Infliacija ir jos poreikis ekonomikai

Turinys

1.Įvadas 3
2.Infliacijos turinys 4
3.Infliacijos formos 4
4.Infliacijos priežastys 5
4.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija 5
4.1.2 Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga 6
4.1.3 Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 6
4.2 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 7
4.2.1 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 7
4.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija 8
4.2.3.Infliacijos lūkesčiai 9
5.Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės ir infliacijos poreikis ekonomikai 10
5.1.Numatytos infliacijos pasekmės 10
5.2.Netikėtos infliacijos pasekmės 12
6.Išvados 14
7.Literatūra 151.Įvadas
Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.

Savo darbe panagrinėsiu infliacijos esmę, ją sukeliančias priežastis, pasekmes, nedarbo irr infliacijos sąveikos problemas, aptarsiu infliacijos sprendimo būdus ir antiinfliacinę vyriausybės politiką.2.Infliacijos turinys
Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių ar jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m), kai į apyvartą buvo išleista ga

ausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflatio“, reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Net ir XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausiai susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos. Ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais.

Infliacija nuvertina šalies piniginį vienetą, sumažėja realiosios pajamos, nors nominaliosios didėja. O mažėja todėl, kad nominalių pajamų augimas visuomet atsilieka nuo kainų augimo.

Infliacija labai neigiamai veikia į kreditinius santykius (laimi skolininkai ir pralaimi skolintojai). Pinigų skolinimas yra labai rizikingas dalykas. Bankai didina palūkanų noormą. Infliacijos sąlygomis ji sudeda iš rinkos palūkanų normos. Nuo infliacijos labiausiai nukenčia smulkūs indėlininkai ir fiksuotas pajamas gaunantys piliečiai (studentai ir t.t.). Infliacija perskirsto šalies nacionalines pajamas turtingųjų naudai ir likusių gyventojų nenaudai. Kai infliacija pasidaro pakankamai didelė, sutrinka sandėriai, kreditas, taupymas, sumažėja vyriausybės fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas, sulėtėja gamybos vystymasis arba jo apskritai nėra, niekas nenori investuoti, ypač į ilgalaikę veiklą. Pinigai įdedami į nekilnojamąjį turtą, auksą, brangenybes, meno kūrinius.3.Infliacijos formos
Infliacija gali būti šliaužianti, šuoliuojanti ir hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija yr
ra neaukštų, bet gana pastovių tempų ir ilgai trunkanti infliacija.

Šuoliuojanti – tai kai kainos auga dideliais tempais (dešimtimis ir šimtais procentų) ir rodo tendenciją toliau didėti.

Hiperinfliacija – kai kainos kyla milžiniškais tempais (tūkstančiais procentų), prekės brangsta kasdien ir kas valandą. Pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu greičiu.4.Infliacijos priežastys
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.
Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1) Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand – pull inflation);
2) Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost – push inflation).
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AS↓). Šias infliacijos priežastis aptarsiu atskirai.4.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.
Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tu
uomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.
Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.
Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:
1) Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2) Deficitiniai valstybių biudžetai;
3) Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.
Šias priežastis aptarsiu atskirai.4.1.2 Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga
Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos „šaknys“ glūdi pinigų sferoje. Amerikiečių ekonomistas Nobelio premijos laureatas M.Fridmenas yra pabrėžęs, kad infliacija visur ir visada yra pinigų sferos reiškinys.
Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Dabar pinigų sfera gali „praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Tai lyg piktasis džinas, išleistas iš butelio ir įgavęs visišką laisvę. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma, riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos infliacijos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu – pernelyg daug pinigų vejasi per daug ma
ažą kiekį prekių.
Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką, pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus, antra, kainų kilimo tempai gali aplenkti pinigų pasiūlos didėjimo tempus. Pastaroji tendencija pasireiškia tuomet, kai infliacijos tempai ypač dideli, pavyzdžiui, esant hiperinfliacijai.
Kai kainos kyla labai greitai ir pinigai smarkiai nuvertėja, sumažėja realioji pinigų paklausa, nuo jų „bėgama“. Nors pinigų apyvarta ir paspartėja, gali būti jaučiamas pinigų stygius, pinigų „badas“.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, galima padaryti išvadą, kad infliacijos dinamiką pirmiausia lemia pinigų pasiūlos prieaugio tempai.4.1.3 Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija
Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko (o tai reiškia naujų pinigų leidimą). Leidžiant vertybinius popierius, pavyzdžiui, obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis, t.y. į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Dėl to padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola (centriniam bankui), tik už ją nereikia mokėti palūkanų.
Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius: nėra kam ir kur jų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti, t.y. skolą grąžinti. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu (o kartais ir vieninteliu) deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą.4.2 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija
Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausiai tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
1) Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
2) Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
3) Infliacijos lūkesčiai.4.2.1 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“.
Pasiūlos šokas (supply shock) – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai).
Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie (veiksniai) gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos).
Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Pavyzdžiui, dėl nepalankių oro sąlygų sumažėja derlingumas žemės ūkyje, smunka gamybos apimtis, padidėja gamybos kaštai. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini, tęsiasi vienerius ar dvejus metus. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos pažeidimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Pavyzdžiui, per juodojo maro epidemiją Europoje XIV a. antroje pusėje mirė milijonai žmonių. Ypač nukentėjo Anglija. Ekonominės pasekmės – staigus, netikėtas bendrosios smukimas, kurį sukėlė sumažėjusios darbo sąnaudos. Gamybos apimtis smuko, o kainų lygis pakilo net 50 procentų, nors amžiaus pradžioje kainos mažėjo. Tokiais atvejais gamybos apimtis smunka, esant bet kokiam kainų lygiui.
Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys, t.y. laikinai sumažėjus pasiūlai ir pakilus kainoms, vėliau jos vėl grįžta į pradinį lygį.
Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Tipiškas pavyzdys yra OPEC šalių naftos kainų kilimas 1974 ir 1979 metais. Jo sukeltos ekonominės pasekmės daugelyje pasaulio šalių išliko daugiau nei 10 metų, kol naftos kainos galiausiai nukrito 1986 metais. Dėl to smarkiai padidėjo gamybos kaštai ir kainos įvairių šalių viduje. Šį procesą sustiprino tai, kad naftos kainų pakilimas atsiliepė ir alternatyvių energijos šaltinių kainoms, pavyzdžiui, dujų, elektros energijos. Firmos prisitaikė prie didesnių naftos kainų, bendras kainų indeksas pakilo į aukštesnį lygį, tačiau infliacijos tempas nebepasikeitė.
Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos.4.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija
Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalaus darbo užmokesčio gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus paprastai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis – vidinis kintamasis. Nepaisant to, jo pakilimas gali būti vidinė reakcija į kitus ekonominius ir politinius reiškinius. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų.
Dabartiniu metu, kai darbo užmokestis nustatomas iš anksto, bet kokį jo pokytį galima vertinti kaip tam tikrą pasiūlos šoko elementą. Darbo užmokesčio dydis paprastai nustatomas darbo sutartyse. Profsąjungos visada stengiasi, kad atlyginimai kiltų. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempai (dažnai per pastaruosius trejus metus), praėjusiojo ir būsimojo laikotarpio infliacijos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs, nominalus darbo užmokestis dažnai tiesiog „pririšamas“ prie praeito laikotarpio infliacijos tempų, į darbo sutartis įtraukiant specialų straipsnį apie indeksavimą. Sudarant ilgalaikes sutartis, numatoma, kad gali būti atnaujintos derybos dėl nominalaus darbo užmokesčio padidinimo. Vadinasi, išankstinis darbo užmokesčio kilimo tempų nustatymas veikia kaip gamybos sąnaudų didinimo ir kainų kilimo veiksnys.4.2.3.Infliacijos lūkesčiai
Kaštų infliacijos šaltinius gali būti laikomi infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Jau minėta, kad lūkesčiai įvertinami, formuojant darbo užmokestį.
Kyla klausimas, kaipgi formuojami įvairių subjektų lūkesčiai? Šiuo požiūriu išskiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų (adaptive expectations) ir racionaliųjų lūkesčių (rational expectations) teorijos.
Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai būsimąjį infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusiojo laikotarpio lygiu. Tuo atveju infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Jis turi ir būdingą infliacijos „perkėlimo“ iš praeities į ateitį mechanizmą. Infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai.
Lūkesčiai, priklausantys nuo praeities (siejami su praeitimi), yra pažangūs tuo, kad nesistengiama nuspėti, nesiimama prognozuoti, o prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos pokyčių, t.y. būsimasis infliacijos lygis grindžiamas tikruoju jo praeities kilimo tempu. Nepaisant to, toks lūkesčių formavimas nėra idealus. Tai ypač išryškėja tuomet, kai infliacijos tempai labai dideli. Tuomet infliacija yra nepastovi, jos tempai kasmet (arba dažniau) keičiasi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius.
Racionaliųjų lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės ekonominę politiką ir, remdamiesi visa įmanoma informacija, stengiasi nuspėti, įvertinti tai, kokia ji bus ateityje, kaip ji veiks ekonominius procesus.5.Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės ir infliacijos poreikis ekonomikai
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A.Okunas, apibrėždamas „skurdo indeksą“ kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M.Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.
Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.
Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.
Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 procentai į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 procentai. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta ar netikėta.5.1.Numatytos infliacijos pasekmės
Numatyta infliacija – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.
Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko, įvedamos palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją (tikrąją), palūkanų normą.
Tuo atveju, kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti. Nepaisant to, praktiškai taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų pajamų, būtinos kelios sąlygos; svarbiausios yra šios:
1. Tikslios būsimos infliacijos prognozės;
2. Kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą tai pat 1 procentu;
3. Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;
4. Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.
Iš tiesų šios sąlygos dažnai pažeidžiamos. Todėl net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais.
1) Kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijos. Pinigai – tai liniuotė, kuria matuojame ekonomines operacijas. O dėl infliacijos tos liniuotės ilgis keičiasi. Tai sukelia daugybe nepatogumų: sunkiau palyginti absoliutinę ir santykinę prekės kainą (išmatuotą kitomis prekėmis), sunkiau pasirinkti prekių rinkinį.
2) Infliacija sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi sugaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant, šie kaštai vadinami „batų plėšymu“ ir įgavo sutrumpintą „nunešiotų batų kaštų“ pavadinimą. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų.
3) Tai prekių ir paslaugų perkainojimo kaštai. Kylant kainoms, reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t. Dideli kaštai susidaro, kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais, prekiavimo automatais ir t.t. (reikia papildomų įtaisų). Šių kaštų grupė vadinama „meniu kaštais“. Tai pardavėju išlaidos, susijusios su kainų kilimu.
4) Infliacija sukelia nuostolių, susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais.
5) Infliacija veikia mokesčių sistemą, pavyzdžiui pajamų mokesčio normas. Kylant nominaliosioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių žmonių grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pinigų. Panašiai atsitinka ir su palūkanų apmokestinimu: dėl infliacijos nominali palūkanų norma didėja, todėl ir mokesčiai didėja, net jei realioji palūkanų norma nekinta.
Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl, kylant infliacijos tempams, sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau padidina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio-Tanzi poveikiu.
6) Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymas yra pagrindas yra pradinė, o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.5.2.Netikėtos infliacijos pasekmės
Netikėta infliacija reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas skiriasi nuo numatyto, dažniausiai jį viršydamas.
Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažnis ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Ši problema aktuali ne tik besivystančioms šalims, kurioms būdingi aukšti infliacijos tempai, bet ir daugumai industrinių šalių.
Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus „apmokestina“, o kitiems teikia „subsidijas“, t.y. iš vienų atima, kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime, gaivališkai, nepaisant to, ar žmogus jaunas, ar senas, ar sveikas, ar ligotas, ar turtingas, ar vargšas. Todėl kartais taikliai pabrėžiama, kad „infliacija neturi visuomeninės sąmonės“.
Svarbiausios turo ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:
1. Dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų, jei infliacijos tempai būtų tiksliai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma. Tarkime, kad kreditorių ir skolininkų susitarimu, nustatyta 10 procentų nominaliųjų palūkanų norma. Numatoma realioji palūkanų norma – 5 procentai ir numatomas infliacijos lygis – 5 procentai. Sakykime, kad infliacijos tempai staigiai pakilo iki 10 procentų. Kas tuo atveju laimės ir kas pralaimės? Aišku, kad išloš skolininkas: vietoj 5 procentų realiųjų palūkanų normos jis mokės 0 procentų, tai yra jis paskolą gavo nemokamai. Tuo tarpu kreditorius gauna tik pradinę realiąją paskolos sumą, nes palūkanų pakanka tik infliacijai kompensuoti. Jis dar daugiau praranda, mokėdamas mokesčius iš gautų nominaliųjų pajamų, nes tuomet netenka dalies pradinės paskolos vertės. Todėl sakoma, kad infliacija – tai skolų negrąžinimas. Iš to kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad infliaciją pirmiausia jaučia finansinio turto savininkai, t.y. potencialūs skolintojai.
2. Iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, ypač žemės ir kito nekilnojamojo turo savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija „baudžia“ žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus, kitus žmones, gaunančius retai kintančius atlyginimus, ir t.t.
3. Namų ūkio sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių žmonių jaunesniems tendencija. Mat dauguma žmonių pradeda gyvenimą, beveik neturėdami santaupų, arba turėdami jų mažai. Jos laipsniškai kaupiamos senatvei, bet dėl infliacijos gali smarkiai nuvertėti. Todėl nuo netikėtos infliacijos labiausiai nukenčia pensininkai arba apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Tuo tarpu jauni žmonės daugiausia yra skolininkai.
Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų jos pasekmių.
1. Dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Jau minėta, kad, sudarant darbo sutartis, įvertinami numatomi infliacijos tempai. Kai infliacija netikėta ir viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja. Be to, didesnė negu tikėtasi infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalųjį darbo užmokestį, realusis darbo užmokestis yra aukštas. Vėliau, kainų lygiui toliau kylant, nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, todėl iki kito peržiūrėjimo momento realusis darbo užmokestis mažėja. Vidutinis realusis darbo užmokestis gali išlikti nepakitęs, tačiau infliacija vis tiek veikia .jo svyravimų amplitudę.
2. Dėl netikėtų infliacijos pokyčių namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Tarkime, firma tikėjosi nedidelės infliacijos, o iš tiesų jos tempai buvo gerokai didesni. Dėl to pakilo ne tik vidutinis prekių kainų lygis, bet ir tos firmos kainos. Iš to gali būti padaryta klaidinga išvada, kad padidėjo paklausa tos firmos produkcijai, ir gali būti didinama jos gamybos apimtis. Jei taip pasielgtų daugelis įmonių, nepagrįstai būtų padidinta bendroji pasiūla.6.Išvados
Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis.
Infliacija nuvertina šalies piniginį vienetą, sumažėja realiosios pajamos, nors nominaliosios didėja. O mažėja todėl, kad nominalių pajamų augimas visuomet atsilieka nuo kainų augimo.
Infliacija gali būti šliaužianti, šuoliuojanti ir hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija yra neaukštų, bet gana pastovių tempų ir ilgai trunkanti infliacija.

Šuoliuojanti – tai kai kainos auga dideliais tempais (dešimtimis ir šimtais procentų) ir rodo tendenciją toliau didėti.
Hiperinfliacija – kai kainos kyla milžiniškais tempais (tūkstančiais procentų), prekės brangsta kasdien ir kas valandą. Pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu greičiu.
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.
Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.
Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.7.Literatūra
1.A.Jakutis ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai, Kaunas, 1999;
2. P.Wonnacott, R. Wonnacott Makroekonomika, Kaunas, 1994;
3. Savo paskaitų konspektais Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje 1999-2000 m.

Leave a Comment