Kairiosios partijos Lietuvoje

Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis). Politinės partijos sudaro aktyvios ir organizuotos visuomenės branduolį, kadangi jų pagrindinė užduotis yra kova už valstybinės valdžios padalijimą ir kontrolę. Anot Evaldo Bakonio, bendriausias politinės partijos apibrėžimas skamba taip: „ Profesionalių politikų ir juos palaikančių eiilinių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti vyriausybę“.

Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų politinių partijų klasifikacijų:
• kairieji – centras – dešinieji
• nuosaikios – radikalios – ekstremistinės
• revoliucinės – reformistinės – konservatyvios
Kadangi mane labiau domina šiuolaikinė politika, tai šiame darbe aš dėmesį kreipsiu tik į kairiąsias politines partijas aktyviai dalyvaujančias Lietuvos politiniame gyvenime po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Savo darbe naudosiu ideologinį partijų pasiskirstymą, kuris yra matuojamas „dešinės – kairės“ skale. Tai vienas iš tradicinių partinės sistemos tyrimo metodų, kuriuo operuojama apibūdinant partijų tarpusavio santykius ir gyventojų partijų identifikavimo poslinkius. Kalbant dar konkrečiau, diidžiausią dėmesį skirsiu Lietuvos kairiųjų blokui, kuriam yra priskiriamos šios partijos:
• Lietuvos socialdemokratų partija
• Lietuvos darbo partija
• Lietuvos rusų sąjunga
• Lietuvos socialistų partija
• Naujoji sąjunga ( socialliberalai)
• Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga
• Lietuvos socialdemokratų sąjunga (Lietuvos partija Socialdemokratija 2000)

Pagrindinias ir daugiausiai Lietuvos politiniam gyvenimui nusipelniusias kairiasias partijas aš ir ap

pžvelgsiu savo darbe vėliau.

Kairysis blokas pasaulinėje praktikoje

Partijų skirstymas pagal schemą „ dešinė – centras – kairė“ yra bene populiariausia ir labiausiai paplitusi pasaulyje. „Dešinės – kairės“ schemoje glūdi politinis konfliktas, kuriame atsiskleidžia partijų politinė – ideologinė orientacija. Politinės problemos virstančios kritinėmis, konfigūruoja partinę sistemą. Dešinės – kairės skalė nustato ideologinį partijų pasiskirstymą ir padeda rinkėjui identifikuoti partijas, savo interesus tų partijų atžvilgiu bei pačioms partijoms nustatyti savo ideologinę nišą, kitų politinių partijų atžvilgiu. Istoriografijoje minima, jog šis skirstymas atsirado Prancūzijoje Steigiamo susirinkimo metu 1789m. Jo metu deputatai susėdo pagal savo politines pažiūras, dešinėje sėdėjo monarchijos atkūrimo šalininkai. Tokia istorinė konsteliacija lėmė, jog dešiniesiems yra priskiriamos konservatyvios ir jiems prijaučiančios jėgos. Kairę susirinkimo pusę užėmė revoliucionieriai respublikonai. Kairiosiomis partijomis yra laikomos komunistinės, socialistinės partijos. Aišku, toks susikirtimas daažnai yra sąlyginis ir vertinat šį tipologijos metodą reikia būti gana atsargiems, kadangi partijų pasirinktos linijos dažnai svyruoja ir kartais partijų politinės orientacijos amplitudė būna gana plati. Yra žinoma ne viena partija, kuri save identifikuoja (arba yra identifikuojama) kaip: kairiosios pakraipos centristinės – socialdemokratai; centristinės – dažniausiai krikščionių demokratų, žaliųjų, orientuoti į vidurinįjį sluoksnį; dešiniosios pakraipos centristinės partijos – orientuotos į vidurinįjį sluoksnį, perėmusios dalį konservatoriškos doktrinos normų. Stereotipiniu požiūriu žvelgiant kairiosios partijos visada buvo laikomos darbininkų atstovės, socialinės gerovės ir lygybės šalininkas. Dešiniosios partijos visą la

aiką buvo labiau orientuotos į vidurinįjį sluoksnį, „turtingesnius“ visuomenės atstovus.
Apskritai kalbant, kairysis blokas pasisako už asmeninę laisvę ir socialinį teisingumą, solidarumą, žmogaus teises, lygias galimybes, žmogaus orumą. Pagrindines jų vertybes galima išreikšti Prancūzijos revoliucijos šūkiais: laisvė, lygybė, brolybė, kurie savo ruožtu pagrįsti visų žmonių vienodo vertingumo samprata. Pagrindinis kairiųjų principas – žmonių lygiavertiškumo principas. Nė vienas žmogus negali būti laikomas vertesniu už kitą, kad ir kokios jis būtu tautybės, rasės, išsilavinimo, religijos, politinių pažiūrų, socialinės padėties. Žmogaus asmens orumas ir pasirinkimo laisvė geriau pasireiškia tada, kada jis yra materialiai aprūpintas, jeigu valstybė neužtikrina normalių materialinių poreikių tenkinimo, tai susidaro palankios aplinkybės žmonių neigiamoms savybėms išryškėti. Todėl kiekviena demokratinė santvarka, pasak kairiųjų, turi aktyviai ieškoti sprendimo sukurti sąlygoms, neleidžiančioms žeminti žmogaus orumo, skatinančioms jo galimybių realizavimą.

Kairieji nuo dešiniųjų skiriasi ir savo požiūriu į nuosavybę. Jiems svarbiausia yra nuosavybės teikiama visuomeninė nauda, tenkinanti socialinius ir ekonominius individo ar visuomenės poreikius. Žmogus negali būti atskirtas nuo savo darbo įrankio, jo niekas negali prievarta paversti samdiniu. Nuosavybės formų įvairovė leidžia geriausiai tenkinti sudėtingus poreikius. Privati, valstybės, kooperatinė, bendruomenių nuosavybė gali tarnauti įvairiems individo ar visuomenės tikslams. Kairiųjų nedomina nuosavybė kaip tokia, bet domina nuosavybės suteikiama valdžia žmonėms ir visuomenei ir iš to galinčios kilti blogybės.
Valstybė ka
airiesiems nėra neutrali. Jos aparatas gali išreikšti viso visuomenės sluoksnio interesus, o gali būti nepalankus vieniems ar kitiems ir nukreipti savo veiklą kurios nors vienos grupės naudai. Todėl jie mano, kad valstybė, atsisakanti aktyviai keisti visuomeninius santykius, negali užtikrinti daugumos laisvės, ji dažnai nusilenkia galingojo savivalei. Valstybinis aparatas privalo būti svarbiu įrankiu, keičiančiu visuomenę ir ekonomiką demokratijos kryptimi. Veiksmingai kurti socialinę valstybę įmanoma tik į valstybinę veiklą įtraukus kuo daugiau visuomeninių jėgų.
Šiandien demokratija – liaudies valdžia – suprantama kaip politinis idealas visose žemės rutulio dalyse. Demokratija – tokia visuomenės santvarka, kurios sąlygomis visi suaugę piliečiai turi teisę dalyvauti priimant politinius sprendimus: kelti klausimus, formuoti viešąją nuomonę, telkti šalininkus, dalyvauti valdžios organų rinkimuose. Kitaip sakant, demokratija – tai nustatyta visuomenei svarbių sprendimų priėmimo forma. Bet ar to pakanka? Todėl kairieji teigia, jog tikrai veikianti demokratija reikalauja lygybės. Didelis gyventojų ekonominės bei socialinės padėties skirtumas pakerta demokratiją, jei ne formaliai, tai praktiškai, nes piliečiai nedalyvauja politikos procese lygiomis sąlygomis – kai kurios grupės visuomet turės daugiau galimybių reikalauti iš visuomenės to, ko reikia tik joms. Todėl kairieji reikalauja, kad demokratijos išorinės prielaidos, kaip antai: žodžio, spaudos laisvė, reguliariai rengiami valdžios organų rinkimai – būtų nenukrypstamai įgyvendinamos.
Į darbą kairieji irgi turi savitą požiūrį. Jie teigia, kad žmogus darbo požiūriu yr
ra laisvas. Bet jeigu žmogus apsisprendė dirbti, jo teisė į darbą yra šventa. Ten kur sukuriamos sąlygos visuotiniam užimtumui, ten darbo džiaugsmas tampa gyvenimo džiaugsmu. Kokį darbo kiekį reikia atlikti, kaip jis turi būti organizuojamas, kaip turi būti skirstomas – tai priklauso nuo gamybinio jėgų išsivystymo lygio, kultūrinių tradicijų. Žmogaus darbas visada pasiskirsto į apmokamą ir neapmokamą. Apmokamas darbas užima pagrindinę vietą. Jis garantuoja žmogaus savarankiškumą, socialinį pripažinimą, gyvenimo sąlygas, tobulėjimo perspektyvas. Visos visuomeniškai būtinos darbo formos turi būti vienodai vertinamos, atmetant naudos sumetimus. Kiekvienas darbas turi būti teisingai atlyginamas, kadangi tik tokiu būdu galima teisingai pasisavinti darbo rezultato nuosavybę. Kairieji teigia, kad visuomenės turtingumas negali savaime garantuoti visiemas norintiems dirbti visuotinio ilgalaikio užimtumo. Todėl tam reikia aktyvios darbo politikos, įgalinančios ieškoti kelio užtikrinti ilgalaikį visuotinį užimtumą, kuris pasiteisina tiek, kiek padeda išsilaisvinti ir tobulėti žmogaus asmenybei, užtikrinti jo teisę į darbą.
Na ir, žinoma, kairieji turi savo nuomonę apie laisvę. Jie teigia, kad žmogaus dvasios laisvė yra esmingiausia žmogaus savybė, kurios negali sutrypti jokia prievarta. Žmogus net jo orumą žeminančiomis sąlygomis etiniu požiūriu yra laisvas. Pasak kairiųjų, laisvės nėra ten, kur neįmanomas individo pasirinkimas, kur negalima atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės. Materialiai ir dvasiškai nepriklausomas individas, dalyvaudamas gyvenime, gali ugdyti savo sugebėjimus, išreikšti savo laisvą pasirinkimą. Žmogaus laisvė nesuderinama su diktatūra ir totalitarizmu. Pagrindinis kelias kurti laisvų žmonių visuomenę yra demokratijos kelias.

Kairiosios partijos Lietuvoje
Kalbant apie Lietuvą, tai „dešinės – kairės“ schemos taikymas yra gana problematiškas. Daugumos partijų saviidentifikacija dažnai kinta ir jas sunku priskirti kuriai nors vienai pusei. Aiškiausiai yra išreikštos kai kurių didžiausių partijų politinės orientacijos. Lietuvos Socialdemokratai tradiciškai yra priskiriami kairiajai partijai, tačiau jai dažnai priskiriami ir centristinėms partijoms būdingi bruožai. Konservatoriai (Tėvynės sąjunga) ir Liberalai (Lietuvos Liberalų sąjunga) yra priskiriamos dešiniosioms partijoms. Kita vertus visos trys paminėtos partijos nuolatos laviruoja rinkdamos politinę orientaciją, ką parodo ir neįtikinamiausios koalicijos ir partijų sąjungos. Daug sunkesnė padėtis su naujosiomis partijomis, tokiomis kaip darbo partija ar liberaldemokratai. Tarkime apie Socialliberalus (Naująją sąjungą) kalba jų pavadinimas, rodantis, kad jie orientuoti į socialinių problemų sprendimą (kairiųjų partijų bruožas). Tačiau pati politinė situacija rodo jog socialliberalų politinė orientacija dažnai būna apspresta ir jų koalicijos (su socialdemokratais).
Kaip bebūtų, Lietuvoje yra išskiriamos šios politinės partijos, kurias galima priskirti kairiajam blokui:
• Lietuvos socialdemokratų partija
• Lietuvos darbo partija
• Lietuvos rusų sąjunga
• Lietuvos socialistų partija
• Naujoji sąjunga ( socialliberalai)
• Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga
• Lietuvos socialdemokratų sąjunga (Lietuvos partija Socialdemokratija 2000)

Lietuvos socialdemokratų partija

Tai seniausia Lietuvos politinė partija, įkurta 1896 m. Gegužės 1 d. Vilniuje. Savo veikloje vadovaujasi demokratinio socializmo doktrina. Partijos vadovas nuo 2001 m. – Algirdas Brazauskas. Lietuvos socialdemokratų partija( toliau LSDP), nuosekliausiai iš visų Lietuvoje veikusių politinių partijų ir judėjimų siekė panaikinti bet kokį Lietuvos žmonių engimą. 1989 m. rugpjūčio 12 d. buvo surengta LSDP veiklos atkuriamoji konferencija, o gruodžio mėnesį, po 30 metų pertraukos – XIV partijos suvažiavimas, patvirtinęs statutą, programą ir išrinkęs partijos vadovybę. 1990 m. spalio 8 d. LSDP vėl tapo pilnateise Socialistų Internacionalo nare.
Nors LSDP 1992-2000 m. buvo parlamentinėje opozicijoje, ji aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, teikė siūlymus, įstatymų projektus, skleidė socialdemokratines idėjas ir tuo padėjo pagrindus savo tolesnei veiklai po 2000 metų Seimo rinkimų.
Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje formavosi daugiapartinė sistema, vyko politinių jėgų diferenciacija. Kairiosios LSDP ir LDDP pradėjo vienytis. Į Algirdo Brazausko socialdemokratinę koaliciją, susijungė LSDP, LDDP, Lietuvos rusų sąjunga ir Naujoji demokratija. 2000-jų metų Seimo rinkimuose ši koalicija sulaukė didžiausio rinkėjų pasitikėjimo, tačiau dešiniosioms partijoms sudarius porinkiminę valdančiąją koaliciją, iki 2001 m. liepos mėnesio liko opozicijoje.
2001 m. sausio 27 d. LSDP ir LDDP susivienijo, priėmė naujos redakcijos partijos statutą ir programą. 2001 m. liepos mėn. iširo „Naujosios politikos” blokas ir socialdemokratai kartu su socialliberalais suformavo valdančiąją daugumą.
Po įtemptų debatų, 2004 m. vasarą sudaryta socialdemokratų ir socialliberalų rinkiminė koalicija. Sudėtinga porinkiminė situacija privertė formuoti keturių partijų koaliciją, o socialdemokratų lyderiui A.Brazauskui patikėtas naujos koalicinės vyriausybės vadovo postas.
2004 m. gegužės 1 d. LSDP tapo visateise Europos socialistų partijos (PES) nare. Po 2004 m. birželio 13 d. rinkimų į Europos Parlamentą LSDP gavo 2 mandatus ir šiuo metu Europos Parlamente ją atstovauja du LSDP nariai, dirbantys Europos socialistų partijos frakcijoje.
Jeigu žiūrėti iš istorijos taško, tai dešimt metų nuo atsikūrimo veikė vieninga kairioji socialdemokratų partija. Tačiau 1999-siais įvyko skilimas, nes viena dalis partiečių pasuko jungtuvių su LDDP link, kita – tam prieštaraudama, pasirinko savarankišką socialdemokratijos kelią ir šiuo metu susibūrusi po Socialdemokratų sąjungos vėliava. Problema ne ta, kad yra LSDP ir LSDS. Po kelias kairiąsias partijas turi ne viena Europos valstybė. Jos vadovaujasi socialdemokratine ideologija bei principais. Lietuvos socialdemokratijos nelaimė ta, kad LDDP, pasiėmusi LSDP vardą, neperėmė socialdemokratinės ideologijos, bet ir toliau atstovauja turtingųjų, stambaus kapitalo interesus, t.y. vykdo dešiniosioms partijoms būdingą politiką, nors ir skelbiasi kairiaisiais. Paskutiniu LSDP nesocialdemokratinės politikos pavyzdžiu galėtų būti požiūris į mokesčių politiką. Socialdemokratų sąjunga siekia, kad Lietuvoje būtų įvesta progresyvinė mokesčių sistema. Ja vadovaujasi visas civilizuotas demokratinis pasaulis. Tuo tarpu A.Brazausko vadovaujama LSDP, turėdama visus svertus įvesti progresyvinę mokesčių sistemą, kaip vieną iš visuomenės solidarumo ir socialinio teisingumo garantų, eilinį kartą jos atsisako.
Lietuvos socialdemokratų partiją galime vadinti “kairiausia” partija Lietuvoje. Jų programa yra artimiausia kairiųjų vertybėms ir požiūriui į: nuosavybę, valstybę, demokratiją, darbą.
LSDP savo programoje teigia, kad darbas – tai žmogaus esmės išraiška ir svarbiausia jo gero gyvenimo sąlyga. Intelektualus ir fizinis darbas bei ryžtas, pastangos yra neatskiriama kiekvieno žmogaus nuosavybė ir vienintelis tikras apsirūpinimo šaltinis. Darbas leidžia žmogui savo sukurtomis vertybėmis dalintis su kitais visuomenės nariais. Valstybė yra organizuota asocijuotos visuomenės struktūra, ginanti ir prižiūrinti žmogaus ir visuomenės teises bei laisves politikoje, ekonomikoje ir visuomenėje, garantuojanti kiekvieno žmogaus orumą ir teisę įgyvendinti savo laisves, sauganti visuomenės gyvenimo demokratinius principus. Valstybės įtakos sfera – krašto politinis stabilumas, karinė ir ekonominė apsauga, finansų sistemos ir vieningos vidaus tvarkos užtikrinimas, socialinio saugumo įgyvendinimas. Valstybės surenkami mokesčiai, sankcijos ir muitai naudojami visuomenės reikalams. Socialdemokratai nori ne tik socialinės valstybės, bet ir gerovės visiems valstybės piliečiams. Tai įmanoma tik tuomet, kai visoje valstybėje plačiai realizuojami savivaldos principai. Anot socialdemokratų, demokratinės visuomenės principas – ne valdžia suteikia žmonėms teises ir laisves, o rinkėjai suteikia valdžiai įgaliojimus ginti žmogaus teises ir laisves. Išrinkti į valdžią žmonės turi tiek valdžios, kiek jos sutinka perduoti tie, kurie pasirengę rinkti ir laikytis priimamų įstatymų. Kadangi kiekviena valdžia yra linkusi į absoliutizmą, jos galios yra apribojamos laiko ir bet kada gali būti atšauktos. Demokratija – tai humanizmu paremta visuomenės raida, valdžios rinka, kurioje gerbiamas piliečių suverenumas ir garantuojamos žmogaus teisės bei laisvės. Žmonės, išrinkti į parlamentą, žmonės, esantys vyriausybėje, žmonės, išrinkti į savivaldybes – tarnauja žmonėms, atstovauja visuomenei, bet ne tampa nuo visuomenės atsiskyrusia “valdžia”. Tik tuomet demokratiniai santykiai betarpiškai susijungia su atsakomybe prieš visuomenę. Šiandien Lietuvoje plėtojasi tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, stiprėja savivaldos demokratija, tačiau dar tebėra silpna bendruomenių demokratija, socialinės partnerystės demokratija, visuomenės organizacijų savireguliacijos demokratija, tik pradeda savo kelią ir elektroninė demokratija. Socialdemokratams labai svarbu, kad kuo didesnė visuomenės dalis būtų įtraukta į įvairias demokratinės visuomenės raiškos formas, kad būtų kuo geriau pasinaudojama demokratijos formų įvairove sprendžiant visuomenės gyvenimo klausimus.
Iš pateiktos informacijos matome, kad LSDP yra partija, kuri stengiasi Lietuvos politiniame gyvenime dalyvauti kaip kairiojo bloko atstovė, kaip ir kiekviena politinė partija bandydama veikti pagal savo nusibrėžtas politines ir ideologines gaires.

Lietuvos darbo partija

Darbo partija buvo įkurta 2003 metų spalio mėn. 18 dieną.
Steigiamąjame jos suvažiavime, vykusiame Vilniuje, dalyvavo per 1000 Lietuvos piliečių. Jo metu buvo išrinkta jos vadovybė, patvirtinti partijos veiklos programos prioritetai. Partijos pirmininku tapo Viktoras Uspaskich, jo pavaduotoju – Viktoras Muntianas. 2003 m. lapkričio 25 d., Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerijoje buvo oficialiai įregistruota darbo partija. Per nepilną mėnesį nuo įsisteigimo, nauja politinė partija tapo palankiausiai vertinama politine partija Lietuvoje, tačiau dabar tai yra viena iš skandalingiausių ir blogiausią reputaciją turinčių partijų.
2004 m. spalio 10 d. įvykusiuose eiliniuose Seimo rinkimuose darbo partija iškovojo 39 vietas Lietuvos parlamente.
2006 m. gegužės pradžioje įvyko partijos skilimas. Iki skilimo partija skelbėsi turinti apie 14000 narių. Po partijos suvažiavimo, vykusio balandžio 30 d., iš partijos gretų pasitraukė septyni seimo nariai, kurie susibūrė į naują Pilietinės demokratijos frakciją. Iš partijos pasitraukė ir vienas jos įkūrėjų Viktoras Muntianas, likęs eiti Seimo pirmininko pareigas. Pagal pasitraukusiųjų narių komentarus, partijos skilimą sukėlė autoritarinis V. Uspaskicho vadovavimas ir skandalai, lydintys partijos pirmininką.
Darbo partija nėra laikoma grynai kairiąja partija, ji įvardijama kaip „centro kairės“ partija, bet savo programoje ji aiškiai duoda suprasti, kad yra neabejinga kairiųjų pažiūroms:
Valstybės valdymas, regioninė politika ir savivalda
Parengti savarankiškos, demokratiškos, politiškai saugios, ekonomiškai stiprios valstybės ir sveikos, socialiai aprūpintos, išsilavinusios, kultūringos bei šiuolaikiškos visuomenės viziją ir ją įgyvendinti. Efektyvinti valdymą, optimizuoti valstybės tarnautojų skaičių ir valdymo išlaidas. Sugriežtinti valstybės pareigūnų ir tarnautojų atsakomybę. Decentralizuoti šalies valdymą artinant valdžią prie žmonių. Siekti plataus piliečių dalyvavimo tvarkant visuomenės reikalus.
Ekonomika, pramonė, smulkus ir vidutinis verslas
Sukurti stiprų, privačia, valstybine ir visuomenine nuosavybe pagrįstą šalies ūkį, kuris galėtų sėkmingai plėtotis ir konkuruoti Europos bei pasaulio rinkose. Parengti atnaujintą ilgalaikę ūkio plėtros ir regioninės politikos strategiją. Stiprinti šalies ūkio konkurencines galias, šiam tikslui maksimaliai efektyviai panaudoti ES struktūrinių fondų finansinės paramos lėšas. Užtikrinti valstybės turto privatizavimo skaidrumą, vienodas sąlygas visiems investuotojams. Sudaryti sąlygas kurti ir plėtoti pramonę, kuri būtų grindžiama pirmiausia mokslo žiniomis ir aukštosiomis technologijomis, skatinti didelę pridėtinę vertę kuriančias pramonės šakas. Efektyviau skatinti eksportą, plėtoti ekonominį bendradarbiavimą su užsienio šalimis. Laikytis nuostatos, kad smulkus ir vidutinis verslas yra valstybės ekonomikos pagrindas ir vidutiniosios klasės sukūrimo sąlyga, sukurti šio verslo paramos infrastruktūrą, tobulinti finansavimo iš ES struktūrinių ir kitų fondų mechanizmą. Plėtoti verslo savivaldą, sudarant sąlygas verslininkų organizacijoms dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Žemės ūkis
Patikslinti ilgalaikę žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, paremtą žemdirbių bei žemės ūkio perdirbamosios pramonės tarpusavio integracija. Skatinti žemės ūkio konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose. Įgyvendinti ūkių kooperacijos, o taip pat turizmo ir kitų alternatyvių verslų programas, skatinančias kurti naujas darbo vietas. Tinkamai įsisavinti ES teikiamą finansinę paramą. Racionaliai formuoti švietimo, medicinos, kultūros ir kitokių paslaugų tinklą kaime.
Apibendrinant šią partiją galime teigti, kad ji nėra stiprus kairiosios pusės atstovas, o tik populistinėmis idėjomis apsišarvavęs “vaikas išsišokėlis”, bet kokiomis priemonėmis siekiantis valdžios.

Naujoji sąjunga (socialliberalai)

Naujoji sąjunga (socialliberalai) – Lietuvos Respublikos politinė partija. Prisistato kaip partija, kurios politika formuojama laikantis socialliberalių idėjų, užimančios centrinę poziciją tarp socialdemokratijos iš kairės ir konservatyvizmo bei liberalizmo iš dešinės. 1998 m. balandžio 25 d. įvyko steigiamasis Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavimas. Buvo patvirtinti partijos įstatai, priimta programa, išrinkta taryba, partijos pirmininku išrinktas Artūras Paulauskas.
2000 m. spalio 8 d. vykusiuose rinkimuose į Seimą, Naujoji Sąjunga (socialliberalai) daugiamandatinėse apygardose buvo antra, o partijos pirmininkas A. Paulauskas išrinktas Seimo pirmininku.
2004 spalio 19 dieną Naujoji sąjunga (socialliberalai) koalicijoje su Lietuvos socialdemokratų partija dalyvavo Seimo rinkimuose. Per Seimo rinkimus Naujoji sąjunga (socialliberalai) gavo 11 mandatų. Tačiau 2006 balandžio 11 dieną Seimas atstatydino Artūrą Paulauską iš Seimo pirmininko pareigų. Slaptu balsavimu už jo atstatydinimą balsavo 94 Seimo nariai. Naujoji sąjunga (socialliberalai) pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir atšaukė ir postų Vyriausybėje ir Seime savo atstovus.
Nors Naujoji Sąjunga save ir pristato kaip centrinę politinę jėgą, iš jų politinės veiklos, politinės programos ir koalicijų su socialdemokratais, galime spręsti kad ji yra labiau kairioji partija, centro kairė.
Kaip jau minėjau, iš Naujosios sąjungos programos puikiai matyti jų sąsajos su kairiąja politine jėga, vertinanti tokias vertybes kaip: žmogus, valstybė, demokratija, ir laisvė.
Socialliberalai teigia:
Žmogus. Kiekvienam individui turi būti garantuotos tokios pačios teisės, nepaisant jo lyties, amžiaus, pažiūrų, etninės, religinės, tautinės ar kitokių tapatybės skirtumų. Gali ir turi būti ribojamos tik tokios žmogaus teisės bei laisvės, kurios pažeidžia kitų individų teises ir laisves. Kiekvienas žmogus turi teisę būti savarankiškas, moralus ir kūrybingas, kad galėtų įgyvendinti savo tikslus ir pademonstruoti gebėjimus. Visuomenė – vieninga sistema, kurioje žmogaus proto pažanga daro lemiamą įtaką visuomenės raidai. Šiuolaikinės visuomenės vystymosi varikliai yra kūrybiškumas ir verslumas. Šios vertybės svarbios ne tik verslui ir ekonomikai, bet nemažiau reikšmingos tenkinant socialinius poreikius, kultūrines žmogaus ir visuomenės reikmes. Valstybės politika turi skatinti kūrybiškumo ir verslumo dvasią per verslo reguliavimo priemones ir mokesčių politiką.
Laisvė yra prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama abipusiškumu, t. y. žmonės turi jaustis atsakingi ne tik už savo, bet ir kitų laisvę. Jeigu klasikiniam liberalizmui, kuris, kaip ir kiti dešinieji, atstovauja stambaus kapitalo interesams, būdinga negatyviosios laisvės koncepcija, kitaip sakant, laisvė nuo bet kokio valstybės kišimosi į objektyvius visuomeninius ir ypač rinkos santykius, tai socialinis liberalizmas, paremtas pozityviąja laisvės koncepcija, tai yra užtikrinama pozityvi galimybė veikti visiems visuomenės nariams vienodomis teisėmis. Mūsų požiūriu teisė į laisvę – tai socialinė teisė, tačiau ji nesuteikia žmogui teisės riboti kitų žmonių galimybių – visiems turi būti užtikrintos lygios galimybės tobulėti, o kiekvienam individui – sąlygos laisvam vystymuisi.
Laisvė negali apsiriboti laisve tik keletui. Demokratijos priedermė suteikti laisvę ir lygias galimybes visiems ir kiekvienam. Lygios galimybės yra viena svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių ir principų. Lygios galimybės reiškia socialinį teisingumą, saugumą visiems ir kiekvieno galimybes naudotis savo laisvėmis.
Mes nesutinkame su kai kurių politikų nuomone, kad kartais įstatymas gali apriboti laisvę. Geras įstatymas ne apriboja, bet gali net išplėsti laisvę, pašalindamas tai, kas trukdo kiekvienam visuomenės nariui sukurti garbingas egzistavimo sąlygas.
Demokratija. Žmogus – svarbiausias Lietuvos turtas, todėl kiekvienas turi būti gerbiamas, nepriklausomai nuo jo lyties, socialinės padėties, tautybės, religinių įsitikinimų, amžiaus ar kitų savybių. Kiekvienam piliečiui galimybę nevaržomai siekti užsibrėžtų tikslų, realizuoti savo potencialą, tobulėti ir užtikrinti visavertį gyvenimą sau ir savo šeimai, būti saugiam namie, darbe ir versle gali užtikrinti tik demokratinė santvarka.
Demokratija yra vienintelė valdymo forma, kuri garantuoja asmens laisvę ir piliečių lygias teises. Aukščiausią suverenią valdžią ji priskiria tautai, remiasi atstovaujamos valdžios sistema, užtikrina žmonėms lygias galimybes pasirinkti politikus ir reikalauti jų atsakomybės. Ji sudaro sąlygas skirtingų individų bei lygiateisių grupių konkurencijai ir bendradarbiavimui, paremtam konstitucinių žmogaus laisvių ir teisių įtvirtinimu.
Piliečiai ir kiekviena jų nauja karta turi išmokti būti aktyvūs bei dalyvauti bendruomenės ir visos visuomenės reikalų tvarkyme. Jie turi suvokti savo atsakomybę už demokratijos dabartį ir ateitį. Visi valstybės gyventojai, nepriklausomai nuo jų pareigų ar statuso, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų ir būti nepakantūs tiems, kurie to nepaiso.
Socialliberali politika yra grindžiama visuomenės pilietiškumo ugdymu, siekiant, kad gyventojai būtų pilietiškai aktyvūs tiek per rinkimus, tiek tarp jų, dalyvautų visuomeniniame gyvenime, būtų nepakantūs blogio apraiškoms, talkintų kovojant su nusikalstamumu, korupcija, alkoholizmu, narkomanija ir kitomis blogybėmis. Skatintina jų iniciatyva griežčiau kontroliuoti valdžios atstovų pažadų, duotų savo piliečiams, tesėjimą, savivaldos veiksmus ir darbus. Plėtojant visuomenės įtaką gyvenimui dar nepakankamai panaudojamos nuolatinės profesinių sąjungų, darbdavių ir vyriausybės derybos dėl kolektyvinių sutarčių dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio, socialinės apsaugos. Tikslinga daugiau galių suteikti ir patiems žmonėms, remti savaveiksmes piliečių organizacijas ir pilietines iniciatyvas, skatinti bendradarbiavimą visuomenėje, įgyvendinti subsidiarumo principą, kuriuo remdamasi Vyriausybė neturėtų reguliuoti tų savivaldos bei vietos bendruomenės tikslų ir uždavinių, kurie gali būti įgyvendinti visuomenės grupių, atskirų individų pastangomis ir atsakomybe. Tai geriausios socialinės pažangos garantijos. Visi ekonominio gyvenimo subjektai turi siekti padaryti Lietuvą geresnę gyventi visiems.
Iš esmės nemanau, kad naujoji sąjunga daug kuo skiriasi nuo darbo partijos, nes tai yra “populistinis vaisius” atsiradęs dėl liaudies nusivylimo tuo metu buvusia valdžia. Kaip parodė patirtis, tai yra tik trumpalaikis projektas pasiekti valdžią, kuris, mano manymu, šiuo metu tik egzistuoja nedarydamas didesnės įtakos Lietuvos politinam gyvenimui.
Lietuvos partijų tipologijos problemos
Savo darbe apžvelgiau tris pagrindines kairiasias partijas, turėjusias ar tebeturinčias realią valdžią Lietuvos politikoje. Tai aktyviausiai dalyvavusios kairiosios partijos Lietuvos politiniame gyvenime nuo nepriklausomybės atgavimo. Likusias kairiasias partijas palikau nuošalyje, nes tai mažai pasiekusios, niekada realios valdžios neturėjusios partijos. Be to iš principo nenoriu taip plačiai kalbėti apie Lietuvos kairįjį bloką, nes skirstymas į “kairę” ir “dešinę” Lietuvoje yra problematiškas dalykas.
Reikia pastebėti, jog Lietuvos politinė sistema, kaip, beje, ir visų pokomunistinių valstybių, turėjo savitą raidos liniją. Pirmiausia, Lietuvai netinka skirstymas pagal tradicinę vakarų sistemos schemą : „kairė – dešinė“. Antra, Lietuvoje politikai ir rinkėjai sparčiai skilo į tradicines demokratinės Europos politines sroves. Trečia, tradicinės tipologijos neturi būti besąlygiškai kopijuojamos. Panagrinėkime tai plačiau.

Galima pastebėti jog jau minėtas skirstymas į kairius ir dešinius yra netinkamas. Nors Lietuvos politinių partijų formavimosi pradžioje ši tendencija buvo jaučiama ir schemos taikymas nebūtų klaidingas. Tačiau kalbant apie demokratinės konsolidacijos laikotarpiu taikant klasikines tipologijas, būtina atsižvelgti į šiuos veiksnius: 1) ilgalaikių konkurencinės partijų sistemos tradicijų nebuvimas; 2) struktūrinių socialinių takoskyrų kaitą; 3) abstrakčių ideologinių skirtumų vietoje materialinių interesų poveikį partijų politikai; 4) transformacijos pobūdį konkrečioje šalyje.
Tai, kad kairės-dešinė schema Lietuvoje nebeveikia taip gerai, kaip anksčiau, jau buvo galima pastebėti gerokai prieš paskutiniuosius seimo rinkimus. Kairės-dešinės atpažinimas Lietuvoje nuosekliai mažėja, t.y. vis mažiau rinkėjų sugeba identifikuoti save kairės-dešinės skalėje. Kodėl? Galimi du paaiškinimai: arba ta takoskyra, kurią išreiškia kairės-dešinės dimensija, praranda reikšmę visuomenės akyse, arba kairės-dešinės dimensijos turinys sparčiai kinta ir rinkėjai nebesugeba jo perprasti.
Mano nuomone, Lietuvos politinės partijos senokai nebekreipia dėmesio į dešinės – kairės principą. Kaip rodo patirtis, neretai koalicijos sudaromos iš priešingų blokų vien tam, kad išlikti valdžioje, nekreipiant dėmesio į ideologinius partijų programų skirtumus. Manau, kad pozicijos ir daugumos sudarymas iš ideologiškai visiškai prišingų partijų yra akivaizdžiai nekorektiškas politinis elgesys aiškiai išduodantis partijų norą, bet kokia kaina valdyti. Štai kodėl „kairės – dešinės“ schema Lietuvoje neretai tampa tik „popierine“ deklaracija, neatitinkanti tikrovės.

Išvados

Susipažinus su išdėstytais faktais matome, kad kairiųjų blokui pasaulinėje praktikoje yra svarbu asmeninė laisvė, socialinis teisingumas, solidarumas, žmogaus teisės, lygios galimybės ir žmogaus orumas. Darbe aiškai išdėstytos pagrindinės kairiojo politinio bloko vertybės, jų požiūris į žmogų, laisvę, nuosavybę, darbą, valstybę ir demokratiją. Anot kairiųjų, nė vienas žmogus negali būti laikomas vertesniu už kitą, kad ir kokios jis būtų tautybės, rasės, išsilavinimo, religijos, politinių pažiūrų, socialinės padėties. Kas liečia nuosavybę, kairiesiems yra svarbiausia nuosavybės teikiama visuomeninė nauda, tenkinanti socialinius ir ekonominius individo ar visuomenės poreikius. Valstybė kairiesiems nėra neutrali. Jos aparatas gali išreikšti viso visuomenės sluoksnio interesus, o gali būti nepalankus vieniems ar kitiems ir nukreipti savo veiklą kurios nors vienos grupės naudai. Kairieji reikalauja, kad demokratijos išorinės prielaidos, kaip antai: žodžio, spaudos laisvė, reguliariai rengiami valdžios organų rinkimai – būtų nenukrypstamai įgyvendinamos. Kairiojo bloko atstovai teigia, kad visuomenės turtingumas negali savaime garantuoti visiemas norintiems dirbti visuotinio ilgalaikio užimtumo. Todėl tam reikia aktyvios darbo politikos, įgalinančios ieškoti kelio užtikrinti ilgalaikį visuotinį užimtumą, kuris pasiteisina tiek, kiek padeda išsilaisvinti ir tobulėti žmogaus asmenybei, užtikrinti jo teisę į darbą.
Matome, kad pagrindinių kairiųjų Lietuvos partijų požiūris į tokias vertybes kaip žmogus, laisvė, nuosavybė, darbas, valstybė ir demokratija yra beveik identiškas kairiųjų deklaruojamam požiūriui į šias vertybes. Tačiau nors kai kurios Lietuvos politinės partijos ir priskiria save kairiajam politiniam blokui, lyginant su pasauline praktika, toks skirstymas į „kairę“ ir „dešinę“ Lietuvoje yra labiau simbolinis, neatitinkantis tikrovės. „Dešinės – kairės“ schemos taikymas Lietuvoje yra gana problematiškas. Daugumos smulkesnių partijų saviidentifikacija dažnai kinta dėl įvairiausių priežasčių ir jas sunku priskirti kuriai nors vienai pusei. Mano nuomone, politinės partijos Lietuvoje yra pasukusios populistiniu keliu ir vardan valdžios yra pasiryžusios bet kam, netgi koalicijai su priešingų ideologijų partijomis. Toks partijų elgesys yra politiškai nekorektiškas ir juo yra rodoma nepagarba savo rinkėjams.

Literatūros sąrašas

1. Evaldas Bakonis, Politologijos pagrindai, Šviesa, Kaunas 2006 m.
2. Ingvaras Karlsonas, Ann-Mari Lindgren Kas yra socialdemokratija, Gairės, Vilnius 2002
3. Politinės partijos Lietuvoje atgimimas ir veikla, Litterae universitatis, 1996
4. Studijų šaltiniai‘ 6, Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema I, Vilniaus universitetas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 1997
5. Studijų šaltiniai‘ 6, Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema II, Vilniaus universitetas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 1997
6. www. lt.wikipedia.org
7. www.nsajunga.lt
8. www.lsdp.lt
9. www.darbopartija.lt

Leave a Comment