Klasikinis liberalizmas( Lot. liberalas) – individo laisvė. Liberalizmo ideologijos pagrindiė vertibė yra individo laisvė. Yra ne daug terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas:1. Kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai ir supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūrasč jis vadinamas liberalu. Taip pat reikėtų pabrėžti polinkį į kompromisą ir diskusijas siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai, yra liberalus ir užima liberalią poziciją.2. Kiekvieną kartą, kai senosios nekintamos tvarkos išlaikymo šalininkai susiduria su tradicinių suvaržymų ir struktūrų panaikinimo rėmėjais, antruosius vadiname liberalais.3. Kartais liberalų idėjos praktiškai neatitinka pasirinkto pavadinimo – liberalistai, nes tai sąmoningas manevras.Taigi reikia atrasti tam tikrus bruožus, idėjas, kurios leistų apibrėžti teorinę ir praktinę liberalizmo apraišką.Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija.Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).
Tarp daugelį mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas ir Benžaminas Konstanas.Džonui Lokui ( 1632 – 1704 ) buvo būdingi labai platūs moksliniai interesai: jis domėjosi teologija, logika, filosofija, pedagogika, įgijo gydytojo išsilavinimą ir medicinos istorijoje pagarsėjo kaip pirmasis išoperavęs kepenų abscesą, – tačiau visos šios studijos netrugdė politinei veiklai. Po 1688m. Šlovingosios revoliucijos reiškėsi kaip veiklus antiabsoliutinės konstitucijos ir laisvės šalininkų stovyklos politikas bei pagrindinis ideologas. Iš gausybės Loko darbų ypač svarbūs “ Du traktatai apie valdžią ”.Benžaminas Konstanas ( 1767 – 1830 ) nagrinėdamas individo laisvės ir konstitucinės santvarkos problemas, sukūrė liberalios konstitucijos mokslo principus. Restauracijos laikais jis gynė liberalizmo idėjas ir buvo žymiausias opozicijos atstovas, o 1830 m. aktyviai dalyvavo Liepos revoliucijoje.Liberalizmo idėjos atsirado XVII – XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėšti naujas antifeodsalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse valstijose ir Prancūzijoje. Būtent šiose šalyse susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina. Liberalizmo idėjų pamatas – individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata.Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį geresnį – žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi.Žmogaus pastangos kaupiasi, net klaidos ir pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, geresnieji laimi, o blogesnieji pralaimi. Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Kiekvienas individas vis kitoks, kiekvienas savaip veikia visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas. Be individų nebūtų bendruomenės; mintis, kad visuomenė savarbesnė už individą, liberalui atrodo absurdiška. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė turi egzistuti individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima tuo geriau. Jie tai grindžia prigimtinės teisės idėja ( teisė gyventi ir būti sveikams, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į laimę yra teisė įgyti nuosavybę ).Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė – tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas , be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus. Dar daugiau, nėra nuosavybės ribų, tūrėti galima be galo. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti savo galva. Tai jog vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems išvis nepavyksta, liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės. Visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę ( o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus ) liberalai laiko neteisėtu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.Politiniame gyvenime būtinas nuosavybės cenzas, nes politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Tokiu principu suformuota valstybė turi turėti kuo mažesnę ir griežtai apibrėžtą kompetenciją; jos darbas – ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia – iš visuomenės.Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcias, t.y. padalinti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vygdomąją ir teisminę valdžią. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu, turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas, tačiau tikrovė pasirodė esanti žymiai liudnesnė. Nei ten, kur liberalai atėjo į valdžią, nei ten, kur jie turėjo galimybių dalyvauti valdyme, reikalai nesiklostė taip paprastai. XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėje valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida, o jo refleksija didesnę įtaką padarė Europos liberalai. Liberalai JAV netūrėjo rūpesčių, kaip relizuoti savo pažadus. Laukinių Vakarų erdvės kėlė įspūdį, kad kiekvienas gali surasti ten savo šansą, ir tai leido sumažinti nuosavybės cenzą, kuris ir taip buvo nesunkiai pasiekiamas. Šio cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas pagaliau leido įgyvendinti principą, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime; bet už jos ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip JAV atsirado liberalioji demokratija ( liberaldemokratija ). Idėjų teisės sferoje tai įvyko Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija. Liberdemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne, ir net ne visame, teko laukti ilgiau, net iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko JAV realiomis. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Ima suvokti kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip iš tiesų lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. Taip XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas. Didžiosios krizės įvykiai lėmė, kad kai kurie Amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas. Savo laikų sukrėtimus ir įtampą jie laikė klasikinio liberalizmo principų išsižadėjimo dėl liberaliosios demokratijos, o vėliau ir dėl socialinio liberalizmo idėjų padariniais. Ši diagnozė nulėmė ir gydymą: šių priedų atsisakymą ir gryžimą prie neiškreipto pirminio liberalizmoč prie laisvos konkurencijos ir apyvartos principų. Taigi ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Iš pirmo žvilgsnio pastebimas Amerikos ir Europos konservatizmo skirtumas. Nors ir vadinamas tuo pačiu vardu, Europos konservatizmas išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai, tu tarpu Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasinės fazės liberalių idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas mūsų šimtmečio politinėms ir socialinėmis aplinkybėmis.Šiuolaikinis liberalizmasAntrojo pasaulinio karo įšvakarėse Europą pasiekė žinia, jog Amerikos liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.Liberalų kelias į demokratiją nebuvo paprastas ir nereiškė visiško pritarimo demokratijos idealui. Demokratija – tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija, pripažystanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratija – tai socialinė santvarka, kurios pamatas – joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija – tai atstovaujamosios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija – tai aukščiausios suverenios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai. Damokratija – tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse. Pamatinis demokratijos principas yra lygybės ideologija, o kitas demokratijos sampratos traktuojamos kaip antrareikšmemis.Liberaliosios demokratijos idėjos apibrėžiamos taip:1. Laisvo individo, valstybės piliečio, teisių pirmenybės.2. Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos I, savo prigimtinių teisių ( nuosavybė lieka padalyta nelygiai ).3. Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. ( parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų, politinės partijos kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose ).4. Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir priešingų interesų grupių suma. Šiuos interesus, liberdemokratų nuomone, galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai.5. Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulinis švietimas, kai bažnyčia ir valstybė atskirtos.Liberaliosios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoratarizmo ar fašizmo( Portugalija , Ispanija, Graikija ). Įvikių Vidurio ir Rytų Europoje raida nuo 1989m. vėl įrašė į visų šios Europos dalies šalių politinio gyvenimo dienotvarkę liberaliosios demokratijos principų problemą. Tuo laiku liberal demokratai prarado prarado pasitikėjimą, nes nevisada realizuodavo “ gerovės ” pažadus, daugelio visuomenės grupių sąmonėje žlugo ir supančios tikrovės, taip pat ir ekonominės, samprata. Žmonės dažnai būdavo labiau linkę tikėti savo galimybėmis, o ne visagalių globėjų biurokratų garantijomis. Devintas dešimtmetis Vakarų liberalams demokratams ir socialiniams liberalams buvo idėjinių pralaimėjimų ir atsitraukimo prieš dešiniųjų jėgų antpludį metas.Panašūs procesai vyksta ir kituose žemynuose, jie nėra nesugrąžinami; liberdemokratijos ideologija grindžiamą valstybės santvarką gali sugriauti autoritarinės jėgos arba grupuotės, atstovaujančiosios antikapitalistinei orientacijai – kairieji revoliucionieriai.Bet jau kitas dešimtmetis ir įvykiai Europos rytuose buvo didis liberalizmo, visų pirma demokratinio, idėjų triumfas. Bemaž visos naujos 1989m. rudenį suformuotos valdžios komandos buvo linkusios prie liberalistinės demokratijos principų bei institucijų ir skelbėsi siekiančios įtvirtinti jas teisiškai. Šių šalių politiniame gyvenime labai greitai ėmė reikštis jėgos ir organizacijos, pasivadinusios liberaliosiomis – nuo konservatyviųjų liberalų ( Lenkijoje ) iki socialistinių liberalų ( Vengrijoje ).Socialinio liberalizmo idėjos ir principai papildo ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinių demokratų nuomone, šių principų “ pačių savaime ” neužtenka individo laisvei realizuoti. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Šiam ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionizmui reikalingos naujos teisinės nuostatos, suformuotas valstybės aparatas ir visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviu mokesčiu, t.y. tokiu mokesčiu, kurio didžiausia našta tektų dideliai nuosavybei. Sukaupus biudžete reikiamas lėšas, galima finansuoti ir įgyvendinti pasirinktų socialinio gyvenimo sferų teisines reformas.Šią paprastą išvadą, kuri, žvelgiant iš klasikinio liberalizmo pozicijų, yra atgrasus kėsinimasis į privačios nuosavybės neliečiamumą, socialiniai liberalai pajėgė padaryti todėl, kad kitaip pažvelgė į privačios nuosavybės esmę. Privati nuosavybė jiems liko individo egzistavimo pamatas, tačiau kartu ji tapo ir funkcija – pareiga kitiems piliečiams. Tokias prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė. Numatomos reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri, be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises. Pagrindiniais žmogaus laisvės sampratos elementais socialiniam liberalizmui tapo kova dėl realios šansų lygybės ir žmogaus, gyvenančio iš grupių ir individų sudarytoje visuomenėje, gyvenimo kokybė. Grupės ir individai privalo būti pajėgūs bendradarbiauti.Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vygdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos reformas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygė ir padalinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlymus vadiname “ gerovės valstybės ” doktrina. “ Gerovės valstybės ” koncepcija gali būti realizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. Papuliariausiai mūsų kraštuose jos realizuojamos Švedijoje. Socialinio liberalizmo principų fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo, dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptys, vartosime vien konservatyviajam liberalizmui apibūdinti. Neoliberalizmo ideoligijos pamatas – idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo ir visuomenės raidos sąlyga visose jos gyvenimo srityse, visų pirma ekonomikoje. Socialinė raida galima tik todėl, kad kiekvienam žmogui garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas – liasvos rinkos ekonomika ir žymiai mažesni valstybės įgaliojimai: didžioji jų dalis, lyberalų manymu, nereikalinga. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų, ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę. Konservatyvieji liberalistai kritikuoja ir socialinę valstybės funkciją, ją būtina susiaurinti kiek tik galima. Visuomenės gyvenimas reikalauja kuo mažiau lygiavos ir nuolatinio rūpesčio savo egzistencijos saugumu. sOcialinės garantijos daro žmones tingius, blokuoja natūralius raidos mechanizmus, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija, griežtai paisanti įgaliojimų ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama ne apie primityvius diktatoriškus ar politinius sprendimus, bet apie sukūrimą tokios teisinės tvarkos, kai atstovaujamieji organai ne tokie reikšmingi kaip kitos valstybės institucijos. ( prezidentas arba iš ekspertų susidedantis senatas ); tokią tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais cenzais, pirmiausia solidžių balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, o masių galimybės naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiau teisi,kai apsunkintos. Dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipos: radikalai ir nuosaikieji liberalaiNuosaikieji liberalai atsisako kategoriškų antiegalitaristinių postulatų, pripažįsta tam tikrus valstybės socialinės funkcijos elimentus ir tai, kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijos liberalų socialinės teisinės valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyvioji liberalizmo ir radikaliausios jo versijos, liberalizmo, tėvynė yra JAV. Liberalai ir visi kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalų sparną. Žymiausi amerikietiškojo liberalizmo šalininkai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas ir Miltonas Frydmanas. Nuo didžiosios krizės laikų visi iš eilės prezidentai respublikonai laikėsi neoliberalizmo ideologijos, o jų konkurentai iš demokratų partijos – socialinio lkiberalizmo šūkių. Idėjų ginčą JAV dėl individo laisvės ribų bei valstybės galios ir visuomenės valios santykio iki pat šių dienų savo veikloje praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai kitokia. Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir turėtų aiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai gali pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, dažniausiai orientuodamasi į liberaliosios demokratijos principus. Svarbiausia prie+astis – kad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o Europos liberalai tėra vienas iš daugelio, paprastai ne pirmo plano, politinis darinys savo kraštuose. Liberalizmas LietuvojeKaip žinoma, Vakarų liberalioji demokratija ir daugiapartinė sistema yra ilgos istorinės raidos rezultatas ir sudėtingos ekonominių, socialinių, kultūrinių ir ideologinių veiksnių sąveikos rezultatas. Tuo tarpu okupacijos metais sugriauta Lietuvos partinė sistema turėjo kurtis iš naujo, ir tai vyko nepalankiomis postkomunistinės transformacijos sąlygomis. Pirmiausiai reikia paminėti ekonominių veiksnių, ir ypač privatizacijos proceso, poveikį partijų formavimuisi, kuris paprastai nėra deramai įvertinamas ir tyrinėjamas. Nors atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje buvo pamažu atsisakoma sovietų primestos centralizuotai valdomos valstybinės ekonomikos ir diegiami laisvos rinkos principai, valstybės vaidmuo šalies ūkyje iki šiol tebėra gan ženklus. Tik 2000 m. tarptautiniu mastu buvo oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje yra veikianti rinkos ekonomika.
Lietuviškų politinių partijų formavimasis ir veikla iš pat pradžių įgijo nemažai “anomalių” bruožų, kuriuos, vertinant vakarietiško partinio gyvenimo standartais, tenka laikyti ryškiomis deformacijomis, beje, neretai labiau būdingomis kaip tik dešiniosioms partijoms. Pagrindines deformacijas:1. Partijų idėjinio tapatumo stoka. Jų idėjiniai pagrindai iš pat pradžių buvo silpni, nes tiek savo kūrimosi tarpsniu, tiek ir vėliau savo veikloje Lietuvos partijos nebuvo ir nėra linkusios vadovautis nors kiek aiškesniais politiniais ir ideologiniais principais. Todėl būdingas naujai susikūrusių lietuviškų partijų bruožas yra nuolatinis atotrūkis tarp formaliai deklaruojamų jų idėjinių ir programinių nuostatų ir praktiškai vykdomos politikos. Kaip tik šis bruožas labai apsunkina ir partijų veiklos tyrinėjimą. Tai, kas vadinama lietuviškų partijų “ideologijomis” iš tikrųjų tėra ideologemos arba, tiksliau sakant, migloti ir neapibrėžti kvaziideologiniai vaizdiniai, dažniausiai tik pavadinimu primenantys analogiškas vakarietiškų partijų ideologijas.Atskiroms partijoms ir jų grupėms būdingi saviti pamatinių orientacijų deriniai, lemiantis ne paviršinius, o išties gelminius jų skirtumus. Skirtingi tų orientacijų dariniai ne tik padeda geriau suvokti partijų vidaus gyvenimą lydinčias įtampas bei konfliktus, bet iš dalies leidžia bent jau apytikriai įžvelgti jų tolesnes perspektyvas šalies politiniame gyvenime. Atsiverianti prognozavimo galimybė susijusi su tuo, partijų vertybinių orientacijų dariniai, lemiantys jų veiklos pobūdį, gali smarkiai skirtis, ką galima pavidinti “socialine tikrove”, laipsniu. Kitaip tariant “partinės sąmonės” branduolį sudarančios vertybinės orientacijos yra nevienodai adekvačios tiek viso šalies gyvenimo realijoms, tiek ir pačių partijų gyvavimo bei veikimo sąlygoms. Šį “adekvatumo” laipsnį bent apytikriai įmanoma įvertinti, ir jis yra svarbus veiksnys, galintis daryti palankią arba nepalankią įtaką konkrečios partijos raidai.Imitacinė-inovacinė orientacija sietina su ištisa grupe šalies liberalių arba tokiomis besivadinančių partijų—Lietuvos Liberalų Sąjunga (LLS), Lietuvos Liberalų Demokratų partija (LLDP) ir Lietuvos Centro Sąjunga (LCS).Jų “novatoriškumą” iš esmės lemia du veiksniai: Labai silpnos politinio liberalizmo tradicijos Lietuvoje ir sąmoningos šių partijų pastangos pristatyti save šalies visuomenei kaip “naujoviškas” ir “modernias” partijas. Tokio “novatoriškumo” rezultatas yra tas, kad liberaliosios partijos faktiškai yra nepajėgios apsibrėžti savo santykio su tautinio ir pilietinio šalies gyvenimo tradicija. Tai lemia itin didelį jų politinių ir ideologinių nuostatų amorfiškumą ir neapibrėžtumą. Jų “vakarietiškumas” taip pat yra akivaizdžiai imitacinio pobūdžio, nes šių partijų idėjinės nuostatos labai tolimos trijų pagrindinių vakarietiškojo liberalizmo versijų – komunitarizmo, libertarizmo (klasikinio liberalizmo) ir respublikonizmo pamatiniams principams. Vis dėlto įžvelgiami ir tam tikri šių partijų orientacijų skirtumai. Juos galima mėginti apibūdinti pasiremiant analogijomis su tik ką minėtomis vakarietiškojo liberalizmo versijomis. Lietuvos Centro Sąjunga ( LCS ) “ideologija” iš tolo šiek tiek primena komunitarinį liberalizmą ir laikytina specifiškai lietuvišku “pseudokomunitarizmo” variantu. Tiesmukiškas ir itin brutalus Lietuvos Liberalų Sąjungos ( LLS ) propaguojamas “individualizmas” laikytinas libertarizmo (klasikinio liberalizmo) lietuviškuoju mutantu. Tuo tarpu Lietuvos Liberalų Demokratų partija ( LLDP ) skelbiamuose lozunguose galima išgirsti tolimą ir beveik neatpažįstamai iškreiptą respublikoniškojo liberalizmo teiginių aidą.Išvados
Apžvelgiant liberalizmo ideologiją reiketų pripažinti, kad konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalizmo teiginiai laisvės ir nuosavybės klausymu, atspindi dešiniųjų principus.Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformines pažiūras. Kai siūlomos ne per daug sparčios ir plačios reformos, tokią liberalizmo pakraipą galime kartu su liberaliąja demokratija skirti XX a. centrinių ideologijų būriui. Centristinė liberalizmo ideologijos srovė konfliktuoja principais tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių raidą mūsų laikais galime apibendrinti:
1. Kuriantis liberalizmo ideoligijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos.2. Stebėtinas sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje. Liberalizmas visada pajėgdavo susidoroti su epochų aktualijomis, kurdamas naujas, atitinkančias situaciją idėjas ir argumentus.3. Pajėgumas veikti kitas idėjas. Liberalizmo idėjos dažnai įkvėbdavo arba performuodavo kitas ideologines sistemas, suteikdamos joms naują “ liberalesnį ” pavidalą.Nesėkmės, devintame dešimtmetyje ištikusios Vakarų liberalus, nesustabdė liberalizmo idėjų raidos. Jau anksčiau imta siūlyti naujas liberaliosios ateities visuomenės koncepcijas, grįstas demokratinio ir socialinio liberalizmo idėjomis. Tai tos koncepcijos, kurias kai kurie tyrinėtojai vadina technokratinio ir futurologinio liberalizmo ideologijomis. Tarp daugelio šioms liberalizmo ideologijos atmainoms atstovaujančių mąstytojų ypatinga vieta priklauso dviem amerikiečių mokslininkams – Voltui Rostou ir Danieliui Belui bei prancūzui Raimonui Aronui. Visi jie sumaniai derino pritarimą naujųjų laikų kapitalizmo sistemai, išnaudojančiai “ gerovės valstybės ” teorijos laimėjimus, ir naujosios ateities visuomenės, kuri naudotųsi mokslo ir technikos laimėjimais, vaizdinį.4. Liberalizmo pažangumas. Be vienareikšmiškos klasinės orientacijos, liberalizmui būdingas ir aiškiai universalistinis bendražmogiškas aspektas. Kas yra laisvė apskritai? Kas jai gresia iš valdžios ir visuomenės pusės? Kaip apginti individą nuo prievolės? Šie klausymai svarbūs kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo gyvenamosios epochos ir jos realijų. Tai ir lėmė liberalizmo idėjų populiarumą ne tik tarp stambios nuosavybės savininkų bei šalininkų.Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:– siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;– valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;– socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;– valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvių užtikrinimo.Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktiškai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypač ryškus posūkis įvyko po ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaudžiavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, viešųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose šalyse reiškė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudžiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai iš dešinės ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (išskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso požymiu. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virš 50 partijų. Tačiau daugumas jų (išimtys – JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atrodo konservatyviomis. Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumažėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse seniai įgyvendinti, į juos žiūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amžiuje, vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tačiau šis verdiktas gali pasirodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių režimų įvairiose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) žlugiimo labai išaugo liberalizmo sąjunginkų skaičius ir atsirado nauji milžiniški plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.Su liberalizmu Lietuvoje tradiciškai siejama visų pirma pasaulietinė tautinio atgimimo sąjūdžio srovė ir “ Varpas ”, o nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime iš šios srovės išsiskyrė socialistų ( socialdemokratai ), agrarininkų ( valstiečiai liaudininkai ) ir nacionalistų ( tautininkai ) politinės jėgos.Liberalai kaip politinis sambūris atsirado tik pokario išeivijos lietuvių gyvenime. Šiuo metu Lietuvoje veikia Liberalų sąjunga, ji vadovaujasi konservatyviojo liberalizmo principais, bey jos politinė įtaka nėra didelė. Kita vertus, liberalizmo idėjos veikia iš esmės visas įtakingiausias šių dienų Lietuvos politines jėgas.