GLOBALINIS ŠIAURĖS IR PIETŲ SĄLYTIS

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŠIAURĖS IR PIETŲ SINTEZĖ ISTORIJOS KONTEKSTE 5
1.1. Imperijos transformacija į nacionalinę valstybę 5
1.2. Globalizacijos procesas pagal F.Brodel‘į remiantis kapitalizmo teorija ir I.wallerstein‘o pasaulio sistemomis. 8

2. INTERNACIONALIZACINIS PASAULIO SUSILIEJIMAS 13
2.1. Kolonizacija- tiltas į globalizaciją 13
2.2. Atvira ir uždara visuomenė 16
2.3 Vakarų ir Rytų mentalumo raida ir sklaida 19

IŠVADOS 22

LITERATŪRA 23ĮVADAS
Temos aktualumas ir įdirbis. Yra skirtingų nuomonių apie globalizacijos proceso pradžią. Vieni autoriai globalizacijos pradžią sieja su XX amžiumi, kiti globalizacijos pradžią laiko XV amžių- Didžiųjų Geografinių atradimų laikotarpį. Geografinių atradimų pasekmė – kolonializmas, sujungė žemynus ir privertė ne vieną tautą keliaklupsčiauti prieš užkariautojus. Kolonizacija ir lėmė tokius globalizacijos procesus kaaip kultūrinių, ekonominių, socialinių, politinių idėjų sklaidą bei šių idėjų skirtingą įtaką atskiriems pasaulio regionams.
I. Wallerstein‘o teigimu kolonizacija trukusi ne vieną šimtą metų padalijo pasaulį į atskiras dalis: centrą, periferijas ir pusiau periferijas. Periferijos būdavo pietinės valstybės ( Lotynų Amerika, vėliau Afrikos valstybės), o centrui priklausė šiauriau esančios valstybės Anglija, Prancūzija, Olandija. Pusiau periferinės tarnavo kaip buferiai tarp centro ir periferijos (Ispanija, Italija, Portugalija, Vokietija).
Daugelio autorių, nagrinėjančių Šiaurės ir Pietų sąlytį globalizacijos aspektu, labiau akcentuoja to proceso pasekmes, bet ne priežastis. Paagrindiniai autoriai ir jų darbai, kuriais remiamasi yra: F.Brodel‘io „Kapitalizmo dinamika“, I. Wallerstein‘o pasaulio sistemų teorija, K.Poperio „Atvira visuomenė ir jos priešai“, G.Soroso „Demokratijos garantija“ bei E.Saido „Orientalizmo“ idėjomis. Remiantis skirtingų autorių įžvalgomis siekiama globalizacijos pasekmes tarp Šiaurės ir Pietų pl

lačiau apžvelgti iš įvairių pozicijų. Deja, žymių lietuvių autorių darbų šia tema rasti nepavyko.
Mokslinė problema kokia istorinė struktūrų kaita nulėmė globalinį Šiaurės ir Pietų sąlytį.
Temos objektas – istorinių struktūrų kaita lėmusi šiaurės ir Pietų sąlytį.
Temos tikslas – atskleisti istorinių struktūrų kaitą, kurios lėmė Šiaurės ir Pietų globalinį sąlytį.
Uždaviniai : 1. Aprašyti Šiaurės ir Pietų sintezę istorijos kontekste remiantis imperijos transformacija į nacionalinę valstybę.

2. Išryškinti globalizacijos sukeltas pasekmes pagal F.Brodel‘io „Kapitalizmo dinamiką“ ir pagal I.Walerstaino pasaulio sistemų teoriją.

3. Analizuoti internacionalizacinį pasaulio susiliejimą atviros ir uždaros visuomenės bei Vakarų ir Rytų mentalumo raidos ir sklaidos pavyzdžiu.
Tyrimo metodo pasirinkimas kursiniame darbe lemia viso darbo apimtį, validumą, parodo ar tas darbas atitinka universalius moksliškumo kriterijus. Nagrinėjant šio kursinio darbo temą bus naudojami aprašomieji ir lyginamieji meetodai.1. ŠIAURĖS IR PIETŲ SINTEZĖ ISTORIJOS KONTEKSTE

1.1. Imperijos transformacija į nacionalinę valstybę
Atsiradus moderniai nacionaliniai valstybei ir visam civilizuotam pasauliui įsitraukus į tarpvalstybinę sistemą, buvo sukurtas pasaulis, organizuotas ir suskirstytas į vidaus ir užsienio sferas- teritoriškai apribotą nacionalinės politikos „vidinį pasaulį“ ir diplomatijos, karinių ir saugumo reikalų „išorinį pasaulį“. (Helld ir kt., 2002) Bet prieš susiformuojant naujai sistemai turi griūti senoji. Senąja šiuo atveju laikytina imperinė sistema.
Terminas „imperija“ buvo atrastas tik XIX s.viduryje (Koebner ir Schmidt). Klausimas kyla kodėl taip sunku ir kodėl taip vėlai bu
uvo įvardytas procesas, kuris tęsėsi dvidešimt amžių. Bet vis dėl to šiuo atveju yra svarbiausia tai, kad prieš atrandat terminą „imperiją“, imperializmas buvo suprantamas kaip legalus ir administracinės visumos procesas. (Rajan, 2004,p.18)

Imperinės sistemos arba imperijos, ilgus amžius lėmė valstybių formavimosi istoriją, ypač dydį ir puikybę. Pavyzdžiui, Kinija aiškias institucines formas išsaugojo gana ilgai. Kad išsilaikytų, jos turėjo sukaupti ir sukoncentruoti prievartos priemones. Kai šios galimybės išseko, imperinės sistemos subyrėjo. Visos tradicinės imperijos vystėsi ekspansijos dėka, pradėdamos nuo gana ribotos galios ir valstybės. (Helld,2002, p.56)

Imperijos apėmė daugybę skirtingų kultūrų ir nevienalyčių bendruomenių bei visuomenių. Imperijos buvo valdomos, bet joms nebuvo vadovaujama t.y. imperatorius viešpatavo apibrėžtoje socialinėje ir geografinėje erdvėje, bet neturėjo administracinių priemonių- institucijų, organizacijų, informacijos, personalo – nuolat administruoti savomis paskelbtas teritorijas. Pagrindinis mechanizmas žmonėms ir teritorijoms susieti ir integruoti buvo karinės jėgos panaudojimas. Kadangi karinė ir politinė valstybių galia periferijose (Afrika,Lotynu Amerika, Azija) buvo silpnesnė, šios periferijos galėdavo sutapti su vietinėmis politinės valdžios sistemomis ar kitų imperijų periferijomis. (Helld,2002, p.57)

Šešioliktojo amžiaus pradžia yra vadinamojo Vakarų išlikimo – istoriniu procesu, pagrindusių pagrindinių moderniosios Europos institucijų atsiradimą ir raidą, technologijų ir energijos išteklių, nukonkuravusių jau turimus, atsiradimą ir vėlesnių Europos pasauliniu imperijų kūrimosi- pradžia. Europos imperijų įsikūrimas abiejuose Amerikos žemynuose šešioliktąjį ir
r septynioliktąjį šimtmečius ir Okeanijos aštuonioliktąjį ir devynioliktąjį šimtmečius atvedė šiuos anksčiau atskirus žemynus ir regionus į naują ir prieštaringą pasaulinių santykių sferą. (Helld,2002, p.451)

1850-1945 m. Europos galia įsiskverbė beveik į visus pasaulio kampelius, kurių anksčiau ji nesiekė (Afrikos Sub Sacharos regionas) arba iš kur buvo išstumta (Rytu Azija).(Helld,2002, p.454)

Imperinės ir politinės struktūros už Vakarų ribų šioje epochoje išliko visiškai nepakitusios. Prie jų prisijungė plintantis Japonijos imperializmas Rytuose. Bet visose šiose imperinėse formacijose, sklindančios Vakarų kultūros idėjos ir pasauležiura pradėjo formuoti jegas ir judejimus , kurie galejo iš vidaus susprogdinti šias imperines mašinas į gabalus. Prireikė Antrojo pasaulinio karo, tam kad susilpnėtu Japonija ir didžiosios Europos valstybės ir kad jų imperijos galu gale sugriūtų. (Helld,2002, p.457)
Liberalių pažiūrų mokslininkai ir istorikai imperiją laikė kompleksiniu procesu, kur imperinės sistemos galingumas vedė į nacionalinės valstybės, demokratijos ir kapitalizmo sukūrimą. (Pomper, 2005p.27)

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje imperijos – kažkada principinė politinio valdymo pasaulyje forma- užleido kelią pasaulyje paplitusiai nacionalinių valstybių sistemai, apgaubtai daugiašalių, regioninių ir globalinių valdymo bei reguliavimo sistemų. (Helld,2002)

Pagrindiniai galios pasidalijimai, Europos žemyne vykę prieš tūkstantį metų (Prancūzijos karalystė, Germanų imperija, Lenkijos kunigaikštystė), padėjo sumažinti jo politinę fragmentaciją ir pasidalijimą(Helld,2002, p.57), o tai skatino naujos valdymo .formos atsiradimą.

Nuo penkioliktojo iki aštuonioliktojo amžiaus Europoje galima išskirti dv

vi vyraujančias politinio režimo formas : „absioliutines“ monarchijas Prancūzijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Rusijoje ir Švedijoje bei “konstitucines” monarchijas ir respublikas Anglijoje ir Olandijoje. Būtina atkreipti dėmesį į absoliutizmą, suvaidinusį lemiamą vaidmenį formuojant moderniąją politiką ir tarpvalstybinę sistemą. (Helld,2002, p.59)

Tiesioginės modernaus politinio pasaulio , t.y. pačios nacionalinės valstybės sistemos ištakos buvo europinis absoliutizmas ir jo inicijuota tarpvalstybinė tvarka. Sutelkdamas politinę ir karinę galią savo rankose ir siekdamas sukurti centralizuotą valdžios sistemą, absoliutizmas sudarė sąlygas pasaulietinės ir nacionalinės valdžios sistemai atsirasti. Valdžios koncentracija išjudino daugelį labai svarbių politnių bendruomeninių istorijai procesų. Absoliutizmas padėjo inicijuoti valstybių kūrimo procesą, dėl kurio mažejo socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai skirtumai pačiose valstybėse ir didėjo skirtumai tarp valstybių, t.y. jis padėjo sudaryti politines bendruomenes , turinčias aiškų ir augantį identiteto – nacionalinio identiteto – pojūtį. (Helld,2002, p.59)

Tarpvalstybinės sistemos prigimtis ir forma kristalizavosi “tarptautinių” ir “nacionalinių” sąlygų bei procesų sankirtoje. Būtent šioje sankirtoje ir buvo nulemtas valstybės pavidalas – jos dydis, išorinė forma, etninė sudėtis, organizacinė struktūra , materialioji infrastruktūra. (Helld,2002)

Taigi, nacionalinės valstybės atsirado absoliutizmo dėka. Su teiginiu, kad absoliutizmas lėmė nacionalinės valstybės gimimą sutinka ir A.Negri knygoje “Imperija” (“Empire”). Nors absoliutizmas ir buvo pažangesnė valdymo forma, bet vis dėl to stabdė perėjimą prie nacionalinės valstybės. Iki Didžiųjų revoliucijų eros (Anglijos, Amerikos, Prancūzijos) nebuvo alternatyvaus modelio, kuris galetų pasipriešinti absoliutizmui.
Pasak Hardt’o ir Negri, po Didžiųjų revoliucijų tautos identiškumas labiau nei dieviškasis karaliaus vaidmuo, teritoriją ir žmones laikė idealia abstrakcija. Ši nauja abstrakcija buvo suformuota naujo kapitalistinio produktyvumo iš vienos pusės ir seno absoliutinio administracinio aparato iš kitos.

Svarbiausia , kad karališkasis horizontas transformavosi į nacionalinį. Tauta iš pasyvaus veikėjo perėjo į aktyvų. Pasak šių dviejų mąstytojų, tauta yra ideologinis sutrumpinimas, kurį bando išlaisvinti nepriklausomybės ir modernybės koncepcija iš antagonizmo.

Vis dėl to, tuo metu sąvoka tauta buvo viena iš dviejų Ž.Ž.Ruso hipotezių – „bendra valia“ ir „bendruomenės poreikiai“ (pastarasis labiau atspindėjo kapitalistinius rinkos reguliavimo modelius). Pradiniame nacionalinės valstybės taške tai buvo daugiau ar mažiau liberalų ir priimtina biurgeriams. Bet XIX ir XX a. tautos sąvoka buvo vartojama įvairiuose ideologiniuose kontekstuose, ir galiausiai buvo suprasta, kad tauta vienintelė turi variklį galinti valstybę vesti vystymosi ir modernizacijos link.

Antonio Negri teigimu, Europos valstybių virtimas nacionalinėmis valstybėmis buvo kolonijalinių valstybių unifikacija. Pasinaudodamos savo ideologinėmis nuostatomis tautos atžvilgiu europiečiai bandė unifikuoti tokias tautas kaip kinų, brazilų, Indonezijos. Unifikacija yra dvigubas kardas, kurio vienoje pusėje progresas, o kitoje regresas.

Helld’as taip pat sutinka, kad nacionalinių valstybių sistemos konsolidacijos procesas nebuvo vienodas ir panašiai veikiantis kiekviename regione ar šalyje. Nuo pat pradžių šis procesas apmokėtas daugelio, ypač ne Europos, civilizacijų autonomijos ir nepriklausomybės kaina. Iš esmės tarp valstybinių santykių sistemos plėtrai buvo būdinga ir hierarchija, ir nelygybė , kai Europa prasiveržė į visą pasaulį (kolonizacija, kapitalizmo gimimas). Tarpvalstybinę sąveiką vis labiau formavo pačios Europos ekspansija, kurios šalys rėmėsi nacionaliniais interesais. (Helld, 2002)

Tyrinejimų pirm.takai buvo ispanai ir portugalai. Britų ir prancūzų įtaka didejo aštuonioliktajame amžiuje. Britai ypač vyravo devynioliktajame amžiuje. Kolonijos tapo nauju imperijų „karūnos brangakmeniais“. Imperijų ekspancija tapo ypatingu valstybių aktyvumo ir galios augimo šaltiniu.

Nors ankstyvasis modernus kolonializmas skersai išilgai apkeliavo daugelį pasaulio kraštų, o euroatlantinių jūrinių imperijų ekspansija suformavo tvirtus tarpregioninius ryšius, stiprėjančios politinių bendruomenių tarpusavio sąveikos istorinė takoskyra tikriausiai yra antroji devynioliktojo amžiaus pusė.

Vietoj teritorinių valstybių, išsiplėtusių per daugelį regionų ir besistengiančių pajungti juos vienai politinei sistemai, pradėjo skleistis nauja politinė santvarka.

Taigi, pasaulis jau nėra sudarytas iš „atskirų civilizacijų, jis jau nėra paprasčiausia tarptautinė valstybių asociacija, jis tapo iš esmės susietas globalios tvarkos, kuriai būdingos ryškios mainų , galios, hierarchijos ir nelygybės struktūros .

1. 2. Globalizacijos procesas pagal F.Brodel‘į remiantis kapitalizmo teorija ir I.Wallerstein‘o pasaulio sistemomis.

Globalinį Šiaurės ir Pietų sąlytį lėmė keletas istorinių struktūrų. Viena jų kapitalizmas, kuris tapo visuotinai pripažintu politinės ir ekonominės organizacijos būdu (Little,2000,p.70). Daugelis taip pat neabejoja, kad ne viena kapitalizmo forma turėjo ekspancinę logiką, tad šiuo atveju kapitalizmas yra sąsaja siejanti du pasaulius.
F.Brodel‘is pasinaudodamas kapitalizmu išryškina visuomenės ekonominio-socialinio gyvenimo internacionalizaciją ankstyvajame kapitalizmo etape. O I.Wallerstein‘o pasaulio sistemų teorija papildo F.Brodel‘io mintis. Wallerstein‘o teorijos pagrindinė savybė-kapitalizmas-padeda paaiškinti Vakarų Europos viršenybę prieš visą pasaulį XVa.- XVIIa. Wallerstein‘as kapitalizmą traktuoja kaip pasaulinę sistemą.
Pasak, F.Brodel‘io internacionalizacijos fenomeno atsiradimas istoriškai siejamas su tokiu naujų, globalinių socialinio-ekonominio vystymosi faktorių , kaip pasaulinė rinka ir tarptautinis darbo pasidalijimas raida. Šie faktoriai galėjo atsirasti ir vystytis tik dėka apibrėžtų ir ilgą laiką atitinkama linkme besivystančių socialinių ir politinių sociumo struktūrų. Šiuo atveju būtų galima išskirti kapitalizmo fenomeno evoliuciją, kur jaučiamas ekonomikos ir valstybės sąlytis. Kiekviena valstybė tai skatindama, tai varžydama plėtojo kapitalizmą, kuris vis giliau reiškėsi neutralioje politinėje ir socialinėje struktūrų erdvėje( Brodel,1994).
Universalių civilizacijos dėsnių persilaužimą , tokioms inovacijoms kaip kapitalas, rinka, pelnas, buvo matomas ne tik Europoje , bet ir Rytų šalyse. Stebimas kapitalizmo atsiradimas Japonijoje ir nunykimas Kinijoje. (Brodel,1994)
F.Braudel‘io pamąstymuose apie materialinį ir ekonominį gyvenimą galima padaryti lyginamąją analizę , sugretinant ne-Europą su Europa iškeliant mainų klausimą. Ir taip būtų galima nustatyti ar Europa buvo pažengusi į priekį lyginant su kitais kraštais. Tad analizę reikėtų pradėti nuo turgų, kurie užėmė garbingą vietą , netgi menkai susiformavusiose visuomenėse, pavyzdžiui Juodojoje Afrikoje. Bet Islamo šalyse miestai paliko kaimus be turgų, jie juos prarijo beveik kaip Europoje. (Brodel,1994)
Indijoje nėra nė vieno kaimo , kuris neturėtų savo turgaus , nes kaimo bendruomenės duokles atiduodamas natūra reikia paversti piniginėmis prievolėmis. Indija- tobuliausia mugių, didelių prekybinių ir religinių sambūrių šalis. Ši šalis turėjo ištisą kredito tinklą su musulmonų šalimis. Indijoje prekybinis gyvenimas yra pastovesnis todėl, kas jis rutuliojasi už nestabilaus elito sluoksnio ribų,saugių pirklių ir bankininkų kastoje. Būtinai reikėtų išskirti Kinijos turgūs, kur amatininkai nuolat keliauja iš vieno turgaus į kitą, kur klestėte klesti mugės ir biržos, tačiau jos yra antraeilės reikšmės. Aukštesnio lygio mainai yra pradedami kontroliuoti, todėl kinų mainai yra be jokių netikėtumų, nuglaistyti ir tai turėjo didelės .neigiamos reikšmės kiniškojo kapitalizmo vystymuisi. Japonijoje ryškesni aukštesnio lygio mainai , kur stambus prekybos tinklas yra puikiai organizuotas.
Grįžkime prie Europos. Europoje sparčiai nyko paprastieji mainai ir vietoj jų steigėsi biržos, kreditų ėmimo formos. Tačiau jei hierarchizuotume išvardytas ekonomines sistemas, tai aukščiausias lygis būtų priskiriamas Japonijai, islamo šalims ir kartu Europai, joms vos nusileistų Indija su išplėtota paskolų praktika rizikingiems sumanymams remti; žemiausiai stovėtų Kinija , pratusi gyventi savo pačios sąskaita.
Rytuose viena perspektyviausių kapitalizmui šalių buvo Japonija. Japonų feodalizmas buvo grindžiamas žemės pardavimu apibrėžtoms socialinėms kategorijoms. Visa tai skatino įvairių grupių ekonominius pasiekimus, laisvių ir privilegijų sau, lyginant su kita veikla siekį. Nors Japonija ir Kinija turi giminingą civilizaciją, tačiau jų socialinė visuomenės organizacija ir politinis valdymo aparatas gerokai skiriasi. Kinijoje buvo demonstruojamas biurokratinio aparato pastovumas ir ilgaamžiškumas, viskas buvo grindžiama stabilia centralizacija ir moralizavimo tradicija. Valstybė Kinijoje valdė ir perėmė viską : gynybą, sienų, kelių, kanalų statybą, miestų valdymą, mokesčių skyrimą, gamintojų kreditavimą ir t.t.
Tad tokiomis sąlygomis niekas, išskyrus valstybę, negalėjo kaupti kapitalo . Kapitalizmo nebuvo, bet Kinija turėjo solidžią rinkos ekonomiką su lokalinių rinkų grandine. Galime teigti, kad lokaliniame lygyje vyko gyvi mainai, remiami valstybės. Tačiau globaliniame lygyje viską reguliavo valstybė neleisdama kitiems būti turtingesniems už ją. Toks Vyriausybės mechanizmas turėjo ne ekonominį, bet socialinį- politinį atspalvį. (Brodel,1994)
Japonijoje vyko atvirkštinis procesas. Centrinė vyriausybė, feodalai, miestai, valstiečiai, amatininkai, pirkliai siekė savųjų laisvių ir privilegijų ir jas gaudavo. Čia vyko panašūs procesai kaip ir Europoje, todėl ekonominiai procesai čia vystėsi dinamiškai. Tačiau Japonija nepamėgdžiojo kitų šalių, visi nauji ekonominiai ryšiai gimė ir turgų, mugių, mainų. 1638m. nutrukusi išorinė prekyba ir prasidėjusi izoliacija, sulaikė tolesnį ekonominį vystymąsi, bet nuo XIXa. vidurio Japonija greitai likvidavo atsilikimą.
Bet grįžkime prie kapitalizmo vystymosi kliūčių tiek Japonijoje tiek Vakaruose. Naujų ekonominių struktūrų plėtojimąsi deformavo socialinės – klasinės kliūtys, pavyzdžiui, turtingi buržujai stengėsi nusipirkti bajoro titulą, giminiuotis su nuskurusiais aristokratais ar tapti žemvaldžiais, dvarininkais. Taip buvo kovojama su socialinėmis kliūtimis, tačiau tai skatino buržuazijos turto kaupimą. Kinijoje biurokratizacija padengė visą kinų sociumą ištisu aukštuomenės sluoksniu, nė viena klasė negalėdavo specialiai priartėti prie specialiai apmokytų mandarinų statuso, kurie visiškai priklausė nuo imperatorių. (Brodel,1994)
Panaši situacija buvo ir viduramžių Turkijoje bei Indijoje, kur aukštuomenė tarnavo samdiniais gaudami atlyginimą žeme iki gyvos galvos, bet ne ilgiau. Čia privatų turtą turėjo tik pirkliai.
Europoje visuomenė buvo dvilypė: bajorija priklausė tik nuo monarcho ir tik jam tarnavo, ir senoji feodalinė aristokratija, kuri sugebėjo išsaugoti ir išvystyti savas genealogines „grandines“. Tad Europoje susiklostė palankios galimybės nuosekliai kaupti turtą bei varžytis įvairioms socialinėms hierarchijoms. Pavyzdžiui, Anglijoje nuo XVI a. daugybės naujųjų aristokratų ir buržuazijos turtingumas grindžiamas piratavimu ir kolonijiniais prievartavimais; JAV kapitalizmas demonstruoja vergijos efektyvumą.
Visa tai galima apibendrinti pasaulinių-istorinių tendencijų kontekste. Kapitalizmas kaip socialinė santvarka , privertė visuomenes pamatyti save kaip sistemą, pasižyminčia nuosaikumu, sveiku protu, darbu. Tokia evoliucija beveik neįmanoma be pasaulinės rinkos, nes tik tarpkontinentinė prekyba duoda aukštą pelną. Iš to seka, tarptautinis darbo pasidalijimas ir didesnio kapitalo kaupimas. Tokiu būdu intensyvė.ja „ekonomikų-pasaulių“ sąveika peraugdama į internacionalizacijos ir integracijos lygmenį. (Brodel,1994)
Visuotinės integracijos procesas prasidėjo ir vystėsi neadekvačioje aplinkoje, todėl jo eigoje atsispindėjo to laikmečio politinės ir ekonominės įvairių pasaulio regionų ir šalių istorijos ypatybės ir prieštaravimai, taip sukeldami daugelio jų paaštrėjimą. Todėl realus ir objektyviai pažangus nacionalinio uždarumo įveikimo bei skirtingų šalių ir tautų tarpusavio priklausomybės ir ryšių gilėjimo procesas buvo lydimas militarizacijos ekonomikoje ir politikoje reiškinių.
Po II pasaulinio karo susiklosčiusi globalinė situacija suteikė internacionalizacijos procesui naujus atspalvius ir ypatybes. Susidarė nauji tarptautiniai globaliniai politinių jėgų centrai, kurie įtraukė į savo įtakos sferą viso pasaulio regionus. Intensyvus karo metais, ekonominis ir socialinis kolonijinių regionų vystymasis, kuris atitiko kariaujančių valstybių-metropolijų reikmes, sudarė išsivadavimo iš kolonijinio jungo prielaidas.
Pokario metais buvo išryškintas metropolijos-kolonijų tradicinės darbo pasidalijimo sistemos neefektyvumas, nuopuolis ir žlugimas. Didžiosios krizės laikotarpiu, 1929-1933m. , iškilo valstybinio nacionalinių ekonomikų reguliavimo būtinumas, o monopolistinių grupuočių veiklos reglamentavimas pokario laikotarpiu paskatino kokybiškai naujos pasaulinių ekonomių ryšių struktūros formavimąsi. Visuotinės internacionalizacijos įtakoje pokariniame pasaulyje susiformavo globalinių-politinių ir ekonominių problemų svarstymo ir sprendimo mechanizmas, besiremiantis regionų integracinių sąjungų ir tarptautinių organizacijų statutais bei tarptautinės teisės principais ir normomis.
Papildydamas F.Brodel‘io teoriją I.Wallerstein‘o pasaulio sistema padeda suprasti vidinius ir išorinius modernizacijos proceso pasireiškimus per XV-XVII a. periodą ir suteikia galimybę panaudoti lyginamąją analizę pasaulio dalių tyrime.
Pasak Wallerstein‘o, prieš XVI a., kada Vakarų Europoje įsiviešpatavo kapitalizmas, vyravo feodalizmas. Nauja ekonomikos augimo banga buvo pirmas kartas kai ekonominė sistema apėmė didžiąją pasaulio dalį peržengiant nacionalines ir politines sienas. Šis naujas kapitalizmo darinys buvo skirtingas nuo ankstesnių, nes nebuvo vieningas valstybinis darinys. Imperijos priklausė nuo vyriausybės sistemos, kuri reguliavo gėrybių keliavimą iš periferijų i centrą.
Naujos kapitalistinės pasaulio sistemos pagrindas buvo tarptautinis darbo pasidalijimas, kuris apibrėžė santykius tarp skirtingų regionų. Kaip palyginimą Walerstainas pateikia keturias skirtingus regionus: centras- tai labiausiai kapitalistinės valstybės, pirmosios centro valstybės buvo šiaurės vakarų Europoje (Anglija, Prancūzija, Olandija). Šių valstybių stipri centrinė valdžia su išsiplėtusiu biurokratiniu aparatu ir samdoma kariuomene. Priešinga centrui yra periferinės zonos, pavyzdžiui Lotynu Amerika. Šios zonos buvo priversto gaminti ir tiekti žaliavas centro valstybėms. Pusiau periferinės tarnavo kaip buferiai tarp centro ir periferijos. Geriausias pavyzdys iš smunkančios centro valstybės į pusiau periferinę yra Portugalija ir Ispanija. Kitos pusiau periferinės tuo laikotarpiu buvo Italija, Vokietija ir pietų Prancūzija. Pasak Walerstaino pusiau periferinės buvo savanaudiškai išnaudotos centro, bet Ispanų ir Portugalų imperijos Amerikoje pačios išnaudojo kitas periferijas. Išorės zonos palaikydavo savo ekonominę sistemą, ir kas svarbiausia susidorodavo su išorės modernaus pasaulio ekonomika. Tai galėtų būti Rusija. Ji vykdydavo mainus ir su Azija ir su Europa, vidaus prekyba buvo svarbesnė nei tarptautinė. Rusija riboja tarptautinės prekybos daromą įtaką. Kiekviena kategorija apibūdina santykines regionų pozicijas su pasaulio ekonomika kaip ir svarbiausias vidaus politines ir ekonomines charakteristikas.
Wallerstein‘as argumentuoja, jog iš principo galimos tik dviejų tipų pasaulinės sistemos : sistema su vieninga politine struktūra, kurią jis vadina imperij.a, ir sistema be tokios struktūros , arba pasaulio ekonomika. Pasaulio imperijoje politinė galia koncentruojama sistemos centre ir ji naudojama kontroliuojant ir reguliuojant tiek ekonomiškai, tiek politiškai skirtingas kultūrines grupes. Ekonominiame fronte duoklėmis ir mokesčiais iš periferijos gautos lėšos naudojamos politiniame fronte užtikrinant tvarką ir saugumą visoje imperijoje. (Little, 2000,p.83)
Pasak Little, Wallerstein‘as laikėsi klaidingos nuomonės, kad kaip Europa padarė ekonomikos „šuolį į priekį“ po Antrojo pasaulinio karo, tokį pat šuolį padarys Europos kolonijos, atsikračiusios metropolijų joms uždėtų pančių. Tačiau realiai buvusios kolonijos nepajėgė ekonomiškai pasivyti Vakarų pasaulio, nes jos nėra savarankiški agentai, o tik sraigteliai tam tikroje pasaulinėje sistemoje; jos išliko priklausoma Vakarų sistemos periferija. (Little, 2000,p.81)
Tik pasaulinės ekonominės sistemos potencialiai gali virsti kapitalistinėmis. Kapitalistinė pasaulio ekonomika, kaip numatė Wallerstein‘as, yra dinaminė sistema, kuri keičiasi nuolat. Sistemos dalyvės, ypač centras, didelę nauda įgyja per tarptautinius gėrybių mainus iš periferijų, tai skatina centro kapitalo kaupimą. Wallerstein‘as stengiasi paaiškinti kodėl pasaulių sistemos modernizacija turi tokį platų diapazoną ir skirtingus efektus. Tai rodo, kaip politinės ir ekonominės sąlygos po feodalizmo žlugimo pasikeitė šiaurės vakarų Europoje į vyraujantį prekybinę ir politinę galią. Kapitalistinio pasaulio ekspansija pakeitė politines sistemas ir darbo sąlygas kur tik buvo galima prasiskverbti. Taip pat pasaulio ekonomikos funkcionavimas sukūrė vis labiau didėjančius skirtumus tarp įvairių ekonomikos tipų, santykiai tarp centro ir jos periferijos ir pusiau periferijos išliko santykiniai, bet jų negalima pavadinti pastoviais. Wallerstein‘as tvirtino, kad kapitalistinio pasaulio sistemų analizė rodo asimetrišką vystymąsi, kuriame ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp pasaulio ekonomikos segmentų išaugo labiau nei numatytas klestėjimas visiems.2. INTERNACIONALIZACINIS PASAULIO SUSILIEJIMAS

2.1. Kolonizacija- tiltas į globalizaciją
Kalbėdami apie globalizaciją, dažnai nesusimąstome, kad šis terminas vartojamas ne visuomet tinkamai. Madingu ir dažnai vartojamu terminu tapęs reiškinys dažnai suvokiamas ne visai taip, kaip galbūt derėtų. Globalizacija įvardijama kaip „naujas mąstymas“, „kapitalizmo stadija“ ar „vėlyvoji modernybė. O internacionalizacija reiškia nevaržomus ryšius tarp skirtingų valstybių, tarptautinius mainus ar laisvą prekybą. Globalizaciją galima apibrėžti kaip pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės.
Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.Bet internacionalizacija gimė iš globalizacijos, ir ši globalizacijos koncepcija tinka kalbant apie kolonizaciją.http://www.sussex.ac.uk/library/subjects/sociology.shtml)
Loomba teigimu knygoje „Colonialism/postcolonialism“ , kolonizacijos reikšmė ir sąvoka keitėsi visą laiką. Šiuolaikinis apibrėžimas, apibūdina kolonializmą kaip politinės kontrolės ir ekonominio dominavimo reiškinį kolonijinėse valstybėse. Kolonializmas – vienų šalių ekspansija prisijungiant kitų šalių ir tautų teritorijas (pvz., dėl resursų, vergų, strateginės padėties, tokios kaip svarbios upės žiotys arba greta svarbaus sąsiaurio, ar didesnio ploto). (Loomba, 1998)
Kolonializmo šalininkai teigia, jog kolonializmas kolonizuotoms tautoms yra naudingas, nes vystoma ekonominė ir politinė infrastruktūra, reikalinga modernizavimui ir demokratijai. Kaip pavyzdžius jie nurodo tokias buvusias kolonijas kaip JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Honkongas bei Singapūras. Kita vertus, šios šalys nėra tipiški kolonializmo pavyzdžiai, nes formavosi kaip naujakurių visuomenės arba prekybiniai miestai. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Kolonializmas)
Priklausomybės teorijos (dependency theory) šalininkai, tokie kaip Andre Gunder Frank, teigia, kad kolonializmo sistemoje turtas yra perkeliamas iš kolonizuotų šalių į metropolijas, o kolonializmas stabdo sėkmingą ekonominį vystymąsi. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Kolonializmas)
Remiantis Held‘u globalizacija galima suskirstyti į tokius etapus: iki moderniąją, ankstyvąją moderniąją, moderniąją ir šiuolaikinę. Pagal tai galima ir kolonizaciją skirstyti į šiuos laikotarpius.
Klaidinga manyti, kad kolonijinė ekspansija prasidėjo tik XVI-XVII amžiuje, Europai besiveržiant užkariauti likusio pasaulio. Pirmosios kolonizacijos užuomazgas (iki modernioji kolonizacija) galime matyti Senovės Graikijoje, kai graikai kolonizavo pietinę Italiją, Siciliją, Juodosios Jūros regioną. Senovės romėnai, Osmanų imperija taip pat rengė karinius žygius plėsdami savo ribas.
Karinės galios plitimo ir tolimų politinių santykių apraiškų taip pat matyti šumerų civilizacijoje trečiąjį tūkstantmetį prieš Kristų. Geografinis išplitimas, ilgaamžiškumas, imperinių sistemų pradinė galia ir nuoseklumas ryškiai skyrėsi tiek strategija, tiek pastangomis institucionalizuoti tuos ryšius. Tačiau šios imperijos atstovavo labai ribotai globalizacijos formai. Dauguma iš jų ir liko tik ne didelės vietinės reikšmės. (Helld,2002,p.448)
Pagrindinė kolonizacija prasidėjo XVI amžiuje (ankstyvoji modernioji kolonizacija), todėl, pasak Held‘o šio amžiaus pradžia yra vadinamojo Vakarų išlikimo pradžia. Europiečių ekspansija tais laikais iš tikrųjų buvo pasaulinė; jie šeimininkavo abiejuose Amerikos žemynuose ir Okeanijoje. Europiečiai sugebėjo nugalėti ir užkariauti imperijas ir valstybių nesukūrusias bendruomenes Okeanijoje, Siaurės Amerikoje ir Karibų jūros baseine, taip pat žemdirbių valstybes Anduose ir Centrinėje Amerikoje. Tačiau jų nesugebėjimas įsiskverbti į A.friką ir Aziją buvo gerokai ribotesnis. Be to, šie ne vienodi globalizacijos ekspansijos pavyzdžiai rodo, kad galios santykiai tarp Europos ir jos Amerikos kolonijų ir tarp islamo šalių, Indijos ir Rytų Azijos civilizacijų galutinai buvo subalansuoti šiuo laikotarpiu. Tačiau kaip tik Europos imperijų įsikūrimas abiejuose Amerikos žemynuose šešioliktąjį ir septynioliktąjį šimtmečius ir Okeanijoje aštuonioliktąjį devynioliktąjį šimtmečius atvedė šiuos anksčiau atskirus žemynus ir regionus į naujų prieštaringų pasaulinių santykių sferą. (Helld,2002)
Visi to laikotarpio globalizacijos procesai buvo susiję su tokiomis infrastruktūromis kaip ekonominiai, politiniai, kariniai, ekonominiai ryšiai tarp valstybių (centras ir periferija) bei transportu. Karinės, politinės infrastruktūros išplėtė savo įtakos sferą ir pasiekė Amerikos žemyną ir Okeaniją.
Tačiau pasaulinių ryšių institucionalizacija ir reguliavimo lygis buvo labai riboti. Europoje tarpvalstybinė diplomatija ir tarpusavio pripažinimas pradėjo reikštis šalia daugiapusio reguliavimo ir tarpvalstybinio elgesio per tokio reiškinio kaip Europos santarvė raidą. Ši Europos valstybių bendrija siekė, didino ir įvairiais metodais plėtojo „civilizacijos standartus“ už Europos ribų ir jos nutolusių imperijų pakraščiuose. Tuo pat metu Romos katalikų bažnyčios institucijų siekiai greitai išsiplėtė, tačiau tuo požiūriu – Europos šalių kolonijų ir protektorių atveju- centro galimybės visavertiškai kontroliuoti periferiją buvo labai ribotos. Periferinių Europos imperijų forpostų galimybės veikti neatsižvelgiant į vietos aplinkybes ir institucijas buvo santykinai mažos. Pastovesnių santykių įtaka buvo ne tokia akivaizdi. (Helld,2002,p.453)
Iki devynioliktojo amžiaus vidurio (modernioji kolonizacija) pradėjo formuotis pasauliniai tinklai ir srautai, daugiausia kontroliuojami Europos. Vėliau jie išplito ir įsitvirtino, o Vakaruose visa šimtmetį nuo aštuonioliktojo šimtmečio vidurio vyko audringi ekonominiai ir politiniai pasikeitimai. Europos bendruomenėse atsirado arba pradėjo rastis kapitalistinis ūkis, ginklų gamybos pramonė vis stipresnės valstybės institucijos. Naudodamasis sijomis naujovėmis, pasaulinės Vakarų imperijos išplėtė savo valdas, kartu išaugo ir Vakaru ekonominė galia ir kultūrinė įtaka. Europos galia įsiskverbė beveik į visus pasaulio kampelius, kurių anksčiau ji nesiekė (Afrikos Sub Sacharos regionas) arba iš kur buvo išstumta (Rytu Azija) : sekė peštynės dėl Afrikos, Kinijos susiskaldymas, didesnės Siaurės Afrikos dalies ir Pietryčiu Azijos kolonizavimas ir Japonijos atvėrimas. (Helld,2002,p.454)
Tai jau buvo laikotarpis, kuriame jau buvo matomas tarptautinės aplinkos bendrumas. Šio kolonizacijos etapo skiriamieji požymiai buvo Europos ir Amerikos imperijų kariniai bei politiniai siekiai, kuriuos jos įkūnijo sukurdamos iš tiesų globalinių ryšių tinklą, nors ir suskaldyta dėl imperijų tarpusavio konkurencijos. Britų imperijos įsitvirtino Baltosiose Dominijose, Karibų jūros salyne, Indijoje ir nusidriekė iki Birmos, Ramiojo vandenyno salų, Kinijos pakraščių bei visoje Pietų ir Rytų Afrikoje. Analogiškai Prancūzija skverbėsi į Indokiniją, ėmė kontroliuoti dalį Siaurės Afrikos, Ramiojo vandenyno salų ir didžiąją Vakaru Afrikos dali. Amerikos Respublika pagaliau pasiekė Ramųjį vandenyną- ta natūralią savo sieną- ir imperinio protrūkio metu beveik be pastangų iš Rusijos įsigijo skurdžią Aliaskos valstiją ir aneksavo Midvėjaus salas šiauriniame Ramiojo vandenyno centre. Nugalėjusi Ispaniją 1898m. kare, Amerika ėmė kontroliuoti Havajų, Prisikėlimo salas Guama ir Filipinus. (Helld,2002,p.455) Tuo požiūriu tai buvo epocha, kai kolonizacija įgavo pasaulinį lygį – priverstine globalizacija.
XX amžiuje, kadangi galingų valstybių nevaldomų teritorijų iš esmės nebeliko (išskyrus Ameriką, kurios šalis ginti pasižadėjo JAV), kolonializmas sulėtėjo. Teritorijų trūkumas – viena pirmojo pasaulinio karo prielaidų. Po šio karo teritorijos buvo perdalintos, pralaimėjusių šalių kolonijos a.tiduotos nugalėjusioms šalims valdyti tiesiogiai arba kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos, susikūrė daug naujų nepriklausomų valstybių. Antrasis pasaulinis karas darsyk perbraižė sienas, naujų valdų įgijo Tarybų Sąjunga. Pokariu prasidėjo dekolonizacija, kolonijas išlaikyti tapo nebenaudinga, tad jų imta atsisakyti. Prancūzija bei Jungtinė Karalystė kolonijų atsisakė dažniausiai taikiai, tuo tarpu Portugalija dėl jų kovojo. Iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio dauguma kolonijų tapo laisvomis (išskyrus Tarybų Sąjungos užimtas teritorijas), bet tarp kai kurių buvusių kolonijų prasidėjo tarpusavio konfliktai ir vienos jų užėmė kitas (Marokas užėmė Vakarų Sacharą, Indonezija – Rytų Timorą ir kt.). Šiuo metu dar yra kolonijų, tačiau tai jau nebe dideles pasaulio dalis užimantys plotai, o nedidelės salos ar retai apgyvendintos teritorijos, dažniausiai turinčios nedaug gyventojų arba išvis negyvenamos. (Loomba,1998)2.2. Atvira ir uždara visuomenė
Gali buti keista kaip sąvokos „uždara“ ir „atvira“ visuomenė yra susijusios su globalizacija, Pietų ir Šiaurės sinteze. Šio skyriaus sąsają su Šiaure ir Pietumis atskleisti leis sąvokų paaiškinimas.
Pasak Soroso, revoliucija – tai iš prigimties griaunamoji jėga (Sorosas,1993), griaunanti sena visuomenę, šiuo atveju uždarą, ir kuriančią atvirą visuomenę. Kalbant apie revoliuciją K.Poperis sutinka su Sorosu, teigdamas, kad mūsiškė Vakarų civilizaciją pradėjo graikai. Atrodo, kad jie pirmieji žengė nuo tirbalizmo prie humanizmo. (Poperis,1998 ,p.178) Toks perėjimas nuo uždaros prie atviros visuomenės gali buti apibūdintas kaip viena didžiausių žmonijos patirtų revoliucijų. Sakydami, kad Vakarų civilizacija yra kilusi iš graikų civilizacijos, turime paaiškinti, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad graikai pradėjo šią didžiąja revoliuciją, kuri atrodo, dar neįpusėjo – perėjimą nuo uždaros prie atviros visuomenės.
Bet šiandien geriausias atviros visuomenės pavyzdys – Europa, visuomenė su daugybe ryšių ir sienomis, nebetekusiomis ankstesnės reikšmės- ši koncepcija duos Vakarų visuomenei tai, ko jai trūksta,- idealą, galinti uždegti žmonių vaizduotę ir sužadinti jų kūrybinę energiją. (Sorosas,1993, p.69)
Taigi gentinė arba kolektyvinė visuomenė yra vadinama – uždara, o visuomenė kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus – atvira visuomenė.
Pasak Poperio, uždara visuomenė primena kaimenę arba gentį tuo, kad tai yra pusiau organinis junginys, kurio narius sieja pusiau biologiniai ryšiai –giminystė, gyvenimas kartu, bendros pastangos, bendri pavojai, bendri džiaugsmai ir bendros bėdos (Afrikos gentys, musulmonų kraštai). Atviros visuomenės dažniausiai sudarytos iš abstrakčių santykių, pavyzdžiui, mainų ir bendradarbiavimo (Europa, Šiaurės Amerika). ( Poperis,1998 )
Taip pat Sorosas uždarą visuomenę apibūdina kaip visuomenę, besiremiančią klasių išnaudojimu. Atviroje visuomenėje klasių tarpusavio išnaudojimas taip pat įmanomas, tačiau individo padėtis nėra fiksuota, tad atvira visuomenė funkcionuoja nesiremdama klasėmis. Klasinis išnaudojimas Marx prasme gali buti tik uždaroje visuomenėje.(Sorosas,1993p.197) Tai organinė visuomenė, kurioje stebėtojas randa labai patrauklių bruožų: konkreti socialinė vienybė, besąlygiškas priklausomumas, kiekvieno nario tapatybė su kolektyvu. .(Sorosas,1993,p.196)
Jeigu uždaros visuomenės geidžiamas tikslas yra užtikrinti vienos klasės (rasės, grupės) pranašumą prieš kitą, ji gali sėkmingai pasiekti tą tikslą. Bet, jeigu ji ketina sugrąžinti idiliškas organinės visuomenės sąlygas, tai neišvengiamai pralaimės. Klasinio išnaudojimo realybę nuo socialines vienybės idealo skiria praraja. (Sorosas,1993,p.197)
Dažniausiai nors ne visada uždara visuomenė nebūtinai įkūnija universalią idėją; ji gali ribotis su tam tikra grupuote ar nacija. Iš dalies siauresnis apibrėžimas aiškiau nusako organinės visuomenės dvasią negu visai žmonijai tinkanti dogma. Juk gentis rūpinasi tik savo nariais. Kaip pavyzdys galėtu būti – komunizmas, kuris buvo universali uždara sistema. Kai kurie žmonės jau priešinosi dėl jos universalumo ir dėl to, kad komunizmas žeidė jų tautinę savimonę. Kiti nepakentė jos uždarumo ir siekimo apriboti laisvę. Štai dvi kryptys, kuriomis pradeda vystytis postkomunistinis politinis gyvenimas. Vadinasi, yra dvi alternatyvos. Regionas gali subyrėti į smulkesnius daugiau ar mažiau uždarus vienetus pagal tautinį požymį arba tampa dalimi universalios atviros visuomenės, kurią simbolizuoja žodis „Europa“. .(Sorosas,1993,p.77)
Atmetantys komunizmą žmonės nepatenkinti jo uždarumu arba universalumu; alternatyvos- atvira visuomenė arba vienos ar kitos rūšies fundamentalizmas. Fundamentalistinėms pažiūroms pateisinti sunkiau rasti racionalių argumentų, tačiau jos daro didesnį emocinį poveikį kaip tik tuo, kad yra primityvesnės. Kalbant apie fundamentalizmą, iš karto prisimenamas islamiškas variantas (Poperis,1998,p.198), kaip pavyzdys tinkantis norint iliustruoti Pietinių valstybių užd.aras visuomenes.
Uždaroje visuomenėje dominuoja valstybė, o valstybė tarnauja dogmai, kuri pretenduoja įkūnyti absoliučią tiesą. Tokioje visuomenėje nėra laisvės. Atvira visuomenė yra sudėtinga, abstrakti idėja.
Fundamentalistai yra ir globalizacijos priešininkai. Jie fundamentaliai atmeta šiuolaikinę visuomenę su jos vertybėmis, taip pat ir atvirą visuomenę.
Fundamentalizmo nereikia painioti su konservatyvumu. Konservatizmas – tai pasenusio postmoderno išraiška. Ir atvirkščiai – postmodernizmas šiandien yra konservatyvumo išraiška, postmodernas yra paskutinė konservatorių minties citadelė. (http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=687&kas=straipsnis&st_id=2407)

Islamiškasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansiją ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reiškinys. Islamiškasis fundamentalizmas išsiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstybių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasaulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos priežasties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad žlugus komunizmui, islamiškasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų priešas. (http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2558)
Islamiškasis fundamentalizmas išreiškia pirmiausia vidutinių sluoksnių, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti trečiąjį – nekapitalistinį ir nesocialistinį, atitinkantį musulmonų tradicijas ir mentalitetą socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelią. “Musulmonų ekonomikos” sferoje neigiamai žiūrima į kapitalo koncentraciją monopolijų rankose, skatinama “darbinė nuosavybė”, mišri ekonomika. Socialinėje sferoje tikimasi įveikti susipriešinimą, vystant dvasinė harmoniją musulmonų solidarumo pagrindu. Islamiškojo atgimimo ideologai kviečia islamo principų pagrindu unifikuoti visų musulmoniškųjų valstybių ekonomines sistemas, valstybinė sąrangą ir teisę.
Pasak A. Schimmel, islamo politinė teorija ženkliai skiriasi nuo būdingų Vakarams politinių pakraipų. Korane ir kituose ankstyvuosiuose šaltiniuose nieko nepasakyta apie valstybės organizavimą ir funkcijas, politinę sistemą, visuomenės ir valdžios santykius. Aiškiau apibrėžta tik chalifato (“perėmimas”, “įpėdinystė”) sąvoka, nurodanti, kas turi būti pranašo Muchamedo paveldėtoju. Vėliau būtent šiuo terminu vadinama valstybė (Schimmel,2001)
Daugelyje musulmoniškųjų šalių monarchą (karalių, emyrą, šeichą) formaliai “renka” religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso aukščiausia vykdomoji ir teisminė valdžia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų Emyratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamiškomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir šarija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.
Musulmonų valstybės užsienio politika turi tarnauti vienam tikslui – islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių švietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.2.3 Vakarų ir Rytų mentalumo raida ir sklaida
Nagrinėti Vakarų ir Rytų sąsajas ir įtaka viena kitai, galima remiantis dviem aspektais, pirmiausia mentalumą išryškinant ideologiniu aspektu pagal E.W.Saido „Orientalizmą“, o atsvara laikyti geopolitinį požiūrį, kuris sustiprins mentalumo raidą ir sklaidą politiniu aspektu.
Edwardo Saido prielaida, esą egzistuoja įvaizdžių sistemos legitimuotas pažinimas, vadinamasis „orientalizmas“, kuris gimė ir skatino Europos viršenybę, anot Davido Luddeno, suplaka į vieną tris „orientalizmo“ darinius, kurių ryšys su kolonijine galia labai skiriasi. Siauriausia prasme orientalizmas- tai mokslinių tyrimų laukas, kuriam būdinga savita akademinė genealogija ir tradicija. Plačiausia prasme orientalizmas yra platus įvaizdžių korpusas moksle, tapyboje, literatūroje ir kitose informacijos sklaidos srityse, kuris įvairialypiame tekste sulydo esmines Rytų savybes. Taigi, orientalizmas, kaip pažinimo visuma, rėmėsi kolonizmo praktika, tačiau jį objektyvizuoti leido mokslo idealogijos kaip faktinių teiginių apie tikrovę korpusas, kuris egzistavo ir galėjo būti pažintas neatsižvelgiant į subjektyvią, kolonijinę valią. Epistemiškai atsietas nuo politikos orientalizmas per kultūrą, kuri objektyvavo pasaulį kaip universalią galią išreiškiančių mokslinių pastebėjimų visumą, išsilaisvino iš pirminių savo suvaržymų, o apie 1900metus Indijos nacionalistų netgi buvo priešpriešinamas Europos vyravimui. (http://www.litlogas.lt/eidos/research/jaskunas2.html)
Orientas (Rytai) yra neatskiriama Europos (Vakarai) materialinės kultūros ir civilizacijos dalis. (Said,2006, p.27) Iš šito galime teigti, kad orientalizmas yra Vakarų būdas dominuoti Oriente, jį formuoti ir valdyti. Orientas kaip ir patys Vakarai, yra idėja, turinti istorines mąstymo, vaizdavimo ir terminijos tradicijas, kurios pavertė ją tikrove ir surado jai vietą Vakaruose ir Vakarams. Taigi šie du geografiniai visetai remia ir iš dalies atspindi vienas kitą. (Said,2006, p.30)
Orientas prieš atrandant jį europiečiams (britams, prancūzams) buvo labai uždara visuomenė, britų teigimu , ir atsilikusi, todėl reikėjo ją šviesti, o tai buvo galima padaryti tik imperialistinėmis užmačiomis. Pavyzdžiui, Egiptas anglams nebuvo eilinė kolonija- jis buvo Vakarų imperializmą pateisinantis modelis. Prieš Anglijai prisijungiant Egiptą, šis buvo beveik akademinis Oriento atsilikimo pavyzdys, o po to tapo šlovingu Anglijos įgyto pažinimo ir galios įrodymu. (Said,2006)
Tokių asmenų kaip Napoleonas veikla padėjo Vakarams sumoderninti Orientą kaip žinių visetą, ir šitaip XIX ir XX amžiuose orientalizmas įgijo kitą pavidalą. Orientalizmas įgijo politinės realybės viziją, kurios struktūra skatino skirtumą tarp to, kas pažįstama (Europa, vakarai, „mes“) , ir to, kas svetima (Orientas, Rytai, „jie“). Tam tikra prasme ši vizija sukūrė du pasaulius ir jiems tarnavo. Rytiečiai gyveno savo pasaulyje, o „mes“ –mūsų pasaulyje.Vizija ir materiali realybė rėmė ir stimuliavo viena kitą. (Said,2006,p.72,73)
Nuo antikos laikų Vakarai ėmė interpretuoti Orientą per keletą tipiškų naratyvinių modelių: kelionė, istorija, pasaka, stereotipas, poleminė konfrontacija. Jie tapo lęšiais, per kuriuos imta žvelgti į Orientą. Būtent jie formuoja Rytų ir Vakarų bendravimo diskursą, jo perspektyvą ir formą. Nesuskaičiuojamą Rytų ir Vakarų kontaktų daugybę sieja jau minėtas perspektyvos kitimas, kas tai, kas atrodo absoliučiai svetima ir tolima, dėl tam tikrų priežasčių tampa vis labiau pažįstama. Susiformuoja tam tikra tarpinė būsena, kai reiškiniai jau neatrodo nei visiškai nauji nei gerai pažįstam,- tiesiog matome juos kaip naują pažįstamo reiškinio variantą. Iš esmės tokia būsena ne padeda priimti naują informaciją, bet kontroliuoja tai, kas regis, kelia grėsmę tam tikram jau suformuotam požiūriui. Jei protas privalo staiga priimti tai, kas atrodo radikaliai nauja gyvenimo forma (o būtent taip atrodė islamas Europai ankstyvaisiais viduramžiais), reakcija būna konservatyvi- imama gintis. Islamas yra vertinamas kaip apgaulinga nauja ja.u pažįstamos patirties (šiuo atveju krikščionybės) versija. Jis suvokiamas kaip paslėpta grėsmė, nes pažįstamos vertybės primygtinai siūlo savo perspektyvą, ir galiausiai protas, siekdamas sumažinti šį spaudimą suskirsto įsisąmoninamus reiškinius į „originalus‘ ir „kopijas“. Tada islamas „sutramdomas“ : jo naujumas ir sugestyvumas neutralizuojami, ir dabar galima pritaikyti jam tam tikrus niuansuotus vertinimus, kurie būtų įmanomi, jei jis būtų laikomas absoliučiai nauju reiškiniu. Taigi Vakarų požiūris į Orientą nuolat svyruoja tarp paniekos tam, kas jau pažįstama, ir virpulio iš džiaugsmo-ar baimės- susidūrus su tuo, kas visai nepažįstama. (Said,2006,p.89-90)
Nuolat buvo svyruojama ne tik požiūriu, bet ir karine bei politine galia. Savo politinio ir karinio apogėjaus laikotarpiu nuo VIII iki XVI amžiaus islamas dominavo tiek Rytuose tiek Vakaruose. Paskui galios centras pasislinko į Vakarus, o XX amžiaus pabaigoje, jis regis , vėl krypsta į atgal į Rytus. (Said, 2006)
Huntingtonas sutinka su Saidu, kad jėgų santykis tarp civilizacijų sparčiai keičiasi: nors Vakarų civilizacija dar išlieka galinga, tačiau jos galia kasmet nenumaldomai silpnėja, o Azijos civilizacijos sparčiai didina savo ekonominę, karinę ir politinę galią, islamo civilizacija išgyvena demografinį sprogimą, kuris stiprina islamiškose valstybėse destabilizacijos tendencijas ir aštrina jų konfliktus su greta esančiomis civilizacijomis. (Huntingtonas,2003,p.332-333)
Rytų pranašumas galima iliustruoti skaičiais. Per penkias kartas, nuo 1900 iki 2000 metų musulmonų pasaulyje padidėjo nuo 150mln.iki 1,2 milijardo. Pastarajame šimtmetyje musulmonų padaugėjo dvigubai greičiau, nei likusioje pasaulio dalyje. Tuo tarpu, 1950 metais europiečiai sudarė 21,7 procento, o šiandien jų dalis planetoje sumažėjo iki 7 procentų. (http://www.lietuvosrytas.lt/?id=114723555971147219616&view=4lrytas.lt)
Huntingtono teigimu, suirus socializmo sistemai Vakarų civilizacijos įtakos zona pasislinko per tūkstantį kilometrų į Rytus ir nusistojo tarp dar viduramžiais nubrėžtų jos ribų. Tautos imta skirstyti ne pagal politinės ar ekonominės sistemos požymius, netgi ne pagal ekonominio išsivystymo lygį, o pagal vis didesnę svarbą įgaunančias civilizacines konfigūracijas. Todėl tolesnį pasaulio galių pasiskirstymą lems kelios pagrindinės civilizacijos – Vakarų, konfucianistinė, japonų, islamo, hinduistinė,slaviškoji,lotynų amerikiečių ir afrikietiškoji. (Huntington, 2003)
Žvelgiant iš geopolitinės prizmės, amerikiečių geopolitikas S.Cohenas taip pat sutinka, kad tik Artimieji ir Vidurio Rytai bei Pietryčių Azija yra svarbiausi geopolitiniai regionai. (Statkus ir kt.,2004) Bet N.Spykmano teigimu geopolitinės konfigūracijos nuolat kinta. Globalios geokonstrukcijos esą negali užtikrinti pastovios pusiausvyros (Statkus.,2004,p.27) o tai reiškia, kad Rytai vėl gali prarasti savo svarbą.
Vienoje iš Rytų šalių, Turkijoje, galime įžvelgti savotišką balansą. Civilizaciniu ir kultūriniu požiūriu šalis yra musulmoniškos ir Vakarų civilizacijų tarpribyje, didelė dalis visuomenės valingai ir nevalingai orientuojasi į kultūrines ir politines musulmoniškos civilizacijos vertybes. Vis dėl to, šiuo metu pagal daugumą parametrų (politinių,kultūrinių,socialinių,ekonominių ir kt.) Turkija šiek tiek daugiau gravituoja į Vakarus nei į musulmonų pasaulį. Turkijos geopolitinė orientacija į Vakarus yra neabejotina, ji turi konkrečias politinės raiškos formas (šalis yra NATO narė, kandidatė pradėti derybas su ES). (Statkus,2004,p.17)
Bet vis dėl to kalbant apie globalinę geopolitiką norint paaiškinti Rytų ir Vakarų mentalumo raidą ir sklaidą geriausiai tinka amerikietiškoji neoatlantizmo geopolitinė koncepcija. Ši koncepcija yra kaip priešprieša mondializmui , nes yra reakcija į perdėm optimistinę koncepciją- priešingai, propaguoja jūrinės valstybės Vakarų civilizacijos susitelkimą ir priešpastatą visam kitam pasauliui, skirtingam ir priešiškam Vakarams. (Statkus,2004)
Pasaulis lieka dvipolis pagal S..Huntingtono siūlomą formulę Vakarai ir visa kita (The West and the Rest).IŠVADOS
1. Viena iš istorijos struktūrų, galėjusių lemti dviejų pasaulių – Šiaurės ir Pietų – sąlytį buvo imperijos transformacija į nacionalinę valstybę. Tačiau valstybės, kurios buvo stiprios tiek politine, tiek karine prasme rėmėsi savo nacionaliniais interesais, kurdamos naują sistemą (nacionalinę valstybę), periferinių valstybių kaina. Šio proceso pasekmė – šiaurinių valstybių progresas, o pietinių regresas, nes jos neturėjo sąlygų kurti savo tautos identitetą.
2. Kapitalizmas – globalizacijos pasekmė, turinti ekspansinę logiką, siejančią Šiaurę ir Pietus. Remiantis F.Brodel‘iu, ankstyvajame kapitalizmo etape ne-Europinės civilizacijos savo mainų, turgų sistemomis bandė vytis Europą, tačiau dėl nelanksčios valdžios sistemos, politinės padėties ir tarptautinių santykių įtakos, liko feodalizmo šešėlyje. I.Wallerstein‘as kapitalizmo pagrindu laikė darbo pasidalijimą, pagal kurį valstybės, nesugebėjusios pasivyti Europos, buvo laikomos periferijomis. Nors tai dar labiau išryškino pasaulio fragmentaciją, Šiaurinėms valstybėms – centrui – buvo naudinga tokia padėtis, leidžianti dinamiškai vystytis ir kaupti gėrybes periferinių valstybių sąskaita.
3. Istorinių struktūrų sąrašą, lėmusį Šiaurės ir Pietų sąlytį papildo ir kolonializmas, buvęs kaip prielaida uždaros ir atviros visuomenės atsiradimui. Iš vienos pusės, kolonizacija buvo variklis, leidžiantis vienoms valstybėms tapti atviromis visuomenėmis (Europos valstybės) ir eiti modernizacijos bei demokratijos keliu, skleidžiant globalizaciją. Iš kitos pusės, tokia globalizacija, kolonizuotų valstybių atžvilgiu, buvo priverstinė, skatinanti atsiriboti nuo stipresniųjų valstybių primetamų vertybių ir kurti uždaras visuomenes (islamiškas fundamentalizmas).
4. Nors istorinių struktūrų kaita kaip imperijos transformacija į nacionalinę valstybę, kapitalizmas, kolonizacija, uždara ir atvira visuomenė, sudarė sąlygas Šiaurės ir Pietų sąlyčiui, tačiau globaliniame kontekste ši sąveika nėra stipri. Kaip patvirtino E.W.Said‘as, tyrinėjęs Rytų ir Vakarų mentalumo raidą, neįmanoma vienodinti ir laikyti lygiagrečiais dviejų skirtingų pasaulių, besiskiriančių ne tik kultūra, religija, bet ir politine ideologija bei geopolitine padėtimi. Abiejų pasaulių glaudesniam sąlyčiui trukdo tiek Rytų, tiek Vakarų noras vyrauti pasaulyje, kas sukelia civilizacijų konfliktą, kurio bus galima išvengti tik tuo atveju, jei Vakarai nustos žvelgti į Rytus kaip į sau priklausantį objektą ir jei pastarieji priims vakariečių primetamas vertybes.LITERATŪRA
1. Knygos ir straipsniai

Rajan B. (2004) Imperialism and the Other End of History. University of Toronto Quarterly. Spring2004, Vol. 73 Issue 2 (prieiga : EBSCOdata- base )
Brodel F. (1994) Kapitalizmo dinamika. Vilnius.
Hardt M., A.Negri (2001). Empire. Cambrige.
Held D., McGrew A. Globaliniai pokyčiai : politika, ekonomika ir kultūra. (2002). Vilnius.
Huntington S. (2003) Civilizacijų konfliktų teorija// Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius.
Little R.(2000)Tarptautiniai santykiai ir kapitalizmo triumfas//Tarptautinių santykių teorija šiandien. Vilnius.
Loomba A. (1998) Colonialism/postcolonialism. London.
Said E.W.(2006) Orientalizmas. Vilnius.
Schimmel A.(2001) Islamo įvadas. Vilnius.
Statkus N., Motieka E.,Laurinavičius Č.(2004) Geopolitiniai kodai. Vilnius.
Pomper P. (2005) The history and theory of empires. History & Theory. Dec2005, Vol. 44 Issue 4 (prieiga : EBSCOdata- base )
Poper K.(1998) Atvira visuomenė ir jos priešai.Vilnius.
Soros G.(1993) Demokratijos garantija. Vilnius.

2.Interneto publikacijos

Modern History Sourcebook: Summary of Wallerstein on World System Theory (http://www2.fmg.uva.nl/sociosite/topics/sociologists.html#WALLERSTEIN).

Internationalization in the context of globalization
(http://www.sussex.ac.uk/library/subjects/sociology.shtml)

Šiaurės Atėnai. Imobilizacija. S.Parulskis.
(http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=687&kas=straipsnis&st_id=2407)

Islamiškas fundalizmas.
(http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2558)

Jaskūnas M. Kolonijinio pažinimo formos: „kaimiškos“Indijos idėja
(http://www.litlogas.lt/eidos/research/jaskunas2.html)

Ar Europos saulėlydis jau neišvengaimas ?
(http://www.lietuvosrytas.lt/?id=114723555971147219616&view=4lrytas.lt)

3. Enciklopedijos

Internetinė enciklopedija. Kolonializmas
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Kolonializmas)

Leave a Comment