Vakarų Europos valstybių užsienio, saugumo ir gynybos politika ir Europos integracija
Šaltojo karo pabaiga ir spartėjanti Europos integracija atnešė esminius pokyčius valstybių USP.Šių pokyčių analizei svarbi yra valstybių politinio identiteto samprata, kuri yra glaudžiai susijusi su II pasaulinio karo rezultatų pasekmėmis ir interpretacijomis.
II pasaulinis karas padalino vakarų Europą į šalis laimėtojas (DB ir Prancūzija) ir pralaimėtojas (Vokietija ir Italija). Ekonominiu požiūriu jos nedaug kuo skyrėsi. Politiniu požiūriu pirmosios save laikė didžiosiomis valstybėmis. DB ir P. dalyvavo Potsdamo ir Jaltos konferencijose, kuriose buvo sprendžiama Europos ateitis. Be to, jos buvo JT saugumo tarybos narės.
Pralaimėjusi Vokietija buvo suskaldyta. Jai buvo primesta konstitucija pagal kurią buvo apribotos Vokietijos karinės galios atkūrimas. Pirmaisiais pokario metais Sovietų Sąjunga dar nebuvo traktuojama kaip Vakarų priešas. Požiūrio į sovietus pasikeitimui turėjo įtakos Rytų Europos sovietinimas, Berlyno blokada.Prasidėjo naujų aljansų formavimasis. 1948 metais DBr, Pr. ir Benelux‘o valstybės sukūrė Briuselio sutarties organizaciją (BSO). Iš pradžių jos pagrindinis rūpestis buvo Vokietija., kiek vėliau – Sovietų sąjunga. 1949 pasirašoma Šiaurės Atlanto sutartis (Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, JK, JAV). Kaip matome, Vokietijos nėra pirmųjų NATO narių tarpe (įstojo 1955). Vokietijai įstojus į BSO ji buvo pavadinta Vakarų Europos sąjunga (Western European Union). Tuo metu buvo mėginama sukurti Europos gynybos bendriją, kuri apimtų ir Vokietiją. Sutartis, įtvirtinanti tokią bendriją buvo pasirašyta 1952 metais. Sutartimi buvo numatyta Europos kariuomenė bei kolektyvinis sprendimų priėmimas. Gynybos bendrija buvo traktuojama kaip bendros rinkos, Anglies ir plieno bendrijos bei Euratomo komponentas. Tačiau Gynybos bendrijos sutarties neratifikavo Prancūzija. Ji baiminosi Vokietijos, nes sutartyje nedalyvauja D Br. Be to, Korėjos karo pabaiga ir Stalino mirtis 1953 metais sumažino sovietų grėsmę. Sutarties žlugimas aiškiai parodė, kad gynyba nėra Europos integracijos varomoji jėga. Žlugus gynybos sutarčiai, buvo nusprėsta Vokietiją ir Italiją inkorporuoti į BSO/VES (WEU), kuri faktiškai buvo pavaldi NATO. Dominuojanti valstybė NATO buvo ir tebėra JAV. Tuo metu VES negalėjo užtikrinti Europos saugumo. Pasirodė pirmieji Prancūzijos ir NATO (JAV) nesutarimo ženklai. 1956 JAV atsisakė palaikyti Pr.-Britanijos invaziją į Sueco kanalą Egipte 1956 metais. Tai turėjo įtakos Pr. sprendimui 1958 metais pradėti kurti savo atominę bombą ir 1966 metais pasitraukti iš karinės NATO struktūros. 1968 metais buvo pasirašyta atominės ginkluotės neplatinimo sutartis.
Visą pokario laikotarpį Europoje buvo dislokuota JAV kariuomenė. Net 1990-ųjų pradžioje Europoje buvo 300.000 JAV karių. Šeštame dešimtmetyje JAV mėgino pakeisti Aljansą, siekdama aktyvesnio Europos dalyvavimo. Buvo siūloma sukurti daugiašales branduolines pajėgas. Tam pasipriešino Sovietų sąjunga, teigdama, kad JAV uždeda Vokietijos pirštą ant NATO atominio gaiduko. Pasibaigus šaltajam karui Vakarų karinė strategija bei struktūra, orientuota į galimą ataką iš rytų prarado prasmę. Iškilo uždavinys naujai organizuoti karines pajėgas, kad jos būtų pasiruošusios reaguoti į naujas grėsmes ir pavojus. Beveik visose Vakarų valstybėse, lyginant 1985 ir 1994 buvo sumažintos karinės išlaidos, ypatingai žymiai Vokietijoje, DBr.. Priešingai, Švedijoje jos buvo padidintos. Pažymėtina, kad JAV ir DBr. Yra profesionali kariuomenė, Prancūzijoje ir Vokietijoje pusiau profesionali (51 ir 52 proc. atitinkamai).
Formuojant naują karinę struktūrą Europoje, mėginama grįžti prie 1952 palaidotos Europos karinės bendrijos idėjos. 1992 metų Maastricht‘o sutartyje straipsnis J 4 įtvirtina bendrą užsienio saugumo politiką, formuojančią bendrą gynybos politiką. Sutartyje svarbi vieta skiriama Vakarų Europos Sąjungai, ji turėtų formuoti ir įgyvendinti su gynyba susijusius klausimus, tačiau išlaikyti valstybių įsipareigojimus NATO. Tokia formuluotė išreiškė kompromisą tarp tų (Prancūzija), kurie WEU traktavo kaip Europos gynybinę ranką , nepriklausančią nuo NATO ir JAV ir tų (D.Br.), kurie WEU matė europietišką NATO ranką.. Kompromisas buvo įmanomas todėl, kad narystė ES ir NATO beveik sutapo. NATO ir WEU plėtėsi, priimant naujas nares.
Nepaisant įvairių mėginimų padidinti WEU vaidmenį, ji ir šiandien neturi realios karinės galios. Debatai dėl Europos karinių pajėgų, jų struktūros, santykio su NATO tęsiasi. Žvelgiant į dabartinę Europą iš laiko perspektyvas galima teigti, kad jai pavyko išvengti konfliktų vystant nekarines bendradarbiavimo formas (Europos integracija).
David Chuter, Jungtinė karalystė
Kaip buvo minėta anksčiau, DB nėra labai entuziastinga ES kaip vieningos politinės erdvės atžvilgiu. Istoriškai, ji gana abejinga Europos integracijai gynybos srityje. Tai rodė ir jos santūrus požiūris į nepavykusią 1952 metų Europos gynybinę bendriją. Tai gali būti paaiškinama Britanijos identiteto specifika. Visos DB vyriausybės priešinosi kontinento dominavimui, galios koncentracijai kurioje nors vienoje valstybėje. Buvo baiminamasi, kad susivienijusi Europa gali būti nukreipta prieš DB. Idėjiškai vieninga Europa (katalikiška, komunistinė, socialistinė, etc.) galėjo tapti grėsme britų vertybėms ir gyvenimo būdui.
Britanijos specifiškumą rodo ir gynybos samprata. Skirtingai nuo kontinento valstybių, gynyba nesiejama su teritorijos gynyba. Be to, nuo Kromvelio ( 17 amžius) laikų išliko nepasitikėjimas kariuomene, ji nėra tautos sargybinio simbolis. Šis vaidmuo DB tenka kariniam jūrų laivynui, kuris, skirtingai nuo Europos kariškių, nesiekia politinės įtakos. Istoriškai, karas DB nėra kažkas primesta aplinkybių, t.y. būtinybės ginti teritorija, DB kariavo ne teritorinius gynybinius karus, o karus dėl naujų teritorijų, resursų ir saugodama prekybos kelius. Britanijos istorijoje nebuvo žūtbūtinių karų dėl tautos išlikimo, ji negalėtų nurodyti konkretaus priešo. Tokiomis aplinkybėmis nėra poreikio būtinajai karinei tarnybai taikos metu. Kariavimas yra profesionalų reikalas. Britanijoje neproblematizuojama intervencija į kitos valstybės teritoriją. Daugumai gyventojų priimtinas paaiškinimas, kad persų įlankos karai kariaujami dėl naftos tiekimo vakarams užtikrinimo. Tai susiję su šalies geografija ir istorija.Gynybos samprata DB yra pragmatiškesnė, mažiau politizuota negu Europoje. Tai suprantama, Europoje ginkluotosios pajėgos yra šalies suvereniteto ir nepriklausomybės įrodymas. Gynybos uždavinys logiškai išplaukia iį tautinės valstybės esmės, nepriklausomai nuo priešo. Tokia gynybos samprata taikoma, aiškinant ES saugumą. Manoma, kad ES negali egzistuoti kaip nepriklausomas politinis vienetas be savų ginkluotojų pajėgų. Jos yra politinis naujo ES statuso simbolis. DB, traktuodama gynybą pragmatikai, pirmiausiai užduoda klausimą, kokius konkrečius uždavinius atliks karinės pajėgos.
Dabartinė Europa darosi panaši į Didžiają Britaniją, ji negali nurodyti konkretaus priešo į kurį turėtų orientuotis gynyba, priešas tampa vis mažiau apibrėžtas. Būtinoji karinė tarnyba tokiomis sąlygomis praranda prasmę. Nepaisant to, istorinė ir kultūrinė inercija ima viršų. Šiais kultūriniais ir istoriniais skirtumais paaiškinama tam tikra įtampa tarp DB ir Europos valstybių BUSP`o ir bendresniais valdymo ir politikos įgyvendinimo klausimais. ES kuriama pagal Prancūzijos modelį, kuriame pabrėžiama biurokratijos ir teisinių kodeksų svarba, o ne patyrimo analizė.Suprantama, kad gynybos samprata DB skiriasi nuo europietiškos. Tradiciškai, kariuomenė yra viena iš veiklos sričių, o kariškis viena iš gana prestižinių profesijų, kurioje yra gana mažai vietos patriotinei mistikai ir asketizmui, kurie būdingi kai kurioms Europos šalims.Gynybos politikoje dominuoja civiliai tarnautojai, jie formuluoja ir įgyvendina gynybos politiką. Nėra griežtos ribos tarp karinių klausimų, kuriuos sprendžia kariniai patarėjai ir strateginių, kurie priklauso politikams.DB puikiai jaučiasi NATO, nes tai anglosaksiška konstrukcija, ir blogiau ES – struktūroje, kuriamoje pagal prancūzišką valdymo modelį. Derybose dėl Mastrichto sutarties DB siekė, kad gynybos klausimai būtų sprendžiami WEU, išlaikant glaudų bendradarbiavimą su NATO. Didžiajai Britanijai nepriimtinas Europos ir JAV supriešinimas.
Vokietija
Vokietija labiau negu kitos valstybės pabrėžia gynybos svarbą Europos integracijoje. Ji iš pat pradžių siekė, kad saugumo ir gynybos politika taptų Europos vienijimosi dalimi. Vokietija siekė ir siekia balanso tarp JAV (ir DB) ir Prancūzijos , arba tarp NATO ir Europos.Po šaltojo karo Vokietija siekia vaidinti svarbesnį vaidmenį Europos saugumo ir gynybos politikoje. Maastrichto derybose Vokietija buvo didžiausia bendros užsienio ir saugumo politikos apimančios ir gynybą, šalininkė. Nors ir siekdama Amerikos ir Europos suderinamumo, ji susilaukė JAV nepasitenkinimo. Vokietijos gynybos politikai didžiulį poveiki tebeturi II pasaulinis karas. Po karo Vokietijoje vystėsi nekarinė strateginė kultūra. Ir šiandieną beveik neįmanoma pagrįsti Vokietijos karinių pajėgumų panaudojimą už šalies ribų, jos turi būti skirtos tik nacionalinei gynybai. Tuo iš dalies paaiškinama Vokietijos pozicija karo Irake klausimu. Dauguma vokiečių įsitikinę, kad jokiomis aplinkybėmis negalima pateisinti karinės jėgos panaudojimo (išskyrus nacionalinę gynybą). Vokietijos konstitucija draudė karinius įsipareigojimus už šalies ribų. 1994 metais konstitucinis teismas panaikino šį draudimą. Tačiau ir dabar populiarus II pasaulinio karo išdavoje atsiradęs išsireiškimas, kad vienintelė vieta, kur Vokietija galėtų dislokuoti savo kariuomenę yra Švedija. 1994 metais užsienio reikalų ministras Klaus Kinkel pareiškė, kad Vokietija niekada nedalyvaus taikos palaikymo misijose viena.
Nepaisant Vokietijos orientacijos į aktyvią užsienio ir saugumo politiką, jos gynybiniai pajėgumai yra gana riboti. Santykinai nedidelė 340,000 kariuomenė, į šalies teritorijos gynybą orientuota struktūra ir pajėgumai nesudaro sąlygų savarankiškai gynybos politikai. Be to, Vokietija turi labai griežtas prekybos ginklais taisykles, jos eksportas tenka tik NATO ir Skandinavijos valstybėms.Vokietija yra suinteresuota bendra Europos gynybos politika dar ir todėl, kad tai atgaivintų jos karinę pramonę.Prancūzija
Pr. kartu su Vokietija yra BUSP‘o iniciatorė. Kaip buvo minėta praeitoje paskaitoje, jai būdinga tapatinti Europos ir Pr. politiką. Nepaisant šios retorikos, gana daugeliu klausimu (atominės politikos, karo prievolės, aljanso politikos) jos pozicija nesutapo su kitų Europos valstybių požiūriu. Devinto dešimtmečio pradžioje prasidėjo Pr. ir Vokietijos suartėjimas: 1982 įsteigiama Pranc.-Vokietijos gynybos komisija, 1989 – bendra brigada. 1992 Pranc8zija., palaikoma Vokietijos, inicijuoja BUSP‘o įtraukimą į Mastrichto sutartį. Pranc. pabrėžia savarankiškos Europos gynybinės galios svarbą NATO. Pažymėtina, kad dar iki Berlyno sienos griuvimo Prancūzija nekalbėjo apie Europinį NATO ramstį, ji buvo linkusi Europos gynybą sieti su NATO.
Stimulu ieškoti naujos didžiosios strategijos buvo Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto žlugimas, šaltojo karo pabaiga. Pranc. siūlė iš esmės pakeisti NATO struktūrą, sumažinti politinį aljanso vaidmenį, sukurti autonominę Europos saugumo sampratą, padidinti CSCE (dabar – OSCE) vaidmenį. JAV nepritarė Pranc. siekiams sumažinti Amerikos hegemoniją Aljanse. Clinton‘ui tapus prezidentu (1993-2001), šie prieštaravimai susilpnėjo. Pranc. nuosekliai pabrėžia Europos gynybos sukūrimo būtinybę (mutualization of power), pastoviai kalba apie naują Europos saugumo architektūrą. Įvyksta konceptualus perėjimas nuo gynybos politikos, pabrėžiančios karinę saugumo pusę prie saugumo sampratos apimančios ekonominį, kultūrinį, diplomatinį, švietimo aspektus. Pagrindiniu nesaugumo šaltiniu laikoma didžiuliai kontrastai tarp turtingų ir vargingų regionų.
Prancūzija didelį dėmesį skyrė atominės politikos strategijai, kurią galima apibrėžti kaip bendro sulaikymo strategija. Pripažįstama, kad ir toliau Europoje turi egzistuoti branduolinės valstybės, vystančios atominę ginkluotę, tačiau šalia to būtina vystyti konvencines karines pajėgas. Strateginė Prancūzijos doktrina pasikeitė: iki 1994 metų strategine ginkluote buvo laikoma branduoliniai ginklai, konvenciniams buvo skiriamas pagalbinis vaidmuo, dabar – priešingai. Pagrindinės gynybos funkcijos: sulaikymas, prevencija, projektavimas, apsauga. Didelis dėmesys skiriamas branduolinio ginklo neplatinimo problemai, kuri dabar yra peraugusi į masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimą. Strateginiai pokyčiai vedė prie struktūrinių pokyčių, buvo priimtas iki dabar pilnai neįgyvendintas sprendimas panaikinti šauktinius ir pereiti prie profesionalios kariuomenės. 1995-96 metais prasidėjo Pranc. grįžimas į NATO, buvo pabrėžiama, kad labai išaugus grėsmių ir rizikų skaičiui bei jų neapibrėžtumui Pranc. gynyba galima tik kaip kolektyvinė gynyba. Pranc. dalyvauja įvairių bendrų (su Italija, Ispanija, Portugalija) ginkluotų darinių kūrime. Pagrindinė orientacija – ginkluotoju pajėgų suderinamumas su sąjungininkų pajėgomis, pasiruošimas bendroms operacijoms po NATO, WEU, JT vėliava. Stiprinama ir pertvarkoma karinė pramonė.
Pagrindinė išvada – Pranc. orientuojasi į kolektyvinę gynybą, aktyviai palaiko Europos karinių pajėgumų stiprinimą, siekia didesnio Europos vaidmens NATO. Konceptualiai, gynybos sąvoka yra keičiama saugumo kaip kolektyvinio tikslo sąvoka.