Liberalizmas

ĮVADAS

Liberalizmas ( lot. libere – laisvas ) – politinė doktrina, aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę r teises. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, įvairiomis istorinėmis sąlygomis formavosi du su puse amžiaus. Jis atsirado XVII a. , suklestėjo laisvojo kapitalizmo vystymosi laikotarpiu, tarpukaryje pergyveno gilią krizę ir nauju, neoliberalizmo pavidalu, atgimė po Antrojo pasaulinio karo.

Liberalizmo atsiradimas buvo bandymas sukurti tokią valstybės doktriną, kurią būtų galima priešpastatyti monarchizmui, absoliutizmui ir visoms feodalinės santvarkos atgyvenoms.

Pagrindiniai liberalizmo bruožai:

• individo laisvė;
• apribota, bet efektyvi valstybė;
• galimybių lygybė;
• visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas.

Liberalizmo doktrinoje iššskiriamos dvi idėjos:

I. ekonominis liberalizmas apima valstybės veiklą ekonomikos srityje. Atstovas- anglas Adamas Smitas. Ekonominis liberalizmas remiasi laisve nuo valdžios, verslo, disponavimo nuosavybe, sutarčių sudarymo bei organizavimosi laisvėmis.

II. Politinis liberalizmas nagrinėja valstybinės valdžios realizavimo būdus, valstybės ir piliečių tarpusavio santykius. Svarbiausi ideologai- Džonas Lokas, Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis. Politinis liberalizmas teigia, kad svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti tai, kas teisėta, absoliutinės vertybės- žmogaus teisės ir laisvės, kurias gina valstybė.

LIBERALIZMO RAIDA

• Liberalizmo, kaip politinės doktrinos, ištakos siejamos su Džono Loko vaardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIIIa. Pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Pagrindinį dėmesį mąstytojas skyrė valstybės normatyviniam- teoriniam aspektui: organizaciniams, etiniams ir juridiniams valstybės kūrimo principams ( “Du traktatai apie valstybinį valdymą” ).

. Valstybinės valdžios būtinumą jis pagrindė prigimtinės teisės ir visuomenės sutartie teorija. Svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti ir ginti tai, kas jau buvo teisėta prieš įstatymą. Absoliutinėmis vertybėmis Dž. Lokas laikė žmogaus teises ir laisve: asmens ir privatinės nuosavybės neliečiamybę, sąžinės, spaudos, draugijų laisvę. Būtent šias teises ir laisves ir turėjo ginti valstybė. Dž. Lokas kategoriškai pasisakė prieš absoliutinę- monarchinę valstybės valdymo formą, pirmenybę teikė konstitucionalizmui. Svarbiausia, jo nuomone, yra tai, kad bet kokio valdymo forma būtų kilusi iš visuomeninės sutarties ir savanoriško žmonių susitarimo. Susiformavus despotinei valdymo formai, tautai pripažįstama teisė panaudoti prievartą. Tauta gali sukilti ir grąžinti valstybę į laisvės ir teisingumo kelią.

• Reikšmingiausią indėlį į liberalizmo ekonominę programą įnešė XVIII a. anglų ekonomistas Adamas Smitas, kuris veikale “Tautų turto prigimties ir prriežasčių tyrimas” pagrindė pažiūrą, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis yra užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą. A. Smitas ir kiti liberalizmo teoretikai kritikavo merkantilizmą, feodalinius institutus, asmeninį interesą ir konkurenciją laikė svarbiausiais ūkinės veiklos principais. Privatinė nuosavybė tapo naujos socialinės sistemos pagrindu, o siekimas gauti didžiausią pelną svarbiausiu visuomenės pažangos veiksniu. Ekonominis liberalizmas padėjo kilti pramonei, sudarė prielaidas naujos visuomenės vystymuisi.

• XIX a. šių liberalizmo pirmtakų sekėjas tapo filosofas Džeremis Bentamas. Savo darbuose (“Deontologija”, “Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos pa

agrindus”, “Įstatymdavystės principai”) js sukūrė vadinamąją utilitarizmo teoriją, kurią pagrindė politinių ir teisinių institutų demokratizacijos programa. Svarbiausias Dž. Bentamo teorijos teiginys yra naudos principas, kuris ir sudaro bet kokios žmonių veiklos pagrindą, tampa jų elgesio tikslu ir pagrindiniu motyvu. Nauda, tai toji daikto savybė, kurios dėka jis teikia individui ir visuomenei malonumą, gėrį ar laimę arba padeda išvengti blogio, kančios, nelaimės. Dž. Bentamo utilitarizme ryškai dominuoja individualizmas. Socialinio gyvenimo centre- egoistiškai veikiantis individas, siekiantis asmeninės naudos. Visuotinę gerovę sudaro tik individualių gerovių suma. Remiantis naudos principu formuojami valstybiniai ir teisiniai institutai. Pagrindinis valstybės uždavinys- užtikrinti kuo didesnę laimę kuo didesniam žmonių skaičiui. Tai galima pasiekti tik vedamos liberalios politikos dėka: demokratizuojant valstybinius- teisinius institutus, valstybei nesikišant į ekonominį ir socialinį gyvenimą, ginant privatinę nuosavybę ir laisvąją konkurenciją. Vieninteliu žmogaus elgesio kriterijumi laikant jo asmeninę naudą, buvo atmetamas nesavanaudiškumas. Taip pat neliko vietos dorybingumui, pareigai, sąžinei.

• Dž. Bentamo idėjas toliau tęsė žymus Anglijos mąstytojas Džonas Stiuartas Milis, kuris savo veikaluose (“Logikos sistema”, “Utilitarizmas”, “Apie laisvę”) liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką- nuo pagrindinės idėjos apie žmogaus laisvę iki tą reikalavimą atitinkančios valstybinės santvarkos. Dž. S. Milis populiarino utilitarizmą, savotiškai sušvelnindamas Dž. Bentamo teiginius, atsisakydamas kai kurių kraštutinių jo išvadų, kė

ėlė reikalavimą dvasinius malonumus vertinti labiau nei fizinius. Dž. S. Milio liberalinės valstybės koncepcija rėmėsi individualizmo ir laisvės principais. Individualizmą jis suprato būdinga liberalizmui dvasia: pagarba asmenybei. Kartu Dž. S. Milis atsisakė kraštutinumų, bandė laisser- fair! principą susieti su ribotu valstybės kišimosi į ekonominį ir socialinį gyvenimą. Traktate “On Liberty” (“Apie laisvę”) mąstytojas aistringai gina laisvės idėją. Politinę ir minties laisvę jis laiko svarbiausia visuomenės pažangos sąlyga. Dž. S. Milio suformuluoti du svarbiausi teoriniai teiginiai vėliau sudarė liberalizmo doktrinos pagrindą:
o dauguma negali primesti savo nuomonės mažumai;
o minties laisvė negali pateisinti veiklos laisvės ( kritika tai nėra kvietimas nuversti egzistuojančią tvarką ) .

Liberalizmo idėjas JAV greitai perėmė naujos valstybės kūrėjai, konstituciškai jas įtvirtindami Teisių bilyje. Vokietijoje teorinius liberalizmo pagrindus padėjo I. Kantas, F. Šileris, V. fon Humboltas, Prancūzijoje- Š. Monteskjė, B. Konstanas, A. de Tokvilis. Tolesnę liberalizmo raidą lėmė jo konkurencinė kova su konservatizmu, socializmu bei kitomis atsirandančiomis politinėmis teorijomis.

Naujaisiais laikais pasipriešinimo absoliutizmui darėsi vis aktualesnė, nes XV- XVI a. iš lėto, o XVII- XVIII a. jau sparčiai vystėsi stambioji prekyba ir gamyba ir pamažu visuomenėje atsirado naujas- pramonininkų ir prekybininkų- sluoksnis. Būtent šio sluoksnio veiklai ir interesams prieštaravo ancien regime ( pranc.- senoji tvarka ). Tam sluoksniui ir buvo reikalinga politinė doktrina, kuri pagrįstų ir pateisintų reikalavimus pa

akeisti tą tvarką. Praktinėje veikloje liberalizmo idėjas realizavo anglų, amerikiečių ir prancūzų buržuazinės revoliucijos. Liberalizmas tapo klasikine buržuazijos ideologija kovoje prieš feodalizmą, įgyvendinant naujos visuomenės kūrimo principus.
Pagal liberalizmą visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Bet kokie išoriniai žmogaus laisvės suvaržymai ir apribojimai, trukdantys reikštis asmens laisvei ir iniciatyvai, turi būti atmesti. Tašiau kiekvienas individas yra visiškai atsakingas už save ir už tai, kad naudodamasis savo laisve netrukdytų to daryti kitiems.

KLASIKINIS LIBERALIZMAS

Klasikinio liberalizmo doktrina grynuoju pavidalu politikoje niekur nebuvo realizuota. Liberalizmas pernelyg daug reikalavo iš individo, tačiau be valstybės pagalbos, jos reguliavimo daug socialinių sluoksnių normaliai egzistuoti. Liberalizmas, aukštindamas individą ir jo egoizmą, neįvertino visuomenės, kuri veikdama organizuotai neretai galėjo pasiekti daug daugiau nei kiekvienas atskirai.

• Liberalizmo pakilimą ir net suklestėjimą XIX a. pakeitė jo nuosmukis XX a. pirmoje pusėje, įsigalint politinėms konservatizmo, ypač socializmo idėjoms. Tačiau pastarosios, nors kritikavo ir atmesdavo liberalizmo principus, kai kurias liberalizmo puoselėtas idėjas iš dalies perėmė ir modifikavo. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavo nauja liberalizmo srovė- socialinis liberalizmas, siekiantis suderinti “senąjį individualizmą” su saikingu kolektyvizmu. Žymiausio teoretiko Dž. Keino sukurtoje teorijoje akcentuotas tradicinio valstybės nesikišimo į ekonomiką atsakymas. Jis pripažino valstybei ypatingą vietą ir vaidmenį mažinant nedarbą, vengiant krizių ir kitų socialinių kataklizmų. Sukurta socialinio liberalizmo teorija reiškė atsisakymą tradicinės “valstybės naktinio sargo” koncepcijos (palaikyti visuomenėje tvarką ir teisingumą,ginti žmones nuo smurto ir plėšikavimo,garantuoti tarpusavio sutarčių vykdymą), pripažino valstybei ypatingą vietą ir vaidmenį mažinant nedarbą, vengiant krizių ir kitų kataklizmų.

Ši teorija rėmėsi tokiais principais:
o Pramoninės veiklos reguliavimas;
o Konkurencijos ribojimas;
o Stambių visuomeninių darbų organizavimas siekiant sumažinti masinį darbą;
o Socialinio užimtumo politikos plėtotė.

Dž. Keinso liberalizmas padėjo 1933- 1938 m. JAV vyriausybės “Naujojo kurso” politikai, kuria buvo stengiamasi valstybės vykdoma ūkio kontrole ir liberaliomis reformomis sušvelninti prieštaravimus, padidėjusius po 1929- 1933 m. pasaulio ekonominės krizės. Prezidento T. Ruzvelto vadovaujamos valstybės įsikišimas į ekonominių santykių reguliavimo sferą sudavė smūgį klasikiniam XIX a. liberalizmui.

• Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo liberalizmo atgimimo epocha. Klasikinio liberalizmo idėjų atgaivinimas ir tolesnis išplėtojimas, dažnai vadinamas neoliberalizmu.Svarbus akstinas neoliberalizmui susiformuoti buvo fašistinių, o vėliau ir komunistinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje ir naujas liberalizmo patyrimo apibendrinimas šiuolaikinių filosofų, ekonomistų ir politologų darbuose – K. Mengerio, L. Miseso, M. Frydmano, o F. A. Hajeko 1944 m. išleistoje knygoje “Kelias į vergovę”, tapusioje impulsu primirštoms liberalizmo idėjoms iškilti. F. A. Hajekas drąsiai teigė, kad Vakarų valstybės, įgyvendindamos socialistinę politiką, ilgainiui taps totalitarinėmis.Negailestingai kritikuodamas socializmą, jis ragino grįžti prie pamatinių liberalizmo tiesų – apribotos valdžios ir įstatymo viršenybės.

• Vakaruose neoliberalizmas, pripažindamas valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą būtinumą, stengėsi užtikrinti laisvosios rinkos mechanizmo funkcionavimą. Valstybė iš esmės pripažįstama ekonomikos subjektu, bet tik tose sferose, kuriomis kapitalas nėra suinteresuotas ir, kuriose biudžetas gali palaikyti gamybą be pavojaus kapitalui patirti nuostolių. Valstybė gali teikti informaciją apie konjunktūrą ir padėtį rinkoje. Jos kompetencijai turėtų priklausyti pinigų sistema bei įvairių normatyvinių aktų, reguliuojančių gamybos procesą, leidimas. Valstybė be monopolinių sąlygų gali užsiimti tam tikra ūkine veikla, bet labai ribotai. Filosofinėje bei ideologinėje plotmėje neoliberalizmas siūlo “visuotinės gerovės valstybės” modelį pakeisti nauju- “dviejų trečdalių visuomenės” modeliu: norint, kad du trečdaliai piliečių gyventų gerai, visuomenėje turi būti ir trečdalis atstumtųjų. Neoliberalizmas, tęsdamas liberalizmo tradicijas, propaguoja tokią visuomenę, kurioje ryški konkurencija ir ekonominės veiklos laisvė, skatinamas ekonomiškai stipriausių individų, kaip civilizacijos “pažangos lokomotyvų”, atsiradimas. Ženklūs neoliberalizmo laimėjimai šiuolaikinėje praktikoje- po karo Vokietija, o aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius Didžioji Britanija, valdant Margaret Tačer, JAV prezidento Ronaldo Reigano laikais pasiekė stulbinančių ekonomikos augimo rezultatų. Šių valstybių vyriausybės apribojo valdžios vaidmenį rinkoje, vykdydamos plačias privatizavimo ir valstybės išlaidų mažinimo programas. Šiuose kraštuose politikai siekė, kad valstybė tarnautų žmogui, kad užtikrintų individų teises ir laisves. Europos kontinento valstybėse liberalizmo įtaka buvo silpnesnė. Čia jį nukonkuravo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos, tiesa, kai ką perimdamos iš liberalizmo bei modifikuodamos atskiras jo idėjas.

• Apskritai, liberalizmas šiuolaikinėje epochoje nepretenduoja būti vienintele ir absoliučiai teisinga politine doktrina. 1947 m. Oksforde buvo įkurtas Liberalų internacionalas, kuriam priklauso beveik viso pasaulio valstybių liberalų politinės organizacijos. Kaip politinė doktrina liberalizmas šiandien pasaulyje yra įvairialypis. Mėginant atspindėti sparčiai kintančio pasaulio realijas, atsirado įvairių liberalizmo atmainų- klasikinis liberalizmas, neoliberalizmas, socialliberalizmas, libertarizmas. Tačiau ir šiandien klasikinio liberalizmo idėjos lemia daugelio valstybių politiką, pirmiausia ekonominę.

Neoliberalizmo, kaip politinės doktrinos, populiarumą dabartiniu metu sąlygoja dvi pagrindinės priežastys.

Pirma, eilėje Vakarų Europos šalių žymiai išaugo valstybinis sektorius, didėja mokesčiai, valdžia vis platesniu mastu reguliuoja ekonomiką. Todėl naujas biurokratijos virusas apėmė įvairius visuomeninių organizacijų sluoksnius. Socialinėje sferoje valstybė nesugebėjo finansuoti vis naujų socialinių projektų. Visi šie reiškiniai stabdė socialinę pažangą ir skatino neoliberalizmo politikos populiarumą. Neoliberalai reikalauja iš esmės pakeisti egzistuojančias socialinio draudimo ir paslaugų sistemas, dar labiau apriboti valstybės kišimąsi į ekonominį ir socialinį gyvenimą.

Antra, XX a. pabaigoje Vidurio ir Rytų Europoje žlugo kairieji egalitariniai totalitariniai režimai. Susikūrė dešimtys politinių partijų ir organizacijų, kurios perėmė liberalizmo idėjas ir aktyviai jas propaguoja. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, pergyvena renesanso laikotarpį. Su individualizmo, laisvės, rinkos ekonomikos idėjomis siejamos didelės viltys kuriant demokratinės santvarkos pagrindus.

SVARBIAUSI KLASIKINIO LIBERALIZMO
TEIGINIAI:

• Žmonės turi galimybę naudotis visomis laisvėmis –pradedant intelektualine ( spaudos, žodžio, religijos ) ir baigiant nevaržoma ūkine veikla.Valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, iš jos reikalaujama tik vieno –laisser faire! Dirbti, o netrukdyti.Ekonomika turi vystytis pagal savo natūralius dėsnius ir į ją neturi būti kišamasi.Niekas, jokia, kad ir kuo kilniausiai nusiteikusi vyriausybė negali patenkinti visuomenės poreikių geriau už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeniškos naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes, teikti tik tokias paslaugas, kurios tikrai yra reikalingiausios.

• Net ir vieno asmens valdžia kitam asmeniui jau yra savaime blogis, nes ji susijusi su prievarta ir reikalavimu paklusti, tačiau valstybinė valdžia, vyriausybė vis dėlto yra reikalinga, nes jos paskirtis – saugoti visų žmonių laisvę,gyvybę ir nuosavybę bei užtikrinti,kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei.Jokių. kitų uždavinių valdžios organai imtis negali. Jie yra reikalingi tik, kaip ”naktinis sargas” bei” bešališkas teisėjas”.Teisėta yra tiktai tokia vyriausybės valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribot taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti neliečiamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių.

• Kadangi vyriausybės uždaviniai yra labai riboti, tai jos veikimas turi būti suorganizuotas taip, kad niekas ir niekaip negalėtų piktnaudžiauti valdžia. Todėl liberalizmo požiūriu teisėta yra tiktai tokia valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribota taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti neliečiamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Geriausia valstybės valdymo forma yra demokratija, kurioje įteisintas valdžios skirstymas į tris nepriklausomas ir viena kitą kontroliuojančias valstybinės valdžios šakas.

Taigi matome, kad liberalizmo politinė doktrina yra gana paprasta ir lengvai suprantama.Todėl natūralu, kad ji greitai susilaukė dagelio šalininkų ir sekėjų.

Didžiausią įtaką ji įgijo Didžiojoje Britanijoje ir jos valdytuose kraštuose, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tai visiškai suprantama, nes Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje, kaip tik liberalizmo idėjų, įvyko ir pasiekė stulbinančių rezultatų pramonės perversmas. O JAV 1787m. konstitucijoje nuosekliai išdėstytas valdžios paskirstymo principas bei įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos. Ir iki šiol JAV valstybinė santvarka iš esmės yra nepakitusi.

Tuo tarpu Europos kontinente, kur liberalizmo pozicijos buvo silpnesnės negu anglosaksų šalyse, ši doktrina buvo ypač svarbi toms šalims, kuriose dar nebuvo įsitvirtinusi parlamentinė demokratija ir vienokiu ar kitokiu pavidalu tebeegzistavo stipri monarchų valdžia.Liberalizmas tapo idėjiniu kovos prieš monarchizmą pagrindu. O tuose kraštuose, kuriuose egzistavo nacionalinė priespauda, liberalizmas siejosi su nacionalinės nepriklausomybės reikalavimais. Tautų apsisprendimo teisė buvo motyvuojama ir asmens laisvės užtikrinimo argumentais.

POLITINIS SPEKTRAS

Politinės doktrinos (liberalizmas, konservatizmas, socializmas) tam tikru mastu neigia ir kritikuoja viena kitą bei kiekviena tvirtina, kad kaip tik ji skelbia priimtiniausias visuomenei idėjas ir vertybes.
Politinė tikrovė įvairi. Jau vien socializmo doktrinoje išsiskiria komunizmo ir socialdemokratijos atšakos. Yra įvairių atšakų ir liberalizmo bei konservatizmo doktrinose. Politinių doktrinų įvairovė atsispindi politinių partijų veikloje.Svarbios yra politinių doktrinų atmainos ir variantai, kurie tampa idėjiniu partijų pagrindu. Atmainoms ir variantams aiškintis politikos mokslas ir praktika pasitelkia tam tikrą atskaitos sistemą – spektrą ( terminas pasiskolintas iš fizikos ) .

Politinis spektras- tai mintyse brėžiama juosta, kurioje pagal “spalvą“ gali būti išdėstytos politinės doktrinos ir joms atstovaujančios partijos. Tradicinis politinis spektras susideda iš “kairiųjų” ir “dešiniųjų” doktrinų ir joms atstovaujančių politinių partijų. Tradicija skirti kairiuosius ir dešiniuosius atsirado Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789- 1792) metais, kai Steigiamojo susirinkimo posėdžių salėje į dešinę nuo pirmininko sėsdavo konservatyviau, o į kairę- radikaliau nusiteikę atstovai. Vėliau, 1792- 1795 m. , Konvente kairėje sėdėdavo jakobinai, o dešinėje- žirondistai.
Šiuolaikinis “kairiųjų” ir “dešiniųjų” politinių doktrinų turinys suvokiamas kitaip nei Prancūzijos revoliucijos metu. Liberalizmas pamažu iš “kairės” atsidūrė “centre”, o “kairę” užleido socializmui.Doktrinų skirstymas į kairiąsias ir dešiniąsias schema remiasi pirmiausia pagrindinės vertybės turiniu ir iš jos išplaukiančiu požiūriu į vyriausybės politiką.
Dešiniosios doktrinos akcentuoja laisvę ir pasisako už kuo mažiau kontroliuojamą laisvąją rinką. Kairiosios doktrinos pasisako už socialinės lygybės siekimą, už vyriausybės reguliuojamą ir socialiai orientuotą rinką.
XX amžius- ne tik demokratijos įsitvirtinimo, bet ir diktatūrų, totalitarinių politinių režimų iškilimo, klestėjimo ir žlugimo amžius.
Galima skirti dvi pagrindines politinių doktrinų grupes. Tai:
1. doktrinos, kurių atstovai pasisako už demokratinį valstybės valdymo būdą, politines permainas siūlo9 įgyvendinti reformų būdu;
2. doktrinos, kurių atstovai dėl savo tikslų pasirengę sunaikinti demokratiją ir naudoja diktatoriškus valdymo metodus.
Politinių doktrinų įvairovei ir jų tarpusavio santykiams parodyti būtinos bent dvi politinių doktrinų klasifikavimo sistemos. Kiekviena šių sistemų turi trūkumų. “Laisvės- lygybės” ašis neatspindi kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų sąlyčio taškų ir jų vietos politinių idėjų pasaulyje. “Diktatūros- demokratijos” ašis neatspindi demokratinei santvarkai būdingų doktrinų skirtumų. Šių abiejų klasifikacijų trūkumus galima įveikti sujungiant abi ašis į vientisą politinio rato schemą. Joje ratu “išsidėsčiusiose” doktrinose atsispindi tai, kaip žmonės suvokia savo bendrųjų reikalų tvarkymą, kaip mato savo problemas ir jų sprendimo būdus.
LIBERALIZMAS LIETUVOJE

Liberalizmas Lietuvoje ėmė formuotis XVIII a. antrojoje pusėje. 1817- 1822 m. Vilniuje veikė liberalinė lenkų inteligentų draugija “Šubravcai”, kuri satyros priemonėmis kovojo su bajorijos konservatizmu. Iki baudžiavos panaikinimo (1861) liberalizmas reiškėsi ir kaip prolenkiškai mąstančios diduomenės, ir kaip lietuvių nacionalinės inteligentijos ideologija. XIX a. pab. susiformavo dvi stiprios lietuvių liberaliosios inteligentijos srovės- aušrininkai (J. Basanavičius) ir varpininkai (V. Kudirka). Nepriklausomoje Lietuvoje liberalizmo nuostatomis savo veikloje vadovavosi Lietuvos demokratų, socialdemokratų ir liaudininkų partijos.
Atkūrus nepriklausomybę, liberalizmo idėjas Lietuvoje populiarina Lietuvos liberalų sąjunga (LLS). Ši politinė partija įsikūrė 1990 m. lapkričio 24- 25 d.
Lietuvos liberalų sąjunga vienija apie 2000 narių, per seimo rinkimus 2000 m. laimėjo 34 vietas. LLS programoje pažymėta, jog tai politinė organizacija, besiremianti atviros visuomenės ir dešiniojo liberalizmo idėjomis, grindžianti savo veiklą žmogaus laisvės ir atsakomybės principais, vienijanti neabejingus savo ir Lietuvos ateičiai piliečius.
Valdžia yra grindžiama piliečių susitarimu ir kyla iš visuomenės poreikių. Valdžia tiesiogiai tvarko tas sritis, kur negali efektyviau veikti privati ar bendruomenės iniciatyva. Tai valstybės vidaus ir užsienio saugumo užtikrinimas, bendrų ūkio ir visuomenės gyvenimo taisyklių kūrimas bei įgyvendinimas, įstatymo viršenybės garantavimas, darni teisės sistema, laisvos rinkos palaikymas sudarant lygias ūkinės veiklos sąlygas.
Siekdama įgyvendinti šiuos principus, LLS dalyvavimą politikoj grindžia moralinėmis nuostatomis, kurios neatsiejamos nuo tradicinių žmogiškųjų vertybių.

Išvados

Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalų teiginiai laisvės ir nuosavybės klausimu aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo buvimu, individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.
Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių raidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Antra, sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs. Trečias bruožas- liberalizmo pajėgumas veikti kitas ideologijas. Ketvirta- liberalizmo pažangumas, ginantis politinę tvarką.

Leave a Comment