Europos Sąjungos institucinė sandara

Europos Sąjungos institucinė sandara. Europos bendros užsienio ir saugumo politikos formavimasis. ES valstybių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse („Šengeno“ erdvės problemos)

TURINYS

Įvadas 3
Europos Sąjunga 3
Europos Sąjungos sutartis 3
ES organai (įstaigos) 4
Europos Sąjungos institucinė sandara 5
Europos bendros užsienio ir saugumo politikos formavimasis 6
Bendra užsienio politika 7
Bendra saugumo politika 8
BUSP struktūra 8
ES valstybių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse („Šengeno“ erdvės problemos) 9
Šengenas: eros be sienų pradžia 9
Šengeno erdvė 10
NAUDOTA LITERATŪRA: 11Įvadas
Europos Sąjunga
1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1d., kai valstybės narės ją ratifikavo, buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Euuropos Sąjungos sutartyje nurodoma, kad ši sutartis yra nauja pakopa kuriant pačią glaudžiausią Europos žmonių sąjungą, kurioje piliečiai turi plačiausias teises dalyvauti priimant sprendimus. Sąjungos tikslas – nuosekliai ir solidariai reguliuoti santykius tarp valstybių ir jų piliečių.
Sąjunga savo tikslų siekia įgyvendindama bendrą žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkos apsaugos, užsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, regioninės energetikos ir muitų politiką. Ji taip pat koordinuoja tyrimų ir plėtotės, telekomunikacijų, valstybių narių ekonominės politikos programas, kurios užtikrintų ekonominį ir socialinį susitelkimą, ekonominę ir valiutų sąjungą.

Europos Sąąjunga pritraukia vis dagiau narių, nes joje galioja šie principai :

 ekonominio pagrindo principas, didinantis abipusę priklausomybę ir solidarumą;
 įstatymo viršenybės principas, apibudinamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;
 demokratiškų sprendimų priėmimų principas, kurį ap

pibudina kompromisai.

Būtent šis pragmatiškumo ir principų derinys leidžia Sąjungai įveikti dideles krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą, susitelkimą siekiant užsibrėžtų tikslų.

Didžiausi Europos Sąjungos laimėjimai yra tai, kad:

 po šimtmečius trukusių ginkluotų konfliktų ji užtikrino ilgalaikę taiką;
 siekdama savo tikslų demokratiškais susitarimais, išsaugo tautinį ar vietinį identitetą. Kiekvienas oficialus dokumentas turi būti išverstas į vienuolika oficialių kalbų, mažumų kalbos ir kultūros yra visokeriopai remiamos ir skatinamos.Europos Sąjungos sutartis
Nuo 1993 11 01 įsigaliojusi Europos Sąjungos sutartis turi keturis svarbiausius principus: pilietybės, ekonominės, valiutinės ir politinės sąjungos.
Visi valstybių narių piliečiai yra ES piliečiai. Kiekvienas sąjungos pilietis gali laisvai judėti ir apsistoti bet kurioje ES šalyje.
Ekonominė sąjunga numato plačią ūkinę integraciją. Ministrų Taryba peržiūri ekonominės plėtros direktyvas kiekvienoje valstybėje – narėje ir visoje ES. Mastrichto sutartyje buvo numatytos ir konkrečios skaitmeninės optimalios išraiškos; innfliacijos lygis neviršijantis 3 % per metus, visuminis įsiskolinimas ne daugiau kaip 60 % nuo bendro nacionalinio produkto (BNP), biudžeto deficitas neviršijantis 3 % nuo BNP.
Valiutinė sąjunga numato vieningą valiutinę politiką. Turėtų būti įvesta vieninga valiuta ekiu bei įkurtas Europos centrinis bankas.
Politinę sąjungą sudaro bendra užsienio ir saugumo politika (CFSP – Common Foreign and Security Policy), kuri apima bendrą gynybos politiką, ESBO (iki 1995 ESBK) procesą, nusiginklavimą ir nusiginklavimo kontrolę Europoje, ekonominės apsaugos priemones. Bendra teisėtvarkos ir vidaus politika apima imigracijos, prieglobsčio, vizų, narkotikų prekybos kontrolės ir kitus kl

lausimus. Įkurta Europos policijos tarnyba EUROPOL.
1995 m. sausio mėn. 1 d. prie dvylikos ES narių prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija. Šis trejetukas padidino ES gyventojų skaičių šešiais, BVP (BNP) septyniais, teritoriją net dvidešimt septyniais procentais.
Viena iš lemiančių ES (EEB) narystės sąlygų yra demokratijos principas. Graikija, Ispanija ir Portugalija galėjo tapti EEB narėmis tik panaikinus karinius ir panašaus tipo režimus šiose šalyse.ES organai (įstaigos)
EUROPOS KOMISIJA yra ES įstatymų vykdomoji valdžia. Komisijai priskiriamos iniciatyvos ( per potvarkius ir direktyvas ), vykdymo ir kontrolės funkcijos. Pažeidusiai įstatymus valstybei – narei komisija gali uždėti sankcijas ir perduoti Europos tribunolui.
Europos Komisiją sudaro 20 komisarų, skiriamų ketveriems metams. Kiekvienas komisaras yra nepriklausomas nuo savo šalies vyriausybės, nors šios juos ir skiria. Penkios didžiosios šalys – Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Ispanija skiria po du, likusios dešimt – po vieną komisarą. Pagrindinės komisijos darbo kalbos yra anglų, prancūzų ir vokiečių, bet oficialūs dokumentai yra verčiami į visų valstybių – narių kalbas. 1985-1994m. Europos Komisijos pirmininku buvo prancūzas Žakas Deloras (Jacques Delors ), nuo 1995m. pradžios juo tapo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas Žakas Santeras (Jacques Santer). Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.

MINISTRŲ TARYBA yra sprendžiamasis ES organas, kuriame nagrinėjama ir derinama įstatymų leidyba. Kiekviena valstybė – narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kur dirba atitinkamų ministerijų diplomatai ir valdininkai iš gimtųjų kr

raštų. Šių atstovybių vadovai kartą per savaitę susitinka nuolatinių atstovų komitete.
,,Balsai valstybėms narėms skiriami proporcingai jų gyventojų skaičiui. Iš 87 balsų Vokietijai, Italijai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai tenka po 10, Ispanijai 8, Olandijai, Graikijai, Belgijai ir Portugalijai po 5, Švedijai ir Austrijai po 4, Danijai, Suomijai ir Airijai po 3, Liuksemburgui 2.Jokia atskira šalis negali blokuoti pasiūlymo ir įstatymo projekto.”
Pirmininkavimas Ministrų Taryboje (paprastai tai vadinama pirmininkavimu Europos Sąjungoje) vyksta rotaciniu principu – kiekviena valstybė narė šešis mėnesius pirmininkauja. Ministrų Tarybos būstinė yra Briuselyje.
Ministrų Taryba priima sprendimus kvalifikuotos balsų daugumos principu.
Prezidentaujančios šalies ministrai pirmininkauja Tarybos susirinkimuose.

EUROPOS PARLAMENTAS dažnai vadinamas Europos tautų demokratiniu balsu. Jis kontroliuoja Europos Komisijos veiklą, tvirtina Europos Sąjungos biudžetą, vykdo įstatymų leidybos priežiūrą. Europos Parlamentas turi teisę atšaukti Europos Komisijos įgaliojimus, tačiau nė karto šia teise nepasinaudojo.
Parlamento nariai renkami penkeriems metams.,, Paskutiniai rinkimai įvyko 1994m. 5667 parlamento vietos pasiskirstė taip: Vokietija 99, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija po 87, Ispanija 664, Nyderlandai 31, Belgija, Graikija ir Portugalija po 25, Danija 16, Airija 15, Liuksemburgas 6. Naujai įstojusioms šalims teko 59 vietos: Švedijai 22, Austrijai 21, Suomijai 16. Taigi naująjį Europos Parlamentą sudaro 626 parlamentarai.” 3 Europos Parlamento nariai yra susiskirstę ne pagal valstybinę priklausomybę, bet pagal politines grupes, pvz.: Socialistų frakcija, Žaliųjų frakcija, Krikščionių demokratų frakcija. Tad nacionalinės politinės partijos turi galimybę užmegzti politinius ryšius su kitų šalių be

endraminčiais politiniais judėjimais ir kurti tikruosius transnacionalinius politinius sąjūdžius.
Parlamento nuolatiniai komitetai ir parlamento biurai yra Briuselyje. Europos Parlamento sesijos vyksta kas mėnesį Prancūzijos mieste Strasbūre. Europos Parlamento sekretoriato būstinė yra Liuksemburge.

Sprendimų priėmimo procesas:

1. ES įstatymus inicijuoja Europos Komisija, Europos Parlamento arba Ministrų Tarybos prašymu.
2. Pasiūlymai yra svarstomi Ministrų Taryboje ir tuomet siunčiami į Europos parlamentą. Čia jie patenka į atitinkamus komitetus, kur yra taisomi ir yra balsuojama. Tik tada ataskaitos yra pateikiamos planiniam posėdžiui Strasbūre.
3. Kai kurių politinių sričių pasiūlymai yra taip pat siunčiami į Ekonomikos ir Socialinį komitetą. Jie pateikia nuomonę, į kurią Ministrų Taryba atsižvelgia. Tuomet įstatymo projektas grįžta į Tarybą bei Parlamentą antrajam skaitymui.

1993m. lapkričio 1d. įsigaliojus ES Mastrichto sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų ga.lių:

 Kartu su Ministrų Taryba leisti įsakymus. Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus.
 Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse.
 Gali sudaryti laikinus Tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę.
 Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgalintą priimti skundus dėl Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Parlamentui.

ES TEISMAS yra sudarytas iš 15 teisėjų – po 1 iš kiekvienos valstybės – narės, plius 1 teisėją bei 9 generalinius advokatus, kurie turi būti nepriklausomi, skiria šalys – narės ir tvirtina Ministrų Taryba. Jie yra skiriami 6 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 metai pusė teisėjų ir generalinių advokatų yra skiriami iš naujo.
Teismas paprastai posėdžiauja atskiruose rūmuose, tačiau ypatingai svarbiais atvejais visi jo nariai susirenka kartu. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma.
Teismo funkcija – spręsti ginčus tarp šalių – narių, tarp Sąjungos ir šalių – narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis, ir Sąjungos. Jis taip pat nagrinėja Europos Sąjungos personalo skundus. Teismas įtvirtina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia teismai.Europos Sąjungos institucinė sandara
Europos Sąjungos šerdis tebėra Europos Ekonominė Bendrija, papildyta Ekonomine ir valiutų sąjunga. Mastrichte valstybių ir vyriausybių vadovai iš sutarties pavadinimo išbraukė žodį „ekonominė“. Šis nedidelis pakeitimas simbolizuoja ketinimus EB iš ekonominės bendrijos laipsniškai

paversti politine sąjunga. Tačiau tai neliečia atskiro trijų Bendrijų (EAPB, Euratomo ir EB) gyvavimo, nes formaliai jos nebuvo sujungtos. Sukūrus Europos Sąjungą, kai kurių Europos institucijų vardų pakeitimas sukėlė tik nesusipratimų. 1993 m. lapkričio 8 d. Europos Bendrijų Taryba ėmė vadintis Europos Sąjungos Taryba. Europos Bendrijų Komisija tapo Europos Komisija, o Revizorių teismas 1994 m. sausio 17 d. pavadintas Europos Revizorių teismu. Tačiau atskirų institucijų priimti teisiniai instrumentai lieka atitinkamos Bendrijos teisinėmis priemonėmis.Europos bendros užsienio ir saugumo politikos formavimasis
Bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) yra bendra pasaulinė bendradarbiavimo sistema tarp ES valstybių-narių tarptautinės politikos srityje. BUSP joje dalyvaujančioms vyriausybėms taip pat yra pagrindinė priemonė, ginant nacionalinius interesus globalinės tarpusavio priklausomybės amžiuje. BUSP tikslas yra apginti Europos Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje. Šios politikos svarbiausi skelbiami tikslai – sudaryti sąlygas praktiniam, nuolatiniam pasikeitimui informacija ir nuomonėmis tarptautinės politikos klausimais, derinti nacionalines pozicijas, ypač formuojant bendrą esminį požiūrį, be bendrais veiksmais įgyvendinti šias pagrindines pozicijas praktikoje.

Kol nebuvo priimta Europos Sąjungos sutartis, politinė valstybių-narių koordinacija vyko pagal Europos politinio bendradarbiavimo (EPB) schemą, kuri sukurta 1970 m., o 1987 m. išplėsta bei patobulinta Vieningos Europos aktu. Pradėtos reguliarios užsienio reikalų ministrų konsultacijos ir užsimezgė nuolatiniai ministerijų pareigūnų ryšiai. Mėginta pagerinti valstybių-narių bendradarbiavimo ryšius visais svarbesniais užsienio politikos klausimais, suderinti požiūrius ir, kiek įmanoma, siekti vienos nuomonės. Tačiau visi sprendimai turėjo būti priimami vieningai, o saugumo politikos klausimų aptarimas apsiribojo politiniais ir ekonominiais aspektais. Paskutinių metų politinės krizės (karas Persijos įlankoje, pilietinis karas buv. Jugoslavijoje, Tarybų sąjungos žlugimas) aiškiai parodė, kad Europos politinis bendradarbiavimas nepajėgus padėti ES rasti atsakymus į svarbiausias globalines problemas, kaip derėtų stipriausiam pasaulio prekybos blokui. Dėl buv. Jugoslavijos valstybės-narės pasiuntė ES stebėtojus ir sukvietė taikos konferenciją, bet daugiau nieko padaryti nesugebėjo. Žlugus Tarybų Sąjungai, politinis valstybių-narių koordinavimas apsiribojo susitarimu dėl bendrų naujų valstybių formalaus pripažinimo kriterijų. Kitais atvejais valstybės-narės tenkinosi vienašaliais veiksmais ir bendrų Europos interesų deramai neatstovavo.

Europos Sąjungos sutartyje valstybių i vyriausybių vadovai susitarė laipsniškai plėtoti bendrą užsienio ir saugumo politiką bei siekti šių tikslų:
• išsaugoti bendras vertybes, fundamentalius interesus ir Europos Sąjungos nepriklausomybę, sustiprinti Sąjungos ir valstybių-narių saugumą,
• išsaugoti pasaulyje taiką bei stiprinti tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) principus, užfiksuotus 1975 m. Helsinkio baigiamajame dokumente bei 1990 m. Paryžiaus chartijoje,
• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą,
• plėtoti ir stiprinti demokratiją bei įstatymais pagrįstą teisėtvarką, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Šiuos tikslus galima pasiekti tik laipsniškai, nes ES dar neturi galutinai suformuotos valstybinės santvarkos. Užsienio ir saugumo politika yra viena iš tradicinių sričių, kuriose valstybės-narės reikalauja išlaikyti nepriklausomybę. Be to, bendrų interesų šioje srityje tyko tam tikri pavojai, nes tik dvi ES valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – turi atominį ginklą. Sudėtinga ir tai, kad ne visos valstybės-narės priklauso gynybinei NATO sąjungai (Airija, Švedija, Austrija ir Suomija) ir VES (Danija, Airija, Graikija).

Dauguma bendros užsienio ir saugumo politikos sprendimų vis dar priimama vyriausybių bendradarbiavimo lygmeniu. Tačiau daugeliu atveju jie taip glaudžiai susiję su kitomis Bendrijos priemonėmis (tokiomis, kaip ekonominis bendradarbiavimas, finansinė pagalba ar sankcijos, kad dažnai pradeda dubliuotis su Bendrijos sprendimų priėmimo procedūromis.Bendra užsienio politika
Pagrindines bendros užsienio politikos nuostatas turi numatyti sutartiniai Europos viršūnių tarybos sprendimai. Tuomet aiškiai apibrėžta užsienio politika gali būti paskelbta bendrų veiksmų objektu. Planuota šia galimybe naudotis pirmiausia tuomet, kai iškils neatidėliotina būtinybė ginti tam tikrus bendrus interesus. Dabar numatyta ir kitų perspektyvių jungtinių veiksmų panaudojimo sričių, tai:
ESBK procesas, nusiginklavimas ir ginklų kontrolė Europoje, branduolinio ginklo neplatinimas, ekonominiai saugumo aspektai, visų pirma karinių technologijų perdavimo trečioms šalims ir ginklų eksporto kontrolė.
Nusprendus, jog tam tikra problema bus bendrų veiksmų objektas, Taryba gali nutarti kai kuriuos specifinius klausimus spręsti absoliučia balsų dauguma, o ne vienbalsiai. Sąjungos priimta pozicija dėl bendrų veiksmų yra privaloma valstybių-narių vyriausybių veiklai tarptautinėje arenoje.
Kitose srityse, kur negalioja susitarimas dėl bendrų veiksmų, valstybės-narės pagal sutarties nuostatas yra įpareigotos konsultuotis Taryboje, keistis informacija ir koordinuoti veiksmus.Bendra saugumo politika
Bendra saugumo politika remiasi Vakarų Europos Sąjungos (VES) struktūromis. VES laikoma viena iš sudėtinių Europos Sąjungos raidos dalių. Jos tikslas – parengti ir vykdyti su gynyba susijusius Sąjungos sprendimus bei veiksmus. Specialiame pareiškime dėl VES vaidmens bei jos santykių su ES ir NATO devynios ES valstybės-narės, kurios priklauso ir VES, išdėstė bendrų veiksmų programą. Jos tikslas – laipsniškai tobulinti VES ir paversti ją gynybiniu ES komponentu bei stiprinti Atlanto sąjungos Europos ramstį.
Kadangi gynybos ir saugumo politikos klausimai kol kas išlieka labai opi valstybių-narių politikos sritis, šie bei kiti analogiški sprendimai turi būti priimami sutartinai. Bendra gynybos politika kol kas nėra bendros saugumo politikos komponentas; klausimas, „kaip įforminti bendrą gynybos politiką, kad ji, laikui bėgant, galėtų konsoliduotis į bendrą gynybą,“ kol kas lieka neišspręstas.
Tolesni bendros užsienio ir saugumo politikos raidos klausimai buvo aptarti 1996 m. prasidėjusioje valstybių)narių Tarpvyriausybinėje konferencijoje. Iki tol pasiekta pažanga ir sukaupta patirtis buvo įvertinta ir susumuota specialiame pareiškime.BUSP struktūra
BUSP sudaro keturios hierarchijos pakopos. Hierarchijos viršuje – Europos Viršūnių Taryba, kuri nustato bendrąsias nuorodas, turi lemiamo sprendimo galią nesuderinamų nuomonių skirtumų tarp žemesniųjų institucijų atveju, inicijuoja pasiūlymus dėl reformos bei išreiškia bendras pozicijas išorinio pasaulio atžvilgiu. Antroji ir, sprendžiant kasdienius reikalus, svarbiausią vaidmenį vaidinanti sprendimų priėmimo pakopa – Taryba, kuri yra Europos Sąjungos institucija. Šį susiliejimą grindžianti idėja – pagerinti spendimų priėmimo struktūrų pastovumą bei efektyvumą, tačiau tuo pat metu šiame požiūryje slypi, kaip rodo ankstesnioji patirtis, gana nemažas konflikto ir naujų problemų, susijusių su galių ribų nustatymu, potencialas.
Todėl nenuostabu, kad EPB ir EB institucijų susiliejimas politiniu lygmeniu turėjo įtakos ir biurokratiniam aparatui. Ypač tai pasakytina apie Politikos komiteto, kurį sudaro valstybių-narių užsienio reikalų ministerijų politikos departamentų vadovai, veiklą ir įvaizdį. Nors Komitetas, savo iniciatyva ar paprašius Tarybai, turi toliau rengti didžiąją jos darbo dalį bei prižiūrėti BUSP įgyvendinimą, jo ankstesnįjį, politines ir administracines valdžios institucijas jungiančios ašies vaidmenį, kurį jis vaidino EPB, užgožė naujai atvykęs „įsiveržėlis“ – Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER). Tai ambasadorių lygio institucija, kurioje taip pat dirba valstybėms narėms atstovaujantys aukšti pareigūnai ir kuri tradiciškai atsakė už Tarybos darbo rengimą ir užbaigimą, įskaitant BUSP reikalus. Apytikris pareigų pasidalijimas tarp abiejų institucijų – Politikos komitetas analizuoja BUSP turinį, o COREPER veikia daugiau kaip techninis koordinatorius ar sprendžia su bendrija susijusius klausimus – suformavo abiem šalims priimtiną modus vivendi, nors reikėtų atmesti ir konkurencijos bei neefektyvaus sprendimų priėmimo atvejų. Politikos komitetui ir COREPER padeda daugiau kaip dvidešimt ekspertų grupių. Europos korespondentų grupė iki šiol turėjo ypatingą – EPB ir BUSP bendros struktūros analizės bei priežiūros statusą. Ateityje šią funkciją galėtų perimti BUSP) Sekretoriatas, kuris, vadovaujantis Sąjungos sutartimi, ir jeigu jame dirbs pakankamai žmonių, sujungiamas su Tarybos generaliniu sekretoriatu. Kitą svarbų ketvirtosios hierarchijos pakopos elementą sudaro Sąjungos valstybių-narių ambasadorių ne ES šalyse ir tarptautinėse organizacijose bei konferencijose susitikimai, paprastai rengiami kas mėnesį.ES valstybių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse („Šengeno“ erdvės problemos)
Europos gyventojus vis labiau neramina imigracijos ir prieglobsčio suteikimo klausimai, prekybos narkotikais bei įvairios kitos tarptautinio nusikalstamumo problemos. Europos Sąjungos sutartyje atsakyta į šiuos klausimus: joje numatyta glaudžiai bendradarbiauti ir bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse planuojama plėsti, siekiant ir čia suformuoti vieningą bendrijos politiką. Čia, kaip ir užsienio bei saugumo politikos srityje, visi sprendimai priimami tarpvyriausybinio bendradarbiavimo lygiu, pabrėžiant Bendrijos sprendimų priėmimo procedūrų naudą.
Didžiausias bendradarbiavimo vidaus reikalų srityje dėmesys, ypač imigracijos ir prieglobsčio suteikimo klausimais, sutelkiamas į Bendrijai nepriklausančias valstybes. Dėl specifinių įsipareigojimų, kylančių iš vieningos rinkos, Bendrija jau yra atsakinga ir už vizų politiką. Nuo 1993 m. pradžios verda parengiamasis bendros prieglobsčio suteikimo politikos darbas. Planuojama derinti Sąjungai nepriklausančių šalių piliečių imigracijos politiką. Ji turėtų įvardinti sąlygas, kuriomis trečiųjų šalių piliečiai galės įvažiuoti į Bendriją, judėti joje ir būti kurioje nors iš valstybių-narių teritorijoje, bei šeimų susijungimo ir teisės į darbą taisykles. Planuojamos politikos nuostatos taip pat galėtų nustatyti kovos su nelegalia imigracija, nelegaliais gyventojais ir darbininkais principus. Pirmąjį nuoseklaus šios srities darbo etapą jau žymi Šengeno ir Dublino sutartys. Deja, ne visos valstybės-narės yra jas pasirašiusios.
Bendradarbiavimą teisingumo srityje iš esmės sudaro suderintos priemonės, skirtos kovoti su prekyba narkotikais, atskleisti stambaus masto tarptautinėms falsifikacijoms, kovoti su kitomis tarptautinio nusikalstamumo formomis bei imtis civilinių ginčų bei klientų gynybos reikalų. Pirmasis daug žadantis žingsnis kovojant su prekyba narkotikais ir tarptautiniu nusikalstamumu jau žengtas, kai įsigaliojo kovos su pinigų plovimu direktyva.
Be to, planuojama įkurti Europos policijos centrą (Europolą), kuris nacionalinėms kriminalinių tyrimų ir saugumo tarnyboms padėtų koordinuoti pastangas. Europolas kurs informacijos duomenų bazes ir centralizuotai vertins tyrimų pažangą bei rezultatus. Jis padės parengti visos Europos nusikalstamumo prevencijos strategiją ir atskiras apmokymų, tyrimų bei teismų schemas.Šengenas: eros be sienų pradžia
Pagrindinės datos:
• 1984 m. birželis: Fontemblo Europinė Taryba iš principo sutinka panaikinti muitinės ir policijos formalumus kertantiems vidines Bendrijos sienas.
• 1984 m. liepa: Sarbriukeno sutartimi Prancūzija ir Vokietija žengia pirmą žingsnį siekdamos šio tikslo.
• 1985 m. birželio 14 d.: Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietija pasirašo Šengeno sutartį, kuria įsipareigoja pamažu naikinti bendrų sienų kontrolės punktus ir visiems suteikti teisę netrukdomai pereiti sienas, nesvarbu, ar jie yra sutartį pasirašiusios šalies, kitos Bendrijos šalies ar trečiųjų valstybių piliečiai.
• 1990 m. birželio 19 d.: tos pačios penkios valstybės – Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietija – pasirašo tolesnę sutartį, kurioje išdėsto visas sąlygas ir garantijas, reikalingas laisvo judėjimo sistemai įgyvendinti. Ši sutartis, susidedanti iš 142 straipsnių, papildo nacionalinius įstatymus, ją turi ratifikuoti kiekvienos šalies parlamentas.
• 1990 m. lapkričio 27 d.: prie jau išvardintų penkių valstybių prisijungia Italija.
• 1991 m. lapkričio 18 d.: prisijungia Ispanija ir Portugalija.Šengeno erdvė
Laisvas judėjimas
Netrukdomo judėjimo teisė galioja visiems, nepriklausomai nuo pilietybės.
• Bendrijos piliečiams erdvėje kurioje galioja Šengeno sutartis, šie principai daugiausia jau įgyvendinti.
• Į sutartį, kurios pagrindinis tikslas yra standartizuoti visos Šengeno erdvės procedūras, įtrauktos taisyklės dėl turistų, pabėgėlių ir legalių imigrantų iš Bendrijai nepriklausančių šalių.
Įstatymai, taisyklės ir saugumas
• Policija ir toliau veiks tik savo šalies teritorijoje, uostuose ir aerouostuose, bet laikysis kito požiūrio. Glaudesnis bendradarbiavimas leis veiksmingiau kontroliuoti išorės sienas.
• Yra bendrų taisyklių dėl priemonių kovoti su terorizmu, kontrabanda ir organizuotu nusikalstamumu. Sutartyje taip pat įrašyta pasiūlymų dėl teismų, policijos ir vyriausybinių departamentų bendradarbiavimo. Kai nauja bendradarbiavimo forma bus išbandyta Šengeno erdvėje, turėtų tapti įmanoma pradėti laipsniškai naikinti vidaus sienas.

„Šengenas“ yra Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų integravimo eksperimentinis projektas. Iki 1992 m. ES valstybių-narių saugumo pajėgų bendradarbiavimas vykdavo per neoficialius susitikimus, kuriuos rengdavo ES valstybių teisingumo ir vidaus reikalų ministrų TREVI grupė, ir neturėjo jokio teisinio pagrindo, numatyto kokioje nors daugiašalėje sutartyje. Kas pusmetį vykstantys susitikimai bei parengiamosios darbo grupės visų pirm galėdavo plačiau keistis informacija bei glaudžiau bendradarbiauti, sprendžiant problemas, susijusias su terorizmu, sunkiais nusikaltimais, civilinės aviacijos saugumu, branduoline sauga, gaisrais, stichinėmis nelaimėmis, policijos techninėmis priemonėmis bei įranga. 1992 m. vasario 7 d., pasirašius Europos Sąjungos Mastrichto sutartį, buvo padarytas milžiniškas šuolis, integruojant teisingumą ir vidaus reikalus. Bendroji rinka turi būti kuriama palaipsniui: „tai vidaus sienų neturinti teritorija, kurioje užtikrintas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“.

IŠVADA:
Europos Sąjungos tikslas – nuosekliai ir solidariai reguliuoti santykius tarp valstybių ir jų piliečių. Trys pagrindiniai Europos Sąjungos ramsčiai: Europos Bendrija (muitų sąjunga, bendroji rinka, bendroji žemės ūkio politika, struktūrinė politika, ekonominė ir pinigų sąjunga), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje.
Bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) yra bendra pasaulinė bendradarbiavimo sistema tarp ES valstybių-narių tarptautinės politikos srityje. BUSP joje dalyvaujančioms vyriausybėms taip pat yra pagrindinė priemonė, ginant nacionalinius interesus globalinės tarpusavio priklausomybės amžiuje. BUSP tikslas yra apginti Europos Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje.
Europos Sąjungos sutartyje atsakyta į šiuos klausimus: joje numatyta glaudžiai bendradarbiauti ir bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse planuojama plėsti, siekiant ir čia suformuoti vieningą bendrijos politiką. Čia, kaip ir užsienio bei saugumo politikos srityje, visi sprendimai priimami tarpvyriausybinio bendradarbiavimo lygiu, pabrėžiant Bendrijos sprendimų priėmimo procedūrų naudą.
Didžiausias bendradarbiavimo vidaus reikalų srityje dėmesys, ypač imigracijos ir prieglobsčio suteikimo klausimais, sutelkiamas į Bendrijai nepriklausančias valstybes. Dėl specifinių įsipareigojimų, kylančių iš vieningos rinkos, Bendrija jau yra atsakinga ir už vizų politiką.NAUDOTA LITERATŪRA:
• Dr. Klausas Dyteris Borchartas „Europos integracija“;
• Paskalis Fontenas „Dešimt Europos pamokų“;
• Verneris Veidenfeldas, Volfgangas Veselas „Europa nuo A iki Z. Europos integracijos vadovas“;
• „Europos sąjunga“. 1999 m. enciklopedinis žinynas. Vilnius;
• Gediminas Vitkus „Europos mozaika

Leave a Comment