Gyvename labai permainingame pasaulyje, kuris daugeliui atrodo nuostabus, įkvepiantis, kartais įdomus, bet keliantis siaubą. Tai kraštutinumų laikotarpis. Ekonominės pažangos, bet kartu moralinio nuosmukio, beprotiškų linksmybių nežabota galimybė. Turbūt, vienas ryškiausių mūsų eros amžius – tai dvidešimtas amžius, didingų mokslinių pasiekimų, pažangių technologijų atsiradimų ir absoliutaus žmonių moralinio nutukimo, pasibaisėtino žiaurumo ir neapykantos amžius. Dvidešimtas amžius gali būti apibūdintas kaip amžius, davęs kelią dviem didžiausiems mūsų laikų moralės, garbės, dorovės ir gailestingumo principų pažeidimams. Pirmasis sukėlė ilgus, viską niokojusius karus. Antrasis kilo dėl totalitarinių pastangų sukurti tai, kas galėtų būti pavadinta prievartos utopijomis: tobulų visuomenių kūrimas, ir vadinamųjų visuomenės atmatų, kurias doktrinos laikė rasiniais ar socialiniais būsimo išganymo kliuviniais visiškas eliminavimas. Dvidešimtas amžius prasidėjo karais, nesibaigusiais iki pat dvidešimt pirmo amžiaus pradžios, nors ir šiandien mes nuolat girdime apie išsiplieskusius konfliktus daugybėje pasaulio taškų. Dvidešimto amžiaus karai, naujų ideologinių ir politinių idėjų sklidimas davė pradžią neįtikėtino negailestingumo doktrinų formavimuisi. Devyniolikto amžiaus pabaigoje atsiradusi masinė demokratija į politinį procesą įtraukė plačiausias politiškai išsivysčiusias visuomenės mases. Bet ta beribė demokratijos stichija galu galiausiai peraugo į visišką socialinį chaosą, kuris suardė egzistavusią tvarką, sėkmingai stabdžiusią ir ignoravusią pražūtingas jėgas. Kai per Pirmąjį pasaulinį karą suiro senoji konservatyvi ir ikinacionalsocialistinė tvarka, Europa pradėjo rengtis politiniams pertvarkymams pagal tuometinę politinę orientaciją. Kaip tik tada į politinę areną iškilo busimieji pasaulio tvarkytojai, naujojo “tobulo” pasaulio kūrėjai, totalitarinio režimo tėvai: Musolinis, Hitleris, Leninas, Stalinas, Mao Tzedūnas ir kiti, daugiau ar mažiau žinomi. Jie uzurpavo didžiųjų religijų vaidmenį, atmesdami jų dogmas ir, pirmiausia, dvasinio prado pirmumą prieš materialųjį. Jų veikla teigė, kad totalitarinis diktatorius yra ne kas kitas kaip pasaulietinis dievas, neklystantis, visažinis ir nepaprastai galingas. Savo idėjas jie sugebėjo primesti milijonams žmonių, kurie jų rankose buvo tarsi marionetės.
Totalitarinės nacizmo ir komunizmo ideologijos, neigdamos prigimtines žmogaus teises, milijonams žmonių atnešė priespaudą, kančias ir mirtį, slėgė kiekvieną laisvės apraišką, dvasios polėkį, pajungė ekonomiką, žiniasklaidą, kultūrą savo interesams.. Milijonai žmonių buvo naikinami tiesiog dėl ideologinių ar religinių sumetimų. Žudymas tapo paprasčiausia biurokratine veikla tiek lyderiams, kurie įsakinėjo, tiek budeliams, kurie vykdė įsakymus. Totalitarizmas paskatino plataus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklo, galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparato, slaptojo arba atvirojo rasizmo ir nacionalizmo, militarizmo kulto, hegemonistinės pretenzijos atsiradimą. Svarbiausias totalitarinės santvarkos uždavinys – visiška socialinė ir politinė piliečių unifikacija – klasių, sluoksnių ir grupių susiliejimas į “masių visuomenę”, orientuotą į teigiamą ir griežtai disciplinuotą valdžios akcijų palaikymą. Tokioje atmosferoje formuojasi vienmatė individų sąmonė, kurios egzistavimo prasmė ir interesas – tarnauti ją priglaudusiai organizacijai ir jos idėjai. Totalitariniam režimui atsirasti palankios sąlygos klostėsi ten, kur radikaliai sukrėsta ir pažeista socialinė visuomenės struktūra atsidūrė gilioje ir ilgalaikėje ekonominėje, politinėje ir dvasinėje krizėje. Šioje situacijoje formuojasi ypatingas sąmonės tipas, nebesugebantis identifikuotis su tam tikra nacija, klase ar socialine grupe, todėl abejingas principiniams, gyvybiniams visuomenės idealams ir vertybėms. Ryškiausi pavyzdžiai – nacistinis režimas Hitlerio valdomoje Vokietijoje ir Stalino-Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įnirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomenės politinės organizacijos – komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. – tebuvo partinių valstybinių organų tąsa, o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama. Totalitarinės kontrolės siekis pagimdė buką valdžią, troškusią valdyti amžinai. Tikroji totalitarinės patirties dvidešimtame amžiuje reikšmė – tai ne vien suplanuotos masinis žmonių likvidavimas dėl diktatorių ideologinių vizijų, bet ir “pastangos primesti žmonijai groteskiškas utopijas”. Nors šios pastangos galiausiai žlugo, tačiau jos atspindėjo politiškai radikaliausią ir filosofiškai įžūliausią žmonijos istorijoje mėginimą valdyti visą žmonių aplinką. Prievartos utopijos kūrėjai ėmėsi vaidmens, kurį žmonija tradiciškai buvo priskyrusi Dievui. Dvidešimto amžiaus totalitarizmas buvo neturintis pavyzdžio istorijoje puikybės iššūkis. Tai buvo amžius, kai utopijos teorijos įkvėptas žmogus siekė užimti Dievo vietą ir pateko į “savo paties sukurtą Apokalipse”. Ir, nors dvidešimtas amžius buvo vienas sunkiausių išgyvenimu žmonijos istorijoje, jis davė kelią naujiems pamastymams siekiant laisvės, nes paties pasaulio esmė – unikalumas ir įvairovė, žmogui liks tik išmokti suprasti objektyvų jo vaizdą ir priimti geranoriškai be jokių iliuzinių dekoracijų. Laisvė atvers tiesos esmę. Laisves žmogus atsiduos tiesai, atmesdamas bet kokius apribojimus ar baimę, jis tiesiog girdės, jaus, matys ir mąstys. Tiesioginė patirtis bus vieninteliai ir tikrieji laisvojo žmogaus argumentai. Homo sapiens taps asmeniu, savimi, nepakartojamu, nuostabiu.