1. Įvadas 32.1. Geografinių kelionių ir atradimų priežastys 42.2. Atradimų amžius (B.Diasas, V. de Gama, K.Kolumbas, F.Magelanas ir kt.) 52.3. Kolonizacijos periodas (Portugalijos ir Ispanijos kolonijinė politika) 72.4. Kitų Europos valstybių geografiniai atradimai ir kolonijinė politika (Prancūzija, Anglija, Olandija) 92.5. Komercinė revoliucija ir jos pasekmės 123. Išvados 154. Literatūros sąrašas 18
1. Įžanga
Laikotarpį, kurį Europa išgyveno pereidama iš Viduramžių į Renesansą, galima įvardinti kaip vieną esmingiausių žmonijos istorijos periodų, radikaliai pakeitusių Vakarų civilizacijos raidos kryptį. Jokiais kitais laikais žmogus ir jo pasaulėvaizdis nesikeitė taip stipriai ir kardinaliai, kaip tuomet: geografiniai atradimai sugriovė archajiškąjį pasaulio ir žmogaus jame vaizdinį, paskatindami kurti naujus būties ir buities modelius. Galima teigti, jog ekonominio racionalumo inspiruotos kelionės atvėrė Europai plačius, naujus horizontus, ir toli gražu ne tik geografine prasme: Renesanso epocha savo novatoriškomis koncepcijomis pakeitė patį žmogų, kuris atrado save kaip asmenybę, kaip unikalų individą. Antikinį ir viduramžišką žmogų, gyvenantį pagal aiškius mitologinius archetipus, pakeičia naujų laikų žmogus – savarankiška būtybė, bandanti suvokti ne tik regimąjį pasaulį, bet ir ne mažiau sudėtingus imanentinius procesus. J.Ortega y Gasset’as, apmąstydamas šį beprecendentinį laikotarpį ir švietimo suklestėjimo tuo metu priežastis, rašė: “Tuo laiku subrendo pirmas didysis naujosios kultūros derlius. Per trumpą laiką žmogaus žinių lobynas smarkiai padidėjo. Gyvenimas, įžengęs į naujausiais išradimais pagrįstą kapitalizmą, tapo ypač komplikuotas, reikėjo vis didesnio techninio išsilavinimo. Reikėjo sužinoti daug dalykų, kurių gausa viršijo mokymosi sugebėjimus <…>.” Kitaip sakant, pasikeitimus išgyveno ne tik Vakarų ekonomika, politika ar kultūra, keitėsi ir pats žmogaus mentalitetas (šia prasme kai kurie tyrinėtojai ypač akcentuoja “etiketo” kaip “civilizuotumo” suklestėjimą, “retorinę revoliuciją” ar “spaudos kultūros”, raštingumo apskritai išsivystymą ).
Didžiųjų geografinių atradimų epocha, ties kuria bus sukoncentruotas ir mūsų dėmesys, nuo seno domino istorijos tyrinėtojus: kai kurios istorinės figūros (Kolumbas, Magelanas, konkistadorai) net peržengė mokslo ribas ir tapo masinės kultūros objektais. Tačiau ekonomikos, sociologijos ir kitų mokslų raida pastaruoju metu įnešė papildomų kontekstų į aptariamos epochos vaizdą. Todėl didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis ir jo problematika istorine prasme vėl aktuali, reikalaujanti naujo žvilgsnio į senus klausimus. Kokios priežastys įtakojo to meto tarptautinę politiką, kodėl suklestėjo vienos šalys, o kitos silpnėjo, kas sąlygojo atrastų kraštų kolonizavimo istoriją ir jos specifiką, kaip šie procesai įtakojo padėtį Europoje – pabandyti atsakyti į visus šiuos klausimus ir pagrindinis šio darbo tikslas.2. 1. Geografinių kelionių ir atradimų priežastys
Praktiškai nuo Antikos laikų prekyba Europoje buvo sukoncentruota ties Viduržiemio jūra. Tai sąlygojo tai, jog visos pagrindinės Europos ir Artimosios Azijos kultūros (Egipto, finikiečių, izraelitų, graikų, romėnų ir t.t.) kūrėsi ir vystėsi būtent šios jūros pakrantėse, tačiau Viduramžiais išryškėjo ir kiti svarbūs motyvai: pirmiausia tai, jog užsimezgė nuolatiniai prekybos ryšiai tarp Europos ir Rytų. Rytietiškos prekės tapo vis labiau neatsiejamos nuo europietiškos aukštuomenės ir viduriniosios klasės gyvenimo . Į Europa buvo vežami įvairūs prieskoniai (pipiras, gvazdikėliai, imbrusas, muskato riešutai, cinamonas ir t.t.), cukrus, juvelyriniai dirbiniai, parfumerija, audeklai ir t.t. Didžiulė paklausa sudarė puikias galimybes suklestėti pietiniams Italijos, Prancūzijos ir šiauriniams Ispanijos uostams bei jų pirkliams . Tačiau XV amžiaus antroje pusėje Viduržiemio jūros prekybą užklupo didžiulė krizė. Be abejo, ir anksčiau iškildavo įvairių sunkumų – pagrindinis prekybos vystymosi stabdys buvo daugybės tarpininkų buvimas (arabai, bizantiečiai, italai ir t.t.), kas sąlygojo dideles atvežamų prekių kainas. Be to vakariniams ar šiauriniams Europos pirkliams rytų rinka buvo apskritai neprieinama. Situaciją dar labiau apsunkino tai, jog turkai užkariavo visus Artimuosius Rytus: turkų plėšimai, piratavimas, įvairiausios duoklės ir pan., prekybą darė pavojingą, nereguliarią bei mažiau naudingą. Vienintelis tuo metu žinomas turkų neužimtas kelias į Indiją vedė per Egiptą ir Raudonąją jūrą, tačiau ten šeimininkavo arabai. Net Venecijos pirkliai galėjo atvykti tik iki Aleksandrijos, kur juos pasitikdavo arabų pirkliai, atvežantys prieskonių. Tad visiškai natūralu, jog iškilo būtinybė rasti jūros kelią į Indiją, tam, kad būtų galima apeiti turkų ir arabų valdas . Paprastai kalbant, Viduržiemio jūros baseino prekyba nebetenkino tuometinių poreikių ir neišvengiamai buvo žengiama prie pasaulinės prekybos.
Ieškoti šio kelio skatino ir kitas dalykas, t.y. vadinamoji “aukso problema”. Esmė ta, jog Europoje vis labiau ėmė trūkti brangiųjų metalų, nes prekiauti mainais su Rytais buvo neįmanoma: tai, ką siūlė Europa (žemės ūkio produktai, alavas, medus ir pan.), nors turėjo paklausą, tačiau toli gražu ne tokią, kaip rytiečių prekės, todėl tam tikrą skirtumą europiečiai turėjo sumokėti auksu ir sidabru. Tokiu būdu kasmet iš Europos vykdavo savotiškas brangiųjų metalų nutekėjimas, tuo tarpu jo poreikis tarp Europos feodalų ir besivystančios buržuazijos vis augo. Tad naujų jūros kelių ir žemių ieškojimą sąlygojo ne tik poreikis prekiauti su Rytais be tarpininkų, bet ir tauriųjų metalų poreikis .2.2 . Atradimų amžius (B.Diasas, V. de Gama, K.Kolumbas, F.Magelanas)
Naujojo kelio ieškojimu buvo suinteresuotos ne visos šalys: pavyzdžiui, Italijos pirkliai net ir krizės metu vertėsi neblogai, nes jų prekybos su Rytais monopolija davė pakankamai gerą pelną . Tačiau ši situacija visiškai netenkino Vakarų Europos šalių, pirmiausia Ispanijos ir Portugalijos. Portugalija XV amžiuje ilgai kariavo su maurais, tačiau vėliau su jais užmezgė prekybinius santykius, tokiu būdu pasiekdama šiaurės-vakarų Afrikos pakrantes, kas sudarė geras sąlygas tolimesnei plėtrai į Afrikos pietus. Be to svarbu tai, jog pati Portugalijos vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis rėmė jūreivystę, kas gamtiniais ištekliais neturtingoje Portugalijoje visai suprantama. Šioje srityje ypač daug nuveikė princas Henrikas Jūreivis (miręs 1460 metais), kuris pastatė didelį portugalų laivyną tikėdamasis užimti vakarines Afrikos pakrantes. Henriko Jūreivio veikla greitai davė pozityvių rezultatų: 1445 metais portugalai atrado Žaliojo Kyšulio salyną, 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, ten, Auksinio Kranto apylinkėse buvo pastatyta stipri karinė faktorija, ilgiems metams tapusi atramos tašku ir sustojimu punktu. Po mažu portugalai vis labiau slinko į pietus, o 1486 metais B.Diasas atrado Gerosios Vilties kyšulį. Tai dar labiau suaktyvino naujojo kelio į Indiją paieškas ir šį sumanymą įgyvendino V. de Gama: eskadrile iš keturių laivų jis paliko Lisabonos uostą 1497 m., 1498 m. pasiekė Indijos pakrantes, o 1499 metais sugrįžo į Lisaboną su didžiuliu aukso ir prieskonių kroviniu .
V. de Gamos atradimas amžininkams padarė didžiulį įspūdį bei poveikį: po šio įvykio pats Portugalijos karalius gavo “Laimingojo” pravardę bei “Indijos valdovo” titulą. Šiaip ar taip naujasis kelias į Indiją buvo rastas ir nepaisant kelionės brangumo ir sunkumo (iš 168 V. de Gamos jūreivių grįžo vos 55) , ji ne tik padengė visas išlaidas, bet ir keleriopai atsipirko, kas davė akstiną rengti naujas ekspedicijas, padėjusias pamatus Indijos užkariavimui ir kolonizavimui. Tad portugalai buvo pirmieji pradėję didžiųjų geografinių atradimų bei naujųjų kraštų kolonizavimo erą.Galutinai vakarinės Indijos pakrantės buvo užgrobtos admirolų Almeidos (pirmas portugalų Indijos vicekaralius 1505-1508) bei Albukerkos (1509-1515), prie Kalkutos buvo įkurta vicekaralių buveinė ir sostinė Goa. Labai svarbus buvo tai, jog portugalams pavyko užgrobti svarbiausius strateginius prekybos centrus: Adeną prie Raudonosios jūros ir Indijos vandenyno susijungimo bei Ormuzą prie Persų įlankos. Kitaip sakant, portugalai uždarė senuosius prekybos kelius per Raudonąją jūrą bei Siriją, perimdami prekybos su Rytais monopoliją į savo rankas, šitaip ankstesnis Aleksandrijos ir Venecijos vaidmuo atiteko Lisabonai .Tuo metu kai Portugalija sparčiai veržėsi į Indiją apiplaukdama Afriką, jos kaimynei ir konkurentei Ispanijai kilo kitas planas: genujietis K.Kolumbas 1492 metais karaliui Ferdinandui pasiūlė pabandyti nuplaukti kitu keliu – tiesiog keliaujant į vakarus. Šis projektas rėmėsi XV amžiaus pabaigoje vėl tapusia populiaria teorija, teigiančia, jog Žemė yra apvali. Portugalai kiek anksčiau šį sumanymą atmetė, mat po B.Diaso kelionės neabejojo galimybe pasiekti Indiją iš rytų. Žemės apvalumas tuo metu dar buvo viso labo hipotezė, tad pats pasiūlymas buvo gana avantiūriškas, tačiau Ispanijos monarchai buvo palankesni nei Portugalijos karalius ir suteikė paramą K.Kolumbui, kuris jau tais pačiais metais su 3 laivų eskadra išplaukė į kelionę .Po keleto mėnesių sunkios kelionės K.Kolumbas atrado vieną iš Bahamų salų Karibų jūroje, o netrukus pasiekė ir dideles Haičio ir Kubos salas. Kitose kelionėse buvo pasiekta ir Pietų Amerika (ties Orinoko žiotimis). Netrukus prasidėjo Amerikos kolonizavimas: pirmoji kolonija buvo įkurta Espanjolėje (Haityje) . Paradoksalu, tačiau K.Kolumbas iki pat gyvenimo pabaigos tvirtino, jog jis atrado Indiją, Kiniją ir Japoniją. Beje, mirė jis skurde, visų užmirštas, nes naujosios žemės greitai ispanus nuvylė: “Vakarų Indija” palyginus su tikrąją, “Rytų Indija”, buvo neturtinga, aukso buvo rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi.Dėl minėtojo paradokso naujasis žemynas gavo ne atradėjo vardą, o italo iš Florencijos Amerigo Vespučio, kuris keletą kartų buvo nuvykęs į Naująjį Pasaulį, didžiąja dalimi į Pietų Amerikos šiaurės rytus. 1507 metais išleistas jo pasakojimų apie šį kraštą rinkinys susilaukė didžiulio pasisekimo, tad jau 1507 metais kartografais žymėdami Kolumbo atrastas teritorijas, vadino jas “Amerigo žeme”. Šiaip ar taip po K.Kolumbo atradimo didėjo įtampa tarp Ispanijos ir Portugalijos, todėl buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią žemės 2053 kilometrus į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio priklauso Ispanijai, į rytus – Portugalijai . Ne mažiau reikšmingą kelionę atliko ir kitas to laikmečio keliautojas F.Magelanas: 1519 metais jis išplaukė pietvakarių kryptimi ieškoti “Prieskonių salų”. Ši kelionė užsitęsė net iki 1522 metų ir istorijoje žinoma kaip pirmoji kelionė aplink pasaulį. Ši sunki ekspedicija (iš 265 žmonių grįžo tik 18, pats F.Magelanas irgi žuvo) Ispanijai ypatingų turtų neatnešė, tačiau atliko daugybę svarbių geografinių atradimų: Magelano sąsiauris, Ugnies žemė, daugybė Ramiojo vandenyno salų, Filipinų salos ir t.t. Galiausiai buvo geriau pažintas iki tol buvęs pusiau mitologiniu Ramusis vandenynas bei galutinai įrodytas Žemės apvalumas. Tai buvo patys svarbiausi to laikmečio atradimai, radikaliai pakeitę pasaulio vaizdą: kaip jau minėta, buvo įrodyta, jog Žemė yra apvali, o vakaruose atrastas didžiulis iki tol negirdėtas žemynas. Tačiau atradimų epocha, be abejo, tuo nesibaigė: dar daugybė atradimų laukė kolonizuojant atrastas žemes.2.2. Kolonizacijos periodas (Ispanijos ir Portugalijos kolonijinė politika)
Tiek ispanų, tiek portugalų kolonijinę politiką galima traktuoti kaip vieną iš juodžiausių dėmių žmonijos istorijoje, dažnai prilygstančią, o kartai ir lenkiančią A.Hitlerio ar J.Stalino masinio genocido aktus.
Portugalai savo užgrobtose žemėse pirmiausia siekė monopolijos, todėl jų laivai nuolat piratavo, be jokio gailesčio naikindami tiek arabų, tiek indų, tiek europiečių laivus, patekusius į “jų zoną”. Didelių teritorijų portugalai neužiminėjo, tačiau Indijos pakrantėje arba šalia esančiose salose jie įrengdavo labai stiprias karines faktorijas, iš kurių užpuldavo vietines gentis bei priversdavo jas mokėti mokesčius. Mokesčiai buvo renkami prieskoniais ir kitais vertingais tropiniais produktais. Būta ir “prekybos” su vietiniais, tačiau iš esmės tai buvo apgavystė: už pigius niekučius (stikliukus, veidrodėlius ir pan.), buvo įsigyjami vertingi daiktai, šitaip įgyjant tūkstančius procentų gryno pelno .Ispanai žiaurumu ne tik nenusileido portugalams, bet juos net pranoko. Iškart po Magelano kelionės prasidėjo sistemingas Amerikos užkariavimas, kurį vykdė garsieji konkistadorai. Ir čia didžiausi žygiai buvo atlikti besivaikant turtų – ypač legendinės Eldorado šalies, kurioje, pasak legendos, beveik viskas yra iš aukso. Šis miražas privertė atlikti daugybę beveik beprotiškų avantiūrų, kurios tačiau kai kada pasiteisindavo.Bene sėkmingiausia iš tokių avantiūrų buvo F.Korteso žygis į Meksiką (1519-1521), kur buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių Amerikos civilizacijų – actekų imperija. Didžiulė šalis, turinti milijonus gyventojų, didžiulius, klestinčius miestus, buvo nukariauta F.Korteso būrio, kuriame buvo vos apie 150 konkistadorų . Veikdamas įžūliai ir drąsiai, užkariautojas paėmė į nelaisvę imperatorių Montesumą ir šitaip paralyžiavo visos valstybės mechanizmą. Kiek vėliau prasidėjo actekų sukilimas, tačiau buvo jau per vėlu. Daug reikšmės turėjo ir tai, ką sąlyginai būtų galima apibrėžti kaip kultūrinį šoką, kurį patyrė indėnai susidūrę su europiečiais: galima paminėti, kad ir panišką arklių baimę. Šiaip ar taip F.Korteso ekspedicija buvo labai sėkminga – actekų šalyje buvo prisigrobta daugybė aukso ir kitokių vertybių. Ispanai elgėsi tiesiog barbariškai: nuostabius actekų meno šedevrus iš aukso konkistadorai lydė į luitus ir siuntė į Ispaniją. Su “barbarais” ir “laukiniais” indėnais buvo elgiamasi nežmoniškai: daugybė buvo išžudyta, sudeginta, nepaklusniems kapodavo rankas, kad negalėtų laikyti ginklo .Finansinė F.Korteso ir jo bendražygių sėkmė dar labiau paskatino Ispanijos hidalgus keliauti į Naująją Žemę ieškoti laimės, o tiksliau Eldorado. Vienas iš tokių buvo ir F.Pisaras, 1532-1535 metais užkariavęs dar didesnę, dar turtingesnę inkų imperiją – Biru arba Peru šalį. F.Pisaras gudriai pasinaudojo inkų monarchų tarpusavio nesutarimais, be to puikiai išmoko F.Korteso pamokas ir klasta paėmė į nelaisvę imperatorių Atahualpą, kuris vėliau buvo nužudytas, nors inkai ir sumokėjo reikalautą išpirką. Vien ši išpirka, kurią indėnai surinko už savo valdovą buvo 1326539 auksinių pesų vertės, tai buvo apie 6,1-6,2 tonos aukso. Bendra F.Pisaro grobio vertė apie 12 ar 15 kartų viršijo F.Korteso užgrobtas actekų brangenybes . Tačiau baisiausia visgi buvo ne plėšimas, o gyventojų genocidas: “kai kurie istorikai mano, kad prasidėjus ispanų įsiveržimui, Peru gyvenę dvylika milijonų indėnų. Beveik autentiški duomenys liudija, kad po keturiasdešimties metų – apie 1580 metus – gyvų buvo likę aštuoni milijonai peruiečių – du trečdaliai.” 1536 metais ispanų buvo užkariauta Čilė, 1538 m. – Naujoji Grenada, vėliau pavadinta Kolumbija, 1545 m. Bolivijoje buvo aptikti turtingi sidabro klodai, nuo 1549 m. prasidėjo Argentinos užgrobimas. Nusivylimą, vyravusį iškart po Kolumbo kelionių, pakeitė didžiulis ažiotažas ir euforija. Likę gyvi indėnai buvo verčiami vergais, tačiau esant dideliam jų mirtingumui, ėmė trūkti darbo jėgos, todėl pradėta vežti darbui negrus-vergus iš Afrikos. Jamaikos, Haičio, Kubos vietiniai gyventojai išnyko jau antroje XVI amžiaus pusėje.2.3. Kitų Europos valstybių geografiniai atradimai ir kolonijinė politika (Prancūzija, Anglija, Olandija)
Kitos Europos valstybės matydamos Portugalijos ir Ispanijos sėkmę atrandant ir kolonizuojant naujas žemes, taip pat suskubo eiti jų pėdomis, nors ir gerokai pavėluotai. Tiesa, štai venecijietis D.Kabotas plaukdamas anglų laivais jau 1497 metais pasiekė Labradoro pusiasalį Šiaurės Amerikoje . Garsusis anglų piratas F.Dreikas buvo antrasis atlikęs kelionę aplink pasaulį (1577-1580) . Tačiau didesnės valstybinės reikšmės šie žygiai neturėjo. Bet laikui bėgant Anglija įsitvirtino dabartinės JAV teritorijoje, Prancūzija – Kanadoje bei Luizianoje. Ir Prancūzija, ir ypač Anglija buvo nepatenkintos ispanų viešpatavimu jūroje, todėl visais įmanomais būdais kovoje prieš šią galingą imperiją. Būtent todėl Anglija rėmė Nyderlandų sukilimą, be to skatino piratavimą: anglų piratai užpuldavo ispanų flotiles grįžtančias iš kolonijų, iš kurių buvo vežamas grobis, jau minėtasis F.Dreikas taip pat buvo iš esmės “legalus” piratas.. Neapsikentęs ispanų karalius nutarė sunaikinti anglų laivyną, tačiau jo “Nenugalimoji Armada” 1588 metais buvo sutriuškinta. Po šio smūgio Ispanija ėmė silpti ir niekada jau nebepasiekė buvusios galybės .
Tačiau geografinių atradimų epocha tęsėsi: 1616 metais olandas T. de Hornas atrado piečiausią Amerikos žemyno dalį Horno iškyšulį, kitas olandas A.Tasmanas ištyrinėjo Australijos pakrantes ir Tasmanijos salą. Anglų laivai čia pasirodė gerokai vėliau (kapitono D.Kuko kelionė 1769-1777).Labai svarbūs atradimai buvo padaryti šiauriniame pusrutulyje. Ieškodamas šiaurės-vakarų kelio į Kiniją, anglų keliautojai M.Frobišeris ir D.Devisas 70-80 XVI a. metais atliko keletą ekspedicijų prie Šiaurės Amerikos pakrančių. Jų metu buvo aptiktas sąsiauris tarp Grenlandijos ir Amerikos žemyno, taip pat daugybė salų. XVII a. pradžioje Šiaurės Ameriką toliau tyrinėjo H.Hudzonas, kurio vardu pavadinta upė ir įlanka .Daugelį svarbių atradimų šiaurės-rytų kryptimi atliko olandų jūreiviai. Bene garsiausias jų – V.Barencas, ištyręs Barenco jūrą, Naująją Žemę. Čia jis ieškojo šiaurės kelio į Indiją ir Kiniją, tačiau galiausiai su visais savo bendrakeleiviais žuvo .Olandų pasirodymas didžiosios politikos arenoje buvo neatsitiktinis: Nyderlandų revoliucija (1566-1609) iškovojo dalies Olandijos nepriklausomybę nuo Ispanijos. Netrukus Olandija tapo viena sparčiausiai ekonomiškai besivystančių šalių Europoje: čia klestėjo įvairios manufaktūros, Amsterdamas, Roterdamas, Leidenas, Utrechtas tapo dideliais pramoniniais centrais, be to į Olandiją persikėlė daug manufaktūrininkų ir amatininkų iš ispanams priklausančios Olandijos dalies, taip pat iš Prancūzijos ir kitų šalių. Didžiulę reikšmę Olandija turėjo kaip prekybos šalis: nukonkuravęs Antverpeną Amsterdamas tapo vienu didžiausiu pasaulio uostų – čia gyveno apie 100000 žmonių, kasdien čia stovėjo apie 2000 laivų. Amsterdamas tapo ir pagrindine rytietiškų produktų prekyviete. Pirmavo jis ir laivų statybos srityje: didžiulis olandų prekybinis laivynas aptarnavo didžiąją dalį prekybos su kolonijomis. Olandijoje jau 1609 metais buvo įkurtas pirmasis bankas (Londone – tik 1694 m.) .Suklestėjusi Olandija be abejo taip pat stengėsi prasiskverbti į užjūrio kolonijas. Jau 1597 metais buvo organizuota pirma didelė ekspedicija į Indiją, 1602 metais buvo įsteigta Ost-Indijos kompanija, kuri eksploatuodama Indonezijos ir Indijos išteklius, gaudavo po keletą šimtų procentų pelno. Be to Olandija greitai įsigijo daugybę kolonijų vakaruose: 1621 m. buvo įsteigta Vest-Indijos kompanija, buvo užimti rytiniai Šiaurės Amerikos plotai, pavadinti Naująja Olandija (vėliau anglai pervadino į Niujorką). 1648 m. olandai išstūmė portugalus iš didelės pietinės Afrikos teritorijos. Tad XVII amžiuje, nusilpus Ispanijai ir Portugalijai bei dar neįsibėgėjus Anglijai, Olandija tapo didžiausia kolonijine valstybe pasaulyje .Anglų, prancūzų ir olandų kolonijinis rėžimas mažai kuo skyrėsi nuo ispanų ir portugalų: pirmiausia buvo stengiamasi išnaudoti naująsias žemes, vietinius gyventojus, kitaip sakant, kolonijų funkcija buvo duoti pelną. Tiesa, šios šalys neturėjo ispanams būdingo fanatizmo, inkvizicijos laužai nebuvo kūrenami, tačiau daugeliu atžvilgiu šių valstybių rėžimai vietiniams gyventojams buvo žiaurūs, nežmoniški. Tačiau apie tam tikrus skirtumus byloja ir tas faktas, jog šių šalių, o ypač anglų, kolonizuotos žemės visgi nuėjo kitu keliu: iš ispanų ir portugalų kolonijų išsivystė Lotynų Amerika, iš anglų ir prancūzų – JAV, Kanada, Australija. Čia galima prisiminti M.Weberio teoriją, traktuojančią kapitalizmą (kurio aukščiausias įsikūnijimas ir yra JAV) kaip protestantizmo išraišką. Pasak jo, protestantizmas (o dauguma pirmųjų anglų, kolonizavusių Šiaurės Ameriką, buvo puritonai) yra kapitalizmo esmė, jo “dvasia”. Kitaip sakant, pasak mokslininko, kalvinizmas ir kiti po to išsivystę protestantų judėjimai suformavo naują požiūrį įgyvenimą, darbą, pareigą, valstybę ir t.t., šios naujosios koncepcijos ir inspiravo naujosios ekonomikos sukūrimą. Protestantų proteguojamas sąžiningumas, taupumas, darbštumas, patikimumas tapo ekonominių santykių pagrindu. Be abejo, pats M.Weberis pripažino, jog protestantizmas negalėjo būti ir nebuvo vienintelė kapitalizmo atsiradimo priežastis, tačiau bet kokiu atveju, jis paskatino naujosios civilizacijos augimą ir plėtrą. Šiaip ar taip faktas tas, jog didžiausius pagreičius kapitalizmas įgavo tose šalyse, kur protestantiškos tradicijos buvo labiau paplitusios .2.4. Komercinė revoliucija ir jos pasekmės
Geografiniai atradimai padarė didžiulę įtaką Europos ekonomikai. Pirmiausia, išsiplėtė pati rinka, kurią jau galima vadinti pasauline, tad atsirado naujos galimybės vystyti įvairias ekonomikos sferas. Svarbu ir tai, kad įvyko įprastinių prekybos kelių ir centrų pasikeitimas: Viduržiemio jūra, ilgus amžius vaidinusi svarbiausia vaidmenį Europos prekyboje, buvo nustumta į antrą planą. Dabar pagrindiniai prekybos keliai persikėlė į Atlanto vandenyną bei Šiaurės jūrą. Ilgą laiką buvusi pirmaujančia prekybos šalimi, Italija, arba tiksliau visa eilė klestėjusių jos miestų, dabar šią vietą užleido kitoms šalims – Portugalijai, Olandijai, Anglijai. Tiesa, Italijos ekonominis nuopuolis prasidėjo ne iškart: tarkim, Venecija dar ir XVII amžiuje buvo bene labiausiai klestinti pirklių respublika, tačiau jos padėtis palyginus su atsivėrusia pasauline rinka darėsi vis kuklesnė, nes jos prekyba apsiribojo tik Artimosios Azijos šalimis, tad į vis augančios prekybos su kolonijomis kontekstą Venecija jau nebeįėjo .
XVI amžiuje ypač iškilo Olandija, o Antverpeno miestas tapo pasaulinės prekybos centru, tiesa, po to jam atsirado stiprių konkurentų – pirmiausia, Amsterdamas. Portugalai indiškus prieskonius dažniausiai gabendavo tik iki Lisabonos, o iš ten kroviniai keliaudavo į Olandiją, į Antverpeną, iš pastarojo – jau išsisklaidydavo po visą Europą. Kiek vėliau labai stipriu Antverpeno ir Amsterdamo konkurentu tapo Londonas .Ši epocha leido sustiprėti ir Anglijai, tapusiai viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių. Iškovoti šias pozicijas jai padėjo ne tik geografinių atradimų atvertos galimybės, bet ir gana modernus anglų tvarkymasis šalies viduje: anksti panaikinta baudžiava, senos pramonės tradicijos, greitas šalies centralizavimas, dar XIII amžiuje prasidėjęs žemųjų feodalų sluoksnių suartėjimas su buržuazija, ir, be abejo, jūros prekybai patogi geografinė padėtis. XVI a. Anglijoje suklestėjo didelės manufaktūros, kurios buvo steigiamos ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Sparčiai vystėsi metalurgija: buvo išgaunama ir apdirbama geležis, alavas, varis, švinas. Turėdama išvystytą pramonę ir didelę pasiūlą, Anglija lengvai įsiliejo į pasaulinės prekybos rinką. Buvo įsteigta daugybė akcinių bendrovių, kurios vedė prekybą praktiškai su visomis pasaulio šalimis .Kiek kitokia situacija buvo Prancūzijoje. Pastaroji XVI a. buvo didžiausia centralizuota valstybė Vakarų Europoje, jos ekonomika taip pat buvo neblogai išvystyta, ji lenkė Ispaniją, pietinę Italiją, vidurio Vokietiją, Skandinaviją. Ir po didžiųjų atradimų Prancūzija aktyviai dalyvavo Viduržiemio jūros prekyboje: Marselis liko didžiausiu šalies uostu. Tačiau tuo pačiu didėjo ir uostų, esančių prie Atlanto vandenyno pakrantės reikšmė – Bordo, La-Rošelis, Havras, Nantas, Djepas tapo dideliais tarptautiniais uostais. Liono birža konkuravo su Antverpeno birža. Tačiau visgi palyginus su Anglija ir Olandija, Prancūzija vystėsi lėtokai: manufaktūros neįgavo plataus masto, dauguma gyventojų vertėsi žemės ūkiu, be to kaimas liko ištikimas seniesiems feodaliniams modeliams. Kitaip sakant, Prancūzija nepastebėjo to tradicijų lūžio, todėl adaptavosi kiek ilgiau ir sunkiau. Kaip pažymima, tam įtakos turėjo ir tai, jog Anglija turėjo tik vieną “centrą”, t.y. Londoną, tuo tarpu Prancūzija jų turėjo du: administracinį centrą Paryžių ir ekonominį Lioną, kas kiek komplikavo ekonominį gyvenimą ir kapitalo judėjimą .Tad šioje epochoje buvo padėti moderniosios ekonomikos pamatai: steigėsi bankai, manufaktūros, įvairios bendrovės ir pan. Antverpeno biržoje buvo vykdomos įvairiausios sutartys, operacijos, kursavo didelės pinigų sumos, pradėta lošti akcijomis. Antverpene veikė apie tūkstantis pirklių kontorų, kurios priklausė tiek Europos, tiek Azijos šalims – šio miesto rinka buvo visomis prasmėmis tarptautinė .Tačiau buvo ir negatyvių dalykų. Viena svarbiausių didžiųjų atradimų pasekmių buvo vadinamoji “kainų revoliucija”. Didžiulis aukso bei sidabro antplūdis (didžiąja dalimi iš Amerikos, tačiau ir iš Indijos) negalėjo nepadaryti poveikio ekonomikai: sidabro kiekis Europoje išaugo tris kartus (206 %), aukso – apie du kartus (117 %). Reikalas tas, jog toks staigus ir pigus vertingųjų metalų gavimas numušė jo paties vertę, o prekių kainos automatiškai pakilo. Šis kainų augimas ir pragyvenimo apskritai pabrangimas pirmiausia palietė Ispaniją: jau XVI amžiaus viduryje šioje šalyje kainos padvigubėjo, amžiaus pabaigoje kainos 4-5 kartus viršijo tas, kurios buvo pradžioje. Kitose Europos šalyse (Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje) kainos kilo lėčiau ir didžiąja dalimi tik antroje XVI amžiaus pusėje. Tačiau ir čia XVII a. pradžioje kainos buvo padidėjusios 2,5-3 kartus. “Kainų revoliucija” iš esmės sustabdė Ispanijos ekonominį augimą: įgijus didžiules kolonijas Ispanija XVI amžiuje iš atsiliekančios šalies tapo pirmaujančia – iš Amerikos buvo vežamas auksas ir sidabras, į Ameriką – pramoniniai dirbiniai, imta steigti dideles (iki 200-300 žmonių) manufaktūras, suklestėjo metalurgija, tekstilė ir t.t. Tačiau kainų kilimas, atsilikęs žemės ūkis ir nuolatiniai karai sustabdė Ispanijos progresą . Be to Ispanija nesugebėjo prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų: pavyzdžiui, dar XVI amžiuje šioje šalyje egzistavo azijatinio tipo mokesčių sistema, vadinamoji alkabala, kuri negalėjo egzistuoti jokioje kapitalizmu grįstoje valstybėje. Be to pati ispanų visuomenė buvo labai stipriai hierarchizuota (grandai, kabaljerai, hidalgai), kas vėlgi nebeatitiko laikmečio dvasios. Galiausiai, didžiąją dalį iš kolonijos gaunamų lėšų Ispanija skyrė dvaro ir elito reikmėms, o ne investicijoms į pramonę, kaip kitos šalys . Be to Ispanijoje ir toliau vyravo natūrinis ūkis, po mažu išnykęs kitose Europos šalyse, o politinė centralizacija neturėjo tvirto ekonominio pagrindo – nacionalinės rinkos .Apskritai “kainų revoliucija” turėjo dvilypių socialinių pasekmių: naujiesiems pirklių ir pramoninkų sluoksniams, o taip pat stambiesiems žemvaldžiams bei pasiturintiems ūkininkams, žodžiu, visiems, kas buvo susijęs su rinka, tai buvo naudinga. Tačiau produktų ir pragyvenimo kainų didėjimas skaudžiai palietė varginguosius sluoksnius, o taip pat ir tradicinius, senojo tipo žemvaldžius, kurie už nuomojamą žemę pinigais gaudavo rentą . Kitas svarbus dalykas tas, jog susiklosčiusi situacija sudarė labai palankias sąlygas vystytis miestui ir jo kultūrai. Jeigu XIII amžiaus viduryje vidutiniško dydžio mieste gyveno apie 1100-1300 žmonių, 1400 m. šis skaičius jau siekė 5000-6000, o suklestėjus manufaktūroms miestai augo dar sparčiau . Štai Olandijos provincijoje XVI amžiuje miestiečiai jau sudarė 46 % visų gyventojų, o XVII a. – net 54 %. Tiesa, tai vėlgi labiau būdinga toms Europos šalims, kurios stipriai vystėsi ekonomiškai, nes, pavyzdžiui, Rusijoje miestiečių skaičius tuo metu neviršijo keleto procentų. Naujojoje epochoje miestas sugriovė antikinį ir viduramžišką uždarumą ir tapo kosmopolitišku modernių laikų simboliu .Svarbus šis laikotarpis ir tuo, jog tuomet susiformavo merkantilizmo sistema grįstas buržuazijos sluoksnis: pradinis kapitalo kaupimas sustiprino pirklių ir prie jų prisišliejusių dvarininkų bei valstiečių pozicijas. Šis sluoksnis nulėmė visą tolimesnę Vakarų ekonomikos sistemos raidą. Būtent nuo atradimų amžiaus galima kalbėti apie “pasaulį-ekonomiką”: su tam tikromis varijuojančiomis sienomis, su centru (Antverpenas, vėliau Amsterdamas, Londonas), su jį supančiomis zonomis aplink centrą (dalis Anglijos aplink Londoną) . Tad be jokios abejonės didžiųjų atradimų amžius smarkiai paveikė visą tolimesnę Vakarų civilizacijos eigą, jos orientyrus bei specifiką – tuo laikotarpiu nužymėta kryptim einama iki šiolei.3. Išvados
Reziumuojant šį darbelį galima pabandyti išskirti keletą svarbiausių atradimų ir kolonizavimo laikotarpio, sąlygojusio modernių laikų pradžią, bruožų.
Ilgą laiką klestėjusi Viduržiemio jūros prekyba Rytuose įsigalėjus turkams ir arabams, išgyveno didelę krizę – daugybė tarpininkų ir nuolatiniai pavojai prekybą darė problematišką. Tačiau rytietiškų prekių paklausa buvo didžiulė, todėl Europos šalys pajuto poreikį rasti kitą kelią į Indiją, ko išdava ir buvo B.Diaso, V. de Gamos, K.Kolumbo, F.Magelano ir daugelių kitų kelionės bei atradimai. Pirmoji suvokusi naujai susiklosčiusią situaciją buvo Portugalija, kurios princas Henrikas Jūreivis dar gerokai prieš V. de Gamos kelionę pastatė didelį laivyną, bandė kolonizuoti vakarines Afrikos pakrantes. Radę naująjį kelią į Indiją portugalai monopolizavo prekybą su šiais kraštais, kas buvo visiškai nenaudinga kitoms Europos šalims, kurios suskumba ieškoti kitų kelių – šitaip K.Kolumbui beieškant vakarų kelio į Indiją buvo atrasta Amerika. Netrukus į šią kovą įsitraukė ir Anglija, Prancūzija, Olandija. Po F.Korteso, F.Pisaro ir kitų konkistadorų žygių, kurių metu buvo apiplėštos ir sugriautos majų, actekų bei inkų civilizacijos, į Naująjį Pasaulį plūstelėjo ispanų kolonistų banga, vėliau ir kitų šalių gyventojai gausiai kėlėsi į Ameriką dėl įvairiausių priežasčių (pavyzdžiui, Anglijos puritonai – dėl galimybės sukurti savo bendruomenę ir atsikratyti religinio persekiojimo). Kolonizavimo politika buvo negailestinga vietiniams gyventojams, kurie sparčiai ėmė nykti, todėl darbo jėgos stygius buvo užpildomas iš Afrikos vežamais vergais negrais. Tačiau tarp portugalų, ispanų ir kitų valstybių kolonijinės politikos buvo gana ryškus skirtumas: portugalai ir ispanai tik eksploatavo kolonijų gamtos išteklius bei vietinius gyventojus, tiesiog neracionaliai šeimininkavo, tuo tarpu, pavyzdžiui, anglai negailėjo investicijų į naujus regionus, kūrė ten naujos, sąmoningos bendruomenės pamatus; viso to rezultatas – dabartinis Lotynų Amerikos ir JAV-Kanados kontrastas.Geografiniai atradimai turėjo labai didelės įtakos tolimesnei Europos raidai. Pirmiausia, atsivėrė, arba, tiksliau, buvo sukurta pasaulinė rinka, suteikusi galimybę išplėsti gamybą, realizuojant ją ne tik lokalinėje rinkoje, bet ir visame pasaulyje. Taip pat įvyko prekybos regionų ir centrų perdislokavimas: Viduržiemio jūros baseinas neteko savo ankstesnių pozicijų, Italija, kaip prekybos centras užleido šias pozicijas Portugalijai, Olandijai, Anglijai. Pasaulinės prekybos centru tapusiame Antverpene (ir vėliau jį nukonkuravusiuose Amsterdame ir Londone) pradėjo veikti modernios ekonominės sistemos – steigėsi bankai, akcinės bendrovės, tarptautinės prekybos kompanijos, biržos, tobulėjo kredito, optinės prekybos modeliai. Kita vertus, didžiulis aukso ir sidabro antplūdis iš Amerikos sukėlė vadinamąją “kainų revoliuciją” – brangiųjų metalų kaina krito, o prekių ir pragyvenimo kainos kilo. Šalims, kurios buvo perėjusios prie centralizuoto valdymo ir naujų rinkos sąlygų, tai buvo gana naudinga, tačiau tokioms šalims kaip Ispanija, kur vyravo senojo feodalizmo socialinės struktūros, ši “revoliucija” buvo pražūtinga. Galiausiai didieji atradimai padarė didžiulį poveikį Europos kultūrai, mokslui. Nauji horizontai atvėrė kosmopolitiškos visuomenės perspektyvas ir leido atsisakyti viduramžiško egocentrizmo. Iškilęs buržuazijos sluoksnis įliejo daug naujų jėgų į intelektualinį, kultūrinį gyvenimą: atsirado didelis spausdintų knygų (ne tik teologinių, bet ir pasaulietinių) poreikis, suklestėjo universitetai ir t.t. Kaip pažymi W.Dilthey, rašydamas apie to meto humanitarinių mokslų evoliuciją, “Renesanso laikais prasideda nauja interpretavimo ir jo taisyklių nustatymo stadija. Dabar nuo klasikinės ir krikščioniškosios senovės skyrė kalba, gyvenimo sąlygos ir tautybė.” Tad vaizdžiai kalbant, šioje epochoje “pasaulinė rinka” atsivėrė praktiškai visoms be išimties gyvenimo sritims, kas sąlygojo visą tolimesnę Vakarų civilizacijos raidą.4. Literatūros sąrašas:
1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius, 2000.2. Burke P. Renesansas. Vilnius, 1992.3. Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys. Vilnius, 1993.4. Lielajis A. Inkų auksas. Vilnius, 1987.5. Ortega y Gasset J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Vilnius, 1999.6. Бродель Ф. Динамика капитализма. Москва, 1999. 7. Грацианский Н.П. Из социально экономической-истории западноевропейского средневековья. Москва, 1960.8. Гутнова Е.В., Удальцова З.В. История Европы: С древнейших времен до наших дней: В 8-ми т., т. 3. Москва, 1992. 9. Дементьев И.П. Историография истории нового времени стран Европы и Америки. Москва, 1990. 10. Лапшов Б. Европа на пороге нового времени. Москва, 1998. 11. Полянский Ф.М. Экономическая история зарубежных стран. Москва, 1954.12. Семенов В.Ф. История средних веков. Москва, 1975. 13. Чистозвонов А.Н. Генезис капитализма. Москва, 1985.