Italijos respublika
Teritorija – 301, 230 kv. kmGyv. skaičius – 58 mln.Dauguma – italai, yra vokiečių, prancūzų, slovėnų, albanų, graikųKatalikai, plius nedidelės protestantų, žydų ir musulmonų bendruomenės
Italija, kaip ir Vokietija susivienijo tik XIX amžiuje. Po Romos imperijos žlugimo šiaurinė italija buvo valdoma vokiečių, pietinė – Bizantijos . Vėliau dalis jos teritorijos priklausė Austrijai, Ispanijai. Tautinė savimonė pradėjo formuotis prancūzų 1789-93 m. revoliucijos bei Napoleono karų įtakoje. XIX a. Italijos susivienijimui vadovavo Giuseppe Mazzini ir Giuseppe Garibaldi. Pastarasis vadovavo keliems nepavykusiems sukilimams prieš Austrijos ir Popiežiaus valdymą.
Kova baigėsi Italijos karalystės sukūrimu 1870 metais. Konstitucinė demokratija su parlamentine valdymo forma.Italijos konstitucinė monarchija dalyvavo I pasauliniame kare, žuvo 600,000 kareivių. Po karo iškilo Benito Mussolini fašistų partija. Tai buvo viduriniosios klasės atsakas į aktyvėjantį masių dalyvavimą politikoje. Pramonininkų ir stambių žemvaldžių apginkluoti šios partijos būriai kovojo prieš socialiatų ir liaudies partijas. Armija ir policija nedavė atkirčio siautėjantiems fašistams. 1922 Musolinio juodmarškinių būriai įžengė į Romą. Karaliui atsisakius pasirašyti vyriausybės priimtą nutarimą dėl nepaprastosios padėties, vyriausybė atsistatydino. Karalius Musolini paskyrė premjer ministru.Musolini netrukus įvedė fašistinę diktatūrą, kuri tęsėsi iki 1943 metų.
1943 metų liepos mėnesį sąjungininkų kariuomenė išsilaipino Italijoje. Didžioji fašistų taryba nušalino Musolinį, jis buvo suimtas.Karaliaus paskirta maršalo Badoglio vyriausybė, nors ir kariavo Vokietijos pusėje, stengėsi užbaigti karą. Rugsėjo mėnesį jo vyriausybė pasirašė paliaubas su sąjungininkais. Tą patį mėnesį vokiečiai užėmė Romą, nuginklavo šešiasdešimt italų divizijų ir išvadavo Musolinį. Italija buvo padalinta į dvi dalis: sąjungininkų valdomus pietus ir vokiečių valdomą pramoninę šiaurę, kurioje Mussolini įvedė radikalesnį fašistinį režimą – Salo respubliką. Iki pat 1945 metų tęsėsi šis dvigubas Italijos valdymas. 1946 metais įvyko referendumas, kuriame italai atsisakė monarchijos: 12 mln. balsavo už respublką prieš monarchiją ir 10 mln už monarchijos išsaugojimą. Išrinktas steigiamasis susirinkimas paruošė konstituciją, kuri įsigaliojo 1948 metais.
Politinė Italijos istorija po karo gali būti suskirstyta į etapus priklausomai nuo valdymo pobūdžio.1945-1947: krikščionių demokratų, komunistų ir socialistų koalicija.1947-1962: šalis valdoma centro koalicijos, dominuojant krikščionių demokratų partijai.1962-1982: dominuoja centro kairės koalicija. Joje 1976-1979 dalyvauja Komunistų partija. Silpnėja krikščionių demokratų partijos pozicijos.1982-1992: penkių partijų, jungiančių nuosaikią kairę ir dešinę, koalicija.1992-1994: keturių partijų koalicija, vadovaujama socialisto Giuliano Amato. Toliau silpnėja krikščionių demokratų įtaka. 1994 metų rinkimai parodė, kad į politiką ateina naujos partijos. Silvio Berlusconi, spaudos magnatas prieš rinkimus įsteigė centro dešinės partiją Forza Italia (Pirmyn, Italija), kuri įėjo į valdančiąją koaliciją. Jis buvo paskirtas ministru pirmininku. Taip pat į koaliciją pirmą kartą po karo įėjo buvusių fašistų ir monarchistų partija Nacionalinis Aljansas. Centro dešinės aljansas.1996 rinkimai: centro kairės koalicija. Romano Prodi – premjer ministras.2001 grįžta Berlusconi kaip centro dešinės koalicijos lyderis. Galima sakyti, kad Italijos politika svyruoja tarp nuosaikios dešinės ir nuosaikios kairės.
Socialiniai – ekonominiai pokyčiai
Po karo Italija nuėjo panašų kelią kaip ir kitos mūsų nagrinėtos Europos valstybės: nuo ekonominės suirutės prie ‘ekonominio stebuklo’. Tačiau galima kalbėti ir apie šio kelio itališką specifiką. Italija, lyginant su kitomis valstybėmis buvo žymiau mažiau išsivysčiusi šalis, jos pramonė koncentravosi šiaurėje – Milano-Genujos-Turino trikampyje. Pietinė Italija buvo agrarinis regionas, 1945 metais daugiau negu 40 procentų gyventojų dirbo žemės ūkyje, 1997 – 6,8 procento. Ypatingai sparčiai Italijos ekonomika vystėsi iki septinto dešimtmečio. Vėliau jos vystymąsi stabdė energetinių šaltinių kainų šuolis, biudžeto deficitas, valstybės skolos didėjimas, valdymo išlaidų augimas, didėjantis nedarbas, auganti šešėlinė ekonomika.
Religija
Katalikų bažnyčia visada vaidino reikšmingą vaidmenį Italijos politiniame gyvenime. Italijos suvienijimas nebuvo palaikomas Popiežiaus. 1870 metais Roma buvo užimta dėl nepriklausomybės ir susivienijimo kovojančių sukilėlių. To išdavoje nuo 1870 iki 1913 bažnyčios hierarchija patarė tikintiesiems nedalyvauti nacionaliniuose rinkimuose. Šis valstybės boikotas buvo nutrauktas 1913 metais, o 1919 metais Krikščionių demokratų partija, tada vadinam Liaudies partija, dalyvavo parlamento rinkimuose. Atėjus į valdžią Musoliniui, partija buvo išformuota. 1929 metais bažnyčia ir valstybė pasirašė Lateran susitarimus, patvirtinančius bažnyčios ir valstybės susitaikymą. Susitarimuose patvirtinama popiečiaus valdžia vatikane, užtikrinamas religinis švietimas valstybinėse mokyklose, o katalikybei pripažįstamas oficialios religijos statusas. Be to, bažnyčiai suteikiamos įvairios privilegijos. Po karo Laterano sutartys buvo įtrauktos į naująją konstituciją.
1940 ir 1950s katalikybė buvo agresyvi ir įtakinga jėga Italijos politikoje. Dominuojant krikščionių demokratų partijai Italijos politikoje, bažnyčia dalyvavo sprendimų priėmimo procese.Pradedant 60 aisiais, popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI laikais bažnyčia tampa mažiau aktyvi ir ne tokia priešiška kairiosioms ideologijoms. Tai susiję ir su sekuliarizacijos procesais. Nepaisant KDP ir bažnyčios pasipriešinimo, 1970 priimamas skyrybų įstatymas. 1974 bažnyčios inicijuotas referendumas, siekiantis anuliuoti įstatymą, pralaimėjo. Taip pat pralaimėjo 1981 referendumas, siekęs anuliuoti gana liberalų abortų įstatymą.1984 katalikų bažnyčia sutiko pakeisti 1929 metų susitarimą.Valdymo struktūra
Parlamentinė respublika su silpnu netiesiogiai renkamu prezidentu. Regioninė decentralizacija
Prezidentas Carlo Azeglio Ciampi (nuo 1999) Renkamas slaptu balsavimu rinkėjų kolegijos, kuria sudaro dveji parlamento rūmai ir 58 regionų atstovai septyneriems metams. Prezidentas skiria premjer ministrą, kurį tvirtina parlamentas.
Kokiu būdu prezidentas gali daryti įtaką valstybės politikai? Pirma, spaudos konferencijomis, antra, kreipimusi į parlamentą, trečia, grąžindamas įstatymus parlamentui tolimesniam svarstymui, ketvirta, siūlydamas premjer ministrą, penkta, pezidentas skiria 5 iš 15 Konstitucinio teismo teisėjų.
Premjer Ministras ir Kabinetas
PM – Silvio Berlusconi (nuo 2001). Italijoje jis vadinamas Ministrų Tarybos pirmininku arba prezidentu. Prezidentas po konsultacijų su į parlamentą išrinktų parijų lyderiais siūlo PM. Jį tvirtina parlamentas. PM formuoja kabinetą, kurį patvirtina prezidentas. 1946-1992 visi PM (išskyrus du) buvo krikščionys demokratai. Paprastai kabinetai buvo koaliciniai.Vidutinis kabineto amžius – mažiau negu vieneri metai. Pagal konstituciją, 10 procentų vieno iš parlamento rūmų narių gali pareikšti nepasitikėjimą kabinetu. Jei parlamento dauguma balsuoja už nepasitikėjimą, kabinetas turi atsistatydinti. Taip pat kabineto atsistatydinimo priežastimi gali būti parlamento atmestas įstatymas, skandalas, partijos paramos praradimas ir t.tt. Tokia dažna kabinetų kaita siejama su politiniu nestabilumu. Nuo 1992 metų, kai į valdžią atėjo nepartiniai profesionalai (pvz. Italijos banko pirmininkas Ciampi) , pastebimas vykdomosios valdžios stiprėjimas. Prodi kabinetas – 1996-1998.
Parlamentas
Sudaro dveji rūmai: Žemieji rūmai ir Senatas. Renkami 5 metams. Jie – lygiateisiai, rinkimai tiesioginiai. Įstatymas įsigalioja tik jei jį parvirtina abeji rūmai. Senatą sudaro 315 deputatų, 232 renkami tiesiogiai, 83 regionų atstovų. Be to į jį įeina keletas deputatų iki gyvos galvos (buvę prezidentai). Žemieji rūmai – 630 deputatų, 475 išrinkti tiesiogiai 155 regionų atstovai. Paskutiniai rinkimai buvo 2001 metais, sekantys – 2006.Italijos parlamente pagrindinės galios sutelktos komitetuose. Jie turi teisę priimti kai kuriuos įstatymus. Rūmų pirmininkas perduodamas įstatymo projektą kuriam nors komitetui nusprendžia ar komitetas turi grąžinti įstatymą tolimesniam svarstymui (in sede referente) ar jį galutinai priimti arba atmesti be tolimesnio svarstymo(in sede deliberate). Specifika: nėra apribojimo privačių asmenų projektams, kabinetas beveik nekontroliuoja įstatymų projektų (Britanija, Vokietija), Neegzistuoja bendro komiteto, kuris derintų nesutarimus tarp Senato ir Žemųjų rūmų įstatymų versijų. Projektas gali metų metais keliauti iš vienų rūmų į kitus ir likti nepriimtas. Ilgą laiką galiojo įstatymas pagal kurį žemieji rūmai priima įstatymus slaptu balsavimu. Tokia procedūra sudarė galimybę kai kuriems deputatams balsuoti prieš jų partijų siūlomus įstatymus (snaiperiai). Šiuo metu slaptas balsavimas panaikintas.Parlamentas pasiskirstęs į parlamentines grupes, kurios atitinka partijų dalyvavimą parlamente. Kiekvienos parlamentinės grupės pirmininkas atstovauja grupę pirmininkų (prezidentų) konferencijoje. Taip pat partijos išlaiko įtaką ir už parlamento ribų.Daugiapartinis daugiafrakcinis parlamentas yra neefktyvus, nevaldomas. Prezidentas, rekomenduojant PM gali paleisti parlamentą, nors visumoje vykdomosios valdžios įtaka parlamentui Italijoje yra mažesnė negu Britanijoje, nors po 1992 metų sustiprėjo.
Biurokratija
2 mln. valstybės tarnautojų, iš jų apie 40,000 sprendimų galią turinčių darbuotojų. Teisinis išsilavinimas. Dar, 2,3 mln. dirba valstybės kontroliuojamame sektoriuje. Aukščiausiame lygyje vyrauja atstovai iš Italijos pietinės dalies. Tai gana konservatyvūs ir dažnai korumpuoti žmonės.
Teisminė sistema
Kaip Prancūzijoje, grindžiama civiline, o ne bendrąja teise. Italijos teisėjų atlyginimai žymiai mažesni negu Prancūzijos ir Vokietijos. Teisėjai mažiau priklusomi nuo vykdomosios valdžios. Pasiekė neblogų rezultatų tiriant korupciją. 1992 tūkstančiai pareigūnų buvo kaltinami dėl korupcijos, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Berlusconi buvo ne kartą kaltintas sukčiavimu ir papirkinėjimu.
Konstiucinis teismas. Įtvirtintas konstitucijoje, pradėjo veikti tik 1956 metais. Sudaro 15 narių, renkamas 12 metų. Teismas sprendžia apie įstatymų atitikimą konstitucijai. Gali kreiptis individas, institucija, regionas.Partinė sistema
Esminiai pokyčiai Italijos partinėje sistemoje prasidėjo po 1992 metų. Iki to laiko ji buvo santykinai stabili.Ilgą laiką (1946-1981) dominuojančia buvo Krikščionių demokratų partija. Anrtoji pagal įtakingumą Komunistų partija (dabar – demokratinė kairiųjų partija). Silpnesnės buvo italų socialisinės partijos. Be to, Italijoje iš pat pradžių egzistavo neo-fašistinės partijos. Italijos partijoms būdinga centralizacija, vieningumas, santykinis disciplinuotumas, įtakingumas už parlamento ribų.
1992 metų rinkimai parodė, kad Italijos partinėje sistemoje vyksta rimti pokyčiai. Prarado įtaką krikščionys demokratai, komunistų partija skilo į Demokratinę kairiųjų partiją ir Komunistų pertvarkos partiją. Atsirado naujas dalyvis – Šiaurės lyga (8,7 proc.) Tai šiaurės Italiją atstovaujanti partija, reikalaujanti federalinės Italijos, didesnės regionų įtakos. Nukreipta prieš Pietų Italiją ir imigraciją.
1994 metų rinkimai atnešė dar daugiau netikėtumų. Į politiką įsiliejo naujos jėgos. Rinkimus laimėjo dešiniųjų blokas, kuriame svarbią vietą užėmė prieš rinkimus sukurtas masinis centro dešinės judėjimas Forza Italia!, vadovaujamas Silvio Berlusconi. Į parlamentą pateko Šiaurės lyga, savo pozicijas pagerino profašistinis nacionalinis Aljansas.1996 rinkimus laimėjo centro dešinės Alyvmedžio aljansas, kuriame daugumą sudarė buvę komunistai.
2001 rinkimus laimėjo Berlusconi vadovaujama centro dešinės koalicija, pasivadinusi ‘Laisvės namai’. Koaliciją sudarė Forza Italia, Šiaurės Lyga ir Nacionalinis Aljansas.Berlusconi žadėjo mokesčių reformą, saugumą miestuose, transporto sistemos reformą. Alyvmedžio aljansas atsiliko nuo Laisvės namų 10 procentų.