Globalizacija

Turinys
1. Įvadas 2
2. Globalizacijos esmė 2
3. Globalizacijos plėtra 4
4. Globalizacija: už ir prieš 4
5. Globalizacija ir Lietuva 9
6. Išvados 10
7. Literatūra 11

ĮVADAS

Pasaulyje vis labiau reiškiasi globalizacijos procesai. Natūralu ir visiškai nekeista, kad į tą sūkurį įtraukiama ir Lietuva. Nors tai kol kas neatrodo, kad globalizacijos problema yra labai aktuali nūdienos visuomenei, greičiau tik tam tikriems jos sluoksniams, tačiau galima drąsiai konstatuoti, kad kuo toliau, tuo labiau globalizacijos poveikis stiprėja ir ryškėja. Ir tai lemia ne tik pasaulinės prekybos, euroatlantinės integracijos, kultūrinių mainų su kitomis šalimis procesai, bet ir paprasčiausias “atstumų sumažėjimas”, kurį nulėmė tiek transporto moodernizacija, tiek ir naujos, daug pažangesnės komunikacijos sistemos.
Aukščiausiame politiniame ir ekonominiame lygyje globalizaciją galime apibūdinti kaip rinkų, politinių ir juridinių sistemų denacionalizavimą, pakelti taip vadinamą globalinę ekonomiką. Politinės ir ekonominės pertvarkos vietinėse ekonomikose rezultatas, jog žmonių gerovė ir aplinka yra plačiai diskutuojama tarptautinėse organizacijose, valdymo institucijose ir akademinėje visuomenėje.
Komerciniame lygmenyje yra kalbama, kad globalizacija yra procesas, kai kompanijos, įmonės tampa globalinės (pasaulinės) ekonomikos dalimi ir nori save realizuoti užsienio rinkose. Pirmiausia savo produktus ir paslaugas jie pritaiko užsienio rinkai. Tačiau appie globalizaciją turime kalbėti ne tik ekonominiu lygmeniu, bet kultūriniu, socialiniu. Čia ir kyla didžiausios diskusijos ir debatai.
Šio referato tikslas – trumpai aptarti globalizacijos esmę, jos plėtros požymius, pagrindines ir žymiausias organizacijas skatinančias globalizaciją ir taip pat jėgas, kurios kovoja prieš ją

ą.
Globalizacijos esmė
Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai .
Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip “globalinį kaimą”, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų “sumažėjimas” daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai .
R. Vilpišauskas savo sttraipsnyje „Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?“ teigia, jog globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ek
konominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.
V. Pugačiauskas savo straipsnyje „Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“ globalizaciją apibrėžia kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės“.
Globalizacija – tai procesas, apimantis ne tik ekonomiką, bet ir kultūrą, naujas technologijas bei valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgyja išskirtinių bruožų. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau įtraukia viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui ir turtingose, ir skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes. Skirtingos pasirinkimo galimybės suskirsto žmones į raštingus, turtingus, turinčius sąlygas lengvai pasiekti informaciją bei naudotis naujomis technologijomis ir neraštingus, skurstančius, ne
eturinčius galimybės naudotis informacija.
Globalizacija šiandien jau ne vien tik verslo transnacionalizacija, bet ir makroekonominis, politinis, kultūrinis, teisinis, socialinis procesas,t.y., kokybiniai pokyčiai visuomenės gyvenime.
Globalizacijos plėtra
Globalizacijos plėtros požymiai:
1. Ekonominis aspektas. Kapitalo koncentracija, stambių finansinių kompanijų ir grupių augimas peržengia valstybių ribas ir veikia vientisoje ekonominėje erdvėje.
2. Politinis aspektas. Valstybės ribos praranda reikšmæ, valstybė vis mažiau kontroliuoja finansų rinkas.
3. Integracinis aspektas. Europos bendrija 1985 m. Liuksemburge priėmė dokumentą, kuris įsigaliojo 1987 m., dėl laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo.
4. Techninis aspektas. Naujos transporto ir ryšių galimybės užtikrino greitą prekių, paslaugų, finansinių išteklių judėjimą.
5. Visuomeninis aspektas. Susilpnėjimas tradicijų, socialinių ryšių visuomenėse užtikrino gyventojų, darbo jėgos mobilumą.
6. Rinkų liberalizavimas. Internacionalizacija ne tik mainų, bet ir gamybos multinacionalinių kompanijų forma.
Pagrindiniais globalizacijos plėtros veiksniais yra laikoma technologinė pažanga ir transnacionalinių kompanijų formavimasis.

Globalizacija: už ir prieš

Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu apima besiplečiančių tarptautinių išteklių ar gamybos veiksnių (darbo jėgos, kapitalo,prekių) judėjimą. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinį bruožą.. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio įmones.
Labiau laikomasi demokratinės santvarkos principų bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos no

ormų. Daugiašalės sutartys apima daugybę sričių. (prekybą, kolektyvinį saugumą, intelektualinę nuosavybę, kovą su nusikalstamumu).
Pokario laikotarpiu susikūrė naujos daugiašalės tarptautinės institucijos (Jungtinės Tautos, Tarptautinis baudžiamasis teismas, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija), kurios yra įgaliotos paveikti nacionalines vyriausybes laikytis naujų tarptautinių taisyklių. Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip Europos Sąjunga (ES), Pietryčių. Azijos valstybių asociacija ir daugelis kt.. Taip pat plėtojamas globalus nevyriausybinių organizacijų tinklas. Kuriasi transnacionalinės korporacijos, kurios ekonomiškai yra galingesnės nei daugelis valstybių. Pati valstybė tampa „nauja” institucija, palaipsniui keičiasi dauguma jos tradicinių funkcijų ir priemonių ekonomikai valdyti ar vidaus politikai formuoti .
Pasaulinė ekonomika tampa vis labiau integruota, tarpusavyje susijusi. Staigus šalių atsivėrimas tapo būtina sąlyga priimti atvirą prekybos politiką ir liberalizuoti finansų ir kapitalo srautus. Tai padidino tarptautinę konkurenciją ir pagreitino nacionalinių rinkų perėjimą į globalines.
Šiuolaikinės globalizacijos pobūdį lemia komunikacijos ir informacijos sistemos. Vis labiau įsigali naujos priemonės (internetas, mobilūs telefonai, žiniasklaidos tinklai), pinga komunikacijos ir transporto paslaugos.
Globalizacija sudaro prielaidas, kad ekonominė kiekvienos šalies pažanga ir ilgalaikis konkurencingumas pasaulio rinkoje priklausytų nuo tos šalies įmonių, gyvenimo standartų, jų socialinės raidos lygio. Valstybės, kurioms pasiseka tuos dalykus suderinti, ne tik pirmauja pasaulyje, bet jos, siekdamos bendrų tikslų, vis labiau tarpusavyje integruojasi
.Yra daugybė organizacijų, kurios skatina globalizaciją, tai taip pat yra normalu jog atsiranda ir globalizacijos priešininkų. „Antiglobalizmo“ judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu. Todėl kalbant apie globalizaciją, kaip apie neišvengiamą ir teigiamą reiškinį, turime atkreipti dėmesį ir į protestuojančiųjų pusę.
Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įrodinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos liberalizavimas įstumia juos į dar didesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Globalizacija vertinama keliais požiūriais. Universalistinis požiūris išryškina proceso naudą ir nešamą pažangą: pagerės ekonominė padėtis pasaulyje, išnyks skurdas, pasaulio tautos perims geriausią patirtį vienos iš kitų, kol galų gale “susiniveliuos” ir tokiu būdu pavirs galima sakyti kaip ir viena tauta, gal net susikurs pasaulinė valstybė. Tokiu būdu bus išvengiama karų, nes paprasčiausiai nebus kam ir dėl ko kariauti, o dėl pasikeitimo nebebus ir tarpcivilizacinių konfliktų. Taip pat pagerės ir žmonijos harmonija su aplinka, nes nebebus išsišokėlių, laužančių visuotinai priimtas normas ir teršiančių ją nepaisant jokių normų ir susitarimų.Galima sakyti, kad universalistai labiau išryškina globalizacijos naudą žmogui kaip pasaulio piliečiui ir pasaulio visuomenei, kartais net sveikindami etninių ir tarpvalstybinių sienų nykimą.
Etnocentristinis požiūris kaip į pagrindinį nagrinėjimo vienetą žvelgia jau ne į žmogų, o į etninį darinį. Būtent čia ir sutinkame dviejų požiūrių priešpriešą.
Juk globalizacija – neišvengiama tautų niveliacija, o tokiu būdu ir mes prarasime dalį savitumo. Jau dabar net negalvodami apie tą, kai kam sunkiai ištariamą žodį “globalizacija” daugelis, ypač vyresnių žmonių pyksta dėl per didelės užsieniečių įtakos, amerikietiškų filmų dominavimo ar McDonalds’o maisto. Nėra ko ir kalbėti, kad kitų valstybių gyventojų daugumai visiškai neįdomios mūsų unikaliosios tradicijos, papročiai ir liaudies menas. Taigi etnocentristinis požiūris į pirmą vietą iškeliantis tautą (skirtingais atvejais – plačiąja ar siaurąja prasme), pripažindamas globalizacijos naudą žmogui pabrėžia tautos nukentėjimo aspektą.
Grįžkime prie istorijos. Jeigu sutiksime, kad viduramžiais vyko tegul ir ne identiški, tai bent šiek tiek panašūs į šiuolaikinius procesai, kuriuos galima naudoti nors kaip modelį sprendimui rasti, privalėsime sutikti, kad tauta natūraliai modernizuoja savo ypatybes, kaip kad priėmus krikštą pagoniškąją kultūrą pakeitė krikščioniškoji (iki tol visiškai svetima), tačiau ji, o gal tiksliau senoji kultūra, buvo modernizuota ir gavome tokią sintezę, kuria dabar ir vėl didžiuojamės kaip mūsų tautos atradimu. Taip jau yra, kad civilizacinio ar kitokio virsmo metu tauta geba mobilizuotis ir bent geriausios jos ypatybės išsaugomos net jei ir šiek tiek arba radikaliai pakeičia formą.
Manau, kad ir nūdienos sąlygomis bent artimiausioje ateityje vyks panašūs procesai. Tautinė kultūra keisis, prisitaikydama prie naujų sąlygų, ją vis dažniau ir ryškiau veiks kitų kultūrų įtaka, tačiau ji sugebės prisitaikyti ir to prisitaikymo produktas virs nauja tautos savastimi. Tokių virsmų elementarus pavyzdys galėtų būti kad ir tokie meniniai projektai kaip folkšokas arba mūsų rašytojų kūryba.
A. Samalavičius straipsnyje „Atsakas globalizacijos iššūkiui” teigia, jog globalizacijos problematika yra viena aktualiausių šiuolaikinės socialinės teorijos nagrinėjamų temų. Didžiuma šiandieninių socialinių ir kultūrinių procesų analitikų gana kritiškai vertina pasaulio globalėjimo tendencijas, įžvelgdami destruktyvų neoliberalistinės “laisvosios rinkos” ideologijos poveikį mažiau “išsivysčiusioms” šalims bei vartotojiškos JAV kultūros formų dominavimo padarinius atokiausiuose žemės rutulio regionuose. Sparčiai besiplečiantys ir masinį pobūdį įgaunantys antiglobalistiniai sąjūdžiai signalizuoja, kad didžiųjų Vakarų šalių, ypač Jungtinių Valstijų, vykdoma ekonominė politika tarnauja ne pasaulio visuomenėms, bet stambiausių ir galingiausių transnacionalinių korporacijų interesams. Nors globalizacijos sampratos skiriasi, dauguma analitikų jos mastus ir tendencijas vertina gana kritiškai.
Kaip jau minėjau pagrindinės ekonomikos globalizacijos proceso varomosios jėgos yra didžiosios industrinės valstybės, didžiausi tarptautiniai koncernai, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų, finansų, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, vaidinantys labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Ekonomikos globalizacijos šalininkai, tarptautinės finansinės institucijos tvirtina, kad laisva prekyba turėtų padėti skurdžiausioms ir besivystančioms šalims atgaivinti jų ekonomiką, pagerinti žmonių pragyvenimo lygį. Globalizacijos kritikai vadinami naivuoliais, stabdančiais pažangą, tačiau globalizacijos kritikų pateiktus argumentus jau pripažįsta ir oponentai.
Iki šiol daugiausia protestuotojų dėmesio susilaukė PPO. Dažnai PPO laikoma pagrindiniu globalizacijos įvaizdžiu ir būtent į ją nukreipta daugiausia kaltinimų, pradedant neturtingųjų valstybių skurdinimu, darbo žmonių išnaudojimu ir baigiant aplinkos niokojimu. Tokį didelį dėmesį PPO galima paaiškinti pirmiausia šios organizacijos santykine svarba ekonominei valstybių politikai, lyginant su menkesnį vaidmenį atliekančiomis aplinkosaugos bei darbo klausimams skirtomis tarptautinėmis organizacijomis. Kitos dvi ne mažiau svarbios priežastys – visiškai klaidingas įvairių blogybių priskyrimas šios organizacijos veiklai arba siekis apriboti prekybą ir jos keliamą konkurenciją .
PPO veikla nepatenkintas protestuojančiųjų grupes galima sąlyginai suskirstyti į aplinkosaugininkus, profsąjungas bei vargingųjų pasaulio valstybių gynėjus. Būtent šios nevyriausybinių organizacijų grupės dažnai pateikia “patraukliausius” argumentus ir siekia kryptingai įtakoti savo šalių vyriausybes. Besirūpinančios aplinkosauga organizacijos, pvz. Žemės draugai, teigia, jog PPO ir tarptautinė prekyba skatina aplinkos taršą, nors galima rasti žymiai daugiau argumentų, rodančių, jog prekyba, skatindama inovacijas ir mainus aukštesnės technologijos įrenginiais, kaip tik suteikia galimybes mažinti aplinkai daromą žalą. Iš tiesų, prekyba gali padidinti netinkamos aplinkosaugos politikos kainą, pvz. jei ūkininkai netrukdomai teršia upes, didesnis jų produkcijos eksportas skatins taršos augimą. Tačiau tokiu atveju problemos priežastys slypi netinkamoje vyriausybių politikoje, o ne tarptautiniuose mainuose.
Kita PPO veiklos priešininkų grupė – Vakarų šalių profsąjungos, nepatenkintos augančia konkurencija iš kitų pasaulio šalių (tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europos) ir “nesąžininga” prekyba. Jų lobistinės veiklos dėka ES ir JAV vadovai svarsto darbo klausimų įtraukimą į PPO darbotvarkę. Tačiau priešingai tokių grupių teiginiams tarptautinė prekyba skatina naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Jei nuosekliai būtų įgyvendinami jų reikalavimai, daugiausia žalos patirtų ne tik Vakarų valstybių gyventojai, bet ir besivystančios šalys, kurios pagrįstai kaltina JAV ir ES žalinga savo rinkų apsauga.
Į protesto akcijas renkasi kai kurios moterų organizacijos, religinės organizacijos (katalikiškos, krikščioniškos), įvairių profsąjungų atstovai, aplinkosauginės, socialinės, žmogaus teisių apsaugos, ekonominės plėtros ir kitos įvairios nevyriausybinės organizacijos.
Randame informacijos, jog ir bažnyčia kaltina Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą bei už jų stovinčias ekonomines interesų grupes, kad jie veikia nekrikščioniškais metodais ir visai neatsižvelgia į neturtingų pasaulio šalių bėdas: skurdą, badą, vaikų mirtingumą, beviltišką šalių įsiskolinimą, kuris stabdo bet kokias galimybes skurdžiausioms pasaulio šalims išbristi iš užburto skolų rato.
Visas prieš globalizaciją protestuojančias grupes jungia viena – noras apriboti prekių, paslaugų, kapitalo, informacijos srautus. Daugelis jų siūlymų yra tiesiogiai prieštaraujantys vieni kitiems, o jų poveikis JAV ir ES šalių vyriausybėms yra diskutuotinas. Tačiau prieš globalizaciją pasisakančių interesų grupių veikla veikia tarsi padidinimo stiklas, kuriame greičiau išryškėja nenuosekli ar prieštaringa Vakarų valstybių ekonominė politika. Geriausias pastarųjų atsakas, kaip teigia kai kurie ekspertai, yra vykdyti nuosekliais principais pagrįstą politiką, išsamiai pristatant ją savo šalių visuomenėms.
Globalizacija ir Lietuva

Lietuvoje labai mažai informacijos apie globalizacijos įtaką Lietuvos ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Mes jau seniai esame atviri pasauliui ir globalizacijos reiškiniai Lietuvoje taip pat vyksta, tačiau mes dar jų nesuvokiam, apie juos dar mažai kalba politikai, neanalizuoja ir nekomentuoja žiniasklaida. Politikai net nežino, kas ta globalizacija. Jie yra už bet ką: investicijas, užsienio kompanijų atėjimą ir panašiai.Todėl bešališka ir gili šių reiškinių analizė turėtų nepatikti daugeliui politinių jėgų. Dažnai žiniasklaida yra jų pusėje. Niekas nenori gilintis į problemas, nes tada reikėtų užduoti daugybę klausimų apie Lietuvoje vykstančius reiškinius, keisti savo mąstyseną, peržiūrėti privatizavimo politiką, galbūt kitaip pabandyti įvertinti užsienio investicijų duodamą naudą ir žalą, užsienio paskolų, kurias teikia tarptautinės finansinės institucijos panaudojimą.Viešos diskusijos šia tema nevyksta nei politikų, nei intelektualų, tarpe, nekalbant apie nevyriausybines organizacijas. O juk Lietuvoje vykstantis privatizacijos procesas, visi ekonominiai pokyčiai, didėjantis nedarbas, žemės ūkio politikos reguliavimas vyksta būtent nulemtas globalizacijos proceso ir jame dalyvaujančių tarptautinių finansinių institucijų (Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija, Europos sąjunga, NATO). Vyriausybė vykdo arba privalo vykdyti šių institucijų rekomendacijas, reikalavimus, įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis su šiomis isntitucijomis. Būtent šių institucijų įtaka lemia daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, jiems to nežinant

IŠVADOS
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad globalizacija yra neišvengiamas procesas.
Kaip ir bene kiekvienas žemėje vykstantis procesas, globalizacija turi teigiamų ir neigiamų ypatybių. Tačiau tinkamai pasinaudojus suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga.
Tikėkimės, kad globalizacijos pagalba gyvenimas pasaulyje tikrai pagerės, nebus tiek skurstančių, nebus karo ir bus visiems geriau gyventi.

LITERATŪRA
1. Atsakas globalizacijos iššūkiui http://services.tvk.lt/culture/lmenas/
2. Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. – V., 2002
3. Globalizacija: taikos kultūra, žinių visuomenė, tolerancija. – V., 2003
4. Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės? http://www.lrinka.lt/Komentarai/
5. Globalizacija ir jos priešininkai http://www.lrinka.lt/Leidinys/prekyba/
6. Globalizacija ir žmogaus socialinė raida.Įtakos ir prioritetai http://www.un.lt/HDR/1999/Documents/
7. Globalizacija. Kas tai?

Leave a Comment