Europos Sąjungos politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiuTurinysĮvadas 1Teorinės ES santykių su VRE strategijos 2Baldwin strategija 2Dalinės narystės teorija 2Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelis 2ES politikos VRE atžvilgiu raida 3ES ir VRE santykių pradžia 3Asociacijos (Europos) sutartys 4Kopenhagos susitikimas 5Pasiruošimo narystei strategija 5Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai 6Sustiprinta pasiruošimo narystei strategija 7Stojimo partnerystė 7Helsinkio Viršūnių Tarybos sprendimai 7Nicos Viršūnių Tarybos sprendimai 8Išvados 9Literatūros sąrašas 9ĮvadasES politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu pradėta formuoti dar devinto dešimtmečio pabaigoje. Per daugiau nei dešimt metų ji ženkliai kito. Politikos transformacija buvo sąlygota permainų tiek Europos Sąjungoje, tiek VRE šalyse, o dažnai ir trečiose valstybėse. ES ir VRE santykius kai kurie tyrinėtojai, pvz. Ch. Preston, bando paaiškinti įprastiniais “klasikiniais” Europos Bendrijų / Europos Sąjungos išsiplėtimo ypatumais. Kiti juos suvokia kaip išdavą ES siekiu sumažinti neramumų kaimynystėje tikimybę ar kaip “istorinį šansą” sukurti vieningą, klestinčią Europą.ES politikos VRE atžvilgiu nagrinėjimas yra ypatingas bent keletu aspektu. Visų pirma, Sąjungos politika VRE atžvilgiu iš grynai išorinės palaipsniui evoliucionavo į vidinę politiką. Nicos Viršūnių tarybos susitikimas parodė, kad išnyksta riba tarp sprendimų “jiems” ir sprendimų “sau”. ES plėtra (kurią manau galima vadinti ES politikos VRE atžvilgiu išraiška) tampa įvairių vidinių Europos Sąjungos procesų katalizatoriumi ar stabdžiu. Todėl ES politiką VRE atžvilgiu vargu ar būtų galima laikyti “ypatinga” ES išorinės politikos dalimi, ji perauga į specifinį vidinių sprendimų priėmimo mechanizmą, modifikuojantį pačią ES. Kitas svarbus klausimas yra, ar ES VRE regioną supranta kaip vieningą regioną, ar reikia šnekėti apie skirtingą ES politiką skirtingoms VRE šalims. Tiesa yra tai, kad ES santykiuose su visomis VRE naudoja vienodus institucinius bei programinius instrumentus. Visų VRE valstybių “integracijos į ES istorija” pereina tuos pačius etapus. Tačiau taip pat akivaizdu, kad ES yra linkusi diferencijuoti šalis kandidates. Tai aiškiai parodė 1997 metų Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai. VRE valstybių skirtingumo pripažinimas ryškus ir Nicos susitikimo baigiamajame dokumente.
Įdomi ir institucinė santykių su VRE šalimis kaita. Politikos VRE atžvilgiu pradžią galima laikyti EB/ES užsienio politikos dalimi, taigi natūralu būtų tikėtis, kad ji vyktų tarpvyriausybiniais pagrindais, tačiau santykiuose su VRE šalimis, nuo pat jų pradžios išskirtinis vaidmuo teko Europos Komisijai. Šis jos vaidmuo per vis naujas programas stiprėja, bet lieka neaišku, ar tai yra sąmoningas valstybių narių atsiribojimas, ar Komisijos laimėjimas. Šiame darbe nagrinėjant minėtus ES santykių su VRE aspektus bus apžvelgiamos A.Mayhew pristatytos teorinės ES ir VRE bendradarbiavimo strategijos, ES politikos VRE šalių atžvilgiu raida bei pagrindiniai bruožai. Išvadose bus bandoma atsakyti kaip keitėsi ES politika VRE atžvilgiu bei kokios yra šios politikos perspektyvos. Darbe VRE valstybėmis vadinamos 10 šalių kandidačių iš Vidurio ir Rytų Europos regiono .Teorinės ES santykių su VRE strategijosTeoriniai pamąstymai, kaip turėtų būti vykdoma ES politika VRE atžvilgiu nėra labai gausūs. A.Mayhew, savo knygoje “Recreating Europe” pristatė keletą labiau paplitusių strategijų.Baldwin strategija1994 metais Richard Baldwin savo knygoje “Towards integrated Europe” išdėstė savo plėtros strategiją. Ji remiasi 4 pagrindiniais elementais:1. plėtra turi apimti visas Rytų Europos šalis. Anot R.Baldwin, ES turi numatyti narystę ir tokioms šalims kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova.2. turi būti pakeistas asociacijos sutarčių dvišalis pobūdis. ES gamintojas turi laisvą prekybą su visomis VRE šalimis, o VRE šalies gamintojas tik su ES, bet ne su kitomis VRE šalimis. 3. reikalinga tarpinė stadija tarp Europos sutarčių ir narystės. Siūloma pradžioje sukurti muitų sąjungą, o tik vėliau bendrąją rinką. Iš pradžių būtų sukurta Asociacijos Sutarčių Asociacija, o po to – Europos Integracijos Organizacija;4. plėtra neturi vykti artimiausius 24 metus. R. Baldwin mano, jog anksčiau ES nesugebės įveikti savo vidinių problemų Būtent dėl paskutiniojo punkto R.Baldwin ir susilaukė daugiausia kritikos. Teigiama, kad būtent narystės atidėjimas ir sukeltų daugiausiai problemų. Ankstesnė narystė išspręstų prekybos iškraipymo problemas, atsirandančias dėl asociacijos sutarčių netobulumo. Kitas trūkumas – tai galimas VRE valstybių nusivylimas Europos Sąjunga, jei narystės joje tektų laukti 24 metus. Be to, jei ES jau dabar (kuomet narystė numatoma 3-4 metų laikotarpyje) apibūdinama kaip judantis taikinys, tai stodama į ES valstybė tikrai negalėtų numatyti, kaip ši pasikeis po 24 metų.Dalinės narystės teorijaŠią teoriją dar 1990 m. pasiūlė Europos Komisijos komisaras Andriessen. Teigiama, kad VRE nori ne tiek ekonominės, kiek politinės naudos, saugumo, stabilumo. Todėl autorius siūlo VRE šalis įtraukti tik į neekonominį ES bendradarbiavimą. Naujos narės nedalyvautų BŽŪP ir Struktūrinėje politikoje, tačiau gautų reikiamą politinę paramą ir visas įmanomas saugumo garantijas ES kontekste. Tai yra gana radikalus pasiūlymas, kuris vargu ar realiai galėtų būti įgyvendinamas. Hipotetiškai žiūrint taip gal ir būtų galima pasielgti, jei ES stipriai išplėstų savo veiklą gynybos politikoje ir sugebėtų pakeisti šioje srityje NATO. Šiuo metu ES VRE valstybėms nėra patraukli kaip saugumo garantas. Narystė joje visų pirma siejama su ekonominiu gerbūviu.Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelisBene sėkmingiausia ir arčiausiai įgyvendinimo yra 1996 metais De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlytas ES plėtros strategija. Pagrindiniai šios strategijos bruožai:1. Asocijuotom valstybėm turi būti užtikrinta, kad jos bus priimtos į ES, toks pasižadėjimas būtų labai naudingas kandidačių ekonomikoms, nes tai didintų investuotojų pasitikėjimą VRE valstybėmis, kas savo ruožtu skatintų ekonomikos augimą bei integracijos palaikymą gyventojų tarpe.2. Turi būti aiškios derybų ir įstojimo datos, stojimas turi būti spartus. Aiški darbotvarkė mobilizuotų tiek šalis kandidates, tiek ES institucijas ir suteiktų visam procesui skaidrumo. 3. Turi būti aiškios priėmimo sąlygos. Sąlygos turėtų remtis dviem pagrindiniais parametrais – makroekonominiais rodikliai ir acquis perėmimu. Žinodamos tai kandidatės galėtų pilnai pačios kontroliuoti savo pasiruošimo darbus ir tokiu būdu kontroliuoti įstojimą. Būtu aiškus kriterijus, kodėl viena ar kita valstybė derybose pasistūmėjo toliau už kitas.4. ES turi būti pasiryžusi priimti naujas nares, jei sąlygos bus įvykdytos. Tai yra labai svarbus dalykas, tik esant aiškiai politinei valiai, plėtros procesas yra įmanomas. 5. Asocijuotoms šalims būtų taikomas 10 metų pereinamasis laikotarpis BŽŪP, Struktūrinei politikai, laisvam asmenų judėjimui. Pereinamo laikotarpio metu jos dalyvautų ES sprendimų priėmime išskyrus sritis, kuriose bes pereinamieji laikotarpiai.Bendrųjų principų pagrindu, autoriai išdėstė ir praktinius pasiūlymus, ką reikėtų daryti. Jie siūlo pradėti derybas 1998 m. Turi būti ribojama kandidačių galimybė sudarinėti sutartis su trečiosiomis šalimis, neatitinkančias ES nuostatų, tačiau neegzistuotų prekybiniai barjerai tarp senų ir naujų narių.De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs modelis suponuoja dalinės (second-class) narystės. Kandidatės realiai įstotų ne į tokią Sąjungą, kokioje veikia dabartinės narės. Jos negalėtų dalyvauti ekonomiškai patraukliose struktūrinės politikos, bendros žemės ūkio politikose, jų piliečiai negalėtų naudotis laisvo asmenų judėjimo principu. Narytės kaštai netolygiai pasiskirsto – daug daugiau įsipareigojimų šalims kandidatėms. Bene didžiausia tokios strategijos problema – gali būti sunku pagrįsti tokios narystės naudą šalių kandidačių piliečiams. Privalumai – narystės užtikrinimo svarba. ES užtikrinus narystę, tai teigiamai atsilieptų šalių kandidačių ekonomikoms. Kitas svarbus dalykas, objektyvizuojantis pačią plėtrą – sąlygiškumas, sąlygų įgyvendinimą stebėtų Komisija. De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlyta ES plėtros strategija yra artimiausia Ch.Preston taip vadinamam klasikiniam EB/ES plėtros metodui. Ch.Preston teigia, kad, nagrinėjant iki šiol vykusius EB/ES plėtros etapus, galima pastebėti tiek formalių procedūrų, tiek naudojamų principų pastovumą. Tai leidžia teigti, jog EB/ES plėsdamasi naudoja tam tikras fiksuotas taisykles.
Pagal klasikinį metodą, plėtimosi diskusijų esmė yra ne tiek konkretus jungimosi susitarimas tarp šalies kandidatės ir EB, kiek būdas, kaip konkreti šalis taikys “klubo” taisykles. Šalys kandidatės turi pilnai priimti acquis communautaire. Acquis turinys nėra derybų objektas.Kitas klasikinio metodo teiginys – EB/ES ir šalis kandidatė stojimo procese nėra lygiavertės partnerės. Didžioji dalis prisitaikymo atsakomybės tenka stojančiai šaliai, taip siekiama formuoti pačios kandidatės suinteresuotumą kuo greičiau baigti derybas.ES politikos VRE atžvilgiu raidaES ir VRE santykių pradžiaEuropos Sąjungos ir Vidurio ir Rytų Europos santykių pradine data galima būtų laikyti 1988 metus, kuomet buvo priimta bendra EB ir Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių Deklaracija dėl santykių užmezgimo, kuri suteikė teisinį pagrindą abiejų blokų bendradarbiavimui bei savo potekste reiškė, kad EB pripažįsta atskiras ESPT šalis. Po to sekė “pirmosios kartos” – ekonominio bendradarbiavimo – sutartys. Pirmoji iš VRE šalių sutartį dėl prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo 1988 rugsėjį pasirašė Vengrija. 1989 metais Europos Bendrija įkūrė PHARE programą, kurios tuometinis tikslas buvo padėti VRE šalims vykdyti reformas. Anot U. Sedelmeier ir H. Wallace, Europos Bendrijos tuomet stengėsi per pagalbos priemones dalyvauti VRE valstybių ūkio pertvarkyme bei tokiu būdu pertvarkymus nukreipti teisinga – demokratijos ir rinkos ekonomikos įtvirtinimo linkme. Pagrindiniai EB veikėjai paramos VRE šalims srityje buvo Komisija bei Vokietija, nes PHARE pagalba buvo skirta ir Rytų Vokietijai. Tačiau šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad jau nuo pat santykių su VRE pradžios iš ES pusės Komisija užėmė pagrindinio veikėjo vaidmenį, o šalims kandidatėms pasiūlyta vieninga pagalbos forma, o ne kiekvienai skirtinga. Šalims kandidatėms bendradarbiavimas su EB žymėjo sugrįžimą į Europą, JAV visapusiškai palaikė šį VRE valstybių norą. Apibendrinant pradinį ES politikos VRE atžvilgiu pobūdį, galima konstatuoti, kad tai buvo kryptinga parama VRE valstybių ekonominės ir politinės sistemų pertvarkai. Tačiau nuo EB/ES užsienio politikos, politiką VRE atžvilgiu skyrė institucinis politikos planavimo ir vykdymo formatas – santykiuose su VRE nuo pat pradžių Komisija užėmė užsienio politikai nebūdingai aktyvų vaidmenį. 1990 metais tapo aišku, jog VRE šalių transformacijos lygis reikalauja didesnio atsako iš EB. Tuomet buvo prisiminta jau anksčiau santykiuose su trečiomis valstybėmis naudota asociacijos forma.Asociacijos (Europos) sutartysPirmosios tokios sutartys, pasirašytos 1991 m. gruodžio mėnesį su Lenkija ir Vengrija, įsigaliojo 1994 m. Paskutinė tokio tipo sutartis pasirašyta su Slovėnija 1996 m. birželio 10 d. Asociacijos sutartys su VRE šalimis yra panašios tiek savo struktūra, tiek ir turiniu. Asociacijos sutartys, kaip tolesnis ES politikos VRE atžvilgiu etapas atsirado, kaip mano U. Sedelmeier ir H. Wallace, dėl pačios EB/ES specifikos. Būtent dėl ypatingo sprendimų priėmimo mechanizmo bei vidinių – integracijos gilinimo – klausimų dominavimo darbotvarkėje, EB nesugebėjo suformuluoti aiškesnės politikos VRE šalių atžvilgiu, numačiusios eventualią jų narystę, todėl ir buvo pasirinktas jau išbandytas asociacijos sutarčių metodas. Siekiant išvengti negatyvaus poveikio asocijuotų šalių ūkiui, sutartyse numatyti vienpusiai, išskyrus “jautrias” sritis, pereinamieji laikotarpiai. Tačiau svarbiausias VRE šalių pasiekimas šiame etape buvo tai, kad sutarčių preambulėse pasakyta, jog galutinis asocijuotų šalių siekis yra pilna narystė ES. Reikia pastebėti, kad toks požiūris susiformavo ne iš karto. Inicijuodamos Europos sutartis 1990 m., EB/ES valstybės ir EK į Europos sutartis žiūrėjo kaip į alternatyvą VRE šalių narystei EB, nors buvo įtraukta kompromisinė formuluotė, jog VRE šalių tikslas yra narystė EB. Kompromisinė, nes ES neįsipareigojo priimti VRE valstybių į Sąjungą – sutartyse užfiksuotas tik šių tikslas tapti pilnateisėmis ES narėmis, tačiau VRE valstybėms nenumatytos aiškios politinės ilgalaikės perspektyvos.Ekonominėje sutarties dalyje daugelis tyrinėtojų taip pat pastebi negatyvių dalykų. Teigiama, jog daugelis Europos sutarties punktų yra protekcionistiniai. Ir proteguoja šios sutartys ne VRE šalių, o ES gamintojus. Tai apsunkina VRE šalių, kurioms perėjimo laikotarpiu būdingas didelis prekybos deficitas, užsienio prekybą. Ch.Preston teigia, kad apribojimai yra taikomi būtent toms “jautrioms” sritims, kuriose VRE šalys turi santykinį pranašumą ir kurios, pagal tarptautinės prekybos teoriją, yra šių eksporto pagrindas. Kita vertus, VRE šalys, prisiimdamos Bendrijos peršamas sąlygas, susijusias su ekonomine politika, susiaurina savo reformų pasirinkimo kelią ir taipogi turi imtis protekcionizmo. Europos sutarčių ekonominėse dalyse jau galima įžvelgti sąlyginį šalių pasiskirstymą pagal laisvos prekybos sutarties įsigaliojimo pereinamąjį laikotarpį. Pagal tai galima buvo numatyti VRE valstybių pasirinktą stojimo į ES kelią. Tačiau kokybinio žingsnio ES požiūryje į šalis kandidates, nebe kaip į pagalbos gavėjas, o kaip į būsimas nares, dar neįvyko. Kaip jau buvo minėta, Europos sutartyse buvo išsakytas tik asocijuotų šalių įsipareigojimas siekti narystės, tuo tarpu ES VRE dar buvo daugiau “išorinė problema”. ES pažadas plėstis buvo duotas 1993 metais Kopenhagos viršūnių susitikime, kuriame pakito ir pati asociacijos samprata.Kopenhagos susitikimas Kopenhagos viršūnių susitikimo metu priimti dokumentai labai svarbūs ES politikos VRE atžvilgiu raidoje tuo, kad čia pirmą kartą buvo išsakytas ES sutikimas priimti VRE šalis į ES – “asocijuotos VRE valstybės, kurios to nori, taps ES narėmis”, teigiama baigiamuosiuose Kopenhagos viršūnių susitikimo dokumentuose. Po šio susitikimo gana neapibrėžtoje padėtyje buvusios Europos sutartys tapo narystės ES priemone. Kopenhagos susitikimą galime laikyti atskaitos taškus, nuo kad ES politiką VRE atžvilgiu ir ES plėtra tapo tapačios sąvokos. Kopenhagos susitikimo baigiamuosiuose dokumentuose buvo suformuluoti kriterijai, kuriuos atitikusi šalis kandidatė gali tapti ES nare. Narystė reikalauja, kad šalis kandidatė:· Būtų pasiekusi institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises, ir mažumų gerbimą bei apsaugą, stabilumą.· Joje funkcionuotų rinkos ekonomika, o taip pat sugebėtų išlaikyti konkurencijos spaudimą bei rinkos jėgų veikimą Sąjungos viduje.· Sugebėtų prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant ištikimybę politinės, Ekonominės ir valiutų sąjungos siekiams.Tame pačiame dokumente buvo įvardintas “ketvirtasis Kopenhagos kriterijus” – ES turi būti pati pajėgi absorbuoti VRE šalis, tuo pačiu išlaikydama vidinės integracijos tempus. Šio viršūnių Tarybos susitikimo rezultatus šalys kandidatės sutiko džiaugsmingai, tačiau patys “Kopenhagos kriterijai” susilaukė ir kritikos. Jie yra pernelyg platūs ir suteikia didelę interpretacijos laisvę priešiškai VRE valstybių narystei nusiteikusioms ES narėms, be to, jais visiškai įmanoma užmaskuoti politinę valią. Tačiau pats siekis įvesti objektyvius stojimo į ES kriterijus yra labai svarbus ES santykių su VRE valstybėmis elementas. Kriterijų vykdymo monitoringas suteikė didesnę galimybę Komisijai veikti stojimo procesą. Tačiau ES valstybių kandidačių stojimas dar netapo vidiniu ES reikalu.1994 metų birželio mėnesį Korfu mieste susirinkusi ES Viršūnių taryba pakvietė Komisiją kitam viršūnių susitikimui pasiūlyti strategiją, kaip geriau vykdyti Europos sutartis bei Kopenhagos viršūnių susitikimo sprendimus. Komisija pavedimą įvykdė, ir 1994 m. gruodžio 9-10 dienomis Esene vykęs Viršūnių tarybos susitikimas priėmė Komisijos ir Tarybos paruoštą pasiruošimo narystei strategiją.Pasiruošimo narystei strategijaEseno Viršūnių tarybos susitikime priimta pasiruošimo narystei strategija yra vienašališkas ES aktas, skirtas paruošti šalis kandidates narystei. Asocijuotų šalių pasiruošimo narystei Europos Sąjungoje strategijos pagrindiniai principai:· Struktūrizuoti santykiai kartu su intensyviu daugiašaliu politiniu dialogu;· Pasirengimas integracijai į vidaus rinką pagal Baltosios knygos nuostatus;· Finansinė parama pagal PHARE programą. Eseno viršūnių susitikime ieškota “ketvirtojo” Kopenhagos kriterijaus sprendimo ir nutarta 1996 metais sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje turi būti sukurtos institucinės sąlygos išsiplėtusiai Sąjungai tinkamai veikti, todėl ši turi įvykti dar iki stojimo derybų pradžios. Bene pagrindinis pasirengimo narystei strategijos elementas yra Baltoji Knyga, kurią, Viršūnių tarybos pavedimu, Komisija paruošė 1995 metų gegužės 3 d. Galima būtų išskirti dvi pagrindines jos funkcijas: teisės harmonizavimas vidaus rinkos srityje ir bendra visai pasiruošimo stojimui strategijos funkcija: kandidačių paruošimas narystei. Baltosios knygos atsiradimas ES santykiuose su VRE labai sustiprino Komisijos vaidmenį plėtros procese. Jis tapo objektyvesnis, lengviau vertinamas, tačiau tuo pačiu reikalaujantis didesnių administracinių resursų iš ES pusės.Baltosios knygos rekomendacijos priimti atskiras acquis dalis jau tuomet sukėlė diskusiją apie tai, jog kinta EB/ES plėtros principai. Buvo teigiama, kad atskiros srities teisės aktų derinimas turi būti stojimo o ne prieš-stojimo derybų objektas. Taip pat ir pereinamieji laikotarpiai turi būti po įstojimo, o ne prieš jį. Sugriežtintą plėtros tvarką galima būtų sieti su šio Sąjungos išsiplėtimo specifika – kandidačių gausa, jų žemu ekonominiu išsivystymu. Tai vertė ES ieškoti papildomu proceso kontrolės priemonių, be to, pasikeitusią tvarką galėjo lemti ir Komisijos įtakos išaugimo pasėkoje pasikeitę instituciniai plėtros reguliavimo mechanizmai.Jau minėta 1996 metų TVK, padėjusi pagrindą Amsterdamo sutarčiai, daugelio manymu nesugebėjo reformuoti Sąjungos institucinės sąrangos. Buvo nutarta, jog narės, turinčios po dvi vietas Komisijoje, sutinka atiduoti vieną, kad po pirmojo plėtimosi visos narės Europos Komisijoje turėtų po atstovą. Galima teigti, kad Amsterdamo sutarties protokole pavyko numatyti tik tarpinius sprendimus, o esminė reforma planuota prieš priimant daugiau šalių. Amsterdamo sutartyje galima įžvelgti ir pozityvių dalykų – sutartis leido pradėti derybas su pirmosiomis kandidatėmis, taigi prisidėjo prie žingsnio link visiškai naujų santykių su VRE etapo, tačiau ES valstybių vadovų vengimas realiai pertvarkyti institucijas rodo, kad 1997 metais plėtra visgi dar nebuvo tapusi ES vidaus politikos dalimis. Tuomet dar, vyko daugiau ne “ES plėtra” (enlargement), o kandidačių stojimas (accession) į Europos Sąjungą.Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimaiLiuksemburgo Viršūnių tarybos susitikime buvo nuspręsta pradėti plėtros procesą, įtraukiant į jį visas 10 VRE valstybių ir Kiprą. “Darbotvarkėje 2000” Komisija rekomendavo Viršūnių tarybai pradėti realias derybas su penkiomis VRE šalimis – Lenkija, Čekija, Vengrija, Estija ir Slovėnija bei Kipru. Liuksemburgo Viršūnių taryba tam pritarė, tačiau buvo nuspręsta 1998 metais kovo 30 dieną pradėti formalų stojimo procesą ir su kitomis kandidatėmis. Liuksemburgo Viršūnių taryba pirmą kartą aiškiai sugrupavo šalis kandidates į grupes. ES siekį grupuoti kandidates galima paaiškinti bent keliomis priežastimis. Visų pirma, jai sunku derėtis iš karto su 11 šalių – tai reikalauja nemažų finansinių bei administracinių resursų iš pačios ES pusės. Kita priežastis gali būti ES siekis skatinti konkurenciją tarp VRE šalių. Suskirsčius šalis kandidates į keletą grupių bei palikus galimybę joms pereiti iš vienos grupės į kitą, ES gali kontroliuoti šalių kandidačių vystymąsi ir daug lengviau nei ankstesniuose plėtros etapuose kandidatėms primesti savas žaidimo taisykles. Nepaisant ES oficialiai propaguojamos šalių kandidačių lygybės, vieningos Stojimo partnerysčių programos ir vienodų NAPP struktūrų bei galimybių pasinaudoti specialiais pažangos fondais (catch up facilities), nepakviestos derybų šalys atsidūrė skirtingoje situacijoje. Grupavimas įtakojo ne tik skirtingą ES kandidačių stojimo greitį, bet ir sukūrė skirtingą jų įvaizdį tarptautinėje bendrijoje. Ryškiausiai tai pasireiškė per pakitusį investicinį patrauklumą. Tokiu būdu susidaro savotiškas uždaras ratas, kuomet dalį šalių atskyrus nuo pirmaujančios grupės, jų atsilikimas dar labiau išryškėjo.Sustiprinta pasiruošimo narystei strategija1997 m. liepos mėnesį Komisija pasiūlė sustiprintą pasiruošimo narystei strategiją. Ji turėjo sujungti ES paramą šalims kandidatėms į visoms šalims vieną – Stojimo partnerysčių – schemą bei supažindinti kandidates su ES vykdoma veikla bei procedūromis per dalyvavimą Bendrijos programose. Bendriausiais jos tikslas yra padėti šalims kandidatėms pasiruošti stojimui į ES. Šia strategija buvo siekiama suderinti dar bent keletą užduočių. Visų pirma, tai acquis priėmimas, kuris yra bet kurio stojimo pagrindas. Antra, sustiprinta pasiruošimo strategija turi padėti išspręsti Nuomonėje nurodytas problemas. Minėtoms užduotims įgyvendinti buvo sukurta ir kiekvienai narystės siekiančiai šaliai individualiai pritaikyta Stojimo partnerystės programa. Sustiprinta pasiruošimo narystei strategija dar labiau sustiprino Europos Komisijos vaidmenį. Kas dar aiškiau matyti stojimo partnerysčių sistemoje.Stojimo partnerystė “Darbotvarkėje 2000” teigiama, kad Stojimo partnerystė turėtų įtraukti:Tikslius šalių kandidačių įsipareigojimus, ypač susijusius su demokratija, makroekonomikos stabilizavimu, atominiu saugumu. Nacionalinę acquis priėmimo programą su tiksliu grafiku, akcentuojant prioritetines sritis, nurodytas kiekvienoje Nuomonėje.Visų įmanomų Bendrijos resursų mobilizavimą, siekiant paruošti kandidates narystei. Tačiau pagalba yra sąlyginė, priklausanti nuo užduočių įgyvendinimo bei kandidatės pažangos. Stojimo partnerystės tikslas yra išdėstyti vienoje struktūroje visas EK Nuomonėje identifikuotas prioritetines sritis, kuriose reikia toliau dirbti bei finansines lėšas, kurios padėtų kandidatei įgyvendinti šiuos prioritetus. Stojimo partnerystės programą sudaro EK, konsultuodamasi su šalimi kandidate, taip pat remdamasi Europos Viršūnių tarybos nustatytais principais, prioritetais, tarpiniais uždaviniais ir sąlygomis. Kiekvienai šaliai kandidatei buvo pasiūlyta priimti Nacionalinę acquis priėmimo programą (NAPP), nustatančią, kaip bus vykdoma Stojimo partnerystės programa bei prioritetų įgyvendinimo grafiką, nurodant reikalingas finansines lėšas ir administracinius išteklius. NAP programų atsiradimą galima būtų paaiškinti ES siekiu, kad pačios kandidatės sudarytų pasirengimo narystei programas ir pagal jas vykdytų reformas. NAPP taip pat parodo šalies kandidatės padėtį rengiantis narystei atskirose sektoriuose. EK, vertindama šią programą, žiūri į tai, kaip joje atspindėti Stojimo partnerystės prioritetai ir kaip plačiai yra atskleidžiama kiekvienos srities acquis esmė. NAPP įgyvendinimas bei jo atitikimas Stojimo partnerystės numatytiems prioritetams kontroliuojamas per Europos sutarčių įteisintą mechanizmą. Galima teigti, jog Stojimo partnerystėse nurodytus prioritetus, kurie turi būti įtraukti į vidinį dokumentą – NAPP, ES vertina kaip pagalbą kandidatėms, siekiančioms įgyvendinti savo tikslą – tapti ES narėmis. Tačiau Stojimo partnerysčių mechanizmai leidžia ES įtakoti valstybių kandidačių sprendimą į NAPP įtraukti EK nurodytus prioritetus. Galima hipotetiškai teigti, kad ES gali kontroliuoti VRE valstybių vystymąsi ir versti šias priimti sau nenaudingus sprendimus.Helsinkio Viršūnių Tarybos sprendimai1999 metų gruodžio 10-11 dienomis vykusiame Viršūnių Tarybos susitikime ES valstybių vadovai patvirtino Europos Komisijos rekomendaciją pradėti derybas dėl narystės dar su 6 valstybėmis – Lietuva, Latvija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija, Malta . Taip buvo “pataisytas” Liuksemburgo Viršūnių Tarybos sprendimas suteikti šalims kandidatėms skirtingas pozicijas plėtros procese.Helsinkio Viršūnių Tarybos išvadose teigiama, kad Sąjunga yra pasiryžusi sudaryti institucines prielaidas stojimui į ją iki 2002 m. pabaigos, t.y. iki 2000 metų pabaigos pabaigti Tarpvyriausybinę konferenciją dėl institucijų reformos ir ratifikuoti Sutarčių pakeitimus. Susitikimo išvadose akcentuojama, kad derybose bus atsižvelgiama į kiekvienos šalies pažangą, tokiu būdu norint pabrėžti, individualių, o ne grupinių argumentų pirmumą taip pat pažymima galimybė šalims, vėliau pradėjusioms derybas, “pasivyti” derybas jau vedančias šalis.Helsinkio sprendimai, šiuo atveju, yra svarbūs dėl išankstinio kandidačių grupavimo pakeitimo natūraliomis grupėmis. Toks sprendimas, kaip ir anksčiau sprendimas grupuoti šalis, priimtas vadovaujantis tais pačiais kandidačių konkurencijos argumentais. Po Helsinkio susitikimo diskusijos plėtros klausimais daugiausia vyko įstojimo datų ir įstojimo scenarijų temomis. Didžioji dalis valstybių kandidačių vidiniuose planuose nusistatė 2003 metų sausio 1 d. kaip tikėtina įstojimo į ES datą, tačiau ši data daugelio ES valstybių atstovų nuomone nebuvo reali. Abejojimas daugiausia sietinas su po Helsinkio susitikimo prasidėjusia Tarpvyriausybine konferencija, skirta institucijų reformai. Buvo skaičiuojama, kad TVK darbą baigs iki 2001 metų, 2001 metais ir pirmąją 2002 metų pusę šalys narės ratifikuos TVK rezultatus ir tik tada bus galima pradėti pasirašinėti stojimo sutartis. Pirmąsias sutartis pasirašius 2002 antroje pusėje reikėtų vėl pusantrų metų jų ratifikavimui. Taigi buvo teigiama, kad pirmosios kandidatės į ES įstos tik 2004 sausio 1 d.Su datomis susijęs ir plėtros scenarijų svarstymas. Dažniausiai buvo minimi du variantai. Tai didžiosios bangos Big Bang ir kelių mažų plėtrų variantai. Komisijos bei daugelio valstybių nuomone labiau realus buvo didelės bangos variantas, kai į ES iš karto būtų priimamos 10 VRE ir Viduržemio jūros regiono valstybių. Tai būtų lengviau praktiškai įgyvendinti, be to, skirstant šalis į grupes nutrūktų jų ekonominiai-politiniai ryšiai (pvz. Baltijos valstybių arba Čekijos – Slovakijos). Tačiau toks variantas reikštų ir tai, jog labiau pažengusios šalys turėtų laukti atsiliekančių, arba į ES būtų priimta dalis nepasiruošusių narystei kandidačių. Šis požiūris pakito po Nicos Viršūnių Tarybos susitikimo.Nicos Viršūnių Tarybos sprendimaiNicos susitikime ES valstybių vadovai priėmė visus metus Tarpvyriausybinėje konferencijoje ruoštus sprendimus dėl ES institucijų reformos, pritaikant jas plėtrai. Tai yra didžiausias Nicos laimėjimas plėtros politikoje. Patvirtinus institucijas reformuojančius sutarčių pakeitimus, galima teigti, kad plėtra tikrai tapo ES vidaus politikos dalimi, nes būtent dėl plėtros pasikeitė valstybių narių atstovavimo institucijose proporcijos, kai kuriais klausimais buvo pakeistas pats sprendimų priėmimo mechanizmas, modifikuotos politikos. Labai svarbus Nicos sprendimas dėl sustiprinto bendradarbiavimo principo supaprastinimo. Jis savotiškai įtvirtino De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs siūlytos strategijos elementą – dalinę narystę. Dabar šalys narės nebeturėtų bijoti, kad naujos narės stabdys jų siekius gilinti integraciją. Dabar jos galės tai daryti nelaukdamos naujųjų narių. Kiti plėtrai svarbūs sprendimai patvirtinti Nicos susitikimo išvadose, jų dalyje, skirtoje Sąjungos plėtrai, teigiama, kad derybų eiga ir jų užbaigimas priklauso nuo kiekvienos kandidatės pažangos; šalys-kandidatės turi būti vertinamos individuliai ir diferencijuotai, kartu sudarant galimybes kai kurioms iš vėliau pradėjusių derybas šalių pasivyti anksčiau pradėjusias. Užtikrinta, kad 2002 m. pabaigoje ES bus sudariusi prielaidas naujų narių priėmimui. Patvirtintas indikatyvus derybų kalendorius. Taip pat teigiama, kad pirmosios į ES įstojusios šalys kandidatės galės dalyvauti 2004 Europos Parlamento rinkimuose bei tais pačiais metais planuojamoje sušaukti naujoje tarpvyriausybinėje konferencijoje. Galima teigti, kad Nica fiksavo pirmąją naujų narių priėmimo datą – 2004 metai – tai dar ne konkreti data, bet jau labai aiškus orientyras. Tikėtina, kad ES Taryba Gioteborge 2001 m. birželio mėn. galės numatyti derybų pabaigos datas su toliausiai pažengusiomis šalimis. Daugelio ES plėtros tyrinėtojų nuomone, Nicoje Big Bang idėja buvo beveik palaidota – nutylėjimo būdu nuspręsta, kad Big Bang praktiškai neįmanomas. Dabar teigiama, kad greičiausiai bus 3 ES plėtros bangos – pirmiausia dvi ir jau po ilgesnės pertraukos trečioji maža. Naujas galimų plėtros bangų ir aiškesnio diferencijavimo numatymas vėlgi gali būti sietinas su noru paspartinti šalių kandidačių pasiruošimą narystei. Dabar nuolat pabrėžiama, kad 2001 metų pirmasis pusmetis (prieš Gioteborgo Viršūnių tarybos susitikimą) bus lemiamas nustatant šalių kandidačių įstojimo datą. Tikėtina, kad visos kandidatės (galbūt išskyrus Rumuniją ir Bulgariją) sieks pakliūti į pirmą plėtros bangą ir sustiprins pasiruošimo narystei darbus. Galima teigti, kad Nicos susitikimas labiausiai patvirtino De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs plėtros strategiją, nes neabejotinai buvo išreikštas ES pasiryžimas plėstis, nustatytos indikatyvios derybų pabaigimo – 2002, ir įstojimo 2004 metų datos bei institucijų reformos pasėkoje supaprastintas sustiprinto bendradarbiavimo principas.IšvadosApžvelgus ES politikos VRE atžvilgiu eigą, galima pastebėti, kad ji peraugo pagalbos, stojimo paramos bei galiausiai ES plėtros periodus. Tai sietina su kintančiu ES požiūriu į šalis kandidates, pradedant nuo regiono, kuriam, savo pačių interesui, tikslinga teikti paramą, nukreipiant jį demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu, baigiant suvokimu, kad plėtra į šį regioną yra neišvengiama ir ji modifikuos pačią Europos Sąjungą. ES vykdydama skirtingą politiką VRE atžvilgiu naudojosi įvairiais instrumentais, kurių išskirtinis (lyginant su ankstesnėmis plėtromis) yra kandidačių grupavimas bei išaugusi įsipareigojimų asimetrija. Kandidačių grupavimo pagrindinis argumentas yra jų pasiruošimo stiprinimas įvedant konkurencijos elementą. Tačiau pati plėtra gali vykti ir nesivadovaujant šalių individualiais pasiekimais, o galbūt praktiniais išsiplėtimo problemų minimizavimo argumentais.Apžvelgiant institucinį santykių su VRE administravimą, tenka konstatuoti, kad ženkliai išaugo EK įtaka. EK svarba išaugo dėl naujų plėtros procesui pasiruošimo narystei ir ypač stojimo partnerysčių mechanizmų. Tokį įtakų pasislinkimą galima paaiškinti ES sisteminiu interesu. Valstybės narės, matydamos galimas greito išsiplėtimo neigiamas pasekmes Sąjungai, sąmoningai stengiasi objektyvizuoti procesą ir suteikia didesnius įgaliojimus Komisijai. Sprendimų, susijusių su plėtimusi, politizavimas, kas yra pastebima Taryboje, gali stipriai paspartint, kaip ir sulėtinti patį plėtros procesą. Vienu atveju tai keltų grėsmę ES vidinei integracijai, kitu atveju tai reikštų įsipareigojimų nesilaikymą.Literatūros sąrašasJacobsen H.D. The European Union’s Eastward Enlargement. – European Integration online papers // http://eiop/texte/1997-014a.htm.Mayhew A. Recreating Europe. – Cambridge, – 1998.Preston Ch. Enlargement in the European Union. – 1st ed. – London: Routledge Publ., 1997.Sedelmeier U., Wallace H. Policies towards Central and Eastern Europe // Wallace H., Wallace W. (ed.) Policy-making in the European Union. – 3rd ed. – Oxford: Oxford University Press, – 1996.Tatham A. Europos Sąjungos teisė. – Vilnius: Eugrimas, 1999.Presidency conclusions: Copenhagen European council – 21-22 June 1993 // White paper on the enlargement of EU. – 1998. – Vol. I, Part 1.Presidency conclusions: Corfu European council – 24-25 June 1994 // White paper on the enlargement of EU. – 1998. – Vol. I, Part 1.Presidency conclusions: Essen European council – 9-10 December 1994 // White paper on the enlargement of EU. – 1998. – Vol. I, Part 1. Presidency conclusions: Luxembourg European council – 12-13 December 1997 // Presidency conclusions: Helsinki European council – 10-11 December 1999Presidency conclusions: Nice European council – 7-10 December 2000White paper on the enlargement of EU. – 1998. – Vol. I, Part 1.Agenda 2000: for a wider and stronger Union. – Vol. I // White paper on the enlargement of EU. – 1998. – Vol. I, Part 2.