egzamino klausimai politologijos paskaitoms

EGZAMINO KLAUSIMAI

1.Po-ka kaip objektas ir mokslinio tyrimo dalykas;
2.Po-kos aspektai ir po-kos teorijos disciplina;
3.Po-kos sąvokos daugiareikšmiškumas. Sampratos apie po-ką evoliucija;
4.Po-kos subjektai (agentai), glausta jų charakteristika;
5.Po-kos tipai (direktyvinės, despotinės, funkcijinės ir komunikatyvinės);
6.Valdžia, jos esme. Valdžios daugialypiškumas;
7.Po-ka ir valdžia. Po-kos prigimtis;
8.Po-nė sistema, jos samprata ir funkcijos;
9.Po-nės sistemos pagr. komponentai. Glausta jų analizė;
10.Po-nės sistemos stabilumo kriterijai;
11.Šiuolaikinė valstybė, jos genezė ir formos;
12.Valstybės samprata, jos kilmė, esmė ir paskirtis;
13.Ginčai dėl valstybės esmės ir paskirties. Pagr koncepcijos (etatizmas, anarchizmas,pliuralizmas);
14.Valstybės istoriniai tipai ir formos;
15.Prezidentinė respublika, jos esmė. Atsvarų irr balanso principo veikimas;
16.Parlamentinė respublika, jos esmė;
17.Pusiau prezidentinis valdymas. Šio valdymo forma Lietuvoje.Priežastys, analize;
18.Unitarinė valstybė ir jos esminiai požymiai;
19.Federacinė valstybės sąranga;
20. Po- niai režimai ir ju tipologija;
21.Demokratiniai po-niai režimai (Vestminsterinio ir konsensualinio režimo palyginimas);
22.Totalitarinis ir autoritarinis režimai;
23.Užsienio po-ka;
24.Lietuvos Konstitucija apie valdžios institutu strukturą ir ju kompetenciją;
25.Lietuva ir tarptautinės org-jos;
26.Lietuvos geopolitinė padėtis.Istorija ir dabartis;
27.Rinkimai, jų esmė. Rinkimų sistemos. Rinkimai Lietuvoje;
28.Po-nės pa-jos ir pa-nės sistemos;
29.Po-nė kultūra.Pagr koncepcijos.Po-nės kultūros tipai. Po-nė kultųra Lietuvoje;
30.Liberalizmas;
31.Konservatizmas;
32.Socializmas.

1 BILIETAS
Politikos mokslo raida, tyrimo metodai ir šaltiniai
D. Istonas pastebėjo ir šskyrė 4 politologijos mookslo raidos etapus: universalizmas; legalizmas; realizmas; biheviorizmas.
1)universalizmą žiurejo ne kaip į vieną bendrą etinių problemų pasireiškimą. Dauguma universalistų nebuvo politikos tyrinėtojai. Jie padėjo pagrindą ir supratimą. Jie davė pradžią polit. mokslo formavimuisi. 2)legalistai politikos tyrimą tapatino su valstybes ir jos instituciju ap

prašymu. Legalizmo srove susiformavo JAV. Legalistai ivairiose teisinese normose ir ju praktiniame pritaikyme, mate politikos esmę. Anot ju valstybe ir jos organai bei valstybines politinio gyvenimo išraiškos yra sąlygojamos konstituciju, istatymu, administraciniu potvarkiu bei kitu teisiniu aktu.. Legalizmas viršunę pasieke po I pasaulinio karo. Kartu su legalizmo paplitimu pradejo reikštis ir legaliz. kritika. Legalistu kritikai politikos esmes eme ieškoti ne konstitucinese strukturose, ne institucinese formose, o žmonese, ju santykiuose. Legaliz. teorijos buvo kritikuojamos, kaip mažai ką apie politiką pasakanšios. Nes jos sieke ne tiek išsiaiškinti politiniu reiškiniu esmę ir priežastis, o kiek aprašyti ju rezultatus. Todel pagrindiniu tyrimu objektu dabar tampa ne valstybe, o visas politinis procesas: valdžios veikimas, polit. sprendimu priemimas, polit. santykiai, politine sistema aplamai. Vienas ryškiausių leg. teeor. kritikų buvo Artūras Bentle 1908m.”valstybės procesas” čia jis aiškino, jog politologai savo studijų objektu turi laikyti ne institucijas, o politinius žm. veiksmus. Nes įvairios interesų grupės kovoja dėl įtakos kuri reikalinga jų tikslams pasiekti. Kitas žymus leg. kritikas Džordžas Kotlin. Jo darbe mokslas ir politikos metodologija 1927m.. šiame darbe jis suformulavo politinio žmogaus konsepciją. Anot jo ekonominis žm. iš esmes yra vartotojas, tai politinis žm. gali buti apibudintas- politines jegos, polit. itakos siekejas.. Katlin kviete mokslininkus atsisakyti instituciniu ir te
eisiniu strukturu tyrinejimo ir visą demesi sutelkti i jegos itakos poreiškiu žm. santykiuose: motyvacija, formas ir tikslus.
Šie du krit. Ėmė kurti teorijas ieškančias ryšių tarp polit. faktų ir juos apsprendžiančių priežaščių. Dėl to šios teor. vadinamos priežastinėmis, realistinėmis. Nes jose į pirmą vietą keliama faktų svarba ir reiškiamas nepasitikėjimas etninėmis normomis politikos studijose. A.Bentle ir Kotlin įtakoje, p-niuose moksluose palaipsniui įsigalėjo empyrikai, kurie vėliau pavadinti bihevioristais. Ir visas šis laikotarpis ...
Vienas svarbiausių bihev. tikslų, išugdyti politiniuose moksluose tokias tiksliųjų mokslų savybes, kaip numatymas, kontroliuojamų eksperimentų pakartojimo galimybė. P-nį procesą jie mėgina pritaikyti laboratorin. eksper. Bihevio. l. domisi tuo kas polit. gyvenime gali būti pastebima, kas yra daroma ir sakoma. Jie siekė surasti ir išsiaiškinti, išskirti tai kas p-koje pastovu, ir kas kinta. Ir nustatyti tarp jų ryšius.
2 BILIETAS
Deividas Instonas ne tik buvo žymus šios krypt.atstovas. Jis pateikė polit. sistemos koncepciją, atskleidė polit. pasaulio dalių sąryšį. Bet to nepakako paaiškinti polit. reiškinių ir įvykių priežastis. Todėl bihevior. ir įsigali nes jie dėmesį skiria elgesiui, taip pat pripažįsta, kad polit. institutai yra svarb. polit. aspektas. Tačiau tikroji polit. esmė atskleidžiama per polit. veikėjų elgesį, tų elgesių studijas. Nes tai padeda nustatyti vienų ar kitų polit. reiškinių ar įvykių priežastis. Bihev. suprato jog žm. po
olit. veiksmai yra įtaigojami ir p-nių ir nep-nių priežasčių, todėl praplėtė polit. mokslo ribas ir sukuria tarpines viena kitą papildančias disciplinas: filosof, sociol.,psichol., antropologija, teisė, istorija, kultūra ir politinė ekonomija.Filosof. tyrinėja polit., kaip pasaulinio vystymosi fenomeną ir kaip žm. civilizacijos artefaktą(arte-dirbtinai, faktus-padaryti), tai nenaturalus procesas.Sociologija-domina socialinės sferos poveikis politinei sferai pvz. nuosavybės ir dvasinės kultūros posistemių poveikis valdžios santykių sferai. Teisė tyr. “jungiamąją”- teisiniu ir valstybiniu normu ir institutu sriti. Istorija domina polit. institutų ir idėjų vystymosi chronologinių ir empirinių(gyv praktika) faktų rinkimas ir aprašymas. Polit. ekonomija tyrinėja gamybinius santykius ir ekonomikos mechanizmus t.y. žm. polit. veiklos materialinį pagrindą. Psicholog pagr. dėmesį skiria žm. polit. elgsenos psichologiniams mechanizmams ir stereotipams. Kai tuo tarpu antropologiją(etnografija) ir kultūrologiją domina valdžios santykių genezija(kilmė), tai politikos tradicijos, vertybės ir normos. 1948m. įvyko politologų kongresas Paryžiuje.jis suformavo pagr. tyrinėjimo sritis: 1)politikos teorija; 2)politiniai institutai; 3)viešoji nuomonė, partijos ir partinės grupės; 4)tarptautiniai santykiai. šiuo metu išryškėja 2 pagr. politol mokslai: 1)bihevioristinis;2)normativistinė. Bihevior. siekė ištirinėti, šstudijuoti visuomenės polit. sistemą ir polit. procesą tokį koks jis yra tikrovėje. Vertindami politinę sistemą, kaip tam tikrą vieningą politinį organizmą, kuris veikia: funkcionuoja su lyg savo vidine logika, kurios atskleidimas ir yra pagrindinis tyr. tikslas. Normativistai teigė, jog paprastas palyginimas, aprašymas yra ri
iboti. Jų nuomone žm. jau sukūrė optimalią visuomenės politinės o-jos sistemą, tai amerikietiškoji sistema su griežtu valdžių padalijimu(demokratinė). Politol kaip mokslas atlieka 4 pagr. f-jas:1) aprašomąją; 2)aiškinamąją; 3)prognostinę; 4)patariamąją.
Metodas- instrumentas, kuriuo naudojamasi moksl. tyrimuose, tai būdas reiškiniui ištirti. Metodologija-mokslas apie bendruosius tyrimo metodus. Ji turi 2 ypatybes: 1)dėl paties mokslinio patyrimo prigimties metodologija negali būti užbaigta, jos problematika ir sprendimai keičiasi mokslo raidoje. 2)metodologijos nėra ir negali būti uždaros vieno mokslo ribose.
1)P-kos moksle yra taikomi bendrieji loginiai metodai, prie jų priskiriama:analizė ir sintezė; abstrahavimas ir apibendrinimas; indukcija ir dedukcija; analogija ir modeliavimas. 2)P-kos moksle metodologijos tyrimuose remiasi minties eksperimento hipoteze. 3)Labai plačiai taikytinas sisteminės analizės metodas, naudojant šį metodą p-niai reiškiniai nagrinėjami tik glaudžiame sąryšyje kaip vienos sistemos elementai. 4)20a. šeštame dešimtmetyje p-iuose tyrinėjimuose įsigali bihevioristinis tyrinėjimas ir tiriami žmonių socialinių grupių elgsenos motyvai. 5)P-ių reiškinių ir procesų analizė taikomi ir kiekybiniai metodai: statistiniai p-nio aktyvumo tyrimai, anketiniai tyrimai, interviu ir net laboratoriniai eksperimentai. 6)P-jos moksle taikant lyginamąjį metodą daromos išvados gretinant įvairius reiškinius, procesus, situacijas. Pastaruoju metu l. paplitusi komparatyvinė arba lyginamoji p-ja. 7)Įsigali p-kos moksle sociologinis metodas. 8)P-kos moksle taikomas ir spendimų metodas. Visi šie metodai dažniausiai taikomi kompleksiškai,o ne pavieniui.
3 BILIETAS
Socialinis gyvenimas ir veikla kaip politikos sfera
1)P-kos sąvokos daugiareikšmiškumas (daugiamatis p-kos pobudis); Nepaisant vis dažniau pasitaikančio “absentizmo” (nedalyvavimas valstybės organų rinkimuose) ir “eskapizmo” (pabėgimas, sąmoningas aktualių gyvenimo problemų vengimas), 3-čiojo tūkstantmečio pradž. Lietuvai tapo aktualu, kas yra p-ka: kuryba ar intriga, menas ar mokslas, ar elito priemoniu arsenalas masems mulkinti.

P-ka bendrąja prasme yra bendruomeninė elgsena ir vertybė. P-kos paskirtis būti riba saugojančia visuomenę nuo pakrikimo ir suirimo. Taigi p-ka aiškiname ivairiai, galima išskirti 2 p-kos sampratos grupes: 1)atstovauja tie p-kos filosofai ir mokslininkai, kurie p-ką sieja su valstybes ar vyriausybes veikla, tradiciškai ši p-kos samprata kildinama iš antikos mąstytoju: Platono, Aristotelio, kuriems priskiriamas p-kos kaip meno ir mokslo valdyti valstybę apibendrinimas. Platonas teigė, kad p-ka tai pats aukščiausias karališkasis menas. Pasak Aristotelio p-kos esmę sudaro lygiu piliečių dalyvavimas priimant kolektyvinius sprendimus, viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Todėl p-nis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas: politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato savo vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes. Aristotelis teigdamas,akd p-ka yra valstybės valdymo menas, pabrėžia jog p-ka neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą kas visuomenėje yra gėris ir kaip jį įgyvendinti; p-nis žinojimas atsako į klausimą kaip žmogus turėtų gyventi; kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis, kokiame gyvenime, kokia praktine veikla ir institutai geriausiai tinka žmogiškajam tikslui pasiekti. . Jis skyre 2 p-kos pažinimo lygius: 1)kasdienini-kylanti iš žmoniu praktikos; 2)p-kos stebetoju tyrinejimo p-ni gyvenimą. Kita definiciju grupe p-ką aiškina valdžios galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, itaka, kontrole ir autoritetu. P-ka yra socialinis procesas, kuriam budinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priemimu. Ji atsirado del nuolatinių materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuri lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti kylančius konfliktus dėl ribotų išteklių ir netolygaus jų paskirstymo. M.Vėberis p-ką laikė dieviškojo ir šėtoniškojo pradų lydini ir anot jo tie šėtoniškieji pradai dažnai dominuoja, tačiau šis vokiečių p-kas pateikė gana išsamų p-kos apibendrinimą: tai be galo plati sąvoka apimanti bet kurią savarankišką vadovaujančios veiklos rūšį. Griežčiau apibrėžė taip: tai kaip vadovavimas valstybei arba įtaka valstybės valdymui.
Daugiareikšmis p-kos termino traktavimas būdingas ir dabar. Šiandien politiškumo problema sprendžiama politologinio trikampio brežimo budu. .3-ju p-kos dimensiju autoryste priklauso R. Aronui. Jis išskyre netapačias politikos būsenas: p-nių interesų kova už p-kos sprendimus, p-nių sprendimų įgyvendinimą, p-nių institucijų sistemą, kurios rėmuose vyksta tiek kova už p-nius sprendimus, tiek p-nių sprendimų įgyvendinimas. Visos 3 p-nės būsenos ko egzistuoja (sugyvena). Politics- tai p-kos sfera; Polise- faktiškai reiškia p-kos kursą, savotišką sąmoningai parengtą p-kos strategiją arba liniją; Polyty- labai artimas p-nės sistemos sanprati, jos institucinei sąrangai.
V. Laurėnas savo darbe “Normalios p-kos genezės atvejis” 2001m. pasiūlė angliškų terminų tokius lietuviškus analogus:1)konfliktinė p-ka; 2)sutarta p-ka; 3)institucinė p-ka. Konfliktinė p-ka- ji apibudina p-ką kaip socialinių konfliktų valdymo funkciją, kaip konkurencinei kovos už gyvenimo išteklius ir vertybes kontrole, garantuojančia visuomeninę tvarką, saugumą, teisingumą ir gerovę, integruojant visus piliečius. Sutarta p-ka- p-ka tai ne tik interesų susidūrimas, programų konkurencija, .Programų įgyvendinimas lengvatinėmis priemonėmis yra ta p-kos būsena, kurią galima būtų pavadinti sutarta veikla. Ši veikla nukreipta į p-kos išorę: į tvarkos, saugumo, teisingumo ir visuotinės gerovės siekius- tai pagrindinai sutartos p-kos tikslai. Sutarto p-kos uždaviniai ir turinys yra viešos diskusijos objektai. Viešųjų uždavinių sritys yra šios: (1)saugumas ir gynyba; 2)ekonomika ir finansai; 3) pramonė; 4)žemės ūkis; 5)susisiekimas ir komunikacijos; 6)technologijos; 7)gamtos apsauga; 8)socialinė apsauga; 9)šeima; 10)švietimas ir mokslas; 11)kultūra; 12)sveikata; 13)gyvenamasis būstas; 14)teisėtvarka; 15)migravimas; 16)užsienio ryšiai; 17)tarptautinai santykiai. ). Toks viešųjų uždavinių sričių išskyrimas yra sąlyginis, nes jos visos yra persipynusios. Bet kurios srities veikla siekiama visuomenės socialinės kultūrinės integracijos, žmogiškosios ir ekonominės reprodukcijos plėtotės.Institucinė p-ka- institucija yra socialinio veiksmo taisyklių visuma. Institucinės sistemos struktūra daro poveikį ir priimant p-nius sprendimus ir juos įgyvendinant, Dažniausiai p-nė institucinė tvarka tipologizuojama sąvokomis: demokratija ar diktatūra. Esminiai demokratijos institucinės sistemos elementai apibudinami sąvokomis: atstovavimas, dalyvavimas ir bendradarbiavimas, apsisprendimas ie pasirinkimas, viešumas ir atsakomybė.
Vakarų šalių politologų požiūriu tai p-ka savotiškas fenomenas, kuris yra viduje ir tarp visų socialinių grupių, institucijų ir visuomenių glaudžiai susijęs su visomis visuomeninėmis ir žmogiškosiomis veiklos sferomis. P-ka pasireiškia bendradarbiavime, derybose ir kovoje kai sprendžiami resursų panaudojimo, paruošimo ir paskirstymo klausimai. Amerikiečių H. Lasvelo teigimu p-ka tai autoritetingas ribotos vertybių paskirstymas visuomenėje. Anot jo p-ka kas, ką, kada ir kaip gauna, tačiau ne visi p-gai pritaria šiai nuomonei. Sprendimo priėmimas taip pat yra p-ka. P-ka apibrėžiama bendra forma, kaip ypatinga žmogaus egzistavimo pusė, tai reiškia, kad ji visų pirmiausia susieta su galimybių išvystymu tikslui pasiekti o-ja, vadinasi p-kos studijavimas visų pirmiausia yra istorijos galimybių ir galimybių istorijos studijavimas. Patys įvairiausi teiginiai ir argumentai buvo panaudoti tam, kad vos ne visi mąstytojai padarytų bendrą išvadą, kad p-kos esmė glūdi žmogaus išaukštinime virš jo žvėriškos prigimties. Toks žmogaus išaukštinimas sukuria p-ką ir įmanomas, galimas tik p-kos dėka. Nepaisant, kad dauguma mokslininkų įvairiai traktuoja p-ką, mes susiduriame tada, kai: 1)nustatomi bendri tikslai ir priimami suderinti sprendimai tiems tikslams pasiekti; 2)atskiri žmones ar net ištysos grupes kontroliuoja siekiamus tikslus valdžios deka t.y. p-nio bendradarbiavimo tarpininko pagalba, igalinančio išlaikyti priimtų sprendimų standartus, suderinti jų įgyvendinimo priemones ir net tapti savotiško tikslo realizavimo garantu; 3)atsiranda suderinto tikslo siekimo patvarios formos t.y. p-niai institutai ir prasideda normalus jų funkcionavimas, t.y. kai prasideda p-nis procesas; 4)formuojasi patvari valdžios instituciju ir procesu sistema, turinti savo logiką ir sugebanti atsinaujinti ir vystytis. Institucija kilęs iš lot. Kalbos – istaiga, steiginys; musu atveju tai reiškia ne konkretu žmogu ar o-ją, o tam tikru nuolat vykdomu funkciju visuma. Institucija tai socialinių veiksmo taisyklių visuma. 5)kai žmones sugeba panaudoti p-nius institutus isitraukti i p-nius procesus ir surasti savo vietą p-je sistemoje, nes pajegia sukurti ir isisavinti atitinkamus p-nius vaidmenis t.y. pajėgia tapti politikos subjektais.
4 BILIETAS
Glausta p-kos subjektų ch-ka
Jeigu p-ka yra socialinė žmonių veikla, kuria valdžios priemonėmis sprendžiamos esminės visuomenės problemos, tai pastarųjų sprendimą lemia tai, kas yra visuomenės p-kos vykdytojai arba kas yra p-nės veiklos subjektai. Į klausimą galima atsakyti trumpai: tai specialūs žmonių sukurti organizaciniai institutai, dažnai sudėtingos ir šakotos struktūros (valstybė), taip pat įvairios p-nės partijos, partijos visuomeniniai judėjimai ir netgi o-jos, kurios p-nių tikslų nelaiko svarbiausiu savo veiklos uždaviniu. Suprantama, kad p-kos subjektais yra ir atskiros asmenybės, dažnai vaidinančios itin reikšmingą vaidmeni priimant tam tikrus sprendimus. Bet koks p-kos subjektas veikiantis tam tikrame p-niu jegu lauke privalo nuolat dalyvauti p-me gyvenime išsaugodamas savo savarankiškumą, likdamas ištikimas saviesiems principams ir interesams, mokedamas veikti kitu p-kos subjektu padeti ir elgesi. Kitaip tariant p-kos subjektas privalo sugebeti keisti tam tikrus p-nius santykius visuomeneje jam pageidautina linkme. šių savybių visuma yra apibendrinama p-nio subjektyviškumo sąvoka. Jų ( savybių visumos) stokojantys p-kos subjektai iš tikro tėra tik tariamieji p-kos subjektai. Būtina pastebėti, kad p-kos subjekto statusą lemia gana sudėtingas objektyvių jo veikimo sąlygų bei galimybių ir subjektyvių paties šio subjekto sugebėjimų bei išgalių sąsajos. Pirmuoju atveju (obj.) turime aumeny visa sudėtinga vienos ar kitos p-nės visuomenės gyvenimo panorama, lemiama daugybės socialinių, ekonominių, kultūrinių-dvasinių bei kitokių esamos vidinės padėties veiksnių ir suprantama regione susiklosčiusios tarptautinės padėties. Tuo tarpu subjektyviems veiksniams priskirtini konkretaus p-kos subjekto veiklos įgūdžiai, jo patirtis, jo žinios, mokėjimas nuosekliai vertinti, motyvuoti ir argumentuoti savo veiksmus ir be abejo sugebėti pasirinkti geriausias priemones tikslui pasiekti: 1)VALSTYBĖ- svarbiausia p-kos subjektas nuo antikos laikų iki pat 19 a. pab. Valstybė buvo laikoma ne tik reikšmingiausiu, bet ir vieninteliu p-kos subjektu, iš esmės lemiančiu p-kos procesų vyksmą. Demokratinė valstybė kaip p-kos subjektas privalo garantuoti sąlygas gyvuoti p-nei visuomenei ir sudaryti prielaidas reikštis piliečių ir jų grupių interesams, kitaip tariant demokratinė valstybė yra pilietinei visuomenei tarnaujanti institucija, kurios paskirtis garantuoti optimalų tos pilietinės visuminės ir jos egzistencijai būtinų struktūrų funkcionavimą. Aukščiausiųjų valdžios institucijų apribojimas, maksimalios vietinės savivaldos vystymas, piliečių laisvių ir teisių garantijos- tai svarbiausi būdai , kuriais demokratinė valstybė, kaip p-kos subjektas, realizavo savo paskirtį. 2)POLITINĖS PARTIJOS- jų paskirtis atstovauti tam tikrų grupių piliečių interesams, nepriešinant jų, bet ieškant bendrų, visus tenkinančių sprendimų. Dažnai besikeičiantis kai kurių partijų radikalizmas, jų priešiškumas kitoms partijoms, paprastai rodo autoritarizmo ar net totalitarizmo tendencijų tapsmą ir grėsmę. Demokratinėse visuomenėse egzistuojančių p-nių partijų visuma yra bene geriausias tos visuomenės interesų bei socialinių nuostatų rodiklis, apibudinantis tikrąjį pilietinės visuomenės interesų spektrą, todėl partinis pliuralizmas yra vertybė, laiduojanti optimalius pilietinės visuomenės interesų sprendimus, jų derinimą ir ateities perspektyvų formavimą. 3)Savitais p-kos subjektais laikomi ir įvairūs p-noiai judėjimai- kylantys pirmiausia tada, kai tos visuomenės p-kos subjektai nesugeba ar nenori spręsti daugelio problemų, gyvybiškai svarbių visuomenės dabarčiai ir ateičiai. Šie judėjimai paprastai būna trumpalaikiai ir baigiasi tada, kai pasiekiami pagrindiniai jų tikslai; 4)P-niam elitui gali priklausyti ir žmones dažniausiai tiesiogiai nedalyvaujantys p-neje veikloje, net darantys tai veiklai nemažą itaką, tai butu stambaus verslo ar finansinio kapitalo atstovai, ižymus kulturos, mokslo ar meno žmones savo autoritetu ir itaka galintys paveikti tam tikru p-niu sprendimu turini ar visuomenes nuotaikas, nuostatas, jos požiuri i valstybes instituciju ar p-niu veikeju veiklą. 5)Konkrečios asmenybės, kaip p-kos subjektai demokratinėse valstybėse veikia gana griežtai apibrėžtuose teisėtvarkos rėmuose ir taip praktiškai eliminuoja (išbraukia, išstumia) p-nį subjektyvizmą ar piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi. P-kos veikėjas net užimdamas aukštą postą demokratinėje visuomenėje paprastai neturi totalitarizmo ar autoritarizmo sistemose veikiantiems p-kams būdingo charizmatizmo. Demokratinėje visuomenėje tai profesionalas sugebantis kryptingai spręsti savo sferos problemas ir pasiekti optimalių rezultatų, tai ir yra svarbiausias ros asmenybės kaip p-kos subjekto veiklos, o taip pat ir jos populiarumo matas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad p-kos subjektais laikytinas tik tos asmenybės, kurios gali daryti sprendimus, veikiančius p-kos vyksmą visuomeneje. Tad šiuo požiuriu valdininkai atliekantys sprendimus nelaikytini p-kos subjektais. 6)TAUTA- tautos vardu visada kalbėdavo nomenklatūra; tauta kaip p-kos subjektas.
5 BILIETAS
Atsižvelgiant i politiniu santykiu sudetingumą, išsivystymą, o taip pat i politikos subjektu ivairovę galima išskirti 5 tipus:
1.Direktyvini, despotinį – konfliktas, kova, valios primetimas siekiant tikslų ir jų pasiekimo siekių.
2.Funkcionalinis tipas – jo esmė atskyrimas ir suderinimas pareigų ir įgaliojimų, kad išsaugoti politinį visuomenės vientisumą ir efektyvumą, kad sutvarkyti santykius ir interesus.
3.Komunikatyvinis tipas – laisvas ir visapusiškas aptarimas apsvarstymas ir parengimas naujų galimybių tikslo siekimo organizacijai.
1. Direktyvinė despotinė politika daugiau atspindi žmogaus (žverišką prigimti) esant tokiai p-kai begali buti karo „visi prieš visus„, o atsiranda sutaikytos savos bendruomenes, tačiau jos yra priešiškai nusiteikusios prieš svetimas bendruomenes. Ši p-nė o-ja yra paprasta, neišradinga, nesudėtina. Pagrindinis resursas savų sutelkimas, valia ir dėmesys skiriamas jėgai ir kitiems p-niams resursams, kurie įvardinami – jėgos p-kos fenomenas. Jos pagrindą sudaro žaidimo su neigiama suma principas t.y. varžovai stengiasi daugiau pakenkti vienas kitam ir laimi tas, kuris mažiau patiria nuostolių. Tokia politika buvo ne tik senovėje, bet tokios politikos pasireiškimą kartais sutinkame ir šiomis dienomis, kada p-kos dalyvius skirsto į savus ir svetimus, o interesus skirsto į tikrus ir tariamus, o pasirinkimą – į teisingą ir klaidingą. Ypač ši p-ka pasireiškia ideologiniame arba nacionaliniame nepakantume, kuris maskuojamas teiginiu „ iš principo nesutinku“. Direktyvinė despotinė p-ka yra paprasta, remiasi nesudėtingais institutų procesais, vaidmenimis, jie lengvai suprantami ir vienareikšmiai, bet tas vienareikšmiškumas faktiškai yra ambivalentiškas (dvilypis). Įtraukti į šią p-ką žmonės vienų metų atsiduria dvejopuose vaidmenyse: tuo pat metu būna ir valdovais ir pavaldiniais. Nors valdovais gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, o iš tiesų jie yra vergais.
Palaipsniui nevienareikšmis politikos supratimas arba atskirų gyvenimo situacijų siekimo tikslas, pačių tikslo problemų suvokimas padeda praturtinti veiklą žymiai aiškesniais vaidmenimis kurių skaičius didėja. Susidaro galimybė įveikti kitą sudėtingumo barjerą, dėmesio perkėlimas nuo kiekybinių resursų į organizacinius ryšius ir tų resursų kokybę įgalina atskleisti žaidimo taisykles (karališko audimo meną) t.y. įvairių žmogiškų savybių sujungimą. Atsiranda jau visiškai funkcionali technografinio pobūdžio politika (techna – amatas) tai šiuolaikinė teorija, kad visuomenės valdymas kuriuo ankščiau priklausė valdininkams dabar priklauso technokratams. Kad visuomenei pakanka techninio racionalumo principo idėja, kad technokratų specialistai taps nauja valdančia klase. Tokias idėjas kėlė filosofai: Simonas, Konte, o 20 a. Jangas ir kiti. Technokratija kaip socialinis sąjudis kito JAV prieš I pasaulini karą palietusi dvieju inžinieriu Teiloro ir Ganto taip pat ekonomisto Veberio idejas, savo viršunę technokratija pasieke 1932 – 19833 m. kada technokratu raginimas taikyti mokslinius ir technologinius principus socialineje, politineje bei ekonomineje organizacijose išreikštu tikejimą moksline ir inžinerine galia išspręsti problemas, kuriu politikai neišsprendžia. Technokratai tikėjo jog chaoso galima išvengti tik radikaliai pertvarkius visuomenę, kad problemos būtų sprendžiamos moksliškas. Jos pažanga sukėlė „menedžerių“ revoliuciją jei vykstant valdžios svertai perėjo į techninės ir vadybinės klasės rankas. Vėliau šią idėją kėlė mokslininkas Gelbraitas – teigė, kad naujoje pramoninėje valstybėje reali sprendimų priėmimų galia priklauso technokratams . Kartais tokia politika gali būti susijusi su utopinėmis iliuzijomis su mėginimų griežtai reglamentuoti politinio gyvenimo vaidmenų ir institutų. įvairumas, svarbos perkėlimas į kokybines charakteristikas ir juos sujungti tampa dideliu laimėjimu.
Dabar ypatingą reikšmę igauna logika pagrista balanso ir kompromisu politika, tai žaidimo su nuline suma logika kurios esme kiekvienas galiausiai gauna tiek, kiek ir atiduoda. Bendras ir privatus laimejimas pasireiškia tuo, kad nedaroma niekam žala.
2. Funkcionalinė politika nėra labai šiuolaikiškas jos bruožas – biurokratijos pasireiškimas.Nestandartinės situacijos atveda prie nuotrūkių t.y. prie disfunkcijų. Esminis politikos vaidmenų ir institutų praturtėjimas įvairiapusiškumo jiems suteikimas noras išvengti biurokratijos išsigimimo ir perdėto organizavimo veda prie aukštesnės politikos lygmens reikalo esmė padaryti organizaciją lanksčią. Išmokti varijuoti instituciju ir vaidmenu atsižvelgiant i besikeičiančias aplinkybes tai įmanoma todėl, kad nauja politikos logika leidžia parengti norint apsisaugoti, kad netyčia spontaniškai neatsidurtume direktyvinės despotinės politikos lygmenyje būtina žaidimo taisyklių parengimą derinti su konstitucija. Tokios p-kos įgyvendinimas galimas tada, kai politikos resursai yra suderinti su žaidimo taisyklėmis tai bendradarbiavimo ir santarvės politika ji reikalauja intensyvaus ir turiningo bendradarbiavimo, alternatyvų įvairių kombinacijų ir nestandartinių sprendimų ir jų vertinimo iškylančių tikslo siekimo metu.
Tokia p-ka remdamiesi vokietis J. Habermaso galima pavadinti komunikatyvinė politika t.y. bendradarbiavimo p-ka besiremiančia abipusiu supratimu. Komunikatyvinės p-kos logika sudaro žaidimas su teigiama suma. Bendradarbiavimas laisvas p-kos alternatyvų vertinimas įgalina atrasti ir panaudoti naujas aukščiau neįmanomas galimybes tai ir duoda bendrą visų laimėjimą. politikos virtimas sudėtingesne perėjimas nuo direktyvinės, despotinės prie funkcinės politikos, pastarosios virtimas arba pervirtimas į komunikatyvinę yra susijęs su žvėrišku pradu, prievartus šalinimu iš politikos su žmogaus mokančio bendrauti.
Įsitvirtina demokratija jos vertybės, politiniai sprendimų priėmimo metodai. Dalyvaujančių p-koje individų , grupių ir klasių tarpusavio sąveikos priklauso ne tik nuo to kaip jie patys suvokia savo interesus, bet taip pat nuo aplinkos ir bendrų vertybių bei tikslų kuriuos visi pripažino. Tokiu būdu politologai pripažino du tipus pagrindinių idėjų:
1.Atstovaujamas išreiškiančias visų visuomeninių grupių interesus, socialines, profesines.
2.Globalinės – tai p-kos idėjos ir projektai geresnės ateities kurios konkuruoja tarptautinės bendrijos rinkoje.
Jei p-ka tampa tik konkursu globalios pasaulio pertvarkymo idėjų, o atstovaujamos funkcijos yra nuslopinamos tai gręsią pavojus demokratijai išsigimti į ideografiją tačiau jei lazdą perlenkiam i kitą pusę jei p-kos idejos užpildytos grupiu projektais tai iškyla gresme vertybiniu orientaciju praradimui. Susiformuoja pragmatine ir konjunkturine p-kos kultura, kurioje nublesta kurybinis p-kos požiuris i ateiti.
6 BILIETAS
Valdžia, jos esme, valdžios daugialypiškumas
Valdžios (galios) koncepcija užima ypač svarbia vietą p-kos moksle, valdžios santykiai, valdžios mechanizmas yra esmines p-kos teorijos problemos. Aptariama valdžios galios problema krinta i akis, kad ji aptariama labai plačiu diapazonu. Ekonomistai kalba apie ūkinę valdžia, teisininkai – apie valstybinę valdžią jos vietą ir reikšmę visuomeniniame gyvenime, psichologai – apie save patį ( apie galią), o p-logus daugiau domina valdžios socialinė paskirtis, p-kos valdžios funkcijos. Valdžia yra labai įvairiai apibrėžiama. M. Vėberis taip apibrėžia – galia yra tikimybė, kad vienos ir socialinių santykių veikėjų užims padėtį leidžiančia primesti savo valią nepaisant pasipriešinimo ir nepriklausomai iš kur tokia tikimybe kyla. Valdžia arba galia savaime visuomeneje neegzistuoja, nes tai yra socialinis santykis. Galimi tokie valdžios galios apibrežimai: 1.Bihevioristinis – galia tai ypatingas elgesio tipas grindžiamas sugebejimu paveikti kitu elgesi. 2.Teleologinis – galia tai tikslo siekimas. 3.Instrumentinis – galia tai galimybė panaudoti tam tikras priemones. 4.Struktūralistinis – galia tai ypatingų valdančiųjų ir valdomųjų santykių visuma. 5.Konfliktinis, kurio esmė galia arba valdžia tai sugebėjimas priimti sprendimus reguliuojančius gėrybių paskirstymą visuomenėje esant nuolatiniam konfliktui tarp grupių. Visi šie apibrėžimai nurodo tik vieną galios santykį aspektą, kadangi galios santykis yra dvipusis. Neužtenka žinoti, kad duotas įsakymas reikia įsitikinti, kad tas įsakymas bus vykdomas.
Galios santykiui būtinos šios sąlygos: 1. Turi būti du subjektai: įsakantis ir įsakymą priimantis. 2. Įsakymo nevykdymas sąlygoja sankcijas arba grasinimus. 3. įsakymui turi paklusti tie, kuriems tas įsakymas taikomas. 4. Turi egzistuoti visuomenės normos, kad duodantis įsakymą tam turi teisę, o tas kuriam skiriami įsakymai privalo paklusti.
Galia (valdžia) – tai socialinis sugebejimas priimti privalomus sprendimus turinčius ilgalaikius socialinius pagrindus.
7 BILIETAS
P-nės valdžios galios paslaptingumas ir paradoksalumas slypi tame, kad ją galima panaudoti geram ir blogam tikslui. Žymiausi mąstytojai: Homeras ir Šekspyras, Giote ir Hegelis, Nyčė ir Dostojevskis, savo socialiniuose, filosofiniuose ir literatūriniuose darbuose kiekvienas savaip bandė atskleisti šią paslaptingą visuomenės ir žmogaus gyvenimo pusę, atskleisti valdžios esmę, prigimtį ir pobūdį. Kodėl valdžia vaidina dvigubą vaidmenį būdama būtinu ir tikslingu žmonių bendravimo mechanizmu, o iš kitos pusės pasireikšdama kaip pikta jėga. Konfucijus atkreipė dėmesį į dievišką ir į gamtiškai natūralią valdžios kilmės puses ir būtinumą valdžios kaip bendravimo tarp žmonių mechanizmo, kaip santykį tarp valdančiųjų ir valdomųjų priemones. Aristotelis savo darbe „Politike“ rašė jog valdžia mechanizmas būtinas tam, kad reguliuoti ir organizuoti žmonių bendravimą, kadangi ankščiau valdžia visada buvo susijusi su valstybinio valdymo tvarka. Tačiau Aristotelis jau skirtingai nei Konfucijus atskiria šeimininko (pono) ar šeimos valdžią nuo visuomenines arba politines valdžios. Naujausiais laikais idėja apie valstybės valdžios mechanizmo tikslingumą ir būtinumą įgavo žymiai argumentuotesnį pobūdį visuomenės sutarties teorijoje.
Vienas iš visuomeninės sutarties kūrėjų Tomas Hopsas angl. – rašė apie būtinumą organizuoti bendrą valdžia, galią, susitarimo keliu kiekvieno žmogaus su kiekvienu kitu tam, kad įveikti „karo visų prieš visus“ būseną. Harmonija gali būti pasiekta tik vienu keliu, o būtent sutelkiama visa valdžia ir jėga viename žmoguje arba žmonių susirinkime, kuris balsų dauguma galėtų visų piliečių valias nuvesti į vieną galią. Ta pačia visuomenės sutarties idėja rėmėsi Žanas Žakas Ruso. Tačiau suteikdamas valdžia nevieninteliam valdovui suverenui, o liaudies asociacijai išreiškusiai visos tautos valiai kaip lygiavertę atskiru žmoniu valią. Tačiau jau pradinių plitinės minties istorijos laikotarpiu buvo pastebėta ir antroji galios pusė , būtent jos susvetimėjimo ir susvetimėjanti prigimtis. Aristotelis, o vėliau Šarlis Lui Monteskje nurodo piktnaudžiavimo valdžia pavojų, jos atsiskyrimo, jos susvetimėjimo eilinių piliečių atžvilgiu pavojų t.y. kada valdžią trintys panaudoja ją savo tikslams, o ne visuomenės gerovei. Jis siūlė valdžią padalinti į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Nuo Marksizmo atsiradimo prasidėjo šiuolaikinė politikos valdžios kilmės traktavimas epochoje. Dabartinėje literatūroje yra daug įvairių valdžios koncepcijų, kur valdžia klasifikuojama pagal eilę principų. Visas koncepcijas galima suskirstyti į dvi grupes. 1.Atributines koncepcijas traktuojančias valdžią kaip atributą, kaip subjekto pagrindą. 2.Reakcines doktrinas pateikiančias valdžios paaiškinimą kaip socialiniu santykiu arba elementaru komunikatyvini bendravimą.
I)Savo ruoštu atributines koncepcijas galima suskirstyti į: 1)Į potencialias valines; 2)Į instrumentines jėgos3) Struktūrines funkcionalines.
Valinės koncepcijos žvelgia į valdžią kaip į potencialių galimybę vienam politikos subjektui primesti valia kitam politiniu keliu. Toks požiūris būdingas vokiečiams: Hegelis ir MarksasFihtė ir Šopenhaveris remiasi valios galimybe labai įvairiose valdžios apibendrinimo situacijose. K Marksui valdžia yra valdančiosios klasės ekonominė valia.Nyčė – valdžia tai antžmogio energija ir valia. Klasikinį valdžios apibūdinimą pateikė Vėberis jis suprato valdžią kaip galimybę vykdyti savo valią nekreipiant dėmesio į kitą. Jei Marksistams valdžios esmę sudare klases valia, tai Veberis tvirtino, kad valdžios esme gludi institucijoje, o Karlas Marksas – klases galioje. Daugelis valinių valdžios apibrėžimų kelia klausimų apie valdžios realizavimą ir tuo pačiu inicijuoja valdžios instrumentines jegos sampratos. Ji yra budinga anglo saksams. Tomas Hopsas savo veikale „Levetanas“ teige, valdžia kurią turi suverenas yra ne tiek kažkoks abstraktus potencialas kiek reali prievartos priemone, jegos poveikio forma. Hopso valdžios apibudinimas kuriame jaučiamas mechanikos instrumentinis (greičiau valdžia padaryti) negu žmonems.
Šiuolaikinėje politikos teorijoje yra parengtos sisteminės ir struktūrinės valdžios funkcionavimo koncepcijos kurias galima sutikti T Parsono ir Mišelio Krozje darbuose. anot Parsono valdžia tai savotiška socialinės sistemos integruota savybė, susijusi su šios sistemos vientisumo palaikymo kolektyvinių tikslų koordinavimų, o taip pat visuomenės posistemių funkcionavimo, užtikrinimo remiantis piliečių konsensusu bei lyderystės įteisinimu. Ypač bicheivioristai kalbėdavo apie valdžią, kaip apie resursų kontrolę, dalyvavimas priimant sprendimus, valios ir įtakos turėjimas. Nepaisant įvairių skirtumų daugumai valdžios koncepcijų būdingi bendri požymiai: 1)Valdžia ir visuomene gimsta kartu. Visuomenę sukuria musu reikmes, o valstybę – musu ydos. 2)mus domina tai ar pagrįsta ta valdžia teoriškai, ar pripažįsta protas tai, kad vieni turi teisę vadovauti kitiems. 3)būtina ypatingą dėmesį skirti tam, kad išsiaiškinti kokių praktinių metodų pagalba valdžia priverčia save gerbti ir kokioms priemonėmis ji pasiekia paklusnumo. Būtina atsižvelgti į tai, kad P-kos apibudinimas remiantis vien tik valdžios fenomenu yra nepakankamas. Galima drąsiai teigti, kad reiškinio apibudinimas, kaip p-nio reiškinio turi 2 elementus:1)valdžios fakto buvimą 2)bendros valios buvimą. Be šio antrojo elemento valdžios santykis neigauna p-nes reikšmes. Taigi p-kos mokslas apibudinamas valdžios prigimti ir esmę, remiasi sekančiomis nuostatomis: 1)valdžia tai galimybe realizuoti ar igyvendinti savo valią. 2)valdžią butina tyrineti sociologiškai, atsižvelgiant i jos ivairiapusiškumą ir ivairialypiškumą. 3)valdžios sampratos konstravimas turi buti paremtas specifiniu jos požymiu išryškinimu t.y. ekonomines, p-nes, visuomenines, šeimos ir kt. valdžios rušiu išryškinimu, jos atskleidimu. 4)būtina aiškiai skirti visuomeninės valdžios ir asmeninės valdžios rūšis, nes jos kaip žinia glaudžiai persipina ir glaudžiai susijusios. 5)būtina atsižvelgti į tai, kad valdžia įvairiose social struktūrose gali būti skirtingai realizuojama. 6)būtina suvokti, kad valios(jėgos) ir teisiniai pagrindai nors ir tampriai tarpusavyje persipina, tačiau ne visada sutampa vienas su kitu. Išvada: valdžia tai realus sugebejimas socialiniame gyvenime realizuoti savo valią neprimetant ją kitiems žmonems. Politinę valdžią kaip vieną iš svarbiausiu valdžios pasireiškimu, galima apibudinti kaip socialines grupes ar jos interesus išreiškiančių individų sugebėjimą vykdyti savo valią p-kos ir teisinių normų dėka. P-nės valdžios samprata yra žymiai platesnė už sąvoką “valstybinė valdžia”. “valstybinė valdžia” tai tokia visuomeninės valdžios forma, kuri remiasi specialiu prievartos aparatu ir naudojasi monopoline teise leisti įstatymus ir norminius aktus, kurie privalomi visiems gyventojams. P-nė valdžia vykdoma ne tik valstybės, bet ir kitų p-nės sistemos institucijų: partijų, profsąjungų, visuom judėjimų, įvairių o-cijų, asociacijų. Valstybinei valdžiai būdinga tai, kad ji gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, prievartos priemonėmis. Taigi ji turi prievartos monopolį.
Labai aktuali problema- valdžios legitimumo(teisetumo) problema. Jokia vyriausybe negali išlaikyti valdžios, jei šalies piliečiai nepripažista jos kaip teisetos valdžios. Autoritetas, tai socialiai sankcionuota valdžia, tai stabili valdžios forma. Ji remiasi legitimumu, kuris kyla iš pagr. 4 šaltinių: 1)racionalaus žinojimo; 2)teisių kurios remiasi formalia o-cijos sąranga; 3)tradicinių vertybių; 4)tikėjimo lyderio charizma(būdingas Leninui paveikti viešąją nuomonę). Patrauklumas grindžiamas apeliavimu i individo valią arba o-jos identitetą, jausmus ir charizmatinius bruožus. Kai kalbama apie p-nę valdžią, galią ji skiriasi nuo ekonomines, social, religines nes ji institucionalizuota valstybes institucijose, ir skiriasi 3 savybemis: 1)prievartos naudojimo valstybėje teisėtumas; 2)priimtų sprendimų viršenybė ir jų privalomumas visoms kitoms valdžios rūšims, nors ji gali būti ribojama ekonominės, informacinės valdžios formomis; 3)viešumas ar visuotinumas, ši valdžia skiriasi nuo privačios valdžios kuri pasireiškia nedidelese grupese, p-ne valdžia veikia visos visuomenes vardu remdamasi istatymu. Bruožai :monocentrizmas- vienas sprendimo priėmimo centras.
8 BILIETAS
P-NĖ SISTEMA
p-nės sist kategorijos ir vartojimas
kategorija “p-nė sistema” p-kos žodyne atsirado neseniai. Sistemos terminą 20a pradž panaudojo V.Pareto. tačiau tik 20a antroje pusėje save reguliuojančios gyvybingos sistemos idėja buvo materializuota ir įsitvirtino socialinės sistemos teorijose. 1924m. biologai sukūrė bendrąją sistemų teoriją. Ja remdamiesi 1951m Talkotas Parsonas savo darbe “socialinė sistema” sukonstravo jos teoriją, kurios sudedamąją dalimi yra funkcionalistinė p-nės sistemos koncepcija. 1953m D.Istonas savo publikacijoje “p-nė sistema” gvildeno p-kos mokslo uždavinius ir pagrindinę savo sisteminės p-nio gyvenimo analizės teoriją. Išdėstė darbe “p-nio gyvenimo sistemų analizė”.1956m G.Almondas suformulavo, o vėliau iki 196..m išvystė struktūralistinės p-nės sistemos sampratą. K.Deičas “kibernetiniame p-nės sistemos modelyje” pamėgino paaiškinti p-nę sist, kaip komunikacijų tinklą. P-nė sistema po 20a antros pusės tapo pripažinta ir pagrindine kategorija, p-nių sistemų analizėje.
Pirmiausia p-nės sist teorija išplėtė siaurus vykdomosios įstatymų leidžiamosios ir teisinės valdžių institucijų studijų rėmus. Perkeldamos p-kos tyrimus į platesnę erdvę. Antra(kategorija) p-nė sistema prigyja kaip valstybės sinonimas, kartu praturtindama valstybės supratimą. Legistai savo studijose valstybę aiškino kaip visai visuomenei privalomus sprendimus t.y. priimančių institutų visuma(statiškai). Dabar aiškinama kaip dinamiškas reiškinys, apimantis ir valstybės funkcionavimą, lemiančius išorinius ir vidinius veiksnius. Trečia p-nės sist kategorija buvo palankesnė lyginamajai analizei. Taigi dauguma politologų yra tos nuomonės, kad p-nė sistema tai patvari žm santykių forma, per kurią priimami ir įgyvendinami tam tikrą visuomenę liečiantys autoritetiniai valdžios sprendimai. P-nė sistema nuo kitų visuomenės sistemų skiriasi 4-mis pagr. charakteristikomis:1)jinai universali, kadangi savo poveikiu apima visus tos visuomenės narius.2)ji pretenduoja į fizinės prievartos panaudojimo kontrolę.3)jos teisė priimti p-nius sprendimus turi legimityvinį pobūdį. 4)jos nutarimai yra autoritetiniai valdžios sprendimai turintys legitimumo pobudi ir tikimybę to, kad šiems sprendimams paklus visuomene(nors dauguma). Kadangi l. panašios ch-tikos būdingos valstybei t.y. valst kaip institucijai, tai terminas p-nė sistema, kaip taisyklė naudojamas tam, kad apibrėžti santykių visumą, santykių apimančių valstybės valdymą ir p-nius procesus pačioje valstybėje. Kai kurie p-logai, p-niai sistemai suteikia dar platesnę prasmę, teigdami kad ji apima bet kokį visuomeninį santykį. Jeigu jame pasireiškia įtaka arba priimamas autoritetinis valdžios sprendimas. Šiuo atveju į p-nės sistemos sampratą įtraukiama ir ta vidinė grupinė struktūra, kuri įgyvendina p-nio sprendimo priėmimą. Neretai teigiama, kad tarptautinės p-kos lygmenyje, autoritetiniai valdžios įgaliojimai ir kiti įtakos tarpvalstybių santykiai sudaro tarptautinę p-nę sistemą, su tam tikromis posistemėmis(pv. geografinėmis posistemėmis, o-cinėmis (JAV) ar nacionalinėmis (Kinija)). Kaip ir dauguma p-kos mokslų kategorijų p-nė sistema neturi bendro vieningo apibrėžimo, todėl būtina apibrėžti sąvoką sistema, o vėliau p-nė sistema. Sistema- tai savarankiškas derinys susidedantis iš tam tikro skaičiaus elementų kurių savitarpio ryšys ir priklausomybės laipsnis yra didesnis negu su kitomis to darinio aplinkoje veikiančiomis sistemomis. Sist elementų savitarpio priklausomybė reiškiasi visų jos komponentų reakcija į aplinkos dirgiklius. Sistemai būdinga savireguliacija. P-nė sistema- tai vientisa suderinta p-nių institutų, p-nių santykių, procesų, principų, pajungtų p-nių, socialinių, teisinių, ideologinių vertybių ir normų kodeksui visuma. Ji apima p-nės valdžios o-ciją, visuomenės ir valstybės santykius, politinį procesą, valdžios santykių institucionalizaciją, p-nę kultūrą, p-nį dalyvavimą ir kitas p-nio gyvenimo raiškas. Taip apibrėžiama p-nė sistema labai artima p-nio rėžimo kategorijai. Maždaug prieš 4 dešimtmečius žymus prancuzu politologas M.Diuvarže pateike išsamų p-nio rėžimo apibudinimą. Jis apibudina p-nį režimą, kaip suderinimą atitinkamą protinės sistemos, balsavimo metodo vieno ar kelių tipo sprendimų priėmimo metodų,vienos ar keletos spaudimo grupių struktūrų. Šiuo metu l priimtina L.Kernono p-nio režimo apibudinimas. P-nį režimą suprantame kaip ideologinių, institucinių, sociologinių elementų visumą, kuri padeda tos šalies p-nės valdžios formavimui, tam tikru laikotarpiu. Taigi režimas yra platesnė ir dinamiškesnė kategorija, palyginti su tradiciškai suprantama konstitucija arba valstybės valdymo forma. P-nė sistema tai sąveikos kuriomis vykdomas autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Pagrindinės politinės sist savybės skiriančios ją nuo kitu yra sugebejimas, vykdyti autoritetini paskirstymą ir itikinti visuomenes narius tokio paskirstymo privalumu. P-ne sist yra atvira, todel reaguoja i aplinkos poveiki ir pati veikia i aplinką. P-ne sist veikia totalineje aplinkoje, kurią sudaro išorine ir vidine aplinka. Išorinės aplinkos elementai yra 3: 1)tarptautinės sistemos:p-nė, ekonominė, socialinė; 2)vidinės:ekologinė, biologinė, personalinė; 3)socialinės sist.Išorinė ir vidinė aplinkos p-nę sistemą veikia trukdžiais, kurie pasiekia p-nę sistemą įeigų forma. Įeigos sudarytos iš 2 kintamųjų:1)reikalavimų; 2)paramos. Reikalavimus autoritetinės struktūros, konversijos būdu paverčia išeigomis. Konversija t.y. ir sistemos viduje ir autoritetinėse arba valdžios struktūrose vykstantys reikalavimų pavertimo sprendimais procesas. Įeigos funkcijos yra šios: 1)p-nė socializacija ir rekrūtavimas; 2)interesų artikuliacija; 3)interesų agregavimas; 4)p-nė komunikacija. Išeigos f-jos yra šios normų-įstatymų rengimas, normų taikymas ir normų laikymosi priežiūra. D.Istonas pateikė p-nės sist modelį ir esminis šio modelio bruožas yra tai kad jis konceptolizuoja. Įeigos ir išeigos terminais aplinkos poveikį transliuoja įeigos kanalai(partijos, žiniasklaida.) ir šitas poveikis apdorojamas pagal vidinius pačios p-nės sist reikalavimus ir konvertuojamas į p-nę išeigą arba baigtį. D.Istonas davė pradžią mokslinei tradicijai, p-ką nagrinėti per “tiesioginius” ir atgalinius p-nės sist ryšius ir sąveikas, su išorės socialine aplinka. D.Istono sukurta p-nės sistemos teorija, p-ką apibudino kaip visuomenę saistančių ir jungiančių sprendimų procesą. Kas, kodėl ir kaip visuomenę saistančius sprendimus daro ir kokios būna tų sprendimų pasekmės tai ir yra klausimai kurie sudaro p-kos esmę. Kad susisteminti atsakymus į šiuos klausimus D.Istonas visuomenę jungiančius sprendimus padalina į 4 fazes:1)kontekstus, kuriuose randamos pirminės eventualių(galimas tam tikru atveju) sprendimų priežastys. 2)sprendimo reikalaujančių problemų identifikavimas.3)sprendimų vykdymas; 4)sprendimų rezultatų ir jų įtakos pirminėm priežastim analizė.
Politologinėje literatūroje išskiriami 4 p-nės sistemos komponentai:1)p-niai santykiai; 2)p_niai institutai; 3)p-nės normos; 4)p_nės pažiūros, idėjos, teorijos, kultūra. P-niai santykiai, tai p-nis procesas apima tarpusavio sąveiką dalyviu, tiesiogines ar šalutines kovos už valdžią iškovojimą, išlaikymą ir panaudojimą visuomeninese ar valstybinese o-jose ar strukturose arba jos šalutinę kontrolę. Kovos už valdžią dalyviu sąveika(tarpusavio veikla) gali buti spontanine arba parengta teoriškai, o-zaciškai, ideologiškai. ir aprupinta resursais(dvasiniai, žmogiškieji.). P-niais subjektais buna asmenybes, tai atskiri žmones priemę sprendimą ir igyvendinę to sprendimo realizaciją. Grupe formaliai o-ta partija kaip ideologine o-ja kovoje už valdžią visuomeneje, valstybe kaip valdžios santykiu visuomeneje realizavimo instrumentas. Tarptautines, regionines ir globalines o-jos užtikrinančios valstybių ir tautų sąveiką. O kai kuriais atvejais ir globalinių p-nių procesų valdymą. P-kos subjektai įsitraukia į tarpusavio santykius ir dalyvauja kovoje už valdžią tam, kad patenkinti savo poreikius(asmens, grupės, visuom) ir tam, kad realizuoti programines nuostatas(valstybės, partijos, judėjimo). Pakeisti ar atsisakyti tų programinių nuostatų jie negali. Tokiu būdu poreikiai ir nuostatos yra p-kos subjektų veiklą skatinančios priežastys ir jos gludi p-nio proceso kilimo ir vystymosi ištakose. P-nio proceso vystymosi šaltiniai gali buti vidiniai ir išoriniai. Vidiniai vyst šaltiniai yra sąlygoti p-kos subjektu santykiu reglamento ir p-nes kulturos lygio.
Išoriniai šaltiniai yra išsidėstę už nagrinėjamo p-nio proceso ribų. Tačiau esantys šio p-nio proceso dalyvių poveikio sferoje. Prie išorinių p-nio proceso šaltinių priskiriami dvasiniai, materialiniai, o-ciniai, informaciniai ir kt. p-nės veiklos subjektų resursai. Jie nesprendžia klausimo būti ar nebūti p-niam procesui, vien dėl to, kad subjektai negali atsisakyti savo poreikių arba programinių nuostatų ir p-nis procesas egzistuos netgi esant nežymiems resursams. Jie daro poveikį tik p-nio proceso mastui . išorės šaltiniai įtakoja p-nio proceso režimą ir intencivumą, jo dalyvių hierarchizaciją, nes pagr pozicijas turės tie p-kos subjektai, kurie disponuos didesniais resursais. Tokiu būdu išor šaltiniai pasireiškia kaip objektyvus p-nio proceso pagrindas, kuris vertinamas kaip pradinės sąlygos, kaip prielaida egzistuoti tam ar kitam reiškiniui ar net reiškinių sistemai. Objektyvus p-nių procesu ir reiškinių pagrindas gali būti apibudintas, kaip visuomenės gyvybinės veiklos, esminių bruožų visuma, kuri sudaro visuomenės struktūrą. Esminių bruožų materializacija įgyvendinama struktūrinės p-kos forma. Struktūrinė p-ka tai priemonės ginant visuomenę ir valstybę nuo išorės ir vidaus agresijos, tai priemonės rūpinantis gyventojų sveikata ir demografinėmis problemomis, tai priemonės vystant mokslą, švietimą, kultūrą. Struktūrinė p-ka reiškia parengtą ir gerai funkcionuojančią operatyviniu ir strateginiu priemoniu sistemą, mobilizuojant materialinius ir dvasinius žm resursus. strukturine p-ka realizuojam, parengiam ir iškeliam bendrus tikslus, juos visapusiškai viešai apsvarstant ir sudarant palankias sąlygas, kad realizuoti numatytus pertvarkymus.
Optimalus struktūrinis p-kos variantas turi atitikti geriausio kelio pagrindinius bruožus. Taigi p-nio proceso objektyviu pagrindu yra išorės sąlygos t.y. laike ir erdvėje besivystantis atitinkamos visuomenės nacionaliniai, regioniniai, globaliniai, gyvybinės veiklos procesai ir struktūrinė p-ka, kuri realizuojama “geriausio kelio” paieškos pagrindu. Vidiniai p-nio proceso vystymosi šaltiniai formuojasi p-kos subjektų sąveikos rezultate ir gali būti nagrinėjami kaip šio proceso išsivystymo šaltiniai. Poreikių ir p-kos subjektų nuostatų nesutapimas veda prie to, kad atsiranda nesutarimai ir tai gimdo būtinybę parengti mechanizmą, kurio pagalba būtu pašalinti prieštaravimai arba sulętintas p-nis procesas. Prieštaravimų pašalinimo tarp p-kos subjektų mechanizmo pagerinimas, skatina p-nės sistemos sukūrimą. P-nė sistema tai orga-ta p-kos subjektų sąveika kuri veikia, reiškiasi vieningos visuomenės rėmuose ir prisilaiko vieningų suderintų taisyklių ir normų. P-nė sistema užtikrina p-nį vadovavimą ir valdymą savo kompetencijos ribose. P-nė sistema akumuliuoja p-kos subjektų interesus ir reikmes, sutvarko ir nustato jų prioritetus. formalizavimo keliu reguliuoja p-kos subjektų santykius. Vykdo tos visuomenės visas sistemas, bei sąveikauja su kitomis p-nėmis sistemomis, su įvairių p-nių sist subjektais. Gina visos sist ir jos elementų interesus.
Galima konstatuoti, kad visi p-nės sist elementai ir p-kos subjektai grupuojasi p-nio bendrumo rėmuose tam, kad patenkinti savo poreikius ir realizuoti programines nuostatas. Kiekvienam p-kos subjektui ginant savuosius interesus būtina įsitraukti į tarpusavio bendradarbiavimą su kitais p-niais subjek, pagal parengtas ir suderintas “žaidimo taisykles”. Kova už valdžią ir įtaką p-kos subjektus išskiria, tačiau visos pusės yra suinteresuotos prisitaikyti suderintų normų. Ir visi sutinka reikia žaisti pagal bendras taisykles. Bbendru požiuriu, konkuruojančių p-kos subjektų vienybė ir kova išeina net už sistemos ribų ir gali būti nagrinėjama kaip p-nio proceso ir kaip sistemos vienybė ir priešybė ir kova.
Abi kategorijos papildo viena kitą, tačiau pasireiškia kaip savarankiški p-kos elementai.
Prie p-nės s-mos o-nio elemento priskiriama valstybė, p-nės partijos, profsąjungos, kooperatyvai, jaunimo, moterų o-jos, susivienijimai. Visos šios o-jos sukuriamos tam kad išreikšti ir ginti p-nės s-mos rėmuose įvairiapusiškus socialinius interesus: klasinius, grupinius, nacionalinius, etninius, profesinius, moterų. Taigi institucijos sukuriamos tikslingai. Institucija (I-ja) yra socialinio veiksmo taisyklių visuma- tai santykinai ilgalaikių ir gavusių platų visuomenės pritarimą elgsenos taisyklių ir reikšmingų orientacijų visuma, turinti socialinio valdymo paskirtį. I-ja yra normų sistemos. Norma yra visuotinio elgesio reikalavimas įpareigojantis elgtis tam tikru būdu. Normų nesilaikymas grasina socialinėmis ar p-mis teisinėmis sankcijomis. Institucija nuo normų skiriasi savo sistematiškumu. P-nė institucija- tai kompleksas taisyklių, kurių laikomasi priimant ir įgyvendinant sprendimus. Taigi p-niai procesai vyksta institucijų sistemos rėmuose. P-nių institucijų veiksmingumas matuojamas interesų telkimo, orientacijų apskritai sujungimo potencialo, reagavimo į aplinkybių pasikeitimą, intensyvumo potencialų gebėjimo keisti elgesio būdą ar net kompetenciją potencialų tarp p-nių institucijų bendradarbiavimas; jų tarpusavio sąveika vyksta prisilaikant tam tikrų p-nių normų. Ypač reikšmingomis yra teisinės normos: konstitucija ir jų pagrindu parengti kiti šalies įstatymai ir norminiai aktai, už kurių nevykdymą valstybė gali taikyti sankcijas. Didelę reikšmę p-nei veiklai turi tos normos, kurias sukuria visuomeninės o-jos siekdamos reguliuoti santykius o-jos viduje ir tarp įvairių o-jų, tai visų pirma šių o-jų įstatai ar statutai. P-nis gyvenimas reguliuojamas ir prisilaikant etninių-moralinių normų. Didelę reikšmę p-niam sistemos funkcionavimui ir veiklai turi p-nė kultūra. Kokias funkcijas atlieka p-nė sistema-faktiškai vykdo 4 pagrindines funkcijas: 1)visuomenės tikslų ir uždavinių nustatymas; 2)resursų mobilizacija; 3)visų visuomenės elementų integracija; 4)legitimizacija t.y. būtina pasiekti, kad realus p-nis gyvenimas atitiktų oficialias p-nes ir teisines normas.
G. Almondas išskiria 3 p-nės sistemos funkcionavimo lygius: sistemos gebėjimų, jos vidinių procesų t.y. konversijos ir p-nės sistemos adaptacijos ir išlaikymo. P-nės sistemos gebėjimai nustatomi pagal tokius tipus: 1)ekstra aktyviniai p-nės sistemos gebėjimai; 2)paskirstymo gebėjimas- skirstyti materialines ir dvasines vertybes; 3)reagavimo gebėjimas-reaguoti į keliamus reikalavimus; 4)simbolinis gebėjimas užtikrinti p-nės sistemos legitimumą ir palaikymą.
9 BILIETAS
Politinių sistemų tipologija
šiandien akivaizdi p-nių sistemų įvairovė. P-nių sistemų aprašymas ir jų palyginimas remiasi l skirtingomis prieigomis (požiūriais). Požiūrį į pasaulį kaip į sistemą iškėlė 16a. Galilėjus. 20a. plačiai paplito teisinės p-nės sistemos prieigos, kurios šias sistemas tipologizuoja pagal formalius kriterijus; dažniausiai operuojama tokiomis p-nių sistemų rūšimis- modernioji ir tradicinė, demokratinė, autoritarinė ir totalitarinė. Vyksta nuolatinės diskusijos, ginčai dėl p-nės sistemos tipų bei dėl kriterijų skurstant. Tipologizavimo kriterijai gali būti įvairūs: normatyviniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai bei įvairios jų kombinacijos. Marksistinės pakraipos ir neo marksistinės pakraipos atstovai pagal klasinius kriterijus skirsto ir jų pagrindas formacijų pagrindas. Istorinės prieigos šalininkai išskiria tradicines, patriarchalines, mišrias, šiuolaikines p-nes sistemas. Geopolitinė prieiga išskiria salų ir kontinentalines p-nes sistemas. S. Chenktintonas remiasi linijomis tarp civilizacinių struktūrų ir skiria Vakarų, Konfucinę, Indijos, Islamo, Slavų-Provoslavų, Lotynų Amerikos ir Afrikos p-nes sistemas. G.Almondas rėmėsi kompleksų kriterijumi kur atsižvelgia ir į institucijų raidą, ir į kultūrą, todėl išskiria tokias p-nes sistemas: 1)anglo-amerikietišką; 2)europietiška-kontinentalinę; 3)iki industrinę arba iš dalies industrinę; 4)totalitarine. G. Almondas remdamasis piliečių dalyvavimo p-je masto kriterijuje išskiria 2 industrinės p-nės sistemos tipus: autoritarinis ir demokratinis. Autoritarinis- įvestas vienos aut-nės partijos kontroliavimas siekiant piliečius mobilizuoti bendrai veiklai. Demokratinį- užtikrina lyderiu, atstovaujančių įvairiems interesams, vadovavimo piliečiams konkurenciją.Pati D-ja kaip sąvoka gali buti aiškinama ivairiais aspektais: 1)kaip žmogaus ir piliečių visų laisvių ir teisių visuma; 2)kaip p-nis rėžimas (p-nė sistema) nusakantis esantį p-nį gyvenimą; 3)kaip partijų ir kitų visuomeninių o-jų vidaus gyvenimo norma; 4)kaip ideologija; 5)kaip universali p-nė vertybė; 6)kaip valstybei valdymo būdas.
Žymus mokslininkas R.Dahlis teigia, kad o-ja turi pasižymeti: 1)laisve kurti o-jas ir i jas istoti; 2)saviraiškos laisve; 3)balsavimo teise; 4)teise buti išrinktam i valstybines istaigas; 5)p-niu lyderiu teise konkuruoti del paramos ir rinkeju balsu; 6)alternatyviais informacijos šaltiniais; 7)laisvais lygiais ir teisingais rinkimais; 8)valstybes p-ką formuojančių institucijų priklausomybė nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitų pirmenybės teikimo būdų. APIBENDRINDAMI galime teigti, kad 1) p-nė sistema, tai kartu paėmus organiškoje vienybėje veikianti valstybės, jos įstaigų, p-nių partijų, visuomeninių o-jų, kurios sąlygoja visuomenės p-nį gyvenimą ir įgyvendina valstybinę valdžią, sistemą; 2)P-nė sistema- tai p-nių institucijų visuma, kurios rėmuose vyksta p-nis gyvenimas (p-nis procesas). P-nis procesas- tai nuosekli nenutrūkstama kaita, vyksmas p-je.
10 BILIETAS
Politinės sistemos stabilumo problema
Pagrindiniai formalūs p-nės sistemos stabilumo kriterijai yra šie: 1)vyriausybių stabilumas- kuo retesnė ministrų kaita, tuo valstybė stabilesnė; 2)p-nės sistemos siaurąja prasme arba valdžių atskyrimo stabilumas- teigiama, kad parlamentinės valstybės yra stabilesnės nei prezidentinės: jos tą parodė savo vystymosi raidoje; prezidentinėje respublikoje yra akivaizdus nestabilumo faktorius; Esant parlamentinei respublikai p-nė (vyriausybinė) krizė beveik niekada neperauga į p-nio rėžimo krizę; 3)konstitucinis stabilumas-kuo rečiau keičiama konstitucija, kuo ji tvirtesnė tuo stabilesnė valstybė. Plačiąja žodžio prasme ši kriteriju galima išpletoti i p-nio gyvenimo “žaidimo taisykliu” laikymąsi bei pastovumą, bei ju kaitą, tik kuo didesniu p-niu nutarimu pagrindu. 4)partinės sistemos stabilumas-čia svarbu nagrinėti partinės sistemos fragmentacijos bei polirizacijos laipsnį, p-nes partijas vertinant kaip santykinai nuo visuomenės nepriklausomas o-jas. Kuo mažesnė fragmentacija bei polirizacija tuo partinė sistema, o kartu ir p-nė sistema yra stabilesnė. Faktiškai yra 3 p-nės sistemos arba demokratijos nestabilumo kriterijai: 1) D-nių rinkimų atsisakymas, kai jų reikalauja konstitucija; 2)valdžios galių uzurpavimas; 3)priverstinis išrinktų prezidentų (vyriausybių) nuvertimas, o ne jų atsistatydinimas pagal konstituciją. Pusiau prezidentiniam p-iam rėžimui šie faktoriai kelia potencialų pavojų p-niam stabilumui: 1) pusiau prezidentizmas sukuria paskatų atsirasti tarp instituciniams konfliktams ir tik l kruopščiai parengta konstitucija gali jas sumažinti; 2)pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo susiformavusiu tradiciju, o ju stoka gali buti l. pavojinga; 3)D-jos stabilumui gali buti nepalankios,kai kurios prezidento institucijos ypatybes; 4)pusiau prezidentinio režimo stabilumas priklauso nuo konteksto (nuo partiju, partiniu sistemu,.). Tačiau su pusiau prezidentizmu susijusios institucinės taisyklės ne visada tarnauja palankaus konteksto sukūrimui.
11 BILIETAS
Šiuolaikinė valstybė, jos prognozė ir samprata
Valstybė tampa oficialiu visuomenės atstovu, jos vardu yra priimami visuomenei svarbūs sprendimai, ji garantuoja visuomenės politinį organizuotumą. Jungdama įvairias klases ir sluoksnius valstybė skirtingiems interesams sieki suteikti bendrą pobūdį.
Valstybė dalija gėrybes ir bausmes, kartais ji yra „mes“ kartais ji yra „jie“. Valstybė yra abstrakcija, tačiau jos vardu žmones sodinami i kalejimus, moka lengvatas ar kariniu užsakymus ir yra žudomi karuose Edelmanas.
Nyčė rašė, visų abejingiausia pabaisa valstybė, abejingai ji meluoja iš jos burnos sklinda ir šis melas aš valstybė esu tauta.
Ibin Harteinas suformulavo valstybės apibūdinimą – valstybė tai institucija užkertanti kelią bet kuriai neteisybei išskyrus tą, kurią ji pati vykdo. Yra organizaciniai valstybės apibrėžimai ir funkciniai. Pagal organizacinį apibrėžimą valstybė traktuojama kaip valdymo institucijų visuma. Valdymas – tai taisyklių nustatymo, vadovavimo, reguliavimo bei kontroliavimo procesas. Vakarų Europoje valdžia tapatinama su renkamais pareigūnais. Vienoks ar kitoks valdymas yra būdingas kiekvienos žmonių visuomenės bruožas, nes visiškai ir nereguliuojama visuomenė yra loginis prieštaravimas, tačiau valstybė pagal organizacinį apibūdinimą nėra būtina visuomenei. Buvo ir dar yra visuomenės be valstybių. Paprastai tų taisyklių priėmimas yra tradicinis ir religinis. šiuolaikinėje valstybėje yra labai specifinė valdymo atmaina ją apibūdina: 1).Valstybė yra atskira institucija arba institucinė visuma, kuri nuo likusios visuomenės taip diferencijuojama jog susiklosto apibrėžtos viešojo ir privataus gyvenimo sritis. 2).Valstybė yra suvereni arba aukščiausioji galia savo teritorijoje taigi pagal apibrėžimą ji yra visos teisės, privaloma ir prievarta sankcionuojamų taisyklių aukščiau šioji instancija, viešąją teisę kuria valstybes pareigunai ir palaiko formalius prievartos monopolius. 3).Valstybės suvereniai galiai tam tikroje teritorijoje yra pavaldūs visi individai net ir tie kurie formaliai atlieka valdymo funkciją, tad suverenumas netapatinamas su personalu tam tikru metu valstybėje atliekančių tam tikrą funkciją. 4).Paprastai šiuolaikinės valstybės personalas vadovaujasi biurokratinio valdymo principu. 5).Valstybė ir jai pavaldžių gyventojų yra pajėgi išgauti mokesčius savo veiklai finansuoti.
Savotiškos abstrakcijos vienodai netaikytinos, tačiau jos atspindi tuos bruožus, kuriuos politologu nuomone atskiria šiuolaikinę valstybę nuo ankstesniu. Organizuotas valstybes apibrežimas nieko nesako apie valstybes demokratiškumą, išskyrus nebent formalu reikalavimą, kad valstybes suverenumas turi galioti visiems vienokai. Lieka atviras klausimas Ar valstybe turi buti traktuojama kaip savarankiškai veikiantis politikos subjektas arba kaip individu valstybes organizacijos vaidmenu veiklos rezultatas, ar biurokratine valdžia kur yra galingas vykdomasis aparatas ir kur jai suteikiamas ypatingas teisinis statusas iki nesuvalstybintu visuomeniu kur šie bruožai yra labai neryškus. Organizacinis apibrežimas iškelia tki klausimą – Ar visuomenes nariai savo valstybę laiko teisetą?
Valstybės funkcinis apibrėžimas gali būti dviejų atmainų: 1.Exante (nuo pradžiu) valstybe traktuojama kaip visuma instituciju kurios atlieka specialias užduotis ir padeda pasiekti specialiu tikslu. Šis apibrežimas aiškiai skiriasi nuo organizacinio, nes valstybe šiuo atveju gali buti empiriškai tapatinama su ivairiomis institucijomis, kurios šiaip jau nera laikomos viešosios srities dalimi. 2.Expost (vėliau) – valstybę identifikuoja pagal jos padarinius pvz: pagal tai ar ji geba palaikyti valstybės tvarką. Valstybė tapatinama su tomis institucijomis ar elgesio tipais kurie veikia stabilizuojamai. Toks apibrėžimas išplečia valstybės sąvokos tyrimo ribas, pvz: jeigu tariame, kad pagrindinė valstybės funkcija užtikrinti visuomenės darną ir manome jog tokia darna užtikriną šeimos instituciją tai gali tekti pripažinti, jog šeima kaip institucija yra valstybės dalis. Abi funkcinio apibrėžimo atmainos valstybę traktuoja kaip savarankiškai veikiantį subjektą ir atlieka valstybės kaip individų veiklos darinio interpretaciją. Funkcinia

Leave a Comment