Globalizacija ir skurdas

ĮVADAS

Studijuojant tarptautinius santykius negalima praleisti pro akis tokio reikšmingo ir visa apimančio pasaulinio proceso kaip globalizacija. Su kiekviena diena šis procesas tampa vis aktualesnis, todėl reikia suprasti kur nuves šis procesas: į šviesų rytojų ar į neofeodalizmą, kur žemvaldžių vaidmenį užims turtingos industrinės valstybės, o baudžiauninkų – trečiojo pasaulio šalys.Globalizacija – tai sudėtingi procesai, vykstantys šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje. Vienareikšmiško atsakymo kas yra globalizacija nėra. Kairiųjų pažiūrų globalizacijos kritikai teigia, kad globalizacija yra tarptautinių korporacijų ir bankinių institucijų dominavimas pasaulinėje ekonominėje sistemoje ir jos neatsiskaitomumas šalių vyriausybėms ar demokratiniams procesams. Taip pat teigiama, kad globalizacija yra nepaneigiamas kapitalizmo procesas, kuris pasireiškė po Sovietų Sąjungos, tuo pačiu ir socializmo, žlugimo ir tapo gyvybinga alternatyvi ekonominės organizacijos forma. Vieningai sutariama, kad tai yra sparčiai padidėję ekonominiai, socialiniai ir technologiniai mainai tarp valstybių, kurie yra veikiami kapitalizmo, be to, šių mainų neriboja jokios valstybių ribos. Globalizacijos negalima vienareikšmiškai apibrėžti kaip vien tik teigiamo proceso, nes, kalbant apie skurdą, pasaulyje vyrauja dvi nuomonės, kad globalizacija padeda įveikti skurdą ir padeda vystytis atsilikusioms pasaulio šalims, kita – globalizacija yra vis didėjančios prarajos tarp skurstančių ir išsivysčiusių pasaulio šalių priežastis. Todėl norint suprasti kaip globalizacija padeda skurstančioms pasaulio šalims reikia įsigilinti į abiejų pusių nuomones ir argumentus. Šiame rašto darbe pasistengsiu bandysiu trumpai paaiškinti kiekvienos iš konfrontuojančių pusių argumentus, nes globalizacijos procesas yra milžiniškas ir šiame darbe tiesiog fiziškai negalėčiau išanalizuoti visų veiksnių bei procesų, nes tiek globalizacijos šalininkai, tiek antiglobalistai remiasi gausiais faktais ir duomenimis, kurie kartais yra dviprasmiški. Šiam tikslui pasiekti suskaidžiau problemą – kas vis dėlto teisus? – į dvi dalis: globalizacijos šalininkų teiginiai ir jos oponentų argumentai.

Ieškodamas medžiagos rašto darbui buvau tiesiog priverstas naršyti po vieno iš globalizacijos produktų ir įrankių – interneto, platybes. Ir turiu pasakyti, kad medžiagos, kuri remia vieną ar kitą pusę, radau tikrai daugiau nei pakankamai. Rašant šį rašto darbą ir analizuodamas antiglobalistų argumentus pritaikiau Marx’o ir Engelso idėjas, formuluotas visuomenės klasėms, tik perkėliau jas į tarptautinį lygmenį. Į globalizacijos šalininkų teiginius žiūrėjau pro neoliberalų prizmę, be to, pakankamai aiškų vaizdą padėjo susidaryti ir daug metų kaupti duomenys.

1. ANTIGLOBALIZMAS

Globalizacijos kritika beveik tokia pati stipri, kaip ir ją ginantys argumentai. Tiesa, abi konfrontuojančios pusės sutaria, kad globalizacijos varomosios jėgos yra išsivysčiusios pasaulio valstybės, tarptautinės bankinės institucijos, transatlantiniai susivienijimai, tarptautinės firmos bei koncernai. Tačiau jau čia ir išsiskiria priešininkų nuomonės – antiglobalistai teigia, kad būtent šioms firmoms, susivienijimams ir koncernams atstovauja Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija (WTO), Tarptautinis valiutos fondas (IMF), kurie globalizacijos procese užima vieną iš svarbiausių vietų. Remdamiesi šiais teiginiais, globalizacijos procesų analizėmis, vykdomais ir atliktais tyrimais bei jau surinktais faktais antiglobalistai įrodinėja , kad globalizacija vietoj to, kad padėtų silpnoms šalims, dar labiau jas silpnina. Jų teigimu tai vyksta dėl to, kad dabar vyraujanti liberalioji ekonomika skatina silpnų šalių vidaus rinkų atvėrimą užsienio kapitalui, kuris sąlygoja privatizaciją. Remdamiesi šiais teiginiais kritikai daro išvadą, kad globalizacijos procesai skatina neturtingų šalių išnaudojimą. Šiais teiginiais ypač remiasi neomarksistai, kurie Marx’o teoriją apie klasių kovą perkėlė į tarptautinį lygmenį ir kurių ideologija praktiškai paremta teorija, kad stipresniosios valstybės išnaudoja silpnesnes, kurios, nors ir turi suverenumą, bet išlieka ir toliau priklausomos nuo išsivysčiusių šalių ekonomikos. Pasak neomarksistų, atsilikusios šalys yra priverstos pigiai parduoti savo pagamintas prekes ir žymiai brangiau pirkti turtingose šalyse pagamintas prekes, automatiškai turtingos šalys dėl to perka pigiau ir parduoda brangiau, šitaip tik dar labiau didindamos prarają tarp industrinių išsivysčiusių valstybių bei skurstančių pasaulio šalių. Aršiausi globalizacijos procesų kritikai teigia, kad globalizacija tolygu kolonizacijai, nes didžiosios tarptautinės korporacijos pradeda praktiškai valdyti šalių vidaus rinkas, taip kėsindamosi į valstybių kultūrinį paveldą, tradicijas, nacionalines vertybes bei kitus šalies identiteto bruožus. Geras pavyzdys galėtų būti vakarietiškų papročių, tokių kaip “Helloween’as”, antplūdis į pokomunistines šalis. Daugelis globalizacijos tyrinėtojų sutinka, kad pagrindinis papročių, neatitinkančių šalies kultūros atsiradimas, yra kilęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios savo transnacionalinių kompanijų dėka skleidžia savo popkultūrą į kitas šalis. Tai įtakoja, kad Jungtinių Amerikos Valstijų neapkenčia valstybės, gaunančios didžiulę ekonominę paramą, pavyzdžiui, Egiptas ir Jordanija, kurios už paramą atsilygina priešiškumu. Kitos neapykantos JAV priežastys – globalinio ir politinio pobūdžio, vienašališkas požiūris į kai kurias tarptautines problemas. Pasaulinės globalizacijos priešininkai beveik visais atvejais kovoja prieš Jungtinių Amerikos Valstijų mėginimą primesti savo valią sprendžiant visai žmonijai aktualias problemas. Šiuo pagrindu tūkstančiai žmonių visame pasaulyje protestuoja prieš globalizaciją, pasaulio viršūnių susitikimus bei jų metu priimamus įvairius susitarimus, kurie pagreitina globalizacijos procesus.

Oficialiai antiglobalistai sakosi ginantys skurdžiau gyvenančiųjų teises, jie protestuoja prieš bet kokias kapitalizmo apraiškas. 2002-aisiais imta aktyviau protestuoti ir prieš karines struktūras, tačiau šių protesto akcijų metu dažniausiai nukenčia niekuo dėti žmonės. Nuosaikesnių pažiūrų antiglobalistai skatina žurnalistus daugiau dėmesio skirti ne kovai su ekstremistais, bet aplinkosaugai, tuo pačiu pasisakydami ir už visišką laisvę. Pasak antiglobalistų, kiekvieno eilinio valstybės piliečio norai svarbesni už visos šalies interesus, tačiau tikrovėje kilnios antiglobalistų idėjos nesuderinamos su būdais, kuriais siekiama šių tikslų įgyvendinimo. Nė vienas tikrųjų antiglobalistų lozungų nerodo kryptingos jų veiklos ir ateities veiksmų perspektyvų. Antiglobalizmas taip ir nesugebėjo pasiūlyti teisingiausios pasaulio valdymo koncepcijos. Tačiau net ir didžiausi skeptikai sutinka, jog antiglobalistiniai judėjimai turi ideologinį bei ekonominį pagrindą. Pastebimi ir tam tikri antiglobalizmo pokyčiai, nes šį judėjimą palaiko nemažai intelektualių ir išsilavinusių žmonių. Žmonės stengiasi suvokti, kuo globalizacija skiriasi nuo antiglobalizacijos. Vis didesnė žmonijos dalis ima suprasti, kad mus ištiko ekonominė, mokslinė, ekologinė ir valdymo krizės. dešimtmetis. Specialistai mano, kad šio dešimtmečio įvykiai: hipių judėjimasbei protestai prieš karus Vietname ir Alžyre septintame dešimtmetyje, antifašistinės demonstracijos ir studentų judėjimai gerokai paspartino antiglobalistinius judėjimus. Žmonėms imponuoja tai, kad dauguma televizoriaus ekrane kartkartėmis pasirodančių antiglobalistų šio judėjimo netapatina su jokiomis religinėmis doktrinomis. Didelę įtaką antiglobalistams turi amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys. 1970-aisiais Dž.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja – jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.
Dėl šių idėjų įtakotų antiglobalistų veiksmų daugelis stambius tarptautinius renginius organizuojančių šalių pastaraisiais metais priverstos itin rūpintis dalyvių apsauga. Štai praėjusių metų pabaigoje Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu tikėtasi maždaug 10-12 tūkstančių antiglobalistų bei jų šalininkų demonstracijų, todėl Čekijos valdžia siekdama išvengti didžiulių neramumų miesto centrą įpareigojo saugoti daugiau nei dešimčiai tūkstančių policininkų. 2001m. spalio mėn. Vašingtone Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo metinio susirinkimo proga turėjo įvykti didžiausias antiglobalizacinis protestas. Šiems planams sukliudė rugsėjo mėnesio teroro aktai JAV. Tikėtasi, kad ši protesto akcija būtų sutapusi su Pasaulio prekybos organizacijos susitikimu Katare, lapkričio 9d. Planuotos protesto akcijos turėjo būti daug masiškesnės nei iki tol surengtos. Rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje taikiniu buvo pasirinkta Niujorko vertybinių popierių birža. Antiglobalistai viešai protestuoja prieš ,,pasaulinio kapitalizmo atstovus“, kelia įvairias riaušes bei kitus neramumus. Situacija Genujoje, vykstant Didžiojo Aštuoneto valstybių vadovų susitikimui, ir Sidnėjuje vykusio Pasaulio prekybos organizacijos susitikime niekuo nesiskyrė nuo antiglobalistų surengto protesto mitingo Florencijoje, skirto atkreipti žmonijos dėmesį į galimą karinį konfliktą Irake.Kaip bebūtų, tačiau kai kurie iš šių teiginių yra grindžiami skaičiais ir šie skaičiai parodo liūdną statistiką. Globalizacijos oponentai pateikia duomenis, kurie buvo paskelbti 1999m. JTO “Vystymosi ataskaitoje”. Remiantis šiais duomenimis, per pastaruosius 10 metų žmonių, kurių dienos pajamos sudaro 1 dolerį išliko stabilus t.y 1.2 milijardo, tačiau žmonių, kurių dienos pajamos sudaro 2 dolerius, skaičius padidėjo nuo 2.55 milijardo iki 2.8 milijardo. Taip pat skelbiama, kad beveik 1.2 milijardo žmonių, gyvenančių besivystančiose šalyse(jose gyvena apie 4.8 milijardo gyventojų), gyvena visiškame skurde. Prie to prisideda ir kai kurios išsivysčiusios šalys, kurios prekybos apribojimais besivystančių šalių eksportui stabdančios vystymąsi. Žinoma, vien tik turtingų šalių kaltinti tuo nereikėtų, nes neturtingos valstybės savo blogai vykdomos politikos “dėka” bei dėl asmeninių ambicijų pastato barjerus prekybai viena su kita. Besivystančios šalys dabar viena su kita prekiauja dar labiau nei kada nors anksčiau, todėl tarpusavio prekybos barjerai tampa vis rimtesne kliūtimi eksporto augimui bei ekonomikos vystymuisi.
Pasaulio bankas nustatė, kad įveikdamos dirbtinai sukurtus barjerus besivystančios šalys išleidžia daugiau kaip 100 milijardų dolerių per metus, dvigubai viršydamos gaunamos pagalbos sumą. Pusę šios sumos sudaro tarifų žemės ūkio produktams, tekstilės gaminiams bei aprangai, sukurtų didžiųjų industrinių valstybių, įveikimas. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis “jei Europos Sąjunga, Japonija, Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos panaikintų savo prekybos barjerus Afrikos šalims, tai bendra Afrikos šalių eksportuojamų prekių bei paslaugų suma viršytų 2.5 milijardo dolerių ir būtų 14 procentų didesnė nei dabar.” Remdamiesi šiais duomenimis ekspertai nustatė, kad apie 70 procentų barjerų, ribojančių besivystančių šalių ekonomikai, sudarė didžiosios industrinės valstybės. Tarptautinės ekonomikos centras padarė išvadas, kad besivystančioms šalims vienašališkai pašalinus prekybos barjerus jų realiosios šalies pajamos ryškiai išaugtų. Nacionalinės pajamos išaugtų apie 1.2 procentus Pietų Afrikos Muitininių Susivienijimo šalims, 1.6 procento Viduriniųjų Rytų šalims, 0.8 procento Kinijoje ir 1 procentas Tailande. Kalbant apie pačių viena kitai sukurtus barjerus reikėtų paminėti, kad tai taip pat įtakoja pajamų augimą. Didelę įtaką išsivysčiusių šalių prekybos barjerai besivystančių šalių žemės ūkio produktams padaro dėl to, kad “prekyba šiais produktais sudaro apie 35 procentus bendrojo vidaus produkto mažiau išsivysčiusioms šalims” . Šie barjerai žemės ūkio produktams yra beveik penkis kartus didesni nei vietinės gamybos prekėms, kurios yra importuojamos iš labiau išsivysčiusių šalių.2. TAMSIOJI ANTIGLOBALIZACIJOS PUSĖ

Daugelis globalizacijos šalininkų kaltina antiglobalistus apeliuojant į žemiausius žmogaus instinktus, skatinimu griauti, o ne kurti. Nors vieningas nuostatas turinčio antiglobalistinio judėjimo nėra ir po šiuo vardu slepiasi įvairių pažiūrų žmonės, už antiglobalistų pečių slepiasi ne viena įtakinga organizacija bei asmenybė. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, esą antiglobalizacija gina nuskriaustųjų interesus, iš tiesų ji palaiko agrarinį protekcionizmą, kurio įtaka Europoje, ko gero, niekas nelinkęs abejoti. Kiekvienas Europos ūkininkas nuo Sicilijos iki Suomijos kasdien gauna vieną dolerį subsidijų, kai tuo tarpu trečiojo pasaulio šalių gyventojai už tokią ar dar mažesnę sumą privalo išgyventi. Antiglobalizmą palaiko ir radikalių pažiūrų mokslininkai ekologai, norintys apsaugoti pasaulį nuo galimos pražūties ir tuo pat metu norintys uždrausti genetiškai modifikuotus maisto produktus, pasisakantys prieš žmonių klonavimą. Netiesiogiai antiglobalistus palaiko ir kai kurios katalikiškos organizacijos, kurios ne visada linkusios pritarti galimiems kitų organizacijų siūlomiems problemų sprendimo būdams, pavyzdžiui, prezervatyvų dalijimui skurstančiose Afrikos šalyse, siekiant sustabdyti AIDS plitimą.

Antiglobalistiniais judėjimais linkusios pasinaudoti kai kurios stambios tarptautinės korporacijos, ypač tada, kai norima nukreipti vartotojų pyktį į konkurentus. Atsiranda net ir antiglobalistų rengiamuose mitinguose dalyvaujančių milijonierių.Radikalioms pažiūroms atstovaujančios politinės partijos kuriasi daugelyje pasaulio šalių. Ypač didelio populiarumo jos sulaukia Viduržemio jūros regiono valstybėse bei Lotynų Amerikoje. Tokios politinės partijos pabrėžia, kad visame pasaulyje iki šiol daug kalbama apie globalizaciją, tačiau beveik nieko nedaroma. Radikalai pasisako už rinkos laisvę, ekonominę globalizaciją, užtikrinančią demokratiją ir žmogaus laisves. Šių politinių partijų atstovai tvirtina esą niekuo nesusiję su vadinamaisiais antiglobalistais ir pabrėžia, kad tikslo linkę siekti visiškai skirtingomis priemonėmis.

3. GLOBALIZACIJOS KILMĖ

Lygiai taip pat kaip nesutariama tarp globalizacijos apibrėžimo, taip pat vienareikšmiškai negalima apibrėžti globalizacijos atsiradimo datos, tačiau galima bendrais bruožais nusakyti jos atsiradimo laikotarpį. Šie laikotarpiai skirstomi į etapus:Sutariama, kad jos šaknys glūdėjo 16 a. kai prasidėjo didieji geografiniai atradimai ir tai sąlygojo europinės kultūros ekspansiją į naujai atrastas šalis. Antru etapu laikomas pasaulinės prekybos bei investicijų proveržis 19 a. pabaigoje, bet jis vėliau buvo pristabdytas Pirmojo Pasaulinio karo ir protekcionistinės politikos proveržio ir tai sąlygojo 1930 metų Didžiąją Depresiją. Šie įvykiai laikomi globalizacijos proceso pertrūkiu. Trečias etapas buvo pasaulio, kaip nedalomo vieneto, suvokimas, kai buvo įvestos laiko zonos ir tarptautinė datos linija. Taip pat nemenkos įtakos turėjo ir visuotinis Grigaliaus kalendoriaus įvedimas nuo 1875 m. iki 1925 m. Be kita ko, šiuo laikotarpiu buvo įvesti tarptautiniai susitarimai dėl telegrafo signalų. Ketvirtas etapas prasidėjo pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, kai besivystančios tarptautinės kompanijos pradėjo pardavinėti paslaugas bei prekes įvairių šalių vidaus rinkose visame pasaulyje. Nemažą įtaką padarė kolonijų išsivadavimas bei oro kelionių bei globalių ryšio priemonių išsivystymas, kurie pagreitino tarptautinio verslo vystymąsi.

Berlyno sienos bei Sovietų Sąjungos sugriuvimas užbaigė Šaltąjį karą bei konfrontaciją tarp kapitalizmo bei socializmo. Šie įvykiai baigėsi kapitalizmo triumfu, o interneto atsiradimas bei išsivystymas labiau nei kada nors prieš tai sudarė palankias galimybes vystytis verslui pasauliniu mastu.

4. DABARTINĖ SITUACIJA

Ekonominė pasaulio integracija – svarbi globalizacijos proceso dalis – sudarė sąlygas vystytis procesams, nukreiptiems prieš skurdą bei tarptautinę nelygybę. Viena besivystančių šalių grupė, kurios šalyse gyvena apie 3 milijardus žmonių, pasiekė šių pokyčių pakeisdamos savo politikos kryptis, institucijas bei infrastruktūrą. Geras šių pokyčių pavyzdys gali būti Kinija ir Indija, nes 1980 metais šios dvi šalys pakilo iš skurdžiausių pasaulio šalių dvidešimtuko, nors ir turėjo vienus iš didžiausių gyventojų skaičių. Faktai rodo, kad pajamų skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių po truputį mažėja. Tuo pat metu mažėja ir gyventojų gimstamumas ir didėja skurdžių šalių perkamoji galia. Skurdžiausios šalys dabar sudaro tik apie 8 procentus visos pasaulio gyventojų populiacijos, nepaisant to, kad 1970 metais jos “indėlis” į pasaulio gyventojų skaičių sudarė apie 45 procentus. Kai kurios iš šių šalių sugebėjo pasinaudoti integracijos į pasaulinę ekonomikos sistemą teikiamomis galimybėmis ir taip padidino savo nacionalines pajamas. Kaip bebūtų, bet valdžios vykdoma politika ne visose šalyse ir ne visada gali užtikrinti, kad visi šalies gyventojai pasinaudos šiais vaisiais. Didžiausia progreso įtaka pastebėta tose besivystančiose šalyse, kurios pertvarkė savo politiką, institucijas bei infrastruktūrą. Šiose šalyse gyvena beveik trys milijardai žmonių ir šios šalys, ryžusios atsiverti tarptautinei prekybai bei užsienio šalių investicijoms, po truputį pradeda prisivyti pasiturinčių šalių pragyvenimo lygį. Kaip pavyzdį galiu pateikti tą faktą, kad 1990 metais šių šalių bendrasis vidaus produktas padidėjo beveik penkiais procentais, kai tuo metu išsivysčiusių šalių bendrasis vidaus produktas padidėjo tik apie 2 procentus. Šie pokyčiai žymiai pagerino trečiojo pasaulio šalių gyvenimą, bet tolesnis gyvenimo sąlygų bei pragyvenimo lygio kėlimas išlieka vienu iš pagrindinių iššūkių. Dar didesni išbandymai laukia šalių, kurios nesiryžo ar tiesiog nepanoro atverti savo rinkų ir atmetė integracijos į pasaulinę ekonomikos sistemą teikiamus privalumus, o juk šiose šalyse gyvena beveik 2 milijardai žmonių. Pastebima tendencija, kad šiose šalyse dažniausiai būna silpna valdžia, jos viduje gana dažni neramumai, ji vykdo antiprekybinę politiką ir beveik nedalyvauja tarptautinėje prekyboje, tuo sąlygodamos lėtai augančias pajamas ar netgi jų mažėjimą ir skurdo lygio didėjimą.

Vienareikšmiškai įtraukti kažkurios šalies į neišsivysčiusių šalių sąrašą negalime, nes pasaulio neturtingiausių šalių sąrašas kartas nuo karto keičiasi, ir tai iliustruoja Kinijos, Indijos, Pakistano, Bangladešo ir Indonezijos pavyzdžiai. Skurdžiausių pasaulio šalių grupė pasikeitė po Anrtojo pasaulinio karo, kai atsirado daug naujų valstybių. Afrikos šalių išsivadavimo judėjimai, Ramiojo vandenyno buvusių kolonijų tautiškumo pripažinimai, Sovietų Sąjungos žlugimas sukūrė prielaidas atsirasti naujoms šalims. Naujai susikūrusios jos patyrė naikinantį karų poveikį. Būtent tokiose šalyse susikūrė silpnos valdžios institucijos bei ekonomika. Šios ir užima pirmas vietas skurdžiausių pasaulio šalių sąraše.

5. POKYČIŲ POŽYMIAI

Pasaulinių pajamų pasiskirstymas truputį išsilygino, kai nuo 1960 metų suintensyvėjoinvesticijos į užsienio šalių rinkas. Šis skirtumas atsirado dėl industrinės revoliucijos, kuri prasidėjo aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Industrinė revoliucija pradėjo didinti prarają tarp turtingų ir skurdžių šalių, nes kai kurios šalys greičiau patobulino savo pramonę naujais išradimais bei technologijomis. Šios technologijos per kelis šimtmečius plačiai nepaplito ir tai sąlygojo tarptautinės nelygybės didėjimą. Nuo 1960 metų dauguma besivystančių šalių sulaukė didesnio pajamų augimo nei didžiosios indurtializuotos valstybės. Nelygybės didėjimas sustojo ir skirtumai pradėjo mažėti tokiose didelėse ir anksčiau labai skurdžiose šalyse kaip Kinija, Indija ir Indonezija.Tarptautinės nelygybės sumažėjimas atsirado kartu su padidėjusia ekonomine integracija ir tai nėra sutapimas. Tyrinėjant duomenis nuo 1870 metų paaiškėjo, kad tose šalyse, kurios integravosi į šią ekonomikos sistemą, sumažino augančių pajamų skirtumą. Iš 4.8 milijardo besivystančių šalių žmonių du trečdaliai gyvena tose šalyse, kurios pasiekė didesnį BVP augimą nei Jungtinės Amerikos Valstijos 1970 metais, bet vis dėlto prireiks dar daug laiko, kol bus sumažintas absoliutus pajamų skirtumas tarp išsivystančių ir skurstančių pasaulio šalių. Remiantis aritmetiniais skaičiavimais paaiškėjo, kad pajamų skirtumo, kuris egzistavo kelis šimtmečius nepavyks panaikinti per kelis dešimtmečius. absoliutus pajamų skirtumas dar kažkiek augs kol pradės mažėti. Ekspertai pabrėžia, kad jei išsivysčiusios šalys parems ir išplės savo užsienio politiką, nukreiptą į trečiojo pasaulio šalis, tai leis paspartinti ekonomikos augimą ir pastovią kovą su skurdu besivystančiose šalyse.

Daugėja įrodymų, kad gyvenimo kokybė visame pasaulyje gerėja, tačiau vis tiek dar lieka nepadaryta ir laukia savo eilės. Paradoksalu, tačiau dabar pagerėjimas besivystančiose šalyse vyksta sparčiau nei praeityje ir greičiau nei išsivystančiose šalyse. Pavyzdžiui, „1970 metais 92 milijonai žmonių visame pasaulyje gyveno puspadžiu, tačiau nepaisant gyventojų skaičiaus augimo, kuris yra didžiausias žemų pajamų šalyse, badaujančių žmonių skaičius sumažėjo iki 810 milijonų žmonių.“ Vidutinio gyventojų amžiaus didėjimas yra vienas iš kriterijų analizuojant pažangą ir dabar jis pasaulyje yra 66 metai. 1970 metais jis tesiekė 58 metus. Mažiausia gyvenimo trukmė siekia 51 metus Afrikos šalyse ir tam didelę įtaką daro AIDS, tačiau ir ji pailgėjo, nes 1970 metais ji tesiekė 45 metus. Didžiausias gyvenimo trukmės pailgėjimas pastebimas Azijoje, Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir besivystnčiose Europos šalyse, kur gyvenimo trukmė pailgėjo 10-12 procentų laikotarpyje nuo 1970 m. iki 1996 m. Kitas besivystančio pasaulio gyvenimo kokybės gerėjimo rodiklis yra naujagimių mirštamumas. Duomenys rodo, kad per 26 metus iki 1996 metų naujagimių mirtingumas sumažėjo iki 17 naujagimių tūkstančiui, bet besivystančiose šalyse naujagimių mirtingumas svyruoja tarp 44 ir 67 naujagimių tūkstančiui. Pagerėjimo pasiekta ir švietimo srityje. Dabar 80 procentų pasaulio gyventojų yra raštingi ir šie skaičiai kelia optimizmą palyginus su 63 procentais 1970 metais. 99 procentai pasaulio vaikų lanko pradines mokyklas, kai tuo metu 1970 metais jas lankė 86 procentai visų pasaulio vaikų. Didžiausi pokyčiai švietime nuo 1970 metų pastebėti Azijoje bei Afrikos šalyse, esančiose greta Sacharos dykumos.

6. SKURDO LYGIO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Vienas iš būdų mažinant skurdą yra mažinti prekybos ir investicijų barjerus, tačiau tai kai kuriais atvejais yra nepakankamos priemonės. Vidaus politikos stabilumas, gerai sutvarkytos ir veikiančios valdžios institucijos yra vienos iš ketinių akmenų mažinant skurdą ir pritraukiant užsienio investuotojus bei skatinant tarptautinę prekybą. Kita vertus, infliacija stipriausiai paveikia neturtingus žmones labiau nei bet kas kitas. Dėl to kaltos tų šalių vyriausybės, kurios neskatina pajamų augimo ir taip dar labiau skurdina savo ir taip skurdžius žmones.

Šalys, kurios yra charakterizuojamos kaip aukšto lygio prekybos bei paklausios užsienio investuotojams, natūraliai yra turtingesnės., savo ruožtu žemesnio integracijos laipsnio šalys yra skurdesnės. Besivystančios šalys gali pritraukti užsienio investicijas tik tuo atveju, jei gali pasiūlyti stabilią investicijoms aplinką ir jos tikrai nebus patrauklios užsienio investuotojams bei tarptautinėms korporacijoms jei tos šalys yra įsitraukusios į kokius nors tarptautinius konfliktus ar jų viduje vyksta kokie nors neramumai ir politinė padėtis yra nestabili. Visi šie veiksniai gali sukelti ir dažniausiai sukelia užsienio investuotojų nepasitikėjimą bei riziką. Jokiai valstybei per penkiasdešimt metų nepasisekė sumažinti skurdo lygį pasirenkant uždaresnę prekybos bei investicijų sistemą. Trumpiau tariant, “kiek mes galime teigti, jokia pokarinė Trečiojo pasaulio šalis nelaimėjo kovos su skurdu antiglobaliomis priemonėmis.“ Tačiau vien tik šalies atvirumo nepakanka, nes, kaip pastebima, skurdžiausių pasaulio valstybių nuosmukio priežastis yra silpna ir korumpuota valdžia, kuri kartais būna tarptautinių konfliktų priežastis. Skurdžios šalys, kurios laimi kovą su skurdu dažniausiai priklauso šalių, turinčių vieningą visuomenę, valdomų sumaniai sutvarkytų valdžios institucijų ir besiremiančių orientuota į užsienio šalis ekonomika, grupei. Mokesčių bazės stiprinimas, reguliavimo bei kitų barjerų pašalinimas, socialinės apsaugos programų vystymas priklauso nuo tautos pasirinkimo ir įtakoja naudą, kurią šalis gauna atsivėrusi tarptautinei prekybai.

IŠVADOS

Nepaisant visų pasiekimų mažinant skurdą ir tarptautinę nelygybę, šios problemos ir toliau išlieka vienos iš rimčiausių žmonijos rūpesčių. Iš 4.8 milijardo besivystančių pasaulio šalių žmonių 1.2 milijardo gyvena visiškame skurde. Guodžia tas faktas, kad turtingose šalyse gyvenantys žmonės kuria įvairias tarptautines pagalbos organizacijas bei ieško būdų kaip padėti skurstančiose šalyse gyvenantiems žmonėms, tuo pačiu siekia sumažinti skurdą bei nelygybę.

Gerai apmąstyta išsivysčiusių šalių pagalba gali padėti skurdžioms valstybėms sukurti tokias institucijas, kurios galėtų padėti šaliai orientuotis ir manevruoti tarptautinėje aplinkoje. Kita šių institucijų funkcija galėtų būti tvrtos vidaus politikos vystymas bei įvairių nesklandumų, kurie gali atsirasti vyksant pokyčiams, šalinimas. Kalbant iš esmės, pagalba vaidina svarbų vaidmenį palengvinant vystymosi proceso palaikymą, nes ji sustiprina silpną infrastruktūrą, silpną sveikatos apsaugos sistemą bei žemą raštingumo lygį. Globalūs veiksmai mažinant prekybos ir investicijų barjerus yra lemiami tiek besivystančioms, tiek išsivysčiusioms šalims. Skurdo lygį mažinantis ekonomikos augimas nevyksta be tarptautinės prekybos bei investicijų. Mums nepasiseks pasipriešinti šioms problemoms, jei nesuprasime skurdo ir nelygybės kilmės arba dar blogiau – priskirsime šias problemas ekonominei integracijai, kuri kaip tik stengiasi ištraukti besivystančias pasaulio šalis iš skurdo, taigi, svarbu suprasti, kad išsivysčiusios šalys padėtų atsiverti skurdžios šalies ekonomikai tarptautinei prekybai ir investicijoms, sustiprintų valdžios pozicijas šalies viduje bei sumažintų nelygybę. Visa tai turi būti atlikta visų išsivysčiusių šalių jėgomis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Centre for International Economics, Globalisation and poverty, Canberra, 2001, p. 322. Minkauskaitė G., “Antiglobalistiniai judėjimai vis populiarėja”, XXI amžiaus horizontai, 2003 02 053. World Bank, Globalisation, Growth and Poverty: Facts, Fears and an Agenda for Action, Washington, DC.: World Bank, 1996 p. 245