Žiniasklaida kaip svarbiausias politinės komunikacijos instrumentas

1296 0

Turinys

Turinys 2

Lentelės 2

Įvadas 4

1. Žiniasklaida ir politika 5

1.1 . Politinių naujienų perteikimas 6

1.2. Žiniasklaidos įtaka visuomenės nuomonei 8

1.3. Politinės darbotvarkės formavimas 9

1.4. Politinė socializacija 10

2. Žiniasklaida demokratinėje santvarkoje 12

2.1. Žiniasklaida ir rinkimai 14

2.2 Žiniasklaidos sąveika su politika ir visuomene 17

2.3 Žiniasklaida – pilietinių teisių ir politinių laisvių garantas 18

Apibendrinimas 20

Literatūros sąrašas 21Lentelės

Lentelė 1. Žurnalistų ir visuomenės požiūrių skirtumai JAV, 2000 m. (%)...............7

Lentelė 2. Žiniasklaidos veiklos standartai..............................13Įvadas

Politinės komunikacijos reikšmė visuomenės ir valstybės politiniame gyvenime yra pakankamai gerai suprantama. Svarbiausi į valdžią pretenduojančių asmenų, partijų ar interesų grupių veiksmai skirti efektyvių ir pakankamų komunikacinių sistemų kūrimui ir jų panaudojimui politinėje veikloje. Politinė komunikacija tampa svarbiausia priemone informuoti ir organizuoti visuomenę, formuoti joos nuomonę ir demokratinėje valstybėje.

Politinę komunikaciją galima vadinti politinės valdžios instrumentu, kuriuo politikai veikia visuomenę: struktūrizuoja jos politinę elgseną, telkia bendraminčius, realizuoja politinius sprendimus, organizuoja ideologines struktūras.

Per politinę komunikaciją išryškėja realios politinio gyvenimo situacijos. Demokratinėje visuomenėje informacijos priemonės, komunikacijos galimybė ir žodžio laisvė įgyja milžinišką reikšmę realizuojant politinę įtaką ir valdžią.

Politinis tekstas gimsta ne uždaroje erdvėje. Visos politinės realijos, aplinka, jos socialinis bei psichologinis kontekstas lemia politinės komunikacijos kūrimą. Šalia atvirų, viešai deklaruojamų idėjų joje visada yra ir užžslėptų, neišsakytų politinių tikslų. Ir visa tai yra pagrindas funkcionuoti komunikacijos strategijoms.

Mes savo darbe bandysime išsiaiškinti koks gi yra žiniasklaidos vaidmuo politinėje komunikacijoje.

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti koks yra žiniasklaidos vaidmuo politinėje komunikacijoje.

Uždaviniai:

1. Pristatyti politikos ir žiniasklaidos santykį.

2. Išsiaiškinti koks yra žiniasklaidos po

oveikis visuomeninės nuomonei.

3. Aptarti kaip žiniasklaida saugo pilietines teises bei politines laisves.

Metodas:

Aprašomasis.1. Žiniasklaida ir politika

Šiuolaikinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip masinės komunikacijos visuomenė. Masinė komunikacija pagal apibrėžimą – toks procesas, kurio metu informacija perduodama didelėms, reikšmingoms, heterogeniškoms ir plačiai išsisklaidžiusioms auditorijoms.

Demokratinės politikos atžvilgiu žiniasklaida atlieka kelias specifines funkcijas: praneša politines naujienas, interpretuoja žinias, daro įtaką piliečių nuomonei, formuoja valdžios veiksmų darbotvarkę, socializuoja piliečius politiškai.

Stipriausią poveikį žiniasklaida turi viešosios nuomonės formavimui, įvairūs politiniai ar visuomeniniai įvykiai ir problemos, sulaukę didesnio žiniasklaidos dėmesio, visiems tampa tarsi sensacija ir apie tai yra nuolat kalbama. Žiniasklaida tampa naujienų industrija, kurios analitiškumas yra ribotas. Pavyzdžiui dienraščiai gali formuoti savo įvaizdį per sensacingas antraštes bei nuotraukas. Arba glaustai pateikti sensacingai suformuluoti faktai, kurie skirti tiems visuomenės nariams, kurie noori žinoti faktus, tačiau neturi laiko ar noro į juos gilintis bei analizuoti.

Žiniasklaidos sąvoka apima žiniasklaidos darbuotojus bei darbdavius, žurnalistus bei viešosios informacijos rengėjus, platintojus ir jų savininkus. Nors šių veikėjų interesai ir skiriasi, tačiau visus juos jungia bendras tikslas – teikti visuomenei naujienas ir jas interpretuoti.

Žiniasklaida galii būti labai įvairi: laikraščiai, žurnalai, knygos, radijas, televizija, internetas ir kita. Teikiama informacija masiškai ir greitai paskleidžiama. Laikraščius skaito tūkstančiai skaitytojų. Radijas ir televizija gali perduoti naujienas apie įvykius iškart, kai tik jie nu
utinka.

Būtent dėl savo galimybės daryti įtaką visuomenei žiniasklaida tapo svarbiu studijų, kritikos ir diskusijų objektu.

Sociologiniai tyrimai Lietuvoje per paskutinįjį XX a. dešimtmetį rodo, kad apie 60% politiškai reikšmingos informacijos Lietuvos gyventojai gavo iš televizijos, o likusius maždaug 40% politinės informacijos jiems perteikė radijas ir spausdinta žiniasklaida. Jos reikšmė ypač padidėja artėjant rinkimams, nes ji tampa sudėtine rinkimų kampanijos dalimi. Pavyzdžiui, prieš 2002 metų LR prezidento rinkimus net 91,6 proc. (buvo galimi keli atsakymų variantai) informacijos apie kandidatus į prezidentus gavo iš televizijos, 39,7 proc. – iš radijo, 39,6 proc. – iš respublikinės spaudos, 21,0 proc. – iš vietos spaudos ir 2,5 proc. – iš interneto.

Politiniu požiūriu žiniasklaida pirmiausia yra svarbi tuo, kad užtikrina valdžios ir piliečių bendravimą. Demokratinėms šalims būdingi dvipusiai informacijos srautai. Informacija sklinda iš valdžios į visuomenę, ir visuomenės į valdžią.

Viena iš esminių žiniasklaidos funkcijų demokratiniame politiniame procese – perduoti piliečių poreikius valstybės valdžiai. Kai žiniasklaida reiškia susidomėjimą konkrečia problema, ji tampa aktualia, į ją atkreipia dėmesį ir politikai.

Visuomenės informavimo priemonės aktyviai veikia ir kitose demokratinio politinio proceso fazėse, o ypač įgyvendinant konkrečių problemų sprendimus. Žiniasklaida, kurios veiklos esmė – teikti naujienas visuomenei, informuoja ją, kaip valdžios sprendimai įgyvendinami, ar jie yra tinkami ir veiksmingi. Jei problemos sprendimas nepasiekia laukto rezultato, demokratinis politinis procesas pradeda naują ciklą, t.y. visuomenė formuoja naujus poreikius, ku
urie pretenduoja tapti politinės darbotvarkės dalimi.

Žiniasklaida politinėje sistemoje atlieka, kaip jau minėta, tokias funkcijas kaip naujienų perteikimas ir interpretacija, poveikis visuomenės nuomonei, politinės darbotvarkės formavimas ir individų politinė socializacija.

1.1 . Politinių naujienų perteikimas

Pirmiausia žiniasklaida stengiasi sukoncentruoti dėmesį į objektus, kuriuos viešoji nuomonė vėliau sureikšmina. Eiliniai piliečiai susipažįsta ir susisieja su politikos pasauliu dažniausiai tik per žiniasklaidos perteikiamas žinias ir naujienas.

Žiniasklaidos vaidmuo perteikiant politikos naujienas vertinimas labai pri.eštaringai. Viena vertus, kai kurie tyrinėtojai apie jos įtaką politikai atsiliepia ypač neigiamai, teigdami, kad „žiniasklaida padeda įteisinti hegemoninę ideologinę sistemą su įvaizdžiais ir temomis, kurios propaguoja privačią iniciatyvą, asmeninę gerovę, individualų gobšumą, vartotojiškumą, superpatriotizmą, imperializmą, rasinius stereotipus ir moterų diskriminaciją”.

Žiniasklaida dažniausiai nusprendžia apie ką žmonės galvos ir apie ką kalbės. Kadangi žiniasklaida turi didelę įtaką piliečių dalyvavimui politiniame procese, vis dažniau dėl mažėjančios paramos atstovaujamosios demokratijos institutams bei mažėjančio rinkėjų aktyvumo kaltinami žurnalistai. Nerečiau šiuolaikinių demokratijų žiniasklaida kaltinama dėl politinio susvetimėjimo ir nemokšiškumo, politinės apatijos ir cinizmo, tačiau empiriniai ir teoriniai tyrimai rodo, kad ji nėra tokia stipri ir nepriklausoma.

Kita žiniasklaidos poveikio vertinimų dalis yra gerokai nuosaikesnė. Žiniasklaidos poveikį gerokai koreguoja ir keičia tokie veiksniai kaip klasė, religija, socialiniai tinklai ir asmeninis patyrimas bei vertybės. Taigi žiniasklaidos poveikis nebūtinai turi kelti nerimą ar kitų politinio ir

r socialinio gyvenimo subjektų pasipriešinimą.

Perteikiant politikos naujienas egzistuoja kelios problemos . Visų pirma, žiniasklaidos šališkumas. 2000 m. Amerikos laikraščių redaktorių draugijos atlikto tyrimo duomenimis, net 78 proc. JAV gyventojų atrodė, kad žiniasklaida yra šališka.

Lentelė 1 . Žurnalistų ir visuomenės požiūrių skirtumai JAV, 2000 m. (%)

Šaltinis: Krupavičius A., Lukošaitis L., Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, Poligrafija ir informatika, 2004m 166 psl.

Kita problema yra žiniasklaidos orientacija į politikos naujienų skandalingumą ir sensacingumą. Skandalų nušvietimas turi nemažai teigiamų pasekmių politikos procesui, nes didina politikų atskaitomybę, politikus iš pranašų paverčia paprastais ir klystančiais žmonėmis. Tačiau laikui bėgant mažėja pasitikėjimas ne tik politikais ir politikos morale, bet mažėja ir pačios žiniasklaidos autoritetas.

L. J. Sabato, M. Stencel ir S. R. Lichter, žinomi politikos ir žiniasklaidos santykių tyrinėtojai, teigia, kad žurnalistai, aprašydami politikų elgesį, turi atsižvelgti į tris aplinkybes: faktus: ar turimi įrodymai yra pagrįsti, ar jie yra tik gandai, ką sako tiesiogiai ar netiesiogiai į skandalą patekę asmenys; kontekstą: kada netinkamas elgesys įvyko, ar jis turi ryšį su dabartinėmis politiko pareigomis, atsakomybės sritimis ar teiginiais, koks informacijos šaltinis ir jos pateikimo laikas; ir interesą: ar tai rūpi skaitytojams ar žiūrovams, kiek yra reikšminga pati informacija.1.2. Žiniasklaidos įtaka visuomenės nuomonei

Žmonių nuomonės ir požiūriai yra išmokstami, tačiau mokymosi procesas gali būti labai ilgas. Socialinės psichologijos požiūriu individo nuomonės ir vertinimai gali būti trejopi: pažintiniai, socialiniai ir kognityviniai. Individualių nuomonių formavimą pagrindžia keturi esminiai elementai :

1) selektyvinė atranka,

2) selektyvinis suvokimas,

3) dalijimas į tam tikrus segmentus

4) racionalizacija.

Esminė masinės komunikacijos sąlyga yra tai, kokia informacija ir kam yra perteikiama. Komunikacijos procesas aiškinamas keliais modeliais. Paprasčiausias vadinamas tiesioginio poveikio modeliu. Jis numato, kad žiniasklaida tiesiogiai veikia individų politines pažiūras ir kompetenciją. Žiniasklaidos netiesioginio poveikio modelis teigia, kad įtaka nėra tiesioginė, o individo politiniai požiūriai ir vertybės susiformuoja per įvairius įsiterpiančius veiksnius. Bene dažniausiai svarbiausiu veiksniu laikomi nuomonių lyderiai, kurie padeda visuomenės nariams suvokti žiniasklaidos naujienas ir žinias. Pagaliau tariamo poveikio modelis neigia priežastinį ir tiesioginį žiniasklaidos poveikį individo politiniams požiūriams ir nuomonėms, nes realią žiniasklaidos įtaką sąlygoja pirmiausia individo statusas, lemdamas individualų naujienų vartojimo turinį bei šaltinius. Taigi žiniasklaidos poveikis pagal šį modelį yra išimtinai reflektyvus ir priklauso nuo individo statuso.

Žiniasklaidos efektyvumas priklauso nuo daugelio dalykų, visų pirma, nuo žurnalistų kvalifikacijos ir nuo vartotojų gebėjimų suvokti informaciją.

Spausdintu žodžiu žmonės labiau pasitiki nei kitomis žiniasklaidos rūšimis, nes skaitytojai yra linkę pasitikėti vien dėl to, kad kažkas yra išspausdinta. Spaudos informacija nepasiekia jos gavėjų tuo pat metu. Individai taip pat skiriasi gebėjimais priimti spausdintą informaciją, kai elektroninė žiniasklaida daugumą gavėjų pasiekia tuo pačiu metu ir yra lengviau suprantama, nepaisant, išsilavinimo skirtumų ar kitokių įtakojančių faktorių.

Nors didžioji dalis gyventojų visą politinę informaciją ir gauna iš elektroninės žiniasklaidos priemonių, tačiau svaresnę įtaką politinei darbotvarkei daro spausdinta žiniasklaida. Televizija ir radijas, papildo spaudą ir dažnai užima jos vietą, tačiau šios visuomenės informavimo priemonės nesugebėjo tapti nepriklausomu politinės informacijos bei jos interpretavimo šaltiniu.

Išmatuoti žiniasklaidos poveikį visuomenės nuomonei labai sudėtinga. Kadangi tik nedidelė dalis žmonių apie politinius įvykius sužino ne iš masinės informacijos priemonių, galima manyti, kad žiniasklaida sukuria visuomenės nuomonę, paprasčiausiai pranešdama naujienas. Vienas akivaizdžiausių žiniasklaidos poveikio visuomenės nuomonei padarinių yra viešojo gyvenimo subjektų įvaizdžiai, kuriuos žymiai veikia informacijos kokybė.1.3. Politinės darbotvarkės formavimas

Žmonės iš žiniasklaidos dažniausiai tikisi politikos naujienų, o tai savaime žiniasklaidą skatina pačiai veikti politikoje ar netgi stengtis daryti įtaką valdžios sprendimams. Darbotvarkės formavimo teorija atsirado veikiama W. Lippmann studijos „Viešoji nuomonė”, kurioje teigiama, kad žiniasklaida veikia kaip tiltas tarp išorinio pasaulio ir jo atspindžių žmonių galvose. Svarbiausia šios teorijos idėja – informacijos elementai, kuriuos išskiria žiniasklaida, vertinami kaip reikšmingi visuomenei.

Politikos darbotvarkės tyrimo objektas yra nebe žiniasklaidos patarimai, už ką balsuoti, bet jos poveikis individui, nustatant socialinių ir politinių problemų hierarchiją. Žiniasklaidos, kaip referentinio šaltinio, vaidmuo nepasikeičia, o kinta tik jo aspektas.

Tačiau ar realaus socialinio ir politinio pasaulio darbotvarkė atitinka tą, kurią suformuoja žiniasklaida ir perima individai. Viešosios nuomonės tyrimai Lietuvoje rodo, kad 1999-2002 m. svarbiausios problemos buvo nedarbas ir žemas pragyvenimo lygis. Tačiau žiniasklaidos akiratyje kur kas dažniau atsidurdavo politikos konfliktai, nuolat atsispindėdavo nusikaltimai, o socialinės problemos buvo aptariamos gerokai rečiau.

Žiniasklaidoje laisvą ir plačią nuomonių sklaidą keičia įtakingų politinių, ekonominių, kultūrinių interesų grupių politika. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, konkuruodami tarpusavyje, naudojasi savo įtaką politiniam valstybės gyvenimui.

Pačios žiniasklaidos darbotvarkė yra nustatoma per naujienų pateikimo modelį tam tikram laikotarpiui, o visuomenės darbotvarkė identifikuojama dažniausiai pagal sociologų pateikiamą klausimą viešosios nuomonės apklausose, jį formuluojant respondentui taip: „Kokia problema šiandien svarbiausia X ar Y šaliai?” Žiniasklaidos darbotvarkę nesunku patikrinti per tekstų, garso ir vaizdo turinio analizę. Pagaliau žiniasklaidos poveikį viešajai darbotvarkei galima fiksuoti eksperimentiškai.1.4. Politinė socializacija

Žiniasklaida yra svarbus politinės socializacijos veiksnys, t.y. ji piliečiams suteikia elementarias žinias apie politinius procesus. Kai kurie mokslininkai teigia, kad svarbiausia žiniasklaidos funkcija – įtvirtinti visuomenėje egzistuojančios kultu ros ir tvarkos hegemoniją. Remiantis šiuo teiginiu, socialinės kontrolės funkcijas vykdo ne specialiai tam sukurtos prievartos institucijos, o viena iš socialinių institucijų, t.y. žiniasklaida.

Socializacinis žiniasklaidos vaidmuo gali būti labai įvairus. Žiniasklaida supažindina piliečius su politikos pasauliu, skatina piliečius remti valdžią, tačiau, kita vertus, pranešdama apie žmonių skriaudas ir atskleisdama valstybės pareigūnų tarnybinius nusižengimus, mažina piliečių pasitikėjimą ta pačia valdžia.

Žiniasklaidos vaidmuo nėra tik naujienų pateikimas ar jų interpretavimas. Pastaruoju metu vis labiau linkstama manyti, kad atvirų visuomenių masinės informacijos priemonės turėtų ne tik informuoti apie egzistuojančias problemas, tačiau ir siūlyti galimus tų problemų sprendimo būdus. Šis reiškinys įvardijamas kaip pilietiška žurnalistika.

Jei žiniasklaida yra įgyvendina savo pilietinę funkciją, tuomet ji skatina piliečius dalyvauti viešojoje veikloje. Tačiau Lietuvoje pilietiška žurnalistika yra siekiamybė.2. Žiniasklaida demokratinėje santvarkoje

Nuo pat atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija. Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija.

Žiniasklaida buvo vienas iš Lietuvos demokratizacijos variklių nuo pat XX amžiaus devintojo dešimtmečio antrosios pusės ir beveik iš karto tapo labai reikšminga demokratinės politikos arenos veikėja. Joje per trumpą laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti nepriklausomai žiniasklaidai būdingi standartai, atsirado didelė masinės informacijos priemonių įvairovė ir tarpusavio konkurencija.

Žiniasklaida yra ir vienas iš esminių visuomenės sąlyčio su politika kanalų. Būtent ji padeda formuoti piliečių požiūrius, nuomones ir vertybes politinių procesų ir politikos apskritai atžvilgiu, taip pat skatina partinių tapatybių raidą. Kita vertus, didžiausia šiuolaikinės Lietuvos žiniasklaidos problema – stoka kokybiškos analitinės žurnalistikos, kurios tikslais – valdžios sprendimų kontrolė, visuomenės pilietiškumo ir politinės kompetencijos ugdymas bei demokratinės politinės kultūros standartų formavimas.

Žiniasklaida sunkiai gyvuoja nedemokratiniuose rėžimuose, kuriuose yra varžoma žodžio laisvė, cenzūra riboja realios ir aktualios informacijos pateikiama į žiniasklaidą, jau neklabant apie valdžios atstovų veiksmų kritiką. Žiniasklaida stiprina demokratiją, pati būdama nepriklausoma. Politinis žiniasklaidos poveikis atsiskleidžia rinkiminių kampanijų metu. Tuo metu išryškėja atstovaujamosios liberalios demokratijos pagrindu laikoma – konkurencija, šiuo atveju ji pasireiškia kova dėl postų valdžioje. Tai galimybė piliečiams rinktis iš kelių kandidatų ar partijų.

Pagrindinės atstovaujamosios demokratijos dimensijos, pagal Joseph Schumpeter ir Robert Dahl, yra:

1. Partijų ir individų pliuralistinė konkurencija dėl politinių postų . Tokia konkurencija suteikia galimybę piliečiams pasirinkti jų lūkesčius labiausiai atitinkantį kandidatą, turintį geriausią politinę programą ar charizmą, pritraukiančią rinkėjus.

2. Piliečių dalyvavimas kandidatų į politinius postus atrankoje laisvų, teisingų ir reguliarių rinkimų metu . Demokratinės visuomenės pagrindas yra reguliarūs, teisingi ir laisvi rinkimai, kurie suteikia piliečiams galimybę įtakoti valdžią rinkdami savo atstovus.

3. Pilietinės teisės ir politinės laisvės ( žodžio, spaudos, susirinkimų ), kurios yra būtinos sąlygos veiksmingai konkurencijai ir dalyvavimui užtikrinti.

Lentelė 2. Žiniasklaidos veiklos standartai

Sąlygos atstovaujamajai demokratijai Pliuralistinė konkurencija Piliečių dalyvavimas Pilietinės teisės ir politinės laisvės

Žiniasklaidos vaidmuo Pilietinis forumas Mobilizacinis agentas Sarginis šuo

Įgyvendinimo rodiklis

Naujienų prieinamumas ir pusiausvyra: apimties/laiko pusiausvyra; krypties pusiausvyra; darbotvarkės pusiausvyra. Naujienų vartotojų pilietinis įsitraukimas: praktinės žinios; politinis interesas; pilietinis aktyvumas. Nepriklausoma, teisinga ir veiksminga valdžios ir jos pareigūnų priežiūra: redakcijos komentarai; kritiška analizė; aiškinamieji vertinimai.

Įgyvendinimo įvertinimas Turinio analizė: naujienų kiekis ir pusiausvyra Visuomenės apklausos: naujienų vartotojų žinios, interesai ir aktyvumas Atvejo studija: netinkamų valdžios veiksmų nušvietimas

Šaltinis: Krupavičius A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, poligrafija ir informatika, 2004m. 173p.

„Pagal atstovaujamosios demokratijos dimensijas Pippa Norris išskyrė tris žiniasklaidos politines funkcijas“ , kurios yra aprašomos lentelėje 1:

1. Kaip pliuralistinių diskusijų pilietinis forumas. Piliečiams svarbu gauti lengvai ir plačiai prieinamą informaciją nepriklausomai nuo jų socialinio sluoksnio.

2. Kaip piliečių dalyvavimo mobilizacinis agentas. Žiniasklaida suteikia .visuomenei reikalingu politinių žinių, skatina jos domėjimąsi politika, taip pat iš to iškylančias diskusijas ir dalyvavimą iš kurių svarbiausi yra rinkimai.

3. Kaip pilietinių teisių ir politinių laisvių sarginis šuo. Žiniasklaida yra tarsi piliečiams atvira politikų ir valdžios pareigūnų prižiūrėtoja, kuri užtikrina jų atsakomybę už savo veiksmus.2.1. Žiniasklaida ir rinkimai

Šiais laikais rinkiminių kampanijų neįsivaizduojame be masinių komunikacijos priemonių pagalbos, pasitelkiant jas kaip visuomenės informavimo ir funkcionavimo priemones. „Kada bandoma veikti ignoruojant tai, nekreipiant dėmesio į politinio bei visuomeninės komunikacijos taisykles – pasiekiamas tik neigiamas rezultatas. Tarpusavio santykių dėsniai, kurie šiandien dominuoja visuomenėje ir ypač politikoje yra didžiąja dalimi sietini su masinės komunikacijos sąlygomis“ .

Rinkėjų dėmesys konkretiems rinkimams ir rinkimų kampanijai priklauso nuo keturių veiksnių, arba stimulų:

1. Žiniasklaidos dėmesio rinkimams . Be žiniasklaidos dėmesio, piliečių informavimo, kandidatų reklamos nebūtų ir pačių rinkimų. Visuomenė negaudama jokios informacijos apie kandidatą, būtų pasyvi ir paprasčiausiai nebalsuotų.

2. Renkamos institucijos ar pareigūno reikšmės valstybės politinėje sistemoje. Žiniasklaidos susidomėjimas politiku yra proporcingas jo populiarumui, nes tai sietina su visuomenės susidomėjimu. Juk niekam neįdomus nežinomo politiko gyvenimas ir jo veiksmų vertinimas.

3. Problemų, kurios nagrinėjamos kampanijoje. Objektyvus žiniasklaidos vertinimas, rinkimų kampanijų nagrinėjimas yra neįkainojamas visuomenei. Išsilavinusių, turinčių suvokimą apie politiką profesionalų nuomonė suformuoja ir visuomenės nuomonę. Tačiau realybėje rinkimų metų neįmanomas visiškas pasitikėjimas žiniasklaida, kadangi politikai moka didelius pinigus už sau palankią informaciją ir taip manipuliuoja piliečių pasitikėjimu.

4. Kandidatų patrauklumo. Visuomet lengviau pristatyti visuomenei patrauklų kandidatą, kuris savo charizma gali sulaukti rinkėjų palankumo.

Visi šie stimulai negali veikti rinkėjų be žiniasklaidos tarpininkavimo.

Rinkiminė komunikacija yra viena iš pagrindinių santykio tarp politikų ir piliečių suformavimo ir palaikymo priemonė, kurios veikla nulemia stiprų ar silpną komandų siuntimą bei priėmimą, tarpusavio veiksmų nuoseklumą, sinchronizuotą veiklą, vienu žodžiu – efektingą politiką ar rinkiminę kampaniją, kaip politikos elementą.

Žiniasklaida yra tarsi eilė tarpininkų, užimančių pagrindinę poziciją komunikacijoje tarp politikų ir visuomenės. Turint tokią galią dažnai yra neįmanoma išvengti politiko teikiamo teksto ir vaizdo cenzūros ar iškreipimo. Rinkimų metu tai gali tapti svarbiu rinkiminio pasirinkimo veiksniu.

Dažniausiai bet koks politinis kalbėjimas yra filtruojamas žiniasklaidos įvairiais būdais, kurie kartais būna asmeniniai ar įtakoti tam tikros aplinkos, prieš pateikiant jį publikai. „Masinės komunikacijos visuomenėje t

. . .

Join the Conversation

×
×