Lietuva tarptautinių santykių sistemoje

ĮVADAS

Jau pats žodis „tarptautinis“ pasufleruoja, kad tai santykiai tarp tautų (valstybių), prasidėję susikūrus pirmosioms valstybėms bei nustačius jų sienas. Savaime suprantama, jog kintant valstybių sienoms (kas buvo labai aktualu pirmosioms bei iki naujausių laikų susiformavusioms valstybėms) kinta ir santykiai tarp jų.
Tarptautinius santykius galime suprasti ir įvardinti kaip įvairius veiksmus, kuriuos tarpusavyje vykdo tautos (valstybės). Tarptautiniams santykiams gali būti priskiriamos tarptautinės sutartys, tarptautinės organizacijos, tarptautinis bendradarbiavimas (ekonominis, finansinis ar pan.) bei tarptautinis konfliktas, kurių yra keletas rūšių ir juos galima suuklasifikuoti.
Tarptautiniai santykiai neatsiejama kiekvienos valstybės politikos dalis. Apie jų egzistavimą turime žinių nuo seniausių laikų. Lietuvos valstybės tarptautinių santykių vystymosi istorija prasidėjo nuo mūsų valstybės sukurimo XIII a. Seniausiais Lietuvos tarptautinių santykių rašytiniais dokumentais laikomi Gedimino laiškai popiežiui ir Vakarų Europos miestams. Nuo senųjų laikų Lietuva turėjo ekonominių ir politinių ryšių su Senąja Ruse, ir kitais savo kaimynais. Plačiausiu ruožu rytuose lietuvių kaimynas buvo Senoji Rusų valstybė. Į vakarus nuo lietuvių, ilgainiui susidarusių feodalinę Lietuvos valstybę, abipus žemutinio Nemuno ir ikki Persantės upės gyveno taip pat lietuviai, kuriuos vadinami vakariniais lietuviais, ir prūsai. Pietuose lietuvių ir prūsų kaimynas buvo vakarinių slavų – lenkų valstybė Lenkija. Šiaurėje lietuviai betarpiškai susisiekė su latviais. Vakaruose per Baltijos jūrą Pabaltijo tautos, taigi ir lietuviai, turėjo sa

antykių su germanų tautomis – su skandinavais ir su vokiečiais. [10]
Žinoma, dauguma šių senųjų tarptautinių santykių išliko ir iki šiol. Iš šių imperijų ir valstybių susiformavimo naujos, taip suformuodamos ir naujus tarptautinius santykius. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį ir vaidina labai svarbu vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Šiuo metu Lietuvos ekonominiai ir politiniai tarptautiniai santykai yra visapusiški.
Šio darbo tikslas, aptarti aktualiausius Lietuvos tarptautinius santykius, kurie labiausiai įtakoja Lietuvos politinį gyvenimą. Čia bus paminėtos Pabaltijos valstybės, Europos sąjunga ir NATO, bei Rusijos politikos įtaka, šių valstybių ir organizacijų reikšmė Lietuvos politiniuose, ekonominiuose, kultūriniuose bei tarptautiniuose santykiuose ir ryšiuose.
1. Lietuvos vystymasis nuo Žečpospolitos laikų iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1922 m.

Pirmiausia truputėli istorijos, kad galėtume įssivaizduoti, nuo ko viskas prasidėjo, ir kad suprastume, jog visi tai apie ką šnekame dabar prasidėjo jau labai senai.
• 1569 m. sausio 10 d.
Liubline prasidėjo bendras Lietuvos ir Lenkijos feodalų seimas. Sutinkami su bendrais Lietuvos ir Lenkijos feodalų interesais Liublino unijos aktu buvo nustatyta, kad Lietuvos Dydžioji Kunigaikštystė ir Lenijos Karalystė sudaro bendrą valstybę – Žečpospolitą, “respubliką”, kurios valdovas yra Lenkijos karalius ir Lietuvos didysys kunigaikštis. Žečpospolitoje karaliaus ir seimo galia nuolat ėjo silpnyn. Užsienio valstybių princai, kunigaikščiai arba šiaip jau jų statytyniai pa

atekdavo į Žečpospolitos karaliaus sostą papirkimų keliu, pasirašydami eilę sąlygų, varžančių jų valdžią. [10]
• 1772 m. vasario 6d.
Peterburge tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašytas susitarimas dėl Žečpospolitos žemių pasidalijimo. Rusijai atiteko rytinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis iki Daugavos ir Dniepro. Austrija užėmė dalį Mažosios Lietuvos ir Galicijos, o Prūsija – Pavislį ir Varmiją; Lenijai buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir Torunė. Daugiausia iš dalybų laimėjo Prūsija – ji atsidūrė pirmaeilių Europos valstybių tarpe. [10]
• 1793 m. sausio 23 d.
Pasirašyta antroji dalybų sutartis tarp Prūsijos ir Ekaterinos II. Įviko antrasis Žečpospolitos padalijimas. .Žečpospolitai buvo draudžiama turėti savarankiškus diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir buvo nustatytas kariuomenės skaičius: Lenkijai 10 000, Lietuvai 5 000. Likusioji Žečpospolitos dalis su 4 mln gyventijų. atkirsta nuo jūros, apsupta trijų ekonomiškai ir politiškai stipresniu absoliutinių monarchijų, nebeturėjo sąlygų nei ekonominiam, nei politiniam gyvenimui. Lietuva tokiomis aplinkybėmis buvo pasmerkta dar didesniam ekonominiam skurdui ir kultūriniam smukimui. [10]
• 1795 m., spalio 24 d.
Pasirašyta sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Prūsija užėmė didžiąją dalį lenkiškųjų žemių; jos sienomis tapo Nemunas ir vakarinis Bugas. Austrijai atiteko Mažoji Lenkija su Liublinu; Rusijai teko vakarinė Volynė, vakariniai Baltarusijos pakraščiai, prie Rusijos buvo prijungta beveik visa teritorija: tik Užnemunė – visas kairysis Nemuno krantas – teko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki 1807 m.Po trečiosios Lietuvos ir Lenkijos užgrobties Li
ietuvos žemės atsidūrė Rusijos imperijoje ir Prūsijos karalystėje. [10]
Vėliau Lietuvai teko patirti ir Vokiečių valdžios naštą ant savo valstybės pečių. Okupavus Vokietijai Lietuvą, po kurio laiko Vokietijos valdžia, reaguodama į besikeičiančią tarptautinę padėtį ir nuolatinį lietuvių spaudimą, pasiūlė lietuvių politiniams veikėjams bendradarbiauti ir pažadėjo kultūrinę autonomiją. Lietuviai iškėlė savo sąlygas: Lietuva pirmiausia lietuvių tautos atstovų paskelbiama nepriklausoma valstybe, o tada ji sutiks sudaryti sąjungą su Vokietija. Buvo sudaryta Lietuvos Taryba, kurią Vokietijos valdžią laikė organu su kuriuo vokiečių karinė ir civilinė valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. [10]
• 1918m. vasario 16d.
Tarybos nariai susirinko Vilniuje, jie pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Pagaliau 1918 m. kovo 23 d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktu pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1922 m. buvo priimta Lietuvos Konstitucija. Tai įtvirtino valstybėje parlamentinę santvarką. Valstybė pradėjo savo savarankišką gyvenimą. [10]

2. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai

Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį ir vaidina labai svarbu vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdieninio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo ir t.t Tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis. [9]
Nepriklausomo gyvenimo laikotarpiu Lietuva pamažu ir protingai, atsižvelgdama į savo interesus ir galimybes, plėtė ryšius su kitomis va

alstybėmis. Glaudesnis bendravimas su užsieniu ūkio ir kultūros srityse plėtojosi sekmingai, Lietuvai parodant, kad ji pajėgi tvarkytis, daryti pažangą ir patikimai bendradarbiauti. Šiuo metu Lietuvos ekonominiai ir politiniai tarptautiniai santykai yra visapusiški.
Kad išsamiau apžvelgti akstualiausius Lietuvos tarptautinus santykius išskirsiu keturias mano manymu aktualiausias tarptautinių santykių sritis: Rusija, Europos sąjunga (ES), NATO ir Pabaltijo valstybės. Apie jas visas išsamiau.

2.1 Baltijos valstybės ir Lietuva

Lietuva pirmiausiai bendradarbiavo su gretimomis šalimis. Tarp tokių visa pirma buvo jos sąjungininkės Latvija ir Estija. Be dvišalių sutarčių, Estija, Latvija ir Lietuva 1934 m. sudarė Baltijos antantę, kurią, be glaudžių ekonominių tarpusavio ryšių, buvo numatyta bendradarbiauti užsienio politikos srityse.
Dėl nedidelio dydžio bei strateginės geopolitinės padėties Baltijos valstybės visada buvo priklausomos nuo didžiųjų tarptautinės politikos veikėjų. Didžiausias poveikis jų geopolitinei situacijai po Šaltojo karo pabaigos nulemtas keturių veiksnių: tai vidaus elito pasikeitimas, JAV ir Rusijos santykiai, NATO plėtra ir ES plėtra. Įstojusios į ES jos vis dar tebėra veikiamos išorinių veiksnių, kurių dalis yra nevalstybinio lygmens ir sudaro dalį potencialių grėsmių Europos saugumui. Baltijos valstybės – Rusijos organizuoto nusikalstamumo struktūrų veiklos arena, panaudojama narkotikų, asmenų, ginklų tranzitui. [8]
Kita grėsmė Baltijos valstybių stabilumui – nuolat jaučiama Rusijos įtaka (pastebima ir per Latvijos bei Estijos mažumų konfliktus, ir per 2003-2004 m. Lietuvos prezidento skandalą, ir per su š.m. gegužės 9 d. minėjimu susijusiuose Lietuvos verslininkų pareiškimuose).
Vis dėlto svarbiausia tai, kad, viešuosiuose politikų bei valstybės pareigūnų pareiškimuose matyti, jog jie vadovaujasi „kietojo“ saugumo samprata ir didžiausios grėsmės identifikuojamos kariniu požiūriu bei laikoma, kad geriausia jas spręsti NATO rėmuose. Tačiau pilnavertė narystė Europos Sąjungoje reikalauja, kad visos trys valstybės prisiimtų ir aktyvų vaidmenį spręsdamos „minkštojo“ saugumo problemas, ypač todėl, kad jos pačios yra stipriai pažeidžiamos ir neatsparios tokioms grėsmėms. [5]
Gali būti, kad stipresnis tarpvalstybinis bendradarbiavimas (kuris iki šiol yra daug aktyvesnis deklaracijose nei realybėje) pagreitintų ir problemų sprendimą ir padidintų pačių valstybių įtaką pačioje Europos Sąjungoje, tačiau iki šiol matoma, kad visos trys valstybės teikia pirmenybę dvišaliam bendradarbiavimui su kitomis kaimynėmis.
Taigi efektyviausiai prie Europos saugumo strategijoje identifikuotų grėsmių neutralizavimo Baltijos valstybės gali prisidėti visų pirma kovodamos su savo pačių pažeidžiamumu: stiprindamos demokratines institucijas, ugdydamos pilietinę visuomenę ir kovodamos su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu. Greičiausiai todėl kurį laiką šios šalys gali būti labiau Europos saugumo strategijos „vartotojos“ nei aktyvios kūrėjos, nors pažanga karinių priemonių srityje čia yra ir gerokai labiau pastebima bei matomos svarbios ir reikšmingos iniciatyvos (pvz. Lietuvos misija Afganistane). [8]
Tuo tarpu, kai dalyvavimas NATO veikloje vyksta aktyviai, Baltijos valstybėms kur kas mažiau sklandžiai sekasi spręsti tas problemas, kurias Europos Sąjunga įvardija kaip aktualiausias strategines grėsmes. Panašu, kad šito priežastis – ne tik priklausomybė nuo Rusijos, socialinės problemos ar geografinė padėtis, lemianti tarptautinių nusikalstamų grupuočių interesus, bet ir tai, kad iki šiol tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija pirmenybę teikia „kietojo“ saugumo grėsmių neutralizavimui ir karinių struktūrų stiprinimui. Iš dalies tai pateisinama tuo, kad minėtas grėsmes daug lengviau identifikuoti, iš dalies tuo, kad Baltijos valstybės – itin proamerikietiškos, tad natūralu, kad jos perima amerikietiškąją saugumo sampratą. Be to, kova su seniai glūdinčiomis problemomis (korupcija, nusikalstamumu, socialine nelygybe) yra daug sudėtingesnė bei pačios valstybės neskuba šių problemų įvardinti kaip grėsmių saugumui. [7]
Baltijos valstybėms dalyvavimas Europos Sąjungos saugumo strategijos tikslų įgyvendinime – tai ir kova su savo vidaus problemomis bei grėsmėmis, kurių židiniais jos pačios yra.

2.2 Lietuva ir NATO

Baltijos valstybės prieš metus įgyvendino du geopolitinius strateginius tikslus: įstojo į Europos Sąjungą ir tapo NATO narėmis. Narystės NATO išvakarėse, 2004 m. kovo 17 d., vienuolika pagrindinių Lietuvos politinių partijų pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo nekeisti gynybos politikos kurso ir iki 2008 metų jai įgyvendinti lėšų iš valstybės biudžeto skirti ne mažiau kaip iki šiol. Tai yra ne mažiau kaip 2 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors tiesiogiai kariuomenei ir Krašto apsaugos ministerijai tenka tik 1,52 proc. BVP, o likusi dalis skiriama tokioms su krašto apsauga susijusioms sritims, kaip sienos apsauga ar parama visuomeninėms organizacijoms. [4]
Net ir tapusi NATO nare Lietuva gynybai neišleis daugiau, nors narystė prestižiniame NATO klube, be abejo, kainuoja. Lietuva, tapusi NATO valstybe, turės mokėti įmokas į šios organizacijos biudžetą. Įmokos bus mokamos iš krašto apsaugai skirtų lėšų (t.y. iš tų pačių 2 procentų BVP).
Saugesnė aplinka – daugiau investicijų. O saugesnė Lietuva gali pigiau skolintis iš užsienio. Lietuvos skolinimosi reitingai, vadinamasis investicijų saugumo lygis, iš dalies didinami ir dėl narystės NATO bei Europos Sąjungoje. Palypėjimas vienu laipteliu finansų rinkose paprastai reiškia puse procento mažesnes palūkanas. Atrodytų, kas tiek tėra, bet žinant, kad kasmet Lietuva pasiskolina apie 1,5 milijardo litų, tai pusė sutaupyto procento, arba 7,5 mln. litų, yra kaip tik tiek, kiek po poros metų mokėsime į NATO biudžetą. [1]
Lietuvai, kaip lygiavertei partnerei, įsiliejus į NATO aljansą, šalies įmonėms atsirado galimybė dalyvauti aljanso skelbiamuose tarptautiniuose konkursuose. Rasti savo nišą ir gauti pelningų užsakymų aptarnaujant NATO kaip organizaciją gali ne tik didžiosios, bet ir mažesnės inovacijų ir aukštų technologijų įmonės. Tai turbūt galima skaičiuoti šimtais milijonų. Šimtais milijonų dolerių ar eurų? Tiek dalyvaudama šiuose projektuose gali turėti Lietuvos pramonė. [4]

Taip pat iš tų pinigų, kuriuos moka į NATO biudžetą, Lietuvoje galima įgyvendinti įvairūs infrastruktūros plėtros projektus.
Jau dabar sąjungininkų lėktuvai saugo Lietuvos padangę. Aviacijos dalinys dislokuotas Lietuvoje, nuolat atvyksta bei išvyksta ir daugiau sąjungininkų karių, rengiamos bendros pratybos, lankosi gausesnis aukštų karinių pareigūnų būrys. Visa tai suteikia papildomų pajamų šalies viešbučiams, maitinimo, aptarnavimo ir turizmo paslaugų įmonėms.
Taigi narystė NATO – tai milžiniškas stimulas šalies ūkio plėtrai, kurį mūsų ekonomistai dar iki dabar tik įsivaizduoja, bet neįstengia apskaičiuoti. O visa tai išvirs į naujas darbo vietas, didesnius atlyginimus, aukštesnę kiekvieno mūsų ekonominę gerovę. [4]

2.3 Lietuva ir Europos sąjunga

Oficialūs santykiai ir bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos (EB) prasidėjo 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai EB (ES pirmtakė – ES buvo įkurtos Maastricto Sutartimi 1992 metais) nusprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.
1992 m. gegužės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį. [2]
1993 m. birželio 21-22 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime Kopenhagoje EB pirmą kartą aiškiai suformulavo savo poziciją dėl Vidurio ir Rytų Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje. [2]
1994 m. liepos 18 d. buvo pasirašyta ES ir Lietuvos laisvosios prekybos sutartis. Tų pačių metų pabaigoje, gruodžio 16 d., prasidėjo derybos dėl Europos sutarties. Jos baigėsi 1995 m. balandžio mėn. Europos sutartis (dar žinoma Asociacijos sutarties pavadinimu) buvo pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. [2]
1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į ES. 1997 m. liepos mėn. paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje pateikiama išvada, kurioje rekomenduojama nedelsiant pradėti stojimo derybas su penkiomis asocijuotomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis: Čekija, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija. Tuo tarpu likusios penkios šalys, tarp kurių buvo ir Lietuva su Latvija, nebuvo įvertintos kaip pasirengusios narystei. [2]
Lietuvos pasirengimas narystei ir narystė ES turi tiesioginės ar netiosioginės įtakos bemaž visiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Lietuvos tikslas įstoti į ES yra pagrįstas politiniais ir ekonominiais interesais. Narystė ES garantuoja politinį ir teisinės aplinkos stabilumą – dvi labai svarbias sąlygas verslo bei investicijų sprendimams priimti.
Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas 1999 m. kartu su kitomis vadinamosios antrosios grupės valstybėmis kandidatėmis (Lietuva, Latvija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija). Buvo atskirai derėtasi dėl 31 derybinio skyriaus, nuo žemės ūkio iki telekomunikacijų. [2]
Stojimo derybos buvo oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 12-13 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume, vykusiame 2003 m. gegužės 10-11 d. pritarė Lietuvos stojimui į ES (už narystę ES balsavo 91,07 proc. balsavusių piliečių). 2004 gegužės 1 d. Lietuva tapo viena iš 25 visateisių ES valstybių narių kartu su devyniomis kitomis valstybėmis – Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. [6]
2004 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kurią ES valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino Romoje spalio 29 d. Ši Sutartis simbolizuoja kokybiškai naujo Europos Sąjungos raidos etapo pradžią. Kad įsigaliotų, Sutartį dėl Konstitucijos Europai dar turi ratifikuoti kitos Europos Sąjungos narės.
Lietuvos ir ES prekyba vyksta gana sklandžiai. Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje nuolat didėja prekybos su ES dalis. 1999 m. sausio-lapkričio mėn. Lietuvos eksportas į ES sudarė 49,5 proc. viso eksporto (Vokietijai teko 15,8 proc., Danijai – 5,9 proc., Didžiajai Britanijai – 5 proc.), o importas iš ES sudarė 46,3 proc. viso importo (Vokietijai teko 16,5 proc., Italijai 4,3 proc. ir Didžiajai Britanijai – 3,8 proc.).
Įsitraukimas į ES rinką, turinčią beveik 500 milijonų vartotojų, atveria naujas didžiules perspektyvas Lietuvos verslui. Ne mažiau svarbi ES parama, leidžianti pagerinti Lietuvos verslo aplinką ir suteikianti konkrečią paramą Lietuvos verslui, ypač per struktūrinės ir regioninės politikos instrumentus. [2]
Nors Lietuva ir tapo visateise ES nare, ji nėra pasiekusi visiškos integracijos visose srityse: vis dar lieka keletas pereinamųjų laikotarpių, pvz., laisvo asmenų judėjimo apribojimai, apribojimai parduodant žemę užsieniečiams arba teisė išlaikyti žemesnius akcizus cigaretėms (pilnas pereinamųjų laikotarpių sąrašas yra patalpintas internete adresu www.euro.lt). Tapusi ES nare, Lietuva automatiškai netapo nei euro zonos, nei Šengeno erdvės nare. Norėdama prisijungti prie šių erdvių, Lietuva privalo įvykdyti tam tikrus papildomus reikalavimus (vykdyti konvergencijos kriterijų dėl narystės euro zonoje, bei įrodyti sugebėjimą apginti išorines sienas dėl prisijungimo prie Šengeno sutarties). Tikimasi, kad Lietuva įstos į euro zoną bei prisijungs prie Šengeno erdvės jau 2007 metais.
2.4 Lietuva ir Rusija

1991 metų liepos 29 dienos Sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija pripažino viena kitą pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Lietuvos Respublikos 1990 metų kovo 11 dieną ir Rusijos Federacijos -1990 metų birželio 12 dieną. Diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių buvo užmegzti 1991 metų spalio 9 dieną. [3]
Lietuva santykius su Rusija grindžia 1991m. liepos 29 d. Sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindu, kitų dvišalių sutarčių bei tarptautinių konvencijų, kurių narės yra abi šalys, nuostatomis. Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu tikslai yra užtikrinti lygiateisį ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą geros kaimynystės dvasia, stiprinti tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą bei didinti palankų foną Lietuvos įsiliejimui į Europos ir Transatlantines struktūras. [3]
Lietuva savo santykius su Rusija projektuoja kaip Europos Sąjungos ir NATO, kurių narystės siekia, bei Rusijos bendradarbiavimo ir partnerystės integralią dalį. Lietuva, kaip būsima ES narė, kuria realius pozityvaus bendradarbiavimo su Rusija faktus, atsižvelgdama į nuostatas, išdėstytas ES strategijoje Rusijos atžvilgiu bei ES iniciatyvoje „Šiaurės Dimensija“.
Lietuva pasirengusi plėtoti pragmatišką bendradarbiavimą, spręsti konkrečius ekonominius, socialinius ir ekologinius klausimus bei tęsti dialogą su Rusija dvišaliu lygiu, efektyviai išnaudojant Tarpvyriausybinės komisijos galimybes, bei daugiašaliuose forumuose, pavyzdžiui, Baltijos Jūros Valstybių Taryboje (BJVT). [3]
Rusija išlieka svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. Prekybiniams ir ekonominiams ryšiams su Rusija Lietuva teikia svarbią reikšmę ir grindžia juos dvišalių sutarčių nuostatomis bei Pasaulio Prekybos Organizacijos principais. [3]
Toliau plėtodama santykius su Rusija Lietuva siekia laikytis pozityvios darbotvarkės, nes ekonominiai, kultūriniai ryšiai, atviras dialogas tarp visuomenių yra stipriausias pagrindas tarpusavio supratimui ir pasitikėjimui.
Viena iš pagrindinių problemų šiuo metu yra Rusijos neratifikuojamos sutartys dėl valstybinių sienų su Latvija ir Estija. Šią Latvijos ir Estijos valstybinių sienų – o tuo pačiu ir Europos Sąjungos išorinės sienos – problemą būtina išspręsti visos Europos labui. [3]
Akivaizdus pašlijusių Lietuvos ir Rusijos santykių pavyzdys – neseniai Seimo priimta rezoliucija, įvertinanti incidentą, kai rugsėjį į Lietuvą atklydo ir sudūžo raketomis ginkluotas Rusijos naikintuvas “Su-27”. 2005 m. spalio viduryje Seimas, įvertinęs Rusijos naikintuvo “Su-27” avarijos pamokas, įpareigojo Vyriausybę siekti nuolatinės NATO oro policijos misijos Baltijos šalių oro erdvėje. Rezoliucijoje, kurią parengė parlamentinis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), konstatuojama, kad “Rusijos vykdomi Lietuvos oro erdvės pažeidimai yra pasikartojančio pobūdžio”, pažymima, jog Rusija neužtikrina savo karinių ginkluotų orlaivių skrydžių saugumo, o tokie skrydžiai arti Lietuvos ir kitų ES ir NATO sąjungininkių oro erdvės kelia grėsmę. Vyriausybei siūloma „tobulinti ir stiprinti nacionalinės bei regioninės oro erdvės stebėjimo, kontrolės ir valdymo sistemą“, numatant tam reikiamas lėšas. Ši rezoliucija prieštarauja Seimo ratifikuotoms Lietuvos ir Rusijos sutartims. O taip pat ir NATO bei ES puoselėjamai partnerystės su Rusija dvasiai. [3]

IŠVADOS

Buvo teigiama, jog valstybių tarpusavio santykiuose vyrauja anarchija, kuri yra lemiamas ir esminis tarptautinių santykių bruožas, ir nesant institucijų, kurios griežtai gintų vienas valstybes nuo kitų pretenzijų, kyla visuotinis nesaugumo jausmas, skatinantis stiprinti ginkluotę, sudarinėti įvairias sąjungas. Tokiu būdu yra skatinamas ar aštrinamas konflikto atsiradimas.
Trumpai aptarus mano manymu keturis labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojančių valstybių ir organizacijų tarptautinius santykius Lietuvos politinio gyvenimo kontekste, būtų galima išskirti tokius esminius pastebėjimus:
1) Lietuva pasirengusi plėtoti pragmatišką bendradarbiavimą, spręsti konkrečius ekonominius, socialinius ir ekologinius klausimus bei tęsti dialogą su Rusija dvišaliu lygiu; [3]
2) Lietuvos pasirengimas narystei ir narystė ES turi tiesioginės ar netiosioginės įtakos bemaž visiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Lietuvos tikslai įstojus į ES yra pagrįsti politiniais ir ekonominiais interesais. Narystė ES garantuoja politinį ir teisinės aplinkos stabilumą – dvi labai svarbias sąlygas verslo bei investicijų sprendimams priimti; [2]
3) Lietuva pirmiausiai bendrauja su gretimomis šalimis. Tarp tokių visa pirma yra jos sąjungininkės Latvija ir Estija. Gali būti, kad stipresnis tarpvalstybinis bendradarbiavimas (kuris iki šiol yra daug aktyvesnis deklaracijose nei realybėje) pagreitintų ir problemų sprendimą ir padidintų pačių valstybių įtaką; [8]
4) Narystė NATO – tai milžiniškas stimulas šalies ūkio plėtrai, kurį mūsų ekonomistai dar iki dabar tik įsivaizduoja, bet neįstengia apskaičiuoti. O visa tai išvirs į naujas darbo vietas, didesnius atlyginimus, aukštesnę kiekvieno mūsų ekonominę gerovę. [4]
Čia paminėta tikrai labai maža dalis tarptautinių santykių tiek su Rusija, tiek su Pabaltijos valstybėmis, ES ar NATO, bet buvo išskirti esminiai bruožai, keliantys daugiausia problemų, arba priešingai – labai naudingi Lietuvai tiek ekonominiu, tiek kultūriniu, tiek politinius, tiek ir tarptautiniu požiūriu. Kai kurios sritys Lietuvai dar naujos ir neištirtos, todėl turės praeiti nemažai laiko, kad išeitų pasiekti abiem bendradarbiaujančioms pusės tinkamą ribą, beto juk būtent tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Lietuvos krašto apsaugos ministerijos internetinis puslapis, prieiga per internetą [http://www.kam.lt], paskutinė preiga 2005.11.27;
2) Europos komisjos atstyvybės Lietuvoje interentinis puslapis, straipsnis „ES ir Lietuvos santykiai“, prieiga per internetą [http://www.eudel.lt/lt/es_ir_lietuva/], paskutinė prieiga 2005.11.25;
3) LR Ambasados Rusijoje Federacijos internetinis puslapis, prieiga per internetą [http://ru.urm.lt/], paskutinė prieiga per internetą 2005.11.26;
4) Euroatlantinės bendrijos rėmėjų centro internetinis puslapis, prieiga per internetą [http://www.natocentras.lt/?page=274], paskutinė prieiga 2005.11.26;
5) Lietuva Europos sąjungoje, prieiga per internetą [http://www.euro.lt/ivykiai/readnews.php3?ItemID=4502&TopMenuID=1&MenuItemID=180&LangID=1], paskutinė prieiga 2005.11.27;
6) Bidvaitė D., Visokavičienė B. T. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: socialinė politika. – Vilnius: Eugrimas, 1997;
7) Jurkynas J., Jurkynienė G., Visockis A. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą ir į NATO. – Kaunas: Šviesa, 2004;
8) Vilpišauskas R. Integracija Europoje: Baltijos šalys ir ES. – Vilnius: Arlila, 2001;
9) Buzan B. Žmonės, valstybė ir baimė: Tarptautinio saugumo studijos po Šaltojo karo. – Vilnius:Eugrimas,1997;
10) Lietuvos istorijos internetinis puslapis, prieiga per internetą [www.lietuvos.net/istorija], paskutinė prieiga 2005.11.27;

Leave a Comment