Valstybini popierių rinka

Įvadas

Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę.

Referato tikslas – išnagrinėti vertybinių popierių rinkos ypatybes.

Darbo uždaviniai:

1. aptarti vertybinių popierių rinkos sąvoką, funkcijas bei struktūrą;

2. apžvelgti vertybinių popierių rūšis;

3. išsiaiškinti pagrindinių vertybinių popierių rinkos dalyvių funkcijas bei institucijų veiklą.

Darbe naudojausi skirtingų autorių literatūra bei mokslinėmis publikacijomis.

Vertybinių popierių rinka, jos sukūrimas ir funkcijos

1 Vertybinių popierių rinkos sąvoka, funkcijos bei struktūra

Vertybinių popierių (VP) rinka – tai sudedamoji finansų rinkos dalis, apimanti labai platų ilgalaikių ir vidutinių investicijų sektorių bei sudaranti galimybę perduoti nuosavybės teisę į vertybinius popierius. Šios rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius popierius, sudarantis galimybes pasiskirstyti laisvam kapitalui būtent ten, kur jo reikia.

Investicijos į vertybinius popierius yra svarbus tiek mikro, tiek makro ekonomikos požiūriu. Makroekonominiame lygyje VP rinkos efektyvus funkcionavimas sudaro sąlygas įmonėms, imituojant vertybinius popierius, pritraukti ūkinės veiklos vykdymui reikalingas finansines lėšas.

Makroekonominiu požiūriu VP rinkos reikšmė pasireiškia tuo, kad jos pagalba kaupiamas ir efektyviai paskirstomas kapitalas, to pasekoje didėja šalies nacionalinis produktas. Vertybinių popierių (VP) rinka glaudžiai susijusi su visos šalies ūkio pajėgumu, todėl jos vystymosi ryšys su ekonominiu šalies vystymusi yra abipusis: gerėjant bendrai ekonominei padėčiai, kartu tampa aktyvesnė ir VP rinka; savo ruožtu, plėtojantis kapitalo rinkai, spartėja šalies ekonominis augimas. Tuo pasireiškia VP rinkos svarba tiek valstybės, tiek gyventojų gerovei.

Literatūroje vertybinių popierių rinka dažnai vadinama fondų rinka. VP

galima nagrinėti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme, vertybiniams popieriams priskirtini prekiniai dokumentai, tokie kaip konosamentai, sandėlių dokumentai, prekių pirkimo (pardavimo) opcionai, ateities sandėriai; piniginiai dokumentai, tokie kaip čekiai, vekseliai, banknotai;

fondų rinkos vertybiniai popieriai. Vienok, praktikoje dažniausiai naudojamas siauresnis VP supratimas – fondų rinkos vertybiniai popieriai, išreiškiantys ekonomines teises į turtą ir pajamas. Pastaruosius VP galima išskirti į tris dideles grupes: akcijos, skolos VP ir išvestiniai VP.

Anot, autorės Pekarskienės, vertybinių popierių rinka – tai finansų rinkos subrinka, apimanti finansinio kapitalo ir pinigų rinkos dalis ir sudaranti sąlygas perduoti nuosavybės teisę į VP (1 pav.).

1 pav. Vertybinių popierių rinkos vieta finansų rinkoje [5]

VP rinką sudaro teisinė ir ekonominė sistema, kuri reguliuoja VP

išleidimą, judėjimą, saugojimą ir su jais susijusias tesies; tarpininkai, teikiantys informaciją ir organizuojantys VP apyvartą: vertybiniai popieriai, emitentai, investitoriai ir kt. [2]

Vertybinių popierių rinka apima santykius, atsirandančius išleidžiant specialius dokumentus – vertybinius popierius, kurie turi vertę ir gali būti parduodami, perkami bei išperkami. Pačių VP apibrėžimai įvairiose šalyse skiriasi, atsižvelgiant į tai, kaip juos apibrėžia VP rinką reguliuojantys įstatymai. VP – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių bei suteikiančias teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę a…r pareigą pirkti šiame apibrėžime nurodytas finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai. [7]

Vertybinių popierių rinkos pagrindinė makroekonominė funkcija –

užtikrinti piniginių lėšų persiliejimą iš santaupų tiekėjų kapitalo vartotojams. Galima sakyti, kad vienoje rinkos pusėje yra emitentas, kitoje

– investuotojas (pirminė rinka) arba investuotojas, siekiantis parduoti VP, ir investuotojas, siekiantis jų įsigyti (antrinė rinka). Be minėtų rinkos dalyvių, yra dalyviai, užtikrinantys sandorių vykdymo sąlygas, garantuojantys sandorių saugumą bei vykdymo efektyvumą. Tokie dalyviai sudaro VP rinkos infrastruktūrą, kuri užtikrina VP rinkos efektyvų funkcionavimą. Pagrindiniai VP rinkos infrastruktūros tikslai yra investavimo rizikos ir sandorių kaštų mažinimas. Siekdamos šių tikslų, infrastruktūros institucijos atlieka administracines, technologines, finansines, informacines, juridines ir kt. funkcijas. [6]

VP rinka leidžia išmatuoti įvairių politinių, ekonominių, socialinių ar stichinių įvykių įtaką kiekvienam rinkos elementui. Pagrindinių ūkio subjektų įsijungimas į šią sistemą sukūrė naują globalų tinklą, apimantį daugelį valstybių. VP rinkos pagalba į pokyčius reaguojama žaibiškai, kapitalas akimirksniu gali būti permestas iš nestabilaus regiono į patikimesnį ar pelningesnį.

VP pirmiausia yra prekė (tiesa, labai specifinė), kurios kaina priklauso nuo daugelio veiksnių. Šiai prekei galioja visi komerciniai dėsniai, todėl teisingai sureguliuota rinkodaros sistema didintų šios prekės paklausą. [8]

Vienareikšmiškai nusakyti VP rinkos struktūrą yra sudėtinga, o gal net ir neįmanoma, nes VP rinkos struktūra priklauso nuo pasirinktų rinkos struktūrizavimo kriterijų. Tai patvirtina įvairių autorių diskusijos apie

VP rinkos struktūrą. Štai keletas ypatybių išskiriančių VP rinką nuo kitų rinkų:

o skritingai nuo prekių, vertybinių popierių cirkuliacijos laikas neribotas;

o rinka yra griežtai įstatymiškai reglamentuojama, yra sukurtas vyriausybės kontrolės mechanizmas. Toks griežtas priežiūros mechanizmas prieštarauja laisvos rinkos principams, tačiau šioje rinkoje jis yra neišvengiamas;

o vertybinių popierių rinkos egzistavimo pagrindas yra prekių ir pinigų rinkos.

Skiriami VP rinkos tipai, priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus, atspindi vienokius ar kitokius VP rinkai būdingus bruožus. Pagrindiniais rinkos struktūros kriterijais pasirinkę VP cirkuliacijos eiliškumą ir organizavimą, pateikėme tokią VP rinkos struktūrą (2 pav.). Pirminėje rinkoje vyksta naujų VP išleidimas ir išplatinimas, kuris tiesiogiai didina emitento kapitalą. Tolesnė VP cirkuliacija vyksta rinkoje, kuri gali būti organizuota, t.y. VP birža, ir neorganizuota užbiržinė rinka.

2 pav. Vertybinių popierių rinkos struktūra

“Tretinė” VP rinka apima užbiržinę prekybą VP, kotiruojamais biržoje.

“Ketvirtinėje” rinkoje vyksta sandoriai tarp stambių institucinių investuotojų, skirtingai nuo tretinės rinkos, čia sandoriai vykdomi be tarpininkų.

Skiriamasis pirminės ir antrinės rinkos bruožas, kad sandoriai sudarinėjami antrinėje rinkoje, tiesiogiai nedidina emitentų finansavimo, tačiau VP cirkuliacija antrinėje rinkoje emitentą veikia netiesiogiai –

sėkminga VP cirkuliacija daro emitento VP patraukliais, o tai savo ruožtu suteikia firmai geresnes galimybes didinti realias investicijas išleidžiant naujus VP. Pirminė ir antrinė rinka yra tarpusavyje susijusios abipusiais ryšiais, pirminės rinkos apsprendžia naujai išleidžiamų VP pirminę rinką.

[5]

2 Vertybinių popierių rinkos sukūrimas

Vertybinių …popierių rinkos užuomazgos dabartinėje Lietuvoje pradėjo formuotis paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kuomet Lietuvos teritorijoje esantis turtas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos nuosavybe ir prasidėjo jo privatizacija. Tais pačiais metais buvo priimti Lietuvos

Respublikos įmonių ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymai, kuriais buvo nustatyti akcinių bendrovių steigimas ir veiklos teisiniai pagrindai.

Lietuvoje prasidėjus nuosavybės perskirstymo procesui, iškilo būtinybė sukurti rinkos sąlygas atitinkančią finansų sistemą, kuri užtikrintų reikiamo kapitalo formavimą bei jo judėjimą rinkoje, išspręstų finansavimo problemas. Masinės privatizacijos metu objektams – akcijoms, buvo pradėta kurti vertybinių popierių rinkos infrastruktūra bei jos funkcionavimui reikalinga įstatyminė bazė, užtikrinanti tolesnę vertybinių popierių rinkos cirkuliaciją antrinėje rinkoje. [5]

Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo keli pagrindiniai veiksniai: valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės bazės, reglamentuojančios vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.

Pagrindas kurtis Lietuvos vertybinių popierių rinkai buvo padėtas 1991

metais, kai vasario mėnesį buvo priimtas “Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas”, kuriuo prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas, trukęs 1991-1996 metais. Masinės valstybinio turto privatizavimo programos metu akcininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos piliečių, taip pat susiformavo daug atviro tipo akcinių bendrovių. Atsiradę santykiai tarp naujai įsteigtų atviro tipo akcinių bendrovių ir investuotojų (akcininkų) bei tarp pačių akcininkų, sąlygojo pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų užuomazgų atsiradimą. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.

Kurį laiką vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionavo be įstatyminio pagrindo ir buvo reglamentuojama Vyriausybės nutarimais ir 1990

metais priimtu LR Akcinių bendrovių įstatymu. 1992 m. rugsėjo 3 d. LR

Vyriausybės nutarimu Nr.646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir

Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”, vertybinių popierių rinkos reglamentavimo ir kontrolės funkcijas perėmė Vertybinių popierių komisiją.

1996 metų Sausio 16 d. priimtas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. Šis įstatymas tapo pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu Lietuvos vertybinių popierių rinką ir su LR Akcinių bendrovių bei Investicinių bendrovių įstatymais sudaro nuosavybės vertybinių popierių rinkos įstatyminį pagrindą. LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme susistemintos bei atnaujintos teisinės vertybinių popierių reglamentavimo normos anksčiau pasirodžiusios

Vyriausybės bei Vertybinių popierių komisijos nutarimuose bei taisyklėse.

1994 metų Liepos 5 d. priimta nauja LR Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Šis įstatymas reglamentuoja akcinės bendrovės steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrovės bei akcininkų teises ir pareigas, valdymą, taip pat su bendrovės kapitalu bei su finansais ir pelno skirstymu susijusius klausimus.

Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 metais, reglamentuoja investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones. [11]

Anot, autorės Martirosianienės, rinkos santykiai, pirminis valstybinio turto denacionalizavimo procesas, kuris šimtus tūkstančių šalies piliečių pavertė akcininkais, nepaisant visų sunkumų ir trūkumų, sudarė pa…lankias sąlygas vertybinių popierių (VP) emisijai ir cirkuliacijai Lietuvoje. 1992

metais, pasitelkus išsivysčiusių užsienio šalių patirtį ir techninę pagalbą, Lietuvoje pradėta kurti VP rinka greta kredito sistemos ir valstybės biudžeto yra svarbiausia finansinių išteklių perskirstymo sfera.

[7]

Iš Pabaltijo šalių Lietuva pirmoji pradėjo formuoti vertybinių popierių rinką, kurti jos reguliavimo bei kitas su ja susijusias institucijas. Pradinis VP rinkos kūrimo etapas buvo sunkus ir sudėtingas, nes tai sąlygojo įvairios objektyvios ir subjektyvios priežastys:

1. Vertybinių popierių rinka buvo naujas fenomenas Lietuvos ekonomikoje, praktiškai neturintis nacionalinių tradicijų.

2. Ekonominės sąlygos buvo nepalankios – didėjo ekonomikos smukimas, nutrūkus ryšiams su Rusija ir kitomis NVS šalimis, dalis įmonių prarado žaliavų ir realizavimo rinkas. Nepalankų ekonominį klimatą rodė ir šalies ekonominiai rodikliai: 1994 m., lyginant su 1993

m., bendrasis vidaus produktas (BVP) buvo sumažėjęs 45 %, didelė infliacija (1994 m. – 45%), aukštas nedarbo lygis (11%), aukšta palūkanų norma sąlygojo žemą investicijų lygį.

3. Pirminė vertybinių popierių rinką formavosi netradiciškai – viešai pasirašant privatizuojamų įmonių akcijas.

4. Investicinio mentaliteto stoka. Privatizavimo metu įsigiję akcijų,

Lietuvos gyventojai paprasčiausiai susidūrė su nauju reiškiniu, ir jų elgesys buvo sunkiai prognozuojamas.

5. Nebuvo geros teisinės bazės, todėl VP rinkoje neišvengta apgaulės bei sukčiavimo atvejų, kurių ypač pasitaikė investicinių akcinių bendrovių (IAB) veikloje.

6. Informacijos apie vertybinius popierius bei finansų maklerius stoka ir patikimumas. [9]

Vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys

Be finansinių institucijų kreditų ir grynųjų pinigų, svarbiausios finansų rinkos prekės yra vertybiniai popieriai – akcijos, obligacijos, vekseliai ir kiti nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose. [7]

Vertybinius popierius galima apibūdinti įvairiais aspektais, tačiau finansų valdymo aspektu vertybinis popierius jį išleidusiai korporacijai reiškia šios korporacijos finansinį įsipareigojimą, o vertybinio popieriaus savininkui tai yra finansinis turtas.

Vertybiniai popieriai – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas.

Kitaip sakant, vertybinis popierius – tai kokia nors finansinė priemonė, kur kas vertingesnė už popierių, kuriame ji yra išspausdinta, ir išreiškianti tam tikrą vertę. Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų (indėlių)

sertifikatai ir iždo vekseliai.

Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis svarbus vaidmuo tenka vertybiniams popieriams. Vertybiniai popieriai yra:

o akcijos, o obligacijos, o opcionai, o hipotekos lakštai, o vekseliai, o čekiai, o būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai).

Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai (paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose. [3]

Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, p…areikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai.

Piniginis vertybinis popierius (čekis, vekselis, obligacija) suteikia teisę gauti jame nurodytą sumą. Nuosavybės vertybinius popierius (akcijas, akcijų sertifikatai ir kt.) suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno.

Prekinis vertybinis popierius (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.) suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių. [10]

VP rinka jos dalyviui gali pasiūlyti daug VP rūšių. Remiantis

Martirosianienės nuomone, VP galima skirstyti į tris rūšis: nuosavybės, skolos ir išvestiniai VP.

Sekančiuose poskyriuose aptarsiu šias rūšis.

1 Nuosavybės vertybiniai popieriai

Nuosavybės vertybiniai popieriai – tai dokumentai, patvirtinantys indėlį į akcinį kapitalą ir suteikiantys jo savininkui teisę į bendrovės pelno dalį (dividendą) bei teisę dalyvauti bendrovės valdyme, pažymintys nuosavybės teises į tam tikrą realų turtą. Tokie dokumentai vadinami akcijomis.

Atsižvelgiant į investicinius tikslus, pasaulyje yra paplitę daug akcijų rūšių. Visos akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomų lėšų, kurios būtinos finansuoti bendrovės veiklą ir apsirūpinti pagrindiniu kapitalu.

Akcijos atsižvelgiant į disponavimo būdą, yra skirstomos į vardines ir pareikštines.

Akcijos, atsižvelgiant į suteikiamas teises, skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. [ 7]

Akcijos gali būti materialiosios ir nematerialiosios. Materialiosios akcijos – tai pagal vertybinius popieriams keliamus reikalavimus atspausdinti dokumentai. Nematerialiosios akcijos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose.

Nematerialiosios vardinės ar pareikštinės akcijos savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita. Tokias akcijas platina ir jų sąskaitas tvarko tik įgalioti viešosios apyvartos tarpininkai. Akcinės bendrovės neturi teisės reikalauti ir finansų maklerių įmonių pranešti apie pareikštinių akcijų savininkus ir teikti duomenis apie juos.

Lietuvoje šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja vienos rūšies akcijos –

vardinės.

Tarptautinėje praktikoje tarp daugelio akcijų grupių labiausia paplitusios:

o Pirmos rūšies akcijos;

o Pelningos akcijos;

o Augimo akcijos;

o Spekuliacinės akcijos;

o Ciklinės akcijos;

o Stabilios akcijos. [4]

Akcijų tipų įvairovę lemia skirtingos emisijos, apyvartos sąlygos, teisės ir kiti veiksniai:

1. Atsižvelgiant į apyvartą VP rinkoje, yra skiriamos apyvartos akcijos, kurios nuolat yra rinkoje, bei portfelinės akcijos, kurias valdo jas išleidusi bendrovė.

2. Pirminėje VP rinkoje yra visiškai ir nevisiškai apmokėtos akcijos.

3. Atsižvelgiant į apyvartos antrinėje VP rinkoje, akcijos skirstomos į biržines, kurios įtrauktos į biržos prekybos sąrašus, ir užbiržines, kuriomis prekiaujama už biržos ribų.

Atsižvelgiant į daugybę autorių nuomonę apie akcijų rūšis, apibendrintai skirstomos tokios pagrindinės rūšys:

1 lentelė

Pagrindinės akcijų rūšys [5]

|Paprastosios akcijos |Privilegijuotos akcijos |

|suteikiančios balso teisę; |pelno akcijos; |

|nesuteikiančios balso teisės; |su kintančia pelno norma; |

|ribojančios balso teisę; |konvertuojamos; |

|pavaldžios akcijos. … |akcijos suteikiančios teisę pakeisti į |

| |kitus VP; |

| |akcijos su atšaukimo teise; |

| |kaupiamosios akcijos; |

| |nekaupiamosios akcijos; |

| |akcijos aukciono būdu nustatomais |

| |dividendai. |

2 Skolos VP

Skolos VP – tai komercinių struktūrų, valstybės organų leidžiami skoliniai įsipareigojimai, kuriais siekiama VP rinkoje pritraukti lėšas.

Daugelis akcinių bendrovių savo kapitalą formuoja akcinio kapitalo ir paskolų dėka. Bendrovės savo kapitalą gali padidinti ne tik išleisdama papildomą akcijų kiekį, bet ir skolindamasi. Labiausiai paplitęs skolinis įsipareigojimas yra obligacija – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimas, suteikiantis jo savininkui teisę į metines palūkanas bei kitas teises, kurios nurodomos obligacijoje arba nutarime išleisti šias obligacijas.

Pasibaigus obligacijos terminui, ji suteikia teisę gauti pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei. Taigi obligacija garantuoja jos savininkui reguliarias fiksuotas pajamas, o termino pabaigoje – tam tikrą išperkamąją kainą. [7]

Obligacija laikomas vertybinis popierius, liudijantis apie tai, kad jo savininkas suteikė paskolą šio popieriaus emitentui. Obligacija užtikrina jo savininkui reguliarų fiksuotų pajamų gavimą ir termino pabaigoje tam tikrą išpirkos kainą (paprastai lygia nominaliai vertei).

Pajamos iš obligacijų paprastai mažesnės nei iš kitų rūšių vertybinių popierių, tačiau jos mažiau priklauso nuo konjunktūrinių ir ciklinių svyravimų negu pajamos iš akcijų. Pavyzdžiui, jų išmokėjimas gali būti nutrauktas tik obligacijas išleidusiai įmonei bankrutavus.

Priklausomai nuo palūkanų išmokėjimo metodo ir paskolos padengimo būdų išskiriamos keturios obligacijų rūšys:

– Obligacijos, pagal kurias nustatytas tik palūkanų išmokėjimas bei nurodyta jų išpirkimo galimybė nenustatant išpirkimo termino (“mažosios obligacijos”). Tokios obligacijos – tai paskolos be nustatyto termino. Pavyzdžiui,

Anglijoje – konsolai,

Prancūzijoje –

prancūziška renta;

– Obligacijos, pagal kurias neišmokamos palūkanos, vadinamosios nulinio kupono obligacijos;

– Obligacijos, pagal kurias savininkams palūkanos neišmokamos iki obligacijos išpirkimo datos, pavyzdžiui, JAV –

taupomosios E serijos obligacij…os;

– Obligacijos, suteikiančios jų savininkui teisę į periodiškai išmokamas fiksuotas pajamas (palūkanas) ir išpirkimo sumos gavimą ateityje. Ši rūšis obligacijų, išleidžiamų valstybinių finansinių įstaigų ir privačių įmonių, labiausiai paplitusi šiuolaikinėje praktikoje.

Pelno obligacijos – tai obligacijos, kurių palūkanų dydis priklauso nuo kompanijos uždirbto pelno dydžio. Jei pelno negauta, palūkanos nemokamos. Šių obligacijų palūkanos gali būti kaupiamosios: laiku neišmokėtos perkeliamos į kitus laikotarpius, o kompaniją likvidavus, pridedamos prie savininko reikalavimų į kompanijos turto dalį.

Įsipareigojimai pelno obligacijų savininkams padengiami anksčiau nei akcininkams.

Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) užima svarbią vietą tarp kitų skolos vertybinių popierių. Jų emitentai yra šalių vyriausybės, vietiniai valdymo organai, valstybinės įstaigos ar organizacijos. VVP – tai vyriausybės skolinis pasižadėjimas, kreditoriui (juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiantis tam tikras teises ir galintis būti mainų objektu.

Laikantis tarptautinės klasifikacijos, VVP pagal trukmę skirstomi į tris grupes:

o Iždo vekseliai . Tai trumpalaikiai VVP, jų galiojimo trukmė – iki vienerių metų. Jie išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai;

o Notos. Tai vidutinės trukmės VP paprastai su 2-10 metų išpirkimo terminu;

o Obligacijos. Tai ilgalaikiai VVP, kurie galioja daugiau negu 10

metų. [4]

3 Išvestiniai vertybiniai popieriai

Mažai kam Lietuvoje žinomi ir beveik nenaudojami išvestiniai vertybiniai popieriai, kurie valdant riziką tampa viena didžiausias galimybes teikiančių finansinių priemonių.

Išvestiniai vertybiniai popieriai (išvestinės finansinės priemonės) –

tai priemonės, kurių vertė priklauso nuo vienos ar kelių pirminių priemonių (turto) arba kitų priemonių kainos. Jie dar vadinami santykinėmis pretenzijoms, nes jų vertę lemia su juo susijęs vertybinis popierius.

Kalbant apie išvestinius VP, reikia paminėti ir varantus bei konvertuojamas priveligijuotas akcijas ir keitimo obligacijas.

Varantas – tai bendrovės sudaryta galimybė (ilgalaikis pasirinkimo sandoris), suteikianti investuotojui teisę (bet neįpareigojanti) per tam tikrą laikotarpį (paprastai keletą metų) pirkti tam tikrą nustatytą paprastųjų akcijų skaičių nustatyta kaina. Pagrindinis skirtumas tarp pirkėjo pasirinkimo sandorio ir varanto yra toks, kad pasirinkimo sandoriai pardavinėjami individualiems investuotojams, o varantą teikia bendrovės.

Konvertuojamos privilegijuotos akcijos ir keitimo obligacijos – tai

VP, kurie gali būti keičiami į paprastąsias akcijas pagal nustatytą keitimo kursą. Jie turi tiek obligacijų, tiek akcijų savybių. Klasifikuojant šie vertybiniai popieriai priskiriami atskirų akcijų ar obligacijų rūšims. [7]

Konvertuojami vertybiniai popieriai – tai dar viena fiksuotų pajamų vertybinių popierių rūšis. Paprastai jie išleidžiami… obligacijų pavidalu, o vėliau keičiami į tos pačios įmonės paprastąsias akcijas. Konvertuojami vertybiniai popieriai pasižymi tiek fiksuotų pajamų vertybinių popierių, tiek nuosavybės vertybinių popierių savybėmis. Daugelis investuotojų pasirenka būtent šiuos vertybinius popierius, tačiau ne dėl patrauklios jų pelno normos, bet dėl to, kad jie turi didelį kapitalo prieaugio potencialą jas keičiant į paprastąsias akcijas. [4]

4 Kiti vertybiniai popieriai

Hipotekos lakštai – vertybiniai popieriai, pažymintys fizinių arba juridinių asmenų nekilnojamojo turto įkeitimą įstatymo nustatyta tvarka, imant paskolą. Jie išrašomi dviem egzemplioriais, kurių pirmas lieka paskolą suteikusiam juridiniam asmeniui – kredito įstaigai, antras –

paskolą gavusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui.

Vekselis – yra finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Čekis yra vertybinis popierius – tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų jame įrašytą sumą. [3]

Vertybinių popierių rinkos dalyviai ir infrastruktūra

1 VP rinkos dalyviai

Vertybinių popierių rinkos dalyvius galima suskirstyti į dvi grupes:

klientai (emitentai ir investuotojai), kurie savo dalyvavimu VP rinkoje siekia tam tikrų tikslų, ir dalyviai, kurie sudaro sąlygas klientų dalyvavimui VP rinkoje, užtikrina sandorių vykdymo efektyvumą. Tokie rinkos dalyviai formuoja VP rinkos infrastruktūrą, nuo kurios funkcionavimo efektyvumo priklauso VP rinkos plėtra. [6]

Pagal atliekamas funkcijas VP rinkoje rinkos dalyvius galima išskirti į šias grupes:

o emitentai;

o investuotojai;

o rinkos tarpininkai;

o organizacijos, aptarnaujančios VP rinką;

o reguliuojantys ir kontroliuojantys organai.

Pirmieji trys rinkos dalyviai formuoja vertybinių popierių rinką, tuo tarpu dalyviai, atliekantys aptarnavimo, kontrolės ir priežiūros funkcijas, formuoja VP rinkos infrastruktūrą.

Kadangi VP rinka yra bendrosios rinkos sudėtinė dalis, tai šiuo požiūriu rinkos dalyvius taip pat galima klasifikuoti, atsižvelgiant į jų užimamą poziciją rinkoje. Bet kurios rinkos dalyvis atlieka arba pardavėjo, arba pirkėjo, arba aptarnaujančio šiuos procesus vaidmenį. Vertybinių popierių rinkoje emitentas visuomet yra pardavėjas, be to, pardavėjais gali būti investuotojai ir tarpininkai. Pirkėjų poziciją VP rinkoje užima investuotojai ir rinkos tarpininkai. Įmanomas dar vienas požiūris į VP

rinkos dalyvius, t.y. visus rinkos dalyvius galima išskirti į klientus, rinkos profesionalus bei dalyvius, užtikrinančius VP rinkos funkcionavimą.

Prekybiniai sandoriai tarp vertybinių popierių rinkos klientų ir profesionalių tarpininkų sudaro mažmeninį VP rinkos segmentą, tuo tarpu sandoriai tarp rinks profesionalų formuoja didmeninį rinkos segmentą, kuris sudaro didžiąja dalį VP rinkos. [5]

Trumpai apie keletą vertybinių popierių rinkos dalyvių:

Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bei komerciniai bankai.

Tik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijoms, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ir konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais.

Emitentai – …tai vertybinių popierių rinkos subjektai (akcinės bendrovės, investicinės bendrovės, bankai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys), nustatyta tvarka savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius. Emitentas privalo, išskyrus atvejį, kai akcijos išleidžiamos turint tikslą padidinti įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų, pagal raštų įformintą susitarimą su investuotoju, atsižvelgiant į Lietuvos

Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatytus vertybinių popierių pasirašymo reikalavimus, pateikti investuotojui tam tikrą kiekį vertybinių popierių, kuriuos pastarasis įsipareigoja apmokėti emisijos kaina.

Sąskaitų tvarkytojai – Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme nustatyti subjektai, turintys teisę atidaryti ir tvarkyti asmenines vertybinių popierių sąskaitas ir esantys Centrinio depozitoriumo dalyviais, taip pat Centrinis depozitoriumas nustatytais atvejais ir tvarka. [1]

2 VP rinkos infrastruktūra

Vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudarančių institucijų paskirtis – užtikrinti sandorių vykdymo sąlygas, garantuoti sandorių saugumą ir efektyvumą.

VP rinkos infrastruktūros funkcionavimo pagrindiniai tikslai –

sumažinti investavimo kaštus ir rinkos sisteminę riziką. Šiuos tikslus įgyvendindamos, infrastruktūros sudedamosios dalys atlieka administracines, technologines, finansines, informacines ir juridines funkcijas.

Veikiančios Lietuvos VP rinkos infrastruktūros kūrimas prasidėjo, kai

LR Vyriausybės sprendimais buvo įkurta vertybinių popierių komisija ir

Nacionalinė VP birža. 1994 m. įsteigtas Centrinis VP depozitoriumas. Tik realiai pradėjus funkcionuoti šioms trims VP rinkos infrastruktūros institucijoms, Lietuvos VP rinka pradėjo funkcionuoti visavertiškai, tapo centralizuota ir griežčiau prižiūrima.

Dabartinę Lietuvos VP rinkos infrastruktūrą sudaro šios institucijos:

o Vertybinių popierių komisija (VPK);

o Centrinis VP depozitoriumas (CVPD);

o Nacionalinė VP birža (NVPB);

o Kliringo bankas;

o Finansų maklerio įmonės (FMĮ).

Vertybinių popierių komisija yra pagrindinė VP rinkos priežiūros institucija, siekianti užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą ir ginanti investuotojų interesus, t.y. VPK rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;

rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų ir periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir skelbimo tvarką; teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais; registruoja vertybinių popierių emisiją ir kt. Vertybinių popierių komisijos patvirtinti teisės aktai ir sprendimai, rekomendacijos ir išimtys taikomi visiems privatinės ir viešosios teisės subjektams. [ 6]

Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas – yra vertybinių popierių apskaitos, operacijų su jais organizavimo ir kontrolės institucija, kurios tikslas – vykdyti bendrąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti, užtikrinti, kad sandorio šalių pinigai ir vertybiniai popieriai judėtų lygiagrečiai, vykdyti VP apskaitą Centrinio depozitoriumo pagrindinės funkcijos yra šios: rengti ir teikti Vertybinių popierių komisijai tvirtinti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisykles; rengti instrukcijas, detalizuojančias atskiras taisykl…ėse numatytas procedūras; atidaryti sąskaitų tvarkytojams vertybinių popierių sąskaitas, užtikrinti vertybinių popierių perregistravimą laiku iš vieno sąskaitų tvarkytojo sąskaitos į kitą sąskaitų tvarkytojo sąskaitą;

kontroliuoti rinkoje cirkuliuojančių vertybinių popierių emisijų apimtis;

rengti ir diegti priemones, užtikrinančias vertybinių popierių apskaitos sistemos vientisumą ir saugumą; kaupti, apdoroti ir platinti informaciją apie vertybinių popierių apskaitą; rengti ir konsultuoti vertybinių popierių apskaitos specialistus ir kt. Centrinio depozitoriumo instrukcijos ir nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams.

Nacionalinė vertybinių popierių birža – tai organizuota, patikima ir informatyvi rinka. Tai specializuota tik vertybinių popierių biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė. Jos paskirtis – koncentruoti vertybinių popierių paklausą ir pasiūlą; organizuoti pirminę viešąją vertybinių popierių apyvartą ir prekybą jais, vertybinių popierių įtraukimą į prekybos sąrašus, jų kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus; vykdyti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus, skelbti jų rezultatus ir kt.

Kliringo bankas – Lietuvos banko atsiskaitymų centro kliringinių

Atsiskaitymų sistema, skirta viešosios apyvartos tarpininkų piniginiams atsiskaitymams, susijusiems su vertybinių popierių sandoriais, vykdyti.

Centrinis depozitoriumas ir Kliringo bankas užtikrina VP ir pinigų pateikimo vienu metu, vykdant sandorį, principą.

Finansų maklerio įmonė – bet kokios Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme numatytos rūšies įmonės, nustatyta tvarka gavusios licenciją verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla. Jos savo ar klientų vardu atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus vertybinių popierių kainų ir investavimo į juos klausimais, valdo savo klientų vertybinių popierių portfelius, atidaro klientų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingos už klientų nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymą.

Tarp FMĮ ir jų klientų sudaromos rašytinės sutartys pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles. [6]…

Išvados

Šiame darbe trumpai aptariau vertybinių popierių rinkos bendruosius bruožus ir ypatumus. Vertybinių popierių rinkos tema yra labai plati ir turtinga savo informacija. Vertybinių popierių rinka – tai sudėtingas, detalizuotas ir specifinis mechanizmas.

Vertybinių popierių rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius popierius. Vertybinių popierių rinkos pagrindinė funkcija – užtikrinti piniginių lėšų persiliejimą iš santaupų tiekėjų kapitalo vartotojams.

Iš Pabaltijo šalių Lietuva pirmoji pradėjo formuoti vertybinių popierių rinką. Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės bazės, reglamentuojančios vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.

Vertybiniai popieriai yra apibūdinami įvairiais aspektais.

Paprasčiausiai tai finansinė priemonė, išreiškianti tam tikrą vertę.

Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų sertifikatai ir iždo vekseliai.

VP galima skirstyti į tris rūšis: nuosavybės, skolos ir išvestiniai

VP.

Labiausiai paplitę iš nuosavybės vertybinių popierių yra akcijos, iš skolos vertybinių popierių – obligacijos.

Išvestiniai vertybiniai popieriai. – tai priemonės, kurių vertė priklauso nuo vienos ar kelių pirminių priemonių arba kitų priemonių kainos. Lietuvoje naudojami mažai. Jiems priklauso konvertuojami vertybiniai popieriai, keitimo obligacijos, varantai.

VP rinkos dalyviai formuoja VP rinkos infrastruktūrą, nuo kurios funkcionavimo efektyvumo priklauso VP rinkos plėtra.

Dabartinę Lietuvos VP rinkos infrastruktūrą sudaro šios institucijos:

Vertybinių popierių komisija (VPK); Centrinis VP depozitoriumas (CVPD);

Nacionalinė VP birža (NVPB); Kliringo bankas; Finansų maklerio įmonės

(FMĮ). LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kononovič A. Bendrovių valdymas, akcininkų susirinkimai, vertybiniai popieriai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001 – 260 p.

2. Kraujalis Š. Lietuvos bankų veiklos vertybinių popierių rinkoje efektyvumas. – Kaunas: Technologija, 2000 – 32 p.

3. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. –

Kaunas: Technologija, 1996 – 261 p.

4. Norvaišienė R. Įmonės investicijų valdymas: mokomoji knyga. – Kaunas:

Technologija, 2004 – 206 p.

5. Pekarskienė I. Vertybinių popierių rinkos struktūra ir raidos ypatybės

Lietuvoje. – Kaunas: Technologija, 2000 – 37 p.

6. Gronskis V., Pekarskienė I. Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra // Inžinerinė ekonomika. – 2001, Nr. 1 (21).

7. Martirosianienė L. Lietuvos vertybinių popierių rinkos priemonės //

Tiltai: humanitariniai ir socialiniai mokslai. – 2002, Nr. 3.

8. Mikailas E. VP rinka – kapitalo pritraukimo įrankis// Verslo žinios. –

2001, vasario 26. Nr. 39 (949).

9. Pekarskienė I. Nacionalinė vertybinių popierių Birža ir ją veikiantys makroekonominiai veiksniai // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. – 2001, Nr. 17.

10. Petrauskienė P. Kaip mokėti mažiau mokesčių perleidžiant vertybinius popierius // Vadovo pasaulis. – 2003, Nr. 10.

11. Finansų ir investicijų valdymas. –

Pinigų rinka

VP rinka

Kapitalo rinka

VP RINKA

Pirminė rinka

Antrinė rinka

Ketvirtoji rinka

Užbiržinė rinka

Birža

Tretinė rinka