Silosas

Turinys

1. Įvadas ..............................4
2. Pašarų silosavimo pagrindai ..............................6
3. Kombinuotojo siloso gamyba..............................7
4. Silosuojamos masės drėgmė..............................10
5. Nuostoliai, atidengus talpas ir šeriant gyvulius......................10
6. Silosas ir mikrobiologiniai procesai jame....................11
7. Nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos nuostoliai.............12
8. Bulvės..............................12
9. Pašarinės morkos..............................15
10. Cukriniai runkeliai..............................16
11. Užduoties sprendimas..............................22
12. Išvados..............................23
13. Literatūros sąrašas..............................24

Įvadas

Lietuvos Respublikos žemės ūkio specializacija tradicinė – pieno ir mėsos galvijininkystė bei bekoninė kiaulininkystė. Gyvulininkystei tenka apie 66% bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Tuo tarpu augalininkystė yra antroji pagal svarbą žemės ūkio šaka. Vienas iš pagrindinių jos tikslų – aprūpinti gyvulius pašarais. Apie 80% augalininkystės produkcijos sunaudojama gyvulininkystėje.[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]
Augalininkystė yra žemės ūkio gamybos pagrindas. Kaip nurodo didysis ruusų mokslininkas K. A. Timiriazevas, tik augalas sugeba kosminę saulės energiją paversti organine medžiaga.[Dereškevičius k. 1964]
Pašarinių augalų derliaus dorojimas – silpniausia pašarų gamybos grandis. Vis dar labai daug medžiagų nueina niekais. Sudoroti su mažiausiais nuostoliais javų, pašarinių šakniavaisių, žolių derlių kliudo nepastovūs, lietingi orai, kai kurių mechanizmų ir įrengimų trūkumas, bet bene labiausiai – žinių stoka.
Būtina sparčiau didinti grūdų ir stambiųjų bei sultingųjų pašarų gamybą, gerinti pašarų kokybę, plėsti ankštinių žolių bei kultūrinių ganyklų plotus, didinti labai baltymingų gyvulinės kilmės bei kombinuotųjų paašarų gamybą.
Tik tinkamas pašarų gamybos technologijų parinkimas ir geros kokybės pašaro pagaminimas užtikrina efektyvią ir pelningą galvijininkystę. Yra nustatyta, kad žolė ir iš jos pagamintas silosas, kombinuotas silosas, melžiamoms karvėms suteikia 60% reikalingos energijos ir 67% proteinų, penimiems galvijams atitinkamai – 79 ir 85%. Taip at

tsitinka kai silosas kokybiškas, pagamintas iš neperaugusios žolės, gerų žolynų, kai šakniavaisiai gerai nuplauti.
Didelius paros primilžius ar priesvorius gausime vykdydami aukštos kokybės šėrimo programą. Galvijų racionas, naudojant žolinius bei grūdinius pašarus, baltyminius priedus, mineralines medžiagas ir vitaminus, turi būti subalansuotas. Visi ingredientai labai svarbūs, bet gyvulių augintojai ypač turi kontroliuoti grūdų ir siloso, kombinuoto siloso, dažniausiai pagaminamų savo ūkyje, kokybę.
Lietuvoje nuo seno vystoma pieno-mėsos galvijininkystė. Palankios klimatinės sąlygos žolėms ir kitiems žaliems pašarams, kurie žymiai pigesni nei grūdiniai, augti ir toliau turėtų skatinti galvijininkystės plėtojimą.
Kas geriau – šienas ar silosas? Praeityje tik stambiose ūkiuose buvo ruošiamas silosas, privatūs gyvulių augintojai šienavo. Ūkininkas, rimčiau užsiimantis galvijininkystė ir siekiantis pelno, be siloso ir kombinuoto siloso neišsivers.
Siloso, kombinuoto siloso, kaip ir kitų pašarų gamybai, iššleidžiama nemažai lėšų (tai žolynų priežiūra, tręšimas, pjovimas, plovimas, silosavimas, laikymas ir kt), dėl to šio pašaro gamybos technologijų žinojimas užtikrins gerą jo kokybę ir efektyvų pinigų panaudojimą. Be abejo, būtina gera žolynų priežiūros, žolių pjovimo, plovimo, ir smulkinimo bei kita technika.[Jatkauskas J. 2001]

Pašarų silosavimo pagrindai

Pašarų silosavimas yra biologinis konservavimo būdas, veikiant mikroorganizmams. Svarbiausi silosuojamų pašarų mikroorganizmai yra pieno rūgšties bakterijos, kurios iš augaluose esančio cukraus gamina pieno ir acto rūgštį. Organinės rūgštys apsaugo pašarą nuo gedimo. Todėl, silosuojant pašarus, sv

varbiausia sudaryti palankias sąlygas pieno rūgšties bakterijoms veikti ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos procesus.
Pieno rūgšties bakterijos gerai veikia ir sparčiai dauginasi tik anaerobinėmis sąlygomis , t.y be deguonies. Dauguma puvimo bakterijų ir pelėsiniai grybai be deguonies nesidaugina, todėl susmulkintą silosuojamą masę reikia gerai suslėgti ir izoliuoti nuo oro. Be to, gerai suslėgtoje masėje greičiau apmiršta augalų ląstelės. Kad suslėgtoje masėje pradėtų sparčiai daugintis pieno rūgšties bakterijos, joje turi būti 1,5 – 5 proc. cukraus. Jo kiekis priklauso nuo silosuojamų augalų cukringumo ir drėgnumo. Optimalus silosuojamos masės drėgnumas yra 65 – 75 proc.. Kai drėgmės būna daugiau kaip 75 proc. cukraus koncentracija esti mažesnė, be to, daug sulčių išteka ir susidaro dideli cukraus bei kitų maisto medžiagų nuostoliai. Silosuojant mažesnio kaip 65 proc. drėgnumo masę, sunkiai išsiskiria sultys ir pieno rūgšties bakterijoms trūksta maisto. Be to, sausesnę masę sunkiau gerai suspausti, tarpuose lieka oro ir gali veikti puvimo bakterijos. Taigi siloso kokybė prastėja. Palankiomis sąlygomis pieno rūgšties bakterijų veikla sustoja., kai jos suskaido visą prieinamą cukrų ir aplinkoje susikaupia rūgšties pH 4,2. Acto rūgšties bakterijų veikla silosuojant menka, nes joms reikia deguonies. [Jatkauskas J. 2001]

Kombinuotojo siloso gamyba

Jis gaminamas veislinėms ir penimoms kiaulėms iš pašarų, kuriuose gausu proteinų, lengvai virškinamų angliavandenių ir karotino. Šiuo silosu galima šerti ištisus metus. Kilograme kombinuotojo siloso tu

uri būti ne mažiau kaip 0,25 pašarinio vieneto, 20-30 g. virškinamųjų proteinų ir 18-20 mg. karotino, o bendras silosuojamos masės drėgnumas – 60-70% (žiūrėti 1 lentelę). Kombinuotajame silose veislinėms kiaulėms medienos (ląstelienos) turi būti ne daugiau kaip 50 g kg. Geros kokybės kombinuotajame silose pieno rūgšties būna 1,5-1,8%, acto rūgšties – 0,4-0,6%, o sviesto rūgšties visai neturi būti, siloso rūgštingumas (pH) 4,0-4,2.
Kombinuotajame silose pašarai, turintys mažai medienos, turi sudaryti 40-80%, žoliniai augalai – 10-30%,žolės miltai – 5-10% bendros masės. Jei ūkyje žolės miltų stokojama, į kombinuotąjį silosą galima dėti šieno, pelų miltų, avižinių, miežinių šiaudų. Pridėjus šių drėgmę sugeriančių pašarų, ne tik išlieka sultingųjų pašarų maisto medžiagos, bet ir normalizuojasi silosavimo procesai, mažėja rūgštingumas. [ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]
Kombinuotasis silosas su didesniu bulvių kiekiu (60-80%) gaminamas penimoms kiaulėms:
1) 10% žirnių arba dobilų pelų, 30% raudonųjų morkų su lapais,60% bulvių;
2) 10% raudonųjų morkų, 10% dobilų arba liucernų atolo, 20% cukrinių arba puscukrinių runkelių, 60% bulvių;
3) 10% ankštinių augalų žolės miltų arba pelų, 10% raudonųjų morkų, 80% bulvių;
4) 10% liucernų arba dobilų atolo, 20% morkų, 70% bulvių.
Veislinėms kiaulėms (paršavedėms, kuiliams, pakaitiniam prieaugliui) kombinuotasis silosas gaminamas iš:
1) 5% žolės ar šieno miltų, 25% pašarinių pupų, 30% bulvių, 40% cukrinių runkelių su lapais;
2) 5% žolės miltų arba dobilų ir kviečių pelų, 25% liucernų atolo, 30% šakniavaisių, 40% morkų;
3) 10% žolės ar šieno miltų, 20% ankštinių augalų žolės, 20% raudonųjų morkų su lapais, 50% cukrinių runkelių;
4) 10% žolės miltų, 30% ankštinių augalų žolės, 20% cukrinių runkelių arba raudonųjų morkų su lapais, 40% bulvių.[Juozaitis A. 1991]
Kombinuotajam silosui bu
ulvės gerai nuplaunamos ir šutinamos šutintuvuose 2PK-4, F-405. Morkos ir šakniavaisiai dedami į tranšėją žali, prieš tai gerai nuplauti ir smulkintuvu IKS-5M susmulkinti iki 5 mm dydžio dalelių. Geresnis silosas gaunamas, kai dobilų ar kviečių pelai sumalami, o iš žolės smulkintuvu “Volgar-5” padaroma pasta. Ją kiaulės noriau ėda.
Kombinuotasis silosas rauginamas betonuotose tranšėjose, suskirstytose į sekcijas. Tinka ir nenaudojamos tranšėjos, kuriose raugintas silosas galvijams. Tik jos atitinkamai suremontuojamos tranšėjos sekcija pripildoma per 1-2 dienas. Jos didumas priklauso nuo kombinuotojo siloso reikmės 10-15 dienų (1 m3 kombinuotojo siloso sveria 700-900 kg.). Tranšėjos gylis priklauso nuo vietos reljefo ir gamtinio vandens lygio. Iš abiejų tranšėjos pusių padaromas 6 m pločio pylimas. Virš pylimo tranšėjos šonai iškeliami iki 0,25 m. Silosuojant ant tranšėjos dugno pilama 15 cm pelų arba dvigubai storesnis žaliosios masės sluoksnis, o ant jo sluoksniais paskleidžiami kiti komponentai. Išmaišyti komponentus nebūtina, nes imami iš tranšėjos traktoriniu krautuvu jie susimaišo. Sudėjus sluoksniais, galima atrinkti vien morkas, kurios šeriamos paršeliams iki 4 mėn. Tranšėja prikraunama 50-80 cm virš kraštų, kadangi vėliau silosas suslūgsta. Prikrauta tranšėja uždengiama polietileno plėvele, ant kurios užpilamas 20-30cm. durpių sluoksnis arba uždedama šiaudų kapoju, pelų arba užklojama šiaudų ryšuliais. Kad laikomas silosas būtų geros kokybės ir būtų patogųjį išimti bet kokiu oru, virš tranšėjos įrengiama pastogė. [ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]
Daugelio specialistų nuomone, silosuojamą masę patogiau krauti į tranšėjas, o išimti ir paduoti į šėryklas lengviau iš bokštų. Be to, bokštuose, esti mažesni siloso maisto medžiagų nuostoliai. Siloso bokštų gali būti įvairių tipų, talpų ir konstrukcijų. Atsižvelgiant į konstrukcijas, jie skirstomi:
a) nehermetiški (viršus atviras – neuždengtas)
b) pusiau hermetiški (uždengti iš viršaus)
c) hermetiški (su pneumatiniu krautuvu)
Nehermetiški bokštai statomi iš betono, plytų arba kitos patvarios statybinės medžiagos. Juose silosuojamą bent kiek drėgnesnė masė kaip 65%.
Pusiau hermetiški bokštai statomi iš gelžbetonio blokų arba monolitinio betono. Tokių bokštų vidus padengiamas oro nepraleidžiančia medžiaga – skystu stiklu.bokštų viršus turi orui nepralaidų gelžbetonio perdengimą su gerai uždaromomis angomis masei pakrauti. Iš tokių bokštų silosas imamas specialiais iškrautuvais. Jais pašaras pro specialius bokšto viduryje arba pakraštyje esančius kanalus numetamas žemyn į vežimėlius arba į traktorines priekabas. Tokiuose bokštuose galima silosuoti pašarą, kuriame ne mažiau kaip 55% drėgmės.
Hermetiški bokštai statomi iš nerūdijančio plieno, aliuminio, plastmasės blokų. Pašaras iš tokių bokštų išimamas pro apačią specialia freza arba nuo viršaus specialiu transporteriu. Hermetiškuose bokštuose galima silosuoti masę, turinčią ne mažiau kaip 35% ir ne daugiau kaip 60%drėgmės. [ Mikrobiologijos paskaitų užrašai 2002]
Kombinuotasis silosas gerai laikosi visą žiemą. Ypač jis naudingas antroje žiemos pusėje, kai gyvuliams trūksta karotino.
Kartais pavasarį silosas perrūgsta, ir jo kiaulės nenori ėsti. Kad taip neatsitiktų, pridedama konservantų. Tinkamiausi – natrio benzoatas ir benzoinė rūgštis. Dedama 0,3% siloso masės.
Kombinuotasis silosas tinka šerti praėjus 3-4 savaitėms, kai pripildoma tranšėja. Kiaulėms duodamas tik geros kokybės silosas, prie kurio jos pratinamos pamažu. Kokybišką kombinuotąjį silosą kiaulės paprastai noriai ėda.
Paršavedei pirmoje paršingumo pusėje kombinuotojo siloso duodama 4-5 kg, antroje – 3-4kg, žindamoms paršavedėms – 2-3kg, pakaitinėms kiaulėms – iki 4kg, penimoms – 1-3 kg per dieną. Kiekvienai pagrindinei paršavedei tikslinga pagaminti apie 2 tonas kombinuotojo siloso. [Juozaitis A. 1991]
Kombinuotoju silosu šeriant kiaules, sutaupoma iki 20% koncentratų ir išvengiama maisto medžiagų nuostolių, kurių būna laikant bulves, morkas bei runkelius nesilosuotus, be to, jų nereikia kiekvieną kartą ruošti prieš šėrimą.
Šakniavaisių ruošimo silosavimui technologinę liniją sudaro šakniaplovės-šakniapjaustės IKS-5M ir IKM-5. nuo šakniaplovės-šakniapjaustės IKS-5M nuimamas smulkinimo aparatas. Į jos plovimo bunkerį supilami atvežti šakniavaisiai. Nuplauti patenka į šakniaplovę-šakniapjaustę IKM-5. kurioje dar kartą nuplaunami ir susmulkinami. Susmulkinti krenta į transporto priemonę ir vežami į silosavimo vietą.
Bulvių ruošimo silosavimo technologinėje linijoje įrengiama šakniaplovė-šakniapjaustė IKS-5M ir bulvių ruošimo agregatas 2PK-4. atvežtos bulvės supilamos į mašinos IKS-5M plovimo bunkerį, nuo kurio nuimamas smulkinimo aparatas. Nuplautos bulvės patenka į bulvių ruošimo agregatą, kuriame atskiriami akmenys, bulvės dar kartą nuplaunamos, sušutinamos ir sumaigomos. Sumaigytos iškraunamos į transporto priemonę ir nuvežamos prie silosavimo duobės. .[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]
Rauginant kombinuotą silosą, reikia laikytis šių taisyklių:
1 Kad silosas būtų geros kokybes, labai svarbu šakniavaisius ir bulves gerai nuplauti. Jų purvinumas neturi būti didesnis kaip 3% visos masės.
2. Silosuojama masė turi būti ne per daug vandeninga. Optimalus silosuojamo pašaro vandeningumas – 70%. Jei silosuojama masė labai vandeninga, tada joje sumažėja cukraus koncentracija, susidaro geros sąlygos sviesto rūgšties bakterijoms daugintis. Silosuojama per daug sumedėjusią masę sunku suslėgti, joje lieka oro tarpų, todėl gali veikti kenksminga aerobinė mikroflora.
3. Silosuojama masė turi būti pakankamai cukringa. Pieno rūgšties bakterijas fermentuoja pašaro cukringosios medžiagos – monosacharidai. Susikaupus reikiamam šių rūgščių kiekiui (pH 4,2), negali vystytis puvimo, sviesto r. ir kitos nepageidaujamos bakterijos.
4. Stambesnį pašarą prieš silosuojant reikia pasmulkinti 3-5 cm ilgio dalelėmis. Susmulkinta masė geriau susislegia, daugiau išsiskiria sulčių, kuriose esti medžiagų, būtinų mikroorganizmų veiklai. Susmulkinta masė užima mažiau vietos.
5. Silosuojamą pašarą reikia tinkamai suslėgti. Blogai suslėgtame pašare augalų ląstelės intensyviai kvėpuoja, kyla siloso temperatūra ir susidaro geros sąlygos pelėsiniams grybeliams daugintis.
6. Siloso įrenginiai (tranšėjos, bokštai) turi būti sandarios, nepraleidžiantys oro, gruntinio vandens. Juose turi būti gerai veikiantis drenažas, siloso sultims nutekėti. [ Juozaitis A. 1991]

Silosuojamos masės drėgmė

Nuo sausų medžiagų kiekio silosuojamoje masėje labai priklauso fermentacijos sėkmė. Kai žaliava per s(daugiau nei 65% sausų medžiagų), sunkiau ją susmulkinti ir suslėgti tranšėjoje, lieka daug oro tarpų, susidaro sąlygos mielėms ir pelėsiams daugintis. Toks silosas greitai kaista, prarandama daug tirpių angliavandenių ir kitų masto medžiagų. Paprastai toks pašaras būna tamsiai rudas arba net juosvas. Tokią^silosuojamą masę geriau palaistyti vandeniu.
Per drėgna silosuojamą masė (tai dažniausiai atsitinka lietingu oru) taip pat sukelia nepalankią fermentaciją, pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išbėga su sultimis. Yra nustatyta, kad sultys iš silosuojamos masės neteka kai joje sausų būna 29% arba daugiau. Jei žalioje masėje sausų medžiagų 15% ir mažiau – tai iš 1 tonos išteka 150-200 1 sulčių. [Jatkauskas J. 2001]

Nuostoliai, atidengus talpas ir šeriant gyvulius

Nuostoliai atsiranda dėl to, kad pašaras vėl gauna deguonies. Todėl labai svarbus siloso kokybės rodiklis – aerobinis stabilumas, t.y. laiko tarpas, per kurį, gavęs oro, silosas nepakeičia savo kokybės. Aerobinis siloso stabilumas priklauso nuo jame esančių mikroorganizmų ir rūgščių santykio. Kuo daugiau silose pieno rūgšties bei pieno rūgšties bakterijų ir kuo mažiau mielių,pelėsių, tuo silosas stabilesnis.
Mažinant aerobinį siloso gedimą, antrinę jo fermentaciją, būtina apsaugoti jį nuo oro arba ilgesnio deguonies poveikio. Dėl to silosą iš tranšėjų ar kaupų reikia imti labai tvarkingai, atkertant 20-30 cm pašaro per visą tranšėjos aukštį. Atkertant lygų paviršių ir neišdraskius pašaro, liekančio kaupe, sumažės aerobinis gedimas. [Jatkauskas J. 2001]

Silosas ir mikrobiologiniai procesai jame

Silosuojant kaupiasi rūgštis, išsiskiria jos mikrobų dėka. Pagrindinis vaidmuo tenka pieno r. mikrobams. Jos iš angliavandenių išskiria pieno, acto rūgštį, kurios turi geras skonines savybes, gerai įsisavinamos, žadina apetitą. Silose vystosi ir sviesto, amoniako bakterijos. Esant daug pieno r. bakterijų, nesivysto puvimo bakterijos. Rūgščiai terpei atsparesni pelėsiniai grybeliai, bet jie yra griežti aerobai ir silose nesivysto. pH silose svyruoja nuo augalų rūšių.
Siloso rūgimas vyksta keliom fazėm:
1. subrendimo (mišrios mikrofloros ) fazė. Šioje fazėje silosuojama masė dar miega, naudojamas esantis O2 ir vyksta fermentaciniai procesai. Fazė trunka neilgai ir tinkamai suslėgus masę, intensyviai pradeda daugintis pieno r. bakterijos ir jos sunaudoja visą O2 ir susidaro aerobinės sąlygos.
2. rūgimo fazė. Pagrindinis vaidmuo atitenka pieno r. bakterijoms. Jos toliau rūgština masę, bet sporinės bakterijos išsilaiko gana ilgai. Rūgimo procese dalyvavę kokai pakeičiami lazdelinėm pieno r. bakterijom.
3. baigiamoji fazė. Iš lėto miršta rūgime dalyvaujančios pieno r. bakterijos, silose lieka vis mažiau bakterijų. Pašarų silosavimo trukmė priklauso ne tik nuo angliavandeniu kiekio,bet ir nuo augalų audinių sudėties. Kuo greičiau jie atiduoda sultis, tuo greičiau pašarai rūgsta. [Mikrobiologijos paskaita 2002]

Nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos nuostoliai

Klostridijos – tai nepageidaujamos bakterijos, kurios gali augti anaerobinėmis sąlygomis, kai silose mažas sausų medžiagų kiekis. Klostridijos patenka į silosą ar silosuojama masę su mėšlų, žemėmis, srutomis. Šios bakterijos pašaro cukrų ir proteinus verčia į labai žalingą sviesto, acto rūgštis, CO2, amoniaką, padidina pašaro energijos ir maisto medžiagų nuostolius. Be to, klostridijos gamina toksinus putresciną ir kadaveriną, nuo kurių gyvuliai gali susirgti.
Amoniakas ir sviesto rūgštis – padidina siloso pH iki 5,0,sugadina pašaro skonį (jis apkarsta) ir sumažina pašaro ėdamumą. [Jatkauskas J. 2001]

Bulvės

Reikšmė. Bulvės yra labai svarbi maistinė, pašarinė ir techninė kultūra. Jų gumbavaisiai yra vertingas maisto produktas, galintis pakeisti ir duoną. Juose randama iki 20% krakmolo, 2% baltymų ir kitų maistingų medžiagų (žiūrėti 2 lentelę).
Bulvės yra geras pašaras gyvuliams. Ypač daug jų šeriama kiaulėms. Šėrimui tinka ir bulvienojai, žali arba silosuoti. Pramonė iš bulvių gamina krakmolą ir spiritą. Iš lOO kg bulvių, turinčių 18% krakmolo, galima pagaminti 12 1 spirito arba 17,5kg krakmolo. [Joninas J. 1974]
Bulvių gumbuose yra vidutiniškai 25% sausų medžiagų, iš jų iki 20% krakmolo, apie 2% baltymų ir 0,1-0,3% riebalų. Jos yra vitaminų C, Bl,B2,ir B6 šaltinis.
Viename kilograme žalių bulvių gumbų yra 0,36 pašarinio vieneto, 18g virškinamųjų proteinų, 0.02g kalcio, 0,6g fosforo, 11,5g cukraus.
Bulvių krakmolas lengvai virškinamas ir gerai panaudojamas riebalų sintezei. Todėl bulvės pirmiausiai skiriamos kiaulėms šerti. [Juozaitis A. 1991]
Kilmė ir paplitimas. Bulvių tėvynė yra Pietų Amerikos kalnų rajonai. Ten bulvės buvo auginamos jau prieš mūsų erą. Į Lietuvą jos pateko iš Vengrijos XVIIa.pabaigoje. Iš pradžių daugiau jų buvo auginama dvaruose, o XIXa. jos paplito ir valstiečių ūkiuose.
Biologinės savybės ir augimo sąlygos. Bulvė yra bulvinių šeimos augalas, turintys žolinį stiebą, kuokštinę šaknų sistemą ir pažeminius stiebus (stolonus), kurių sustorėjimuose susidaro įvairių formų gumbavaisiai. Apatinė gumbavimosi dalis, kur buvo prisegtas stolonas, būna storesnė, o viršutinė -smailesnė. Šioje dalyje yra daugiau gyvybinių akučių negu apatinėje. Kiekviena akutė turi tris pumpurus. Vidurinysis pumpuras yra stipriausias ir gyvybingiausias, o šoniniai -miegantys.
Drėgmė labai reikalinga formuojantis gumbams: l kg bulvių gumbų išauginti reikia nuo 65 iki 13 71 vandens.
Veislės. Mūsų respublikoje auginamos ankstyvųjų, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių bulvės. Visuose Lietuvos rajonuose rajonuotos šios bulvių vėžiui atsparios veislės: iš ankstyvųjų-‘Pirmūnės’, vidutinio ankstyvumo -‘Vokė’, ‘Nida’, ‘Ogoniok’, vidutinio vėlyvumo -‘Vilija’, ‘Varsna’, ‘Temp’, ‘Reflekta’ ir iš vėlyvųjų -‘Meta’, ‘Astės’, ‘Zubrionok’, “Olev”, “Lasunak”.
Vieta sėjomainoje. Bulvės yra lengvesnių dirvų augalas. Sėjomainoje jos auginamos kaupiamųjų lauke, kuris dažniausiai paliekamas po žiemkenčių arba daugiamečių žolių. Priešsėlis joms ne tiek svarbus: patręštos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis, jos gali augti po visų kultūrų. Lengvose žemėse bulvės ypač gerai auga po lubinų, užartų žaliajai trąšai. Ankstyvosios bulvės gali būti sodinamos į užimtąjį pūdymą, tik jas reikia laiku nukasti. Nors atsėliavimo bulvės ir nebijo, tačiau, pasirodžius ligoms ir kenkėjams, į tą patį lauką jas reikėtų sodinti po 3-4 metų pertraukos.
Dirvos paruošimas ir tręšimas. Bulvėms reikia purių dirvų, į kurias lengvai patenka oras. Kai jos sodinamos po žieminių arba vasarinių javų, rudenį, nuskutus ražienas, dirvas reikia kaip galima giliau suarti. Pavasarį pradžiūvusios dirvos akėjamos, kultivuojamos ir dar kartą akėjamos. Sodinimui dirva baigiama ruošti kultivatoriumi ir akėčiomis skersai sodinimo krypties.
Bulvėms geriausia trąša yra mėšlas.jo reikia krėsti ne mažiau kaip 60-80 t/ha. Sunkesnėse dirvose mėšlas užariamas iš rudens, o lengvose – pavasarį, prieš bulvių sodinimą arba sodinant. Be mėšlo, bulvėms reikia ir mineralinių trąšų. Mineralinės fosforo ir kalio trąšos (po 90-120kg/ha) išberiamos prieš gilųjį arimą, o azotas prieš bulvių sodinimą. Iš azoto trąšų bulvėms labiausiai tinka lėtai veikiantis amonio sulfatas, iš fosforo – superfosfatas, o iš kalio – kalio magnezija arba kalio druska. Azoto bulvėms daugiausiai reikia iki žydėjimo, fosforo – per visą vegetaciją, o kalio – kai pradeda augti gumbavaisiai. Fosforas ir kalis padidina krakmolingumą ir pagreitina bulvių brandą.
Sėkla ir sodinimas. Sodinimui skirtas bulves pavasarį, kovo-balandžio mėnesį, reikia perrinkti, kad nebūtų ligotų gumbavaisių, ir kiek pravėdinti, padžiovinti. Sodinti geriausiai tinka nepjaustytos 40-80 g sveriančios bulves. Juo didesnės bulvės sodinamos, tuo stipresni išauga daigai ir tuo didesnis būna derlius. Tačiau sodinti labai stambias bulves nuostolinga – reikia daug sėklos. Todėl stambūs gumbai pjaustomi pusiau. Tiesa, pjaustytos bulvės greičiau užsikrečia ligomis. Vienam hektarui reikia turėti 4-5 t sėklos.
Normaliomis sąlygomis bulvės sodinamos pasėjus javus, gegužes pirmoje pusėje. Lengvose dinose jas galima sodinti anksčiau, balandžio pabaigoje, o sunkesnėse ir drėgnose jas reikėtų pasodinti iki gegužės vidurio. Sodinant dirva 10 cm gylyje turi būti įšilusi iki 7-8°C. Anksčiau pasodintų bulvių derlius esti didesnis.
Bulvių sėklos kiekis priklauso nuo gumbavaisių stambumo ir sodinimo tankumo. Vienam hektarui reikia turėti 4-5 t sėklos.
Vidutinio sunkumo dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, o lengvose – 10-12 cm. giliau pasodintos bulvės blogai auga ir jas sunku prižiūrėti.
Priežiūra. Svarbiausi bulvių priežiūros darbai yra akėjimas, kaupimas ir tarpueilių purenimas, herbicidų purškimas, ligų bei kenkėjų naikinimas. Pasodintos bulvės pradeda dygti maždaug po trijų savaičių, o piktžolės leidžia daigelius jau ketvirtą penktą dieną, todėl bulves labai svarbu prižiūrėti nuo pasodinimo iki jų sudygimo ir nuo sudygimo iki žydėjimo.
Po 5-7 dienų dar nesudygusias bulves reikia pirmą kartą apkaupti ir kartu nuakėti. Praėjus savaitei po pirmojo kaupimo ir akėjimo, bulvės kaupiamos antrą kartą, o dar po savaitės – trečią. Negalima kaupti ir akėti dygstančių bulvių, nes lūžta jų gležni daigeliai.
Ligos ir kenkėjai. Bulvių maras yra grybinė liga. Ji labiau pasireiškia šiltą ir lietingą vasarą bei rudenį. Ant lapų atsiranda rudos dėmės, kurių pakraščiai apatinėje lapo pusėje apsitraukia pelėsiu. Vėliau panašios dėmės atsiranda ir ant stiebo, o rudenį pereina i gumbus. Iš pradžių ant gumbų atsiranda švino spalvos kiek įdubusios dėmės, o vėliau gumbai pradeda pūti. Dėl bulvių maro lietingais metais derlius sumažėja 25-50%.
Kad bulvės mažiau sirgtų marų, per vegetaciją keletą kartų purškiama šiais sisteminiais fungicidais: ridomilu (0,8 kg/ha), ar arceridu (2,0-2,5 kg/ha).
Pirmą kartą bulvės purškiamos gavus pranešimą iš signalizacijos tarnybos? Kitus kartus -praėjus dviem trims savaitėms po pirmojo purškimo.
Paprastosios bulvių raupės yra grybinė liga. Ji paplitusi naujai kalkintose arba silpnai šarminės reakcijos dirvose. Rauplės pažeidžia tik gumbus- ant jų atsiranda šašų pavidalo karpelės; vėliau, joms suaižėjus, susidaro žaizdos.
Apsauga: nereikia kalkintose arba silpnai šarminės reakcijos dirvose. Sodinti patartina tik sveikus gumbui r prieš sodinimą beicuoti beicais: TMTD (2 kg/t), kuprozanu (0,25-0,5 kg/t), boro rūgštimi (0,5-0,7 kg/t), fundazolu (0,5-1,0 kg/t), tektų (0,06 – 0,09 kg/t).
Kolorado vabalai. Bulvių lapus griaužia kolorado vabalai arba jų lervos. Vabalai žiemoja dirvoje (20-30 cm gylyje). Pradėjus bulvėms dygti, jie išlenda į paviršių ir pradeda graužti bulvių lapus, o patelės apatinėje jų pusėje deda kiaušinėlius (vieną patelė per vasarą padeda 500 kiaušinėlių). Iš kiaušinėlių per savaitę išsirita lervos, kurios taip pat graužia lapus. Suaugusios lervos dirvoje (10-20 cm gylyje) virsta lėliukėmis, o iš jų po 6-15 dienų išrieda nauji vabalai, kurie taip pat graužia lapus.
Apsauga: masiškai užplūdus vabalams ar lervoms, bulves purkšti volatonu (1 kg/ha), fozalonu (1,5 kg/ha).
Kasimas. Pirmosios ankstyvųjų veislių bulvės kasamos rugpjūčio pradžioje, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo dekadoje. Bulvės reikia baigti kasti iki spalio vidurio.
Bulvės kasamos mašinomis ir kombainais. Iš mašinų labiausiai yra paplitusios elevatorinės kasamosios. Tokia mašina iš karto kasa dvi vagas.
Laikymas. Nukastas bulves svarbu išlaikyti iki pavasario nesudygusias, nesušalusias ir nesupuvusias. Geriausia bulvių laikymo temperatūra yra 2°C; aukštesnėje kaip 3°C temperatūroje bulvės pradeda dygti, o žemesnėje kaip 1°C – šalti.
Bulvės gali būti laikomos specialiuose sandeliuose su aktyviąja ventiliacija (pilamos 4m sluoksniu), tranšėjose ir kaupuose. Pas mus bulvės dažniausiai laikomos kaupuose. Kaupams parenkamos aukštesnės vietos; jie daromi šiaurės pietų kryptimi. Iš pradžių padaromas 20-25 m ilgio, 2 m pločio ir 10-15 cm gylio kaupo dugnas. Kad kaupas vėdintųsi, įtaisomi vėdintuvai.
Kaupuose bulvės apdedamos sausais šiaudais (30-40 cm suspaustų šiaudų) ir žemėmis (25-30 cm), jei temperatūra kaupe nukrinta iki 2°C, vėl uždedama apie 30 cm šiaudų ir užpilama 30 cm žemių. Ant viršaus dar galima uždėti sluoksnį mėšlo. Prasidėjus šalčiams, vėdintuvai užkemšami šiaudais. [Žulienė R. 1990]

Pašarinės morkos

Pašarinės morkos – vertingiausi pašariniai šakniavaisiai. Jų šaknyse nemažai karotino (l kg 80 -120 mg ir daugiau), B grupės vitaminų, sausųjų medžiagų (12 -15%). Kilograme pašarinių morkų yra 0,14 pašarinio vieneto ir 8 g virškinamųjų proteinų, o l kg lapų -0,16 pašarinio vieneto ir 15 g virškinamųjų proteinų(žiūrėti 2 lentelę). Todėl morkos vertingas pašaras visų rūšių jauniems ir veisliniams gyvuliams. Per žiemą laikomos morkos netenka dalies maisto medžiagų ir beveik pusės karotino. Silosuotų ar džiovintų maisto medžiagų ir karotino nuostoliai daug mažesni, o sūdytų -nuostolių beveik nebūna.
Pašarinių morkų lapai sudaro 20 -30% viso derliaus. Gyvuliams šerti morkos silosuojamos.
Pasėtos į dirvą morkų sėklos sudygsta, kai jos temperatūra jau 3-4°C. Daigai pakelia net -6°C šalnas. Tačiau iškasti morkų šakniavaisiai apšąla -1-2°C temperatūroje. Morkos atsparios sausroms, nes jų šaknų sistema stipri, o lapų paviršius mažas. Auga įvairius sunkumo dirvose, tačiau geriausiai – lengvose priemoliuose. Neblogai dera ir priesmėliuose bei gerai sukultūrintose žemapelkėse. Tinkamiausia dirvos reakcija – 5,5-6,5.
Lietuvoje pašarui rajonuota derlinga morkų veislė “Šantenė 2461”
Laiko sėjomainose morkos auginamos po žiemkenčių arba vasarojaus. Geras priešsėlis -sėkliniai lubinai, runkeliai, kukurūzai, gerai patręšti mėšlų. Dirva morkoms ruošiama taip kaip ir kitiems šakniavaisiams, t.y. rudenį skutamos ražienos ir dirva giliai suariama. Pavasarį sėjai dirva ruošiama kultivatoriais ir akėčiomis.
Mėšlu (50-60 t/ha) geriausiai tręšti morkų priešsėlius, tačiau rudenį jo galima duoti ir morkoms. Mineralinių trąšų beriama tiek: N50-60P40-50K80-90 kg/ha v. m.
Kadangi morkos labai ilgai dygsta, jas reikia sėti anksti pavasarį, kai tik galima paruošti dirvą, arba iš rudens. Prieš sėją sėkla beicuojama. Morkos sėjamos sumaišytos su smėliu ar pjuvenomis plačiais 45 cm tarpueiliais. Sėklos norma 3-4 kg/ha, sėjama 1,5-2 cm gyliu.
Morkoms sudygus, purenami tarpueiliai, o 3-4 lapelių fazėje retinamos, tarp augalų paliekant 8-12 cm tarpus. Piktžolės naikinamos prometrinu, kuris sėjant morkas purškiamas ant eilučių po 1,5-2,0 kg/ha v. m.
Pašarines morkos pradedamos kasti rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje mechanizuotai. Lapai pjaunami mašina KI1,5B, šaknys kasamos bulviakase KVN-2M, atitinkamai pritaikytų bulvių kombainu KKU-2 ir kt.
Ūkiai, auginantys morkas pagal pramonines technologijas, gauna po 400-500 cnt/ha šakniavaisių. Tačiau jų derlius gali būti gerokai didesnis – 600-700 cnt/ha. Juraitis V., Kulpys J.1995]

Cukriniai runkeliai

Reikšmė. Cukriniai runkeliai yra vertinga techninė kultūra. Iš jų gaminamas labai vertingas produktas – cukrus (iš lOO kg cukrinių runkelių gaunama apie 12-13kg cukraus). Panaudojamos ir gamybos atliekos: griežiniais šeriami galvijai, melasa paprastai sunaudojama spiritui ir mielėms gaminti, o kalkių purvu kalkinamos rūgščios dirvos. Be to, kaip maistinga kultūra, cukriniai runkeliai auginami pašarui.
Cukraus juose yra apie 18%. Vienas kilogramas šaknų turi 0,24 pašarinio vieneto ir 12 g virškinamųjų proteinų (žiūrėti 2 lentelę).
Geras pašaras yra cukrinių runkelių lapai. Jie sudaro apie 60% šaknų derliaus. Lapuose yra 10-15% sausų medžiagų, 1,6-2,1% baltymų ir apie 0,4% riebalų.
Vienas kilogramas lapų turi 0,11 pašarinio vieneto ir 14 g virškinamųjų proteinų. Juose nemažai oksalo rūgšties(360 mg/kg), kuri laisvina vidurius. Juos galima silosuoti arba šerti žalius.
Šėrimas. Galvijams cukriniai runkeliai duodami nuplauti ir susmulkinti, o kiaulės geriau šerti sutrinta tyre. Cukriniai runkeliai smulkinami tik prieš šėrimą, nes jie greitai juoduoja ir gyvuliai tada blogiau ėda. Suaugusiems galvijams per parą cukrinių runkelių duodama 10-25 kg, kiaulėms -3-6 kg. Cukrinių runkelių lapų gyvuliams duodama nedaug: suaugusiems galvijams – 20-30 kg, kiaulėms 6-8 kg per parą.
Kilmė ir paplitimas. Dabartiniai cukriniai runkeliai yra kilę iš mažai cukringų Silezijos ilgašaknių runkelių. Laukiniai jų protėviai aptinkami Juodosios ir Viduržemio jūros pakraščiuose, Užkaukazėje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje cukriniai runkeliai plačiau buvo pradėti auginti 1931 m, kai Marijampolėje pradėjo veikti pirmasis cukraus fabrikas.
Biologinės savybės ir augimo sąlygos. Cukriniai runkeliai, kaip ir kiti šakniavaisiai, yra dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais iš sėklų išauga šakniavaisiai. Išlaikyti per žiemą kaupuose, jie anksti pavasarį kaip pasodai sodinami į dirvą. Iš šaknies galvelėje esančių pumpurų išauga stiebai su žiedais. Iš žiedų išsivystę vaisiai su sėklomis bręsdami suauga po kelis ir sudaro sudėtinį vaisių -kamuolėlį. Runkeliai, kurių kamuolėliuose būna po 3-4 sėklas, vadinami daugiasėkliais, o kurių kamuolėliuose paprastai po vieną sėklą, – vienasėkliais.
Cukrinių runkelių sėklos pradeda dygti 2-5°C temperatūroje, bet juos reikia sėti, kai dirva įšyla iki 7-10°C. Cukriniams runkeliams dygti reikia ne tik šilumos, bet ir pakankamai drėgmės. Normaliai jie sudygsta po7-8 dienų, o sausoje gali išgulėti nedygę ir mėnesį. Praslinkus 8-10 dienų nuo sudygimo, pasirodo pirma tikrųjų lapų pora. Vėliau naujos lapų poros išauga kas 2-4 dienos. Intensyviausiai cukriniai runkeliai auga birželio – liepos mėnesiais. Kai tik tuo laiku būna daugiau šiltų ir saulėtų dienų, šaknys išauga cukringesnės. Cukriniai runkeliai užauga per 150-170 dienų.
Veislės. 1989 m buvo auginamos rajonuotos šiuos cukrinių runkelių veislės: “Uladovskaja odnosėmiannaja 35”, “Mežotnenskij hibrid 9” ir daugiasėklių – “Mežotnenskaja 104”. Šiuos veislės atsparios ligoms ir šaltiems orams vegetacijos pradžioje, todėl palyginti nedaug augalų virsta pramonei netinkamais žyduoliais.
Vieta sėjomainoje. Cukriniai runkeliai yra sunkesnių dirvų augalai. Sėjomainoje jie auginami kaupiamųjų lauke, kuris paliekamas po žieminių kviečių. Cukriniai runkeliai gerai auga po bulvių, kukurūzų, o neutralios ar silpnai šarminės reakcijos dirvose – ir po miežių.
Dirvos ruošimas. Cukriniams runkeliams reikia giliai iš rudens suartos purios dirvos, nes jų šaknys įsiskverbia gana giliai. Dirva pirmiausia skutama 8-12 cm giliu verstuviniais skutikais. Jeigu joje yra daug daugiamečių piktžolių (varpučių, usnių, pienių), po 1-2 savaičių skutama pakaretotinai 13-15 cm gyliu. Sausa dirva po kiekvieno skutimo sukultivuojama ir nuakėjama, kad sudygtų piktžolės.
Praėjus 2-3 savaitėms po skutimo, dirva ariama 25-27 cm gyliu. Rudenį reikėtų išsilyginti išmetimų vagas. Pavasarį dirbti skirta dirva būna “pribrendusi”, kai kultivuojama ir akėjama gražiai trupa. Ypač reikia vengti dirbti drėgna dirva, nes išversti grumstai greit sudžiūsta ir visai nesutrupa. Labai grumstuotoje dirvoje blogai dygsta cukrinių runkelių sėklos, silpniau veikia herbicidai, pasėlius sunkiau prižiūrėti.
Tręšimas. Cukrinius runkelius reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, nes jie, ilgai augdami, iš dirvos paima daug maisto medžiagų. Organinės trąšas – 40-60 t/ha mėšlo- reikia užarti iš rudens. Rudenį mėšlą geriausia išvežti ant ražienų ir sekliai (8-12 cm gyliu) užarti. Spalio mėnesį dirva ariama visu giliu. Taip užartas mėšlas iki rudens gerai perpūva, ir augalai pavasarį juo greičiau pasinaudoja.
Mineralinių trąšų rekomenduojama išberti tiek : 120 kg/ha azoto, 120 kg/ha fosforo ir 160 kg/ha kalio. Fosforo ir kalio trąšas geriausia užarti iš rudens, o kitas azoto (karbamidą, amonio salietrą) ir mikroelementinis (boro superfosfato) trąšas berti prieš pat sėją. Labai piktžolėtose dirvose dalį azoto trąšų galima išberti išretinus augalus.
Cukriniai runkeliai auga neutraliose arba silpnai šarminėse dirvose, kurių pH 7,0-7,5 (tokių dirvų Lietuvoje nėra daug.Todėl silpnai rūgščios reakcijos dirvas. Kur augs cukriniai runkeliai, reikia kalkinti. Labai pigi žaliava yra kalkių purvas.
Kalkių purvą (apie 20 t/ha) geriausia išvežti ir iškratyti žiemą ant arimo, o pavasarį tik [kultivuoti. Kalkių purvas ne tik neutralizuoja dirvą, bet ir patręšia.
Sėklų ruošimas sėjai ir sėja. Prieš sėją pirmiausia reikia gerai sureguliuoti sėjamąją. Gerai paruoštose dinose išsėjama po 12-17, o prasčiau paruoštose – 25-35 kamuolėlius (gero daigumo seklų) į ieną ilginį metrą.
Cukriniai runkeliai sėjami 45 cm pločio tarpueiliais. Prieš pradedant sėti, reikia vytelėmis nusigairiuoti tiesią Uniją pirmam važiavimui. Pasėjus netiesiomis eilėmis, daug augalų išpjaustoma purenant tarpueilius ir imant derlių mechanizuotai.
Sėjos laikas. Cukriniai runkeliai yra ilgos vegetacijos augalai. Lietuvoje jie turėtų augti ne mažiau kaip 150 dienų nuo sudygimo iki derliaus nuėmimo. Geriausias sėjos laikas – balandžio antroji puse ir gegužės pradžia. Didžiausias cukrinių runkelių derlius gaunamas tais metais, kai augalai sudygsta iki gegužės antrosios dekados. Vėlindami sėją, kasdien prarandame apie 1% derliaus
Sunkesnėse dirvose cukrinių runkelių sėklos įterpiamos 2-3 cm, o lengvesnėse – 3-4 cm gyliu.
Pasėlių priežiūra. Svarbiausi priežiūros darbai yra posėjinis dirvos volavimas, piktžolių naikinimas herbicidais ir akėjimas, tarpueilių purenimas ir retinimas.
Volavimas. Tuoj po sėjos, jei dirva sausa ir grumstuota, cukriniai runkeliai gali būti voluojami lygiais, žiediniais dantytais ir kitokiais volais. Privoluoti cukriniai runkeliai 2-3 dienomis anksčiau ir vienodžiau sudygsta negu neprivoluoti.
Herbicidai. Cukriniai runkeliai iš visų žemės ūkio kultūrų labiausiai nepakenčia piktžolių. Apskaičiuota, kad l cnt piktžolių žaliosios masės cukrinių runkelių šaknų derlingumą sumažina 1,9 cnt. o lapų – 1,7 cnt/ha. Cukriniai runkeliai jautriausi piktžolėms būna 6-8 savaites po sudygimo, kol jų lapai uždengia tarpelius. Kad cukrinių runkelių pasėliai ilgiau būtų švarūs, be agrotechninių priemonių (akėjimo, tarpueilių purenimo), reikia naudoti ir chemines priemones (herbicidus), kurios palengvina cukrinių runkelių retinimą. Dažniausiai vartojami herbicidai yra piraminas, lenacilas, betanalas, lontrelas, dalaponas.
Akėjimas. Kai dėl nepalankių meteorologinių sąlygų herbicidai nesunaikina visų piktžolių, jas reikia naikinti lengvomis akėčiomis. Pirmą kartą akėjama 5-6 dienos po sėjos, antrą kartą – 2-3 dienos prieš daigams pasirodant ir trečią kartą – kai augalai masiškai sudygę . negalima akėti pradedančių dygti augalų. Akėjant sunaikinama apie 60% piktžolių ir šiek tiek praretinami daigai.
Tarpueiliu purenimas. Kai išryškėja cukrinių runkelių eilutės, purenami tarpueiliai. Purenimų skaičius ir gylis priklauso nuo dirvos būklės ir piktžolėtumo. Paprastai purenama 2-3 kartus, bet kai nėra piktžolių pakanka purenti vieną kartą per visą vegetacijos laikotarpį. Jei pasėlys piktžolėtas, pirmą kartą purenama, kai cukriniai runkeliai sudygsta, antrą kartą – juos išretinus o trečiąkart -prieš lapams uždengiant tarpueilius.
Retinimas. Retinimas yra vienas iš nesparčiausių ir labai varginančių darbų, nes dažniausiai retinama rankomis. Cukriniai runkeliai pradedami retinti praėjus 3-4 savaitėms po sėjos, kai pasirodo pirma tikrųjų lapų pora. Pirmiausia retinami piktžolėti ir tankiau sudygę cukriniai runkeliai. Tankiame ir piktžolėtame pasėlyje kiekviena suvėlinta retinimo diena derlių sumažina 2-4 cnt/ha. Labai svarbu retinimo atstumų vienodumas eilėse. Nevienodais tarpais išaugusių cukrinių runkelių antžeminė dalis būna nevienodai iškilę virš dirvos paviršiaus ir dėl to patiriame derliaus nuostolių.
Ligos ir kenkėjai. Daigu juodšaknė Lietuvoje plinta drėgną ir šiltą pavasarį, kai dirvos paviršiuje susidaro plutelė ir augalai ilgai nesudygsta. Sudygę runkeliai juodšaknė serga, kol išauga 3-4 tikrųjų lapų poros. Sergančio augalo šaknelės dalyje, esančioje netoli dirvos paviršiaus , iš pradžių atsiranda dėmelių, o vėliau šaknelė visai pajuosta ir suplonėja. Juodšaknės galima išvengti sėjant beicuotas sėklas, akėjant pasėlius iki sudygimo, kad jie galėtų normaliai augti.
Netikroji miltligė. Ligą platina grybo sporos. Kadangi ant runkelio lapų jų būna keli milijonai, liga greit plinta, ypač kai drėgna ir šalta. Suserga jau paaugę runkeliai. Apsikrėtusių runkelių viduriniai lapai pradeda gaubtis, pastorėja, darosi trapūs, o jų apatinė pusė pasidengia pilkai violetiniu pelėsiu. Po 10-15 dienų ligoti lapai nudžiūsta. Liga plinta su sėklomis, todėl reikėtų sėti tik beicuotas sėklas.
Sausasis viduriniu lapų puvinys. Ši cukrinių runkelių liga yra viena iš žalingiausių.Paprastai ji apninka augalus vasarą per sausras, kai dirvoje trūksta mikroelemento boro. Iš pradžių pradeda juoduoti ir gesti viduriniai runkelio lapai, o vėliau paliečiami ir kraštiniai (ant jų kotų atsiranda juodos dėmės). Lapai nudžiūsta ir. raunant šaknis, lengvai nutrūksta. Vėliau ima gesti (sausai pūti) ir runkelio galvutė. Kadangi ši liga runkelius sužaloja tuo metu, kai pradeda kauptis cukrus, šaknys būna 20-30% lengvesnės už sveikų augalų šaknis ir turi 2-3%mažiau cukraus.
Apsauga: po sėjos, purškiant piraminą (fenazoną), įmaišyti 2 kg/ha boro rūgšties.
Runkelinės spragės daugiausia žalos padaro sausą ir šiltą pavasarį. Peržiemojusios po įvairių augalų liekanomis ar žemėje, Pavasarį jos persikelia ant jaunų runkelių lapų ir išgraužia jų minkštimą (lapuose atsiranda apvalios ir pailgos skylutės). Kai spragės sunaikina augimo kūgelį, runkelio daigas žūva. Saugant pasėlį nuo spragių, svarbiausia laikytis tinkamos sėjomainos ir naikinti piktžoles, nes po jų lapais spragės deda kiaušinėlius ir tomis piktžolėmis minta pavasarį.
Pasirodžius spragėms, galima purkšti 0,3% chlorofosu arba dulkinti metafosu (1 kg/ha), volatonu (1,0 kg/ha). Runkelius reikia sėti anksti.
Runkelinės musės yra tamsiai pilkos spalvos vabzdžiai. Jos birželio mėnesį deda kiaušinėlius runkelių lapų apatinėse pusėse. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos, įsigraužusios į lapų vidų, padaro takus. Prieš šviesą ant pažeistų lapų matyti permatomos dėmės.
Nuo musės runkeliai (2-3-jų lapų) purškiami chlorofosu (1,2 kg/ha), metafosu (1 kg/ha) ar volatonu (1,0 kg/ha).
Derliaus nuėmimas. Lietuvoje cukriniai runkeliai visiškai nesubręsta, bet dėl blogėjančių orų spalio mėnesyje jie pradedami kąsti rugsėjo pabaigoje. Cukriniai runkeliai imami atskyrimų būdu: lapai nupjaunami šešiaeilėmis lapų nupjovimo mašinomis 6-ORCS, SCI-031 arba BM-6A, o šakniavaisiai kasami mašinomis KS-6B. Lapai ir šakniavaisiai vežami 9 ar 12 t keliamosios galios traktorinėmis priekabomis.
Nelabai purvinus šakniavaisius iš lauko reikia vežti tiesiai į cukraus fabrikų ar punktų aikšteles. Labai purvini šakniavaisiai vežami į lauko pakraštyje buldozeriu išlygintą ir akėčiomis išpurentą aikštelę, kur nuo jų žemės valomos savaeigiu krautuvu SNT-2,1B, SPS-4,2. [Žulienė R. 1990]

Išvados

Kombinuoto siloso 54 paršavedėms per 310 dienų reikės 50220 kg. Numatoma siloso duoti iš bulvių, pašarinių morkų, liucernų ir cukrinių runkelių. Tad būtina paskaičiuoti jų reikiamus plotus.

Pagal sąlygoje duotus derlingumus, buvo apskaičiuota, kad:
1. bulvėms reikiamas plotas: 1,86 ha
2. pašarinėms morkoms reikiamas plotas: 0,25 ha
3. cukriniams runkeliams reikiamas plotas: 0,25 ha
Visas bendras plotas, norit turėti 54 paršavedes ir šerti jas kombinuotu silosu, būtų 2,36 ha

Literatūros sąrašas:

1. Dereškiavičius K. – Augalininkystė. Vilnius. Mintis 1964.
2. Jatkauskas J. – Siloso gamyba: tinkama technologija – gera kokybė. Vilnius. UAB”Kemira Agro Vilnius”2001.
3. Joninas J. – Agronomo žinynas. Vilnius. Mintis 1974.
4. Juozaitis A. – Pašarininkystės laboratoriniai darbai. Vilnius. Mokslas 1991.
5. Juraitis V. Kulpys J. – Pašarai. Vilnius.1995.
6. Kulpys J. – Pašarų gamyba. Kaunas. 2003.
7. Tamulis T. – Pašarų cheminė sudėtis ir maistingumas. Vilnius. Mokslas 1986.
8. Žulienė R. – Agronomijos pagrindai. Vilnius. Mokslas 1990.

Kita: Mikrobiologijos paskaitų užrašai. Kaunas. LVA 2002.
Pašarininkystės paskaitų užrašai. Kaunas. LVA 2004.

Leave a Comment