Globalizacija

Turinys

Įvadas ..............................2.
1. Globalizacijos samprata..................3..
2. Globalizacija visose sferose................
2.1 Globalizacija politikoje.................3.
2.2 Globalizacija ekonomikoje................5
2.3 Globalizacija socialinėje kultūrinėje aplinkoje......9
Išvados............................11
Literatūra...........................12Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra apibrėžiamas, kaip postmodernybės epocha, stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantys pokyčiai. Išryškėja modernios visuomenės bruožai, vienas iš šių bruožų tai kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek ir technologinė globalizacija.
Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Globalizacija sukelia įvairių socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naaujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes. Globalizacija atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad pasaulis ekonominių ir technologinių jėgų yra sulydomas į bendrą socialinę erdvę ir kad procesai, vykstantys viename regione, gali turėti didžiulę įtaką kito Žemės rutulio regiono žmonėms ar bendruomenėms. Šiame darbe panagrinėsime, kas tai yra globalizacija ir koks jos poveikis įvvairioms sferoms: tiek politikai, ekonomikai, kultūrai ir kt.1.Globalizacijos samprata
Tarptautinių žodžiu žodyne nurodyta, kad žodis „globalus” reiškia – visuotinis, visa apimantis, visiems bendras. Kilusi iš mažai žinomų rašytinių prancūzų ir anglų kalbomis 7- ajį dešimtmetį, globalizacijos sąvoka šiandien vartojama visose pagrindinėse pasaulio kalbose (3

3,p.25). Tačiau jai trūksta tikslaus apibrėžimo. Globalizacija atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad pasaulis ekonominių ir technologinių jėgų yra sulydomas į bendrą socialinę erdvę ir kad procesai vykstantys, viename regione, gali turėti didžiulę įtaką kito Žemės rutulio regiono žmonėms ar bendruomenėms (3, p.25). Nėra vieningai priimto ir naudojamo globalizacijos apibrėžimo. Įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia šį procesą. „ Globalizacija visų pirma gali būti suprantama, kaip visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų ( nuo kultūrinio iki kriminalinio, nuo finansinio iki dvasinio ) tarpusavio ryšio plėtotė, gilėjimas ir greitėjimas pasauliniu mastu.
Keli globalizacijos apibrėžimai:
Globalizacija tai anksčiau neregėto mąsto negrįžtama rinkų, valstybių bei technologijų integracija įgalinanti individualius asmenis, įmones ir valstybes pasiekti ir (ar) paveikti bet kurią pasaulio vietą, greičiau, stipriau, giliau ir pigiau nei kada nors anksčiau. tai laisvos rinkos ekonomikos, kaapitalizmo išsiplėtojimas į praktiškai visas pasaulio valstybes ( 4, 1999).
Globalizacija yra pasaulinė, prieš tai buvusių valstybinių, ekonomikų integracija į vieną pasaulinę ekonomiką, paremta laisva prekyba bei laisvu kapitalo judėjimu, o taip pat ir laisvu arba nekontroliuojamu populiacijos (darbo jėgos) judėjimu. Tai efektyvus valstybių sienų ištrynimas ekonominiais tikslais. Tarptautinė prekyba (pagrįsta lyginamuoju pranašumu) tampa tarpregionine prekyba (pagrįsta absoliučiu pranašumu). Tai kas buvo daug tampa vienu.” (www.geocities.com )

2.1. Globalizacija politikoje

„Globali politika“ yra terminas, sėkmingai užfiksuojantis politinių santykių sklidimą erdvėje ir laike, politinės galios ir politinės veiklos plėtrą už

ž modernių nacionalinių valstybių ribų. Politiniai sprendimai ir veikla vienoje pasaulio dalyje gali sparčiai išsišakoti per visą pasaulį ( 3, p.73) Politikoje pasaulis tarsi susitraukė. Po šaltojo karo daugiau nei 400 milijonų žmonių įsitraukė į tarptautinį bendradarbiavimą. Šaltojo karo pabaiga panaikino kliūtis buvusios Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos žmonių įsitraukti į tarptautinį bendradarbiavimą, Taip pat įsitraukė į šį bendradarbiavimą ir Lietuva. Labiau laikomasi demokratinės santvarkos principų bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų ( 4, 1999 ) . Nacijos, tautos ir organizacijos yra susietos daugelio komunikacijos formų ir priemonių, kurios gali kirsti šalių sienas. Mikroelektronikos, informacinių technologijų ir kompiuterių revoliucija faktiškai sukūrė momentinius ryšius, kurie kartu su telefono, televizijos, kabeliniu ir satelitiniu perdavimo ryškiai paveikė politinės komunikacijos pobūdį. Naujos komunikacijos formos leido individams ir grupėms įveikti geografines ribas, ankščiau trukdžiusias bendrauti. Jų dėka tapo įmanoma dalyvauti daugelyje socialinių ir politinių veiklų, kurios anksčiau nebuvo tiesiogiai prieinamos ( 3, p.73 ).

Daugiašalės sutartys apima vis daugiau sričių, galima teigti, kad daugiašaliai susitarimai saisto atskirų šalių vyriausybes. Globalizaciją politikoje skatina ir naujos institucijos, įsikūrusios per penkiasdešimt metų, JTO, TVF, PPO yra įgaliotos paveikti vyriausybę taip, kad jos laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų. Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip ES ar Pietryčių Azijos valstybių asociacija, šiuo metu yra globalus tarpvyriausybinis tinklas, stiprinami nevyriausybinių organizacijų saitai ( www.skrynia.lt ). Dar visai neseniai Lietuva irgi įs
stojo į kelias tokias tarptautines organizacijas, į NATO ir į ES. Tokioje globalioje erdvėje pasikeičia politikos vykdymo strategija bei pats politikos supratimas. Yra labai daug nuomonių, kurios apibūdina tokią globalizacijos įtaką politi.kai bei valdymui. „Globalios politikos“ idėja meta iššūkį įprastinėse „politikos“ sąvokose įsitvirtinusiam tradiciniam skirstymui į vietinę ir tarptautinę, vidaus ir užsienio, teritorinę ir neteritorinę politiką. Taip pat ji išryškina tarpusavio sąveikų, peržengiančių valstybių ir visuomenių ribas, gausą ir sudėtingumą globalioje santvarkoje. Nors vyriausybės bei valstybės ir išlieka galingi veikėjai, dabar jos dalijasi globalią areną su kitomis organizacijomis ir institucijomis ( 3, p.73 ). Šiandien globali politika įsitvirtinusi ne tik tradicinėse geopolitinėse srityse, apimančiose saugumą ir karinius reikalus, bet paliečia ir įvairius ekonomikos, socialinius ir ekologinius klausimus. Tarša, narkotikai, žmogaus teisės, terorizmas priklauso vis didėjančiam ratui transnacionalinės politikos sprendžiamų problemų, kurios išeina už teritorinės jurisdikcijos ir egzistuojančių globalios politikos kontrolės rėmų. Norint sėkmingai jas išspręsti būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Globalus valdymas apima ne tik formalias institucijas ir organizacijas, per kurias nustatomas (arba ne ) ir palaikomos pasaulio tvarką valdančios taisyklės ir normos, t.y. valstybės institucijos, tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir kt., bet ir visas tas organizacijas bei spaudimo grupes – nuo multinacionalinių korporacijų ( MNK ), transnacionalinių socialinių judėjimų iki daugybės nevyriausybinių organizacijų – kurių siekiami tikslai ir uždaviniai yra susiję su transnacionalinėmis teisės normomis ir
r valdymo sistemimis.( 3, 73p.)

Pagal Zbigniew Brzezinski , kad „ kovos tarp Jungtinių Valstijų ir SSSR pabaiga sutampa su esmine tarptautinės politikos prigimties transformacija ( 2, p.91). Ši transformacija, kurią spartina šių laikų ekonomikos ir komunikacijų poveikis, susijusi su tautinės valstybės primato silpnėjimu ir daug glaudesnėmis tiek nacionalinės, tiek pasaulinės ekonomikos ir politikos sąsajomis. Tarptautinius reikalus vis labiau lemia vidaus tendencijos, nepaisančios sienų ir reikalaujančios kolektyvinių veiksmų iš vyriausybių, kurios pamažu praranda galimybes veikti „ suteneriai“. Ištiktųjų, kaip mano Z.Brezezinski ( 2, p.93 ), kad pasauliui būdinga stiprėjanti ideologinio homogeniškumo tendencija, kai biurokratiškai valdomas viršnacionalinis kapitalizmas tampa visuotine socialine sistema. Tokiame pasaulyje valstybių sienas peržengiantys biurokratiniai ir finansiniai saitai, sustiprinti transnacionalinių visuomenės informavimo priemonių nulemtų politikos tendencijų, palaipsniui nuvertina tradicines išimtinio valstybės „suvenerumo“ idėjas. Pasaulis nepaisant globalinio politinio proceso, vis dar yra susiskirstęs į lyderius ir sekančius iš paskos. Politinių permainų greitį ir pobūdį nustato valstybės, kurias būtų galima pavadinti katalizuojančiomis, jos daro įtaką savo artimiausiom kaimynėms, tolimesnes skatina sekti jomis ir tik keli izoliuoti regionai lieka nepaveikti naujų politinių srovių ir idėjų. Fizinis ir psichologinis šių dienų pasaulio artimumas ir spartina, ir plečia šių katalizuojančių valstybių poveikį. Pasak Z.Bauman (www.skrynia.lt ), nacionalinės valstybės tampa vykdančiomis ir įgaliotomis atstovėmis tų jėgų, kuri jau nebesitiki politiškai kontroliuoti. Atskira valstybė greit nebeturės jėgų ir laisvės manevruoti taip, kad nejaustų tarptautinio spaudimo. Taigi suverinitetai taps nominalūs, o valdžia anoniminė.2.2 Globalizacija ekonomikoje
Globalizacija gali būti apibrėžta kaip procesas, kurio metu verslas (įmonės veikla) peržengia vienos šalies ribas ir plečiasi apimdamas visas pasaulio rinkas, traktuodamas jas kaip vieną rinką. Globali įmonė tai tokia įmonė, kuri veikia daugumoje pasaulio šalių siūlydama vienodus produktus ar paslaugas bei naudodama vieningą rinkodaros strategiją. Globalizacijos procesai apima visas įmonės veiklos sritis nuo gamybos iki produkto ar paslaugos pardavimo galutiniam vartotojui.
Pastaraisiais dešimtmečiais globalizavimo proceso dėka pasiektų laimėjimų banga apskriejo visą pasaulį. Nacionalinės įmonės peržengė savo šalių ribas ir nuolat plėtėsi, apimdami kitas pasaulio rinkas ir traktuodamas jas kaip vieną rinką. Jos tapo globaliomis įmonėmis, kurios veikia daugumoje pasaulio šalių, siūlydamos vienodus produktus ar paslaugas bei naudodami vieningą rinkodaros strategiją. Globalizacijos procesai apėmė visas įmonės veiklos sritis nuo gamybos iki produkto ar paslaugos pardavimo galutiniam vartotojui. Tai įmonėms suteikė didelį konkurencinį pranašumą bei finansinę naudą.
Pradžioje globalizacijos procesas stipriau palietė pramonines (gamybines) ūkio šakas ir įmones, tačiau sekant pagrindine pasauline tendencija globalizacija vis didesnę reikšmę įgijo ir paslaugų sferoje.
Bet koks verslas prieš tapdamas globaliu pereina šiuos dalyvavimo rinkoje ar rinkose etapus:
Namų rinkos etapas. Visa įmonės veikla yra vykdoma vienoje šalyje, įmonė visą savo produkcija gamina iš vietinių žaliavų, naudodama vietinę darbo jėgą ir realizuodama ją vidaus rinkoje. Nors ir veikdama tokiu būdu įmonė vis tiek junta tarptautinio verslo ar globalizacijos poveikį: konkuruojančios įmonės gali būti toliau pažengusios, t.y. jas gali importuoti, eksportuoti veikti kaip užsienio kompanijų filialai ar kitaip sąveikauti su kitom rinkom.
Eksporto etapas. Siame etape įmonė dalį savo produkcijos eksportuoja, tačiau eksportuojamos prekės yra minimaliai specializuotos užsienio rinkoms. Eksportas sudaro nedidelę visos realizuojamos produkcijos dalį. įmonės nekuria atskirų produktų skirtų užsienio rinkoms, o eksportą vertina tik kaip dar viena gaminamų produktų realizacijos vietą (nišą). Siame etape įmonių lankstumas nėra labai svarbus.
Tarptautinės veiklos etapas. Įmonės ne tik eksportuoja produkciją, bet ir įkuria savo atstovybes užsienio šalyse. Tam kad įsiskverbti į rinką kuriamos konkrečios tai šaliai pritaikytos strategijos, didelis dėmesys skiriamas konkrečios rinkos bei šalies ypatumams. Pagrindinis bruožas apibrėžiantis šį etapą yra įmonės konkrečiai rinkai sukuriama įėjimo į rinką bei rinkodaros strategijos.
Multinacionalinis etapas. Pagrindinis šio etapo požymis yra multinacionalinė kompanija. Tai kompanija veikianti daugelyje šalių, išskirstydama savo turtą tarp jų ir veikdama visose rinkose tarsi jos būtų namų rinkos, įmonė neturi konkretaus centro iš kurio būtų vadovaujama tarptautinei veiklai. Kiekvienoje iš rinkų įmonė pritaiko atskiras, tom šalim pritaikytas veiklos strategijas bei siūlydama specifinius, vienai rinkai skirtus, produktus. Dažnai toks besąlygiškas siekimas į kiekvieną rinką žiūrėti individualiai sąlygoja kai kurių įmonės operacijų ar resursų dubliavimą, t.y. didina kaštus (www.j-bradford-delong.net ).
Bendraregioninis etapas. Šiame etape įmonės norėdamos išvengti funkcijų ar operacijų dubliavimo atskirose rinkose stengiasi pritaikyti didesniam regionui (šalių grupei) skirtą rinkodaros strategiją. Plačiausiai žinomi regionai kuriems kuriamos strategijos yra Vakarų Europa (ES) ir Siaurės Amerika (JAV ir Kanada). Lietuva – palyginus maža rinka, dažnai įvairiu įmonių yra traktuojama kaip Baltijos ar rytų Europos regiono dalis. Pagrindinis įmonės, taikančios regionui orientuotą rinkodarą, tikslas yra kaštų, susijusių su atskirų strategijų kūrimu atskirom rinkom, bei kai kurių operacijų vykdymo (transportavimo) sumažinimas pritaikant bendrą strategiją visam regionui. Regionus sudarančios rinkos paprastai turi daug bendrų bruožų: panašų ekonomi.nio išsivystymo lygį, analogiškas vertybių sistemas (www.j-bradford-delong.net ).
Globalizacijos etapas. Akivaizdu, kad rinkodaros strategijos yra pigiausios ir reikalaujančios mažiausiai sąnaudų tada kai jos yra vieningos visoms pasaulio rinkoms. Globali strategija, tai tokia konkrečiam produktui, paslaugai ar jų grupėm sukurta strategija kuri yra vieninga visoms rinkoms. Tokia rinkodaros strategija visose rinkose yra vykdoma tuo pačiu metu bei apeliuodama į tas pačias vertybes. Įmonei, veikiančiai globalioje aplinkoje didžiausias uždavinys yra surasti tokį komunikuojamų vertybių bei vartotojo poveikio priemonių junginį kuris efektyviai veiktų visose tikslinėse rinkose. Namų rinkos ir globalizacijos etapai yra kraštutiniai atvejai, kurie nors ir praktiškai įmanomi yra retai sutinkami išgrynintoje formoje. Namų rinkos etapas sutinkamas tik smulkiose įmonėse, kurios apsiriboja tik viena rinka ar jos dalimi, tai dažnai įmonės gaminančios tradicines, tik toje šalyje vartojamas prekes ar paslaugas užimančias nišines rinkos dalis. Grynai globali įmonė yra sunkiai įsivaizduojama, dėl to kad vieningos rinkodaros strategijos pritaikymas visoms pasaulio rinkoms negali būti efektyvus jei nenaudojama bent minimali individualizacija, t.y. jei prie globaliai komunikuojamų vertybių nėra pridedama vietinio pobūdžio motivatorių. .” (www.j-bradford-delong.net )

Vartotojai laimi kai žemesni transporto kaštai bei sumažinti importo muitai padaro toli nuo gamybos vietų parduodamų prekių kainas mažesnes. Prekių eksportuotojai taip pat laimi, nes savo produkcija gali realizuoti didesniame rinkų skaičiuje. Gamintojai gaminantys prekes vidaus vartojimui pralaimi, bet niekas kitas išskyrus tarptautinę konkurenciją verčia juos stiebtis ant pirštų galiukų parodydama kelius kuriais jie gali padidinti efektyvumą ir geriau patenkinti vartotojų poreikius.

Kuo pasaulio ekonomika yra labiau internacionali, tuo kiekvienos šalies gamintojai labiau gali pasinaudoti svetur išrastomis technologijomis bei įrengimais. Spartesnė žinių plėtra sąlygoja produktyvumo ir technologinio pažangumo aukštesnį lygį.” (www.j-bradford-delong.net )
Kadangi globalizacijos procesas veda į turtingesnį, ir tolerantiškesni pasauli, besivystančių šalių vyriausybės neturėtų kovoti su ją. Tame pačiame straipsnyje autorius vardina iniciatyvas, kurių turėtų imtis mažos, neturtingos valstybės:
Galbūt praeityje ir buvo tikslinga muitais saugoti vadinamąsias kūdikines industrijas ar saugoti šalį nuo ekonominio nestabilumo. Bet informacijos amžiuje vieninga pasaulio rinka skatins greitesni technologijos judėjimą. Mažosios šalys turėtų remtis technologijos judėjimu ir panaikinti visus jo laisvo judėjimo apribojimus.

Turtingasis industrinis kamienas turi daug kapitalo kurį gali paskolinti periferijai. Periferija turėtų sudaryti idealias sąlygas užsienio investicijoms, nes jos suteikia galimybę sutaupyti dekadą ar daugiau nuo pusės amžiaus reikalingo industrializacijai.

Prekybos barjerų panaikinimas susiaurina, vyriausybių veiklą, tuo pačiu sumažindamas trukdančius augimui, bei dekadomis klestėjusius korupciją, stagnaciją ir biurokratizmą.
Globalizacija neturėtų tapti žlugusios socialinės politikos pakaitalu besivystančiose periferijose. Atvirkščiai norint sukurti žmonišką, pasaulį globalizacija turėtų būti palaikoma sėkmingos socialinės demokratijos.” (www.j-bradford-delong.net )
Globalizacija gali tapti tam tikrų periferijos valstybių trūkumų išryškintoja: “Taip, ji didina nelygybę, bet ji nesukuria visuomenės kurioje laimėjęs pasiima viską nors laimėtojų ir yra žymiai daugiau nei pralaimėjusių. Taip, ji palieka kai kuriuos žmones užnugaryje, bet padeda milijonams kitų išsiveržti į priekį. Taip, ji gali padaryti blogą vyriausybę dar blogesne, bet reiktų orientuotis į geresnės vyriausybės kūrimą, o ne į globalizacijos kaltinimą. Taip, ji sumažina kai kurių valstybių galias, bet jos tampa nedalomo ekonomikos pagrindo dalimi. Globalizacija negriauna geografijos, bet smarkiai stiprin.a ją.” (J.Mickelvvait, A.Wooldrigge, “A Future Perfect: The Challenge and Hidden Promise of Globalization”)
Globalizacija, kaip ir bet kuris kitas procesas turi savo pliusų ir minusų. Antiglobalistinis judėjimas stiprėja ir yra aktyvus ne tik trečio pasaulio ar besivystančiose šalyse bet ir globalizacijos lopšyje – vakarų pasaulyje.
Koka-kolonizacija (Coca-colonization) taip vadinamas procesas kurio metu pasauliui primetamos lyderiaujančios (JAV) ekonomikos vertybės. Lyderiaujanti ekonomika, pasinaudodama savo galia visam pasauliui primeta vertybes, neleisdama jų objektyviai įvertinti. “Vietoj to kad didintų mūsų pasirinkimo laisvę, globalizacija verčia mus tapti negilios vartojimo kultūros dalimi, palikdama mums tuos pačius norus bet sumažindama mūsų galimybes juos pasiekti. Daug milijonų žmonių dar net nepajautė galimų globalizacijos privalumų.” “Globalizacija suteikia galimybę mokytis vienam iš kito bei gauti naudos iš didesnių galimybių. Bet tuo pačiu metu ji atrodo labai grėsminga.” Pagrindinių (vakarų) valstybių ekonominis bei politinis dominavimas sumenkina mažų ir besivystančių šalių savarankiškumą. Vykstant globalizacijos procesui darbininkai tampa įtakoti pasaulinio masto prekybos. Jie konkuruoja ne tik su savo kraštiečiais, bet ir su viso pasaulio darbininkais. Vakariečiai bijo pigios darbo jėgos antplūdžio. Tai labai aktualu ir Lietuvai.
Didelių, pasaulinių įmonių nesėkmės taip pat gali turėti pražūtinga efektą mažom šalim. Mažos šalis parduodamos savo pagrindines pramones bei stambias (svarbias) įmones globalioms įmonėms (dažniausiai postkomunistiniame bloke) tampa tiesiogiai priklausomos nuo jų. Globalios įmonės nesėkmė pasauliniu mastu turi tiesioginį neigiamą efektą.
Lietuvai aktualiausias pavyzdys yra Williams International veikla Lietuvoje. Įmonės nesėkmės pasaulio rinkose padarė neatitaisomą finansinę žalą Lietuvai. Sis pavyzdys iliustruoja, kad mažos valstybės dažnai yra nušalinamos nuo dalyvavimo globalizacijos proceso valdyme. “Gamyba ir prekyba yra vis labiau dominuojamos transregioninių kompanijų, kurios naudojama globalizacijos pranašumus savo asmeninės naudos siekimui visiškai neatsižvelgdamos į ilgalaikius jų įtakojamų periferinių valstybių vystymosi tikslus Mažųjų valstybių ekonomikos yra tiesiogiai priklausomos nuo globalių kompanijų veiklos, šių šalių biudžetas gali net nesiekti pasaulinių įmonių biudžetų ir būti didelę dalimi priklausomas nuo investitoriaus finansinės sėkmės.
„Globalizacija, kaip jau minėjome, suteikia vis mažesnėms valstybėms galimybę būti savarankiškais globalios rinkos ir pasaulinio darbo pasidalijimo veikėjais. Mažosioms valstybėms prekybos liberalizacija atrodo naudingesnė nei didžiosioms. Vis dėlto absoliuti prekybos liberalizacija nėra vienintelė alternatyva , o turint galvoje gravitacijos modelius ir priklausomybę nuo kaimynų bei partnerių dydžių, prekybos apimčių bei artimumo – ir ne visada optimali alternatyva, ypač atsižvelgiant į dinaminius jos aspektus. Todėl dalyvavimas regioninėse ekonominėse sąjungose, nors tėra tik dalinis ekonominės liberalizacijos pavyzdys, gali būti naudingesnis mažai valstybei, matuojant alternatyviais kaštais – klaidų pertvarkant ar tvarkant ūkį galimybe ir jokių politinių svertų paveikti didžiuosius prekybos partnerius neturėjimu. (www.geocities.com )
Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijos kaštų, keičia paskatų sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal kapitalui imlių inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda (www.geocities.com ). Taigi suvedus visus „pliusus“ ir „minusus“ atrodo, kad Lietuvai narystė Europos Sąjungoje atrodo geresnė už alternatyvas dėl galimų aukštų alternatyvų kaštų. Pripažįstant, kad tai tėra tik laisvosios prekybos pakaitalas, galima nurodyti, kad jau .parengimas narystei gerokai liberalizavo prekybą, pakeitė jos geografiją ir struktūrą ir privertė atverti kitas rinkas.

Globalizacija kultūroje ir socialinėje sferoje

Kultūros ir komunikacijos sąvokos nėra vienareikšmės ir nedviprasmiškos. Kultūros idėja turi labai ilgą ir komplikuotą istoriją, tikriausiai galima teigti, kad kultūra reiškia reiškinio prasmės ir priėmimo socialinę konstrukciją. Įvairiausių rūšių kultūros ir komunikacijos produktų gamybos, perdavimo ir jų priėmimo infrastruktūros bei institucijų plėtrą pastaruoju metu galima vertinti kaip savotišką, nors ir nevisiškai aiškiai apibrėžtą kultūros globalizacijos išraišką. Kultūros sąvoką naudojame pačia bendriausia prasme: kultūra ,kaip individų gyvenimo ir kūrybos patirtis, kaip žmogaus sukurti meno kūriniai, specializuoti ir meninio pobūdžio tekstai, prekinės gamybos kultūra, spontaniška, neorganizuota kasdieninio gyvenimo kultūros išraiška, ir sudėtingos visų išvardintų požymių sąveikos ( 3, 362 ).

Kultūra tampa preke. Plečiasi pasaulinė prekyba kultūrinę vertę turinčiomis prekėmis (4, 1999). Tačiau stambūs gamintojai pasaulinę kultūros prekių rinką koncentruoja savo rankose. Pasaulinių satelitinių sistemų bei žiniasklaidos ekspansija kelia pavojų kultūrinei įvairovei. Kiekvienos šalies kultūros prekių rinkai daro įtaką pasaulinis pramogų verslas bei visuomenės informavimo priemonės. Lietuva taip pat nėra išimtis.

„Lietuvai atsistačius nepriklausomybę, prasidėjo tautinis atgimimas, bet jis greitai pateko į antrą vietą, nes visiems buvo labai svarbus ekonominis ir socialinis atgimimas, kuris vyko gana sunkiai. Ir taip, vykstant kovai už būvį, nebuvo teikiama dėmesio į tautinio sąmoningumo ir tautinės savigarbos stiprinimą. Tuo pačiu metu pasaulyje vykstantis globalizmo procesas palietė gana stipriai ten žmones, ieškančius savo gyvenimo standarto pakėlimo. Negalėdami susirasti tinkamų pragyvenimo sąlygų savo krašte, daugelis ėmė jų ieškoti užsienyje. Prasidėjo emigracija, su kuria taip pat vyko „smegenų nutekėjimas“, kai gabūs, gerai išsilavinę žmonės dideliais skaičiais pradėjo vykti svetur ( V.Bieliauskas 2004). Taigi nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat ir ne mažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Globalizacijos procesas remiasi tik technologija, ekonomika ir komunikacija. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėmis. „vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi. Globalizacijos procesas, paliktas vienas sau, galės suniveliuoti kultūras, sunaikinti tautas, ypač mažąsias, ir padaryti žmonijos tautą, kuri gal ir kalbės viena kalba, bet ji bus bespalvė, amorali ir antihumaniška” ( V.Bieliauskas 2004 )Išvados
Globalizacija aprėpia visas veiklos sritis, tiek politiką, tiek ekonomiką, mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą. Naujos technologijos leido individams ir grupėms įveikti geografines ribas, anksčiau trukdžiusias bendrauti. Jų dėka tapo įmanoma dalyvauti daugelyje socialinių ir politinių veiklų, kurios anksčiau nebuvo tiesiogiai prieinamos. Lietuvai įstojus į tarptautines organizacijas atsivėrė naujos galimybės, naujos rinkos, naujos technologijos. Tačiau globalizacija suteikia ne tik teigiamų socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Atskira valstybė ( taip pat ir Lietuva ) nebegali elgtis taip kaip nori, ji turi atsižvelgti į tarptautinius partnerius, taip prarasdama dalį suvereniteto. Ekonomikoje taip pat pokyčiai ne tik teigiami, didelių, pasaulinių įmonių nesėkmės taip pat gali turėti pražūtingą efektą mažom šalim, tokiai, kaip Lietuvai. Mažos šalys parduodamos savo pagrindines pramonės bei stambias įmones globalioms įmonėms, tampa tiesiogiai priklausomos nuo jų.

Globalizacijos procesas remiasi tik technologija, ekonomika ir komunikacija, jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale, globalizacija neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms.

Taigi galime daryti išvadą, kad globalizacija atnešė ne tik teigiamų, bet ir nemažai neigiamų pokyčių mūsų gyvenime.Literatūra
1. Brzezinski Z. Nebevaldomas pasaulis. Globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse. Vilnius, 1998.
2. Held.D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius, 2002.
3. Vološčiuk I., Rimkutė J. Globalizacija ir žmogaus socialinė raida. Įtakos ir prioritetai. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999
4. www.infovi.vu.lt/ivs/biblioteka
5. www.skrynia.lt
6. www.geocities.com
7. www.j-bradford-delong.net
8. www.litua.com

Leave a Comment