Įvadas
Nei JAV, nei kitos šalys nebuvo pasirengusios šaltojo karo pabaigos ir naujos pasaulio tvarkos iššūkiams. Erą po šaltojo karo galima apibudinti dviem paradoksais. Tikintis taikos dividendų, prasidėjo neprecedentinis nusiginklavimas. Valstybės, tarp jų ir JAV , ėmė draugiškai mažinti karines išlaidas ir uždarinėti karinės pramonės įmones. Po šaltojo karo iš tikrųjų to reikia mažiau, tačiau ne todėl kad pasaulyje įsivyravo taika. Šaltojo karo strategija ir konvencinė ginkluotė pasirodė neadekvačios priemonės reaguoti į tokias grėsmes kaip etniniai konfliktai, tarptautinis nusikalstamumas ar masinio naikinimo ginklų platinimas.2001m. Rugsėjo 11 – osios šokas parodė, jog tradiciniai ginklai negali apsaugoti nuo sunkiai identifikuojamo, valstybių sienų nepaisančio ir nekonvencines priemones naudojančių teroristinių grupuočių. Čia kyla antras paradoksas: nepaisant mažėjančių karinių išlaidų JAV priverstos kurti naujas ir itin brangias karines technologijas, apsaugos nuo cheminio, biologinio o ypač nuo atominio ginklo priemones, vadinamąsias „protingąsias“ raketas surandančias ir sugriaunančias karinius objektus tarp civilių pastatų, ir kitas priemones, kurios padėtų kovoti su naujais iššūkiais. JAV šiame procese yra neabejotinas lyderis, kadangi ji skaudžiausiai pajuto naujų saugumo iššūkių mąstą, dėl to JAV karinės išlaidos 2004 m. pasiekė apie 400mlrd. JAV dolerių. Taigi šiame darbe aš apžvelgsiu JAV vykdyta politika ginklų kontrolės ir nusiginklavimo srityje.Darbo tikslas ir uždavinys yra išsiaiškinti kaip efektyviai veikia kontrolės sistema ir kaip vykdoma nusiginklavimo politika. Svarbu išsiaiškinti kokios iniciatyvos imasi šalys, kad mažintų ginkluotės, ypač masinio ginklo, raketų arsenalus.Savo darbą suskirsčiau į tris atskiras dalis. Pirmoje dalyje kalbėsiu apie tai kokią reikšmę daro ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programos, bei sutartys. Antroje dalyje aprašysiu kaip plėtėsi JAV ir Rusijos bendradarbiavimas. Trečioje dalyje apžvelgsiu kokios pozicijos laikosi JAV ir Rusija sprendžiant klausimą dėl priešraketinės gynybos sistemos, kaip abi šalys vykdė nusiginklavimą bei pagrindines sutartis.
1. Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo reikšmėGK atsirado kartu su ribotos savigynos strategija. Ribotos savigynos esmė yra apriboti ginklų skaičių ir tipus, kuriuos gali turėti šalys – tai yra ginklų kontrolė, kurios tikslas yra sumažinti karinę, ypač puolamąją valstybių galią ir, jei karas įvyksta, – jo padaromus nuostolius. Pagal GK koncepciją, jų platinimo ar vartojimo apribojimas sumažina politinę įtampą ir sudaro pagrindą tolimesniems ginkluotės mažinimo susitarimams. Paprastai yra išskiriamos dvi GK strategijų kryptys:1. Ginkluotės skaičiaus apribojimas – siekiama stabdyti ginklų kiekio ir tipųdidinimą.2. Ginkluotės mažinimas – siekiama sumažinti turimų ginklų kiekį ir tipųskaičių.Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programos turi nepaprastai didelę reikšmę saugumo prevencijoje. Šios programos yra puikus mechanizmas, kuriuo pagalba gali būti pasiektas saugumas ir taika (bene svarbiausi visų tarptautinių organizacijų uždaviniai be to sunkiausiai pasiekiami) svarbiausia tai, kad tos programos gerai veiktų. Be to tokia politika sudaro galimybę konfliktus spręsti diplomatiniais metodais, nes nusiginklavimo programų pagrindą sudaro sutartys tarp valstybių. Programų ir sutarčių veiksmingumas priklauso tik nuo to, kaip sutarčių yra laikomasi ir kiek dedama pastangų, kad programos būtų kuo geriau įgyvendintos. O laikymasis dažniausiai priklauso nuo to kokios valstybės susitaria, efektyviausios yra tada kaip sutartys sudarinėjamos tarp lygiareikšmių šalių, kitaip gali suveikti didelės ir mažos valstybės dėsnis. Todėl, norint sutartis padaryti veiksmingesnėmis, yra siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Labai daug šioje srityje dirba Jungtinių Tautų organizacija, kurios pagrindu ginklų kontrolės ir neplatinimo problemas sprendžia didžiosios, tokios kaip JAV, Rusija, D.Britanija, Prancūzija, Kinija ir kitos valstybės. Jungtinės Tautos, siekdamos užtikrinti tarptautinę taiką, vienu iš pagrindinių tikslų laiko pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų (WMD) uždraudimą, taip pat šioje srityje didelį vaidmenį vaidina NATO, kaip žinome JAV abiejose šiose organizacijose yra vienas iš pagrindinių veikėjų.
Visų šių programų ir sutarčių paskirtis yra kuo labiau apriboti tiek masinio naikinimo ginklų, tiek konvencinės ginkluotės kiekį valstybių arsenaluose, juos sulyginti, kad nei viena šalis neturėtų, ypač masinio naikinimo ginklų pranašumo, taip pat įpareigoti kuo daugiau valstybių prisijungti prie tokių programų ir sutarčių, sukurti prižiūrimuosius ir vykdomuosius mechanizmus. Ypač didelis dėmesys yra kreipiamas kovai su grėsme, kurią kelia galimas masinio naikinimo ginklų (WMD) ir jų pristatymo priemonių panaudojimas, įskaitant galimybę, kad juos panaudos teroristai. Tačiau šis klausimas tarptautinėje arenoje yra keblesnis, nes kai kurios musulmoniškos šalys nepaisydamos didžiųjų valstybių įspėjimų kuria savo masinio naikinimo ginklus. Nusiginklavimas, ginklų kontrolė ir neplatinimas, taip pat atgrasinimas ir gynyba iš esmės padeda užkirsti kelią WMD panaudojimui. Branduolinių ginklų kontrolė daugiausia liečia JAV ir Rusijos strateginės ginkluotės mažinimo mechanizmą. Kitos šalys šiame procese nedalyvauja, dėlto, kad jų branduoliniai arsenalai strateginiame balanse nevaidina pernelyg didelio vaidmens. Taip yra paprasčiausiai todėl, kad dar Šaltojo karo metais JAV ir TSRS disponavo milžiniškais branduolinių ginklų kiekiais, todėl tiek viena, tiek kita pusė konflikto atveju bijojo, jog priešininkas bandys smogti pirmas ir sunaikins jo arsenalą. Norint to išvengti, kiekviena šalis turi turėti atsakomojo smūgio galimybę, todėl raketos turi būti slepiamos, taip pat ankstyvojo įspėjimo sistemos turi būti labiau patobulintos. Taigi, jei abi šalys viena kitai gali grasinti visišku sunaikinimu, buvo išsigąsta, kas ir privertė sėsti prie derybų stalo ir bandyti spręsti tokią susidariusią padėtį.Taigi dabar jau būtų galima suformuoti pagrindinę JAV ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programų užduotį – stiprinti galiojančius tarptautinius ginklų neplatinimo ir eksporto kontrolės režimus bei tarptautinius susitarimus dėl ginklų kontrolės ir nusiginklavimo. Šaltojo karo metu buvo pasirašyta labai daug sutarčių ryšium su ginkluotės apribojimų mažinimu. Nors sutartys pasirašytos netgi prieš keleta dešimtmečių tarp 1972 ir 1991 metų ir atrodo valstybes vienija bendras tikslas – visuotinė taika, tačiau pavojus vis dar išlieka. Pakistanas, Kuba ir Izraelis, ir kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Be to, manau, ir istorija tai gali paliudyti.2. JAV ir Rusijos tarptautinės saugumo sistemos derybos Po šaltojo karo JAV ir Rusijos pradėjo daug intensyviau bendradarbiauti ypač tai išryškėjo prieš kelerius metus kai prasidėjo neregėto intensyvumo etapas. Tai paliudija padažnėję aukščiausių pareigūnų susitikimai. Vieno iš paskutiniųjų C. Powello (JAV valstybės sekretorius) vizitų Maskvoje įvyko du susitikimai tarp JAV ir Rusijos užsienio politikos vadovų. Per pirmąjį susitikimą I. Ivanovui (Rusijos užsienio reikalų ministras) buvo perduoti JAV pasiūlymai dėl svarbiausių strateginės ginkluotės mažinimo, priešraketinės gynybos sistemų ir naujojo Rusijos vaidmens tarptautinėje saugumo struktūroje. Antrojo susitikimo tikslas buvo “sulaukti Maskvos atsakymų ir perduoti juos JAV prezidentui G. W. Bushui”. Svarbiausias JAV pasiūlymas, kurį pateikė Rusijai, buvo pasiūlymas dėl strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo. 2001 metų lapkritį G. W. Bushas per V. Putino vizitą Jungtinėse Valstijose pranešė, kad amerikiečiai sumažins savo branduolinį arsenalą iki 1700-2200 užtaisų nuo šiuo metu turimų 6 tūkstančių. Taip pat užsiminė ir Rusijos prezidentas, kad Maskva gali sumažinti savo strateginę puolamąją ginkluotę iki 1500 užtaisų. Tačiau tai buvo tik nereikšminga sudedamoji pokalbio dalis. pareikšta oficialiai. Tai parodo vėlesni derybų įvykiai. Paskutiniu metu geranoriškas ankstesnis rusų požiūris dingo. I. Ivanovas po susitikimo su C. Powellu pranešė, kad vis dėlto Maskva dar nėra pasirengusi pateikti tikslių skaičių dėl mažinamosios ginkluotės. Susitikimuose tarp JAV ir Rusijos atstovų dažnai kalbama apie 1972 metų Priešraketinės gynybos sutartį (toliau bus plačiau kalbama apie šią sistemą) . Rusai laikosi nuostatos, kad priešraketinės gynybos sutartis yra esminis strateginis pusiausvyros elementas, o amerikiečiai vis dar tvirtina nenorintys atsisakyti savo tikslų įgyvendinti priešraketinės gynybos sistemą. JAV šiuo klausimu svarbiausia ne pasitraukimas iš sutarties, bet galima Rusijos reakcija į tokį JAV žingsnį. Už tai Rusiją nori “kompensacijos”, kad neprarastų įtakos tarptautiniai saugumo sistemai. Tačiau norai truputį per dideli: Rusijos teisė daryti įtaką NATO priimamiems sprendimams. Deja tokio lygio klausimas yra ne vien JAV ir Rusijos reikalas. Rusijos įtraukimo į NATO veiklą neišvengiamai įvyktų, kad Rusija gautų realią veto teisę, o tai, ekspertų nuomone “būtų nepaprastai didelė klaida.” Tam priešinasi Pentagonas ir Kongresas. Vis dėlto, atrodo kad JAV prislopintas atsargumas po sėkmės Afganistane atsigavo, ir amerikiečiai laiku pristabdė skubotą Rusijos brovimąsi į NATO. Tačiau akivaizdu, kad susiduriama su paradoksalia situacija – Europa siekia integruoti Rusiją ir kartu jos prisibijo.
3. Branduolinis ginklasAugant branduolinio ginklo skaičiui, iškilo pavojus, kad ginklas bus panaudotas. Siekiant šito išvengti, XXa. septinto dešimtmečio pabaigoje tarp JAV ir SSRS prasidėjo derybos, kurios su pertraukom tęsiasi iki dabar.Vykstant šaltajam karui dėl branduolinių ginklų arsenalo sumažinimo susitarti buvo sunkiau gan sunku, tai tapo įmanoma tik jam pasibaigus. 1991m. tarp JAV ir SSRS pasirašyta START I sutartis (The Treaty on the Reduction and Limitation of Strategic Offensive Arms ). Tuo metu abi šalys turėjo po 15000 branduolinių užtaisų, kuriuos sutartis numatė sumažinti 25%. Buvo numatyta, kad bus sumažinta strateginių bombonešių karinė parengtis. Taip pat turėjo būti sumažintas naikintuvų kiekis, kurie gali atakuoti povandeninius laivus ir lėktuvnešius. Nutarta sumažinti branduolinių užtaisų skaičių iki 3-4 tūkst. START I sutartis įsigaliojo 1994m. 1993m. pasirašyta START II sutartis, kuri siūlė branduolinius arsenalus sumažinti 2/3. JAV ir Rusijos Federacija sutartį pasirašydamos įsipareigojo strateginių branduolinių kovinių galvučių skaičių sumažinti iki ne didesnio nei 3500 skaičiaus. JAV Senatas START II sutartį ratifikavo dar 1996m. sausio mėn., bet Rusijos Federacijos Dūma ilgai delsė ir ratifikavo ją tik 2000m. balandžio mėnesį.START III sutartis neseniai tapo realybe, kai Rusijos lyderis Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas George’as W. Bush’as 2002m. gegužės 24d. Kremliuje pasirašė sutartį, pagal kurią abi šalys savo strateginių branduolinių galvučių skaičių sumažins dviem trečdaliais, „Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis, įpareigos JAV ir Rusiją iki 2012 metų savo branduolinius arsenalus sumažinti iki 1,7-2,2 tūkst. kovinių galvučių. Abi šalys šiuo metu turi maždaug po 6 tūkst. kovinių galvučių. Sutartis, kurią dar turi ratifikuoti Rusijos Valstybės Dūma ir JAV Kongresas, yra pirmasis buvusių priešininkių susitarimas dėl branduolinio nusiginklavimo nuo 1993 metų sausio START II sutarties.” Ekspertai teigia, kad tai paskutinė tokio lygmens sutartis tarp Rusijos ir JAV. Per prezidentų susitikimą, kartu paskelbta ir deklaracija apie naujus strateginius Rusijos ir JAV santykius.
4. Biologinių ir cheminių ginklų kontrolė
Šiems MNG ir jų kontrolei buvo skiriama mažiau dėmesio nei branduoliniams ginklams. Dažnai šie ginklai gali būti net pavojingesni, nes cheminio ginklo pasigaminimui nereikia ypatingų priemonių, todėl jį pasigaminti gali praktiškai kiekviena, net visai neturtinga, valstybė ar efektyviau veikianti teroristinė organizacija. Nesenas to pavyzdys – laiškai su juodligę sukeliančiomis sporomis JAV. Sukontroliuoti sunku, o žalos mastų prognozuoti neįmanoma. Biologinių ir cheminių ginklų kontrolę reguliuoja dvi pagrindinės konvencijos:•1972m. balandžio 10d., buvo pasirašyta Konvencija dėl bakteriologinių (biologinių) ir toksinių ginklų gamybos, vystymo, sandėliavimo (kaupimo) ir naudojimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo (BWC) Ji įsigaliojo 1975m. kovo26d.•I993m. sausio 13d., buvo pasirašyta Konvencija dėl cheminių ginklų gamybos, vystymo, sandėliavimo (kaupimo) ir naudojimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo (CWC). Ji įsigaliojo 1997m. balandžio 27d. Šalys pasirašę šią sutartį įsipareigoja, sunaikinti savo cheminius ginklus ir jų gamybos įrenginius 10 metų periode, nuo sutarties įsigaliojimo. JAV yra šalininkė šių visų sutarčių ir kategoriškai pasisako už biologinio cheminio ginklo naikinimą ir apribojimą.
5. Priešraketinė gynybapriešraketinės gynybos pranašumas yra tai, kad garantuoja priešo balistinių raketų sunaikinimą pradinėje raketų pakilimo fazėje. Be to priešraketinė sistema sunaikindama balistinę raketą pradiniu momentu, užkerta galimybę išskleisti kovinių galvučių kasetę, taigi priešas gali pats patirti savo raketos poveikį . Priešraketinės gynybos skydo planai buvo prisiminti 1999 metais, kai JAV prezidentas pasirašė Nacionalines raketines gynybos aktą dokumentą, kuriam iš pradžių jis nepritarė. Šį aktą įtakojo jau ne priešiški Rusijos veiksmai. bet kylanti grėsmė iš Šiaurės Korėjos, kuri 1998 metais išbandė tolimo veikimo nuotolio balistinę raketą, Taepo – Dong 1. šis bandymas nebuvo sėkmingas, raketa nepasiekė tikslo. Tačiau to sumenkinti nereikia, nes Šiaures Korėja pademonstravo rimtus ketinimus ir potencialą turėti savo branduolinį ginklą.
Klintono administracija ir Pentagonas 1999 spalį pademonstravo savo sumanymo rimtumą ir atliko keletą bandymų. Kai kurie bandymai dėl vienokių ar kitokiu nesklandumų nepavyko, bet tai parode, kad sistema gali veikti ne tik popieriuje. Klintono administracija, atsižvelgdama į bandymus, paskelbė. kad žada iki 2003 metų Aliaskoje dislokuoti 20 raketų perėmėjų. Vėliau data buvo pakoreguota ir raketų dislokavimą nukėlė 2005 metus.Paskelbus šiuos planus Klintono administracijai teko atlaikyti kritiką, kurios pagrindiniai klausimai buvo- ar tai tikrai yra būtina ir ar būtent tai reikia norint apsaugoti Jungtines Valstijas nuo priešiškos valstybės balistinių raketų. Dar Reiganui iškelus priešraketinio skydo idėją. specialistai nustatė, kad tokios sistemos efektyvumas butų tik 90 procentu, o tuo metu likusių 10 procentų butų užtekę 5 kartus sunaikinti JAV . be to, skeptikai remiasi tuo, jog ši sistema bus bejėge prieš nelegaliai laivuose atgabentas atomines bombas. Pastarasis variantas labai tikėtinas, nes antivakarietiškai nusiteikusios valstybės neturi pakankamai resursų sukurti savo branduolinį ginklą, be to, tokia taktika suteiktų netikėtumo ir slaptumo, nes butų gana sunku nustatyti kaltininką ir duoti jam tinkamą atlygį. Kitas kontrargumentas yra faktas, kad ši sistema yra efektyvi tik prieš smulkaus masto branduolinį antpuolį. o didesnes atakos papraščiausiai nesugebėtų atremti. Šiam kontrargumentui skydo šalininkai pastate tą faktą kad sunaikinus netgi kelias balistines raketas nuo sunaikinimo galima išgelbėti ištisus miestus.Šie argumentai ir kontrargumentai atšaldė daugelį kongresmenų. taip pat Rusija sureagavo ganėtinai kritiškai ir pareiškė, kad tai panašu į bandymą tapti pasaulio hegemone. Rusijos vyriausybe taip pat primine SALT I sutartį, pagal kurią. buvo apribotas raketų paleidimo aikštelių skaičius. JAV argumentavo tuo, kad ši sutartis buvo pasirašyta su Sovietų Sąjunga, kuri dabar jau neegzistuoja, be to, pasikeitė situacija. Taip pat buvo pabrėžta. kad ši sistema bus tarsi apsauga nuo nepatikimų valstybių, kurios turi branduolinį ginklą. Paminėta, kad ši sistema bus efektyvi tik prieš smulkaus masto branduolinį antpuolį.Vis dėlto B. Klintonas, neatlaikęs vidinio bei tarptautinių bendrijų sprendimo 2000 metais pareiškė, kad jis nusprendė nesankcionuoti nacionalines priešraketinės gynybos sistemos PGS statybų pradžios Aleutų salose. Taip pat spėjama, kad šį jo sprendimą galėjo paskatinti ir kai kurie nesėkmingi sistemos bandymai. Šis sprendimas, užsienio apžvalgininkų nuomone, buvo vienas iš svarbiausių jo priimtų užsienio politikos sprendimų ir kartu tarsi pažymėjo jo užsienio politikos pabaigą. Šiuo savo žingsniu jis tarsi perdavė sprendimo laisve savo įpėdiniui, kuris šiuo metu yra antrą kadenciją einantis Džordžas Bušas. Savo kalboje Klintonas neneigė, kad NMD yra reikalinga, tačiau tam, anot jo, reikia kruopščiai pasirengti. Jungtinių Valstijų prezidentas kartu pabrėžė, jog nuolat kyla branduolinis pavojus iš tokių nenuspėjamų valstybių kaip Šiaures Korėja. Prieš priimant sprendimą. vyko audringos diskusijos JAV prezidento administracijoje. Aršiausias NMD šalininkas buvo gynybos ministras Viljamas Koenas, vienintelis respublikonas Klintono ministru, kabinete. Prieš kuo greitesni sistemos sukūrimų pasisakė JAV užsienio politiką koordinuojantis Valstybes departamentas ir nacionalinio saugumo komiteto nariai. Tačiau prezidentas savo nuomonės nekeitė ir šią pakankamai opią problemą perleido dabartiniam Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Džordžui Bušui.Prezidento Džordžo Bušo jaunesniojo pozicija PGS atžvilgiu
Bušui tapus JAV prezidentu, anot pasirodžiusių masinėse informacijos priemonėse pranešimų Bušas realiai įvertino JAV finansines, technines ir politines galimybes kuriant šia, sistemą bet jis neketina leisti prieš daugiau nei trisdešimt metų pasirašytai sutarčiai diktuoti nacionalines gynybos strategijai sąlygas. Savo pareiškimą, jis komentavo taip — ,,priešraketinės gynybos klausimas yra jautri vieta kai kuriems Kongreso nariams. Jis yra skaudus klausimas kai kurių valstybių vadovams. Bet, mano manymu, mes turime apginti JAV ir savo sajungininkus nuo realių 21 amžiaus grėsmių.”
Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas, priešraketinio skydo salininkas, taip pat nesuabejojo ar panaikinti Priešraketinę sutartį ar ne. Jo nuomone NMD turi susidėti juroje, sausumoje ir kosmoso erdveje esančių komponentų. Išreikšdamas šią nuomonę gynybos sekretorius pažymėjo, kad jis puikiai supranta, kokias technines kliūtis jiems reikės įveikti, kad nuraminti NMD priešininkus tiek šalies viduje tiek ir už jos ribų. Jis taip pat apytiksliai nurodė sistemos kaina., kuri sudaro nuo 120 iki 240 milijardų dolerių. Kaip bebūtų, tačiau jis aiškiai apibrėžė JAV planus Munchene vykusioje Saugumopolitikos konferencijoje, kurios metu kalbėdamas su kitais gynybos ministrais pabrėžė kad Jungtinės Valstijos ketina sukurti ir dislokuoti priešraketinę gynybaą, kuri kuriama siekiant apginti mūsų žmones.Tačiau Rusai tvirtai laikosi nuomonės, kad bet koks, net ir ribotas, JAV priešraketinis skydas smarkiai pažeis dabartinę tarptautinio saugumo situaciją. ir taps sunkiau vykdyti ginklų kontrolę. Rusijai nerimų pagrinde kelia anksčiau pasirašytos sutartys, suirus. Remiantis rusų mąstymu, netgi patobulinta radarų ir sensorių sistema kažkiek pažeidžia sutartis, J14 manymu, netgi pati priešraketinės gynybos sistemos perspektyvą jau yra kėsinimasis į Rusijos turimas atgrasinimo priemones. Vėliau Rusijos mastymui apie strateginį saugumą_ buvo suduotas ypač galingas smūgis, kai Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodė pranešimų, kad Jungtines Karalystes ministras pirmininkas Tonis Bleiras pritarė JAV prezidento Džordžo Bušo pasiūlymui ir sutiko, jog amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos raketos butų dislokuotos Šiaurės Jorkšyre. Žiniasklaidoje taip pat buvo paminėta, kad JAV pradėjo derybas su Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos vyriausybėmis dėl priešraketinės gynybos sistemos komponentų dislokavimo jų teritorijoje, taip pat dėl galingos radiolokacines stoties įkūrimo Čekijos teritorijoje – Visi tie pranešimai sukėlė naujų aukštų Rusijos kariuomenes vadų militaristinių pareiškimų bangą. Tačiau tai buvo tik gandai.IšvadosGinklų kontrolės ir nusiginklavimo politika padeda stabdyti ginkluotus konfliktus ir užtikrinti visuotinę taiką, nes valstybės stengiasi suvienodinti galią ir neleisti vienai iškilti virš kitų svarbiausia, kad ši politika būtų vykdoma geranoriškai ir nesiekiant pašalinių tikslų.Nors valstybės yra gana supratingos ir geranoriškos vis tiek visąlaik atsiranda tokių, kurios drumsčia ramybę ir daro visą politiką keblesne. Šiuo atveju tai daugiausia rytų ir islamiškosios valstybės, kurios nesilaiko didžiųjų valstybių nustatytos tvarkos ir, kurdamos masinio naikinimo ginklą bei raketines sistemas, kelia grėsmę ne tik toms valstybėms bet ir visai pasaulio taikai. Tokia padėtis JAV verčia griebtis naujos politikos ir iškelia dar vieną problemą – priešraketinės gynybos sistemos kūrimą, kurio abipusiu JAV ir Rusijos susitarimu buvo atsisakyta. Taigi Rusija tuo pasinaudodama gali kelti savo sąlygas JAV.Jau nuo pat 1972 metų pradėtas apribojimo, mažinimo ir kontrolės procesas iš pat pradžių nedavė didelių rezultatų, bet visgi pradžia buvo padaryta. Nemažai įtakos padarė START I sutartis įtraukusi Ukrainą, Baltarusiją, Kazachstaną. Šios valstybės sutiko visiškai atsisakyti branduolinio ginklo ir jį sunaikino arba jis buvo išgabentas iš valstybių teritorijos. Procesas strigo ant START II sutarties, nors jau rengiama I START III. Rusija šios sutarties dar neratifikavo. Bet kokiu atveju, nusiginklavimo srityje padaryta jau labai daug. Pagrindinė iniciatorė, kontroliuotoja ir prižiūrėtoja, kad šių susitarimų būtų laikomasi yra JAV, nors ji pati buvo pažeidusi ABM sutartį, tačiau šios sutarties neoficialiai jau atsisakė tiek JAV, tiek ir Rusija.Galima teigti, kad JAV ginklų kontrolės ir nusiginklavimo politika po šaltojo karo iš esmės pasikeitė. Ši valstybė iki šaltojo karo pabaigos stengėsi kuo labiau praplėsti savo ginklų arsenalą, po šaltojo karo atsisakė to ir ėmėsi nusiginklavimo iniciatyvos, reikalaudama to paties ir iš kitų valstybių. Dabar JAV politika yra nukreipta ta linkme, kad kuo labiau sumažinti turimos senos ginkluotės kiekį ir iš gautų pajamų sukurti daug tobulesnę, skirtumas dar ir tas, kad po šaltojo karo JAV karinė politika yra labiau orientuota į gynybą, todėl stengiamasi sukurti tokią sistemą, kuri pajėgtų apsaugoti nuo bet kokių priešo ketinimų.
Literatūros sąrašas:
1. Wayne C. McWilliams and H. Piatrowski. The World since 1945. History International Relations. London: Adamantine Press Limited, 1993,2. G. Jasutis, K. Sadauskas Rusijos karinė doktrina. Politologija – 2002.3. V. Urbelis, START ir ABM sutartys: NR.4 analitinė apžvalga. KAM, 1999.4. R. Lopata, M. Laurinavičius Tarptautinė politika: komentarai ir interpretacijos. – Vilnius: Eugrimas, 2002.5. BWC – angį. Convention on the Prohibition of the Development, Production and Stockpiling of Bacteriological (Biological) and Toxin Weapons Convention (Biological and Toxin Weapons Convention)6. SIPRJ Yearbook 2001: Arms Control and Disarmament Agreements. Oxford University Press,2001