inkrementinis sprendimų priėmimo modelis

2405 0

Turinys

1. įvadas............ 2

2.Politikos formavimas....4

3. Sprendimų priėmimas......6

4. Inkrementinis sprendimo modelis.....8

5. Inkrementinio sprendimų priėmimo problemos....11

6. Strateginė analizė.......13

7. Išvados..........15

8. Literatūra......... 17

Įvadas

Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais.

XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė „pažangiečiai“ reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos. Mačios mąstymo kategorijos, kuriomis remiasi raacionalistinė analizė, yra paradoksalios ir kad jos apibrėžiamos politinėje kovoje. Pati analizė yra politikos kūrinys – strategiškai kontroliuojamas argumentas siekiant kurti dviprasmybes bei paradoksus ir paskui juos spręsti specifiniu būdu.

Viešoji politika apibūdinama kaip valstybės valios išraiška valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Viešoji politika apibūdina valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese. Politikos sampratos raida visada buvo siejama su civilizacijos plėtra, kadangi istoriniai pokyčiai reikalavo sistemingų, racionalesnių vaalstybės valdymo, komercinės veiklos ir gamybos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir biurokratinės kontrolės būdų. Kalbant apie viešąją politiką, dėmesys dažniau koncentruojamas ne į pačią viešąją politiką, bet į valdžios ir valdymo institucijas, politinę elgseną ir procesus, viešosios politikos fazes ir procedūras, susietas su po

olitikos veiksmais, sprendimų priėmimu bei politikos įgyvendinimu. Viešoji politika dažniausiai suprantama kaip valdžios pastangos reguliuoti visuomenėje kylančius konfliktus tarp interesų grupių, skirstyti materialias ir simbolines vertybes bei paslaugas, fiskalinės politikos svertais reguliuoti biudžetą ir pinigų srautus.

Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis geriausiai išreiškia priimami sprendimai. Sprendimai savo ruožtu daro įtaką teisės kūrimui, potvarkiams, administracinio reguliavimo taisyklėms. Todėl viešosios politikos pajėgumą žymia dalimi lemia sprendimų rengimas ir jų įgyvendinimas, kadangi viešoji politika dažniau suvokiama pagal tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne pagal tai, ką yra numačiusios ar ruošiasi atlikti. Bet kokio įstatymo priėmimas ir pakeitimas pats savaime dar negarantuoja įstatymo įgyvendinimo sėkmės ir sparčių pokyčių vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus sferoje. Ir kaip teigė Nortonas Longas „Biurokratija yra politikoje irr liks jos centre: faktiškai. biurokratai visada bus pagrindinis mūsų politikos iniciatyvų šaltinis“.

Politikoje sprendimai sprendimai priimami įvairiais būdais pasirenkant tinkamą jo modelį. Mano šio darbo tikslas išnagrinėti ir apibudinti intermentinį sprendimo priėmimo modelį, aprašyti ir pateikti jo pagrindinius bruožus ir principus, taip pat išvardyti šio sprendimo priėmimo trūkumus bei privalumus.

Vienas autoriaus teigė, kad sprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas, kad sprendimo priėmimas ir vykdymas yra vienas ir tas pats. Sprendimo priėmimo procesai vyksta nuo vyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos ik
ki vykdančiojo darbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įstatymą. Tad sprendimų priėmimas politikos formavime glaudžiai siejasi su jos įgyvendinimu ir sprendimų politikoje negalima laikyti nereikšmingu procesu. Į tai turi būti kreipiamas didelis dėmesys, sprendimų priėmimui reikalingas aktyvumas.

Inkrementalizmas kaip modelis, turintis ir teorinį turinį ir empirinį patvirtinimą, daugeliui pasirodė daug patrauklesnis nei racionalizmas, kuris gana įtikinamai atrodo tik teorijoje. Inkrementinis modelis neturi išankstinio nusistatymo realybės atžvilgiu priešingai nei ekonomistinis, kuris realybę išskirtinai stengiasi konstruoti kaip loginę struktūrą, pagrįstą ekonomikos mokslu. Inkrementiniame modelyje atsisakoma tokių sąvokų kaip ekonomistinis žmogus, nauda, našumas, racionalumas ir kita. Tokiu būdu teorija konstruojama gana paprastai ir suprantamai, nors dėl to inkrementalizmo garbinti nereikėtų, nes šis modelis kartais yra pernelyg tiesmukas, jei lyginsime su politikos proceso sudėtingumu.

Politikos formavimas

Kas formuoja politiką? Tai yra sudėtingas klausimas. Įstatymų leidėjai ir biurokratai yra labiausiai matomi viešosios politikos formavimo dalyviai. Juos kasdien matome spaudoje, televizijoje ir kt. Politikos formavimo sistema yra sudėtinga kaip ir bet kuri sritis, kur rezultatai gaunami tik daugybės tarpusavyje susijusių žmonių darbu. Ją suprasti nėra paprasta, neužtenka vien stebėti aukščiausių valdžios pareigūnų veiksmus. Todėl siekiant suvokti ir sujungti į vieną sudėtingą grupę jėgas, lemiančias „viešosios politikos“ padarinius, reikia aptarti ne tik vyriausybė institucijas ar biurų darbuotojus, bet ir paskirtieji ar išrinktieji valdininkai yra ti

iesiogiai atsakingi už priėmimą ir administravimą. Tačiau šie politikos formuotojai svarsto gana siaurą alternatyvų ratą ir siaurina jį tol, kol jis apima plačią sutarimo esminiais klausimais sritį.

Daugybė žmonių ir socialinių jėgų veikia viešosios politikos rezultatus, klaidinga yra manyti, kad valdžios postus užimantys asmenys yra „pagrindiniai politikos formuotojai“, ar „lyderiai“, ar „sprendimų priėmėjai“, tad viešosios politikos formavimą apima ir įstatymų leidėjai ir interesų grupės ir daugybė kitų valdžioje esančių politikų dalyvių veikla( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Žmonių protiniai sugebėjimai iš esmės neatitinka viešosios politikos problemų sudėtingumo. Net pasitelkęs daugybę priemonių geriausias žmogaus protas tiesiog nėra pajėgus suvokti sudėtingos socialinės tikrovės. Herbertas Simonas teigė, kad „žmogaus proto gebėjimas formuluoti ir spręsti sudėtingas socialines problemas yra labai menkas, palyginus su didžiu problemų, kurių sprendimas yra būtinas norint pasiekti objektyviai racionalų elgesį realiame pasaulyje ar norint bent pakankamai priartėti prie tokio objektyvaus racionalumo“ ( Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas).

Visuomenė būtų palankesnė ,jei politikos formavimas išliktų politinis. Dalis žmonių tiki, kad išrinktieji pareigūnai įvairiais klausimais atsižvelgia į parastų žmonių nuomonę. Žmonės tiki, kad vyriausybės atliekamos viešosios politikos problemų tyrimai ir analizė turi būti geresni, jie mano, jog jų išrinkti pareigūnai pasinaudos analitikų ir ekspertų paslaugomis, kad neperleistų jiems politinės valdžios.

Taigi įprastinės nuostatos dėl po
olitikos formavimo yra persmelktos gilaus konflikto. Žmonės nori, kad viešoji politika būtų informatyvesnė ir nuodugniai ištirta, formuojama demokratiškai ir kad tai būtų galios produktas.

Politinių dalyvių tarpusavio bendradarbiavimo ir kovos būdai išlieka daugmaž vienodi. Todėl viešosios politikos formavimo proceso suskaidymo į hipotetinius vienetus yra dirbtinis, be to, jis reikalauja didelių intelektinių kaštų, kadangi unikalių kiekvienam žingsniui elementų paieška užgožia universalius klausimus ir reiškinius, tokius, kaip sistemiška nelygybė, kuri tendencingai veikia visą procesą.

Kad viešosios politikos formavimas yra nuoseklus ir racionalus procesas – tarsi kursinis darbas su įvadu ir išvadomis. Tačiau iš tikrųjų politikos formavimas retai kada taip vyksta. Politikos formavimo procesas tiksliau buvo pavadintas suteikus jam „nebaigtos virti sriubos“ pavadinimą. Kartais viešoji politika sudaroma iš kompromisų tarp politinių dalyvių, dar daugiau, nė vienam iš jų netūrėjus galvoje būtent tokios problemos, kurią atitiktų sutartoji viešoji politika. Veikla dažnai prasideda atsiradus naujoms galimybėms, o ne iš „problemų“. Siekiant politinės sėkmės labai svarbu nugalėti iškylančiose politinėse diskusijose ir ypač – neleisti nepatogiems klausimams patekti į politinę dienotvarkę. Viešoji politika gali atsirasti be jokio aiškiai įvardinto sprendimo, tiesiogiai esant neveikimui. Ji gali būti nenumatytas kokios nors kitos veiklos šalutinis produktas.

Verta pastebėti, kad viešosios politikos įvertinimas, parastai laikomas baigiamuoju žingsniu, iš tikrųjų nėra atskiras „žingsnis“ politikos formavime, nebent jis pakelia uždangą k

. . .

Išvados

Mokymasis apie politinį gyvenimą yra tarsi nepatogumas ar užuomina, koks iš tikrųjų platus yra viešosios politikos formavimo procesas ir kad neverta vien dėmesio sutelkti į vyriausybės valdininkus. Politikos formavimui labai svarbu yra žinių ir salios santykis. Tad politinis gyvenimas yra pilnas įvairių paradoksų.

Nėra tokio taško, kuriame tyrinėjimai, sprendimai ir veikla būtų objektyvūs ir nešališki. Kaip ir visa žmoniškoji veikla, jie yra šališki, kadangi įgaliotieji atlikti sprendimus ir analizę ir ją atliekantis turi savo lūkesčių ir tie, kurie naudojasi ta informacija, savaip ją interpretuoja ir taiko.

Iš tikrųjų remiantis patirtimi galima teigti, kad atsirasti protingam, demokratiniam valdymui yra labai nedaug. Todėl nė kiek nekeista, kad daugelis žmonių užsisklendžia privačiame gyvenime, ir jame randa tokį pasitenkinimą, koks įmanomas problemų apimtuose civilizacijos suvaržymuose. Kita vertus, tikintys galimybe, jog žmonijos ateitį lems išmintingesni sprendimai, negu praeityje, gali kliautis tokiais viltingais ženklais kaip, augantis aplinkosaugos sąmoningumas, Šaltojo karo pabaiga ar kt.

Ir sėkmės ir nesėkmės iškelia savų klausimų. Jei žmonės nėra priversti visą laiką taikytis su nedemokratiškumu ir neprotingu viešosios politikos formavimu, būtina sistemiškai tirti, kokios kliūtis jiems trukdo. „Kas, sprendžia socialines problemas, prieštarauja protui ir visuomenės kontrolei?“ Nors šis klausimas atrodo paprastas, atsakyti į jį yra gana sunku, kadangi reikia iš naujo apsvarstyti sprendimus.

Taip, sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas. Svarbu netik pasirinkti tinkama sprendimo priėmimo metodą, bet ir padaryti kad sprendimas būtų tinkamas visuomenei, būtų protingas ir išspręstu esančias problemas. Ir kadangi mano šio darbo tikslas buvo aprašyti inkrementinį sprendimo priėmimo modelį, tai dabar išvadose trumpai tai apžvelgsiu.

Lindbomas teigia, kad šis jo inkrementinis sprendimo modelis remiasi tam tikra logika ir kad šis metodas tinka spręsti sudėtingus viešosios politikos klausimus. Čia numatomas tarpusavio prisitaikymas ir derėjimasis, taip žingsnis po žingsnio yra kuriama politika. Šis augimo (inkrementinis) metodas bus labiau taikomas praktikoje. Be to jis yra ne tik kompromisinis racionaliojo metodo variantas, bet jis turi aiškių aiškių pranašumų formuojant politiką demokratinėje visuomenėje.

Tačiau, kaip ir bet kur, kritikai įžvelgia šio metodo gerąsias ir blogąsias puses. Vieni mano, kad inkrementinis modelis nėra pakankamai įžvalgus, kad atsakytų, kas užtikrina „protingos“ politikos vykdymą bei jos teisingumą prieš visus visuomenės narius. Štai keletas šio metodo privalumų ir trūkumų. Privalumai: galima lengvai pasiekti susitarimą, mažina rizikos laipsnį bei netikrumo kainą, atsižvelgiama į turimus išteklius, leidžia pasiekti bent minimalius pokyčius, reikalauja mažai laiko ir išlaidų. Trūkumai: konservatyvumas ir inovacijų stabdymas, perdėtas reagavimas į išorės ir aplinkos poveikį, netinka krizinėse situacijose, kai reikia daryti esminius pakeitimus, neanalizuoja visų galimų alternatyvų.

Literatūra

1. Parsons W. Viešoji politika.- Vilnius, 2000.

2. Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas.- Vilnius, 1999.

3. www.valsty.be

4. Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos.- Vilnius, 2001.

5. Simon H. A. Administracinė elgsena: sprendimų priėmimo procesų administracinėse organizacijose tyrimas.- Vilnius, 2003.

6. Stone D. Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje.- Vilnius, 2004.

Join the Conversation