebėjimus. Valstybės departamentų vadovais tapo darbininkai, adminstratoriais – žmonės, nevadovavę nė trijų žmonių organizacijai, ekonomikoje vadovavo gamtos mokslų specialistai, medikai..Vieni žmonės, tik idėjiniais sumetimais palikę savo socialinius sluoksnius, nenatūraliai jaučiasi naujuosiuose; jie bejėgiai atlikti naujus socialinius vaidmenis. Kiti, kurių kompetencija leidžia eiti tokias pareigas dabar tokių galimybių netenka. Perdėtas radikalumas neleido iki galo pakylėti politinę tvarką į tokį lygį, kuris leistų atsiskleisti visuomenės ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam potencialui. Žlugusius sovietus pakeitė tos politinės jėgos, kurios vyravo Lietuvoje iki okupacijos.

POLITINIŲ PARTIJŲ PRETENZIJOS, SUSVETIMĖJIMAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje neapibrėžta Seimo ir kitų valstybės struktūrų sąsaja su partijomis. Tačiau Politinių partijų įstatymas atveria joms valstybės kolonizavimo perspektyvas.

Politinių partijų pretenzijas galima apibūdinti “partijų valstybės” kūrimo siekiais. Kai politinės partijos įsitvirtina valstybėje, kyla valstybės-administracijos naudojimo saviems tikslams pavojus. Tokios partijos siekia monopolizuoti rinką bei finansavimo šaltinius. Tokios partijos gali padaryti rinkėjus prklausomais nuo valstybės, o pačios tapti nepriklausomos nuo rinkėjų. Lietuvos politinės partijos siekia tapti vieninteliais politikos agentais. Partijos remia parlamentarizmą, o parlamentas garantuoja partijų oligarchijos gyvavimą, parlamentą kontroliuoja partijų lyderiai. Politinės partijos orientuotos į valstybę-administraciją ir darbdavius. Politinės partijos rinkiminėse programuose dažniausiai žada akivaizdžiai nerealizuojamus pažadus bei programas.
Lietuvos patirtis remia prielaidą, kad demokratizacijos pradžioje įteisinta partijų sistema yra linkusi į “užšaldymą”. 2000 m. Pavasarį stebėjome TS(LK) bandymus užblokuoti naujų politinių partijų kūrimąsi, o ištikrųjų išvengti savosios partijos skilimo, siūlant registracijai privalomą narių skaičių padidinti nuo 400 iki 2 ar net 4 tūkst. Tokią pačią paskirtį turi parlamentinės daugumos sprendimas dėl vienaturių Seimo rinkimų. Bet tas polinkis į “užšaldymą” nereiškia visiško galimų slinkčių blokavimo. Kritiniai rinkimai čia nepakankami, jeigu nėra galimybių į politinę areną įeiti naujai politinei jėgai.
Dažniausiai politikos susvetimėjimo priežastis yra poltikos vyksmo nesupratimas, lemiantis atsisakymą dalyvauti viešoje veikloje. Susvetimėjo padidėjimą lemia valstybės kolonizavimo padariniai; valstybė-administracija ne tik tampa svetima pačiai visuomenei, bet ir nusisuka nuo visuomenės. Politikos susvetimėjimas atveria perspektyvą bet kokiam politiniam režimui.Susvetimėjimas atsiranda žmogui siekiant būti autonomiška asmenybe ir stengiantis dalyvauti viešoje veikloje. Susvetimėjimas kyla iš nepasitikėjimo. Jis tiek žmonėmis tiek valstybe auga ir pirmyneigėse visuomenėse. Socialinis susvetimėjimas reiškiasi turtine diferenciacija; kultūrinis susvetimėjimas – kultūros neprieinamumu; politinis susvetimėjimas – nedalyvavimu priimant sprendimus.
Politikos susvetimėjimas pokomunistinėje šalyje turi vieną bruožą: žmonės mano, kad žlugus komunistiniam režimui jie patys susikūrė savo valstybę. Nepriklausoma valstybė atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje. Atsirado valstybė-administracija, kuri valstybei-gyventojams ir vėl tapo svetima, nes ir sava valstybėje ne tik tarnauja, bet ir kišasi į visuomenės gyvenimą, jį reguliuoja. Visuomenės nepasitikėjimas valstybe-administracija žadina nepasitenkinimą valstybės institutų veikla. Nepasitenkinimą reiškia įvairūs socialiniai sluoksniai: žemdirbiai, verslininkai, studentai, gydytojai mokytojai. Labiausiai žmonės nepasitiki politinėmis partijomis, Seimu, bankais, teismais, policija. Lietuvos žmonių nepasitikėjimą valstybe kėlė ir į visuomenę “grįžusi” tarybinė nomenklatūra. Jos žmonės, būdami atkaklūs politinio adminstravimo šalininkai, 1990-1992 m. trukdė kurti naują tvarką, norėjo patys perimti kaitos iniciatyvą. Politinį susvetimėjimą reikšmingai

lemia socialinis susvetimėjimas. Žmonės tampa vieni kitiems priešiški dėl turtinio, kultūrinio dėl nevienodo išsilavinimo. Politikos susvetimėjimas didėja ne tik dėl to, kad politinių elitų ir visuomenės tikslai yra skirtingi, bet ir dėl to, kad politiniai elitai yra silpni, nepajėgūs spręsti problemų, tvarkyti valstybės.

IŠVADOS

Pokomunistinėje Lietuvoje jau atgimė daugiapartiškumas. Partijos yra ne tik svarbiausias politinio pliuralizmo elementas ir valdžios iškovojimo instrumentas: jos tapo modernios Lietuvos politinės sistemos “tarpine” struktūra integruojančia ir reprezentuojančia socialinius interesus. Visos parlamentinės ir dauguma neparlamentinių partijų Lietuvoje įgijo būtinus politinės organizacijos atributus: 1) sąmoningą valdžios siekį, 2) tikslą įgyti visuomenės paramą, 3) permanentinę organizacinę struktūrą.
Be abejo, demokratijos konsolidavimosi laikotarpiu tiek partijų viduje, tiek jų santykiuose su kitais politinio gyvenimo subjektais išlieka neapibrėžtumo elementas: pavyzdžiui, iki šiol nėra aiškus partinės sistemos modelis, ambivalentiška partijų ir interesų grupių sąveika, partijose neretai vyrauja vertikalūs, o ne horizontalūs ryšiai ir panašiai.
Lietuvos partijos išgyveno turtingą įvykių ir permainingą istoriją. Šiandien jų istorija tęsiama su nauja dinamika. Akivaizdu, kad dabar Lietuvoje nėra partijų, turinčių pretenzijų apriboti partinį pliuralizmą. Priešingai, daugiapartiškumo konsolidacija yra vienas iš svarbiausių pokomunistinės demokratijos stabilumo veiksnių.

LITERATŪRA

1. Politinės partijos Lietuvoje. 1996, Literae Univeristatis
2. V. Laurėnas.Normalios politikos genezės atvejis. Klaipėda, 2001
3. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais. Vilnius, 2000

Leave a Comment