egzamino klausimai politologijos paskaitoms

1273 0

EGZAMINO KLAUSIMAI

1.Po-ka kaip objektas ir mokslinio tyrimo dalykas;

2.Po-kos aspektai ir po-kos teorijos disciplina;

3.Po-kos sąvokos daugiareikšmiškumas. Sampratos apie po-ką evoliucija;

4.Po-kos subjektai (agentai), glausta jų charakteristika;

5.Po-kos tipai (direktyvinės, despotinės, funkcijinės ir komunikatyvinės);

6.Valdžia, jos esme. Valdžios daugialypiškumas;

7.Po-ka ir valdžia. Po-kos prigimtis;

8.Po-nė sistema, jos samprata ir funkcijos;

9.Po-nės sistemos pagr. komponentai. Glausta jų analizė;

10.Po-nės sistemos stabilumo kriterijai;

11.Šiuolaikinė valstybė, jos genezė ir formos;

12.Valstybės samprata, jos kilmė, esmė ir paskirtis;

13.Ginčai dėl valstybės esmės ir paskirties. Pagr koncepcijos (etatizmas, anarchizmas,pliuralizmas);

14.Valstybės istoriniai tipai ir formos;

15.Prezidentinė respublika, jos esmė. Atsvarų irr balanso principo veikimas;

16.Parlamentinė respublika, jos esmė;

17.Pusiau prezidentinis valdymas. Šio valdymo forma Lietuvoje.Priežastys, analize;

18.Unitarinė valstybė ir jos esminiai požymiai;

19.Federacinė valstybės sąranga;

20. Po- niai režimai ir ju tipologija;

21.Demokratiniai po-niai režimai (Vestminsterinio ir konsensualinio režimo palyginimas);

22.Totalitarinis ir autoritarinis režimai;

23.Užsienio po-ka;

24.Lietuvos Konstitucija apie valdžios institutu strukturą ir ju kompetenciją;

25.Lietuva ir tarptautinės org-jos;

26.Lietuvos geopolitinė padėtis.Istorija ir dabartis;

27.Rinkimai, jų esmė. Rinkimų sistemos. Rinkimai Lietuvoje;

28.Po-nės pa-jos ir pa-nės sistemos;

29.Po-nė kultūra.Pagr koncepcijos.Po-nės kultūros tipai. Po-nė kultųra Lietuvoje;

30.Liberalizmas;

31.Konservatizmas;

32.Socializmas.

1 BILIETAS

Politikos mokslo raida, tyrimo metodai ir šaltiniai

D. Istonas pastebėjo ir šskyrė 4 politologijos mookslo raidos etapus: universalizmas; legalizmas; realizmas; biheviorizmas.

1)universalizmą žiurejo ne kaip į vieną bendrą etinių problemų pasireiškimą. Dauguma universalistų nebuvo politikos tyrinėtojai. Jie padėjo pagrindą ir supratimą. Jie davė pradžią polit. mokslo formavimuisi. 2)legalistai politikos tyrimą tapatino su valstybes ir jos instituciju ap

prašymu. Legalizmo srove susiformavo JAV. Legalistai ivairiose teisinese normose ir ju praktiniame pritaikyme, mate politikos esmę. Anot ju valstybe ir jos organai bei valstybines politinio gyvenimo išraiškos yra sąlygojamos konstituciju, istatymu, administraciniu potvarkiu bei kitu teisiniu aktu.. Legalizmas viršunę pasieke po I pasaulinio karo. Kartu su legalizmo paplitimu pradejo reikštis ir legaliz. kritika. Legalistu kritikai politikos esmes eme ieškoti ne konstitucinese strukturose, ne institucinese formose, o žmonese, ju santykiuose. Legaliz. teorijos buvo kritikuojamos, kaip mažai ką apie politiką pasakanšios. Nes jos sieke ne tiek išsiaiškinti politiniu reiškiniu esmę ir priežastis, o kiek aprašyti ju rezultatus. Todel pagrindiniu tyrimu objektu dabar tampa ne valstybe, o visas politinis procesas: valdžios veikimas, polit. sprendimu priemimas, polit. santykiai, politine sistema aplamai. Vienas ryškiausių leg. teeor. kritikų buvo Artūras Bentle 1908m.”valstybės procesas” čia jis aiškino, jog politologai savo studijų objektu turi laikyti ne institucijas, o politinius žm. veiksmus. Nes įvairios interesų grupės kovoja dėl įtakos kuri reikalinga jų tikslams pasiekti. Kitas žymus leg. kritikas Džordžas Kotlin. Jo darbe mokslas ir politikos metodologija 1927m.. šiame darbe jis suformulavo politinio žmogaus konsepciją. Anot jo ekonominis žm. iš esmes yra vartotojas, tai politinis žm. gali buti apibudintas- politines jegos, polit. itakos siekejas.. Katlin kviete mokslininkus atsisakyti instituciniu ir te
eisiniu strukturu tyrinejimo ir visą demesi sutelkti i jegos itakos poreiškiu žm. santykiuose: motyvacija, formas ir tikslus.

Šie du krit. Ėmė kurti teorijas ieškančias ryšių tarp polit. faktų ir juos apsprendžiančių priežaščių. Dėl to šios teor. vadinamos priežastinėmis, realistinėmis. Nes jose į pirmą vietą keliama faktų svarba ir reiškiamas nepasitikėjimas etninėmis normomis politikos studijose. A.Bentle ir Kotlin įtakoje, p-niuose moksluose palaipsniui įsigalėjo empyrikai, kurie vėliau pavadinti bihevioristais. Ir visas šis laikotarpis ...

Vienas svarbiausių bihev. tikslų, išugdyti politiniuose moksluose tokias tiksliųjų mokslų savybes, kaip numatymas, kontroliuojamų eksperimentų pakartojimo galimybė. P-nį procesą jie mėgina pritaikyti laboratorin. eksper. Bihevio. l. domisi tuo kas polit. gyvenime gali būti pastebima, kas yra daroma ir sakoma. Jie siekė surasti ir išsiaiškinti, išskirti tai kas p-koje pastovu, ir kas kinta. Ir nustatyti tarp jų ryšius.

2 BILIETAS

Deividas Instonas ne tik buvo žymus šios krypt.atstovas. Jis pateikė polit. sistemos koncepciją, atskleidė polit. pasaulio dalių sąryšį. Bet to nepakako paaiškinti polit. reiškinių ir įvykių priežastis. Todėl bihevior. ir įsigali nes jie dėmesį skiria elgesiui, taip pat pripažįsta, kad polit. institutai yra svarb. polit. aspektas. Tačiau tikroji polit. esmė atskleidžiama per polit. veikėjų elgesį, tų elgesių studijas. Nes tai padeda nustatyti vienų ar kitų polit. reiškinių ar įvykių priežastis. Bihev. suprato jog žm. po
olit. veiksmai yra įtaigojami ir p-nių ir nep-nių priežasčių, todėl praplėtė polit. mokslo ribas ir sukuria tarpines viena kitą papildančias disciplinas: filosof, sociol.,psichol., antropologija, teisė, istorija, kultūra ir politinė ekonomija.Filosof. tyrinėja polit., kaip pasaulinio vystymosi fenomeną ir kaip žm. civilizacijos artefaktą(arte-dirbtinai, faktus-padaryti), tai nenaturalus procesas.Sociologija-domina socialinės sferos poveikis politinei sferai pvz. nuosavybės ir dvasinės kultūros posistemių poveikis valdžios santykių sferai. Teisė tyr. “jungiamąją”- teisiniu ir valstybiniu normu ir institutu sriti. Istorija domina polit. institutų ir idėjų vystymosi chronologinių ir empirinių(gyv praktika) faktų rinkimas ir aprašymas. Polit. ekonomija tyrinėja gamybinius santykius ir ekonomikos mechanizmus t.y. žm. polit. veiklos materialinį pagrindą. Psicholog pagr. dėmesį skiria žm. polit. elgsenos psichologiniams mechanizmams ir stereotipams. Kai tuo tarpu antropologiją(etnografija) ir kultūrologiją domina valdžios santykių genezija(kilmė), tai politikos tradicijos, vertybės ir normos. 1948m. įvyko politologų kongresas Paryžiuje.jis suformavo pagr. tyrinėjimo sritis: 1)politikos teorija; 2)politiniai institutai; 3)viešoji nuomonė, partijos ir partinės grupės; 4)tarptautiniai santykiai. šiuo metu išryškėja 2 pagr. politol mokslai: 1)bihevioristinis;2)normativistinė. Bihevior. siekė ištirinėti, šstudijuoti visuomenės polit. sistemą ir polit. procesą tokį koks jis yra tikrovėje. Vertindami politinę sistemą, kaip tam tikrą vieningą politinį organizmą, kuris veikia: funkcionuoja su lyg savo vidine logika, kurios atskleidimas ir yra pagrindinis tyr. tikslas. Normativistai teigė, jog paprastas palyginimas, aprašymas yra ri
iboti. Jų nuomone žm. jau sukūrė optimalią visuomenės politinės o-jos sistemą, tai amerikietiškoji sistema su griežtu valdžių padalijimu(demokratinė). Politol kaip mokslas atlieka 4 pagr. f-jas:1) aprašomąją; 2)aiškinamąją; 3)prognostinę; 4)patariamąją.

Metodas- instrumentas, kuriuo naudojamasi moksl. tyrimuose, tai būdas reiškiniui ištirti. Metodologija-mokslas apie bendruosius tyrimo metodus. Ji turi 2 ypatybes: 1)dėl paties mokslinio patyrimo prigimties metodologija negali būti užbaigta, jos problematika ir sprendimai keičiasi mokslo raidoje. 2)metodologijos nėra ir negali būti uždaros vieno mokslo ribose.

1)P-kos moksle yra taikomi bendrieji loginiai metodai, prie jų priskiriama:analizė ir sintezė; abstrahavimas ir apibendrinimas; indukcija ir dedukcija; analogija ir modeliavimas. 2)P-kos moksle metodologijos tyrimuose remiasi minties eksperimento hipoteze. 3)Labai plačiai taikytinas sisteminės analizės metodas, naudojant šį metodą p-niai reiškiniai nagrinėjami tik glaudžiame sąryšyje kaip vienos sistemos elementai. 4)20a. šeštame dešimtmetyje p-iuose tyrinėjimuose įsigali bihevioristinis tyrinėjimas ir tiriami žmonių socialinių grupių elgsenos motyvai. 5)P-ių reiškinių ir procesų analizė taikomi ir kiekybiniai metodai: statistiniai p-nio aktyvumo tyrimai, anketiniai tyrimai, interviu ir net laboratoriniai eksperimentai. 6)P-jos moksle taikant lyginamąjį metodą daromos išvados gretinant įvairius reiškinius, procesus, situacijas. Pastaruoju metu l. paplitusi komparatyvinė arba lyginamoji p-ja. 7)Įsigali p-kos moksle sociologinis metodas. 8)P-kos moksle taikomas ir spendimų metodas. Visi šie metodai dažniausiai taikomi kompleksiškai,o ne pavieniui.

3 BILIETAS

Socialinis gyvenimas ir veikla kaip politikos sfera

1)P-kos sąvokos daugiareikšmiškumas (daugiamatis p-kos pobudis); Nepaisant vis dažniau pasitaikančio “absentizmo” (nedalyvavimas valstybės organų rinkimuose) ir “eskapizmo” (pabėgimas, sąmoningas aktualių gyvenimo problemų vengimas), 3-čiojo tūkstantmečio pradž. Lietuvai tapo aktualu, kas yra p-ka: kuryba ar intriga, menas ar mokslas, ar elito priemoniu arsenalas masems mulkinti.

P-ka bendrąja prasme yra bendruomeninė elgsena ir vertybė. P-kos paskirtis būti riba saugojančia visuomenę nuo pakrikimo ir suirimo. Taigi p-ka aiškiname ivairiai, galima išskirti 2 p-kos sampratos grupes: 1)atstovauja tie p-kos filosofai ir mokslininkai, kurie p-ką sieja su valstybes ar vyriausybes veikla, tradiciškai ši p-kos samprata kildinama iš antikos mąstytoju: Platono, Aristotelio, kuriems priskiriamas p-kos kaip meno ir mokslo valdyti valstybę apibendrinimas. Platonas teigė, kad p-ka tai pats aukščiausias karališkasis menas. Pasak Aristotelio p-kos esmę sudaro lygiu piliečių dalyvavimas priimant kolektyvinius sprendimus, viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Todėl p-nis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas: politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato savo vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes. Aristotelis teigdamas,akd p-ka yra valstybės valdymo menas, pabrėžia jog p-ka neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą kas visuomenėje yra gėris ir kaip jį įgyvendinti; p-nis žinojimas atsako į klausimą kaip žmogus turėtų gyventi; kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis, kokiame gyvenime, kokia praktine veikla ir institutai geriausiai tinka žmogiškajam tikslui pasiekti. . Jis skyre 2 p-kos pažinimo lygius: 1)kasdienini-kylanti iš žmoniu praktikos; 2)p-kos stebetoju tyrinejimo p-ni gyvenimą. Kita definiciju grupe p-ką aiškina valdžios galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, itaka, kontrole ir autoritetu. P-ka yra socialinis procesas, kuriam budinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priemimu. Ji atsirado del nuolatinių materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuri lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti kylančius konfliktus dėl ribotų išteklių ir netolygaus jų paskirstymo. M.Vėberis p-ką laikė dieviškojo ir šėtoniškojo pradų lydini ir anot jo tie šėtoniškieji pradai dažnai dominuoja, tačiau šis vokiečių p-kas pateikė gana išsamų p-kos apibendrinimą: tai be galo plati sąvoka apimanti bet kurią savarankišką vadovaujančios veiklos rūšį. Griežčiau apibrėžė taip: tai kaip vadovavimas valstybei arba įtaka valstybės valdymui.

Daugiareikšmis p-kos termino traktavimas būdingas ir dabar. Šiandien politiškumo problema sprendžiama politologinio trikampio brežimo budu. .3-ju p-kos dimensiju autoryste priklauso R. Aronui. Jis išskyre netapačias politikos būsenas: p-nių interesų kova už p-kos sprendimus, p-nių sprendimų įgyvendinimą, p-nių institucijų sistemą, kurios rėmuose vyksta tiek kova už p-nius sprendimus, tiek p-nių sprendimų įgyvendinimas. Visos 3 p-nės būsenos ko egzistuoja (sugyvena). Politics- tai p-kos sfera; Polise- faktiškai reiškia p-kos kursą, savotišką sąmoningai parengtą p-kos strategiją arba liniją; Polyty- labai artimas p-nės sistemos sanprati, jos institucinei sąrangai.

V. Laurėnas savo darbe “Normalios p-kos genezės atvejis” 2001m. pasiūlė angliškų terminų tokius lietuviškus analogus:1)konfliktinė p-ka; 2)sutarta p-ka; 3)institucinė p-ka. Konfliktinė p-ka- ji apibudina p-ką kaip socialinių konfliktų valdymo funkciją, kaip konkurencinei kovos už gyvenimo išteklius ir vertybes kontrole, garantuojančia visuomeninę tvarką, saugumą, teisingumą ir gerovę, integruojant visus piliečius. Sutarta p-ka- p-ka tai ne tik interesų susidūrimas, programų konkurencija, .Programų įgyvendinimas lengvatinėmis priemonėmis yra ta p-kos būsena, kurią galima būtų pavadinti sutarta veikla. Ši veikla nukreipta į p-kos išorę: į tvarkos, saugumo, teisingumo ir visuotinės gerovės siekius- tai pagrindinai sutartos p-kos tikslai. Sutarto p-kos uždaviniai ir turinys yra viešos diskusijos objektai. Viešųjų uždavinių sritys yra šios: (1)saugumas ir gynyba; 2)ekonomika ir finansai; 3) pramonė; 4)žemės ūkis; 5)susisiekimas ir komunikacijos; 6)technologijos; 7)gamtos apsauga; 8)socialinė apsauga; 9)šeima; 10)švietimas ir mokslas; 11)kultūra; 12)sveikata; 13)gyvenamasis būstas; 14)teisėtvarka; 15)migravimas; 16)užsienio ryšiai; 17)tarptautinai santykiai. ). Toks viešųjų uždavinių sričių išskyrimas yra sąlyginis, nes jos visos yra persipynusios. Bet kurios srities veikla siekiama visuomenės socialinės kultūrinės integracijos, žmogiškosios ir ekonominės reprodukcijos plėtotės.Institucinė p-ka- institucija yra socialinio veiksmo taisyklių visuma. Institucinės sistemos struktūra daro poveikį ir priimant p-nius sprendimus ir juos įgyvendinant, Dažniausiai p-nė institucinė tvarka tipologizuojama sąvokomis: demokratija ar diktatūra. Esminiai demokratijos institucinės sistemos elementai apibudinami sąvokomis: atstovavimas, dalyvavimas ir bendradarbiavimas, apsisprendimas ie pasirinkimas, viešumas ir atsakomybė.

Vakarų šalių politologų požiūriu tai p-ka savotiškas fenomenas, kuris yra viduje ir tarp visų socialinių grupių, institucijų ir visuomenių glaudžiai susijęs su visomis visuomeninėmis ir žmogiškosiomis veiklos sferomis. P-ka pasireiškia bendradarbiavime, derybose ir kovoje kai sprendžiami resursų panaudojimo, paruošimo ir paskirstymo klausimai. Amerikiečių H. Lasvelo teigimu p-ka tai autoritetingas ribotos vertybių paskirstymas visuomenėje. Anot jo p-ka kas, ką, kada ir kaip gauna, tačiau ne visi p-gai pritaria šiai nuomonei. Sprendimo priėmimas taip pat yra p-ka. P-ka apibrėžiama bendra forma, kaip ypatinga žmogaus egzistavimo pusė, tai reiškia, kad ji visų pirmiausia susieta su galimybių išvystymu tikslui pasiekti o-ja, vadinasi p-kos studijavimas visų pirmiausia yra istorijos galimybių ir galimybių istorijos studijavimas. Patys įvairiausi teiginiai ir argumentai buvo panaudoti tam, kad vos ne visi mąstytojai padarytų bendrą išvadą, kad p-kos esmė glūdi žmogaus išaukštinime virš jo žvėriškos prigimties. Toks žmogaus išaukštinimas sukuria p-ką ir įmanomas, galimas tik p-kos dėka. Nepaisant, kad dauguma mokslininkų įvairiai traktuoja p-ką, mes susiduriame tada, kai: 1)nustatomi bendri tikslai ir priimami suderinti sprendimai tiems tikslams pasiekti; 2)atskiri žmones ar net ištysos grupes kontroliuoja siekiamus tikslus valdžios deka t.y. p-nio bendradarbiavimo tarpininko pagalba, igalinančio išlaikyti priimtų sprendimų standartus, suderinti jų įgyvendinimo priemones ir net tapti savotiško tikslo realizavimo garantu; 3)atsiranda suderinto tikslo siekimo patvarios formos t.y. p-niai institutai ir prasideda normalus jų funkcionavimas, t.y. kai prasideda p-nis procesas; 4)formuojasi patvari valdžios instituciju ir procesu sistema, turinti savo logiką ir sugebanti atsinaujinti ir vystytis. Institucija kilęs iš lot. Kalbos – istaiga, steiginys; musu atveju tai reiškia ne konkretu žmogu ar o-ją, o tam tikru nuolat vykdomu funkciju visuma. Institucija tai socialinių veiksmo taisyklių visuma. 5)kai žmones sugeba panaudoti p-nius institutus isitraukti i p-nius procesus ir surasti savo vietą p-je sistemoje, nes pajegia sukurti ir isisavinti atitinkamus p-nius vaidmenis t.y. pajėgia tapti politikos subjektais.

4 BILIETAS

Glausta p-kos subjektų ch-ka

Jeigu p-ka yra socialinė žmonių veikla, kuria valdžios priemonėmis sprendžiamos esminės visuomenės problemos, tai pastarųjų sprendimą lemia tai, kas yra visuomenės p-kos vykdytojai arba kas yra p-nės veiklos subjektai. Į klausimą galima atsakyti trumpai: tai specialūs žmonių sukurti organizaciniai institutai, dažnai sudėtingos ir šakotos struktūros (valstybė), taip pat įvairios p-nės partijos, partijos visuomeniniai judėjimai ir netgi o-jos, kurios p-nių tikslų nelaiko svarbiausiu savo veiklos uždaviniu. Suprantama, kad p-kos subjektais yra ir atskiros asmenybės, dažnai vaidinančios itin reikšmingą vaidmeni priimant tam tikrus sprendimus. Bet koks p-kos subjektas veikiantis tam tikrame p-niu jegu lauke privalo nuolat dalyvauti p-me gyvenime išsaugodamas savo savarankiškumą, likdamas ištikimas saviesiems principams ir interesams, mokedamas veikti kitu p-kos subjektu padeti ir elgesi. Kitaip tariant p-kos subjektas privalo sugebeti keisti tam tikrus p-nius santykius visuomeneje jam pageidautina linkme. šių savybių visuma yra apibendrinama p-nio subjektyviškumo sąvoka. Jų ( savybių visumos) stokojantys p-kos subjektai iš tikro tėra tik tariamieji p-kos subjektai. Būtina pastebėti, kad p-kos subjekto statusą lemia gana sudėtingas objektyvių jo veikimo sąlygų bei galimybių ir subjektyvių paties šio subjekto sugebėjimų bei išgalių sąsajos. Pirmuoju atveju (obj.) turime aumeny visa sudėtinga vienos ar kitos p-nės visuomenės gyvenimo panorama, lemiama daugybės socialinių, ekonominių, kultūrinių-dvasinių bei kitokių esamos vidinės padėties veiksnių ir suprantama regione susiklosčiusios tarptautinės padėties. Tuo tarpu subjektyviems veiksniams priskirtini konkretaus p-kos subjekto veiklos įgūdžiai, jo patirtis, jo žinios, mokėjimas nuosekliai vertinti, motyvuoti ir argumentuoti savo veiksmus ir be abejo sugebėti pasirinkti geriausias priemones tikslui pasiekti: 1)VALSTYBĖ- svarbiausia p-kos subjektas nuo antikos laikų iki pat 19 a. pab. Valstybė buvo laikoma ne tik reikšmingiausiu, bet ir vieninteliu p-kos subjektu, iš esmės lemiančiu p-kos procesų vyksmą. Demokratinė valstybė kaip p-kos subjektas privalo garantuoti sąlygas gyvuoti p-nei visuomenei ir sudaryti prielaidas reikštis piliečių ir jų grupių interesams, kitaip tariant demokratinė valstybė yra pilietinei visuomenei tarnaujanti institucija, kurios paskirtis garantuoti optimalų tos pilietinės visuminės ir jos egzistencijai būtinų struktūrų funkcionavimą. Aukščiausiųjų valdžios institucijų apribojimas, maksimalios vietinės savivaldos vystymas, piliečių laisvių ir teisių garantijos- tai svarbiausi būdai , kuriais demokratinė valstybė, kaip p-kos subjektas, realizavo savo paskirtį. 2)POLITINĖS PARTIJOS- jų paskirtis atstovauti tam tikrų grupių piliečių interesams, nepriešinant jų, bet ieškant bendrų, visus tenkinančių sprendimų. Dažnai besikeičiantis kai kurių partijų radikalizmas, jų priešiškumas kitoms partijoms, paprastai rodo autoritarizmo ar net totalitarizmo tendencijų tapsmą ir grėsmę. Demokratinėse visuomenėse egzistuojančių p-nių partijų visuma yra bene geriausias tos visuomenės interesų bei socialinių nuostatų rodiklis, apibudinantis tikrąjį pilietinės visuomenės interesų spektrą, todėl partinis pliuralizmas yra vertybė, laiduojanti optimalius pilietinės visuomenės interesų sprendimus, jų derinimą ir ateities perspektyvų formavimą. 3)Savitais p-kos subjektais laikomi ir įvairūs p-noiai judėjimai- kylantys pirmiausia tada, kai tos visuomenės p-kos subjektai nesugeba ar nenori spręsti daugelio problemų, gyvybiškai svarbių visuomenės dabarčiai ir ateičiai. Šie judėjimai paprastai būna trumpalaikiai ir baigiasi tada, kai pasiekiami pagrindiniai jų tikslai; 4)P-niam elitui gali priklausyti ir žmones dažniausiai tiesiogiai nedalyvaujantys p-neje veikloje, net darantys tai veiklai nemažą itaką, tai butu stambaus verslo ar finansinio kapitalo atstovai, ižymus kulturos, mokslo ar meno žmones savo autoritetu ir itaka galintys paveikti tam tikru p-niu sprendimu turini ar visuomenes nuotaikas, nuostatas, jos požiuri i valstybes instituciju ar p-niu veikeju veiklą. 5)Konkrečios asmenybės, kaip p-kos subjektai demokratinėse valstybėse veikia gana griežtai apibrėžtuose teisėtvarkos rėmuose ir taip praktiškai eliminuoja (išbraukia, išstumia) p-nį subjektyvizmą ar piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi. P-kos veikėjas net užimdamas aukštą postą demokratinėje visuomenėje paprastai neturi totalitarizmo ar autoritarizmo sistemose veikiantiems p-kams būdingo charizmatizmo. Demokratinėje visuomenėje tai profesionalas sugebantis kryptingai spręsti savo sferos problemas ir pasiekti optimalių rezultatų, tai ir yra svarbiausias ros asmenybės kaip p-kos subjekto veiklos, o taip pat ir jos populiarumo matas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad p-kos subjektais laikytinas tik tos asmenybės, kurios gali daryti sprendimus, veikiančius p-kos vyksmą visuomeneje. Tad šiuo požiuriu valdininkai atliekantys sprendimus nelaikytini p-kos subjektais. 6)TAUTA- tautos vardu visada kalbėdavo nomenklatūra; tauta kaip p-kos subjektas.

5 BILIETAS

Atsižvelgiant i politiniu santykiu sudetingumą, išsivystymą, o taip pat i politikos subjektu ivairovę galima išskirti 5 tipus:

1.Direktyvini, despotinį – konfliktas, kova, valios primetimas siekiant tikslų ir jų pasiekimo siekių.

2.Funkcionalinis tipas – jo esmė atskyrimas ir suderinimas pareigų ir įgaliojimų, kad išsaugoti politinį visuomenės vientisumą ir efektyvumą, kad sutvarkyti santykius ir interesus.

3.Komunikatyvinis tipas – laisvas ir visapusiškas aptarimas apsvarstymas ir parengimas naujų galimybių tikslo siekimo organizacijai.

1. Direktyvinė despotinė politika daugiau atspindi žmogaus (žverišką prigimti) esant tokiai p-kai begali buti karo „visi prieš visus„, o atsiranda sutaikytos savos bendruomenes, tačiau jos yra priešiškai nusiteikusios prieš svetimas bendruomenes. Ši p-nė o-ja yra paprasta, neišradinga, nesudėtina. Pagrindinis resursas savų sutelkimas, valia ir dėmesys skiriamas jėgai ir kitiems p-niams resursams, kurie įvardinami – jėgos p-kos fenomenas. Jos pagrindą sudaro žaidimo su neigiama suma principas t.y. varžovai stengiasi daugiau pakenkti vienas kitam ir laimi tas, kuris mažiau patiria nuostolių. Tokia politika buvo ne tik senovėje, bet tokios politikos pasireiškimą kartais sutinkame ir šiomis dienomis, kada p-kos dalyvius skirsto į savus ir svetimus, o interesus skirsto į tikrus ir tariamus, o pasirinkimą – į teisingą ir klaidingą. Ypač ši p-ka pasireiškia ideologiniame arba nacionaliniame nepakantume, kuris maskuojamas teiginiu „ iš principo nesutinku“. Direktyvinė despotinė p-ka yra paprasta, remiasi nesudėtingais institutų procesais, vaidmenimis, jie lengvai suprantami ir vienareikšmiai, bet tas vienareikšmiškumas faktiškai yra ambivalentiškas (dvilypis). Įtraukti į šią p-ką žmonės vienų metų atsiduria dvejopuose vaidmenyse: tuo pat metu būna ir valdovais ir pavaldiniais. Nors valdovais gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, o iš tiesų jie yra vergais.

Palaipsniui nevienareikšmis politikos supratimas arba atskirų gyvenimo situacijų siekimo tikslas, pačių tikslo problemų suvokimas padeda praturtinti veiklą žymiai aiškesniais vaidmenimis kurių skaičius didėja. Susidaro galimybė įveikti kitą sudėtingumo barjerą, dėmesio perkėlimas nuo kiekybinių resursų į organizacinius ryšius ir tų resursų kokybę įgalina atskleisti žaidimo taisykles (karališko audimo meną) t.y. įvairių žmogiškų savybių sujungimą. Atsiranda jau visiškai funkcionali technografinio pobūdžio politika (techna – amatas) tai šiuolaikinė teorija, kad visuomenės valdymas kuriuo ankščiau priklausė valdininkams dabar priklauso technokratams. Kad visuomenei pakanka techninio racionalumo principo idėja, kad technokratų specialistai taps nauja valdančia klase. Tokias idėjas kėlė filosofai: Simonas, Konte, o 20 a. Jangas ir kiti. Technokratija kaip socialinis sąjudis kito JAV prieš I pasaulini karą palietusi dvieju inžinieriu Teiloro ir Ganto taip pat ekonomisto Veberio idejas, savo viršunę technokratija pasieke 1932 – 19833 m. kada technokratu raginimas taikyti mokslinius ir technologinius principus socialineje, politineje bei ekonomineje organizacijose išreikštu tikejimą moksline ir inžinerine galia išspręsti problemas, kuriu politikai neišsprendžia. Technokratai tikėjo jog chaoso galima išvengti tik radikaliai pertvarkius visuomenę, kad problemos būtų sprendžiamos moksliškas. Jos pažanga sukėlė „menedžerių“ revoliuciją jei vykstant valdžios svertai perėjo į techninės ir vadybinės klasės rankas. Vėliau šią idėją kėlė mokslininkas Gelbraitas – teigė, kad naujoje pramoninėje valstybėje reali sprendimų priėmimų galia priklauso technokratams . Kartais tokia politika gali būti susijusi su utopinėmis iliuzijomis su mėginimų griežtai reglamentuoti politinio gyvenimo vaidmenų ir institutų. įvairumas, svarbos perkėlimas į kokybines charakteristikas ir juos sujungti tampa dideliu laimėjimu.

Dabar ypatingą reikšmę igauna logika pagrista balanso ir kompromisu politika, tai žaidimo su nuline suma logika kurios esme kiekvienas galiausiai gauna tiek, kiek ir atiduoda. Bendras ir privatus laimejimas pasireiškia tuo, kad nedaroma niekam žala.

2. Funkcionalinė politika nėra labai šiuolaikiškas jos bruožas – biurokratijos pasireiškimas.Nestandartinės situacijos atveda prie nuotrūkių t.y. prie disfunkcijų. Esminis politikos vaidmenų ir institutų praturtėjimas įvairiapusiškumo jiems suteikimas noras išvengti biurokratijos išsigimimo ir perdėto organizavimo veda prie aukštesnės politikos lygmens reikalo esmė padaryti organizaciją lanksčią. Išmokti varijuoti instituciju ir vaidmenu atsižvelgiant i besikeičiančias aplinkybes tai įmanoma todėl, kad nauja politikos logika leidžia parengti norint apsisaugoti, kad netyčia spontaniškai neatsidurtume direktyvinės despotinės politikos lygmenyje būtina žaidimo taisyklių parengimą derinti su konstitucija. Tokios p-kos įgyvendinimas galimas tada, kai politikos resursai yra suderinti su žaidimo taisyklėmis tai bendradarbiavimo ir santarvės politika ji reikalauja intensyvaus ir turiningo bendradarbiavimo, alternatyvų įvairių kombinacijų ir nestandartinių sprendimų ir jų vertinimo iškylančių tikslo siekimo metu.

Tokia p-ka remdamiesi vokietis J. Habermaso galima pavadinti komunikatyvinė politika t.y. bendradarbiavimo p-ka besiremiančia abipusiu supratimu. Komunikatyvinės p-kos logika sudaro žaidimas su teigiama suma. Bendradarbiavimas laisvas p-kos alternatyvų vertinimas įgalina atrasti ir panaudoti naujas aukščiau neįmanomas galimybes tai ir duoda bendrą visų laimėjimą. politikos virtimas sudėtingesne perėjimas nuo direktyvinės, despotinės prie funkcinės politikos, pastarosios virtimas arba pervirtimas į komunikatyvinę yra susijęs su žvėrišku pradu, prievartus šalinimu iš politikos su žmogaus mokančio bendrauti.

Įsitvirtina demokratija jos vertybės, politiniai sprendimų priėmimo metodai. Dalyvaujančių p-koje individų , grupių ir klasių tarpusavio sąveikos priklauso ne tik nuo to kaip jie patys suvokia savo interesus, bet taip pat nuo aplinkos ir bendrų vertybių bei tikslų kuriuos visi pripažino. Tokiu būdu politologai pripažino du tipus pagrindinių idėjų:

1.Atstovaujamas išreiškiančias visų visuomeninių grupių interesus, socialines, profesines.

2.Globalinės – tai p-kos idėjos ir projektai geresnės ateities kurios konkuruoja tarptautinės bendrijos rinkoje.

Jei p-ka tampa tik konkursu globalios pasaulio pertvarkymo idėjų, o atstovaujamos funkcijos yra nuslopinamos tai gręsią pavojus demokratijai išsigimti į ideografiją tačiau jei lazdą perlenkiam i kitą pusę jei p-kos idejos užpildytos grupiu projektais tai iškyla gresme vertybiniu orientaciju praradimui. Susiformuoja pragmatine ir konjunkturine p-kos kultura, kurioje nublesta kurybinis p-kos požiuris i ateiti.

6 BILIETAS

Valdžia, jos esme, valdžios daugialypiškumas

Valdžios (galios) koncepcija užima ypač svarbia vietą p-kos moksle, valdžios santykiai, valdžios mechanizmas yra esmines p-kos teorijos problemos. Aptariama valdžios galios problema krinta i akis, kad ji aptariama labai plačiu diapazonu. Ekonomistai kalba apie ūkinę valdžia, teisininkai – apie valstybinę valdžią jos vietą ir reikšmę visuomeniniame gyvenime, psichologai – apie save patį ( apie galią), o p-logus daugiau domina valdžios socialinė paskirtis, p-kos valdžios funkcijos. Valdžia yra labai įvairiai apibrėžiama. M. Vėberis taip apibrėžia – galia yra tikimybė, kad vienos ir socialinių santykių veikėjų užims padėtį leidžiančia primesti savo valią nepaisant pasipriešinimo ir nepriklausomai iš kur tokia tikimybe kyla. Valdžia arba galia savaime visuomeneje neegzistuoja, nes tai yra socialinis santykis. Galimi tokie valdžios galios apibrežimai: 1.Bihevioristinis – galia tai ypatingas elgesio tipas grindžiamas sugebejimu paveikti kitu elgesi. 2.Teleologinis – galia tai tikslo siekimas. 3.Instrumentinis – galia tai galimybė panaudoti tam tikras priemones. 4.Struktūralistinis – galia tai ypatingų valdančiųjų ir valdomųjų santykių visuma. 5.Konfliktinis, kurio esmė galia arba valdžia tai sugebėjimas priimti sprendimus reguliuojančius gėrybių paskirstymą visuomenėje esant nuolatiniam konfliktui tarp grupių. Visi šie apibrėžimai nurodo tik vieną galios santykį aspektą, kadangi galios santykis yra dvipusis. Neužtenka žinoti, kad duotas įsakymas reikia įsitikinti, kad tas įsakymas bus vykdomas.

Galios santykiui būtinos šios sąlygos: 1. Turi būti du subjektai: įsakantis ir įsakymą priimantis. 2. Įsakymo nevykdymas sąlygoja sankcijas arba grasinimus. 3. įsakymui turi paklusti tie, kuriems tas įsakymas taikomas. 4. Turi egzistuoti visuomenės normos, kad duodantis įsakymą tam turi teisę, o tas kuriam skiriami įsakymai privalo paklusti.

Galia (valdžia) – tai socialinis sugebejimas priimti privalomus sprendimus turinčius ilgalaikius socialinius pagrindus.

7 BILIETAS

P-nės valdžios galios paslaptingumas ir paradoksalumas slypi tame, kad ją galima panaudoti geram ir blogam tikslui. Žymiausi mąstytojai: Homeras ir Šekspyras, Giote ir Hegelis, Nyčė ir Dostojevskis, savo socialiniuose, filosofiniuose ir literatūriniuose darbuose kiekvienas savaip bandė atskleisti šią paslaptingą visuomenės ir žmogaus gyvenimo pusę, atskleisti valdžios esmę, prigimtį ir pobūdį. Kodėl valdžia vaidina dvigubą vaidmenį būdama būtinu ir tikslingu žmonių bendravimo mechanizmu, o iš kitos pusės pasireikšdama kaip pikta jėga. Konfucijus atkreipė dėmesį į dievišką ir į gamtiškai natūralią valdžios kilmės puses ir būtinumą valdžios kaip bendravimo tarp žmonių mechanizmo, kaip santykį tarp valdančiųjų ir valdomųjų priemones. Aristotelis savo darbe „Politike“ rašė jog valdžia mechanizmas būtinas tam, kad reguliuoti ir organizuoti žmonių bendravimą, kadangi ankščiau valdžia visada buvo susijusi su valstybinio valdymo tvarka. Tačiau Aristotelis jau skirtingai nei Konfucijus atskiria šeimininko (pono) ar šeimos valdžią nuo visuomenines arba politines valdžios. Naujausiais laikais idėja apie valstybės valdžios mechanizmo tikslingumą ir būtinumą įgavo žymiai argumentuotesnį pobūdį visuomenės sutarties teorijoje.

Vienas iš visuomeninės sutarties kūrėjų Tomas Hopsas angl. – rašė apie būtinumą organizuoti bendrą valdžia, galią, susitarimo keliu kiekvieno žmogaus su kiekvienu kitu tam, kad įveikti „karo visų prieš visus“ būseną. Harmonija gali būti pasiekta tik vienu keliu, o būtent sutelkiama visa valdžia ir jėga viename žmoguje arba žmonių susirinkime, kuris balsų dauguma galėtų visų piliečių valias nuvesti į vieną galią. Ta pačia visuomenės sutarties idėja rėmėsi Žanas Žakas Ruso. Tačiau suteikdamas valdžia nevieninteliam valdovui suverenui, o liaudies asociacijai išreiškusiai visos tautos valiai kaip lygiavertę atskiru žmoniu valią. Tačiau jau pradinių plitinės minties istorijos laikotarpiu buvo pastebėta ir antroji galios pusė , būtent jos susvetimėjimo ir susvetimėjanti prigimtis. Aristotelis, o vėliau Šarlis Lui Monteskje nurodo piktnaudžiavimo valdžia pavojų, jos atsiskyrimo, jos susvetimėjimo eilinių piliečių atžvilgiu pavojų t.y. kada valdžią trintys panaudoja ją savo tikslams, o ne visuomenės gerovei. Jis siūlė valdžią padalinti į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Nuo Marksizmo atsiradimo prasidėjo šiuolaikinė politikos valdžios kilmės traktavimas epochoje. Dabartinėje literatūroje yra daug įvairių valdžios koncepcijų, kur valdžia klasifikuojama pagal eilę principų. Visas koncepcijas galima suskirstyti į dvi grupes. 1.Atributines koncepcijas traktuojančias valdžią kaip atributą, kaip subjekto pagrindą. 2.Reakcines doktrinas pateikiančias valdžios paaiškinimą kaip socialiniu santykiu arba elementaru komunikatyvini bendravimą.

I)Savo ruoštu atributines koncepcijas galima suskirstyti į: 1)Į potencialias valines; 2)Į instrumentines jėgos3) Struktūrines funkcionalines.

Valinės koncepcijos žvelgia į valdžią kaip į potencialių galimybę vienam politikos subjektui primesti valia kitam politiniu keliu. Toks požiūris būdingas vokiečiams: Hegelis ir MarksasFihtė ir Šopenhaveris remiasi valios galimybe labai įvairiose valdžios apibendrinimo situacijose. K Marksui valdžia yra valdančiosios klasės ekonominė valia.Nyčė – valdžia tai antžmogio energija ir valia. Klasikinį valdžios apibūdinimą pateikė Vėberis jis suprato valdžią kaip galimybę vykdyti savo valią nekreipiant dėmesio į kitą. Jei Marksistams valdžios esmę sudare klases valia, tai Veberis tvirtino, kad valdžios esme gludi institucijoje, o Karlas Marksas – klases galioje. Daugelis valinių valdžios apibrėžimų kelia klausimų apie valdžios realizavimą ir tuo pačiu inicijuoja valdžios instrumentines jegos sampratos. Ji yra budinga anglo saksams. Tomas Hopsas savo veikale „Levetanas“ teige, valdžia kurią turi suverenas yra ne tiek kažkoks abstraktus potencialas kiek reali prievartos priemone, jegos poveikio forma. Hopso valdžios apibudinimas kuriame jaučiamas mechanikos instrumentinis (greičiau valdžia padaryti) negu žmonems.

Šiuolaikinėje politikos teorijoje yra parengtos sisteminės ir struktūrinės valdžios funkcionavimo koncepcijos kurias galima sutikti T Parsono ir Mišelio Krozje darbuose. anot Parsono valdžia tai savotiška socialinės sistemos integruota savybė, susijusi su šios sistemos vientisumo palaikymo kolektyvinių tikslų koordinavimų, o taip pat visuomenės posistemių funkcionavimo, užtikrinimo remiantis piliečių konsensusu bei lyderystės įteisinimu. Ypač bicheivioristai kalbėdavo apie valdžią, kaip apie resursų kontrolę, dalyvavimas priimant sprendimus, valios ir įtakos turėjimas. Nepaisant įvairių skirtumų daugumai valdžios koncepcijų būdingi bendri požymiai: 1)Valdžia ir visuomene gimsta kartu. Visuomenę sukuria musu reikmes, o valstybę – musu ydos. 2)mus domina tai ar pagrįsta ta valdžia teoriškai, ar pripažįsta protas tai, kad vieni turi teisę vadovauti kitiems. 3)būtina ypatingą dėmesį skirti tam, kad išsiaiškinti kokių praktinių metodų pagalba valdžia priverčia save gerbti ir kokioms priemonėmis ji pasiekia paklusnumo. Būtina atsižvelgti į tai, kad P-kos apibudinimas remiantis vien tik valdžios fenomenu yra nepakankamas. Galima drąsiai teigti, kad reiškinio apibudinimas, kaip p-nio reiškinio turi 2 elementus:1)valdžios fakto buvimą 2)bendros valios buvimą. Be šio antrojo elemento valdžios santykis neigauna p-nes reikšmes. Taigi p-kos mokslas apibudinamas valdžios prigimti ir esmę, remiasi sekančiomis nuostatomis: 1)valdžia tai galimybe realizuoti ar igyvendinti savo valią. 2)valdžią butina tyrineti sociologiškai, atsižvelgiant i jos ivairiapusiškumą ir ivairialypiškumą. 3)valdžios sampratos konstravimas turi buti paremtas specifiniu jos požymiu išryškinimu t.y. ekonomines, p-nes, visuomenines, šeimos ir kt. valdžios rušiu išryškinimu, jos atskleidimu. 4)būtina aiškiai skirti visuomeninės valdžios ir asmeninės valdžios rūšis, nes jos kaip žinia glaudžiai persipina ir glaudžiai susijusios. 5)būtina atsižvelgti į tai, kad valdžia įvairiose social struktūrose gali būti skirtingai realizuojama. 6)būtina suvokti, kad valios(jėgos) ir teisiniai pagrindai nors ir tampriai tarpusavyje persipina, tačiau ne visada sutampa vienas su kitu. Išvada: valdžia tai realus sugebejimas socialiniame gyvenime realizuoti savo valią neprimetant ją kitiems žmonems. Politinę valdžią kaip vieną iš svarbiausiu valdžios pasireiškimu, galima apibudinti kaip socialines grupes ar jos interesus išreiškiančių individų sugebėjimą vykdyti savo valią p-kos ir teisinių normų dėka. P-nės valdžios samprata yra žymiai platesnė už sąvoką “valstybinė valdžia”. “valstybinė valdžia” tai tokia visuomeninės valdžios forma, kuri remiasi specialiu prievartos aparatu ir naudojasi monopoline teise leisti įstatymus ir norminius aktus, kurie privalomi visiems gyventojams. P-nė valdžia vykdoma ne tik valstybės, bet ir kitų p-nės sistemos institucijų: partijų, profsąjungų, visuom judėjimų, įvairių o-cijų, asociacijų. Valstybinei valdžiai būdinga tai, kad ji gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, prievartos priemonėmis. Taigi ji turi prievartos monopolį.

Labai aktuali problema- valdžios legitimumo(teisetumo) problema. Jokia vyriausybe negali išlaikyti valdžios, jei šalies piliečiai nepripažista jos kaip teisetos valdžios. Autoritetas, tai socialiai sankcionuota valdžia, tai stabili valdžios forma. Ji remiasi legitimumu, kuris kyla iš pagr. 4 šaltinių: 1)racionalaus žinojimo; 2)teisių kurios remiasi formalia o-cijos sąranga; 3)tradicinių vertybių; 4)tikėjimo lyderio charizma(būdingas Leninui paveikti viešąją nuomonę). Patrauklumas grindžiamas apeliavimu i individo valią arba o-jos identitetą, jausmus ir charizmatinius bruožus. Kai kalbama apie p-nę valdžią, galią ji skiriasi nuo ekonomines, social, religines nes ji institucionalizuota valstybes institucijose, ir skiriasi 3 savybemis: 1)prievartos naudojimo valstybėje teisėtumas; 2)priimtų sprendimų viršenybė ir jų privalomumas visoms kitoms valdžios rūšims, nors ji gali būti ribojama ekonominės, informacinės valdžios formomis; 3)viešumas ar v

. . .

Join the Conversation

×
×