Didžiosios Britanijos politinės partijos ir rinkimai

Didžiosios Britanijos politinės partijos ir rinkimai
Įvadas
Didžioji Britanija ypatinga ne tik savo geografine padėtimi, politine kultūra, rašytinės konstitucijos nebuvimu, teisinės sistemos principais, bet ir rinkimų bei partijų sistemomis. Tikėtina, kad šį unikalumą bent iš dalies sąlygoja savotiškas britų nacionalinis charakteris, kurio vienas esminių bruožų yra konservatyvumas. Galbūt todėl, nepaisant nuolatinių diskusijų, Didžiojoje Britanijoje išsilaikė paprastosios daugumos atstovavimo sistema, o kai kurios partijos savo istoriją skaičiuoja jau šimtais metų. Beje, partijų susikūrimas šalyje buvo taip pat ypatingas.
Vis dėlto dėl vietos sttokos šiame referate nebus itin išsamiai gilinamasi į partijų ir rinkimų sistemos istoriją, ir pateikiami tik pastarųjų dešimtmečių partinės sistemos vystymosi bruožai. Referate bus apsiribota Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų sistema, bus pateikti kai kurie jos, pagrįstos paprastosios daugumos principu, bruožai, o jo priede — pastarųjų penkių dešimtmečių rinkimų duomenys. Referate taip pat bus nurodyti galimi tokios rinkimų sistemos padariniai.
Vienas iš svarbiausių tokių padarinių, pagal partijų tyrinėtojo M. Diuveržė (M. Duverger) suformuoluotą dėsnį, yra galimybė susidaryti bipartinei sistemai. Tokios sistemos požymių ir gaalima aptikti Didžiojoje Britanijoje. Šiame referate bus apžvelgtas partijų sistemos pobūdis bei trumpai aprašyta jos dinamika. Taip pat bus skirta dėmesio ir pačioms partijoms — sistemos komponentėms.
1. Didžiosios Britanijos partijų sistema
Didžiojoje Britanijoje nuo pat 17 a. pabaigos valdančiomis buvo galima laikyti ti

ik dvi partijas. Iki 19 a. vidurio tai buvo torių ir vigų partijos (terminas „partijos“ čia vartojamas plačiąja prasme, neturint omeny vien šiuolaikinės „partijos“ sampratos), vėliau — konservatoriai ir liberalai, 20 a.— konservatoriai ir leiboristai.
Tokia sistema atsirado dėl britų požiūrio į politines partijas. P. G. Dž. Pulceris (P. G. J. Pulzer) teigia, kad ir politikai, ir rinkėjai sutaria, kad partija yra ne tik dalinių („sekcinių“) interesų atstovė, bet ir valdymo instrumentas. Parlamentas, veikiantis nuo 13 a. antrosios pusės, pirmiausia buvo konsultacinė institucija, tačiau nuo Šlovingosios revoliucijos, kai jis galėjo nušalinti karalių ir nepritarti naujiems mokesčiams, parlamentas įgavo daugiau įgaliojimų. Taigi 18 a. pradžioje jo nariai jau galėjo reikšti savo pritarimą ar nepritarimą tuometinei administracijai. Partija, nors buvo ir labai neapibrėžta, pasak Pulcerio, tapo valdymo instrumentu, o parama ar prieštaravimas vyriausybei tapo skiriamąja dviejų partijų linija. Anot jo, tai yra dvipartystės Britanijoje esmė: „pritarimas partijai nesirėmė ideologiniais principais. [.] Iki pat 19 a. pabaigos jos buvo, anot M. Vėberio (M. Weber), „kadrinės“, o ne masinės partijos“. Tokia parlamente susikūrusi partija turėjo tam tikrą laiką prisiimti valstybės valdymo atsakomybę. Todėl Britanijos partinė sistema labai skyrėsi nuo kontinentinio daugiapartizmo: Britanijoje partijos funkcija buvo nacionalinių interesų įgyvendinimas vyriausybėje ir atsakomybė už juos, o Europos daugpartinėse sistemose — atstovavimas savo grupės interesams ir
r valstybės paramos savo (siauriems) atstovaujamiems interesams užsitikrinimas.
Pulceris nurodo, kad britų partijos buvo sukurtos parlamente aristokratinei ir oligarchinei vyriausybei paremti, ir, jei 19 a. rinkimų reformos (apie jas bus kalbama žemiau) nebūtų buvusios laipsniškos (kai gavę balso teisę rinkėjai suvokdavo, jog balsuoja ne tik už savo interesus, bet ir už arba prieš vyriausybę), gali būti, jog dvipartinė sistema būtų žlugusi. Tačiau iki pat 1918 m. reformos sukurdavo tik tokius dichotominius nuomonės pasidalijimus, kuriuos galėjo absorbuoti dvi partijos. Be istorinės tąsos, kitas ypatingas Britanijos partinę sistemą lemiantis bruožas yra socialinis vienalytiškumas. Nors kartais taip ir neatrodo, šalyje nėra ypatingų kalbinių konfliktų, didelių regioninių skirtumų, miesto—kaimo opozicijos, o religiniai skirtumai, išskyrus Šiaurės Airijos, nuo 1688 metų imti spręsti taikiai. Kaip tvirtina Pulceris, tai palieka vienintelį esminį skirtumą — skirtumą tarp klasių, kuris, beje, būdingas visai šaliai, todėl irgi prisideda prie nacionalinio vienalytiškumo.
Būtent klasinis pasiskirstymas, kurį R. Garneris (R. Garner) ir R. Kelis (R. Kelly) apibrėžia kaip „sociologinį fenomeną, kai dauguma rinkėjų jaučia stiprų ir nuolatinį prisirišimą prie vienos iš dviejų visuomenės klasių — darbininkų ir viduriniosios“, labiausiai lemia ar bent jau dar visai neseniai lėmė ir dabartinį politinių simpatijų pasiskirstymą. Be to, Didžioji Britanija, ypač pokario metu, pasižymi aukštu sutarimo laipsniu (kuris taip pat stiprina dv
vipartinę sistemą), kai abi partijos paprastai atspindi netolimus centrui interesus. Pagaliau, santykinis ekonomikos klestėjimas leidžia rinkėjams balsuoti už valdžioje esančią partiją, o tiems, kurie vis dėlto nepatenkinti savo padėtimi, nereikia ieškoti itin sudėtingų alternatyvų — užtenka balsuoti už opoziciją.
Dvipartinės sistemos padariniai buvo tai, kad dažniausiai buvo suformuojama vienos partijos (kartais netgi mažumos, bet ne koalicinė) vyriausybė, o tai ne tik paaštrindavo dviejų partijų ginčus, bet ir įtvirtino vadinamąją „mandato“ doktriną. Ji skelbia, kad vyriausybė gavo rinkėjų mandatą įgyvendinti visą programoje nurodytą politiką. Tai savo ruožtu turėjo įtakos vadinamųjų „paskutiniųjų suolų“ parlamentarams, nepatekusiems į vyriausybę: jų funkcija vis dažniau buvo laikoma užtikrinti partijos programos įgyvendinimą, t. y. pritarti vyriausybei. Todėl parlamentas nebeteko atsvaro vyriausybei vaidmens.
Tiesa, 1974—1989 metais buvo imta kalbėti apie galimą dvipartinės sistemos nuosmukį ir net „daugiapartizmą“. Tuo metu dvi didžiosios partijos patyrė paramos krizę, tuo tarpu liberalai ir socialdemokratai, sudarę aljansą, gavo palyginti nemaža balsų. Padidėjo ir parama nacionalinėms partijoms. Kartu valdančioji (konservatorių) partija pagal surinktus balsus atitrūko nuo opozicinės, ir imta kalbėti apie galimą vienpartinę sistemą. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė vėl didėti parama grįžusiai į centro kairę leiboristų partijai, o trečiosios jėgos, nors paskelbė apie susijungimą, neišvengė tarpusavio konfliktų.
2. Didžiosios Britanijos partijos
Pirminės šalies partijos atsirado Šlovingosios revoliucijos metu, ka
ai Kaimo partija organizavo peticijos prieš Džeimsą II pasirašymą. Peticijos priešininkai, taigi karaliaus valdžios šalininkai imti vadinti „toriais“ — „banditais“, „nelegalais“,— o pastarieji oponentams davė „vigų“ — „arkliavagių“, „maištininkų“ — vardą.
Vigai rėmėsi tautos suverenumo doktrina, atstovavo žemvaldžių aristokratijai ir turtingajai vidurinei klasei, taigi daugiausia naujosios buržuazijos interesams. Toriai laikėsi dieviškosios valdymo prigimties, neatimamo paveldėjimo ir karūnos prerogatyvų doktrinų, buvo priešiški religinei tolerancijai. Jų socialinė bazė — kaimo smulkioji bajorija.
Skirtumai tarp dviejų grupuočių palaipsniui sumažėjo. Beveik visąlaik valdę vigai sukūrė trijų elementų suverenios legislatūros sampratą, tuo metu išsiskyrė ministro pirmininko institucija. Partijos su pertraukomis valdė iki 19 a. penktojo dešimtmečio. Nuo tada, anot M. Diuveržė, pasikeitė du dvipartystės tipai : iki maždaug 1915 metų konkuravo konservatoriai ir liberalai, paskui pastaruosius pakeitė leiboristai.
Seniausia dabar egzistuojanti konservatorių partija susiformavo apie 1834 metus parlamente ir 1867 metus už jo ribų iš torių, pirmuoju jos premjeru laikomas R. Pylas (R. Peel). Ši partija ilgiausiai išbuvo valdžioje: iš pastarųjų 129-erių ji valdė 87-erius metus, iš jų paskutinius 17 — nuolat. Vidutiniškai per rinkimus ji surinkdavo 44 proc. balsų, tai 6 proc. daugiau nei konkuruojantys leiboristai. Kaip nurodo pačių konservatorių literatūra, šią partiją sudaro trys atskiri komponentai: parlamentinė partija, savanoriška užparlamentinė partija (Nacionalinė konservatorių ir unionistų asociacijų sąjunga) ir profesionali užparlamentinė partija (Centrinis konservatorių biuras bei vietiniai štabai). Pagrindinis konservatorių elektoratas yra viduriniosios ir aukštesniosios klasės atstovai, verslininkai ir kvalifikuoti darbininkai. Konservatoriai remiasi pietiniais Anglijos regionais.
Konservatoriai dažnai kritikuojami neturį savo ideologijos: jie „nekonservuoja“ jokios principų visumos, o tik padėtį, kurią paveldi iš kitų“, tai „ne ideologija, o mąstymo būdas“. Tiesa, tai atitinka konservatizmo ideologo M. Oukšoto (M. Oakeshot) požiūrį į visuomenę, kuri dreifuojanti be paskirties uosto. Ilgas konservatorių valdymas kaip tik ir siejamas su nuolat pritaikoma visuomenės poreikiams politika. Vis dėlto tai į dešinę nuo centro esanti partija, pabrėžianti asmeninę, socialinę ir ekonominę laisvę, individualią nuosavybę, teisės ir tvarkos svarbą.
Vienas svarbiausių parlamentinės konservatorių partijos elementų yra jos lyderis. Jis neturi jokios formalios galios užparlamentinei partijai ir apskritai nedaug formalios galios. Vis dėlto konservatoriai laikomi lyderio dominuojama partija. Jis turi išskirtinę teisę skirti kabineto ar šešėlinio kabineto narius. Iki pat 1965 m. nebuvo aiškios procedūros, kaip skiriamas lyderis — jis „atsirasdavo“ po įtakingų partijos narių derybų. Nuo 1965 m. konservatorių lyderiai yra renkami. Pastaruoju metu partijai vadovauja 1990 m. lapkričio 28 d. išrinktas Dž. Meidžoras (J Major). Pagrindinė priemonė riboti lyderio valdžią yra vadinamasis „1922-ųjų komitetas“, kurį sudaro visi neįeinantys į vyriausybę parlamentarai, o, opozicijos atveju, visi parlamentarai, išskyrus lyderį. Jis ne tik organizuoja lyderio rinkimus bei formaliai kvestionuoja jo įgaliojimus, bet ir skleidžia nepriklausančių vyriausybei parlamentarų nuomonę. Be to, kasmet organizuojama partijos konferencija.
Kita didžioji partija yra leiboristai, susikūrę 1900-aisiais. Ji buvo sukurta atstovauti „sekciniams“ darbininkų profsąjungų interesams, kuriems neatstovavusios kitos partijos. Tai vienintelė ne parlamente sukurta pagrindinė partija. Tačiau, nors partija siekė atspindėti tik visuomenės dalies interesus ir, neatrodo, kad būtų siekusi pakeisti vieną iš dviejų didžiųjų partijų, leiboristai virto didžiąja partija. Pirmuoju premjeru 1924-aisiais tapo R. Makdonaldas (R. MacDonald). Leiboristai pripažįsta tik parlamentinės veiklos formas (kitos laikomos nereikalingomis) valstybė laikoma neutralia (o ne dominuojančios klasės priespaudos priemone), klasių egzistavimas pripažįstamas, bet partijos sėkme laikoma ne vienos jų pergalė, o visų klasių pritarimas partijos siūlymams. Kartu partija siekia valstybės veiksmingumo ir visuomeninės nuosavybės. Vėliau šie principai netgi ėmė prieštarauti vadinamajam „leiborizmui“, arba vien darbininkų klasės interesų įgyvendinimui. Pagrindinis partijos elektoratas yra darbininkai ir dalis viduriniosios klasės. Partija remiasi Pietų Velso, Škotijos, Midlendo ir Šiaurės Anglijos pramoninių miestų gyventojais.
Iki 1918 m. leiboristai buvo profsąjungų atstovai parlamente. 1918-aisiais buvo numatyta tiesioginė narystė partijoje, tačiau profsąjungos ir toliau darė didelę įtaką partijos politikai. Jų įtaka įgyvendinama per kasmet rengiamos konferencijos balsavimo sistemą, kur balsų skaičius proporcingas narių, kurie atstovauja profsąjungai leiboristų partijoje, skaičiui (mainais į tai profsąjungos finansuoja leiboristus) — profsąjungos turi apie 90 proc. balsų, apie 50 proc.— 4 didžiausios. Todėl leiboristų partijos narių dauguma yra profsąjungų nariai, o ne tiesioginiai partijos nariai. Šiais tampama įstojus į apygardų leiboristų partijas. 1992-aisiais leiboristai turėjo beveik 270 tūkst. narių. Kasmetinė konferencija renka Nacionalinį vykdomąjį komitetą, užsiimantį politikos formulavimu ir vykdymu.
Parlamente leiboristai kasmet renka Parlamentinį komitetą, kurį kartu su kitais leiboristų pareigūnais parlamente parlamento leiboristų lyderis skiria į šešėlinį kabinetą. Tapęs premjeru, pirmąjį kabinetą jis turi sudaryti būtent iš šių asmenų. Partijos lyderis renkamas, jei kitas parlamentaras užsitikrina penktadalio leiboristų parlamente paramą, ir rinkimus patvirtina du trečdaliai metinės konferencijos dalyvių. Balsavime 40 proc. turi profsąjungos, po 30 proc.— apygardų leiboristų partijos ir parlamento leiboristai. Dabar partijai vadovauja T. Bleras (T. Blair).
Reikia pasakyti, kad abidvi partijos nėra vienalytės, turi savo kairiąsias ir dešiniąsias frakcijas. Dar viena nesutarimų partijų viduje linija atsirado dėl Britanijos dalyvavimo Europos Sąjungos veikloje.
Trečioji svarbi partija — liberalai — susiformavo 1859 m. Ji valdė didžiąją dalį laiko iki paskutinės savo vyriausybės 1915 m., tačiau tuomet kaip opoziciją konservatoriams ją pakeitė leiboristai. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos partija buvo visai nesvarbi, bet iki 1974 m. rinkimų ji atgimė. Partija dar sustiprėjo 1981 m., sudariusi aljansą su nuo leiboristų partijos atskilusia ir susiformavusia socialdemokratų partija. Po dvejų metų rinkimuose aljansas beveik pasivijo leiboristus. 1987 m. buvo nutarta abi partijas sujungti, ir, po dvejų metų nesutarimų 1988 m. buvo sukurta, o 1989 m. gavo savo pavadinimą liberalų demokratų partija. Tai centro ar centro—kairės partija. Pagrindinė jos institucija yra kas pusmetį rengiama konferencija. Šiuo metu partijai vadovauja Dž. (P.) Ešdaunas (J. (P.) Ashdown).
Kitos Didžiosios Britanijos partijos yra daugiausia nacionalinės. Tai Škotijos nacionalinė partija; „Playd Cymru“ (Velso nacionalinė partija); Šiaurės Airijos protestantų partijos — Oficialieji unionistai, Demokratiniai unionistai ir Olsterio liaudies unionistai; Šiaurės Airijos nuosaikiųjų katalikų Socialdemokratų ir darbo partija; Šiaurės Airijos respublikonų partija „Sinn Fein“. Yra ir kitų mažų partijų, tarp jų — žalieji, libertarai ir kiti.
3. Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų sistema
Didžiosios Britanijos parlamentą sudaro aukštieji Lordų ir žemieji Bendruomenių rūmai. Pirmųjų nariai nėra renkami, tuo tarpu Bendruomenių rūmus ne rečiau kaip kas penkerius metus renka Didžiosios Britanijos piliečiai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, kuris nėra privalomas. Parlamento žemųjų rūmų narių šiuo metu yra 651 (jų skaičiaus kitimas pateiktas priede), kiekvienas jų išrinktas vienmandatėse teritorinėse apygardose. Šios apygardos formuojamos, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, o jų ribos kas keleri metai peržiūrimos. Kiekvienoje apygardoje turi būti maždaug 66 tūkstančiai rinkėjų. Taigi iš viso Didžiojoje Britanijoje, kurioje 1993 m. viduryje gyveno apie 58 milijonus gyventojų, yra per 42 milijonus rinkėjų.
Šalis turi savo parlamentą jau nuo 13 amžiaus antrosios pusės, ilgai jo funkcija buvo atstovauti interesams (Lordų rūmai) ir bendruomenėms (Bendruomenių rūmai). Kai kurie britai turėjo daugiau nei po vieną balsą — balsuoti rinkimų apygardoje galėjo ir ne jos gyventojas, jei turėjo joje savo verslą; be, to, Oksfordo, Kembridžo ir dar dešimtyje universitetų buvo įkurtos atskiros apygardos, kuriose papildomai galėjo balsuoti visi magistro laipsnį turintys asmenys. Nuo 1918 m. vienas asmuo galėjo balsuoti ne daugiau kaip du kartus, o nuo 1948 m. visi rinkėjai gavo po vieną balsą. Tačiau žymesnės reformos prasidėjo dar 19-ajame amžiuje. 1828—1829 metais aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė suteikta katalikams ir nepripažintų bažnyčių nariams, 1858 m.— žydams, 1888 m.— ateistams. 1832, 1867 ir 1884 m. reformomis ši teisė dar labiau išplėsta 1885 m. balsuoti jau galėjo 58—60 proc. suaugusiųjų vyrų. Likusiems vyrams bei moterims nuo 30 metų rinkimų teisė suteikta 1918 m., o dar po 10 metų amžiaus cenzas suvienodintas iki 21 metų. Be to, 1872 m. užtikrintas balsavimo slaptumas, 1883 m. priimtas aktas dėl korupcijos ir neteisėtų veiksmų per rinkimus, 1918 m. įvesta visuotinių metinių rinkėjų registracijos žurnalų tvarka, o 1944 m. sukurtos apygardų ribų komisijos.
Dabar rinkti parlamento Bendruomenių rūmus, kaip, beje, ir tapti kandidatu rinkimuose, gali sulaukusieji 18 metų ir įtraukti į metinį apygardos rinkėjų registrą (norint tapti kandidatu, reikia būti iškeltam partijos — kandidatūrai turi pritarti Nuolatinis patariamasis komitetas konservatorių ar Nacionalinis vykdomasis komitetas leiboristų partijose — arba surinkti 10 apygardos rinkėjų parašų bei palikti 150 svarų užstatą, kuris bus grąžintas, jei kandidatas surinks bent aštuntadalį balsų). Balsuoti negali Lordų rūmų nariai, psichiniai ligoniai, esantys ligoninėse bei kalėjimuose, ir asmenys, kuriems rinkimų teisė atimta, įrodžius jų neteisėtą veiklą, susijusią su rinkimų rezultatų klastojimu. Yra nustatyta tam tikra procedūra, pagal kurią neįgalūs žmonės gali balsuoti paštu arba įgalioti balsuoti kitą asmenį. Balsuoti gali ir užsienyje gyvenantys britai.
Bendruomenių rūmai renkami pagal vieno turo paprastosios daugumos sistemą, dar vadinamą „pirmasis patenka į postą“. T. y., kandidatas, surinkęs daugiausia balsų rinkimų apygardoje, nepriklausomai nuo to, kiek kandidatų joje balotiravosi, kiek rinkėjų balsavo, ir kokią balsų dalį gavo, tampa jos atstovu parlamente. (Pagal proporcinio atstovavimo sistemą vyksta tik rinkimai į vietos tarybas ir Europos Sąjungos parlamentą Šiaurės Airijoje.)
4. Rinkimų sistemos padariniai
4.1. Balsų ir vietų parlamente pasiskirstymas
Didžiosios Britanijos rinkimų sistema dažnai laikoma turinti nemažų trūkumų jau vien todėl, kad dažnai partijos gautų balsų ir jos vietų parlamente santykiai neatitinka vienas kito. Čia bus apžvelgta keletas svarbiausių jos ypatybių.
Paprastosios daugumos sistemos kritikai nurodo, kad pagal šią sistemą neatsižvelgiama į tai, kiek balsų gauna laimėjęs kandidatas. Sistema pasiteisintų, jei į parlamentaro vietą pretenduotų dviejų partijų atstovai, tačiau, esant didesniam kandidatų skaičiui, susidaro situacija, kai balsai pasiskirsto tarp daugelio partijų atstovų, ir nugalėtojai gauna palyginti nedidelę balsų dalį. Pavyzdžiui, Škotų nacionalinės partijos kandidatas 1974 m. spalio rinkimuose Rytų Dunbartonšire pateko į parlamentą, surinkęs tik 31,2 proc. balsų.
Dar vienas svarbus padarinys yra sukuriamas vadinamasis „slenksčio efektas“, kai iki tam tikros ribos partija net su didelėmis pastangomis negali gauti balsų, tačiau nuo tos ribos vietų skaičius ima didėti greičiau nei pastangos joms gauti.
Esant paprastosios daugumos rinkimų sistemai, didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl „slenksčio efekto“ gali gauti tuo daugiau balsų, kuo kompaktiškiau gyvena jų rėmėjai. 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6063470 balsų, tuo tarpu vieningieji Olsterio unionistai, surinkę beveik 17 kartų mažiau balsų (366663), gavo 11 vietų. Beje, „Playd Cymru“, gavusi tik du kartus mažiau balsų už pastaruosius, tegavo 2 mandatus Bendruomenių rūmuose. Taigi balsų skaičius gauti vieną vietą gali skirtis daug kartų.
Šis efektas daro įtaką ir didžiosioms partijoms. Kadangi leiboristus remia kompaktiškiau gyvenantys rinkėjai (pavyzdžiui, angliakasiai), apygardos, laikomos nuolatinėmis leiboristų apygardomis (safe seats) yra saugesnės negu nuolatinės konservatorių (juos remia, pavyzdžiui, nekompaktiškai gyvenantys tarnautojai) apygardos. Todėl kartais pasiekiama anomalių rezultatų: 1974 m. vasarį konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 metais atsitiko atvirkščiai. Net nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai — padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą.
Nenuostabu, jog paprastosios daugumos sistema yra nuolat Didžiosios Britanijos partijų, ypač leiboristų, diskusijų objektas. Tačiau, net jei norima ją keisti į proporcinio atstovavimo sistemą, toks noras, kaip nurodo P. G. Dž. Pulceris, yra veikiau lemiamas ne tiek siekimo išvystyti partijų sistemą, kiek siekimo užtikrinti „sekcijų atstovavimą“.
4.2. Rinkimų sistemos poveikis partijų sistemai
Kaip nurodė M. Diuveržė, „vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvipartinę sistemą, kuriai būdingas dviejų didžiųjų nepriklausomų partijų keitimasis valdžioje“.
Ši sistema skatina institucijų išcentrines tendencijas — nesudaroma reali galimybė balsuoti už centrą, taigi skatinamos didžiosios kairės ir dešinės partijos. Tačiau, kaip pastebėjo M. Diuveržė, centras sunaikinamas tik instituciniu lygiu — politikoje ir praktikoje sistema kaip tik stumia abi partijas į centrą, nes, esant dviems apylygėms partijoms, kas sudarys vyriausybę, lemia būtent nedidelės dalies neapsisprendusių centristiškai mąstančių žmonių balsai. Todėl abidvi partijos turi apeliuoti į centro rinkėjus, nežadėdamos jiems daug ir nepykdydamos partijos radikalų. Taigi angliškoji sistema negali būti valdoma centro, tačiau ji nuolat linksta būti valdoma centre.
Tokį teiginį įrodė devintojo dešimtmečio situacija, kai ir leiboristai, ir konservatoriai su atitinkamai M. Futu (M. Foot) bei M. Tečer (M. Thatcher) pasirinko radikalią politiką. Tuomet socialdemokratų ir liberalų aljansas beveik pasivijo leiboristų partiją, o vienu metu jo populiarumas siekė net 40 proc. Tačiau kai dešimtmečio pabaigoje abi pagrindinės partijos ėmė vykdyti labiau į centrą orientuotą politiką, liberalų demokratų partijos populiarumas smarkiai krito.
Išvados
Šiame referate buvo parodyta, kad Didžiosios Britanijos partijų sistema yra ypatinga, nes jo pagrindinės partijos nuolat buvo dvi. Taip atsitiko todėl, kad partijos, skirtingai nuo kitų Europos šalių, susiformavo parlamente ir buvo skirtos ne atstovauti siauriems interesams, bet valdyti valstybę ir užtikrinti paramą valdymui. Ši sistema išliko dėl laipsniško rinkimų teisės plėtimo ir buvo dar sustiprinta nekeičiamos paprastosios daugumos parlamento rinkimų sistemos. Nors dažnai neteisingai paskirsto vietas parlamente pagal gautų balsų skaičių, ji skatina tik dviejų didžiųjų partijų egzistavimą, kadangi eliminuoja centro partijos galimybes, tačiau kartu partijos verčiamos vykdyti į centristiškai nusiteikusius rinkėjus orientuotą politiką, nes nuo jų priklauso, kuri partija sudarys vyriausybę. Tiesa, nepaisant to, be šiuo metu valdančios dešiniosios konservatorių ir opozicinės kairiosios leiboristų partijų, šalyje egzistuoja trečia gana stipri partija — liberalai demokratai bei nemaža regioninių-nacionalinių partijų.
Naudotos literatūros sąrašas
Electoral laws and their political consequences / Editors B. Grofman, A. Lijphart.— New York, 1986.— XIV, 335 p.
Garnet R., Kelly R. British political parties today.— Manchester, 1993.— X, 294 p.— (Politics today).
McLean I. Elections.— 2nd edition.— Harlow, England, b. m.— X, 102 p.
Novagrockienė J. Partinės sistemos ir jų tipologija // Politologija.— V., 1995.— Nr. 6.— P. 54—72.
Oaklend J. British civilization: An introduction.— 3rd edition.— London, New York, 1995.— 346 p.
Pulzer P. G. J. Political representation and elections in Britain.— London, 1968.— 168 p.— (Studies in political science).
Panaudota „Interneto“ medžiaga
Priedas
Partijų gautas balsų skaičius:
Metai Kons. Leib. Lib. Nac. Kiti
45 39,8 48,3 9,1 0,1 2,5
50 43,5 46,1 9,1 0,1 1,2
51 48,0 48,8 2,5 0,1 0,6
55 49,7 46,4 2,7 0,2 0,9
59 49,4 43,8 5,9 0,4 0,6
64 43,4 44,1 11,2 0,5 0,8
66 41,9 47,9 8,5 0,7 0,9
70 46,4 43,0 7,5 1,3 1,8
74 37,8 37,1 19,3 2,6 3,2
74 35,8 39,2 18,3 3,5 3,2
79 43,9 37,0 13,8 2,0 3,3
83 42,4 27,6 25,4 1,5 3,1
87 42,3 30,8 22,6 1,7 2,6
92 41,9 34,4 17,8 2,3 3,5
Vietų skaičius parlamente:
Metai Kons. Leib. Lib. Nac. Kiti Iš viso Vyr. daug.
45 213 393 12 0 22 640 146
50 299 315 9 0 2 625 5
51 321 295 6 0 3 625 17
55 345 277 6 0 2 630 60
59 365 258 6 0 1 630 100
64 304 317 9 0 0 630 4
66 253 363 12 0 2 630 95
70 330 288 6 1 5 630 30
74 297 301 14 9 14 635 -34
74 277 319 13 14 12 635 3
79 339 269 11 4 12 635 43
83 397 209 23 4 17 650 144
87 376 229 22 6 17 650 102
92 336 271 20 7 17 651 21

Leave a Comment