Vokietijos Europos politika

Įvadas

Vokietijos pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Ministrų tarybai 1999 m. pirmoje pusėje patraukė daugelio integracijos bei tarptautinių santykių tyrinėtojų dėmesį, nes atskleidė pokyčius tiek Vokietijos Europos politikoje, tiek visoje šalies užsienio politikoje.
Nuo pat Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) bei Europos ekonominės bendrijos (EEB) įkūrimo Vokietijos Europos politika pasižymėjo stipria proeuropietiška “Europos namų” vizija ir jos įgyvendinimo siekimu integracijos eigoje. Ši vizija užtikrino, kad Vokietija buvo ne tik didžiausia įnašo į Europos Bendrijos (EB) biudžetą mokėtoja, bet ir stipriausia integracijos rėmėja. Dėl šiios priežasties Vokietija mažai dėmesio Europos politikoje skyrė trumpalaikiams, materialinę naudą teikiantiems, tikslams (reguliacinėms politikoms), palyginus su ilgalaikiais normatyviniais ir instituciniais aspektais, susijusiais su vykdomosiomis politikomis.
Šiame darbe yra iškeliama hipotezė, kad Vokietijos Europos politika po valstybės susivienijimo kinta – ima vyrauti pragmatiškesnė paradigma, t.y. ji labiau orientuojama į efektyvumo kriterijus, todėl vis daugiau dėmesio skiriama trumpo laikotarpio rezultatams ir perskirstomiesiems aspektams. Dėl šių pokyčių Vokietija keičia savo vaidmenį Europos integracijos procese – iš palaikančio dalyvio tampa savarankišku aktyviu veikėju.

1. Teorinis tyrimo pagrindas

Rašto daarbo tikslas yra palyginti Vokietijos Europos politiką prieš valstybės susivienijimą ir po jo. Taigi darbo objektas yra Vokietijos Europos politika. Šis tyrimo objektas buvo pasirinktas dėl jo aktualumo tolesnei ES integracijai, nes ankstesnis Vokietijos (kaip vienos įtakingiausių Europos valstybių) visiškas id

dentifikavimasis su integracijos tikslais buvo laikomas stipriu Europos integracijos skatinimo veiksniu. Šiuo metu, Vokietijos Europos politikai tampant vis pragmatiškesne, kyla abejonių, ar ir toliau ši valstybė išliks aktyviausia ir bešališka ES integracijos rėmėja.
Kaip jau buvo minėta, darbe yra iškeliama hipotezė, kad seną Vokietijos Europos politikos paradigmą keičia nauja. Paradigma yra suprantama kaip esminė idėja ar priimtinas elgesio modelis, kuriuo remiantis formuojami atitinkami problemų sprendimų būdai ir suteikiama normatyvinė bazė veiklos strategijoms. Vokietijos Europos politikos paradigmos pokytis bus patvirtintas tokiais faktais:
1) stiprios Europos idėjos gynėjų Vokietijoje mažėjimu;
2) Europos politikos politizavimu;
3) pokyčiais Vokietijos institucinėje sąrangoje.
Darbe daroma prielaida, kad nacionalinė valstybė yra pagrindinis ES vienetas, todėl jame Vokietijos Europos politika analizuojama, remiantis teorijomis, akcentuojančiomis tarpvyriausybinį integracijos aspektą. Visų pirma, Vokietijos Europos politikos analizė vyks “integracijos diilemos” teorijos (N. Petersen, 1998) rėmuose. Ši teorija teigia, kad visi integracijos proceso dalyviai (t.y. ES valstybės – narės) susiduria su integracijos dilema, kurią lemia sudėtingi pasirinkimai tarp kaštų ir naudos. Šios dilemos sprendimą nulemia du kintamieji:
1) valstybės – narės gebėjimas daryti įtaką (t.y. veikti tarptautinę aplinką); ir
2) valstybės – narės pažeidžiamumas (t.y. priklausomybė nuo tarptautinės aplinkos).
Spręsdama integracijos dilemą, kiekviena ES valstybė – narė naudoja skirtingas strategijas, kurios priklauso nuo tarptautinės padėties, vidaus politikos formavimo stiliaus, viešosios nuomonės ir pan.
Tačiau “integracijos dilemos” teorija Europos po
olitiką traktuoja kaip valstybės užsienio politikos dalį, todėl ji nepateikia detalesnių kintamųjų, kas būtent lemia valstybės – narės tam tikrų strategijų pasirinkimą. Taigi, tiriant Vokietijos Europos politikos bruožus, bus naudojamasi ir “politikos stiliaus” metodu. Politikos stilių S. Bulmer (1994) apibrėžia kaip sąveiką tarp vyriausybės požiūrio į sprendimų priėmimą ir santykio tarp vyriausybės ir kitų veikėjų politikos procese. Atlikus šią politinio stiliaus analizę, paaiškės, ar Vokietija turi nuoseklų ir vieningą politikos stilių, formuojant ir įgyvendinant Europos politiką.
Darbe bus naudojama lyginamasis metodas (Vokietijos Europos politikos iki susivienijimo ir po jo lyginimas), sintezės metodas (integracijos teorijų ir tyrimo metodų, padėsiančių atskleisti Vokietijos Europos politikos ypatybių priežastis, apjungimas) bei deskriptyvinis metodas (tam tikrų Vokietijos Europos politikos bruožų iliustravimui).
Rašto darbe bus naudojami pirminiai ir antriniai informacijos šaltiniai: dokumentai bei atitinkami Vokietijos integracijos į ES istorijos ir teorijos tekstai.

2. Vokietijos integracijos motyvai

Prieš pradedant kalbėti apie Vokietijos Europos politikos ypatybes bei jos pokyčius, svarbu išsiaiškinti, kokie buvo XX a. šeštajame dešimtmetyje valstybės sprendimo integruotis į naujai kuriamas Europos institucijas motyvai, ir kaip jie kito integracijos eigoje.
Vokietijos Europos politikos formavimosi pradžią lėmė pirmojo Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kanclerio Adenauerio pradėta formuoti Vakarų politika (vok. Westpolitik), kuri buvo paremta “magneto” teorija. Buvo tikimasi, kad identifikacija su Vakarų Europoje vykstančiais procesais garantuos politinį ir ekonominį VFR at

tgimimą bei užtikrins nacionalinį saugumą. Tokiu būdu Vakarų Vokietija taps magnetu, pritrauksiančiu ir rytines Vokietijos teritorijas. Nors integralių Vakarų Europos ir transatlantinių institucijų kūrimas galėjo sumažinti šalies veiksmų laisvę, Adenaueris manė, jog tai yra būtina politinio atgimimo proceso dalis. Taigi sukonkretinant Vokietijos dalyvavimo integracijos procese motyvus, jie buvo tokie:
1) Politiniai motyvai: politinis stabilumas, pripažinimas tarptautiniuose santykiuose, nepriklausomybės didinimas, susitaikymas su kaimynais ir – svarbiausia – Vokietijos susivienijimas.
2) Ekonominiai motyvai: valstybės ekonominio potencialo didinimas.
Siekiant šių tikslų įgyvendinimo, nuo 1949 m. prasidėjo sparti VFR integracija į Vakarų politines ir saugumo organizacijas. 1952 m. ji tapo EAPB, 1955 m. – NATO, o 1958 m. – EEB nare. Tokiu būdu Vokietija tapo Vakarų politinės ir ekonominės sistemos dalimi, tačiau padalinta valstybė negalėjo tikėtis turėti didesnės politinės įtakos Europai.
Priimant spendimą dėl Vokietijos dalyvavimo Vakarų Europos integracijos procese, įtakos turėjo ne tik šalies vyriausybė, bet ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, EAPB sukūrimą Prancūzija suprato kaip galimybę sukurti institucines struktūras, kurios turėtų susieti Vokietiją su ja ir likusia Vakarų Europa. Tuo metu savarankiškumo apribojimas plieno pramonėje atrodė esminiu, norint išvengti karo grėsmės. Be to, buvo svarbūs ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) interesai. JAV manė, kad tik VFR įstojimas į NATO gali padaryti Vakarų Europos valstybes pajėgias gintis. Vokietijos integracijai į Vakarus buvo svarbus ir SSRS veiksnys – nepasitikėjimas SSRS siūlymais dėl un
nifikacijos bei jos keliama karinė grėsmė vertė Adenauerio vyriausybę saugumo užtikrinimo galimybių ieškoti Vakarų struktūrose.
Taigi politinių ir ekonominių motyvų dėka Vokietijos santykiai su jos kaimynais tapo institucionalizuoti. Valstybės Europos politikos formulė buvo tokia: Vokietija Europoje, o ne Vokietija ir Europa (angl. Germany in Europe, rather than Germany and Europe). Tačiau reikia pastebėti, kad Vokietijos Europos politikoje vyko tam tikra pačios Europos integracijos suvokimo transformacija. Ankstyvas suvokimas yra siejamas su Adenauerio Westpolitik ir “magneto” teorija, kai integracija buvo suprantama kaip priemonė padalintai Vokietijai suvienyti. Šis politinis tikslas buvo išsakytas 1949 m. VFR Konstitucijos preambulėje: “tarnauti pasaulio taikai kaip lygus suvienytos Europos partneris”. Vėliau šis teiginys tapo mažiau svarbus, nes politiniai motyvai užleido vietą ekonominiams, o 1963 m. atsistatydinus Adenaueriui, ėmė kisti ir Vokietijos integravimosi į Europą suvokimas. Europos integracija pati tapo tikslu, taigi nustota ją laikyti priemone valstybės suvienijimui pasiekti. Europos integracija tapo politine sąvoka su idėja sukurti federacinę sąjungą, paremtą demokratija, teise bei žmogaus teisių gerbimu. Būtent dėl tokio Europos integracijos suvokimo Vokietija visą laiką buvo lojaliausia šio proceso rėmėja, lyginant su kitomis EB / ES valstybėmis – narėmis.
Įvertinant Vokietijos integracijos motyvų pasiteisinimą, reikia pastebėti, kad jie gana sėkmingai buvo / yra įgyvendinami. Pirminis politinis motyvas dėl Vokietijos susivienijimo buvo pasiektas, tačiau čia didžiausią reikšmę turėjo ne valstybės integracija į Europą, bet Šaltojo karo pabaiga ir pokyčiai tarptautinėje sistemoje. Išnyko ir pagrindinis veiksnys, kėlęs pavojų saugumui – SSRS. Taigi pasikeitusi politinė situacija Europoje ir visame pasaulyje bei Vokietijos susivienijimas paskatino peržiūrėti šalies Europos politikos tikslus ir priemones. Stiprėjančiai valstybei ekonominiai integracijos motyvai tampa vis svarbesniais už politinius.
Kaip politinių ir ekonominių sąlygų kitimas po unifikacijos įtakoja Vokietijos Europos politiką bus aptarta kitame skyriuje, lyginant Vokietijos Europos politikos ypatybes iki valstybės susivienijimo ir po jo.

3. Vokietijos Europos politikos bruožai

Vokietijos Europos politikos specifiką, pasak Sverdrup (1997), lemia du aspektai. Pirma, tai “asocijuotas suverenumas” (angl. associated sovereignty) tarptautiniame lygmenyje. Ši sąvoka reiškia, kad Vokietija nacionalinių tikslų įgyvendinimo siekia per įvairias tarptautines institucijas (ES, NATO). Antra, tai “dalinis suverenumas” (angl. semi-sovereignty) nacionaliniame lygmenyje. Ši sąvoka apibūdina nacionalinių institucijų sąveiką Vokietijoje. Būtent šių dviejų veiksnių sąveika suformavo labai sudėtingą Vokietijos Europos politiką. Taigi Vokietijos Europos politikos lyginimas iki valstybės susivienijimo ir po jo vyks, aptariant pagrindinius jos bruožus bei jų kaitą. Tiriant “asocijuoto suverenumo” sąlygotas Vokietijos Europos politikos ypatybes, bus remiamasi Peterson’o pasiūlyta “integracijos dilemos” teorija, o “dalinį suverenumą” – Bulmer’io “politikos stiliaus” metodu.

3.1. Europos politika kaip užsienio politikos dalis

Vokietijos Europos politika iki susivienijimo trumpai gali būti apibūdinama kaip santykių su kitomis EB narėmis įvairiapusiškumo ir integracijos strategija, pagrįsta siaurai apibrėžtais nacionaliniais interesais. Ši tradicija VFR kanclerių Konrado Adenauerio Vakarų politikos (vok. Westpolitik) ir Vilio Branto Rytų politikos (vok. Ostpolitik) mišinys, turi keletą išskirtinių bruožų:
1) jėgos atsisakymas ir susitaikymas su buvusiais priešais;
2) daugiašalė užsienio politikos orientacija – multilateralizmas;
3) diskretiškas nacionalinių tikslų siekimas per įvairias tarptautines institucijas ir derybas.

(1) Vokietijos – Prancūzijos bendradarbiavimą pokario Europoje pagrįstai galima vadinti dviejų Antrojo pasaulinio karo priešininkių abipusiai naudingu susitaikymu, peraugusiu į partnerių bendradarbiavimą. Prancūzija tuo metu galėjo padėti Vokietijai atsilaikyti prieš sovietų spaudimą, atgauti prarastas pozicijas ir pripažinimą Vakarų Europoje, o mainais už tai Vokietija turėjo pritarti Šarlio de Golio Europos ateities projektams, kur Europos galia turėjo būti Paryžiaus – Bonos ašis, o Vokietija užimti jai numatytą antrąją vietą. Nors de Golio planuose Prancūzija, bendradarbiaudama su Vokietija, ir turėjo tapti įtakingiausia Europos valstybe, šių dviejų šalių santykiai buvo lygiaverčiai. Prancūzijos karinę ir branduolinę galią kompensavo Vokietijos ekonominis potencialas ir didžiausias Europoje gyventojų skaičius. Prancūzijos – Vokietijos santykių kulminacija galima laikyti 1963 m. pasirašytą šių valstybių draugystės sutartį.
Nepaisant glaudaus bendradarbiavimo, pastebimi Vokietijos ir Prancūzijos vykdytos politikos skirtumai. Pirma, valstybės skirtingai įsivaizduoja politinę ES ateitį ir plėtrą, t.y. Vokietija pasisako už viršvalstybiškumo principo plėtimą, o Prancūzija – už tarpvyriausybiškumo stiprinimą. Antra, nesutarimų taip pat kyla dėl skirtingai suvokiamų saugumų interesų: Vokietija priklauso atlantistų grupei, kuri neįsivaizduoja Europos saugumo be JAV dalyvavimo Europos saugumo struktūroje, o Prancūzija atstovauja kontinentalistus, kurie mano, kad Europos saugumą turi užtikrinti pačios Europos valstybės. Taigi Vokietijos užsienio politikos tikslai ne visuomet sutapdavo su jos saugumo interesais. Kartais ji turėdavo laviruoti tarp Europos politikos, orientuotos į Paryžių, ir tarp savo saugumo politikos, susijusios su Vašingtonu ir NATO.
Visgi šiandien sunku įsivaizduoti ES ateitį be šių dviejų pagrindinių valstybių paramos. Be to, tolimesnį EB / ES vystymąsi didžiąja dalimi sąlygojo būtent Prancūzijos – Vokietijos bendradarbiavimas (pvz.: H. Šmito ir G. d’Esteno sukurta Europos pinigų sistema (1978-1979); kanclerio H. Kolio ir prezidento F. Miterano 1985 m. birželio mėn. Milano Europos viršūnių tarybai pristatytas ES sutarties projektas; o 1990 m. balandžio mėn. Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva buvo imtasi priemonių tolimesniam EB plėtojimui (H. Kolio ir F. Miterano laiškas: konferencija dėl politinės sąjungos sukūrimo)) .

(2) “Asocijuoto suverenumo” vystymasis (ypatingai Europos integracija) lėmė Vokietijos buvimą ganėtinai silpna valstybe politinės galios prasme. Jos užsienio politika po Antrojo pasaulinio karo yra apibūdinama kaip paremta atsakomybe, o ne galia. Tokią užsienio politiką palaikė ne tik Vakarai, bet ir Vokietijos vyriausybė bei viešoji nuomonė. Buvo plėtojami nuoseklūs instituciniai sprendimai, kuriais Vokietijos galia būtų labiau legitimuota ir apribota. Daugiašališkumas buvo pasirinktas kaip tinkamiausias būdas Vokietijai bendraujant su mažomis EB valstybėmis.
Iš tiesų, Vokietijos Europos politikai iki susivienijimo nebūdingas vienašališkumas. Visas jos iniciatyvas lemdavo bendros pozicijos suradimas su kita valstybe (dažniausiai Prancūzija) ar valstybių grupe (dažniausiai Beneliukso šalimis) . Vienas svarbiausių dvišališkumo pavyzdžių Vokietijos Europos politikoje yra Prancūzijos – Vokietijos ašis. Šis bendradarbiavimas EB / ES yra laikomas “koalicine galia”, t.y. gebėjimu suformuoti ir būti įtakinga puse rezultatyvios koalicijos, kuri abiem pusėms integracijos eigoje suteikė daugiau galios įtakoti sprendimų priėmimą, o tuo pačiu ir pasiekti sau daugiau naudos.
Po Vokietijos susivienijimo pastebimas pokytis Vokietijos Europos politikoje, t.y. kartais yra reiškiama vienašališka pozicija. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – 1991 m. gruodžio 23 d. Vokietijos vienašališkas Kroatijos ir Slovėnijos pripažinimas, kuris yra laikomas Vokietijos užsienio politikos lūžiu. Tačiau Vokietijos karinės galios stoka bei “asocijuotas suverenumas” ir po valstybės susivienijimo riboja jos vienašališkos užsienio politikos galimybes, todėl šalies užsienio politikos pagrindiniais principais išlieka mulitilaterializmas ir integracinės orientacijos.

(3) Kitas Vokietijos užsienio politikos bruožas – visų pokario Vokietijos vyriausybių nenoras apibrėžti aiškius Vokietijos nacionalinius interesus. Vokietija yra linkusi plėtoti įvairiapusius ryšius viršvalstybinėje aplinkoje, naudodama interesų skirtumus tam, kad išvengtų sunkių pasirinkimų. Susaistydama save tarptautiniais instituciniais įsipareigojimais Vokietija tarsi atsiribojo nuo griežtai nacionalinių interesų įgyvendinimo integracijos procese. Dažniausiai tai aiškinama vokiečių savęs supratimu / identifikavimu: dėl savo praeities Vokietija, mažiau nei kitos didžiosios Europos valstybės (Prancūzija, Didžioji Britanija), buvo susirūpinusi, kad integracija susilpnins jos nacionalinį suverenitetą, todėl elgėsi panašiai kaip mažosios EB valstybės. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad būdami federacijos piliečiais, vokiečiai nematė tokių didelių problemų kaip prancūzai ar britai dėl platesnės Europos federacijos sukūrimo.
Po Vokietijos susivienijimo prasidėjo diskusija dėl būtinybės iš naujo apibrėžti valstybės užsienio politiką ir įvertinti naują šalies vaidmenį ne tik Europos, bet ir pasaulio politikoje. Tačiau Vokietijos veiksmai rodo, kad ji užsienio politikoje pasilieka prie atsakomybės principo ir renkasi “Karolingų Europos” ir “Platesnių Vakarų” strategijas. Vadovaudamasi “Karolingų Europos” strategija, Vokietija prioritetą teikia ES integracijos gilinimui ir “skirtingų greičių Europai”, kur ji drauge su Prancūzija ir Beneliukso valstybėmis turėtų judėti politinės integracijos gilinimo kryptimi greičiau nei kitos ES valstybės – narės. Kita vertus, įgyvendinant “Platesnių Vakarų” strategiją, Vokietija skatina ir integracijos plėtimą, t.y. Vokietijos rytinių kaimynių priėmimą į ES ir NATO. Tokią Vokietijos poziciją galima paaiškinti ne tik siekiu kuo labiau liberalizuoti prekybą, bet ir geografinio artumo veiksniu, kuris lemia šalies jautrumą negatyvioms tendencijoms Vidurio ir Rytų Europos regione ir suinteresuotumą jo stabilizavimu per plėtrą.

Aptarus šiuos Vokietijos Europos politikos kaip užsienio politikos aspektus, galima daryti išvadą, kad Vokietijos diskretiškas nacionalinių tikslų siekimas per įvairias tarptautines institucijas ir derybas lėmė jos Europos politikos susiformavimą, pagrįstą švelnia bei netiesiogine įtaka.
Kalbant apie Vokietijos įtakos galią EB / ES, galima išskirti :
1) apgalvotą galią (daugiausiai susijusią su sutartimis);
2) netiesioginę institucinę galią (galimybę įtakoti platesnę institucinę EB / ES sistemą, Vokietijos naudai);
3) nesavavališką galią, susijusią su valstybės dydžiu, ekonominiu potencialu (Vokietija įtakoja savo kaimynus, net neturėdama tokios strategijos).
Manoma, kad Vokietija iki susivienijimo niekada nesiekė pasinaudoti apgalvota galia. Jos Europos politikai buvo būdingi paskutiniai du galios tipai. Po Vokietijos susivienijimo valstybės ekonominė galia ir politinis vaidmuo Europoje padidėjo. Prasidėjo naujo Vokietijos užsienio politikos identiteto paieškos, kurios pastebimos jos vienašališkuose veiksmuose (pvz. Kroatijos ir Slovėnijos nepriklausomybės pripažinimas bei JTO taikos palaikymo veiksmuose Somalyje) ir siekime tapti JTO Saugumo tarybos nuolatine nare. Tačiau karine prasme, Vokietija nėra traktuojama kaip užimanti esminę poziciją pagrindinių tarptautinių problemų sprendime. Iki šiol pačios Vokietijos sukurti apribojimai panaudoti karines pajėgas už NATO kompetencijų ribų riboja jos įtaką ES Bendroje užsienio ir saugumo politikoje.
Didžiausią galimybę daryti įtaką Vokietija turi dėl savo ekonominės galios, matuojamos BVP dydžiu, užsienio prekybos apimtimi ir ekonomikos bei valiutos stabilumu. Petersen teigia, kad kaip tik šie ekonominiai indikatoriai lėmė Vokietijos pagrindinio vaidmens ES sukūrimą. Kita vertus, ekonominis Vokietijos priklausomumas nuo užsienio rinkų didina jos pažeidžiamumą ir tuo pačiu riboja jos gebėjimą įtakoti. Nors šiandien Vokietija yra viena iš trijų didžiausių veikėjų pasaulio ekonomikoje, ji drauge yra ir viena iš šalių, labiausiai priklausomų nuo atviros pasaulio ekonomikos.
Vokietijos gebėjimo įtakoti tarptautinę aplinką ir jos pažeidžiamumo reikšmė jos Europos politikos pobūdžiui, bus įvertinta paskutinėje darbo dalyje, nes šiam įvertinimui svarbūs yra ir valstybės vidaus politikos aspektai.

3.2. Europos politika kaip vidaus politikos išraiška

Šiame darbo skyriuje Vokietijos Europos politikos bruožai bus aiškinami, nagrinėjant Vokietijos vidaus politikos stilių. Tiriant Europos politikos formavimo ypatybes, bus atsakyta į klausimus, ar Vokietijos Europos politika yra konsensualistinė, ar konfrontacinė? Ar ji yra aktyvi, ar reaguojanti? Tiesa, šiame skyriuje Vokietijos Europos pokyčiai labiausiai pastebimi aptariant tik du paskutinius Vokietijos vidaus politikos aspektus, tačiau pirmieji du yra svarbiausi aiškinant darbo pradžioje minėtą Vokietijos “dalinį suverenumą”, kuris riboja šalies galimybę vykdyti aktyvią Europos politiką.

Taigi Vokietijos Europos politikos formavimo stilių apsprendžia trys vidaus politikos veiksniai:
1) horizontalus kompetencijų padalinimas sprendimų priėmimo procese dėl nacionalinės politikos veikėjų autonomijos;
2) vertikali Vokietijos politinės sistemos fragmentacija dėl federacinės valstybės struktūros;
3) Europos politikos (ne)politizavimas.

(1) Vokietijos politinei sistemai yra būdingas horizontalus galios suskaldymas tarp skirtingų ministerijų ir kiekvieno valdymo lygmens institucijų. Remiantis ministerijų autonomijos (vok. Ressortprinzip) principu, federaciniame lygmenyje ministerijos yra nepriklausomi veikėjai, todėl tai apsunkina vieningos Europos politikos suformavimą. Ressortprinzip lemia dvi Vokietijos Europos politikos ypatybes. Pirma, ji gali būti apibūdinta kaip labai sektorizuota (t.y. atskiromis Europos politikos sritimis rūpinasi skirtingos ministerijos)*. Antra, Vokietijos Europos politikai labiau būdingas specializuotos, o ne politizuotos politikos formavimo būdas, nes, palyginus su kitomis ES valstybėmis – narėmis, čia yra stipresnės techninės ministerijos (ekonomikos, finansų).
Be to, šalia ministerijų autonomijos principo, reikia paminėti Vokietijos federalinio banko autonomiją, formuojant nepriklausomą monetarinę politiką, bei specifinį Federalinio konstitucinio teismo vaidmenį ES sutarčių ratifikavimo procese.
Taigi Vokietijos Europos politikos formavimas gali būti apibūdintas kaip “institucinis pliuralizmas”, kuris lemia vieningos Europos politikos nebuvimą, silpną jos horizontalų koordinavimą ir veda link labai “biurokratizuoto” politikos formavimo.
Žinoma, ši horizontali Vokietijos politinės sistemos fragmentacija buvo būdinga ir senajai Vokietijos Europos paradigmai, tačiau pastaruoju metu pačioje ES daugėja techninio, o ne politinio pobūdžio klausimų. Tai lemia, vis didesnį techninių ministerijų stiprėjimą Vokietijoje, ir tuo pačiu užsienio politikos ministerijos, kuri labiausiai rūpinosi vieningos proeuropietiškos Vokietijos Europos politikos sukūrimu, vaidmens Europos integracijos procese silpnėjimą.

(2) Greta horizontalios politinės Vokietijos sistemos fragmentacijos, šios valstybės politikos formavimui būdingas ir vertikalus susiskaldymas. Dėl federacinės Vokietijos valdymo formos į politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą šalyje yra įtraukta įvairių lygmenų veikėjai. Kompetencijos yra padalintos tarp federalinio lygmens, Žemių (vok. Länder) lygmens bei lokalaus lygmens veikėjų, kurių kiekvienas turi specifines funkcijas sprendimo priėmime ir įgyvendinime. Vertikalus galios padalinimas lėmė sudėtingą “politinio persipynimo” (vok. Politikverflechtung) sistemą, kai nėra vieno sprendimų priėmimo centro, bet kurioje sąveikauja skirtingų lygmenų veikėjai.
Šioje vertikalioje Vokietijos politikos fragmentacijoje pastebimas pokytis nuo senos Europos politikos paradigmos link naujos. Senoji paradigma buvo paremta vizija apie “Europos namų” sukūrimą, kurioje vyravo idėja apie “vieningą Europą su regionais” (angl. united Europe with regions). Šią idėją atitiko ir Vokietijos federalistinio modelio bendradarbiaujantis pobūdis. Tačiau įtraukus regionus į ES politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus, vis labiau stiprėjant daugiasluoksniam ES valdymui (angl. multi-level governance), Žemės yra skatinamos konkuruoti tarpusavyje dėl tiesioginio savo interesų įgyvendinimo viršnacionalinėse ES institucijoje (žinoma, ekonomiškai stiprios Žemės sugeba efektyviau siekti savo interesų įgyvendinimo). Žemių strategija yra turėti kuo didesnę įtaką Europos reikaluose ne per bendrą Vokietijos Europos politiką, o tiesiogiai. Taigi naujoje Vokietijos Europos paradigmoje federacinis modelis tampa konkurencinio, o ne bendradarbiaujančio pobūdžio, Žemės atsisako “Europos namų” kūrimo vizijos.
Taigi vertikali sprendimų galios fragmentacija lemia neefektyvų Europos politikos koordinavimą, o tuo pačiu ir neefektyvų bendrų Vokietijos nacionalinių interesų atstovavimą Europos lygmenyje. Vertikalus sprendimų galios padalinimas mažina aktyvios Vokietijos Europos politikos galimybes, todėl dažniausiai ji būna reaguojančio pobūdžio. Tai yra vienas didžiausių Vokietijos Europos politikos trūkumų.

(3) Iki Vokietijos susivienijimo šalies Europos politikai buvo būdingas jos nepolitizavimas. Vokietijos nuolatinis stengimasis būti tam tikru pavyzdžiu kitoms EB / ES valstybėms – narėms Europos integracijos procese, lėmė sutarimą dėl Europos reikalų. Šis sutarimas lėmė ilgalaikių normatyvinių tikslų akcentavimą Vokietijos Europos politikoje (pvz.: dėl federacijos sukūrimo, demokratijos deficito mažinimo).
Vokietijos Europos politikos nepolitizavimą iki valstybės suvienijimo galima paaiškinti keliomis priežastimis. Pirma, ypač svarbi buvo viešoji nuomonė – daugelis vokiečių EB laikė savaime geru dalyku. Ši idėja buvo plačiai remiama ne tik visuomenėje, bet ir elite. Nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios visą politinį elitą vienijo vienodas supratimas dėl Europos integracijos ir Vokietijos vietos Europoje, todėl Europos politika net nebuvo diskusijų objektu tarp politinių partijų ir piliečių. “Europos stogas” buvo suprantamas kaip stabilumo ir gerovės garantija. Taigi euroskeptikai Vokietijoje nebūtų turėję elektorato.
Antra priežastis, kodėl Vokietijos Europos politika nebuvo politinių diskusijų objektu, yra dalinis Vokietijos korporatyvizmas (angl. meso-corporatism),** t.y. interesų grupių inkorporavimas į politinį sprendimų priėmimo procesą. Konsultacijų privalomumas, įtvirtintas Konstitucijoje, lemia nuolatines vyriausybės diskusijas su įvairiomis prekybos ir pramonės interesų grupėmis bei darbo organizacijomis. Tai skatina konsensinio politikos stiliaus Europos politikoje formavimą, ir panaikina politizavimo galimybes.
Pagaliau svarbi buvo ekonominė situacija. Stabilus Vokietijos socialinis bei ekonominis valdymas po Antrojo pasaulinio karo buvo siejamas su VFR įjungimu į Vakarų Europos ekonomines struktūras. Tačiau ekonominio ir socialinio stabilumo laikotarpis Vokietijoje baigėsi, stiprėjant globaliai konkurencijai. Šis pokytis sutapo su Vokietijos susivienijimu. Po Vokietijos susivienijimo sekusi ekonominė krizė, didelis nedarbas, unifikacijos kaštai ir baimė prarasti stabilią Vokietijos markę buvo utilitariniai motyvai, lėmę paramos Europos integracijai sumažėjimą tiek visuomenėje, tiek politiniame elite. Emociniai motyvai taip pat buvo svarbūs – didėjantį pasipriešinimą Europos integracijai skatino neišsami sprendimų priėmimo sistema Briuselyje bei demokratijos deficitas ES.
Taigi po Vokietijos susivienijimo normatyvinis “Europos namų” kūrimo tikslas yra nebepriimtinas be naudos ir kaštų diskusijos. Dabar Vokietijos Europos politika tampa vis labiau politizuota ir labiau orientuota į efektyvumo kriterijus. Kaip tik šis Europos politikos politizavimas turėtų padėti Vokietijos politikams geriau apibrėžti šalies nacionalinius interesus ir siekti efektyvesnio jų įgyvendinimo Europos integracijos procese.

Apibendrinant, Vokietijos vidaus politikos stiliaus įtaką šalies Europos politikai, galima daryti išvadą, kad valstybės politinės sistemos specifika nulėmė konsensualistinės ir reaguojančios Europos politikos iki susivienijimo susiformavimą. Po Vokietijos unifikacijos Europos politika išlieka nevieninga, sunkiai koordinuojama, tačiau jos tapimas politinių diskusijų objektu, lemia aktyvesnį Vokietijos vaidmenį integracijos procese. Politizuota Europos politika yra labiau orientuota į efektyvumo kriterijus, todėl savaime sukuria stipresnę Vokietijos poziciją nei anksčiau Europos integracijos derybų procese.

4. Vokietijos Europos politikos įvertinimas

Vokietijos dalyvavimas Europos integracijos procese yra labai aukštas. Šiame procese ji turi gana didelę galimybę daryti įtaką, tačiau jos ekonominė priklausomybė nuo aplinkos ir “dalinio suverenumo” vidaus politikoje bei “asocijuoto suverenumo” užsienio politikoje aspektai lėmė balanso modelio susiformavimą,*** sprendžiant “integracijos dilemą”. Vokietijos Europos politika gali būti apibūdinama “imk ir duok” principu, kai prisiimant tarpusavio priklausomybės sąlygas, bandoma jas išnaudoti savo nacionalinių tikslų įgyvendinimui. Kadangi Vokietija yra narė – steigėja, tai lemia jos didelį identifikavimąsi su ES integracijos tikslais. Tačiau Vokietijos problemos dėl ekonominės ir valiutos sąjungos įgyvendinimo rodo, kad net pagrindinės ES valstybės – narės yra linkusios išgyventi sunkius pasirinkimus jų integracijos politikoje.
Vokietija integracijos procese naudojo nuolaidų strategiją, tikėdamasi kad daromos nuolaidos taps nauda ir bus abipusėmis. Taip pat dažnai buvo naudojamos reikalavimų (t.y. konkrečių pasiūlymų dėl tolesnės EB / ES integracijos plėtros ir gilinimo pateikimas) bei atsvaros (t.y. sąjungų su kitomis valstybėmis – narėmis panaudojimas, sprendžiant tam tikras politines integracijos problemas) strategijos.
Integracijos procese iki susivienijimo Vokietijos Europos politika buvo daugiau reaguojančio pobūdžio, tačiau po unifikacijos atsiranda vis daugiau sąlygų aktyvios Europos politikos vystymui. Taigi tikėtina, kad Vokietijos Europos politikos balanso modelis gali įgauti tam tikrų dominavimo modelio bruožų, visų pirma, per besąlygiškumo strategijos naudojimą tarpvyriausybinėse derybose. Vokietijos Europos politikos politizavimas keičia Vokietijos vaidmenį integracijos procese – iš bešališkos rėmėjos valstybė tampa veikėja, kuri vis dažniau stengiasi siekti savų interesų įgyvendinimo.

Išvados

Stebint pastarųjų metų Vokietijos Europos politiką, ypač po 1999 m. pirmos pusės pirmininkavimo ES Ministrų Tarybai, galima teigti kad šios valstybės užsienio politikoje, o drauge ir Europos politikoje vyksta paradigmos kaita, kuri gali lemti naują Vokietijos vaidmenį Europos Sąjungoje.
Sena Vokietijos Europos paradigma buvo apibūdinama normatyvinių tikslų dominavimu. Strategijos, įgyvendinant šią paradigmą, buvo proeuropietiškos. Vokietijos kaip palaikančios dalyvės vaidmuo Europos integracijos gilinimo ir plėtimo procese buvo nekvestionuojamas. Toks Vokietijos vaidmens Europoje suvokimas kūrė stabilumo dėl Europos integracijos ateities jausmą visuomenėje.
Šio darbo pradžioje, teigiau, kad po Vokietijos unifikacijos vis labiau ėmė ryškėti pokyčiai valstybės Europos politikoje. Ir iš tiesų, po susivienijimo praėjus daugiau nei dešimtmečiui, galima konstatuoti, kad Vokietijos Europos politikos paradigma pakito. Nauja Vokietijos Europos politika gali būti apibūdinama siekimu Europos integracijos procese stengtis labiau įgyvendinti savo nacionalinius interesus. Valstybės Europos politika tampa politizuota, o tai turėtų leisti geriau apibrėžti nacionalinius interesus, įvertinant visus integracijos “už” ir “prieš”. Taigi naujoji paradigma yra paremta nebe normatyviniais integracijos tikslais, o pragmatiškais. To pasekmėje Vokietijos Europos politika turėtų keistis iš reaguojančios į labiau aktyvią.

Leave a Comment