Tarptautiniai santykiai po šaltojo karo pabaigos

Įvadas

Praėję du pasauliniai karai ir totalitarizmo tironijų susikūrimas stipriai sukrėtė XX a. pasaulį. Civilizacija besiremianti technologijų progresu įrodė, kad ji lengvai gali tapti naikinančia jėga. Technologijų plėtra stipriai paveikė ne tik politinį pasaulio veidą, bet ir kultūrinę bei dvasinę mūsų tapatybę. Civilizacijos pasiekimai paveikė ne tik vakarus, bet ir tokias sritis kaip Afrika. Komunizmo žlugimas po savęs paliko vieną didžiausių šių laikų blogybių – visuomenę valdomą pinigais. Šis pinigų demonas tampa pagrindine demokratinės visuomenės problema. Kaip pavyzdį galime įvardinti išaugusią tarptautinių baankų, tarptautinių korporacijų įtaką, kuri suvaidina vis didesnį vaidmenį formuojant tarptautinius santykius, politiką, bei ekonomines reformas. Užtikrindamos žmonių gerovę, jos tampa ko ne pagrindinėmis politinio gyvenimo dalyvėmis.
Kita vertus, tarptautinės korporacijos, pasitelkusios pinigų galią, tampa modernios žmonijos kūrimo įrankiu. Galima teigti, kad ne kas kita kaip tik pinigai sukūrė dabartines kapitalistines demokratijas. Taigi, komunizmo griūtis mums atnešė ekonominį nestabilumą, ir žlungančią socialinę demokratiją, kurią pakeitė kapitalistinė demokratija. „Naujoji pasaulio tvarka“, veikiau yra besiremianti demokratija, prekybos, teisės, bei deklaruojamos taikos geopolitinė suumaištis.
Žvelgiant į teigiamas puses, demokratija vis labiau tampa visų siekiama ir pagrindine valdymo forma, dėl savo svarbiausio sugebėjimo keistis ir prisitaikyti. Turime pripažinti, kad šiuo metu gyvename pasaulyje, kurį galime pavadinti globaliniu kaimu. Tai galime lengvai įrodyti vien tik pažvelgę į

išaugusias komunikacijas, ekonomikos vertę, pastangas išvengti karų, integracijos svarbą, pinigų, prekybos politikos susiformavimu. Mes esame arčiausiai integralios globalinės visuomenės nei bet kada anksčiau.
Informacijos, žmonių mainai, kapitalo augimas visame pasaulyje skatina mus ieškoti naujos krypties kuriant tarptautinę politiką. Globalizacija bei informacinės technologijos iškėlė naują tarptautinių santykių pasikeitimo bangą. Šioje globalinėje eroje žmonės iš visų pasaulio kraštų ir civilizacijų turi galimybę dirbti kartu. Tokios geros progos tai padaryti dar nėra buvę.
Šio ese tikslas yra nubrėžti, bei išryškinti pagrindines kryptis susidariusias po Šaltojo karo pabaigos tarptautiniuose santykiuose. Bei atspindėti jėgas, kurios mus valdo ir tampa pagrindiniu įrankiu kuriant globalinę politiką.

Tarptautinių santykių kryptys po Šaltojo karo pabaigos

Pirmoji kryptis yra taikos užtikrinimas. Mes visi galėjome stebėti, kad po Šaltojo karo pabaigos įvyko branduolinio giinklo, kaip strategiškai svarbaus įrankio nuosmukis. Pasaulis yra pusiaukelėje atsisakydamas branduolinio ginklo, kaip
centrinio objekto kuriant globalinius santykius. Šaltojo karo eroje, tarptautinė politika buvo kuriama išrikiavus branduolines galvutes. Šiais laikais tai vis dažniau sukelia juoką. Juk ir taip visiems yra aišku, kad branduolinis ginklas negali būti naudojamas. Nors jis ir dar tebėra, vienas iš veiksnių, išlaikančių jėgų pusiausvyra pasaulyje, tačiau nebevaidina tokio didelio vaidmens, kaip kad Šaltojo karo metais. Greičiau yra dedamos didelės pastangos sumažinti branduolinį arsenalą.
Saugumo politikos fronte yra ai

iškiai matomas didžiųjų valstybių dialogo formavimasis, bei kompromisų paieška sprendžiant politikos uždavinius.
Branduolinio karo pavojus yra žymiai sumažėjęs, pasaulis tapo taikesniu. Bet tuo pat metu išauga nauji pavojai, kurie drumsčia pasaulio taiką: nacionalizmas, fundamentalizmas, terorizmas, separatizmas, etnonacionalizmas. Šie konfliktai yra tiesioginė grėsmė pasaulio taikai, bei nacijų integracijai. Nauji trumpalaikiai, bei ilgalaikiai pasaulinio saugumo iššūkiai taip pat tampa vis svarbesni, kaip pavyzdžiui vykstantys regioniniai konfliktai, masinio naikinimo ginkluotės problemos, bei besitęsiančios reformos buvusiose Sovietų Respublikose.
Dar viena ir ypač svarbi tarptautinės saugumo politikos dalis yra ekonominė nepriklausomybė, aplinkosauga ir demokratija bei žmogaus teisės.
Antra – tai ekonominė tarptautinių santykių kryptis. Čia iškyla trys pagrindiniai poliai: Europos Sąjunga, Šiaurės Amerika, Rytų Azija. Kiekvienam iš šių polių priklauso viena ketvirtoji pasaulinio bendrojo produkto dalis. Ekonomikos svarba tarptautiniuose santykiuose skatina kurtis politiniams apsisaugojimo faktoriams. Ir vienas iš pagrindinių šių laikų ekonomikos iššūkių yra iškylanti trintis tarp šių didžiųjų polių.
Kadangi visi suprantame, kad tarp šių trijų polių būtinas ekonominis reguliavimas, mes galime iškelti klausimus: Ar transatlantinis saugumas, bei bendradarbiavimas gali susidurti su rimtais sunkumais? Ar gali egzistuoti ekonominė nepriklausomybė tarp šių trijų polių ir kaip sumažinti trintį tarp jų.
Galiausiai žvelgiant iš ideologijos pusės, idėjos apie prekybinę demokratiją, pilietinę visuomenę, valdžios skaidrumą ir atsakomybę už veiksmus ir ga
aliausiai prekybinę ekonomiką tampa vis universalesnės.

Komunizmo žlugimas paliko JAV bei jos sąjungininkams didelę įtaką formuojant intelektualinę, bei mokslo politiką. Dauguma Sovietų Sąjungos deklaruojamų vertybių buvo atmestos arba tiesiog nerado pritarimo tarptautiniame lygmenyje. Socializmo formuojama ekonomikos vizija taip pat buvo visiškai atmesta. Vakarietiški prekybos principai, privatinė nuosavybė tapo pagrindu ekonomikoje. Komunistų partijos valdžios monopolis ir išplėtota biurokratija tapo visiška praeitimi, kurią pakeitė: demokratiniai rinkimai, demokratijos tradicijomis besiremianti valdžia, pilietinė visuomenė. Visi šie veiksniai tapo pagrindu formuojant valstybių valdymą.
Vertybės bei institucijos, surištos su Vakarų visuomene, žinoma netapo universalia
valdymo priemone. Jos be abejo patyrė daugelį iššūkių. Tarptautinėje politikoje vertybių pasirinkimas ir dabar yra vienas iš didžiausių iššūkių, tačiau visi turime pripažinti, kad šiuo metu mokslas vis labiau tampa socialinės, politinės ir ekonominės valios įrankiu. Tačiau šioje vietoje yra labai svarbus tarptautinis lankstumas.
Šios fundamentalios tarptautinių santykių transformacijos padarė milžinišką įtaką Korėjos tarptautiniam vaidmeniui. Visu pirma, žymus užsienio politikos santykių pasikeitimas tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėjai padarė žymių pokyčių. Turime pastebėti, kad politinis Pietų korėjos sąjungininkų spaudimas visiškai pakeitė ir santykius tarp Pietų ir šiaurės korėjos. Geriausiais viso to pavyzdys yra 2000ųjų metų olimpinės žaidynės Sidnėjuje, kuriose tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėjos sportininkai ėjo nešini vieną vėliavą. Taip pat reikia pabrėžti, kad dauguma iš
ššūkių kuriant taiką Korėjoje dar tik ateityje. Viena pagrindinių problemų yra sunkumai „Šiaurės Korėjos branduolinių programų stabdymo srityje”(1)
Ypač ryškius pasikeitimus galime stebėti Azijos Ramiojo vandenyno srityje. Šis neturintis precedento pasikeitimas skatina šios srities integraciją bei demokratizaciją.
Prekybos jėgos čia tapo instrumentu keičiant, bei transformuojant tarptautinius santykius. Ir niekur kitur šito taip ryškiai negalime pamatyti kaip tik Azijoje. Šio globalinio pasikeitimo jėga yra ekonomikos plėtra, tačiau nereikia pamiršti ir ekonomikos bendradarbiavimo su politine sistema, bei giliai įsišaknijusios kultūros pokyčių. Globalinis Azijos politinės sistemos ir kultūros pasikeitimas yra vienas iš pagrindinių tarptautinių santykių pasikeitimų po Šaltojo karo pabaigos.
Ar mes galime teigti, kad globalizacija yra procesas naudingiausias Vakarų valstybėms? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti, bet turėtume suprasti, kad globalizacija yra veikiama daugybės veiksnių ir nei viena valstybė negali visiškai jų kontroliuoti. Ekonominė globalizacija, žinoma yra naudinga Vakarų šalims, tai netgi galime teigti, kad yra vienas iš Vakarų valstybių užsienio politikos prioritetų. Tačiau taip pat reikia žinoti, kad globalizacija, nevienodai veikia JAV, ES, bei Aziją. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Čia mums reikėtų dar labiau pasigilinti į globalizacijos sąvoką, bei ją išsamiau apžvelgti.
Kaip apybrėžimą globalizaciją galime įvardinti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“.(2) Įvardijant globalizacijos poveikį ekonomikoje reikėtu pabrėžti, kad „tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo“.(3)
Šiuo metu pasaulyje pastebima, kad globalizacijos mastai auga. Vakarai stengiasi pratęsti savo vertybių, taisyklių, bei institucijų plėtojimą. Dabar svarbiu tarptautinės politikos klausimu tampa skirtingų pozicijų derinimo, bei universalumo klausimai. Globaliniu mastu iškeliamos vertybinės, bei politinės problemos, tarptautiniame lygmenyje stengiamasi ieškoti, tarptautinių problemų spendimo būdų. Politiniai
lyderiai ir toliau stengiasi ieškoti būdų, skatinančių globalizaciją. Taip pat tarptautinės jėgos stengsis daryti spaudimą valstybėms, regioninėms organizacijoms, Jungtinių Tautų organizacijai, stengdamasis įtakoti jų politiką. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių yra JAV pastangos išlikti tarptautinio policininko vaidmenyje, taip darant įtaką kitoms šalims ir organizacijoms. Santykiai tarp politinių organizacijų, bei transatlantinių jėgų ir nulemia globalizacijos mastą. Todėl yra pastebima tendencija visa kaltę suversti ne atskiroms interesų grupėms reguliuojančioms globalizaciją, o pačiai globalizacijai, dėl esamos politinės situacijos.
Kuriant globalinę saugumo politiką,po Šaltojo karo pabaigos, pasaulis susiduria su rimtais išbandymais. Šiandienos globalinėje atmosferoje susidarę kariniai ir ekonominiai sunkumai gali sugriauti pasaulio lyderių planus sukurti taikią visuomenę. Šalia dviejų supervalstybių ( JAV ir Rusijos ) iškyla tokios jėgos kaip Kinija, Japonija, bei Europos Sąjunga. Toks pasaulio žemėlapio pasikeitimas gali išprovokuoti jau pažįstamą scenarijų, kuris vyko prieš I Pasaulinį karą. Kuomet buvo susiformavusios dvi priešiškos sąjungos.
Tarptautiniai santykiai XXI amžiuje tik ,turbūt, pasisuks nauja linkme: gali iškilti trys stiprios valstybės, kurių saugumo interesai ir formuos tarptautinę politiką. Pasak JAV sekretoriaus S. Egleburger‘io „ mes sugrįžtame į tradicinius laikus, kuomet atsiranda daugiapoliškumas, kuris nežinia kur gali pasukti tarptautinės politikos kursą “. ( 4 ) O svarbiausia tarptautiniai politikai tampa JAV bei Rusijos santykiai ir šių supervalstybių tarptautinė politika Kinijos, Japonijos bei Europos Sąjungos atžvilgiu.
Dar vienas svarbus tarptautinės politikos klausimas – JAV bei Rusijos santykiai. JAV bei Europa supranta, kad norint išspręsti Europos vientisumo bei saugumo klausimą, būtina ieškoti būdų, kaip įtraukti Rusiją į Europos politinį žemėlapį. Taigi Rusijos integracija yra vienas didžiausių XXI amžiaus uždavinių. Taip pat lieka ypač svarbus Rusijos vaidmuo kovojant prieš terorizmą. Pasak JAV prezidento Dž. Bušo „Rusija turi geriausią galimybę, po 1917m. tapti Europos šeimos dalimi“ ( 5 )
Globalizacija, be abejo padeda mums bendrauti, bet ji kartu ir sustiprina lūžius tarp visuomenės bei ekonomikos masto ir čia išryškėja sugebėjimai pasinaudoti žiniomis, kurios visada buvo pagrindinis turtas. Čia iškyla didelė rizika susidaryti dviems požiūriams į pasaulį: pirmas paremtas sugebėjimu generuoti žinias; o kitas pasyviai perimti žinias ir atsiriboti nuo sugebėjimo jas kurti. Taigi vieni gali kurti žynių visuomenę, o kiti tik ją naudotis.
Dėl didelio pajamų skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų, atsirado dideli skirtumai tarp Pietų ir Šiaurės. Tarp tų kurie turi priėjimą prie kompiuterių ir interneto ir tų, kurie tokio priėjimo neturi. Nors mokslas padarė milžiniškus atradimus tačiau mes vis dar esame labai toli nuo technologinės rasės sukūrimo, Pasaulis pamatė revoliuciją – trečiąją industrinę revoliuciją, kuri iškėlė žmogaus galimybes į naujas aukštumas. Revoliucija paremta informacijos amžiumi ir technologijų taikymo žmogaus gyvenime. Visa tai globaliai pakeitė pasaulio veidą.
Paradoksas yra tas, kad ši globalizacija yra dar labai toli nuo globalios visuomenės sukūrimo. Ši globalizacija sukūrė plyšį tarp turtingųjų ir vargšų, dominuojančių ir pasyvių tautų. „Auganti prekybos ir verslo globalizacija gali būti naudinga skurdžiausioms pasaulio šalims tik tada, jei turtingesnės valstybės bus pasirengusios žaidimo aikštelėje laikytis vienodų taisyklių“ ( 6 )
Jei mes norime sukurti žiniomis besiremiančią visuomenę mes turime surasti būdus kaip elektronines komunikacijas galėtume perduoti neturtingiesiems. Jei mes nieko nedarysim tai tie skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų dar padidės ir mes negalėsime tikėtis globalios harmonijos ir tarptautinio supratimo. Tai yra pats didžiausias šių dienų iššūkis.
Kaip pavyzdį mes galime pamatyti milžiniškus protestus prieš globalizaciją. Pasipriešinimą naujoms technologijoms.
Internetas leidžia mums greitą ir milžinišką priėjimą prie žinių, o šis žinių sprogimas yra modernizacijos ir globalizacijos širdimi. Remiantis žiniomis kuriama nauja žinių visuomenė. Internetas žymiai labiau paveikė mūsų visuomenę, nei švietimas ar kultūra. Tačiau ir čia mes susiduriame su dideliais sunkumais. Tik 15 procentų populiacijos priklauso 88 procentai interneto vartotojų. Iš jų pietų Azijai 23 procentai vartotojų, piečiausioje Azijos dalyje tik vienas žmogus iš 200 turi galimybę naudotis internetu. Arabų valstybėse iš 500 žmonių internetu naudojasi tik vienas vartotojas. Dar baisesnė situacija yra Afrikoje, kur iš 739 mil. Žmonių telefono liniją turi tik 14 mil. žmonių. Taigi yra akivaizdu, kad informacinės technologijos nėra visiškai prieinamos. Ir tai yra šio amžiaus viena pagrindinių problemų.
„Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją.“ ( 7 )

Išvados

Šiuo ese norėjau parodyti, kaip pasikeitė tarptautinė politika po Šaltojo karo pabaigos, kokius iššūkius ji turi sutikti ir kokius sunkumus išspręsti. Nagrinėdami tarptautinius santykius po šaltojo karo turime išskirti 4 pagrindinius tarptautinės politikos iššūkius:
1. Ar iškilusios naujos valstybės: Kinija, Japonija ir Europos Sąjunga sugebės susitarti ir dirbti kartu su supervalstybėmis JAV ir Rusija? Ar Rusija užmirš nuoskaudas susidariusias po SSRS žlugimo? Ar šaltojo karo susipriešinimas bus pamirštas? Ar nauja XXI amžiaus grėsmė – terorizmas suvienis pasaulio jėgas, kovai vardan taikos?
2. Šalia ekonomiškai stiprių valstybių, kurios jau naudojasi moderniomis technologijomis yra ir kitas pasaulis, nežinantis ir neturintis galimybių integruotis į naują elektroninę visuomenę. Šios trečiosios pasaulio šalys sudaro didžiąją dalį visų planetos gyventojų, todėl galingosios valstybės turi skirti daugiau dėmesio kovojant prieš skurdą.
3. Sparčiai auganti ekonomika ir pramonė iškeliai trečią iššūkį. Senka pasaulio resursai, didėja užterštumas, pasaulio klimato atšilimas jau seniai pralenkė visas normas. Globalizacija sukėlė milžiniškas problemas, kurias reikia spręsti nedelsiant. Ar pasaulio galiūnės sugebės rasti vieningus, visiems priimtinus sprendimus?
4. Dėl globalizacijos pasaulio žemėlapis keičiasi taip sparčiai, kad prognozuoti darosi vis sunkiau. Valstybių politika darosi nenuspėjama, vis sunkiau darosi suvaldyti finansų magnatus, korporacijas, milžiniškas kompanijas. Čia iškyla klausimas: ar neatsiras trintis tarp didžiųjų kompanijų, tarp finansų, bei verslo interesų, ar didžiosios prekybos valstybės JAV, Kinija, Europos Sąjunga sugebės nesukelti tarpusavio trinties?
Visai pasaulio bendruomenei reikia sugrįžti, prie pagrindinių principų, kurie galėtų nulemti naują bendradarbiavimą. Pasaulis turi suprasti, kad po Šaltojo karo pabaigos kova pasibaigė ir vėl reikia kurti bendrą politiką, grindžiama savitarpio parama, pagalba, integracija, humanizmu. Tarptautiniai politikai taip pat labai svarbi yra Europos integracija. 1994 metais Briuselyje pasakyti B. Klintono žodžiai, kad „ Europos saugumas priklauso nuo jos integracijos “( 8 ) gali geriausiai iliustruoti tarptautinę Europos politiką po Šaltojo karo pabaigos. Taip pat itin didelę svarbą turi partnerystė vardan taikos, NATO plėtra. Pasak ekspertų geriausiai pasaulio saugumą galėtų užtikrinti Didžiojo Septyneto bendradarbiavimas palaikant taiką bei pasaulio saugumą. Didžiosios pasaulio valstybės turi galimybę sukurti gerai organizuotą bei vieninga pasaulio taikos užtikrinimo planą. Čia iškyla vienas klausimas: ar šios valstybės galėtų peržengti savo asmeninius siekius vardan pasaulio saugumo?

Išnašos

1) http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4676668&categoryID=8&ndate=1088752140

2) http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html

3) http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html

4) Charles W. Kegley, Jr., Gregory A. Raymond, „Preparing now for a peaceful 21st century – international relations“, USA Today. 1994 rugsėjis.

5) http://www.state.gov/s/p/rem/10643.htm

6) Charles W. Kegley, Jr., Gregory A. Raymond, „Preparing now for a peaceful 21st century – international relations“, USA Today. 1994 rugsėjis.

7) http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html

8) http://www.state.gov/s/p/rem/10643.htm

Leave a Comment