INOVACINĖS VEIKLOS KOMPLEKSIŠKUMAS

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api¬man¬tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes (1 pav.) :

1. Naujos idėjos atsiradimą;2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;6. Naujovės sunykimą.

1 pav. Inovacinės veiklos fazės

Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais, vadovais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t), baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruoštu gali spartinti, tiek ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą. Ko pasekoje, vadovas turi dėti visas pastangas, kad būtų suformuotos personalo teigiamos nuostatos inovacijų diegimo atžvilgiu. Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elemetų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių transforfavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (2 pav.) :

1. Inovacijų politika2. Inovacijų infrastruktūra3. Įmonės

2 pav. Inovacijų sistema

Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinės inovacijų politikos vystymo kryptys yra:

1. Inovacijų kultūros skatinimas,

2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas,3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti:

– Lietuvos inovacijų centras– Mokslo institutai– Universitetai– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra– Nacionalinė regionų plėtros agentūra– Lietuvos ekonominės plėtros agentūra– Bankai

Pagrindinės inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys – teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes :

1. Informavimas apie technologinę plėtrą;2. Partnerių paieška;3. Naujų technologijų paieška;4. Inovacinių projektų finansavimas;5. Technologinės konsultacijos;6. Marketingo paslaugos;7. Pagalba vykdant tyrimus;8. Patentavimas ir licencijavimas.

Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:

1. Orientacija į pokyčius;2. Pastovūs informaciniai kanalai;3. Komandinis darbas;4. Decentralizacija;5. Rizika – kaip savaime suprantamas dalykas;6. Biurokratizmų ir formalumų nepaisymas;7. Iniciatyvumo skatinimas

Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi, nesustoja vietoje, o toliau ieško galimybių bei kuria planus ką reikėtų atnaujinti perspektyvoje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje, inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas.Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujo¬vės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (3 pav.) :

1. Kūrimas;2. Įvedimas;3. Augimas;4. Branda;5. Pabaiga3 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas

Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais para¬met¬rais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efek¬tyvumas ir t.t.

Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly¬vius, kuriuos galima suskirstyti taip

(4 pav.) :

1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino¬va¬ci¬jas intelekto bei žinių dėka;2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba¬zė¬je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino¬va¬cijų produktą; 6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.

4 pav. Inovacinės veiklos dalyviai

Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis. Realiai praktikoje atskirų dalyviu funkcijas atlieka atskiros organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus.

LITERATŪRA

 Jokubavicius A., Strazdas R., Geačas K.2003, Inovacijos: procesai, valdymo modeliai, galimybės.  Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R.2000, Inovacijų vadyba. Jokubavicius A., Strazdas R., Geačas K. 2003, Inovacijos: finansavimas, rizikos kapitalas.