Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Martinaitis gimė 1936 metais Raseinių rajone, Paserbenčio kaime. Baigė Vilniaus universitetą Istorijos – filologijos fakultetą. Nuo 1980 metų, dėstytojauja Vilniaus universitete Filologijos fakultete. Eilėraščius spausdino nuo 1955 metų, reiškiasi kaip literatūros tyrinėtojas, vertėjas. Pirmoji M. Martinaičio knyga, ”Balandžio sniegas” išleista 1962, bet ji nėra tokia reikšminga kaip antroji – ”Debesų lieptais” (1966). Ši knyga yra tikroji M. Martinaičio poezijos pradžia. Kaip pastebėjome pirmosios knygos išleistos priklausomybės metais, bet nepavergtosios literatūros metu (1955 – 1990).

”Saulės grąža”- taip pavadintas trečiasis M. Martinaičio eilėraščių rinkinys. M. Martinaitis čia grįžta pprie pirminių daaiktų, elementų, spalvų ir garsų.

1974 metais išleidžiamas ”Akies tamsa, širdies šviesa” rinkinys, kur įprasminamas paradoksas: daug ko negalima matyti akimi – tik širdimi.

1982 metais išleidžiamas rinkinys ”Toli nuo rugių”, ši knyga aprėpia dvasinę situaciją ” toli nuo rugių”.

Manau, kiekvienas puikiai žinome M. Martinaičio rinkinį ”Kukučio baladės” (1977). Baladė todėl, kad turi siužetą, veikėją, kad vyksta, tai kas realiai vykti negali, kad Kukutis patiria įvairių ”stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų.

1986 pasirodo mažytė knyga ”Atmintys”. Šis mažas lyrikos žanras yra sukurtas remiantis panašiu principu kaip ir Kukutis: gaalimybė pastebėti, pajusti tautosakoje, esanti žmonėse. Svarbiausia albuminės lyrikos tema yra meilė. Atmintis – kamerinis žanras, tarsi skirtas vienam.

”Atmintys” peršoko ir į rinkinį ” Gailile raso” (1990). Čia yra susitikę skirtingi dalykai, juntama kryžkelė, nebėra gimtinės, namai parėjo į Vilnių. Visa, kas yra, yra Vilniuje.

Gyvenime Ma

artinaitis veikia būtent kaip centras – jungiantis, vienijantis, ieškantis žmonėse to, kas jiems yra bendra, brangu.

Savo tikrąjį kelią poetas surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą su žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė su veikėjais, įvykiais, itin savita poetinė logika. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Svarbiausi įvaizdžiai: kelio, liepto, vandens, rašto. Paryškinta atminties ir atsiminimo linija, apimanti it literatūrinę atmintį, pagarbą gyvenimui ir žodžiui.

Vardydama Martinaičio išleistas knygas nepaminėjau vieno eilėraščio rinkinio, bet ne be reikalo, kadangi iš šio rinkinio, t.y., iš ”Tie patys žodžiai”(1980) pasirinkau eilėraštį, kurį bandysiu analizuoti.

Būtent šiame rinkinyje atsiskleidžia savitas Martinaičio poetinis principas- laisvos jungtys, laisvi peerkeltine prasme prijungimai, poetas girdi ir mato ženklus net ten, kur atrodo, jų ir nėra. Poetas pradeda kurti, kai pradeda atsiminti. It kai turi ką atsiminti. Atsiminti žodžiu tai, ką yra matęs akimis.

Rudenį
mano siela
toli nuo manęs –
manęs neatsimena.
Baili ji slapstos nuo medžio
prie medžio.

Mano siela –
beraštė.
Manęs ji neperskaito.
Mano raidės
pro tarppirščius byra –
kaip smėlis.
Lyg žemės
vaikystės ilgais marškiniais, –
verkdama
ji nesupranta,
kad verkia.

Kaip minėjau, šis eilėraštis iš rinkinio ”Tie patys žodžiai”. Visi šio rinkinio eilėraščiai labai panašūs savo tema, laiku, erdve,sielos išgyvenimais. Eilėraščiuose da

alyvauja metų laikas, kuris perteikia vidinį skausmą, sielos skausmą, tai – ruduo, kuris ”inscenizuoja tuštumą, absurdą, nieką.”(tai žodžiai iš kito šio rinkinio eilėraščio).

Taip ir šiame, mano pasirinktame eilėraštyje, dalyvauja ruduo, tapdamas pagrindiniu, o tuo pačiu ir šalutiniu veikėju, kuriuo norima atskleisti, perteikti sielos skausmą, tuštumą, tokią pačią tuštumą, kurią jaučiame rudenį ištuštėjusioje gamtoje.kai aplink visur šalta ir nyku, kai blaškosi žvarbus vėjas, sukeliantis tuštumą ir beprasmybę.

Šis eilėraštis labai artimas man, mano sielai rudenį ir, manau, ne man vienai. Dažnai daugelio žmonių sielos rudenį yra liūdnos, sergančios kaip ir eilėraščio žmogaus siela, be to ir daugelis poetų rašo apie sielos skausmą, jos ”ligas”, pvz.: J. Marcinkevičius (”šiandien mano siela sunkiai serga”). Siela baili, ji slapstosi nuo medžio prie medžio, kaip ir mes, žmonės, blaškomės kaip rudeninio vėjo blaškomas pageltęs lapas.nuo vieno medžio prie kito, lyg ieškodami kažko, kas padėtų,pagelbėtų sielos tuštybei, tikėdamiesi surasti kitą lapą, vėjo nuplėštą nuo gležnos medžio šakelės. Eilėraščio žmogaus siela tampa beraštė (kaip minėjau, poetui vienas iš svarbesnių elementų yra raštas), ji nemoka skaityti, ji nesugeba suprasti, ji tampa nebyli, nieko nenorinti pažinti ar suprasti. Kai žmogus yra pavargęs nuo kasdienybės, nuo tuštumos, nuo nuolatinio beviltiško blaškymosi nykioje rudens aplinkoje, tada jo siela užmiega rudeniniu miegu, paberiančiu raides, ku
urios byra tarp pirštų, kaip smėlis.Kaip ir mintys, jos tampa padrikos, nerišlios, išdraskytos.kai galvoje netelpa jokie žodžiai, o tuo labiau rišlūs sakiniai, tai pažįstamas jausmas, jausmas, kuris neduoda ramybės, kai negali mėgautis nuostabiomis trumpalaikėmis rudeninėmis spalvomis. Pasibaigus rudeniui žemė tampa nuoga, nurengta, nudraskyta, kaip ir siela draskoma begalinio skausmo ir nebylumo.

Siela tampa lyg mažas vaikas, kuris verkia, nesuprasdamas kodėl, ir netgi nesuprasdamas, kad verkia.”Lyg žemės/vaikystės ilgais marškiniais, – /verkdama/ji nesupranta,/kad verkia.” Kaip suprantame, eilėraščio žmogaus siela toli, kažkur toli nuo eilėraščio žmogaus.

Šis eilėraštis lyg viena metafora, kurios pagalba išreiškiamas sielos skausmas, tuštuma. Eilėraštyje galime pastebėti palyginimų ir kaip minėjau metaforų, iš kurių beveik sudarytas visas eilėraštis. Martinaičio poezija kupina socialinio jautrumo, kylančio iš pačių jo asmenybės pašaknių, iš ankstyvos patirties. Iš tos patirties kyla ir prisipažinimas: ”Pastebiu, jog pasiilgstu ne prabangos, o vargo, kuris dabar atrodo gražus, nes jis mokė gyventi ir jausti” (M. Martinaičio žodžiai). Manau, kad mokė ir išgyventi sielos skausmą, mokė jį išgydyti, be vargo taip ir nesuprasime kada siela verkia.Martinaičio poezijoje pastebima ryški realybė, kurioje gyvena žmogus, kuri jį grūdina ir taurina. Kaip ir šiame eilėraštyje pastebimas kiekvienam žmogui artimas skausmas. Kaip minėjau, poetas kuria, ieškodamas žmonėse to, kas jiems yra bendra ir brangu.

Pasaulis – didelis anonimas. Bet ki
iekvienas žmogus turi jame savo dalį, kaip ir kiekviename eilėraštyje eilėraščio žmogus.Martinaičio eilėraščius nėra labai lengva suprasti, gal dėl to, kad jis į viską žvelgia atidžiau ir pastebi daugiau, negu bet kuris kitas žmogus.

Leave a Comment