Imperalizmas – aukščiausia kapitalizmo stadija

Imperalizmas – aukščiausia kapitalizmo stadija
( V. Leninas )
Tarptautinių santykių pranešimas

Imperializmas išaugo kaip apskritai kapitalizmo pagrindinių savybių išsivystymas ir tiesioginis tęsinys. Tačiau kapitalizmas tapo kapitalistiniu imperializmu tik tam tikroje, labai aukštoje savo raidos pakopoje. Ekonominiu atžvilgiu svarbiausias dalykas šiame procese yra tas, kad laisvąjį kapitalistinę konkurenciją pakeičia kapitalistinės monopolijos. Laisvoji konkurencija mūsų akyse ėmė virsti monopolija, kurdama stambiąją gamybą, išstumdama smulkiąją, pakeisdama stambiąją stambiausiąją, privesdama gamybos ir kapitalo konkurenciją iki to, kad jos padarinys buvo ir yra monopolija: karteliai, sindikatai, trestai, su jais suusiliejantis kokios dešimties bankų, milijardais operuojančių, kapitalas. Monopolija yra perėjimas iš kapitalizmo į aukštesnę santvarką.
Imperializmas yra monopolistinė kapitalizmo stadija. Penki svarbiausi imperializmo požymiai:
1. gamybos ir kapitalo koncentracija, pasiekusi tokią aukštą išsivystymo pakopą, kad jo sukūrė monopolijas, vaidinančias lemiamą vaidmenį ūkiniame gyvenime;
2. bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniniu;
3. kapitalo išvežimas.
4. susidaro tarptautinės monopolistinės kapitalistų sąjungos
5. užbaigtas teritorinis žemės pasidalijimas
Kautuskio apibrėžimas skamba taip:
„ Imperializmas yra didžiai išsivysčiusio pramoninio kapitalo padarinys. Jį sudaro kiekvienos pramoninės kapitalistinės nacijos siekimas prisijungti arba pajungti vis didesnes agrarines ( Kautskio kursyvas ) sritis nepriklausomai nuo to, kurios naacijos jose gyvena “.
Imperializmas yra aneksijų siekimas – štai kas sudaro politinę Kautskio apibrėžimo dalį. Imperializmui kaip tik būdingas ne pramoninis, bet finansinis kapitalas. Imperializmui būdingas kaip tik siekimas aneksuoti ne tik agrarines sritis, bet net pramoningiausias.
Visų greičiausiai kapitalizmas auga ko

olonijose ir užjūrio šalyse. Tarp jų atsiranda naujų imperialistinių valstybių ( Japonija ). Pasaulinių imperializmų kova smarkėja.
Kokia kapitalizmo sąlygomis galėjo būti kita priemonė, išskyrus karą, pašalinti neatitikimui tarp gamybinių jėgų išsivystymo bei kapitalo susikaupimo, iš vienos pusės, ir kolonijų bei finansinio kapitalo „ įtakos sferų “ pasidalijimo, iš antros?
Imperializmas iš užuomazgų išaugo viešpataujančia sistema; kapitalistinės monopolijos užėmė pirmąją vietą liaudies ūkyje ir politikoje; pasaulio pasidalijimas baigtas; o, iš antros pusės vietoj su nieku nesidalijamo Anglijos monopolio matome kovą dėl dalyvavimo monopolyje tarp nedaugelio imperialistinių valstybių, apibūdinančią visą XX amžiaus pradžią.
Pasmarkėjusi kova su kitomis nacionalinėmis valstybėmis finansininkų grupėmis dėl pasaulio pasidalijimo ir dėl viešpatavimo kitoms šalims, – visa tai sukelia visuotinį visų turtingųjų klasių perėjimą į imperializmo pusę.
Politinės imperializmo ypatybės yra reakcija visa linija irr nacionalinės priespaudos sustiprinimas ryšium su finansinės oligarchijos priespauda ir laisvosios konkurencijos pašalinimu.
Štai pavyzdys, kaip Kautskis kritikuoja imperializmą ekonominiu atžvilgiu. Jis ima Anglijos išvežimo ir įvežimo iš Egipto 1872 ir 1912 metų duomenis; pasirodo, kad šis išvežimas ir įvežimas didėjo silpniau negu bendrasis Anglijos išvežimas ir įvežimas. Ir Kautskis daro išvadą: „ mes neturime jokio pagrindo manyti, kad, kariškai Egipto neužėmus, prekyba su juo būtų mažiau išaugusi, veikiant vien ekonominių veiksnių svoriui “. „ Kapitalo siekimai išplėsti “ „ geriausiai gali būti įgyvendinti ne prievartiniais imperializmo me
etodais, bet taikia demokratija “.
Kautskio teorinė imperializmo kritika todėl ir neturi nieko bendro su marksizmu, todėl ir tetinka tiktai kaip būdas skelbti taiką ir vienybę su oportunistais ir socialšovinistais, kad ši kritika aplenkia ir užtušuoja kaip tik didžiausius ir svarbiausius imperializmo prieštaravimus: prieštaravimą tarp monopolijų ir greta jų esančios laisvosios konkurencijos, tarp milžiniškų finansinio kapitalo „ operacijų “ ( ir milžiniško pelno ) ir „ padorios “ prekybos laisvojoje rinkoje, tarp kartelių ir trestų, iš vienos pusės, ir nesukartelintos pramonės, iš antros, ir t.t.
Kautskis:“. Ar negali dabartinė imperialistinė politika būti išstumta naujos, ultraimperialistinės politikos, kuri vietoj nacionalinių finansinių kapitalų tarpusavio kovos iškels internacionaliai susivienijusio finansinio kapitalo bendrą pasaulio išnaudojimą? Tokia naujoji kapitalizmo frazė, šiaip ar taip, yra įmanoma. Ar ji įgyvendinama, tam išspręsti dar nėra pakankamai prielaidų “.
Kautskio „ teorijos “ prasmė yra viena ir tiktai viena: reakcingiausias masių guodimas viltimis, kad galima pastovi taika esant kapitalizmui, atitraukiant dėmesį nuo dabarties aštrių problemų ir nukreipiant dėmesį į apgaulingas kažkokio tariamai naujo būsimojo „ ultraimperializmo “ perspektyvas.
Kyla klausimas, ar „ įmanoma “ numatyti, kad, kapitalizmui išliekant ( o kaip tik tokia sąlygą Kautskis numato ), tokios sąjungos būtų netrumpalaikės? Kad jos nesukeltų trynimosi, konfliktų ir kovos visokiausiomis ir visomis galimomis formomis?
Kapitalizmo sąlygomis neįmanomas kitoks pagrindas pasidalyti įtakos, interesų sferoms, kolonijoms ir kt., kaip tiktai atsižvelgimas į
dalybų dalyvių jėgą, bendrąją ekonominę, finansinę, karinę ir t.t. jėgą.
Imperializmas yra epocha finansinio kapitalo ir monopolijų, kurie visur skleidžia viešpatavimo, o ne laisvės siekimus. Ypač stiprėja taip pat nacionalinė priespauda ir siekimas aneksijų, t.y. nacionalinės nepriklausomybės pažeidimų ( nes aneksija yra ne kas kita, kaip nacijų apsisprendimo pažeidimas ).
Prie to reikia pridurti, kad ne tik naujai atrastosiose, bet ir senosiose šalyse imperializmas skatina aneksijas, didina nacionalinę priespaudą, taigi skatina ir pasipriešinimo pasmarkėjimą.
Mes matėme, kad savo ekonomine esme imperializmas yra monopolistinis kapitalizmas. Reikia ypač pažymėti keturias svarbiausias monopolijų rūšis arba keturis svarbiausius monopolistinio kapitalizmo pasireiškimus, būdingus nagrinėjamai epochai.
Pirma, monopolija išaugo iš gamybos koncentracijos labai aukštoje jos išsivystymo pakopoje. Tai – monopolistinės kapitalistų sąjungos, karteliai, sindikatai, trestai. Antra, monopolijos paspartino svarbiausiųjų žaliavų šaltinių užgrobimą. Trečia, monopolija išaugo iš bankų. Ketvirta, monopolija išaugo iš kolonijinės politikos.
Monopolijos, oligarchija, viešpatavimo siekimas vietoj laisvės siekimo, vis didesnio skaičiaus mažų arba silpnų nacijų išnaudojimas, vykdomas nedidelės saujelės turtingiausių arba stipriausių nacijų, – visa tai sukėlė tuos skiriamuosius imperializmo bruožus, kurie verčia jį apibūdinti kaip parazitinį arba pūvantį kapitalizmą. Vis ryškiau ir ryškiau pasirodo, kaip viena iš imperializmo tendencijų, tai, kad susikuria „valstybė rentininkė “, valstybė lupikautoja, kurios buržuazija vis labiau gyvena iš kapitalo išvežimo ir „ kuponų karpymo “.

Leave a Comment