Europos sajungos politikos sritys

Ivadas

Jau nuo 6-ojo dešimtmečio Europoje daug diskutuota dėl pinigų. 1969 m. Hagos sutartyje buvo oficialiai numatyta sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), t.y. visų pirma sumažinti valiutų keitimo kursų svyravimus, tačiau dėl nepalankios makroekonominės aplinkos (naftos krizė, JAV dolerio silpnumas ir t.t.) to napavyko įgyvendinti.1979 m. sukurta Europos pinigų sistema svarbi tuo, kad buvo įvestas Europos piniginis vienetas ekiu (ECU), kurį sudarė šaioje sistemoje dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelis. Tai – stabilūs, tačiau koreguojami valiutų kursai (nustatyti pagrindiniai valiutų kursai ekiu atžvilgiu). Apskaitos vienetas ekiu materialios išraiškos – banknotų ir monėtų – neturėjo. Ekiu vartojami bendrovių tarpusavio atsiskaitymams užsienio prekyboje, taupomi, kadangi jais išreikšta nemažai valstybinio ir privataus sektoriaus skolų dalis. Europos pinigų sistemos pozityvūs rezultatai: infliacija suvienodėjo ir mažėjo, palūkanų norma konvergavo.1992 m. pasirašytoje Europos Sąjungos sutartyje (vadinamoje Mastrichto) numatyta sukurti EPS, t.y. įkurti Europos centrinį banką (ECB) bei Europos centrinių bankų sistemą (ECBS) ir iki 1999 m. sausio 1 d. įvesti bendrą valiutą. EPS turi garantuoti geresnį Europos Sąjungos (ES) bendrosios rinkos, kurioje yra laisvas prekių, paslaugų, darbo ir kapitalo judėjimas, funkcionavimą. ES valstybės, siekiančios narystės EPS, turėjo tenkinti nustatytus konvergencijos reikalavimus.EPS – bendros valiutos zona – pagrįsta dviem principais: Ekonominės politikos derinimas; Nepriklausoma pinigų politika, kurią formuoja ir įgyvendina ECBS.

Ekonominė ir pinigų sąjunga (angl. economic and monetary union, pranc. union économique et monétaire, vok. Wirtschafts- und Währungsunion) – Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas.Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimas paminėtas Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, tačiau tuo metu ši sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas. 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m., taip pat paskyrė aukšto rango grupę, turėjusią pateikti pranešimą dėl galimybių sukurti EPS ir jos kūrimo grafiko. EPS klausimu tuometinė EB buvo pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni manė, kad pirmasis žingsnis turėtų būti bendradarbiavimas pinigų politikos srityje, kiti teigė, kad pirmiausia turi būti pasiektas tam tikras ekonomikos koordinavimo lygis. Abi stovyklos buvo parengusios alternatyvius artėjimo prie EPS planus.

1970 m. abiejų stovyklų teiginiai buvo sujungti Vernerio pranešime (pavadintame darbo grupei vadovavusio Liuksemburgo ministro pirmininko Pjero Vernerio (Pierre Werner) vardu), pateikusiame ir EPS sukūrimo iki 1980 m. tvarkaraštį. Šiame pranešime buvo pabrėžiamas lygiagretus judėjimas EPS link: koordinuojant ir derinant ekonominę politiką ir kartu palaipsniui mažinant valiutų kursų svyravimų skirtumus, integruojant kapitalų rinkas ir įvedant bendrus pinigus bei įsteigiant Europos centrinį banką. Visas procesas plane suskirstytas į stadijas.1971 m. Taryba patvirtino kiek modifikuotą Vernerio planą, numačiusį per pirmąją stadiją (iki 1974 m.) koordinuotos intervencijos priemonėmis apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali leistina valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. į bet kurią pusę lyginant su JAV doleriu, o kelios valstybės sutiko nustatyti dar mažesnius skirtumus. Įgyvendinant šiuos planus 1973 m. buvo įsteigtas Europos monetarinio bendradarbiavimo fondas. Tačiau dėl aštuntojo dešimtmečio pradžios ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių (išskyrus Vokietijos Federacinę Respubliką ir Beneliukso šalis) nesugebėjo laikytis nustatytų valiutų svyravimų. Taip idėjos sukurti EPS įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui.1978 m. liepos 6-7 d. Florencijoje Europos viršūnių taryba patvirtino Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą sukurti vadinamąją Europos piniginę sistemą ir jos pagrindinį elementą – Europos valiutų Ekonominė ir pinigų sąjunga krepšelį, žinomą sąlyginio piniginio vieneto ekiu vardu. Europos piniginė sistema įsigaliojo nuo 1979 m. kovo 13 d. Ji turėjo užtikrinti EB valstybių pinigų tarpusavio santykių stabilumą, bet, žinoma, jokiu būdu nebuvo pinigų sąjunga tikrąja to žodžio prasme. Tuo tarpu prie ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo idėjos buvo grįžta 1989 m. birželio mėn., kai Madride Europos viršūnių taryba pritarė tuometinio Komisijos pirmininko Žako Deloro (Jacques Delors) pranešimui, kuriame buvo numatyti trys EPS sukūrimo etapai. Pirmasis etapas turėjo prasidėti 1990 m. liepos 1 d., o dėl kitų etapų Europos viršūnių taryba nusprendė sušaukti specialią tarpvyriausybinę konferenciją.
Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos sutartį. Pagal šią sutartį antrasis EPS įgyvendinimo etapas turėjo prasidėti 1994 m. sausio 1 d. Perėjimui prie galutinio, trečiojo, etapo – bendrų pinigų įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. pinigų įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. sausio 1 d. arba ne vėliau kaip nuo 1999 m. sausio 1 d. Taip pat numatytos atitinkamos EPS kūrimo ir funkcionavimo institucijos (Europos centrinių bankų sistema, Europos pinigų institutas, Europos centrinis bankas), sprendimų priėmimo mechanizmai ir reikalavimai būsimoms EPS narėms – konvergencijos kriterijai. Buvo numatyta, kad 1996 m. ES valstybių finansų ministrai, remdamiesi Komisijos ir Europos pinigų instituto ataskaitomis, nuspręs, kurios valstybės atitinka bendros valiutos įvedimo reikalavimus. Jeigu konvergencijos kriterijus atitiktų bent septynios valstybės, tuomet Taryba (Komisijos siūlymu ir Europos Parlamento pritarimu) absoliučia balsų dauguma galėtų nuspręsti leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą. Jeigu Taryba nepriimtų tokio sprendimo, tuomet į trečiąjį etapą išsyk žengtų tik kriterijus atitinkančios valstybės.Vyko sudėtingi debatai, būta ir interesų susikirtimų, kol 1995 m. gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba būsimuosius pinigus pavadino eurais ir patvirtino jų įvedimo planą, pasirinkdama vėlesnę trečiojo etapo paskelbimo datą – 1999 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai kiekvienoje Europos viršūnių taryboje buvo pabrėžiama, kad vyriausybių pastangos pasiekti konvergencijos kriterijų atitikimą nebuvo bevaisės. Tačiau bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo vertinamas kaip vienas sudėtingiausių bei ambicingiausių ES uždavinių, todėl būta raginimų atidėti EPS įgyvendinimą. Valstybės, kurių konvergencijos rodikliai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pavyzdžiui, finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų. Kai kurios valstybės manė, kad stiprus euras, nors ir vėliau įvestas, būtų geriau negu laiku įvestas silpnas.
Vis dėlto 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos viršūnių taryba priėmė Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė griežtai laikytis EPS kūrimo terminų ir reikalavimų. Priėmus šį paktą EPS įgyvendinimo perspektyva tapo daug aiškesnė. EPS stabilumo paktą Europos viršūnių taryba patvirtino Amsterdame (1997 m. birželis) ir Liuksemburge (1997 m. gruodis). 1998 m. 88 gegužės 2-3 d. Briuselyje surengtame specialiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo patvirtintas laikinasis Europos centrinio banko pirmininkas ir šešių narių banko valdyba, taip pat patvirtintas valstybių, atitinkančių stabilumo kriterijus ir tinkamų bei norinčių žengti į trečiąjį EPS etapą, sąrašas: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Savo noru dalyvauti trečiajame EPS etape kol kas atsisakė Danija, Didžioji Britanija ir Švedija, o Graikija atitiko ne visus konvergencijos kriterijus. Tačiau šios valstybės galės vėliau prisijungti prie EPS ir įsivesti eurą.Po šių nutarimų galutinai buvo atvertas kelias paskelbti EPS ir įvesti bendrą valiutą. Vėlesni Europos viršūnių tarybos susitikimai (1998 m. birželio mėn. Kardife ir 1998 m. gruodžio mėn. Vienoje) patvirtino ankstesnius sprendimus, kad bendra ES valiuta – euras – bus įvesta nuo 1999 m. sausio 1 d. Tačiau iš pradžių euras bus įvedamas tik negrynųjų (sąskaitinių) pinigų pavidalu. 2002 m. sausio 1 d. išleisti į apyvartą grynieji pinigai (banknotai ir monetos). Nuo 2002 m. liepos 1 d. nacionaliniai piniginiai ženklai nustos galioję.

Pagrindiniai klausimai apie Ekonominę ir pinigų sąjungą

Ar euro įvedimas turės įtakos ES valstybių, nedalyvaujančių EPS nuo pat pradžių, valiutoms?Taip. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje numatyta, kad valstybių narių valiutų kursai turėtų būti laikomi bendrų interesų subjektu. Valiutos kurso valdymo požiūriu euro įvedimas darys kur kas didesnę tiesioginę įtaką toms valstybėms narėms, kuriose euras neįvestas, tačiau priklausančioms Valiutų kurso mechanizmui (VKM2), pradėjusiam funkcionuoti 1999 m. sausio 1 d. VKM2 susiejo dviejų valstybių narių – Danijos ir Graikijos – valiutas su euru.

Komercinės veiklos požiūriu, valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, bendrovės ir gyventojai pradės naudoti valiutą, kuri cirkuliuoja kur kas didesnėje ekonominėje teritorijoje, negu šiuo metu vartojama kurios nors kitos Europos Sąjungos valstybės narės valiuta. Sandorių eurais taip pat bus sudaroma kur kas daugiau negu bet kuria kita Europos Sąjungos valiuta. Bendrovėms, veikiančioms valstybėse narėse, nepriklausančiose euro zonai, gali būti patogu naudoti eurą apskaitoje, o gal net atliekant operacijas savo šalyje. Todėl tikėtina, kad valstybėse narėse, nepriklausančiose euro zonai, kartu su nacionalinėmis valiutomis bus pradėtas vartoti euras ir taps jų gretutine valiuta.Ar bus galima grįžti prie reguliuojamo valiutos kurso, jeigu valstybės narės patirs sunkumų po to, kai įstos į Ekonominę ir pinigų sąjungą?Tai nebus įmanoma dėl paprastos priežasties, t.y. dėl to, kad visos euro zonos narės vartos tą pačią valiutą. Prieš sukuriant EPS, valstybės narės galės kontroliuoti nacionalinės valiutos srautą savo šalies viduje. Tačiau nuo šiol jų teisės aktai nebegalės nustatyti kokių nors tarptautinių pinigų srautų apribojimų.Ar valstybė, dalyvaujanti Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, gali iš jos pasitraukti?Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje nenumatyta galimybė valstybėms narėms pasitraukti iš EPS.

Ar euras atsilaikys spekuliaciniam spaudimui?Remiantis neseniai įgyta patirtimi, galima teigti, kad nėra jokios priežasties baimintis, jog gali kilti spekuliacijų pavojus euro atžvilgiu. Nuo 1996 m. vidurio, vis kylant EPS autoritetui, spekuliacijos valstybių, dalyvaujančių EPS, nacionalinėmis valiutomis beveik išnyko. Kadangi ES valstybės narės, rengdamosi euro įvedimui, ėmėsi veiksmingų priemonių, kurios leido pasiekti nemažos ekonominės konvergencijos, investuotojai patikėjo, kad jos pasiryžusios ir pajėgios sukurti EPS. Be to, labai svarbų vaidmenį atliko Europos Sąjungos institucijos, parengusios techninę ir teisinę struktūras, būtinas sklandžiam euro įvedimui ir jo stabilumui išlaikyti ateityje. 1998 m. gegužės 3 d. atsakingosios institucijos nutarį pašalinti visus neaiškumus, galinčius sukelti spekuliacijas, ir nurodė dvišalius euro zonos valstybių valiutų kursus, kuriais remiantis buvo nustatyti neatšaukiami euro zonos nacionalinių valiutų ir euro kursai.

Kaip bus užtikrintas euro stabilumas?Jis bus užtikrintas įgyvendinant patikimą politiką, pagrįstą Ekonominės ir pinigų sąjungos uždaviniais – siekti stabilumo.Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti euro zonos kainų stabilumą, kurio jis sieks būdamas visiškai nepriklausomas.Valstybės narės, priklausančios euro zonai, pasieks aukštą valstybės finansų, infliacijos lygio ir palūkanų normų ekonominės konvergencijos laipsnį. Jos pasiryžusios ir toliau įgyvendinti į stabilumą orientuotą ekonominę politiką bei dar intensyviau derinti tarpusavyje savo ekonominę politiką.Kokios pinigų politikos priemonės naudojamos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje?Pinigų politikos priemonės, kurias gali naudoti ECB, yra atvirosios rinkos operacijos, paskolos ir reikalavimai dėl minimalių privalomųjų atsargų. Šių priemonių pakanka patikimai ir veiksmingai pinigų politikai vystyti visoje euro zonoje.

Kas atsitiks, jeigu Ekonominė ir pinigų sąjunga žlugs?EPS žlugimas tiek politiškai, tiek ekonomiškai būtų labai skaudus visai Europos Sąjungai. Tačiau EPS sukūrimas buvo kruopščiai planuojamas, o jam rengiamasi – daugelį metų. Trečiasis EPS etapas prasidėjo pasiekus aukštą dalyvaujančių valstybių narių konvergencijos laipsnį. Taigi EPS pamatai labai tvirti.Kas sumokės euro įvedimo išlaidas?Visas euro įvedimo išlaidas turės sumokėti tie, kuriems pirmiausiai reikėjo šiam žingsniui pasirengti. Tai – bankai, bendrovės, prekybininkai ir valdžios institucijos. Kadangi EPS sukurta bendromis pastangomis ir yra naudinga visai visuomenei, išlaidas kompensuos pagerėjusi ekonominė veikla. Apskritai kalbant, reikia pažymėti, kad mokesčių mokėtojai papildomų mokesčių naštos nepajaus.Koks didžiausias valstybių narių, dalyvaujančių Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, laimėjimas?Didžiausias laimėjimas tas, kad euras sukurs stabilią ekonominę aplinką, lemiančią žemą infliacijos lygį ir mažas palūkanų normas. Valstybės narės sutaupys lėšų dėl trijų priežasčių: pirma, sumažės valiutos keitimo sąnaudos, kadangi nereikės tarpusavyje keisti EPS dalyvaujančių valstybių narių valiutų; antra, sumažėjusios sąnaudos sudarys palankesnias sąlygas sveikai konkurencijai euro zonoje; trečia, vietos įmonės dirbs prekybai ir investicijoms palankesnėje aplinkoje. Minėtas tris sritis galima paanalizuoti išsamiau:

– valiutos keitimas. Kadangi nebus išlaidų, susijusių su euro zonos valstybių valiutų tarpusavio keitimu, kiekvienais metais bus sutaupyta iki vieno procentinio punkto Europos Sąjungos BVP ;– bendroji valiuta. Vartojant bendrąją valiutą, bus lengviau palyginti dalyvaujančių valstybių narių kainas. Tai skatins konkurenciją, kuri bus ypač naudinga Europos Sąjungos piliečiams ir vartotojams;– prekyba ir investicijos. Pašalinus valiutos kurso riziką, Ekonominėje ir pinigų sąjungoje atsiras daugiau verslo ir prekybos galimybių konkurencinėms bendrovėms, o ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Kokią įtaką Ekonominė ir pinigių sąjunga darys turizmui?Euro zonoje turistai turės mažiau išlaidų, nes nereikės keisti valiutų vykstant iš šalies į šalį. Kelionių agentųros taip pat išloš dėl to, kad neliks valiutų kutsų svyravimo rizikos, tačiau jos gali netekti ir dalies pajamų, kadangi sumažės valiutos keitimo operacijų. Taip pat tikėtina, kad padidės kelionių ir turizmo verslo konkurencija, kadangi bendrąja valiuta išreikštos paslaugų kainos taps skaidresnės, vartotojai galės rinktis geresnes, o kartu dažnai ir pigesnes paslaugas.Kuo valstybės narės, dalyvaujančios EPS, pranašesnės už joje nedalyvaujančias?Valstybės, kuriose įvestas euras, išloš todėl, kad nereikės skirti lėšų užsienio valiutos keitimo operacijoms, neliks valiutos kurso rizikos prekiaujant su kitomis euro zonos valstybėmis, padidės finansų ir pinigų rinkų našumas. Euro zonos valstybėse prekių ir paslaugų kainos taps skaidresnės, o tai skatins konkurenciją. Be to, bus geriau paskirstyti ištekliai, o apskritai – suaktyvės Europos Sąjungos ekonominė integracija.Kai kas mano, kad euro zonos valstybės nukentės, kadangi jos negalės daryti įtakos valiutos kursui ir taip siekti nacionalinių ekonomikos tikslų. Tačiau faktai rodo, kad periodiškai nuvertinama valiuta neteikia ilgalaikės naudos. Būtent dėl to nuo devintojo dešimtmečio pradžios daugelis valstybių narių nenaudoja valiutos devolvacijos kaip politikos priemonės.

Su kokiais neigiamais veiksniais gali susidurti valstybės, kuriose neįvestas euras?Valstybės narės, kuriose neįvestas euras, gali patirti finansų rinių spaudimą. Siekdamos to išvengti, jos turės laikytis labai griežtos pinigų ir fiskalinės drausmės. Kadangi rinkos labai atidžiai stebės jose vykstančius poslinkius, šios valstybės negalės leisti, kad kiltų kokių nors abejonių dėl jų ryžto vygdyti ekonominę politiką, oriantuotą į stabilumą.Be to, kadangi valstybės (Danija ir Graikija), kurios kol kas nepriklauso euro zonai, dalyvauja Valiutų kurso mechanizme (VKM2), jos faktiškai praras galimybę vygdyti nepriklausomą pinigų politiką net ir nedalyvaudamos formuojant euro zonos pinigų politiką.

Ar įvedus eurą nepakils kainos?Nėra rimtų priežasčių, dėo kurių, įvedus eurą, būtų galima tikėtis visuotinio kainų pakilimo. Nacionalinės valiutos į eurus perskaičiuojamos pagal 1999 m. sausio 1 d. patvirtintus neatšaukiamus kursus. Valiutų apvalinimas mažėjimo ir didėjimo kryptimis nustatytas Europos Sąjungos Tarybos reglamente. Tikimasi, kad dėl to, jog eurais išreikštas kainas įvairiose valstybėse galima lengvai palyginti, kai kurių produktų kainos nacionalinėse rinkose sumažės. Apskritai euras padidins konkurenciją Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje, o tai tikrai bus naudinga vartotojams.Ar nekyla grėsmė, kad įvedus eurą sunyks Europos Sąjungos kultūros įvairovė?Ne. Euras neturės įtakos kalbai, knygoms, sportui, istorijai, liaudies atminčiai, papročiams ir tradicijoms. Vbūtent šie ir dar daug kitų dalykų daro įtaką nacionalinei kultūrai, o Europos bendroji valiuta nepaveiks nė vieno iš jų. Koks yra euro simbolis?Euro simbolis yra – € -. Kurdama šį simbolį, Europos Komisija įkvėpimo sėmėsi iš graikų kalbos raidės epsilon, reiškiančios pirmąją žodžio “Europa” raidę. Dvi paralelios simbolio linijos reiškia stabilumą euro zonoje.Oficiali tarptautinė žodžio “euras” santrumpa yra “EUR”.

Verslas euro zonojeNebelieka jokios valiutų svyravimo rizikos. Palūkanos ir infliacija daug mažesnės. Jūs perkate, parduodate ir skolinatės daug didesnėje ir konkurencingesnėje rinkoje, todėl valdyti verslą yra daug paprasčiau ir pigiau.Ką daryti su kelionės čekiais, išduotais nacionaline valiuta, kurią pakeitė euras?Kelionės čekių galiojimo laikas neribojamas, todėl bet kokiu atveju nieko neprarasite. Europoje nacionaline valiute išduotus kelionės čekius dar kurį laiką galėsite išgryninti komerciniuose bankuose ir neribotą arba dar daug ilgesnį laikotarpį centriniuose bankuose (daugiau informacijos rasite skiltyje “Kiek laiko bus keičiama nacionalinė valiuta?”).Tačiau, patogumo dėlei, patariama kuo greičiau išgryninti arba panaudoti visus nacionaline valiuta išduotus kelionės čekius ir pakeisti arba panaudoti turimą nacionalinę valiutą, nes gali būti sudėtinga, o gal ir visai neįmanoma tokius čekius ir valiutą išsikeisti trečiosiose šalyse. Apie tai reikėtų pasiteirauti konkrečios šalies bankų administracijos.Ką daryti turint grynųjų nacionaline valiuta, kurią pakeitė euras?Jei nenorite pasilikti kaip suvenyrą, patartina iškeisti į kitą valiutą. Europos regiono bankai yra numatę dieną, iki kurios keis buvusias nacionalines valiutas. Pavyzdžiui, dauguma Tailando bankų atsisakomų nacionalinių valiutų nebesupirkinėja nuo 2001 m. gruodžio 31 d., tačiau kai kurie bankai šias valiutas keis ir 2002 m.Kas atsitiks su banko sąskaitose laikomais pinigais, jei jie sąskaitoje laikomi valiuta, kurią pakeitė euras?Jei banko sąskaitoje turite Vokietijos markių, Prancūzijos frankų ar kokios kitos valiutos, jūsų bankas turėjo susisiekti su jumis dėl valiutos pakeitimo į eurus. Iš apyvartos išimamomis nacionalinėmis valiutomis sąskaitose laikomi pinigai bendrąja tvarka konvertuojami į eurus, tačiau apie tai patartina pasiteirauti paties banko.Kas nutiko buvusioms nacionalinėms valiutoms?• Ne ilgiau kaip iki 2002 m. vasario 28 d. (o Prancūzijoje, Airijoje ir Nyderlanduose dar trumpiau), buvusiomis nacionalinėmis valiutomis dar buvo galima atsiskaityti mokant grynaisiais.
Iki 2002 m. kovo 31 d. dvylikos euro zonos šalių centrinių bankų nustatytose vietose bet kurios euro zonos šalies nacionalinės valiutos banknotus buvo galima nemokamai pasikeisti i eurus.• Ne ilgiau kaip iki 2002 m. gruodžio 31 d. kiekvienos euro zonos šalies nacionalinės valiutos banknotus galima pasikeisti konkrečios šalies bankuose.Ne ilgiau kaip iki 2002 m. vasario 28 d. šios paslaugos banko klientams buvo teikiamos nemokamai. Kitiems asmenims iki tos pacios aukščiau nurodytos dienos nustatyto dydžio sumos taip pat buvo keičiamos nemokamai (išskyrus Vokietiją, kur kitiems asmenims teikiamos tokio pobūdžio paslaugos buvo apmokestinamos)• Ne ilgiau kaip iki 2012 m. pabaigos centriniai bankai nemokamai keis savo šalies nacionalinę valiutą į eurus. Ne trumpiau kaip iki 2002 m. pabaigos nacionalinių valiutų monetas galima pasikeisti nemokamai. Daugelyje šalių nacionalinių valiutų išpirkimo terminas yra daug ilgesnis arba iš viso neribojamas.

Kuriose šalyse įvedamas euras?

Bendrąją valiutą įsivesti nusprendė 12 iš 15 Europos Sąjungos valstybių narių, t.y.:• Belgija, • Vokietija, • Graikija, • Ispanija, • Prancūzija, • Airija, • Italija, • Liuksemburgas, • Nyderlandai, • Austrija, • Portugalija, • Suomija. (Danija, Švedija ir Didžioji Britanija taip pat yra Europos Sąjungos valstybės narės, tačiau šiuo metu jos yra apsisprendusios dar nepereiti prie bendros valiutos).(Danija yra II-ojo keitimo kurso mechanizmo (angl. ERM II) narė, vadinasi, Danijos krona yra susieta su euru, nors keitimo kursas ir nėra fiksuotas).Per keletą dienų daugiau nei 14 milijardų euro banknotų ir 50 milijardų euro monetų pakeitė beveik tokį pat skaičių nacionalinių valiutų banknotų ir monetų. Euro įvedimas turėjo įtakos daugiau nei 300 milijonų žmonių ir tai buvo iki šiol neregėto masto operacija.Apie Lietuvos derybas Europos Sąjungoje

11 DERYBINIS SKYRIUS “EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGA”

I. BENDROSIOS NUOSTATOS2004 m. sausio 1 d. laikome data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasiruošusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus. Lietuvos Respublika pritaria visam acquis ekonominės ir pinigų sąjungos srityje.

Lietuvos Respublika bus pasirengusi visiškai įgyvendinti Ekonominės ir pinigų sąjungos acquis reikalavimus, taikomus šalims neįvedančioms euro valiutos, nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Lietuvos Respublika neprašo pereinamųjų laikotarpių ar išimčių šiame derybiniame skyriuje. II. PAGRINDIMASEkonominės ir pinigų sąjungos derybinė sritis ir teisės aktų normos skirstytinos į šias grupes: ekonominės politikos koordinavimas, fiskalinė politika, pinigų ir valiutos kurso politika, euro valiutos įvedimo reikalavimai. Ekonominės politikos koordinavimas ir fiskalinė politika Lietuvos Respublika formuos ekonominę ir fiskalinę politiką remdamasi siekiu tapti ES nare. Lietuvos Respublika yra pasirengusi reguliariai derinti savo ekonominę politiką su Europos Sąjungos reikalavimais narystės siekiančių šalių ekonominei politikai. Pasirengimo narystei laikotarpiu LR pasirengusi reguliariam vidutinės trukmės ekonominės politikos bendrajam vertinimui. Remdamasi Stojimo partnerystės rekomendacijomis, vadovaujantis Tarybos Reglamentu Nr.1466/97, Lietuvos Respublikos Vyriausybė drauge su Europos Komisijos ekonominių ir finansinių reikalų generaliniu direktoratu parengė Lietuvos ekonominės politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentą, kuris, keičiantis ekonominei situacijai, bus tikslinamas ir atnaujinamas. Šiame dokumente pateikiamos vidutinės trukmės ekonominės veiklos kryptys, būtinos šalies ūkio restruktūrizavimui paspartinti ir pasirengti stojimui į Europos Sąjungą. Šis dokumentas taip pat pateikia makroekonominį plėtros scenarijų, suderintą su visišku ir savalaikiu numatytų politikos priemonių įgyvendinimu. Pažanga, padaryta įgyvendinant šias politikos kryptis, bus reguliariai vertinama Europos sutarties kontekste. Ekonominių ir institucinių sąlygų sukūrimas įgalinančių LR stebėti ir atitikti konvergencijos kriterijus yra sudėtinė Vidutinės trukmės ekonominės strategijos dalis ir Nacionalinės acquis priėmimo programos dalis. Lietuva, siekdama pagerinti gyvenimo lygio standartus ir integruoti ekonomiką į ES, sieks ir realios konvergencijos, nes tik realios ir nominalios konvergencijos suderinimas gali užtikrinti sėkmingą stojimą į ES. Realiai konvergencijai pasiekti vykdomos plačios struktūrinės reformos, stiprinami instituciniai gebėjimai. Tai vykdant reikia atsižvelgti ir į nominalią konvergenciją (infliacija, valstybės iždo būklė).
Lietuvos Respublika pripažįsta skaidrumo svarbą skelbiant ir keičiantis statistiniais duomenimis kaip labai svarbų koordinavimo aspektą. Šis siekis taip pat pagrįstas bendradarbiavimu tarp Statistikos departamento ir Eurostato. Svarbi sritis yra pritaikyti LR statistinių duomenų sistemą pagal ES reikalavimus. Nuo 2001 metų numatoma teikti Suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI). Visiška valstybino sektoriaus metodologinių skirtumų harmonizacija pagal kaupiamąjį principą numatoma 2002 metų pabaigoje. Statistiniai duomenys atitinkantys šiuos reikalavimus bus teikiami nuo 2002 metų. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2223/96 “Europinė nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistema” planuojama įgyvendinti iki 2003 m. gruodžio 31 dienos. Fiskalinės politikos srityje numatoma pašalinti metodologinius skirtumus skaičiuojant fiskalinį deficito ir valstybės skolos dydžius iki 2002 m., o biudžeto planavimo ir atskaitomybės teikimo terminus suderinti su ES reglamentuose numatytomis datomis iki 2003 m. Lietuvos Respublika numato tenkinti visus ES reikalavimus biudžetinės disciplinos srityje, nustatančius valstybės skolos dydį ir šalies biudžeto deficito dydį, taikomus valstybėms narėms. Dabartinės patvirtintos ekonominės programos numato griežtą fiskalinio deficito ribojimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko Ekonominės politikos memorandume, kurio pagrindu pasirašytas prevencinis susitarimas su Tarptautiniu Valiutos fondu, numatoma, kad 2000 metais fiskalinis deficitas sudarys apie 2.8 proc. nuo BVP ir 2001 metais bendro šalies biudžeto deficitas bus mažinamas siekiant biudžetą subalansuoti. Vidutinės trukmės ekonominė strategija integracijos į ES kontekste numato, kad fiskalinis deficitas vidutinės trukmės laikotarpiu neviršytų 3 procentų BVP. Atsižvelgiant į tai, kad LR numato laikytis fiskalinio deficito ribojimo reikalavimų ir tai, kad LR valstybės skola 2000 metais yra du kartus mažesnė nei atitinkama ES referencinė reikšmė, tai LR tenkins nustatytus reikalavimus valstybės skolai.Pinigų ir valiutos kurso politika Lietuvos Respublikos teisės aktai (įstatymai), susiję su „Pinigų ir valiutos kurso politikos” poskyriu, išskyrus reikalavimus dėl euro įvedimo, bus visiškai suderinti su ES acquis, 2000 metais priėmus Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Šis įstatymo projektas parengtas pagal Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute numatytus reikalavimus centriniams bankams.
Fiksuoto kurso sistema yra priimtinas būdas Lietuvai integruojantis į ES. Fiksuotas valiutos kursas bus išlaikytas ir toliau, 2001 m. antrame pusmetyje Lietuva numato JAV dolerį pakeisti kita bazine valiuta – euru. Lito susiejimas su euru fiksuotu kursu leis vykdyti Sutarties VII skyriaus reikalavimus, bei sudarys sąlygas įstojus į ES dalyvauti Valiutos kurso mechanizme II. III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUISŠio skyriaus acquis Lietuvos Respublikoje įgyvendina Finansų ministerija, Ūkio ministerija, Lietuvos bankas ir Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Europos KomisijosA t a s k a i t aDėl Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos SąjungojeEkonominė ir pinigų sąjungaLietuva nedaug pažengė į priekį, ruošdamasi narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje.Iki šiol Lietuvos pinigų politika buvo paremta valiutų valdybos modeliu. Lietuvos bankas pragmatiškais ir atsargiais veiksmais vykdė strategiją, pagal kurią valiutų valdybos modelio bus galiausiai atsisakyta. Šio proceso metu centrinio banko norminiai aktai turės būti visiškai suderinti su Europos Bendrijos taisyklėmis.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas veinam gyventojui pastaruoju metu sudarė tik 31 proc. ES vedurkio. Kai kas nuogastauja, kad dėl tokių ekonominių skirtumų Lietuvai įstojimas į ES ekonomiškai bus nenaudingas. Tačiau tokie nuogastavimas nebus pagrįsti. Tikrai, vertinant kai kurių standartų, pavyzdžiui aplinkosaugos normų, taikymą matyti, kad skirtingas ekonominio išsivystymo lygis lemia ir didesnių investicijų poreikį. Be to, dėl prastesnio Lietuvos regionų išsivystymo gausime daugiau išmokų iš ES biudžeto.Kita vertus, ekonominiai skirtumai nekliudo pasinaudoti bendrosios rinkos panašumais. Atvirkščiai, tarptautinės prekybos nauda kyla iš tarp valstybių esančių skirtumų. Būtent dėl tarp šalių egzistuojančių natūralių, istoriškai susiformavusių gamybos veiksnių kainų ir kitokių skirtumų vienų šalių įmonės turi santykinį pranašumą kitų atžvilgiu. Pašalinus kliūtis mainams, visos dalyvaujančios šalys pasinaudodamos šiais skirtumais išlošia. Pavyzdžiui, kai kurios Lietuvos įmonės gali pasinaudoti pigesnia darbo jėga, specifiniais darbuotojų įgūdžiais ir pan.

Galiausiai pati narystė ES yra priemonė sudaryti sąlygas Lietuvos ekonominiam augimui. Vienodas išsivystymo lygis nėra narystės ES sąlyga. Tai greičiau yra tikėtina ilgalaikė integracijos pasekmė. Juk ir dabartinių ES valstybių narių ekonominio išsivystymo lygis gana smarkiai skiriasi (pavyzdžiui, Graikojos ir Danijos BVP vienam žmogui skiriasi beveik dvigubai). Svarbiausia yra sudaryti tinkamas sąlygas rinkos veikimui ir nuolatiniam ekonominiam augimui Lietuvoje, o narystė ES turėtų tapti viena iš šių sąlygų. Lietuvoje euras bus įvestas, tačiau ne planuojamą Lietuvos įstojimo į ES dieną (2004 m. gegužės 1 d.), o gerokai vėliau, ne anksčiau kaip 2006 – 2007 metais.Lietuvos integracija į ES ir Ekonominę ir pinigų sąjungą iš esmės yra du lygiagretūs procesai. Tiesa, lietuva negalėtų tapti Ekonominės ir pinigų sąjungos nare nebūdama ES narė. Šiuo metu vadinamoji euro zona apima 12 iš 15 ES valstybių narių (jai nepriklauso Danija, Didžioji Britanija ir Švedija).Net ES ekspertai pripažįsta, kad šiandieną įvesti eurą šalims kandidatėms nebūtų tikslinga. Svarbiausias motyvas nepaskubėti yra tas, kad nustatytas lito kursas euro atžvilgiu turi būti išbandytas ir patvirtintas praktikoje. Reikia stebėti, kaip kaip keisis mūsų prekybos balansas, bisa einamoji sąskaita ir visas mkėjimų balansas, įstojus į ES, ir tik tada primti sprendimą dėl lito pakeitimo euru. Be to, pradžioje mūsų valiuta mažiausiai dvejus metus turės būti, nekeisdama savo kurso euro atžvilgiu, Valiutų kursų mechanizme II, tik po to bus galima įstoti į pinigų sąjungą.Be to, dabartiniame ekonominės plėtros etape Lietuvai, kaip sparčiai besivystančiai valstybei, yra naudingiau išsaugoti tam tikrą (nors valiutų valdybos sąlygomis, ir apribotą) pinigų politikos nepriklausomybę. Vis dėl to po kelerių narystės ES metų, sustiprėjus eurui ir nuolat plečiantis Lietuvos prekybai su euro zona, prisijungimas prie bendrosios Europos valiutos Lietuvai bus labai naudingas.

LITERATŪRA

1. Aktualūs klausimai ir atsakymai APIE LIETUVOS STOJIMĄ Į EUROPOS SĄJUNGĄ. (2003) – Vilnius. AB ,,Spauda”.2. “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”. (1999) – Vilnius 3. 15 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. (2001) – Vilnius. ,,Alora”4. Euras – Europos Sąjungos valiuta: klausimai ir atsakymai. (1999) – Vilnius5. Doc. Violeta Pukelienė, Vdu Ekonomikos katedra. Euras – bendra Europos Sąjungos valiuta. (2001) – Vilnius6. EUROPOS KOMISIJOS DELEGACIJA INFORMACIJOS CENTRAS. Naugarduko g. 10, Vilnius7. URM EUROPOS INTEGRACIJOS DEPATAMENTAS, atnaujinta 2000 10 09 8. www.euro.lt