Turinys
Įvadas 31. Konstitucinės JAV prezidento galios ir funkcijos 42. Prezidento galių augimas 52.1. Imperialistinis prezidentavimas nuo 1933 iki 1970 52.2. Nuo 1970 m. iki šių dienų 63. Prezidento santykis su kitomis institucijomis 63.1 Prezidentas ir vykdomoji valdžia 63.2 Prezidentas ir Kongresas 73.3 Prezidento santykis su masinėmis informavimo institucijomis 84. Kabinetas 84.1. Kabineto pasirinkimas 94.2. Kabinetų vaidmuo ir praktika 95. Pagalba prezidento institucijai 105.1. Prezidento administracijos įsteigimas ir veikla 10Išvados 12Literatūros sąrašas: 13ĮvadasPrezidentas yra vadovas, bet tik viena iš trijų valdžios šakų. Vieno žymaus politiko žodžiais JAV prezidentas yra Amerikos politinio žaidimo superžvaigždė. Kaip visos tautos išrinktas atstovas jis yra visos tautos ir valdžios simbolis. JAV prezidento institucijos vaidmuo yra ypatingai svarbus formuojant tiek vidaus tiek užsienio politiką. Galima teigti, kad JAV prezidento galios yra vienos didžiausių pasaulyje, tačiau jo įtaka vidaus politikos formavime niekada neperžengia demokratijos ribų. Iš tiesų, iš JAV prezidento visuomenė tikisi labai daug, tačiau tikrovėje jo galioms yra tam tikrų apribojimų, kurie varžo prezidento veiklą. Reikia pažymėti, kad vienas pirmųjų nemalonių dalykų, su kuriuo tenka susidurti ką tik išrinktam prezidentui – tai paveldėta biurokratinė struktūra, kuri yra ypač sunkiai valdoma ir vangiai keičia savo kryptį. Teisė skirti naujus pareigūnus turi tik trys tūkstančiai valdininkų iš daugiau nei 3 mln., valstybinių įstaigų darbuotojų. Visa administracija veikia kaip ir seniau, praktiškai nepaisydama prezidento kišimosi. Išrinktąjį šalies vadovą iš kart užgriūva problemos, kurias paliko senoji valdžia. Biudžetas – sudarytas ir patvirtintas gerokai anksčiau nei naujasis vadovas atėjo į postą, prezidentai privalo laikytis anksčiau sudarytų sutarčių, neformalių susitarimų – kitaip tariant, naujoji šalies „galva“ privalo užtikrinti prieš tai vykdytos politikos tęstinumą. Darbe naudota informacija iš D. Watts knygos „Understanding American government and politics“. Šioje knygoje pateikta labai daug bendros informacijos apie prezidento instituciją, charakterizuojami konkretūs prezidentai ir jų valdymas. Taip pat rėmiausi JAV Konstitucija kur išdėstytos konstitucinė JAV prezidento teisės ir pareigos.
Darbo tikslas yra apibendrinti prezidento galias, įtakojant šalies vidaus politiką ir įtaką šalies gyventojams.Turbūt geriausiai JAV prezidento galias ir funkcijas padeda atskleisti jo santykių su atskiromis institucijomis nagrinėjimas. Šiame rašto darbe bus nagrinėjamas prezidento santykis su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžiomis. Taip pat bus išdėstyta, kaip prezidento galios kito šios institucijos istorijoje, kokios konstitucinės šio pareigūno funkcijos ir kokį poveikį jam daro masinės informavimo priemonės. Taip pat bus pristatytas JAV prezidento pagalbinio administracinio aparato formavimo ir veikimo procesas, kuris stipriai palengvina didelės biurokratijos kontrolę. 1. Konstitucinės JAV prezidento galios ir funkcijosPirmiausia Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija Prezidentui suteikia vykdomąją valdžią. Galima teigti, kad JAV Prezidento galia yra viena didžiausių pasaulyje. JAV Konstitucija apie prezidento įsipareigojimus kalba labai suglaustai. Ji beveik nieko nesako apie prezidento administracines pareigas, tik pareiškia, kad vykdomoji valdžia turi būti patikėta JAV Prezidentui ir jis turi rūpintis, kad įstatymai būtų pagarbiai vykdomi. Šiuos netikslius apibrėžimus reikėtų interpretuoti kaip prezidento pareigą vadovauti įvairiems departamentams, biurams ir programoms, sukurtoms Kongreso. Kitaip sakant, prezidentas turi būti federalinės biurokratijos vadovu, kuri yra sudaryta beveik iš trijų milijonų civilių tarnautojų. Jų pagrindinis tikslas – “padėti” prezidentui įgyvendinti Kongreso įstatymus, federalinio teismo nuosprendžius ir sutartis, pasirašytas JAV. Konstitucija nustato šias pagrindines prezidento funkcijas:1. Kongreso leidžiamų įstatymų vetavimas.2. Vadovavimas ginkluotosioms pajėgoms.3. Malonės prašymų tenkinimas.4. Sutarčių sudarymas. 5. Ambasadorių skyrimas.6. Teisėjų skyrimas.7. Vyriausybės narių skyrimas.8. Ataskaitos apie valstijų būklę teikimas.9. Įstatymų Kongresui rekomendavimas.10. Specialiųjų Kongreso sesijų sušaukimas. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad JAV Prezidentas, kaip pagrindinis valstybės vidaus politikos reiškėjas, vaidina svarbų vaidmenį ir įstatymų leidyboje. Jam priklauso bene svarbiausia teisė sustabdyti Kongreso priimtus įstatymus; pastarieji įsigalioja tik tada, kai abu rūmai priima juos iš naujo dviejų trečdalių balsų dauguma. Nemaža įstatymų projektų, svarstomų kongrese, yra parengiami vykdomosios valdžios iniciatyva. Reikalingus jo nuomone, įstatymus Prezidentas gali siūlyti metiniuose ir specialiuose laiškuose Kongresui. Jeigu kongresas pertraukia darbą neišnagrinėjęs šių pasiūlymų, Prezidentas turi teisę sušaukti specialiąją sesiją. Be viso to, Prezidentas gali veikti viešąją nuomonę kaip politinės partijos lyderis ir aukščiausias JAV valdžios pareigūnas ir šitaip daryti įtaką įstatymų leidimui Kongrese. 2. Prezidento galių augimasGalima teigti, kad prezidento galios pradėjo augti nuo pat institucijos įsikūrimo, kai visuomenė suprato ir pradėjo žiūrėti į šią instituciją kaip į tokią, kuri gali daug ką pakeisti. Buvo tarsi užpildytos spragos, atsiradusios dėl inertiškumo ir neveiklumo Kongrese, valstijose ir privačiame versle. Prezidentų galia nustatoma pagal tai, kaip jie sugeba įgyvendinti savo rinkiminėje kampanijoje užsibrėžtus tikslus. Tų prezidentų, kurie nusistatė ir įgyvendino savo tikslus, darbas laikomas kaip sėkmingo ir stipraus prezidentavimo praktika ir, priešingai, tie, kurie neturėjo tam tikrų tikslų arba nesugebėjo jų įgyvendinti, laikomi silpnais prezidentais. Tokiu būdu nuo pat pirmojo prezidento jo galios palaipsniui vystėsi, keitėsi, formavosi – taip susikūrė tradicija, kas ir suteikia šioms galioms teisėtumą bei pripažinimą. 2.1. Imperialistinis prezidentavimas nuo 1933 iki 1970Šiuolaikinis prezidentizmas prasidėjo 1933 m. dėl didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės, kuri stipriai įtakojo ir kai kuriuos fundamentalius pokyčius JAV politiniame gyvenime. Buvo tikimasi, kad federalinė vyriausybė išspręs visas viešųjų ir asmeninių interesų problemas. F. D. Ruzvelto administracija neprieštaravo įvairioms iniciatyvoms ir priemonėms šaliai atgaivinti. Nuo tada JAV politinė sistema tapo labai prezidentine ir nuo tada politinis procesas, galima sakyti, reikalavo nuoseklaus prezidento iniciatyvumo vidaus ir užsienio politikoje. 1960 m. prezidento galios pasiekė viršūnę. Tai patvirtino daugelis po antrojo pasaulinio karo vykusių konferencijų delegatų. Į visuomeninį valdymą buvo pradėta žiūrėti skeptiškiau nei anksčiau. Apskritai, tai kėlė daug debatų ir nesutarimų, tačiau ekonomikos plėtra buvo gerai vystoma, buvo pasitikima ekonomikos valdymu ir visa padėtis JAV palaipsniui gerėjo, todėl visiems atrodė protinga leisti prezidentui laisvai valdyti šalį. Johnsono prezidentavimo metais daugeliui atrodė, kad tai yra pagrindinė institucija, kuri gali išspręsti beveik visas problemas. Kongresas taip pat tikėjosi vadovavimo iš prezidento puses.
Nuo 1960 m. užsienio politikos pagrindu tapo “Trumano doktrina”, kuri apibrėžė JAV vaidmenį pasaulyje. JAV tapo tarsi pasaulio policininku, atsisakė ankstesnės izoliacijos, pradėjo glaudžius bendradarbiavimo santykius. Kongresas tokią politiką palaikė ir davė prezidentui visišką veiksmų laisvę nacionalinio saugumo klausimais. Tauta tapo žymiai labiau suvienyta. Tačiau tada atsiskleidė galimybė piktnaudžiauti prezidento galiomis. Buvo suprasta, kad visos valdžios sutelkimas vienose rankose veda prie vienvaldystės ir konstitucinės kontrolės nebuvimo. Šiuo laikotarpiu vyravo autoritetas ir mažėjo atsiskaitomybė. 2.2. Nuo 1970 m. iki šių dienųStebėtojai ir valdžios atstovai pradėjo galvoti, kad prezidento galių nebereikia toliau didinti, o reikia apriboti. Šio laikotarpio pradžia sietina su R.Reigano prezidentavimu ir jo vykdoma politika. Tai buvo prezidentas, kuris po antrojo pasaulinio karo buvo išrinktas dviem kadencijom, įgyvendino daug savo tikslų kuriuos buvo išsikėlęs ir dėl to buvo labai palaikomas visuomenės. Tiesa, iš pradžių jis buvo nusistatęs ir įtarus dėl SSRS pozicijos šaltajame kare, tačiau vėliau nusistatymas išblėso bei artimas bendradarbiavimas su Gorbačiovu sumažino įtampą tarp šių šalių ir padėjo pagaliau užbaigti šaltąjį karą. Vidaus politikoje R. Reigano svarbiausias vidaus politikos klausimas buvo sumažinti vyriausybės įtaką eilinių piliečių gyvenimui, bei sugrąžinti didesnę įtaką pačioms valstijoms. Jis naudojosi ekonomine programa kuri mažino mokesčius, ir padėjo reguliuoti spartų ekonomikos augimą. Iš esmės, R. Reiganas pasiekė tai, kad daugelis amerikiečių vėl pradėjo didžiuotis savo pilietybe ir šalies įvaizdžiu, kuris po Vietnamo karo ir Watergeito skandalo buvo stipriai kritęs žemyn. G. Bushas buvo respublikonas, kitokios pakraipos politikas. Pradžioje jis susidūrė su didelėmis problemos. Didžiulis biudžeto deficitas jam neleido mažinti mokesčių ir vykdyti per rinkimus duotų pažadų. Apskritai, šis prezidentas labai nesikišo į vidaus politika, nors retkarčiais, verčiamas nerimaujančių amerikiečių, imdavosi tam tikros iniciatyvos. Tai puikus pavyzdys, kaip prezidento funkcijos ir veikla stipriai priklauso ir nuo visuomenės požiūrio. 3. Prezidento santykis su kitomis institucijomis 3.1 Prezidentas ir vykdomoji valdžiaPačioje vykdomosios valdžios sistemoje prezidentas turi plačius įgaliojimus tvarkyti šalies reikalus ir vadovauti federacijos vyriausybei. Prezidentui kyla nemažai keblumų kovoje su biurokratija, kurios prioritetai skiriasi, be to ji gauna palaikymą praktiškai iš visų valdžios institucijų, interesų grupių. Jo santykis su valdininkais yra daug griežtesnis, čia prezidentas turi pasitelkti visus įtikinėjimo ir derybų įgūdžius, nei to reikalauja santykiai su Kongresu. Prezidento kabineto negalima vadinti vykdomuoju organu, be to jis negali daryti įtakos vyriausybės politikai. Kabineto sekretoriai yra vykdomųjų departamentų vadovai, jie, galima sakyti yra formalūs prezidento kolegos, jų santykiai – darbiniai. Iš visų kas sėdi aplink Baltųjų rūmų stalą, rinkėjų išrinktas yra tik prezidentas. Departamentų vadovus prezidentas skiria pats. Skirdamas vadovus į departamentus jis tokiu būdu atsidėkoja už palaikymą rinkimų metu. Taip pat prezidentas jokios reikšmės neteikia rasei ar lyčiai, ir skiria tuos kuriais labiausiai pasitiki – sau lojalius asmenis, tai mažindamas trintį ir susikurdamas palaikymo komandą ateities sprendimams.Prezidentas turi teisę leisti aktus ir nurodymus, kurie dar vadinami įsakais ir turi federacijos valdžios organams įstatymo galią. Tokiais įsakais JAV vadovas gali kontroliuoti federacinę valdžią ir padaryti ją savo įrankiu. Taigi, kadangi vykdomąją valdžia formuoja pats prezidentas, jo įtaka šioje institucijoje tikrai didelė. Lojalių valdininkų grupė prezidentui leidžia įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus vidaus politikoje. 3.2 Prezidentas ir KongresasVieni iš sudėtingiausių prezidento santykių yra su Kongresu. Konstitucija suteikia didelę atsakomybę tiek prezidentui tiek Kongresui valdant valstybę ir geriausių valstybės valdymo rezultatų galima pasiekti tik šiom abejoms institucijoms judant vienoda linkme, turint vienodus tikslus. Vyriausybės vadovas yra priverstas bendradarbiauti, ieškoti bendrų, abi puses tenkinančių sprendimų, kadangi parama Kongrese prezidentui yra būtina.Nors konstitucija nurodo, kad „visi įstatymų leidybos įgaliojimai priklauso Kongresui“, tačiau prezidentas, kaip pagrindinis valstybės politikos reiškėjas vaidina taip pat svarbų vaidmenį įstatymų leidyboje. Jam priklauso teisė sustabdyti Kongreso priimtus įstatymus, pastarieji įsigalioja tik tada, kai abu rūmai juos priima iš naujo dviejų trečdalių balsų dauguma. Nemažai įstatymų projektų paruošia pati vykdomoji valdžia, kurių priėmimą svarsto Kongresas. Tokiu būdu per vyriausybę prezidentas gali primesti savo vidaus politiką. Reikalingus jo nuomone įstatymus prezidentas gali siūlyti metiniuose pranešimuose ir specialiuose laiškuose Kongresui. Jeigu Kongresas baigia darbą neišnagrinėjęs pateiktų projektų, prezidentas gali sušaukti specialiąją sesiją.Siekiant glaudesnio bendradarbiavimo su Kongresu, pastaraisiais metais buvo įsteigtas Ryšių su Kongresu skyrius Baltuosiuose rūmuose. Nemažą darbą atlieka ir prezidento padėjėjai sekdami visų svarbių įstatymų leidimą ir stengdamiesi įtikinti abiejų rūmų atstovus remti vieną ar kitą projektą, vykdomą politiką.Prezidentas formuoja visą darbotvarkę ketveriems metams – tai lyg JAV politinė programa jo kadencijai. Nemažai reikšmės turi prezidento vykdomai vidaus politikai ir tai, kokia partija yra tuo metu Kongrese. Pavyzdžiui, B.Klintonas nevetavo Kongreso leidžiamų įstatymų du metus, kadangi dauguma buvo demokratai, kaip ir jis pats, bei dėl tos pačios priežasties turėjo didesnę veiksmų laisvę. Priešiškai nusiteikęs Kongresas gali padaryti sunkų gyvenimą bet kuriam prezidentui, nesuteikdamas jam paramos, atsisakydamas pritarti sutartims pasirašytoms prezidento, nesutikdamas su jo paskyrimais. 3.3 Prezidento santykis su masinėmis informavimo institucijomisPrezidento santykis su žiniasklaida išties yra įdomus. Savaime suprantama reikia įvertinti ir tai, kad žiniasklaidos reikšmė ir vaidmuo yra ypač svarbus. Kodėl? Jos svarba ypač išaugo ir tapo dar labiau aktuali prasidėjus technikos amžiui pateikusiam begalę naujovių, tokių kaip radijas ir televizija, internetas. Nuo to laiko pasikeitė ir iki to laiko buvęs santykis. Didžioji dalis visuomenės JAV viską apie valdžią ir politiką sužino iš spaudos, radijo, televizijos, ir ne kitaip nei informacija yra pateikiama. Pasekmės to kaip žiniasklaida pateikia prezidentą, sukelia dažnai nemažai akademinių ginčų. Prezidentui, formuojant vidaus politiką iš esmės viešoji nuomonė nepaprastai svarbi. Tikrai abejoju, ar esant masiniam pasipiktinimui ir visiškam nepasitenkinimui prezidentas imsis vykdyti tokią politiką ar priims nepageidaujamą įstatymą. Visuomenės nuomonė – savotiškas legitimumo suteikimas. Vis dėl to prezidento institucijos santykis su žiniasklaida yra kartais abipusiai naudingas, bet dažniausiai tie santykiai virsta parazitiniais. Jie retai kada būna geri. Jie ypač pablogėja prezidentui bręstant arba kai iškyla didelės politinės problemos. Tik T.Ruseveltas pirmasis buvo pakvietęs žurnalistus į baltuosius rūmus, tačiau ir tai tik karo metais kai tam buvo būtinumas. Pats bendravimas reiškiasi tik per oficialias spaudos konferencijas ar specialius prezidento pranešimus. 4. KabinetasKabinetas – tai susirinkimas į kuriame dalyvauja vykdomosios valdžios departamentų vadovai, viceprezidentas, prezidentas ir jo paskirti asmenys. Šią teisę jam suteikia Konstitucija. Kabineto įtakingumas dažnai priklauso ir nuo prezidento, ar prezidentas noriai ir ar dažnai organizuoja tuos susirinkimus. Kabineto nariai nėra labai įtakingi prezidentui ir kongresui. Jie negali pasinaudoti savo postu, kad „prastumtų“ savo programas per kongresą. Be to, kai kurie prezidentai buvo labai įtarūs ir nepasitikėjo kabinetu. Amerikietiškajam kabinetui dažnai trūksta vieningumo ir galimybes spręsti svarbius politinius klausimu kartu, taip kaip yra Didžiojoje Britanijoje. 4.1. Kabineto pasirinkimasViena iš pirmųjų prieš inauguraciją prezidento užduočių yra pasirinkti kabineto narius. Jis gali rinktis bet ką, tačiau priimta, kad nariai būtų priimtini Senatui. Prezidento pasirinkimas yra jo asmeninis reikalas. Pavyzdžiui, jis gali skirti nariu tą, kuris yra lojalus jam ir padėjo per rinkimus. Kad sušvelnintų padėtį šalyje jis gali skirti žmones iš skirtingų rajonų, skirtingų rasių ir lyčių. Jam nesvarbu ar nariai turėjo politinės patirties, svarbu, kad jie būtų savo srities specialistai. Tokius žmones rinkosi Eisenhaueris, Niksonas, Bušas ir Reiganas. Paprastai žymūs politikai nesiveržia į kabineto narius, nes tai nėra labai įtakingas postas. Dažniausiai nariai būna iš verslo klasės. Baigę savo kadenciją jie vėl grįžta ten pat šiek tiek padirbę politikoje. 4.2. Kabinetų vaidmuo ir praktikaKabinetas ir jo veikla nėra paminėti konstitucijoje. Iš principo kabinetas tėra tik patariamasis organas. Krizės metu prezidentas gali visiškai nekreipti dėmesio į kabinetą. Ir šiaip prezidentas neturi veikti pagal kabineto išvadą – jis gali pasirinkti Baltųjų rūmų, Valdymo ir biudžeto tarnybų nuomonę. Kabineto susitikimai su prezidentu irgi gali būti skirtingi. Vieni prezidentai su jais susitinka reguliariai (taip darė Eizenhaueris), kiti susitinka ne su visa kabineto sudėtimi (Kenedis manė, kad nėra prasmės susitikti su visai, nes ne visi yra kompetentingi visais klausimais) , o su jam svarbiu žmogumi iš kabineto. Kabinete negalioja vieningumo principas – kabineto narys nebūtinai turi sutikti su prezidento nuomone, ir neprivalo dėl to atsistatydinti. Taigi, kaip matome, kabineto galios ir vaidmuo priimant vienokius ar kitokius sprendimus yra labai neapibrėžti, nepastovūs ir dažniausiai priklauso nuo konkretaus prezidento ir jo paties apsisprendimo įtraukti kabinetą į savo veiklą arba ne. 5. Pagalba prezidento institucijaiPrezidento galios ir atsakomybė labai padidėjo po didžiosios depresijos. Jam tapo labai sunku vienam susidoroti su visomis užduotimis. Tai buvo galima išspręsti išplečiant kanceliariją arba išskaidant departamentus ir agentūras į mažesnius padalinius, kurių atsakomybė nesiskirtų su kitų padalinių. Taip prezidentas galėtų daug efektyviau prižiūrėti savo padalinius ir efektyviau spręsti problemas. Tačiau dažnai padalinių vadovai nėra aukščiausio rango politikai, jie nėra renkami, taip pat jie turi mažiau patirties bendradarbiaujant su Kongresu. Dažniausiai jie sprendžia tik su jais susijusias problemas, nes jų reputacija nepriklauso nuo prezidento politinės sėkmės, o prezidentui atvirkščiai – blogas jų darbas pirmiausia atsiliepia jo reputacijai. Pagrindinė vykdomosios valdžios atsakomybė gula ant vieno asmens pečių, todėl jam reikia pagalbos iš jį remiančių padalinių, kad sugebėtų kontroliuoti milžinišką administracijos aparatą ir kad užtikrintų, jog jo ir Kongreso sprendimai yra efektyvūs. 5.1. Prezidento administracijos įsteigimas ir veiklaĮ XXI a. Prezidento Kanceliarija įžengė turėdama 5000 darbuotojų. Tačiau jos galios nenulemia vien skaičius. Daug svarbiau yra jos centralizacija ir pozicija vykdomosios valdžios šakoje. Prezidentas iš administracijos tikisi susidorojimo su faktine informacija, detalizuotos analizės ir politinių rekomendacijų ir kad tai padėtų jam valdyti šalį. Šis aparatas jam padeda bendradarbiauti su Kongresu, viešai skelbti prezidento sprendimus, stebėti, kaip yra įgyvendinami jo sprendimai. Taip prezidentas yra atlaisvinamas nuo smulkių detalių ir gali spręsti daug svarbesnes problemas ir planuoti ateitį. Sudedamosios dalys dažnai keičiasi, kaip ir prezidentai, nes tai yra prezidento asmeninė biurokratija. Buvo įsteigtos naujos agentūros, kai kurios buvo išskaidytos ar pakeistos kitomis, kai kurios panaikintos. Administracija yra tarsi skėtis, po kuriuo veikia daug ir įvairių tarnybų ir agentūrų, padengiančių įvairias politines sferas, ir, kurios yra tiesiogiai atskaitingos prezidentui. Kai tik jinai buvo įsteigta niekas nesuprato kokia jinai yra svarbi ir kokia bus. Ji yra daug didesnė negu įsteigimo metu ir jos įtaka išaugo daug daugiau nei tarnautojų dirbančių joje skaičius. Kas yra svarbu, kad administracija priklauso tik prezidentui. Pavaldiniai yra skiriami prezidento, todėl turi būti jam lojalūs. Administracija yra prezidentinio valdymo įrankis, tačiau kai kuriais atvejais prezidentas yra labai priklausomas nuo jos. Kai kurie biurai ypač svarbūs formuojant vidaus politiką. Vienas iš tokių yra Baltieji rūmai, kurių darbuotojai dažniausiai bendrauja su prezidentu, tačiau tik keliolika su juo susitikinėja reguliariai. Šis biuras atsakingas, kad skubūs klausimai pasiektų prezidento stalą greitai ir taip pat turi užtikrinti, kad būtu vykdoma prezidento politika. Bet yra pavojų, kad biuras gali taip „ginti“ prezidentą, kad sakys jam vien tik tai ką jisai nori išgirsti ir atitolins jį nuo politinio pasaulio. Vadovavimo ir biudžeto biuro užduotis – parengti federalinį biudžetą taip, kad jis sutaptų su Kongreso nuomone. Ekonominių patarėjų taryba – (ekspertų grupė, paprastai universitetų akademikai) padeda prezidentui geriau susidaryti ilgalaikį ekonominį mąstymą. Politikos vystymo biuras –patarimai vidaus politikos klausimais. Apskritai, augant prezidento atsakomybei augo ir ekspertų pagalbos poreikis. Dabar vykdomasis biuras kur kas didesnis nei metai po jo sukūrimo, o įtaka išaugo dar labiau nei personalo skaičius. Jis toks svarbus nes priklauso vien tik prezidentui. Jo nariai yra skiriami prezidento ir jie supranta, kad jų postas yra tam, kad padėtų prezidentui. Todėl jie ištikimai jam tarnauja. Tai yra pagrindinis prezidento valdymo instrumentas ir visi šiuolaikiški prezidentai daugiau ar mažiau juo naudojasi. Kai kuriais atvejais priklausomybė nuo jų yra labai didelė. Todėl jiems labai paprasta pasinaudoti prezidento užtarimu ir netgi nepaklusti konstitucijai. Kitaip tariant, administracija – ypač Baltųjų Rūmų patarėjai gali tapti nepakeičiami lyginant su kitais vykdomosios valdžios tarnautojais. Tiesa, yra ir keletas šio patariamųjų organų keliamų pavojų. Prezidentas gali jais per daug pasikliauti, taip leisdamas jiems nekreipti dėmesio į platesnę JAV visuomenės dalį. Kai kurie prezidentai netgi asocijuojasi su savo patarėjais, nes jiems buvo suteikta didžiulė įtaka: pvz. Nixon‘as turėjo Haldeman‘ą ir Ekrlichman‘ą, Carter‘is turėjo Jordan‘ą ir Powell‘ą . Išvados Taigi, šiek tiek išanalizavę JAV prezidento santykius šalies valdyme su Kongresu, bei su biurokratija, galime daryti išvadą, kad, nors turimos galios ir leidžia jam vadovauti šioms institucijoms, dažnai prezidentui naudingesnis yra bendradarbiavimas vykdant savo politiką. Pažymėtina, kad Kongresas, skirtingai negu užsienio, vidaus politikos formavime turi kur kas daugiau įtakos, kadangi užsienio politikoje valstybės vadovas turi gauti tik Kongreso paramą, o vidaus politikoje – pritarimą. Todėl vidaus politikoje Kongresas iš tiesų užima labai svarbia vietą. Beje, didžiulė šalies biurokratija, taip pat nėra ta sritis, kurios nuomonės prezidentas gali nepaisyti, kadangi nusistovėjusios gilios biurokratijos tradicijos labai sunkiai keičiamos ir prezidentas, panaudodamas savo pagalbinę administraciją, neretai turi prisitaikyti prie biurokratijos.Literatūros sąrašas:1. Watts D., Understanding American Government and Politics. Manchester University Press, 2002.2. Bowles N., Government and Politics of the United States. 2 nd ed., MacMillan Press, 19983. Singh R., American Government and Politics 4. Sage Publications, 2003 4. Robert F., Williams State Constitutional Law. Cases and Materials, Washington, ACIR, 1988