JAV partinės sistemos ypatumai

Partijų vaidmuo politikoje

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje partija vaidina svarbų vaidmenį. Tai yra vienas pagrindinių aspektų, kuriančių demokratiją. Rinkimų organizavimas suteikia rinkėjams pasirinkimą balsuoti už idėjas ir asmenybes. Amerikoje partijos turi didelės reikšmės, nors ji nepalyginamai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos. Savo rašto darbe aš pabandysiu papasakoti, kaip partinė sistema JAV veikia šiandien, kokie esminiai partijų skirtumai, nesutarimai, kokį poveikį dvipartinei sistemai daro trečiosios partijos, taip pat paliesiu keletą smulkesnių iškylančių problemų, yaip pat formuojančių JAV partinės sistemos išskirtinumą iš likusio dominuojančio pa asaulinio politinio konteksto.

Dvipartinė sistema

Amerika yra didelių įvairenybių šalis, ženklūs etniniai, socialiniai ir regioniniai skirtumai, kuriuos gali atstovauti įvairios partijos turinčios specifinių interesų.
Jungtinių valstijų partinė sistema yra nusakoma kaip dvipartinė: taip būna sistemoje, kur egzistuoja dvi pagrindinės tarpusavyje labai konkuruojančios partijos, kartu laiminčios praktiškai visus rinkimus bei besidalijančios valdininkų postus. JAV tokios yra demokratų ir respublikonų partijos. Pagrindinės partijos nuolat varžosi dėl politinės įtakos ir kas ketverius metus siekia pirmininkauti.
Dvipartinė sistema nėra užkirtusi kelio kitoms partijoms, JAV kaip ir da augumoje kitų vakarų demokratinėse valstybėse trečiosios ir smulkiosios partijos taip pat veikia. Tai paprasčiausiai reiškia, kad tik pagrindinės partijos, demokratai ir respublikonai, turi realius šansus užimti aukščiausias vietas ar įgyti daugumą šalies Kongrese. Dvipartinėje sistemoje dvi partijos gali keistis arba pr

risitaikyti; Amerikos Respublikonų partija pakeitė jau nusistovėjusią partiją, taip pat kaip ir Didžiosios Britanijos Darbininkų partija. Nors yra ir pereinamosios fazės, kurių metu vienos partijos duoda kelią kitoms, tai vyksta maždaug kas generaciją, kai partija grįžta vėl į savo normalią būseną. Jungtinėse Valstijose yra pakankamai sunku mažai partijai prasiveržti nacionaliniu mastu, nors kai kuriose valstijose jos turi stiprias galias.
Terminas „dvipartinė sistema“ kai kuriais atžvilgiais yra klaidinantis, į Amerikos partijų aktyvumą galima žvelgti kaip į daugybės partijų susitelkimą aplink penkiasdešimties valstijų valdžias ir jų žemesnius padalinius. Kitu atžvilgiu, tai yra keturių partijų sistema pagrįsta kongresu ir prezidentyste. Rašytojai, tokie kaip Vile pažymėjo, jog nors nominaliai ši sistema veikia įtraukdama dvi partijas, nes daugiapartinė sistema Amerikoje veikia apsiribodama dviem didelėm koalicijom.

Kodėl Amerikoje dvipartinė sistema?

Keletas fa aktorių, institucijų, kultūra ir istorija gali paaiškinti, kodėl Amerikoje susiformavo būtent dvipartinė sistema. Iškeliama prielaida, kad vienas pagrindinis dvipartiškumo skirtumų atėjo maždaug tuo Respublikos formavimosi metu, kuomet tai visuomet buvo panašu, kad tai numatomas „užsitęsusios pradinės formos žmonių institucijose tendencijos“ nepasiskyrstymas. Konstitucijos formos diskusija virto į mūšį tarp dviejų priešiškų požiūrių, ir nuo to laiko – įvykių Amerikos istorijoje, tokių kaip vergija ir Pilietinis karas – įamžinusių šį modelį. Kartą dvipartinė sistema buvo nustatyta, partijos darė viską ką galėjo, kad galėtų išsaugoti tą kelią ir

r apsaugotų partijas nuo nepatenkintų grupių, galinčių sužlugdyti sistemą. Kitaip sakant, dvipartinė sistema rūpinasi, kad ji tęstųsi be galo.

Kai kas sureikšmina natūralią nuomonių ginčo susiskaldymo tarp „už“ ir „prieš“ tendenciją, iš kurios dažniausiai išplaukia pagrindiniai skirtumai tarp žmonių, kurie bendrai pritaria status quo (konservatyvieji) ir tų, kurie nori matyti inovacijas ir greitesnį kaitos tempą (pažangieji). Diuverže senais laikais įrodinėjo, kad dvipartinė sistema prisitaikė prie pagrindinio visuomenės pasidalijimo tarp tų, kurie nori išlaikyti visuomenę apskritai nepasikeitusią ir tų, kurie nori matyti pasikeitimus ir pagerėjimą. Vis dėlto, liberalus – konservatyvus, progresuojantis – padėties skirtingumas ne visada buvo būdingas Amerikos politikai ir dviejose partijose visuomet būdavo labiau žvelgiančių į ateitį ir besipriešinančių visuomeniniam žengimui į priekį.

Niekas tiksliai nepriartėjo prie socialinių klasių pagrindo, „paveikslo“ pritaikymo – idėja, kad viena partija atstovauja darbininkų klasę, o kita viduriniąją ir aukštuomenės (kaip kad tradicinėse leiboristų ir konservatorių pažiūrose į klases Britanijoje) niekada neturėjo aktualumo, kaip kad paaiškinimas šalyje, kurioje klasių reikšmė mažesnė politiniame procese. Keliose valstybėse yra aiškesnis konfliktas tarp socialistinių ir antisocialistinių partijų, bet Jungtinėse Valstijose nėra didelių partijų įpareigojimų transformuojant socialinę ir ekonominę tvarką.

Jungtinėse Valstijose veikianti dviejų partijų sistema yra išsilaikiusi nuo pat šalies istorijos pradžios, nors politinėje arenoje atsirasdavo ir išnykdavo konkuruojančios partijos. Pavyzdžiui, federalistų partija, rėmusi prezidentą Ge
eorge Washingtoną, po 1800 metų pamažu išsisklaidė, o vigų partija, įsikūrusi 1834 metais kaip opozicija demokratų iškeltam prezidentui Andrew Jacksonui, po dviejų dešimtmečių iširo. Šiandien politiniame federacijos, valstijų ir apygardų gyvenime dominuoja demokratų partija, imanti pradžią iš trečiojo šalies prezidento Thomaso Jeffersono, ir respublikonų partija, įkurta 1854 metais.
Respublikonų ir demokratu partijų ilgaamžiškumą galima aiškinti tuo, kad jos nėra monolitinės ideologinės organizacijos, o tik netvirtos valstijų ir vietinių partijų sąjungos, sudaromos kas ketverius metus prezidento rinkimams. Abi partijos varžosi dėl plataus centrinio JAV rinkėjų sluoksnio balsų, ir nors respublikonai apskritai yra konservatyvesni už demokratus, abi partijos turi ir palyginti liberalų, ir konservatyvų sparną, kurie nuolat kovoja dėl įtakos.
Vis dėlto veikia ir kitos partijos, ir kartais joms pasiseka išrinkti savo kandidatus į valstijų ir vietinius valdžios organus ir daryti jiems tam tikrą įtaką. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje socialistų partijos nariai buvo išrinkti į Atstovų rūmus ir daugiau nei 50 miestų ir miestelių merais. Pažangos partijos atstovas daugeli metų užėmė Viskonsino gubernatoriaus postą, o 1974 metais nepriklausomas kandidatas tapo Meino valstijos gubernatoriumi.
Respublikonų ir demokratų partijos varžosi dėl valstybinių postų kiekviename politinės struktūros lygmenyje – miestų tarėjų, merų, valstijų gubernatorių, Kongreso narių ir prezidento. Šie pareigūnai atrenkami dviejų dalių proceso metu: pirma juos turi pasiūlyti jų partijos, o paskui jie turi įveikti ki
itos partijos kandidatus visuotiniuose rinkimuose.

Skirtumai tarp pagrindinių partijų, pragmatizmas

Kuo skiriasi dvi dominuojančios Jungtinių Valstijų partijos? Iš tiesų, esminių skirtumų tarp jų nėra, sakoma, jos yra “tarsi du tušti buteliai, skirtingomis etiketėmis”.
Pagrindinių JAV partijų pragmatiškumo pobūdis paremtas tradicija. Pagrindinė to priežastis yra tai, kad partijos yra “atviros” įvairių požiūrių žmonėms tam, kad jie nenusisuktų į mažąsias, atitinkamos ideologijos partijas. Europos partijos, priešingai nei Jungtinių Valstijų, reikalauja lojalumo iš savo atstovų parlamente.
Visgi keletu neaštrių aspektų demokratai skiriasi nuo respublikonų. Iš jų minėtinos dvi: socialiniai partiją remiančių piliečių skirtumai bei kai kurios skirtingos sritys, į kurias koncentruojasi partijos. Amerikiečių parama šioms partijoms pasiskirsčiusi beveik apylygiai, t.y. demokratus nuolatos remia 34 proc., respublikonus 32 proc., o neapsisprendę būna apie 34 procentų rinkėjų. Demokratai paprastai turi didesnę paramą iš moterų, juodaodžių, gaunančių mažas pajamas bei žemesnio išsilavinimo žmonių. Nepaisant to, abi partijos susilaukia panašaus palaikymo iš visų demografinių grupių, neskaitant didžiulio afroamerikiečių pasipriešinimo respublikonams. Nė viena partija (kaip kitose šalyse) neatstovauja vien tik valstiečių, darbininkų, ar kokios nors etninės ar kalbinės grupės interesų. Nors tiek demokratai, tiek respublikonai panašaus dėmesio susilaukia tiek iš liberaliųjų, tiek iš konservatyviųjų grupės, pastebima tendencija, kad demokratų partijos gretose daugiau liberalų (trečdalis demokratų save laiko liberalais, tuo tarpu respublikonų tik 1 proc.), o respublikonų gretose – konservatorių (tik 4 proc. liberalų, ir netgi daugiau nei pusė respublikonų vadina save konservatoriais). Beje, kalbant apie demokratus, yra žinomas faktas, kad ši partija ilgai stengėsi tiesti tiltą, kad apjungtų pietų konservatorius ir šiaurės liberalus. Šitaip partijos labui yra derinami įvairūs skirtingi interesai ir netgi ypač „besikertantys“ valdžios elementai. Sociologinė – ekonominė bei demografinė partijų narių charakteristika iš esmės yra formuojama tiek pačios partijos, tiek pačių delegatų nuožiūros. Daugiau nei ketvirtadalis respublikonų yra krikščionys, ir dvigubai daugiau jų yra tarp demokratų. Žydų yra 2 proc. respublikonų ir 8 proc. demokratų tarpe. 31 proc. juodaodžių, ispanikų bei azijiečių yra tarp demokratų, o tarp respublikonų tik 11 proc.
Būtina paminėti ir dar keletą skirtumų. Demokratų mokesčių mažinimas buvo orientuotas pagelbėti viduriniosios klasės šeimoms; o Respublikonai pažadėjo mažinti mokesčius visiems piliečiams tam, kad skatinti ekonomiką. Demokratai planavo padidinti finansavimą švietimui, ypač viešosioms vidurinėms mokykloms, o tuo metu respublikonai manė paskirti paramą tėvams, leidžiantiems vaikus į privačias mokyklas. Kalbant apie socialines garantijas, demokratai planavo palikti gerai veikiančią dabartinę sistemą, o respublikonai laukė mokesčių mokėtojų paramos įvedant privačius garantijų fondus. Demokratai pažadėjo įtraukti daugiau darbuotojų į medicininės priežiūros sferą. Respublikonai pažadėjo mažinti mokesčius medicininiam aptarnavimui, kad padidinti „priėjimą“ prie sveikatingumo institucijų. Demokratai planavo kovoti už gėjų teises, kai tuo tarpu konservatyvesni respublikonai pasisakė prieš netradicinių seksualinių orientacijų žmonių teisių išplėtimą.
Partijos paprastai remiasi arba deklaruoja, kad remiasi kokia nors ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra pakankamai žemas. Lyginant Europos ir JAV partijas atrodo, kad JAV partijos neturi ideologijos, o paprasčiausiai remiasi pragmatizmu.
Demokratai, lyginant su respublikonais, atrodo didesniais visuotinės lygybės šalininkais. Tuo metu, kai respublikonai remia lygių galimybių idėją (suteikiant kiekvienam teisėtam JAV piliečiui galimybę pačiam kovoti už savo gerovę), demokratai suteikia „lygias sąlygas“, tai reiškia vienodos minimalios pradinės gerovės suteikimą netgi ir tiems, kurie nesugeba jos išsikovoti.
Be abejo, tarp demokratų ir respublikonų partijų yra ir kitų skirtumų, kaip, pavyzdžiui, pakankamai nevienodi sprendžiamų klausimų prioritetai, skirtingi partijų lyderiai ir panašiai, taigi šios partijos visgi suteikia prasmingą pasirinkimą elektoratui daugumoje rinkimų. Tuo JAV partijos iš esmės panašios į kitus politinius atitikmenis pasaulyje.

Partijų prieštaros

Apkartę ir priešiški pagrindinių dviejų partijų santykiai ėmė ryškėti dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Toks kontrastas pokariniu laikotarpiu buvo normalus, partijų ginčai bei kompromisai buvo įprastas reiškinys valstybės valdyme. 1980 metais partijų disputai peraugo į atvirą ginčą.
Antagonizmas tarp partijų turi gilias šaknis ideologijų skirtume, konkurencingos moralės, valdančiosios frakcijos Kongrese dominavimo metoduose. Dabartinės partijos ideologiškai yra skirtingos labiau nei bet kada. Respublikonai, kaip matome, labiau susikoncentravo ties konservatoriškuoju nuomonių spektru, tuo tarpu demokratai – ties liberališkuoju. Šie skirtumai pasireiškia sprendžiant tokias politines problemas, kaip ekonomika, aplinkos apsauga, socialinė rūpyba bei sveikatos apsauga, įstatymų leidyba, teisė bei užsienio politika. Taip pat pozicijos išsiskiria personalo ir procedūrų klausimais.
Skirtingos vertybės sąlygoja skirtumus tarp partijų. Socialiniais – kultūriniais klausimais, kaip abortai, maldininkai mokyklose, mirties bausmė, respublikonai vertina pagal tradicines šeimos vertybių skalę. Teigiama, kad, bendruomenės moralė svarbi išlaikant stabilumą visuomenėje. Demokratai tokią moralę vertina kaip individualaus apsisprendimo reikalą. Demokratų koncepcijoje laisva valia, saviraiška bei tolerancija kuria harmoningą visuomenę. Tokia vertybių sistema, dažnai vadinama “moraliniais absoliutais”, dažnai užkerta kelią kompromisams.
Partijų Kongrese procedūros pastaruoju metu labai apsunko. Valdančioji frakcija siekia visiško dominavimo, o mažuma – trikdyti poziciją. Per ilgą demokratų valdymą rūmuose, jie sugebėjo pakreipti situaciją rūmuose savo naudai ir beveik visiškai perėmė procedūrų kontrolę. Valdančioji partija rūmuose keitėsi vietomis 1995 metais, ir partijos taip pat pasikeitė vietomis. Savo ruožtu respublikonai pertvarkė keletą komitetų, kurie įstatymų pataisas planuotų pagal jų partijos pažiūras. Tuomet demokratai perėmė anksčiau respublikonų naudotą daugumos neigimo principą. Tokie procesai vyko tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate .

Dvi pagrindinės partijos:demokratai ir respublikonai

Visose Jungtinėse Valstijose veikia dviejų partijų sistema, išsilaikiusi nuo pat šalies istorijos pradžios, nors politinėje arenoje atsirasdavo ir išnykdavo konkuruojančios partijos. Pavyzdžiui, federalistų partija, rėmusi prezidentą George Washingtoną, po 1800 metų pamažu išsisklaidė, o Vigų partija, įsikūrusi 1834 metais kaip opozicija demokratų iškeltam prezidentui Andrew Jacksonui, po dviejų dešimtmečių iširo. Šiandien politiniame federacijos, valstijų ir apygardų gyvenime dominuoja demokratų partija, imanti pradžią iš trečiojo šalies prezidento Thomaso Jeffersono, ir respublikonų partija, įkurta 1854 metais.
Respublikonų ir demokratų partijų ilgaamžiškumą galima paaiškinti tuo, kad jos nėra monolitinės ideologinės organizacijos, o tik netvirtos valstijų ir vietinių partijų sąjungos, sudaromos kas ketverius metus prezidento rinkimams. Abi partijos varžosi dėl plataus centrinio JAV rinkėjų sluoksnio balsų, ir nors respublikonai apskritai yra konservatyvesni už demokratus, abi partijos turi ir palyginti liberalų, ir konservatyvų sparną, kurie nuolat kovoja dėl įtakos.
Vis dėlto veikia ir kitos partijos, ir kartais joms pasiseka išrinkti savo kandidatus į valstijų ir vietinius valdžios organus ir daryti jiems tam tikrą įtaką. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje socialistų partijos nariai buvo išrinkti į Kongreso Atstovų rūmus ir daugiau nei 50 miestų ir miestelių merais. Pažangos partijos atstovas daugelį metų užėmė Viskonsino valstijos gubernatoriaus postą, o 1974 metais nepriklausomas kandidatas tapo Meino valstijos gubernatoriumi.
Respublikonų ir demokratų partijos varžosi dėl valstybinių postų kiekviename politinės struktūros lygmenyje – miestų tarėjų, merų, valstijų gubernatorių, Kongreso narių ir prezidento. Šie pareigūnai atrenkami dviejų dalių proceso metu: pirma juos turi pasiūlyti jų partijos, o paskui jie turi įveikti kitos partijos kandidatus visuotiniuose rinkimuose.

Partijų decentralizuotumas

Dauguma politinių partijų demokratinėse valstybėse yra organizuotos hierarchiniu principu su nacionaliniu lyderiu ir nacionalinio lygio organizuotumu, kurių pagalba laikomas visos partijos vairas, vadovaujama veiklai tiek regioniniu, tiek ir nacionaliniu mastu. JAV atvejis labai ryškiai skiriasi nuo pastarojo. JAV vidinė partijų sandara yra vadinama „sluoksniuota“ (stratarchies). Taip yra todėl, kad partijos nacionaliniu ir regioniniu lygiu turi pakankamai mažai galios.
Kalbant apie nacionalinį lygį, pavyzdžiui, tiek demokratai, tiek respublikonai turi vadinamą prezidentinę ir Kongreso komandą. Dažniausiai valdančiosios partijos prazidentinei komandai priklauso prezidentas, nacionalinis komitetas, ministras pirmininkas bei nacionalinis susirinkimas, kuriame keliami kandidatai į renkamąsias tarnybas (National nominating conventions). Antroji, opozicinė partija dažniausiai neturi viešai pripažinto universalaus lyderio (kokiu valdančiojoje partijoje yra prezidentas).
Kiekviena partija abiejuose Kongreso rūmuose paprastai rengia frakcijos pasitarimus, kuriuose dalyvauja visi tos partijos rūmų nariai. Yra išrenkamas lyderis, koordinuojantis frakcijos įstatymų leidžiamosios veiklos strategiją ir taktiką. Politikos komitetas, išrinktas pasitarime, atlieka patariamąją funkciją tiek lyderiui, tiek frakcijos susirinkimui nepriklausomos politikos bei įstatymų leidybos klausimais. Susirinkime taip pat yra renkamas vadinamasis partinės drausmės prižiūrėtojas (party whip), tarnaujantis ryšininku tarp lyderio ir eilinių partijos narių. Kampanijos komitetas susirinkime renkamas tam, kad kauptų lėšas bei paskirstytų jas partijos kandidatams į Kongresą.
Pabrėžtina yra tai, kad prezidentinė komanda yra mažai susijusi su parlamentine komanda ir kad bet kokios prezidento pastangos kaip nors paveikti frakcijos lyderio rinkimus arba strategijos sprendimus, vadinamos išorine įtaka. Kitavertus, 1998 -1999 metų prezidento demokrato Bilo Klintono(Bill Clinton) apkaltos ir teismo metu demokratų partija demonstravo visapusišką paramą jam.

Valstijos lygiu partijos paprastai turi gubernatoriaus ir įstatymų leidybos komandas. Gubernatoriaus komanda susideda iš paties valstijos gubernatoriaus (opozicinė partija tokio neturės), centrinio valstijos komiteto, valstijos pirmininko bei valstijos Konvento (susirinkimo). Įstatymų leidybos komandos, kaip ir parlamentinės, t.y. Kongreso komandos, paprastai rengia pasitarimus, turi lyderį, politikos komitetus bei partinės drausmės prižiūrėtojus. Tačiau nei gubernatoriaus, nei įstatymų leidybos ar kitos komandos negali daryti jokios įtakos viena kitai (tiek nacionaliniu, tiek valstijos lygiu), jos yra lygiavertės, tad būtent tuo ir pasireiškia Amerikos partijų vadinamasis „sluoksniuotas“ decentralizuotumas.

Partijų narių vienybė

Daugumoje moderniosios demokratijos šalių vyrauja stipri parlamentinės partijos kohezija, tai reiškia partijos narių bendro balsavimo tendencijas tam tikrais viešosios politikos klausimais. Susilaikymas ar net balsavimas prieš frakcijos lyderio nuomonę yra nepageidaujami. Kai kuriose šalyse pastaraisiais metais tai pasireiškia, tačiau ypač mažais mastais ir didelės reikšmės sprendimams neturi. Didžioji dalis frakcijos narių išlaiko solidarumą daugumoje balsavimų parlamente.
Vienintelis dalykas abiejuose rūmuose, dėl kurio respublikonai reguliariai balsuoja vienaip, o demokratai priešingai, yra pačių rūmų“lipdymas“, t.y. rūmų pirmininko, senato laikinojo prezidento bei komitetų pirmininkų rinkimai. Visais kitais klausimais retai yra balsuojama vieningai.
Partijų kohezija sprendžiant skirtingus klausimus atitinkamai būna nevienoda. Pavyzdžiui, prezidento Bilo Klintono apkaltos atveju demokratai labai darniai demonstravo savo nepasitenkinimą ir nepritarimą, tuo tarpu respublikonai rodė didelę paramą prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) sprendimui apkarpyti mokesčius 2001 metais. Kitavertus, demokratų nuomonės labai išsiskyrė dėl gėjų kariuomenėje bei Džordžo Bušo mokesčių sumažinimo.
Pastaruoju metu partijos demonstruoja vienybę. Jį ypač pasireiškia sprendžiant tokius klausimus, kaip socialinės gerovės kūrimas, verslo valdyba, kur, pavyzdžiui, demokratai balsuoja didžiąja dauguma, tačiau ne vienbalsiai. Kitavertus, problemos, suformuojančios dvilypę nuomonę partijos viduje, kaip abortai, mirties bausmė ar pornografijos kontrolė, išskiria tiek respublikonus, tiek demokratus beveik tolygiai. Taigi, lyginant Amerikos partijas su jų antrininkėm kitose demokratinėse šalyse, tiek respublikonai, tiek demokratai daugeliu klausimų nėra vieningi.

Partijų vidaus kontrolė

Daugumos pagrindinių partijų demokratijos pasaulyje lyderiai turi nemažai priemonių, garantuojančių, kad partijos nariai, dalyvaujantys įstatymų leidybos procesuose užtikrintų, kad rezultatas atitiktų partijos suplanuotą politiką. Viena tokių yra tai, kad jis gali užtikrinti, jog nė vienas „maištininkas“ nebūtų paskirtas į svarbų vyriausybės postą. Jei taip atsitinka, šis gali būti pašalintas iš partijos. Daugumai partijų lyderių yra suteiktas vienas privalumas: teisė sutrukdyti maištininko, kaip oficialaus partijos kandidato atrikimui dalyvavimui sekančiuose rinkimuose.
Jungtinėse valstijose partijos narys, laimėjęs preliminarius partinius rinkimus kandidatuoti į Senatą ar Atstovų rūmus bet kokioje apskrityje ar valstijoje, automatiškai įgauna teisę kandidatuoti ir nacionaliniu lygiu ir šis faktas negali būti vetuojamas. Puikus pavyzdys yra įvykęs 1938 metais, kai prezidentas Franklinas Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt), neįtikėtinai populiarus politikas, mėgino paveikti pirminius partinius rinkimus keletoje valstijų, kad užkirstų kelią kai kuriems demokratų senatoriams, prištaraujantiems Ruzvelto vykdomai politikai. Jam nepasisekė dvylikoje iš trylikos valstijų, tad buvo padaryta išvada, jog bet kokios nacionalinio lyderio pastangos paveikti regiono ar valstijos vidaus rinkimus yra pasmerktos žlugti.
Prezidentui bei jo partijos lyderiui Kongrese dažnai tenka prašyti partijos šalininkų pagalbos paremti prezidento vykdomą politiką pirmiausia dėl lojalumo ir antra, ne mažiau svarbaus aspekto, tam, kad padidinti partijos šansus laimėti sekančiuose rinkimuose ar galiausiai tam, kad partija neapsikvailintų. Kaip bebūtų, daugumos demokratinių šalių partijų lyderiai, nei prezidentas, nei lyderis Kongrese, neturi jokios stiprios kontrolės galios priversti frakcijos Kongrese narius balsuoti pagal partinius, o ne asmeninius interesus.
Taigi, trumpai tariant, viena iš JAV partijų silpnybių yra žemas vidinės partijos narių vienybės lygis (kohezija), tai ypač ryšku lyginant pastarąsias su, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos partijomis. Tai yra viena iš geriausiai pastebimų JAV partinės sistemos ypatybių.

Trečiųjų partijų iššūkiai

Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose yra dvipartinė sistema, egzistuoja ir vadinamosios trečiosios partijos, kurių per visą JAV politinę istoriją galime suskaičiuoti apie tūkstantį. Dauguma iš jų buvo trumpalaikės ir tik keletas padarė pastebimos įtakos. Tokios partijos neturi galimybės realiai dadyvauti valstybės valdyme. Trečiosios partijos daugiausia kuriasi tam, kad atstovautų savo šalininkus, kurių interesų negina arba nepatenkinamai atstovauja didžiosiųjų partijų. Jeigu trečioji partija sugeba pritraukti nemažą dalį elektorato, kaip yra nutikę keletą kartų, tai priverčia pagrindines partijas atkreipti dėmesį į tam tikras problemas, kurios nukreipia žmones nuo dvipartinės sistemos link „naujos“ partijos.
2000 metų prezidento rinkimai buvo jau tretieji, kai nė vienos iš pagrindinių partijų kandidatų nesurinko absoliučios daugumos, tai yra, daugiau nei 50proc. elektorato balsų. Nors pati stipriausia “trečioji” partija tesurinko 3.2proc. balsų, 1992 metais Peroto (Perot’s), “trečioji” partija iškėlė iššūkį ir surinko 19 proc. piliečių balsų. Kartais trečiosios partijos dalyvavimas rinkimuose turi lemiamą įtaką. Pavyzdžiui, Žaliųjų partijos kandidatas 2000 metais Ralfas Naderis (Ralph Nader), sugebėjo pelnyti Elo Goro (Al Gore) elektorato dalį. Nagrinėjant JAV politinę istorinę raidą dar visai neseni įvykiai parodo, jog kai kurios trečiosios partijos gali kandidatuoti taip pat ir į viešąjį sektorių. 1990 metais Aliaskos ir Konektikuto valstijos išsirinko tos pačios partijos narius į gubernatoriaus pareigas. Tais pačiais metais Vermonto valstijoje buvo perrinktas socialistų partijos atstovas. 1996 metais, Jesse Ventura, profesionalus imtynininkas, tautos vadinamas ”kūnu “, buvo išrinktas Minesotos gubernatoriumi.
Vienintelė smulkioji partija, sugebėjusi pelnyti didžiosios partijos statusą, buvo respublikonų partija. Dabartinės JAV mažosios partijos sprendžia dilemą. Tokių partijų šalininkai yra suinteresuoti jos gyvavimu dėl aktualios jiems problemos, kuri didžiajai daugumau, galbūt, neatrodo tokia svarbi. Tam, kad padidinti populiarumą, partijos privalo plėsti savo akiratį rizikuodama prarasti ir pirminius rėmėjus. Kitavertus, jei ji išliks mažąja partija, ji vistiek nesugebės atstovauti piliečius įstatymų leidžiamuosiuose organuose. Apibendrinant galima teigti, jog mažųjų partijų iškilimas bei nuosmūkiai priklauso nuo didžiųjų partijų atsakomybės sprendžiant arba nesprendžiant tam tikrus klausimus.
Galiausiai būtina paminėti tai, kad kalbėdami apie trečiąsias partijas dažniausiai omenyje turime tas, kurios yra pajėgios surinkti pakankamą skaičių rinkėjų balsų patekimui į įstatymų leidžiamąjį organą. Išskirtiniais atvejais gali net ir laimėti (arba bent jau kelti grėsmę laimėti) pakankamai paramos, kuri padarytų didelę įtaką rinkimų baigčiai ir vyriausybės valdymui, taip pat ir atskiriems regionams ar apygardoms, kuriose būtų nutrauktas įprastas dviejų partijų dominavimas. Tos partijos, kurios nuolat sugeba pritraukti tik labai mažą procentą balsų ir nedalyvauja valstybes valdyme, nėra laikomos trečiosiomis partijomis. Tokios partijos tiesiog vadinamos smulkiosiomis.

Literatūra:
1. Bowles N., Government and Politics of the United States (2), McMillan Press, USA, 1988.
2. Peele G. and eds., Developments in American politics (4), Palgrave, Great Britain, 2002.
3. Almond G.A., Comparative politics today (8), Pearson, New York, 2002.
4. Ball R.A., Guy Peters B., Modern politics and government (8), Pearson, USA, 2002.
5. Patterson T.E., The American democracy (2), McGraw-Hill, USA, 1993.
6. D.Watts, Understanding American politica and government, Palgrave, Great Britain, 2002.
7. Asmeniniai paskaitų konspektai.
8. http://lt.wikipedia.org/wiki/Partija, 2005 04 17.

Leave a Comment