TURINYS
ĮVADAS 2IZIDORIAUS TAMOŠAIČIO VALSTYBĖS MODELIS 2PETRO LEONO TEISINĖ VALSTYBĖ 2IZIDORIAUS TAMOŠAIČIO IR PETRO LEONO PAŽIŪRŲ PALYGINIMAS 2IŠVADOS 2LITERATŪROS SĄRAŠAS 2ĮVADASIzidorius Tamošaitis (1889-1943) – lietuvių filosofas, visuomeninkas ir spaudos darbuotojas.Profesoriavo Kauno universitete. Pagrindinė darbų tema buvo kultūros ir socialinio gyvenimo krizė. Rėmėsi Platonu, Šv. Augustinu ir Maksu Šėleriu. Plačiai rašė apie antropologiją ir vertybių filosofiją. Redagavo „Vairą“ ir „Eranus“. Pagrindinis veikalas yra „Įvadas į filosofiją“ (1926). Petras Leonas (1864 m. lapkričio 16 d. Leskavoje (Prienų raj.) – 1938 m. gegužės 12 d. Kaune) – vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologų, įvertintas mokslų daktaro honoris causa laipsniu, advokatas, profesorius, visuomenės ir politinis veikėjas, Valstybės dūmos narys. Netgi po 1926 m. valstybės perversmo priversdavo valdžią klausyti jo nuomonės, o neretai ir pats stodavo ginti „valstybės priešų“, pavyzdžiui, 1929 m. teisme gynė „Socialdemokrato“ redakciją, 1930 m. buvo advokatas „8 socialdemokratų“ byloje.Išleido knygas „Teisės enciklopedijos paskaitos“ bei „Sociologijos paskaitos“, bendradarbiavo leidiniuose „Teisė“, „Kultūra“, „Teisių fakulteto darbai“, „Lietuvių tauta“ ir kt. Skelbtos atskiros studijos teisine tematika. 1933 – 1938 m. – oficialus žurnalo „Kultūra“ redaktorius.Šiame savo darbe aš ir analizuosiu pateiktų autorių tekstus: I. Tamošaitis „Teoretiškos ir praktiškos valstybinio gyvenimo linkmės“ (iš knygos „Politinė mintis Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940). P. 132 – 144), bei P. Leonas „Teisės įtaka valstybės organizacijai“ ir „Demokratija ar diktatūra“ (iš P. Leono knygos „Teisės enciklopedija“ P. 87 – 105). Taip pat rėmiausi trimis papildomomis akademinio pobūdžio knygomis.Ruošdamas darbą taikiau lyginamąjį analitinį metodą.Darbo tikslas: palyginti I. Tamošaičio ir P. Leono požiūrius į valdymo formas.Uždaviniai: 1. Išanalizuoti I. Tamošaičio valstybės modelį jo tekste „Teoretiškos ir praktiškos valstybinio gyvenimo linkmės“.2. Išanalizuoti P. Leono požiūrį į teisinę valstybę tekstuose „Teisės įtaka valstybės organizacijai“ ir „Demokratija ar diktatūra“.
3. Palyginti autorių požiūrius į demokratiją ir autoritarizmą.IZIDORIAUS TAMOŠAIČIO VALSTYBĖS MODELISAutorius savo tekste priešpastato devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus valstybes. XIX a. I. Tamošaitis vadina susiskaldymo amžiumi, bei amžiumi, kurio metu susikūrė tautinės valstybės. Dėl šios priežasties jos buvo uždaros, tuo tarpu XX a. valstybės ieško partnerių, kuria sąjungas, taip pereidamos iš tautinių valstybių į kosmopolitiškesnes. Šioje vietojo daug įtakos jau turi globališkėjantis pasaulis. Kaip teigia autorius, tautinės valstybės XX a. pradeda įgauti „anttautiško pobūdžio“ .Tiek XIX a. tiek ir XX a. valstybes autorius vadina teisinėmis. Tačiau devynioliktojo amžiaus valstybė buvo partinė valstybė, o XX a. – tautos valstybė. Perėjimas tautiškos valstybės buvo tada, kai pradėjo skaldytis visuomenės partijų „dėka“. Tamošaitis partijas laiko didžiausia demokratijos yda, tiksliau tokias partijas, kurios siekia tik savo interesų, „Įvedus daugumos valią arba galią, visas visetas buvo skaldomas į dalines draugijas, į dalines grupes, dažniausiai partijomis vadinamas. <…>. Prasidėjo baisus viseto skaldymas“ . Dėl to kilusios revoliucijos priveda prie tautos valstybės kūrimosi. Čia autorius turi omenyje nacionalistinės valstybės atsiradimą. Kaip žinome iš istorinių įvykių, būtent po tokių revoliucijų valdžioje atsidūrė vadovai-nacionalistai. Parlamentinė demokratija galima tik tada, kai visos tautos dalys yra susitelkusios ir siekia bendro tikslo. Puikus to pavizdys Lietuvos siekis atgauti nepriklausomybę, tauta buvo susitelkusi siekti bendro tikslo, o pasiekus viskas išsibalansavo, pradėta ieškoti būdų saviems interesams pasiekti.I. Tamošaitis mato tik vieną išeitį, kuri sustabdytų valstybės žudymą. Tokiai valstybei reikia stiprios autoritarinės grupės arba autoritarinio vadovo, kuris užkirstų kelią interesų grupių kovai, kuri silpnina valstybę. Autoritarinis vadovas suvienija tautą, „Susilpninta, jokio atsparumo viduje neturinti tauta ir valstybė, kaip vieninga valios reiškėja, netenka reikšmės ir svetur. Atsiminkime, kad partinių kovų nusilpninta priešfašistinė Italija buvo visai užsieny netekus svorio. Prisiminkime, kaip dabar vieningos fašistinės Italijos svoris užsieny labai didelis“. Kaip matome iš pavyzdžio, atėjus į valdžią Musoliniui, Italija sustiprėjo. Šioje vietoje autorius, mano nuomone, bando pateisinti Antano Smetonos valdžios paėmimą, tuom jog tuo metu Lietuvai reikėjo autoritarinio vadovo, kuris suvienytų tautą, partijoms pradėjus stipriai konfrontuoti. O tai galėjo Lietuvą vėl pastumėti svetimos valstybės glėbin. Nes kaip teigia Tamošaitis, svetimos valstybės išnaudoja nusilpusias tautas saviems interesams .Autorius konstatuoja, jog „demokratiška parlamentinė valstybės struktūra paraližuoja tautos ir valstybės charakterį, kad ji skaldo ir silpnina tautą“. Ir kad tai baigtūsi reikia galingos jėgos, kuri paimtų į savo rankas valdymą ir suvienytų tautą. To laukia ir paprasti žmonės. Kaip pats Tamošaitis rašo, „Dėl savo egzistencijos dabartinis žmogus dreba, bijo. Jis dairosi aplink ieškodamas tos galingesnės už save jėgos, kuri jo pavojum gręsiančią egzistenciją galėtų apsaugoti“ .Autorius mato tik du kelius, kurie gali išvesti iš susidariusios situacijos (p. 141), pirmas, nusigręžimas nuo demokratijos revoliucijos būdų, o kitas, XIX a. demokratijos papildymas nauju turiniu. Tokiu turiniu autorius įvardina autoritetą, tačiau mano supratimu, šis autoritetas yra kuo tikriausia aristokratija, visuomenės elitas, todėl iškyla klausimas, ar I. Tamošaitis apskitai įsivaizduoja demokratiją kaip racionaliai veikiantį režimą? Anot jo, demokratija gali veikti tik tada, kada partijos nesieks asmeninių interesų, bet orientuosis į bendrų tikslų siekimą, tačiau turi būti ir valstybės vadovas, kuris vienytų visuomenę.Taigi, apibendrintai galėčiau teigti, jo Izidorius Tamošaitis nėra originalus, jis tik analizavo istorinius įvykius ir bandė pritaikyti XX a. valstybei. Taip pat aš įžvelgiau jo tekste ir užslėpto pritarimo Lietuvoje įvykusiam perversmui. Taip manau, nes jis daug dėmesio skyrė autoritarizmui ap…rašyti, jo pranašumui prieš demokratiją, o ir šis tekstas buvo pateiktas „Vairo“ laikraštyje kaip publikacija.PETRO LEONO TEISINĖ VALSTYBĖKaip rašo Bronius Genzelis, P. Leonas valstybę apibrėžia taip: „Valstybė yra žmonių sąjunga, veikiant tiems patiems įstatymams. Kiekvienoje valstybėje yra trys valdžios – kitaip sakant, ji yra suvienyta valia trijose asmenyse: suverinitetas kaip įstatymų leidėjas, vykdomoji valdžia ir teisiamoji valdžia“. Visos valdžios turi būti atskiros, bet jos gali būti sutelktos ir vienose rankose .P. Leonas rašydamas apie teisę buvo labai modernus, daugelis akcentu yra ir dabar taikomi. Jis moderniai išskiria piliečio subjetingas politines teises: 1) teisė dalyvauti valdžioje, 2) teisė būti laisvam santykyje su valstybės valdžia, 3) teisė reikalauti valdžios pagalbos. Galima teigti, kad jis buvo demokratijos šalininkas, nes pasisakė už lygias teises dalyvauti rinkimuose, lygiai būti renkamam, lygiai dalyvauti rinkimuose ir būti renkamam į auščiausius valstybės organus. Taip pat tikybos laisvė, asmens laisvė, buto neliečiamumas, turto neliečiamumas, korespondencijos laisvė ir slaptumas, žodžio, spaudos, mokslo, draugijų ir susirinkimų laisvė . Tai pagrindiniai demokratijos principai, kurie ir dabar yra įtvirtinti Konstitucijoje ( 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, II skirsnis).Profesorius taip pat daug dėmesio skiria konstitucijai. Pateikia jos kūrimą, bei tolesnį evoliucionavimą. Jo pateiktos įdėjos apie Konstitucijos pildymą yra šiuolaikiškos, jis rašo: „Dabar daugelyje valstybių pagrindiniems įstatymams keisti nereikia ypatingų organų, reikia tik kvalifikuotos balsų daugumos, kuri leidžia visus įstatymus. <…>. Kai kur dar įvedamos tam tikros garantijos, kad pastarieji įstatymai neprieštarautų pagrindiniems“ .P. Leonas griežtai pasisako prieš diktatūrą. Jo teigimu toks valdymas žmoniją stumia ne primyn, prie tobulesnių visuomenės organizavimosi formų, bet atgal, prie fomų, kurios atrodė jau atgyventos, supuvusios, netinkančios šių dienų kultūros padėčiai . Žmonės yra suinteresuoti kad viešpatautų demokratija, nes ji saugo žmonių teses. Jis teigia, kad diktatūros įsigalėjo tik ten, kur dar nebuvo aukšto kultūros laipsnio ir visuomenė nebuvo organizuota. Taigi Petras Leonas pateikė nemažai originalių ir modernių idėjų, kurios ir šiomis dienomis yra aktualios. Jis pasisakė už demokratiją, smerkė diktatūrą, kaip rėžimą neužtikrinantį žmogaus teisių. Mano manymu, taip rašyti P. Leoną paskatino tai, jog jis, bei kiti to meto Lietuvos intelektualai (M. Römeris, S. Šalkauskis, A. Maceina ir kt.) manė, kad ignoruojant plačiųjų gyventojų sluoksnių interesus auga socialinė įtampa, kurios baimė – socialinis sprogimas. Jie baiminosi, kad tik neįvyktų Lietuvoje socialinė revoliucija, kurios visada atneša žmonėms daug nelaimių. Vadinasi, būtina siekti jų išvengti, dėl to visos pusės privalo siekti kompromiso. Buvo ir rengiami projektai kaip tai padaryti . Tad šiame tekste, Petras Leonas ir mėgina pažvelgti į tai, kaip vystyti demokratiją, kad pastaroji neperaugtų į revoliuciją. Šis tekstas yra puikiai tam tinkamas, nes jis yra tiriamsis darbas.Galėčiau teigti, jog tiek Izidorius Tamošaitis, tiek ir Petras Leonas, sieka ieškoti būdų, kaip išvengti socialinė revoliucijos Lietuvoje, tačiau abu tai mėgino daryti žvelgdami per skirtingas prizmes. Tamošaitis – tikėdamas stipraus vadovo pagalba, o Leonas – demokratijos tobulinimu.IZIDORIAUS TAMOŠAIČIO IR PETRO LEONO PAŽIŪRŲ PALYGINIMAS
Taigi, kaip jau ir minėjau, autorių požiūriai susiduria ties valstybės režimo klausimu. I. Tamošaitis linkęs palaikyti autoritarinį valdymą, o P. Leonas pasisako už demokratinį. Kas gi galėjo lemti tokį autorių požiūrį? Aš manau tai, kad jie studijavo skirtingus ankstesnius filosofus, mąstytojus, ir be to P. Leonas gilinosi į teisę, kuriai palankiausia dirva plėtotis yra demokratija.Kalbant apie partijas, Tamošaitis jas laiko valstybės silpnėjimo priežastimi, jos siekdamos savo interesų skaldo visuomenę. O tuo tarpu P. Leonas linkęs manyti, jog partijos linkusios spręsti visuomenės reikalus…, siekti bendros naudos, nes tik taip jos gali užsigarantuoti gyventojų palaikymą per kitus rinkimus. Gal kiek ir optimistinis požiūris, bent jau šiuolaikinio žmogaus akimis. Tamošaitis mažai gilindamasis į teisę, neakcentavo to, ką užčiuopė P. Leonas. Galima interpretuoti Leoną, kad demokratijoje apsaugą nuo perversmų ir diktatoriaus atėjimo turi užtikrinti visiems lygūs įstatymai, kurie galiotų ir valdininkams, ir paprastiems žmonėms. Taip pat akcentuojama politinio dalyvavimo laisvė: laisvė rengti streikus, kritikuoti valdžios sprendimus ir t.t. Tamošaičio poziciją kiek pakoregavo ir tai, jog jo tekstas buvo labiau publicistinis, ir jame jis nesistengė analizuoti ar tirti valstybės, priešingai nei P. Leonas, kurio tekste galima įžvelgti nemažai modernių epizodų, taip pat kitų teoretikų performuluotų minčių. Pvz., rašydamas apie administracines garantijas jis rėmėsi M. Vėberio herarchijos modeliu, kai žemesnė grandis atskaitlinga aukštesniajai.
Tad kiek galima pažvelgti iš Tamošaičio teksto, jis siekdamas išvengti socialinės revoliucijos, ar kaip jis rašė valstybės skilimo, linkęs į valdžią pastatyti autoritetą. Kuris, kaip jis rašo, buvo neigiamas demokratinio parlamentarizmo , o dabar yra laukiamas visų šalių jaunimo. Kaip žinia jaunimo palaikomi buvo ir Europos totalitarai (Vokietija, Italija). Šis autoritetas turi stovėti aukščiau partijų, o tuo tarpu pagal P. Leoną, aukščiau partijų gali stovėti tik įstatymas, kuris turi būti privalomas visiems, bei taip palaikantis tvarką. Tad I. Tamošaitis valstybės tvarką sieja su autoritetu, o P. Leonas su įstatymu. Tamošaitis neatmeta demokratijos, tačiau jai norint išlikti, valstybėje turi būti neišblėsusi tautos ir valstybės vienybės ir valstybės didybės sąmonė. Taigi abu autoriai siekia to pačio tikslo, subalansuoti valstybę, tačiau skirtingais būdais.IŠVADOS1. I. Tamošaitis savo tekste pateikia demokratijos nykimo priežastis. Pirmiausia tai partijų savavališkumas. Siekiant gerinti padėtį valstybėje, jis siūlo valdžią perleisti autoritetui. Tai aiški pozicija už autokratiją. Bet autorius neatsisako minties ir apie demokratiją. Jis teigia kad demokratijai gyvuoti reikia tik bendro tikslo, pažaboti savivaliavimą. Demokratija išliko tik ten, anot Tamošaičio, kur išliko valstybės vienybė.2. Priešingai nei I. Tamošaitis, P. Leonas pasisako už demokratiją. Jis smerkią diktatūrą, kuri neužtikrina žmogaus teisių. Kaip aukščiausią vertybę jis laiko įstatymą, kuris yra lygiai vienodas visiems, tiek paprastam žmogui, tiek ir valdininkui. Tad jis demokratijos stabilumo pagrindu laiko visiems lygius įstatymus. Greta to jis akcentuoja ir politinio dalyvavimo laisvę, nes ir tai stabdo valdininkų savivalę.3. Taigi apžvelgus abiejų autorių tekstus ir mintis, prieš akis iškyla nemažai skirtumų. Pirmiausia tai, jog I. Tamošaitis nebuvo toks originalus ir modernus kaip P. Leonas, o tik pertvarkė istorinius faktus. Tačiau kaip jau minėjau, tam įtakos turėjo ir tai, jog jo tekstas buvo publikuotas laikraštyje. O tai reiškia kad turėjo būti kuo suprantamesnis daugeliui žmonių. Tuo tarpu P. Leono tekstas buvo tiriamasis darbas, paskaitų medžiaga, o tai sąlygojo teksto moksliškumą. Autorių pažiūros supanašėja tik tame, kad abu siekia sustabdyti valstybės smukimą, socialinės revoliucijos grėsmę. Tačiau sprendimo būdus mato per kitas prizmes. Tamošaitis valstybės stabilumą sieja su autoritetingu vadovu (autoritaru), o P. Leonas su demokratijos tobulinimu, įstatymų viršeniškumu.LITERATŪROS SĄRAŠAS• Genzelis B. Lietuvos filosofijos istorijos raidos bruožai. Vilnius 1997.• Genzelis B. Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje: būti ar nebūti Lietuvai? V. 2005.• Leonas P. Teisės enciklopedija.• Lietuvos filosofinė mintis. 2001. Vilnius.• Politnė mintis Lietuvos Respublikoje (1918-1940).