Apmokęstinimo menas

1383 0

T U R I N Y S

Įvadas ....................... 2

I. Mokesčiai ..................... 3

1. Kas yra mokesčiai? ............... 3

2. Apmokestinimo motyvai ............. 5

3. Apmokestinimo riba ............... 7

II. Mokesčių rūšys ................... 8

1. Tiesioginiai mokesčiai ............... 10

2. Netiesioginiai mokesčiai ............. 13

III. Lietuvos mokesčių sistema .............. 16

1. Mokesčių politika Lietuvoje ............. 16

2. Mokesčių administravimas ............ 19

3. Mokesčiai ................... 20

Išvados ...................... 25

Literatūros sąrašas ................ 27

Į V A D A S

Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad

pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau.

ŽANAS BATISTAS KOLBERTAS,

XVIII a. prancūzų valstybės veikėjas.

Ne tiek gausu yra ekonomikos temų, kurios sukeltų taip daug prieštaravimų, kaip mokesčiai. Nors dauguma sutinka, kad jokia šiuolaikinė valstybė negali išsiversti be mokesčių, taačiau mokesčius labiau linkstama kritikuoti negu girti. Bet jau prieš daugelį metų (1789 m.) JAV valstybės veikėjas Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) yra sakęs: “Šiame pasaulyje nieko nėra tikra, išskyrus mirtį ir mokesčius”, jie yra tvirta realybė, ir dėl to mes turime šį bei tą apie juos sužinoti.

Kalbant apie mokesčius, svarbiausias vaidmuo tenka valstybei. Valstybė – valdanti jėga, kuri palaiko visuomenėje teisėtumą, tvarką, gindama žmones nuo smurto ir plėšikavimo, garantuodama tarpusavio sutarčių vykdymą ir saugodama juos nuo skurdo. Ji veikdama per parlamentą ar kitokį vaaldymo organą, šiuolaikinėje visuomenėje atlieka daug svarbių funkcijų.

Valstybės funkcijos išsivystė iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių naudojamų prekybai ir ūkininkavimo santykiams tvarkyti ir kovoti su skurdu ir nelaimėmis. Valstybė ėmė teikti socialines paslaugas, tokias kaip nemokamas švietimas, ne

emokamos medicinos paslaugos, subsidijos gyvenamųjų namų statybai ir parama bedarbiams. Šiuolaikinėje visuomenėje valstybė atlieka vis įvairiasnes funkcijas, kurios stipriai paveikia jos piliečių kasdienybę.

Dabar jau visi pripažįsta, kad teikiant šias viešąsias paslaugas, valstybės įsikišimas būtinas, nors nesutariama, kokio lygio tas įsikišimas turėtų būti. Vieni mano, kad šiuolaikinė valstybė nuveikusi daugiau negu derėtų, tuo tarpu kiti yra lygiai tiek pat tikri, kad ji galėtų padaryti gerokai daugiau padėdama savo piliečiams.

Akivaizdi valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlos negalima laukti iš privačių įmonių. Tai ypač reikia pasakyti apie apsaugą nuo užsienio užpuolimo, įskaitant armijos, jūrų laivyno, oro pajėgų išlaikymą, civilinės gynybos organizavimą ir slaptųjų tarnybų veiklą.

Visoms šioms negamybinėms funkcijoms atlikti reikia daug išlaidų. Metai iš metų valstybė turi išleisti dideles suumas gynybai ir valstybės valdymo aparatui išlaikyti, atsargoms sudaryti ir įvairių rūšių medžiagoms pirkti, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas.

Mūsų dienomis valstybė bando, bet retai sėkmingai, viską apmokėti be skolinimosi. Ji stengiasi priartinti savo išlaidas prie pajamų, kurių daugiausia ji gauna imdama mokesčius iš žmonių.

I. MOKESČIAI

1. Kas yra mokesčiai?

M o k e s č i a i – tai įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą; tai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui nėra atlyginama.

Tai tik vienas iš mo

okesčių apibrėžimų. Į klausimą “kas yra mokesčiai”, galima atsakyti labai įvairiai. Įvairiose literatūros šaltiniuose galima rasti labai skirtingų mokesčių apibrėžimų. Pavyzdžiui:

“Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, vienas iš materialinių jos egzistavimo pagrindų.”

“Mokesčiai – yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui nėra atlyginama.”

“Mokesčiai – yra valstybės įmami juridinių ir fizinių asmenų privalomieji mokėjimai.”

Šie apibrėžimai yra skirtingi, tačiau visi jie yra teisingi, tik parašyti skirtingais aspektais. Visi mokesčiai yra jungiami į mokesčių sistemas.

Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato valdžia ir ima vykdomieji organai, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai.

Mokesčių sistema apima įvairias mokesčių rūšis. Jie klasifikuojami pagal įvairius požymius.

Mokesčiai nėra baudos, skiriamos už šalies įstatymų pažeidimus, juos taip pat reikia skirti nuo pajamų, kurias valstybė gauna iš kokios nors ūkinės veiklos ar už specialias paslaugas, teikiamas asmenims, pavyzdžiui, vyriausybės pajamos iš Valstybės pašto. Kitaip tariant, mokesčiai yra suprantami kaip valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei nebiudžetinius fondus. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai. Jų socialinis-ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose, kurių svarbiausios yra dvi: fiskalinė ir reguliavimo.

Didelės įvairovės negamybinėms funkcijoms vykdyti valstybei reikia labai daug kasmetinių išlaidų. Reikia palaikyti vidaus tvarką, apsisaugoti nu

uop priešų, plėtoti švietimą, kultūrą, mokslą, sveikatos apsaugą, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas, paimtas atlyginti ypatingoms išlaidoms, kurių nepakako valstybės pajamų bei įplaukų ir kt. Visiems šiems tikslams kasmet valstybė turi išleisti didžiules pinigų sumas. Mūsų dienomis valstybė bando, bet labai retai sėkmingai, viską apmokėti be skolinimosi. Ji stengiasi priartinti savo išlaidas prie pajamų, kurių daugiausia gauna imdama mokesčius iš žmonių, gyvenančių jos teritorijoje. Taigi valstybei reikia didelių finansinių išteklių, kurių pagrindinis formavimo šaltinis yra mokesčiai. Vadinasi mokesčiai – valstybės ekonominio gyvenimo pagrindas.

Mokesčių atsiradimas turi savo istoriją. Jie tapo aktualūs jau XV-XVI a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai.

Nuo XIX a. antros pusės pasikeitė mokesčių sąvokos traktavimas, pavyzdžiui, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, ekonominę ir socialinę veiklą.

Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis, o kartu kaip galinga ekonominė priemonė valstybės rabkose. Priimami mokesčių įstatymai, per juos vyksdomas šalies ekonominis reguliavimas.

Įstatyminiais aktais nustatytų mokesčių rūšių visuma sudaro valstybės m o k e s č i ų s i s t e m ą.

A p m o k e s t i n i m a s – tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir

r įmonių (firmų) pajamų ir išlaidų.

Pajamų mokestis apima asmeninių pajamų ir bendrovių pajamų mokestį; išlaidų mokesčiai apima pridedamosios vertės mokestį ir akcizą. Apmokestinimas yra lėšų išėmimas iš nacionalinių pajamų apyvartos. Mokesčiai naudojami vyriausybinėms išlaidoms ir, kaip finansų politikos primonė, reguliauoja visų šalies ūkio išlaidų (bendrosios paklausos) lygį.

Pagrindinis apmokestinimo tikslas yra padidinti valstybės pajamų, t.y. gauti daugiau “pūkų”, nesukeliant garsaus “gagenimo”.

Rinkdama mokesčius, vyriausybė veikia tuos, kas gauna visuomenės produktą. Mokėdami mokesčius, jūs netenkate dalies pinigų. Tada mažiau galite nusipirkti prekių ir paslaugų. Nors pagrindinis mokesčių tikslas – apmokėti vyriausybės valdymo išlaidas, tačiau jie naudojami ir kitur.

Mokesčiai taip veikia tai, ką gaminame, be to, mokesčiai imami tam tikroms ūkio šakoms apsaugoti. Pavyzdžiui, benzino valstybiniai mokesčiai Europoje yra kur kas didesni negu JAV. Tai viena iš priežasčių, sąlygojančių automobilių galingumą ir gabaritus, o kartu ir padeda apginti kai kurių Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojus ir perdirbėjus, nes dėl mokesčių importuojamųjų produktų kaina tapo didesnė.Mokesčių sistema gali daryti įtaką ir prekių gaminimui, be to, jie pasitelkiami tam tikrai veiklai skatinti. Pavyzdžiui, keisdama (mažindama) mokesčių įstatymus, vyriausybė gali paskatinti verslininkus labiau mechanizuoti gamybą ir didinti darbo našumą, perkant ir įdiegiant nają techniką bei technologijas.

Mokesčiai taip pat padeda apsaugoti rinką nuo kai kurių prekių, kurias vyriausybė laiko žalingomis. Pavyzdžiui, apmokestinant už cigaretes ir svaigalus vadinamaisiais “nuodėmių mokesčiais”, vienukart siekiama ir surinkti lėšų, ir sumžinti šių produktų vartojimą bei atpratinti žmones nuo rūkymo ir gėrimo, nes tai žalinga sveikatai.

Vyriausybė gali pasinaudoti savąja apmokestinimo galia ekonominės veiklos aktyvumui reguliuoti. Prisiminus apie uždarąją apytaką, kad ekonomikos lygis yra tiesiogiai susijęs su vartotojų ir gamintojų išlaidomis, galima teigti, kad didindama arba mažindama mokesčius, vyriausybė tiesiogiai paveikia išlaigoms liekančių pinigų kiekį.

Kiekviena mokesčių sistema yra tam tikras valstybės raidos rezultatas. Nors visose mokesčių sistemose egzistuoja daug specifinių tik tam tikrai ūkio šakai elementų, tačiau pagrindiniai apmokestinimo principai yra labai panašūs.

A p m o k e s t i n i m o p r i n c i p a i – tai skirtingų apmokestinimo metodų panaudojimo logini pagrindas.

2. Apmokestinimo motyvai.

Mokesčių politika labai glaudžiai susijusi su valstybė biudžetu ir socialine politika. Todėl rengiant mokesčių sistemą, reikia atsižvelgti į keletą apmokestinimo motyvų. Keturi svarbiausius aptarsime smulkiau:

1. Neutralumas. Daugeliu atžvilgiu laisvosios rinkos sistema veikia nepriekaičtingai, ir Adamo Smito “nematomoji ranka” užtikrina vartotojams prekių ir paslaugų gausumą. Vadinasi, mokesčių sistema turėtų būti neutrali. Kitaip sakant, kad ji kuo mažiau trukdytų rinkos jėgoms. Vaizdumo dėlei panagrinėsime tokį pavyzdį: parduodami tamsūs, juodi baldai apmokestinami 20 procš, tuo tarpu žviesiai žali baldai neapmokestinami. Tokia mokesčių rinkimo tvarka nėra bešališka dviejų spalvų baldų atžvilgiu. Žmonės būtų skatinami pirkti žviesiai žalius baldus, o juodi išnyktų iš rinkos. Taigi tokie mokesčiai sąlygotų nepagrįstus pokyčius rinkoje, neturėtų jokios prasmės. Kad ir koks banalus šis pavyzdys, gyvenime mokesčiai neretai turi trikdantį poveikį, nes jie iš tikrųjų sąlygoja tam tikras deformacijas.

M o k e s č i ų n e u t r a l u m a s – tai situacija, kai mokesčiai neveikia santykinių kainų ir todėl kuo mažiau trikdo rinkos jėgas; tai situacija, kai nesusidaro papildomos mokesčių naštos.

Dideli mokesčiai dažnai sukelia norą jų išvengti.

M o k e s č i ų v e n g i m a s – tai kokios nors mokesčių mokėtojų pastangos išvengti mokesčių visokiomis neteisėtomis priemonėmis.

Kol bus renkami mokesčiai, tol sunkiai į manomas apmokestinimo neutralumas. Todėl nustatant mokesčių tvarką, reikia siekti jų bešališkumo, be to, mokesčiai turi kuo mažiau trukdyti rinkos veiksmą.

2. Neutralumo ignoravimas: tikslingas poveikis, siekiant tam tikrų socialinių tikslų, t.y. kai mokesčiai užkerta kelią visuomenės požiūriu nepageidaujantiems veiksmams. Neutralumo principas neturėtų būti absoliutus, nes kartai laisvosios rinkos veikimą reikia suvaržyti. Tuomet įvyksta neutralumo principo modifikacijos.

3. Teisingumas. Dauguma žmonių sutinka, jog tam tikri mokesčiai yra būtini, tačiau nemaža prieštaravimų sukelia klausimai, kokie ir kokio dydžio tie mokesčiai turi būti. Lyginant vienų ir kitų mokesčių privalumus, būtina atkreipti dėmesį į tokius klausimus: kas turi mokėti mokesčius? kokie yra mokesčių tipai? ir kas iš tikrųjų tuos mokesčius mokės?

Apmokestinimas reiškia prievartą. Prireikus mokesčiai gali būti renkami naudojant ir prievartą (jėgą) Todėl labai svarbus mokesčių teisingumo aspektas, kuris suprantamas kaip horizontalus ir vertikalus teisingumas bei apmokestinimo naudingumas.

H o r i z o n t a l u s m o k e s č i ų t e i s i n g u m a s – tai apmokestinimo kriterijus, grindžiamas tuo, kad mokesčių subjektai, funkcionuojantys vienodomis ekonominėmis sąlygomis, turi būti apmokestinami vienodai.

V e r t i k a l u s i s m o k e s č i ų t e i s i n g u m a s – tai apmokestinimo kriterijus, grindžiamas tuo, kad mokesčių subjektai, funkcionuojantys skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, turi būti apmokestinami skirtingai, atsižvelgiant į visuomenės nuostatas.

Taigi nustatant mokesčių teisingumą, reikia vadovautis dviem pagrindiniais principais: gaunamos naudos ir gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius (arba dar vadinamu mokumo) principais.

M o k e s č i ų n a u d i n g u m a s – tai mokesčių sistemos teikiama galimybė iš surinktų mokesčių finansuoti visuomeninių paslaugų bei prekių gamybą.

M o k u m o p r i n c i p a s – tai teorija, teigianti, kad mokesčiai turi būti nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į tai, kas gali juos sumokėti, o tik vėliau – kam šie mokesčiai duos naudos.

4. Paprastumas ir aiškumas. Kiekvienas asmuo, pildydamas pajamų mokesčio formuliarą, gerai supranta, kaip svarbu, kad mokesčių sistema būtų paprasta ir aiški.Žinoma, gyvenant sudėtingame pasaulyje, ir mokesčių sistema turi atspindėti šį sudėtingumą. Po dešimtmečiais vykusių koregavimų įvairių pasaulio šalių pajamų mokesčių sistemos yra gana sudėtingos ir painios. Lietuva pereinamuoju laikotarpiu iš vienos ekonominės sistemos į kitą, sukūrė ir nuolatos tebetobulina savo mokesčių sistemą, kuriai būdingas painumas ir sudėtingumas. Net tokioje išsivysčiusioje laisvosios rinkos šalyje kaip JAV pajamų mokesčių kodekso sudėtingumas ir painumas neleidžia pačiai Valstybinių mokesčių inspekcijai (IRS) atsakyti teisingai net į trečdalį žmonių klausimų dėl mokesčių mokėjimo. Buvęs IRS vadovas Donaldas Aleksanderas, savarankiškai sudarinėjęs savo pajamų ataskaitą, yra sakęs, kad “visi ruošiantys ir įgyvendinantys įstatymus turi asmeniškai patirti jų sunkumu, ir tik tada deramai įvertins savo veiklos rezultatus”. Ši nuomonė tiktų ir Lietuvos mokesčių įstatymo kūrėjams.

Apibendrinant galime teigti, kad mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais pagrindiniais principais:

a) neutralumas – tai pagrindinis tikslas;

b) tikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius, tokius kaip aplinkos teršimas;

c) paprastumas ir aiškumas;

d) teisingumas, pagrįstas arba nauda, arba mokos pajėgumu.

Nustatant mokesčius, atsižvelgiama į šiuos tris pagrindinius akcentus:

Kas turi mokėti?

Kokių tipų mokesčiai bus nustatyti?

Kas iš tikrųjų tuos mokesčius mokės?

3. Apmokestinimo riba.

Formuojant mokesčių sistemas, svarbu apmokestinimo ribos klausimas. Visame pasaulyje mokesčių mokėtojai skundžiasi, kad jie moka per daug. Apibendrintai mokesčio dydžiui apibūdinti dažniausiai naudojamas rodiklis – mokestinių įplaukų ir bendro nacionalinio produkto (BNP) santykis procentais. Mokestinės įplaukos, procentais nuo BNP, Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (EBVO) šalyse vidutiniškai sudaro 38.4 (1988m.), Švedijoje 57 (1990m.), Norvegijoje 45 (1989m.),Prancūzijoje 44 (1990m.), Italijoje 39 (1990m.), Vokietijoje 38 (1990m.), Japonijoje 31 (1990m.).

Praeityje, kai kurie ekonomikos šalių tyrinėtojai teigė, kad įprastinėmis sąlygomis (ne karo metais, kai nėra ypatingų aplinkybių) egzistuoja teorinė apmokestinimo riba, kurią peržengti ekonominio skatinimo ir augimo požiūriu nepageidautina. Vienas iš tokių tyrinėtojų Kolin Klark suformulavo hipotezę, jog ta absoliuti riba yra , kai mokestinių įplaukų ir BMP santykį sudaro 25%, ir kad bet kuri demokratinė šalis peržengus šią ribą veikiausiai turės tam tikrų nuostolių.

Tvirtinimas, kad egzistuoja apmokestinimo riba yra teisingas tik vienu aspektu – kai buvo minėta, kad dideli mokesčiai trukdo augti gamybai ir sąlygoja mokesčių mokėjimo vengimą. Tačiau daugeliu kitų aspektų minėtas teiginys klaidingas. Pirmiausia, svarbu įvertinti, kam naudojami surinkti mokesčiai, ar daug jų skiriama sveikatos apsaugai, švietimui ir pan. Antra, svarbu išsiaiškinti kokios konkrečios priežastys lemia didelį mokestinių įplaukų procentą nuo BMP – per nelyg aukšti mokesčių tarifai ar mokesčių bazės išplėtimas, o gal tai lengvai pasiekimu objektų apmokestinimų rezultatas (Pavyzdžiui: žaliavų eksporto).

Išsivysčiusių šalių mokesčių sistemos yra nuolat tobulinamos. Pagrindinis prieštaravimas, tobulinant mokesčių sistemas, yra tarp poreikio didinti mokestines įplaukas ir to didinimo galimybių. Nuolat ieškoma būdų ne tik kaip padaryti apmokestinimą teisingu, kaip padidinti mokesčių ekonominį efektyvumą, bet ir kaip mažinti valstybės išlaidas.

Mokesčių sistemų tobulinimui, jų reformoms dažniausiai būdinga:

1. Mokesčių bazės išplėtimas. Tai pasakytina ir apie asmeninių pajamų mokestį. Išryškėjo tendencija į pajamų mokesčių bazę įtraukti nedarbo pašalpas, išmokas ligos atveju ir pan.

2. Apmokestinimo lygio mažinimas, mažinant apmokestinimo progresyvumą ir viršutinius mokesčių tarifų dydžius.

3. Pajamų, gaunamų iš įvairių šaltinių, apmokestinimo lygio suvienodijimas.

4. Mokesčių sistemų supaprastinimas, atsisakant kai kurių apmokestinimo lengvatų (tai, beje, dažniausiai prisideda prie mokesčio bazės išplėtimo).

5. Kompanijų išmokamų ir akcininkų gaunamų dividendų dvigubo apmokestinimo mažinimas.

6. Pridėtosios vertės mokesčio, kaip pagrindinės vartojimo mokesčių formos, įdiegimas arba jo vaidmens didinimas.

7. Atsižvelgimas į infliacijos faktorių. Šalys, kurioms būdinga infliacija, įgyvendina priemones, kad apmokestinant pajamas neutralizuojama jos įtaka, kad galiojantys progresinio tarifo dydžiai būtų taikomi pastovios realių (o nenominalių) pajamų sumos.

II. MOKESČIŲ RŪŠYS

Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo yra tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui; tai yra tiesioginė apmokestinimo forma. Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai prekėms ir paslaugoms, sumokami per prekės kainas arba įtraukus į tarifus. Savininkas, jas realizuodamas, gauna mokestines sumas, kurias perveda valstybei. Tai yra netiesioginė apmokestinimo forma.

Tiesioginiai mokesčiai dar skiriami į realinius (žemės, verslo ir kt.) ir asmeninius (gyventojų pajamų, turto mokestis ir kt.).

Netiesioginiai mokesčiai yra šie: akcizai – individualūs, kai nustatomi konkrečioms prekėms ir universlūs, kai nustatomi daugeliui prekių (apyvartos mok., PVM); fiskaliniai monopoliniai mokesčiai (druskai, tabakui, degtinei, spiritui ir kt.); muitų rinkliavos, kurios skirstomos į eksporto, tranzito, importo ir pagal tikslą į fiskalines, protekcines ir kt.

Priklausomai nuo organo, kuris ima mokesčius ir juos tvarko yra valstybiniai ir vietiniai mokesčiai. Valstybinius mokesčius ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais ir nukreipia juos į valstybės biudžetą. Vietinius mokesčius ima vietos valdymo organai ir nukreipia juos į vietos biudžetą. Mokesčių turinį nusako jo elementai. Kiekvienas mokestis turi šiuos elementus: subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, mokesčio tarifą, mokesčio sumą ir mokesčio lengvatas.

Mokesčio subjektas arba mokesčio mokėtojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį.

Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto. Pvz.: žemės mokestis, pajamų mokestis.

Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis.

Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (valstybės piniginis vienetas, žemės mok. – hektaras, aras).

Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Procentais išreikštas yra vadinama kvota.

Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą.

Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio.

Mokesčio bazė – tai individualaus asmens ar įmonės pajamų suma, kuri lieka įvertinus patirtas sąnaudas pagal mokesčius reglamentuojančius įstatymus ir kuria remiantis nustatomas mokestis.

Išsivysčiusių šalių mokesčio praktikoje yra taikomi trys mokesčio ėmimo būdai:

1) kadastrinis – tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato objekto pajamingumą .

2) mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui.

3) mokesčio paėmimo, po to kai savininkas gaus pajamas (pagal deklaraciją).

1. Tiesioginiai mokesčiai.

Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, imami valstybės betarpiškai iš mokesčių mokėtojų pajamų ar turto, t.y. tiesioginis mokestis imamas tiesiai iš asmens, kuriam jis nustatomas.

Tiesioginių mokesčių objektu yra mokėtojo pajamos (darbo užmokestis, pelnas, procentai ir kt.) ir turto vertė (žemės, namų, vertybinių popierių ir kt.).

Tiesioginiai mokesčiai yra skirstomi į realinius ir asmeninius.

Realiniai mokesčiai imami už atskiras turto rūšis, remiantis kadastru, kuris atsižvelgia į vidutinį, o ne į tikrą mokėtojo pajamingumą. Čia priklauso mokesčiai: žemės, namų, verslo, už vertybinius popierius.

Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčiai už fizinių ir juridinių asmenų pajamas ar turtą. Jie imami prie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją. Čia apmokestinimo objektas (pajamos, turtas) apskaitomas individualiai kiekvieno mokėtojo, atsižvelgiama į jo finansinę būklę (šeimos dydis, įsiskolinimas ir kt.).

Priklausomai nuo apmokestinimo objektų yra tokios asmeninių mokesčių rūšys:

pajamų, pajamų už piniginius kapitalus, kapitalo padidėjimą, korporacijų pelno, pajamų iš naftos gavybos, viršpelnio, palikimo ar dovanojimo, turto pagalvės.

Asmeninis pajamų mokestis. Šis mokestis išsivysčiusiose šalyse sudaro 10-15% nuo BNP ir apie 30% bendros mokestinių įplaukų sumos. Tai vienas iš sudėtingiausių ir imliausių darbui mokesčių.

Į apmokestinamąsias pajamas paprastai įtraukiamos tokios pajamos: darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pajamos iš verslo įmonių, pajamos iš savarankiškos veiklos, pensijos, dividendai, palūkanos, renta, rojalti (pajamos, gautos už suteiktą teisę pasinaudoti patentu, autorinėmis teisėmis, nuosavybe) ir kt.

Individualių asmenų, šeimų arba keletos savininkų sukurtų pilnos (neribotos) turtinės atsakomybės įmonių pajamos apmokestinamos po pasidalijimo tarp šių įmonių savininkų. Gaunamų dividendų įtraukimas į apmokestinamąsias pajamas paprastai susietos su akcinių įmonių pelno skirto dividendams išmokėti, apmokestinamo tvarka.

Daugelio šalių praktikoje, įtraukiant įvairių pajamų rūšis į apmokestinamąsias pajamas, yra ir nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, pensijos apmokestinamos visose EBVO šalyse, išskyrus Turkiją. Nedarbo pašalpos daugumoje šalių apmokestinamos, tačiau Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Turkijoje jos neapmokestinamos. Palūkanos už vertybinius popierius į apmokestinamąsias pajamas neįtraukiamos Austrijoje, Suomijoje, Turkijoje. Kai kuriose šalyse siekiant skatinti taupymą, neapmokestinamos palūkanos už indėlius bankuose.

Paprastai mokestis yra imamas už pajamas, gautas per kalendorinius arba finansinius metus. Metų bėgyje mokestis yra imamas nuo faktinių pajamų arba remiantis laukiamomis pajamomis, nustatytomis pagal praėjusių metų pajamas arba derinant abu šiuos būdus.

Apmokestinimo vienetas priklauso nuo to, koks pasirenkamas apmokestinimo principas – individualių ar šeimos (paprastai sutuoktinių) pajamų. Kai kuriose šalyse abu šie pricipai kombinuojami.

Pajamų mokesčiai imami apmokestinant įvairių rūšių pajamas skirtingais tarifais arba apmokestinant bedras visų šaltinių pajamas vienu tarifu.

Mokesčio bazės apimtis priklauso ne tik nuo to, kokios pajamos į ją įtraukiamos, bet ir nuo to, kokios įstatymuose numatytos mokesčio bazę mažinančios lengvatos (nuolaidos). Pirmiausia atsižvelgiama į būtinybę apmokestinti tam tikros pajamų sumos, paprastai užtikrinančios pragyvenimo minimumą. Tuo tikslu mokesčių mokėtojams neapmokestinamas minimumas, nuolaidos vaikams ir pan. Minėtos lengvatos numatomos fiksuotomis absoliučiomis sumomis arba (rečiau) procentais nuo pajamų.

Be minėtų lengvatų, numatomos ir tokios mokesčio bazę mažinančios lengvatos, kurių dydis priklauso nuo faktinės mokėtojo padarytų išlaidų sumos. Kai kuriose šalyse nustatant apmokestinamąsias pajamas, priklausomai nuo vykdomosios mokesčių politikos, iš įstatymais numatytų apmokestinti pajamų leidžiama atimti (pilnai arba su tam tikrais apribojimais) vienokias ar kitokias mokėtojo išlaidas, tokias kaip įmokos socialiniam draudimui, sumokėti procentai už įvairios paskirties kreditus, įmokos profsąjungoms, mokami alimentai ir kt.

Kai kuriose šalyse apmokestinimo lengvatos teikiamos dar viena forma, vadinama nulinio tarifo dydžio taikymu. Jo esmė – neapmokestinamos mažos pajamos. Įvairios apmokestinimo lengvatos taikomos fermeriams, žvejams, smulkiems prekybininkams. Daugumoje šalių pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, imamas prie pajamų šaltinio, t.y. išskaitomas darbdavio. Mokestis nuo pajamų iš kitų šaltinių paprastai mokamas pagal deklaraciją. Jei mokėtojas vėluoja pateikti pajamų deklaraciją arba joje pateikia neteisingą informaciją apie gautas pajamas, paprastai imamos nemažos baudos, o net kai kuriose šalyse jis netenka teisės į įvairias apmokestinimo lengvatas.

Korporacijų pelno mokestis – tai juridinių asmenų pajamų mokestis imamas pagal mokestinę deklaraciją. Kompanijų pelną apmokestina tiek centrinė vyriausybė, tiek vietos valdžia. Tarifai dažniau yra procentiniai nei progresyvūs: apmokestinamas taip vadinamas apmokestinamąsis pelnas. Jis prilygsta bendram pelnui, sumažintam leistų išskaitymų ir mokesčių lengvatų suma. Čia priklauso gamybos, komercinės ir transporto išlaidos, išlaidos socialinei veiklai, nuostoliai, procentai už išsiskolinimą, reklamos išlaidos, amortizacijos lygis ir pan.

Korporacijų mokesčiu apmokestinamos ribotos turtinės atsakomybės įmonės laikomos juridiniais asmenimis. Nuo korporacijų mokesčio atleidžiami juridiniai asmenys, kurių veikla neorientuota į pelno gavimą. Korporacijos mokesčio objektas – visos korporacijos pajamų rūšys.

Juridiniu asmenų apmokestinimu (centrinės vyriausybės lygiu) sistema priklauso nuo to, kaip sprendžiamas dividendų apmokestinimo, jų dvigubo apmokestinimo mažinimo klausimas. Šiuo požiūriu apmokestinimo sistemos skiriamos į tokias:

1. Klasikinė sistema, numatanti dvigubą dividendų apmokestinimą. Korporacijų pelnas, skirtas dividendams išmokėti, apmokestinamas du kartus – korporacijų lygiu ir akcininkų lygiu. Ši sistema veikia JAV, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, Belgijoje.

2. Dvigubo apmokestinimo sumažinimas korporacijos lygiu: pelnas, skirtas dividendams išmokėti, apmokestinamas žemesniu tarifo dydžiu nei kita pelno dalis arba dalis pelno, skirto dividendams išmokėti, atleidžiama nuo apmokestinimo (Švedija, Ispanija, Islandija).

3. Dvigubo apmokestinimo sumažinimas akcininku lygiu. Skiriami du būdai. Vienas jų – mokestinis kreditas, kai apmokestinant akcininkus numatomas dalinis mokesčio, sumokėto korporacijų už pelną, skirtą dividendams išmokėti, užskaitymas. Kartais mokestinio kredito suma viršija asmeninį pajamų mokestį. Tokiu atveju mokesčių tarnybos skirtumą gražina mokėtojui. Šią sistemą naudoja Prancūzija, Airija, Anglija. Kitas būdas – dalinis dividendų atleidimas nuo mokesčio (dažniausiai tik šalies akcininkams ir nepriklausomai nuo to, ar buvo išskaičiuotas korporacijų mokestis ar ne). Ši sistema veikia Austrijoje, Kanadoje ir Danijoje ir kt.

4. Dvigubo apmokestinimo pašalinimas: korporacijų lygiu, kai pelnui, skirtam dividendams išmokėti, taikomas nulinis tarifo dydis, ir akcininkų lygiu, kai suteikiamas mokestinis kreditas, numatantis pilną mokesčio, sumokėto korporacijos lygiu, užskaitymą apmokestinant akcininkus.

Nustatant korporacijų mokesčių bazę, atsižvelgiama į sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertę, išlaidas darbo užmokesčiui, procentus už kreditus, amortazacijos išlaidas ir kai kurias kitas išlaidas. Mokesčio bazės dydis labai priklauso nuo numatytų lengvatų investicijoms į pagrindinį kapitalą. Dažnai taikomi pagreitintos amortizacijos metodai, leidžiama mokesčio bazę mažinti kapitalo investicijų į naujus aktyvus suma.

Daugumoje šalių nustatant korporacijų mokesčių bazę, leidžiama korporacijos nuostolius padengti jos praėjusių metų arba vėlesnių, arba paprastai penkerių metų pelnu. Tai mažina mokesčio bazę ir patį mokestį. Šis metodas taikomas ir naujiems kapitaliniams įdėjimams skatinti.

Korporacijų mokestį moka tiek firmos, neįeinančios į susivienijimus, tiek juos ir sudarančios. Apmokestinimo požiūriu svarbu, ar susivienijimui leidžiama atsižvelgti į savo filialų rezultatus – pelną ar nuostolį, t.y. juos konsoliduoti. Kai susivienijime yra ir pelningu, ir nuostolingų įmonių, susivienijimo mokesčio bazė bus mažesnė negu ta , kuri būtų esant atskiram susivienijimo filialo apmokestinimui. Nustatant korporacijų mokesčio bazę leidžiama atimti atsiskaitymus įvairių rezultatų ir fondų kūrimui, net tokių, kurie numato tikimybinį pobūdį turinčias išlaidas (būsimiems galimiems nuostoliams, skoloms padengti ir pan.). Priskaičiuojama apie 15-25 tokių išskaitymų.

Visos EBVO šalys korporacijos mokestį ima centrinės vyriausybės lygiu, 13 jų dar ir žemesniais valdymo lygiais. Dažniausiai nustatytas proporcinis tarifas. Mokesčio, imamo centrinės vyriausybės lygiu, tarifas svyruoja nuo 25-50%.

Reikia pabrėžti, kad korporacijų apmokestinimo dydis priklauso ne tik nuo mokesčio bazės nustatymo atskirose šalyse ypatumų bei numatyto pačio mokesčio mažinimo lengvatų. Pastaraisiais metais išryškėjo tendencija atsisakyti daugelio tiek į mokesčio bazės, tiek į pačio mokesčio sumažinimą nukreiptų lengvatų ir mažinti mokesčio tarifus. Apmokestinant korporacijų mokesčiu, svarbu mokėtoją pririšti prie tos ar kitos valstybės mokestinės jurisdikcijos. Šis klausimas sprendžiamas remiantis vienu iš dviejų principu (o dažnai juos ir kombinuojant). Teritoriškumo principas numato tik pajamų, gautų šalies viduje apmokestinimą. Pajamos, gautos užsienyje, neapmokestinamos. Kitas labiau paplitęs principas, remiasi mokėtojų paskirimu rezidentams ir nerezidentams, ir atitinkamai jiems pilnos arba ribotos mokestinės atsakomybės taikymu. Tačiau atskirose šalyse gana skirtingu juridinių asmenų priskyrimo rezidentams ir nerezidentams kriterijai, kas gali sąlygoti įvairius nesusipratimus. Praktikoje dvigubam apmokestinimui išvengti tarp šalių sudaromi susitarimai.

Pajamų iš naftos gavybos mokestis įvestas kai kuriuose išsivysčiusiose šalyse ir besivystančiose naftos gavybos šalyse. Apmokestinimo objektas yra naftos kompanijų pelnas.

Pajamų už piniginius kapitalus mokestis imamas apmokestinant privačių kompanijų dividendus už akcijas, procentus už obligacijas, paskolų laimėjimus, už indėlius bankuose ir kai kurias kitas pajamas.

Turto mokestis imamas už kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Moka jį fiziniai ir juridiniai asmenys: mokesčio tarifai yra procentiniai ir nedideli.

Žemės mokestį moka žemės ir miškų ūkio įmonės, turinčios žemės sklypus kompanijos ir privatūs asmenys, taip pat už pastatus, esančius tose sklypuose. Mokesčio tarifai yra iš dviejų dalių: pagrindinis ir priedai.

2. Netiesioginiai mokesčiai.

Nietiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai už prekes ir paslaugas. Jie nustatomi kainų ir tarifų priedų pavidalu. Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, netiesioginiai betarpiškai nesusiję su mokėtojo pajamomis ar turtu. Netiesioginio mokesčio mokėtojas yra pirkėjas – vartotojas. Prekės savininkas ar teikiantis paslaugas asmuo, iš esmės yra mokesčio rinkėjas. Netiesioginio mokesčio tarifai yra tvirti ar procentiniai (tam tikra prekės kainos dalis).

Netiesioginių mokesčių rūšys: akcizai, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai bei muitų tarifai.

Akcizas – netiesioginis mokestis privačių įmonių prekėms ir paslaugoms. Apmokestinimo objektas yra masinės vidaus gamybos prekės (cukrus, arbata ir kt.), taip pat paplitę įvairūs komunaliniai, transporto, kultūriniai ir kiti patarnavimai. Numatant akcizo mokesčius, paprastai stengiamasi pasirinkti neelastingos paklausos prekes bei paslaugas. Pagal ėmimo būdą akcizus skirsto į universalius ir individualius.

Individualūs akcizai imami už atskiras prekes tvirtomis sumomis už prekės vienetą. Pvz.: už vyną, tabaką, benziną, alų ir kt.

Universalus akcizas (apyvartos mokestis) imamas nuo vidaus gamybos prekių vertės (o kai kuriose šalyse ir užsienio gamybos prekių), taip pat nuo teikiamų paslaugų piniginės apyvartos. Tokį akcizą nustato procentais nuo apyvartos.

Dar yra taikoma tokia apyvartos mokesčio atmaina – pridėtinis vertės mokestis (PVM).

Pridėtosios vertės mokestis (PVM). Dabartiniu metu šį mokestį taiko 50 šalių. Svarbia mokesčio sistemų sudėtine dalimi jis yra daugumoje EBVO šalių ir visose EB šalyse.

PVM paplitimas – svarbus užsienio šalių mokesčių politikos, per pastaruosius 20 metų, įvykis. Mokesčių vystymosi istorija nežino tokio pavyzdžio, kad mokestis taip greitai pereitų iš teorinės srities į praktiką ir daugelio šalių biudžetuose tarp vartojimo mokesčių užimtų dominuojančią padėtį.

PVM populiarumo priežasčių daug. Svarbiausiosi jų – siekimas padidinti mokestines įplaukas apskritai, ir skyrium imant, įplaukas iš vartojimo mokesčių, o PVM tam parankus, nes turi potencialiai plačią bazę. Taikant šį mokestį nesunku apmokestinti paslaugas. Jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo.

Nepaisant PVM populiarumo, užsienio šalių patirtis rodo, kad jo įvedimas gana sudėtingas. Priskaičiuojama net 56 jo įvedimo etapai, laikoma, kad pilnam įvedimui reikia maždaug dviejų metų. Bandymas įvesti šį mokestį JAV, baigėsi debatais kongrese ir sprendimu šio mokesčio neįvesti, nors prieš tai dvejus metus vyko analitinis darbas.

Apyvartos mokesčiai gali būti daugiapakopiai ir vienapakopiai. Daugiapakopio apyvartos mokesčio bazė – bendroji prekių vertė kiekvienoje jų judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo stadijoje.

Vienapakopiai mokesčiai paprastai – mokesčiai nuo pardavimo atskirose prekių judėjimo stadijoje: apdirbamojoje pramonėje, didmeninėje prekyboje, mažmeninėje prekyboje.

PVM įvedamas vietoj minėtų apyvartos mokesčių. Jam, kaip ir daugiapakopiam apyvartos mokesčiui, būdingas daugiapakopiškumas, kuris numato prekių apmokestinimą kiekvieno pirkimo-pardavimo akto metu. Apyvartos mokesčio daugiapakopiškumas turi “kasdieninį” pobūdį, nes mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, apskaičiuotai visuose prieš einančiose prekių judėjimo stadijose. Tuo tarpu PVM objektas yra pridėtoji vertė. Tai vertė, kurią gamintojas, fermeris, prekybininkas ir t.t. prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių (paslaugų), kurias jis įgyja. Kad sukurtų naują gaminį ar paslaugą, vertės.

Išrašant sąskaitas – faktūras, PVM įtraukiamas į prekės (paslaugos) pardavimo kainą, tačiau parodomas jose atskirai. PVM mokėtojai sumoka į biudžetą skirtumą tarp apskaičiuotos mokesčiosumos už parduotas prekes ar paslaugas ir sumokėtos šio mokesčio sumos už tiekėjų pateiktas prekes ar paslaugas.

PVM subjektai (mokėtojai) yra juridiniai ir fiziniai asmenys, užsiimantys veikla, privaloma registruoti šiam mokesčiui mokėti. PVM mokėjimo požiūriu juridinių ir fizinių asmenų veikla suprantama daug plačiau, negu nustatant pajamų (pelno) mokesčių mokėtojus, nes nėra reikalavimų, kad veikla organizuojama siekiant gauti pelną. Todėl PVM subjektas gali būti ir vyriausybės organai, jeigu jie vykdo prekių ir paslaugų pardavimo operacijas.

Pardavėjai, kaip minėta, iš valstybės atgauna sumokėtą už gautas prekes mokesčio sumą (veikia įstatymo sistema). Šio mechanizmo esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka, pirkdamas prekes ar paslaugas, ir yra tikrasis mokesčio mokėtojas.

Šalyse, kuriose taikomas PVM, jis sudaro nuo 12-30% visų mokestinių įplaukų ir 50% nuo BNP.

PVM tarifas vienose šalyse nustatytas vieningas v

. . .

9) Mokestis už aplinkos teršimą.

Mokesčio mokėtojai:

Juridiniai ir fiziniai asnemys, kurie teršia aplinką ir kuriems nustatyti teršimo normatyvai.

Mokesčio tarifas:

Nustatytas litais 1 teršalų tonai. Priklausomai nuo teršalų kiekio gali būti taikomas pagrindinis, padidintas ir lengvatinis tarifas.

10) Konsulinis mokestis.

Konsulinis mokestis imamas už pasų išdavimą, civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą, vizų išdavimą, pratęsimą ir emigracijos bei imigracijos dokumentų įforminimą, pilietybės dokumentų įforminimą ir išdavimą, dokumentų pareikalavimą iš LR įstaigų, dokumentų legalizavimą, atliekamus notarinius veiksmus ir konsulines paslaugas globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais, kitas konsulines paslaugas, nustatytas valstybiniuose susitarimuose, LR įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose.

11) Žyminis mokestis.

Šį mokestį reikia mokėti už licenzijos verstis licencijuojama veikla išdavimą, įmonių įregistravimą, perregistravimą, atitinkamų dokumentų išdavimą, leidimo importuoti alkoholio produktus, taip pat prekiauti jais, išdavimą, tranzitu vežzmų per muitų teritoriją prekių apsaugą ir.t.t

12) Prekyviečių mokestis.

Mokesčio mokėtojai:

Įmonės, eksploatuojančios prekyvietes, kurioms nustatyti prekyviečių mokesčio tarifai.

Mokesčio tarifas:

Nustatytas tam tikram laikotarpiui.

13) Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą.

Mokesčio mokėtojai:

Įmonės, turinčios juridinio asmens teises ir jų neturinčios, bei juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gaunantys pajamas.

Mokesčio tarifas:

Diferencijuotas pagal įmonių veiklos sritis nuo 0,1 iki 1 procento.

14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.

Mokesčio mokėtojai:

Fiziniai asmenys(LR ir kitų valstybių), Lietuvos Respublikoje paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą.

Mokesčio tarifas:

Mokestis apskaičiuojamas procentais (nuo 1 iki 25 procentų) nuo paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinamosios vertės.

15) Privalomojo sveikato draudimo įmokos.

Mokesčio mokėtojai:

Juridiniai bei fiziniai asmenys – darbdaviai ir dirbantieji, apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu.

Mokesčio tarifas:

• 1% – dirbančiajam;

• 30% – darbdaviui;

• pusės bazinės pensijos dydžio mėnesines įmokas moka pesonalinių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys ir kt.

Šis mokestis sudarė 24% visų mokestinių įplaukų į biudžetą.

16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis.

Mokesčio mokėtojai:

Juridiniai bei fiziniai asmenys.

Mokesčio tarifas:

Tarifai priklauso nuo žemės bei vandens telkinių paskirties.

17) Įmokos į Garantinį fondą.

Mokesčio mokėtojai:

Juridiniai bei fiziniai asmenys.

Mokesčio tarifas:

Tarifas 0.2 procento nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Palyginimui su kitomis šalimis Lietuva turi savo privalumų, nes Lietuvoje nėra apmokestinami dividendai, palūkanos už indėlius banke.

I Š V A D O S

Pagrindinis apmokestinimo uždavinys – valstybės pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai ir kt.) padengti, formavimas. Mokesčiai gali būti panaudoti ir kaip poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemonė. Apmokestinimas turi padėti siekti visiško užimtumo, pastovaus ūkio gamybinio pajėgumo kilimo, turi prisidėti prie pajamų ir turto perpaskirstymo.

Mokesčiai renkami tam, kad valstybė užtikrintų savo piliečių saugumą, socialines garantijas bei atliktų svarbias funkcijas. Dauguma sutinka su tuo, kad mokesčius reikia mokėti, tačiau jie daugiau ar mažiau slegia žmones. Mokesčiai slegia visus piliečius. Nesvarbu, kad žmogus nėra verslininkas, nesiverčia prekyba ar tarpininkavimu. Net ir mažai uždirbantis žmogus praranda dėl mokesčių didelę savo pajamų dalį. Todėl mokesčiais norėtų atsikratyti.

Mokesčio sumažinimas sumažintų nenorą juos mokėti. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Mažesnės mokesčių normos skatintų aktyviau dirbti, taupyti, patiems investuoti.

Lietuvos mokesčių sistema labai panaši į Vakarų Europos šalių mokesčių sistemas, tačiau ar verta toliau eiti šituo keliu? Vakarų šalyse vis dažniau diskutuojama apie tradicinės mokesčių sistemos trūkumus ir ieškoma naujų būdų sukurti paprastesnę, labiau gyventojams priimtiną mokesčių administravimo sistemą. Kiekvienos valstybės finansų būklę lemia jos mokesčių sistema. Tačiau ją sukurti ne taip lengva. Juk yra mokesčių reikalavimai, tam tikri apmokestinimo principai, kitos sąlygos. Todėl vieno mokesčio įstatymas yra rengiamas dažnai ne vienerius metus ir metams einant tobulinamas. Lietuvos mokesčių sistema turi pagrindą, tačiau tai vieni, tai kiti mokesčiai koreguojami, sudarymi nepatrauklią ekonominę situaciją ne tik vietinės rinkos gamintojams ir vartotojams bet ir užsienio investitoriams.

Lietuvoje vyraujančių mokesčių situacija šiai dienai yra, mano nuomone, šiek tiek komiška. Kaip pavyzdį galiu paminėti atskaitymus nuorealizavimo pajamų pagal LR kelių mokesčio įstatymą, kurį mūsų politikai “pakoregavo” įpusėjus 2000 metų III-jam ketvirčiui. Ir įmonės privalėjo šį mokestį perskaičiuoti už visus 2000 metus. Stabilioje ekonominėje situacijoje – tai būtų nenormalu, tačiau Lietuvoje tokie reiškiniai galimi. Todėl nenuostabu, kad dėl “per didelių” mokesčių bei kitokių “mokestinių interpretacijų” įmonės norėdamos nors truputėli gauti pelno stengiasi visais įmanomais legaliais ir nelegliais būdais “sumažinti” savo pajamas ir “sutaupyti” mokesčių sąskaita. Ir įmonės bei užsienio investuotojai nėra užtikrinti – kiek ilgai mokesčiai nesikeis ar nebus jie padidinti. Mat pastaruoju metu, mano nuomone, pastebėjau tokią tendenciją, kad keičiantis Vyriausybei, “pradeda keistis” ir mokesčiai bei kiti norminiai aktai. O kadangi pastaruoju metu Lietuvoje tai vyksta “gana dažnai”, tai situaciją rinkoje labai nepalanki įmonėms bei užsienio investitoriams.

Tačiau negali sukurti stabilios sistemos iš karto. Juk daugelyje Europos šalių taikytinos ekonominės ir mokesčių sistemos gyvuoja jau daugelį metų, o Lietuvoje tik dešimtmetį. Todėl pirmi žingsniai visada yra sunkūs. Tikėkimės, kad ateityje, Lietuvoje įsigalios lanksti mokesčių sistema, kuri “leis” našiai dirbti įmonėms ir jų “neskriaus” mokesčiai, bei valstybės iždas bus pastoviai papildomas realių mokesčių dėka.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Literatūra

1. Buškevičiūtė A., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – K.,1998.

2. Lietuvos statistikos metraštis. Statistikos departamentas. – V., 2000, 2001.

3. Lukaševičius K. Verslas ir mokesčiai. – K., 1999.

4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – K., 1997.

5. Navickas V. Lietuvos socialinė ekonominė raida. – V., 1999.

6. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkui apie mokesčius. – V., 1998.

7. VMI parengti oficialūs mokesčių komentarai ir mokesčių įstatymai su pakeitimais. – V., 2000.

8. Žvinklys J., Vabalas E. Įmonės ekonomikos pradmenys. – V, 1998.

Periodiniai leidiniai

9. Aktualūs mokesčių ir apskaitos klausimai. – Pačiolis, 2000.

10. Apskaitos ir mokesčių apžvalga. – Pačiolis, 2000, 2001.

11. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2000, 2001.

12. Mokesčių naujienų apžvalga. 2000, 2001.

13. Valstybės žinios. 2000-2001.

Norminiai aktai

14. LR akcizų įstatymas. 1994 04 12, Nr.I-429.

15. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. 1990 10 05, Nr.I-641.

16. LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas.

1994 07 20, Nr.I-565.

17. LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas. 1990 07 31, Nr.I-442.

18. LR mokesčių administravimo įstatymas. 1995 06 28, Nr.I-974.

19. LR mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas. 1991 04 02, Nr.I-1188.

20. LR mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas. 1991 03 21,

Nr.I-1163.

21. LR naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas. 1995 01 24, Nr.I-766.

22. LR kelių fondo įstatymas. 1995 01 24, Nr.I-766.

23. LR konsulinio mokesčio įstatymas. 1994 06 23, Nr.I-509.

24. LR paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymas. 1995 06 13,

Nr.I-935.

25. LR prekyviečių mokesčio įstatymas. 1994 11 23, Nr.I-309.

26. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.1993 12 22, Nr.I-345.

27. LR rinkliavų įstatymas. 2000 06 13, Nr.VIII-1725.

28. LR sveikatos draudimo įstatymas. 1996 05 21, Nr.I-1343.

29. LR žemės mokesčio įstatymas. 1992 06 25, Nr.I-2675.

30. LR žemės nuomos įstatymas. 1993 12 23, Nr.I-354.

31. LR žyminio mokesčio įstatymas. 1994 06 23, Nr.I-508.

32. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. 1991 05 21, Nr.I-1336.

• Bei visi pakeitimai, susiję su išvardintais įstatymais.

Virtualios svetainės

33. http://www.pačiolis.lt

34. www.aktualijos.lt

35. www.seimas.lt

36. www.vmi.lt

Join the Conversation

×
×