inkrementinis sprendimų priėmimo modelis

2692 0

Turinys

1. įvadas............ 2

2.Politikos formavimas....4

3. Sprendimų priėmimas......6

4. Inkrementinis sprendimo modelis.....8

5. Inkrementinio sprendimų priėmimo problemos....11

6. Strateginė analizė.......13

7. Išvados..........15

8. Literatūra......... 17

Įvadas

Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais.

XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė „pažangiečiai“ reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos. Mačios mąstymo kategorijos, kuriomis remiasi raacionalistinė analizė, yra paradoksalios ir kad jos apibrėžiamos politinėje kovoje. Pati analizė yra politikos kūrinys – strategiškai kontroliuojamas argumentas siekiant kurti dviprasmybes bei paradoksus ir paskui juos spręsti specifiniu būdu.

Viešoji politika apibūdinama kaip valstybės valios išraiška valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Viešoji politika apibūdina valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese. Politikos sampratos raida visada buvo siejama su civilizacijos plėtra, kadangi istoriniai pokyčiai reikalavo sistemingų, racionalesnių vaalstybės valdymo, komercinės veiklos ir gamybos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir biurokratinės kontrolės būdų. Kalbant apie viešąją politiką, dėmesys dažniau koncentruojamas ne į pačią viešąją politiką, bet į valdžios ir valdymo institucijas, politinę elgseną ir procesus, viešosios politikos fazes ir procedūras, susietas su po

olitikos veiksmais, sprendimų priėmimu bei politikos įgyvendinimu. Viešoji politika dažniausiai suprantama kaip valdžios pastangos reguliuoti visuomenėje kylančius konfliktus tarp interesų grupių, skirstyti materialias ir simbolines vertybes bei paslaugas, fiskalinės politikos svertais reguliuoti biudžetą ir pinigų srautus.

Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis geriausiai išreiškia priimami sprendimai. Sprendimai savo ruožtu daro įtaką teisės kūrimui, potvarkiams, administracinio reguliavimo taisyklėms. Todėl viešosios politikos pajėgumą žymia dalimi lemia sprendimų rengimas ir jų įgyvendinimas, kadangi viešoji politika dažniau suvokiama pagal tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne pagal tai, ką yra numačiusios ar ruošiasi atlikti. Bet kokio įstatymo priėmimas ir pakeitimas pats savaime dar negarantuoja įstatymo įgyvendinimo sėkmės ir sparčių pokyčių vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus sferoje. Ir kaip teigė Nortonas Longas „Biurokratija yra politikoje irr liks jos centre: faktiškai. biurokratai visada bus pagrindinis mūsų politikos iniciatyvų šaltinis“.

Politikoje sprendimai sprendimai priimami įvairiais būdais pasirenkant tinkamą jo modelį. Mano šio darbo tikslas išnagrinėti ir apibudinti intermentinį sprendimo priėmimo modelį, aprašyti ir pateikti jo pagrindinius bruožus ir principus, taip pat išvardyti šio sprendimo priėmimo trūkumus bei privalumus.

Vienas autoriaus teigė, kad sprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas, kad sprendimo priėmimas ir vykdymas yra vienas ir tas pats. Sprendimo priėmimo procesai vyksta nuo vyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos ik
ki vykdančiojo darbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įstatymą. Tad sprendimų priėmimas politikos formavime glaudžiai siejasi su jos įgyvendinimu ir sprendimų politikoje negalima laikyti nereikšmingu procesu. Į tai turi būti kreipiamas didelis dėmesys, sprendimų priėmimui reikalingas aktyvumas.

Inkrementalizmas kaip modelis, turintis ir teorinį turinį ir empirinį patvirtinimą, daugeliui pasirodė daug patrauklesnis nei racionalizmas, kuris gana įtikinamai atrodo tik teorijoje. Inkrementinis modelis neturi išankstinio nusistatymo realybės atžvilgiu priešingai nei ekonomistinis, kuris realybę išskirtinai stengiasi konstruoti kaip loginę struktūrą, pagrįstą ekonomikos mokslu. Inkrementiniame modelyje atsisakoma tokių sąvokų kaip ekonomistinis žmogus, nauda, našumas, racionalumas ir kita. Tokiu būdu teorija konstruojama gana paprastai ir suprantamai, nors dėl to inkrementalizmo garbinti nereikėtų, nes šis modelis kartais yra pernelyg tiesmukas, jei lyginsime su politikos proceso sudėtingumu.

Politikos formavimas

Kas formuoja politiką? Tai yra sudėtingas klausimas. Įstatymų leidėjai ir biurokratai yra labiausiai matomi viešosios politikos formavimo dalyviai. Juos kasdien matome spaudoje, televizijoje ir kt. Politikos formavimo sistema yra sudėtinga kaip ir bet kuri sritis, kur rezultatai gaunami tik daugybės tarpusavyje susijusių žmonių darbu. Ją suprasti nėra paprasta, neužtenka vien stebėti aukščiausių valdžios pareigūnų veiksmus. Todėl siekiant suvokti ir sujungti į vieną sudėtingą grupę jėgas, lemiančias „viešosios politikos“ padarinius, reikia aptarti ne tik vyriausybė institucijas ar biurų darbuotojus, bet ir paskirtieji ar išrinktieji valdininkai yra ti

iesiogiai atsakingi už priėmimą ir administravimą. Tačiau šie politikos formuotojai svarsto gana siaurą alternatyvų ratą ir siaurina jį tol, kol jis apima plačią sutarimo esminiais klausimais sritį.

Daugybė žmonių ir socialinių jėgų veikia viešosios politikos rezultatus, klaidinga yra manyti, kad valdžios postus užimantys asmenys yra „pagrindiniai politikos formuotojai“, ar „lyderiai“, ar „sprendimų priėmėjai“, tad viešosios politikos formavimą apima ir įstatymų leidėjai ir interesų grupės ir daugybė kitų valdžioje esančių politikų dalyvių veikla( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Žmonių protiniai sugebėjimai iš esmės neatitinka viešosios politikos problemų sudėtingumo. Net pasitelkęs daugybę priemonių geriausias žmogaus protas tiesiog nėra pajėgus suvokti sudėtingos socialinės tikrovės. Herbertas Simonas teigė, kad „žmogaus proto gebėjimas formuluoti ir spręsti sudėtingas socialines problemas yra labai menkas, palyginus su didžiu problemų, kurių sprendimas yra būtinas norint pasiekti objektyviai racionalų elgesį realiame pasaulyje ar norint bent pakankamai priartėti prie tokio objektyvaus racionalumo“ ( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Visuomenė būtų palankesnė ,jei politikos formavimas išliktų politinis. Dalis žmonių tiki, kad išrinktieji pareigūnai įvairiais klausimais atsižvelgia į parastų žmonių nuomonę. Žmonės tiki, kad vyriausybės atliekamos viešosios politikos problemų tyrimai ir analizė turi būti geresni, jie mano, jog jų išrinkti pareigūnai pasinaudos analitikų ir ekspertų paslaugomis, kad neperleistų jiems politinės valdžios.

Taigi įprastinės nuostatos dėl po
olitikos formavimo yra persmelktos gilaus konflikto. Žmonės nori, kad viešoji politika būtų informatyvesnė ir nuodugniai ištirta, formuojama demokratiškai ir kad tai būtų galios produktas.

Politinių dalyvių tarpusavio bendradarbiavimo ir kovos būdai išlieka daugmaž vienodi. Todėl viešosios politikos formavimo proceso suskaidymo į hipotetinius vienetus yra dirbtinis, be to, jis reikalauja didelių intelektinių kaštų, kadangi unikalių kiekvienam žingsniui elementų paieška užgožia universalius klausimus ir reiškinius, tokius, kaip sistemiška nelygybė, kuri tendencingai veikia visą procesą.

Kad viešosios politikos formavimas yra nuoseklus ir racionalus procesas – tarsi kursinis darbas su įvadu ir išvadomis. Tačiau iš tikrųjų politikos formavimas retai kada taip vyksta. Politikos formavimo procesas tiksliau buvo pavadintas suteikus jam „nebaigtos virti sriubos“ pavadinimą. Kartais viešoji politika sudaroma iš kompromisų tarp politinių dalyvių, dar daugiau, nė vienam iš jų netūrėjus galvoje būtent tokios problemos, kurią atitiktų sutartoji viešoji politika. Veikla dažnai prasideda atsiradus naujoms galimybėms, o ne iš „problemų“. Siekiant politinės sėkmės labai svarbu nugalėti iškylančiose politinėse diskusijose ir ypač – neleisti nepatogiems klausimams patekti į politinę dienotvarkę. Viešoji politika gali atsirasti be jokio aiškiai įvardinto sprendimo, tiesiogiai esant neveikimui. Ji gali būti nenumatytas kokios nors kitos veiklos šalutinis produktas.

Verta pastebėti, kad viešosios politikos įvertinimas, parastai laikomas baigiamuoju žingsniu, iš tikrųjų nėra atskiras „žingsnis“ politikos formavime, nebent jis pakelia uždangą kitiems viešosios politikos ėjimams ir susipina su visais kitais bandymais įvertinti bei nustatyti vyriausybės veiklos pertvarkymo galimybes.

Tad tvarkingi ar apgalvoto žingsniai nėra politikos formavimo pavaizdavimas, atvirkščiai, jis yra sudėtingų sąveikų procesas, neturintis nei pradžios nei pabaigos. Norint jį suprasti reikia domėtis rinkimais, išrinktaisiais pareigūnais, interesų grupėmis ir kt. Tačiau taip pat svarbios yra gilesnės jėgos, kurios nustato vyriausybės elgesio struktūrą ir ją iškreipiančios: verslo įtaka, nelygybė ir atbukę gebėjimai tirti socialines problemas. Šie veiksniai susipina šiuolaikinėje viešosios politikos formavimo procese stebinančiais ir nerimą keliančiais būdais (Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Sprendimų priėmimas

Sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas, jis vyksta tam tikra tvarka, pasirenkant tinkamą ir efektingą sprendimo modelį. Tai sprendžiama, ką laikyti problema; kokia informacija vadovautis; kokias strategijas pasirinkti bandant paveikti politinę darbotvarkę; kokias politines alternatyvas svarstyti, kurias iš jų reikia pasirinkti, kokias priemones ir kokiems tikslams naudoti, kokiais būdais įgyvendinti politiką ir pagal kokius kriterijus vertinti vykdomą politiką. Visuose šiuose etapuose turi būti priimami sprendimai. Taigi, sprendimo priėmimo procesas vyksta skirtingose skirtingų lygmenų sferose. Vieni sprendimai yra tie, kuriuos priima aukšto posto politikai, formuojantys kažkurios vienos srities politika, kiti sprendimai yra tie, kuriuos priima asmenys, atsakantys už savo sritis politiką vietos valdžios lygiu. Tad sprendimų priėmimai yra sudėtinga daugiasluoksnė veiklos struktūra, kur politinės programos realizavimas priklauso nuo sprendimų, priimamų daugybėje sprendimo priėmimo taškų.

Sprendimų priėmimai gali būti skirtingai, įvairiai interpretuojami, pateikiamos labai skirtingos versijos. Tad sprendimų priėmimai gali būti ne tik daugiasluoksniai, daugiapakopiai, bet ir daugiamačiai ir polidisciplininiai pagal koncepcijas kuriomis remiamasi (Parsons W. Viešoji politika).

Simonas iš visų klausimų, kuriuos kėlė, literatūroje apie viešąjį administravimą tikriausiai nė vienam nebuvo skirta tiek dėmesio kaip sprendimų priėmimo procesui. Vėliau jis pasakė, jog sprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas , tiesa sakant, kad sprendimų priėmimas ir valdymas yra vienas ir tas pats. Sprendimų priėmimo procesai vyksta nuo vyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos iki vykdančiojo darbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įstatymą. Suprasti šį procesą, reiškia, suprasti organizacinį elgesį (Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos).

Simonas suvokė, kad sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje ar modelyje sudaro trys dalys: mąstymo, projekto ir pasirinkimo. Mąstymu jis vadino tokią veiklą, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir tam tikru momentu priima sprendimus. Projektavimu – alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas. Pasirinkimas – pasirenkama ta alternatyva, kuri atrodo sėkmingiausia. Jis pripažino, kad realiame gyvenime šie etapai nėra ryškūs, bet analitiniu požiūriu tai yra pagrindiniai sprendimų priėmimo elementai ((Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos).

Yra labai svarbu, kaip sprendimai turi būti priimami. Sprendimų priėmimo proceso analizė ir analizė sprendimų priėmimo procese, ar politikos proceso pažinimas ir pažinimas politikos procese, nėra nesuderinamos kategorijos. Aprašomosios koncepcijos turi normatyvinių elementų, o normatyvinės koncepcijos remiasi prielaidomis apie tai, kaip faktiškai vyksta sprendimų priėmimo procesas. Koncepcijos formuoja sprendimą apie tai, kokį vaidmenį tame procese atlieka pažinimas ar analizė (Parsons W. Viešoji politika).

Reikia žinoti, kad analizuodami sprendimų priėmimą reikia suprasti, kaip sąveikauja faktai ir vertybės, kaip įsitikinimai, idėjos, interesai sąveikauja su informacija, faktais, realybe. Politikos analizei vaidmuo priklausi nuo to, ką laikome sprendimų priėmimo proceso realybe. Tai yra painu, kadangi faktai ir vertybės nėra griežtai atskirtos: tad faktai daro poveikį vertybėms, o vertybės – faktams.

Analizuojant sprendimų priėmimo procesą politikos moksle, jis siejamas su pagrindinėmis koncepcijų kategorijomis: galia, racionalumu, viešųjų sprendimų teorija ir jos alternatyvomis, institucionalizmu bei informacinėmis, psichologinėmis koncepcijomis (Stone D. Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje).

Inkrementinis sprendimo modelis

Ch. Lindblomas, vienas inkrementinio modelio autorių, pasiūlo „išsikapanojimo“ (muddling through – anglų k.) koncepciją. Pasak autoriaus, politinių sprendimų priėmimas yra nuolatinis derėjimosi ir prisitaikymo prie esamos padėtis procesas, o pats politinis procesas yra lėtų, inkrementinių pokyčių rezultatas. Būtent toks nuolatinio prisitaikymo prie esamos politinės padėties ir reakcijos į spaudimo grupes, daugelio tyrinėtojų manymu pakankamai tiksliai atskleidžia tai, kaip yra priimami sprendimai viešojo sektoriaus organizacijose (www.valsty.be).

Lindblomas iškeldamas pirminius argumentus prieš „racionalistinę“ sprendimų priėmimo proceso traktuotę, siekia dviejų tikslų: 1)išsiaiškinti racionalumo sąvoką (tai buvo ir Simono analizės tikslas); 2) ir nori suteikti rekomendacijų , kaip patobulinti sprendimo priėmimo procesą. Racionalumo analizės požiūriu Lindblomas nedaug skiriasi nuo Simono. Tačiau jis atmetė idėją, kad sprendimų priėmimo procesas turi būti tobulinamas Simono modelio pagrindu.

Inkrementinio sprendimų priėmimo kaip „išsikapanojimo“, būdingieji bruožai:

 jis vyksta inkrementinio pokyčio būdu;

 jis numato tarpusavio prisitaikymą ir derėjimą;

 tam tikras alternatyvas jis atmeta atsitiktiniu, o ne sisteminiu ar sąmoningu būdu;

 politika nėra kuriama iš kart ir visa;

 ji klostosi inkrementinės kaitos būdu;

 ji nėra teorijos produktas;

 ji pranašesnė už „bergždžias pretenzijas į nepasiekiamą sistemiškumą“;

 gero sprendimo kriterijus yra sutarimas ir procesas, o ne tikslo realizavimas ar rezultatas;

 ji klostosi žengiant bandymų ir klaidų keliu. (Parsons W. Viešoji politika).

Iš pradžių inkrementalizmas atmetė racionalistinio modelio teiginį, kad tarp priemonių ir tikslų egzistuoja aiški tarpusavio sąveika. Modelio šalininkų nuomone, aiškiai atskirti tai, kas yra priemonės ir tikslai yra sudėtinga, kadangi priemonės gali lemti tikslus, pačios tapti tais tikslais ir kartu kurti naujus tikslus. Taip pat, dar sunkiau yra įvertinti, kiek vienas politinis sprendimas gali paveikti kitus sprendimus ir jų rezultatus.

Vėliau, inkrementalizmas, neatmesdamas racionalistų pabrėžiamų ilgalaikių sprendimų svarbos, koncentruojasi į trumpojo laikotarpio problemas. Lindblomo manymu, sprendimų priėmimas kaip „žingsnio po žingsnio“ (step by step ) procesas yra būtinas siekiant išvengti arba sumažinti galimas vykdomos politikos klaidas. Tačiau I. Janis ir L. Mann, pasiūlo kiek pragmatiškesnį ir, regis, įtikinamesnį tokio „žingsniavimo“ paaiškinimą. Jų manymu, viešojo sektoriaus veikėjai dažnai nenusimano ar net neturi suvokimo apie jų sprendžiamus klausimus, todėl savarankiškai nepajėgia formuoti vienokios ar kitokios politikos. Derybų ir prisitaikymo prie aplinkos; profesionalų, lobistų ir kitų interesų bei spaudimo grupių reikalavimų, tarnautojai konsensuso keliu pajėgia vykdyti tam tikrą politiką. Jei pasiekiamas susitarimas dėl vykdomos politikos, pareigūnai vykdo didesniąją dalį reikalavimų tenkinančią politiką iki tol, kol neatsiranda nauja probleminė situacija, kuri modifikuos jų elgesį (www.valsty.be) .

Lindblomas, kurdamas savo „išsikapanojimo mokslą“, perėmė H. Simono riboto racionalumo sąvoką sprendimų priėmimo proceso racionalumui apibūdinti. Mokslininkas mano, kad priešingai nei racionalistai, reikia siekti tam tikro „pasitenkinimo“ ( terminas taip pat pasiūlytas ekonomisto H. Simono) kiekviename etape. Tokia „pasitenkinimo“ ir blogiausių alternatyvų šalinimo sistema, H. Simono žodžiais tariant, veda prie geresnių arba geriausių atsakymų į tam tikrus klausimus. Žinoma, tai gana kritikuotinas teiginys ir patys inkrementalistai tai pripažįsta, tačiau plačiau jį aptarsime kritikuodami inkrementalizmo modelį. Antra vertus, šiame teiginyje slypi ir kita, ne tokia miglota prasmė. Nuolatinis siekimas „pasitenkinimo“ trumpame laikotarpyje apsaugo nuo galimo nukrypimo nuo vykdomos politikos ilgajame laikotarpyje. To, regis, nesuvokė racionalistai, kurie elgdavosi perdaug iracionaliai kiekvienam atvejui ieškodami paties geriausio sprendimo. Racionalistinis modelis, pateikiantis racionalų sprendimą ilgajam laikotarpiui kiekvieną kartą susiduria su rizika, kad sprendimui įgyvendinti skirti resursai bus išeikvoti, jei vykdoma politika nukryps nuo racionalaus modelio. Kartu racionaliausio sprendimo ieškojimas visiškai negalioja sprendžiant tuos klausimus, kurie savaime nesiūlo jokio idealaus sprendimo. O tokių sprendimų, vadinamų nepopuliariais sprendimais, inkrementalistų manymu pasitaiko labai daug ir vis vien vienokie ar kitokie sprendimai reikalingi.

Kita inkrementalizmo stiprioji pusė yra ta, kad šis modelis labiau nei racionalistinis yra suderinamas su pačia demokratine politika. Modelis palieka gana didelę laisvę įvairioms nuomonėms, pozicijoms, vertybėms bei leidžia didesnį bendradarbiavimą priimant tam tikrus sprendimus. Kadangi inkrementiniame modelyje sprendimai priimami derybų ir įtikinėjimo būdu, o ne vieno ar kito profesionalo arba politiškai įtakingo asmens, tai apsaugo nuo didelės valdžios centralizacijos ir įtakingųjų dominavimo. Tačiau šioje vietoje kyla klausimas, kiek žemųjų grandžių valstybės tarnautojai gali daryti įtakos vieniems ar kitiems sprendimams? Atsakius į šį klausimą paaiškėja, kad tikrai nedaug. Todėl vertėtų daryti išvadą, kad inkrementalizmas nėra itin demokratiškas. Nors šis modelis skatina nuomonių pliuralizmą, tačiau realiai sprendimų teisę perduoda įtakingoms jėgoms, galinčioms paveikti sprendimų priėmimą. (www.valsty.be)

Inkremantalizmo kritikų darbuose modelis neretai pristatomas, kaip nepateikiantis arba turintis pernelyg abstrakčius tikslus, kurie neturi konkrečių jų įgyvendinimo planų. Suvokiant modelio esmę tokie teiginiai, yra klaidingi, kadangi pareigūnai, neabejotinai turi savo tikslus, politines programas bei vizijas, tačiau kaip jos bus įgyvendintos priklauso nuo turimos politinės galios, gebėjimo derėtis, įtikinėti bei daugelio kitų veiksnių, galinčių lemti sprendimų priėmimą. Kartu inkrementalistinis modelis lengviau nei racionalistinis į sprendimų priėmimo procesą integruoja mokymosi iš klaidų metodą, kuris politinę patirtį įgijusiems veikėjams leidžia tikslingiau ir veiksmingiau formuluoti tam tikrus politinius tikslus.

Inkrementalizmo kritikai šį sprendimų priėmimo modelį kritikuoja už tai, jog jis yra pernelyg konservatyvus ir dėmesį sutelkia tik į trumpojo laikotarpio problemas. Žinoma, tokie apibūdinimai kritikų yra kiek hiperbolizuoti, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti giliau pažvelgti į šią gan svarbią kritiką. J.E.Lane retoriškai klausia, jei „struktūriniai lūžiai konfrontuoja su inkrementiniu modeliavimu, tad kaip paaiškinti tokio tipo politikos pokyčių atsiradimą?“ Lindblomas atsakymą bando pateikti 1963m. išleistoje knygoje „Sprendimų strategija“ („A Strategy of Decision“ – anglų k.). Knygoje Lindblomas neatmeta galimų didelių mąsto ar radikalių pasikeitimų ir pasiūlo sprendimų priėmimą derinti su supratimo lygmenimis. Jo manymu dideli pokyčiai atsiranda ne inkremetiniu būdu tiek esant ir žemam, ir aukštam supratimo apie politinę sistemą lygiui. Jo manymu, a

. . .

Išvados

Mokymasis apie politinį gyvenimą yra tarsi nepatogumas ar užuomina, koks iš tikrųjų platus yra viešosios politikos formavimo procesas ir kad neverta vien dėmesio sutelkti į vyriausybės valdininkus. Politikos formavimui labai svarbu yra žinių ir salios santykis. Tad politinis gyvenimas yra pilnas įvairių paradoksų.

Nėra tokio taško, kuriame tyrinėjimai, sprendimai ir veikla būtų objektyvūs ir nešališki. Kaip ir visa žmoniškoji veikla, jie yra šališki, kadangi įgaliotieji atlikti sprendimus ir analizę ir ją atliekantis turi savo lūkesčių ir tie, kurie naudojasi ta informacija, savaip ją interpretuoja ir taiko.

Iš tikrųjų remiantis patirtimi galima teigti, kad atsirasti protingam, demokratiniam valdymui yra labai nedaug. Todėl nė kiek nekeista, kad daugelis žmonių užsisklendžia privačiame gyvenime, ir jame randa tokį pasitenkinimą, koks įmanomas problemų apimtuose civilizacijos suvaržymuose. Kita vertus, tikintys galimybe, jog žmonijos ateitį lems išmintingesni sprendimai, negu praeityje, gali kliautis tokiais viltingais ženklais kaip, augantis aplinkosaugos sąmoningumas, Šaltojo karo pabaiga ar kt.

Ir sėkmės ir nesėkmės iškelia savų klausimų. Jei žmonės nėra priversti visą laiką taikytis su nedemokratiškumu ir neprotingu viešosios politikos formavimu, būtina sistemiškai tirti, kokios kliūtis jiems trukdo. „Kas, sprendžia socialines problemas, prieštarauja protui ir visuomenės kontrolei?“ Nors šis klausimas atrodo paprastas, atsakyti į jį yra gana sunku, kadangi reikia iš naujo apsvarstyti sprendimus.

Taip, sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas. Svarbu netik pasirinkti tinkama sprendimo priėmimo metodą, bet ir padaryti kad sprendimas būtų tinkamas visuomenei, būtų protingas ir išspręstu esančias problemas. Ir kadangi mano šio darbo tikslas buvo aprašyti inkrementinį sprendimo priėmimo modelį, tai dabar išvadose trumpai tai apžvelgsiu.

Lindbomas teigia, kad šis jo inkrementinis sprendimo modelis remiasi tam tikra logika ir kad šis metodas tinka spręsti sudėtingus viešosios politikos klausimus. Čia numatomas tarpusavio prisitaikymas ir derėjimasis, taip žingsnis po žingsnio yra kuriama politika. Šis augimo (inkrementinis) metodas bus labiau taikomas praktikoje. Be to jis yra ne tik kompromisinis racionaliojo metodo variantas, bet jis turi aiškių aiškių pranašumų formuojant politiką demokratinėje visuomenėje.

Tačiau, kaip ir bet kur, kritikai įžvelgia šio metodo gerąsias ir blogąsias puses. Vieni mano, kad inkrementinis modelis nėra pakankamai įžvalgus, kad atsakytų, kas užtikrina „protingos“ politikos vykdymą bei jos teisingumą prieš visus visuomenės narius. Štai keletas šio metodo privalumų ir trūkumų. Privalumai: galima lengvai pasiekti susitarimą, mažina rizikos laipsnį bei netikrumo kainą, atsižvelgiama į turimus išteklius, leidžia pasiekti bent minimalius pokyčius, reikalauja mažai laiko ir išlaidų. Trūkumai: konservatyvumas ir inovacijų stabdymas, perdėtas reagavimas į išorės ir aplinkos poveikį, netinka krizinėse situacijose, kai reikia daryti esminius pakeitimus, neanalizuoja visų galimų alternatyvų.

Literatūra

1. Parsons W. Viešoji politika.- Vilnius, 2000.

2. Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas.- Vilnius, 1999.

3. www.valsty.be

4. Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos.- Vilnius, 2001.

5. Simon H. A. Administracinė elgsena: sprendimų priėmimo procesų administracinėse organizacijose tyrimas.- Vilnius, 2003.

6. Stone D. Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje.- Vilnius, 2004.

Join the Conversation