Europos integracija

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO

Barboros radvilaites
ekonomikos, vadybos blabla studentės
Rašto darbas
EUROPOS INTEGRACIJA

Asistentas

Klaipėda, 2005

TURINYS
ĮŽANGA 3
ISTORINĖS APLINKYBĖS 3
INTEGRACIJOS EIGA 6
INTEGRACIJOS EKONOMINIAI REZULTATAI 9
IŠVADOS 10
LITERATŪROS SĄRAŠAS 11

ĮŽANGA

2004-04-30 yra viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje. Tapome priimti į Europos valstybių šeimą – Europos sąjungą – Europos valstybių asociaciją, kuri siekia glaudžios ekonominės ir politinės integracijos savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje vardan. Gyvenimas vieningoje Europoje su kitomis tautomis yra neišvengiama realybė ir sunkiai paneigiama vertybė, nes suteikia galimybę realizuoti save kaip asmenybę, saugiai jaustis pasaulyje. Norint pasinaudoti Europos Sąjungos teikiamomis privilegijomis, tapti aktyviu Euuropos piliečiu, būtina suprasti Eurointegracijos prasmę, jos egzistencijos pagrindus.
Tad šio darbo tikslas – atskleisti ir išnagrinėti Europos istorijoje precedento neturinčios bendrijos vystymosi, integracijos prielaidas, pagrindines priežastis, eigą ir rezultatus.

ISTORINĖS APLINKYBĖS

Europos istorijoje ne kartą mėginta keisti jos geopolitinį žemėlapį, keisti valstybės, kaip idėjos, sampratą. Dar Romos imperijos laikais galima įžvelgti pirmuosius bandymus sukurti vieną valstybę, Viduržemio jūrą paverčiant imperijos vidaus ežeru. IX a. Karolio Didžiojo imperija, 962m. atsiranda Šventosios Romos imperijos sąvoka. Visos šios valstybės apėmė didžiulius dabartinių valstybių plotus, tačiau jų kūūrimo būdai ir esmė skyrėsi nuo ES kūrimo, mat „pagrindine vertybe buvo laikoma valstybė, tuo pačiu slopinant bet kokį žmogaus iššūkį“ (P.Fontaine). Jos buvo kuriamos užkariavimais, neatsižvelgiant į užkariautų teritorijų gyventojų papročius , vertybes, norus priklausyti vienai valstybei ir pan., o ES pa

agrindinis tikslas, minimas ES sutarty: „sukurti kuo glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“.
Ypač Švietimo amžiuje (XVIII a.) sustiprėjęs nepasitenkinimas valstybių santvarka skatino keisti valstybės, kaip idėjos, sampratą. Tačiau pavieniai mąstytojai – I. Kantas, Ž.Ž. Ruso, A.Sen-Simonas, Dž. Madzinis ir kt., pateikę įvairių Europos vienijimosi projektų ir stoję už glaudesnę tautų sąjungą, nepateikė jokių praktinių šių idėjų įgyvendinimo pasiūlymų.

Nuo XX a. pradžios Europoje vis labiau sklandė vienijimosi idėjos ir bandymai šias idėjas įgyvendinti. Jau po pirmojo pasaulinio karo, po Paryžiaus Taikos konferencijos 1919 m. Centrinės Europos valstybės iširo ir, dėl atsiradusio politinio vaakumo, Europos geopolitiniame žemėlapy atsiranda dešimt naujų valstybių. „Esminis įvykis, slypėjęs už pokarinių rekonstrukcijų programos buvo 1917 m. Spalio revoliucija. Naujas vaiduoklis – komunizmo šešėlis, užklojęs karo nuniokotą Europos scceną, paskatino Vakarų liberaliąją demokratiją atsisakyti tradicinio nacionalinio valstybių varžoviškumo ir ideologiškai vienytis.“(G.Delanty) To pasėkoje pokario metais kuriasi paneuropinės organizacijos – 1920 m. „Paneuropos“ sąjunga , Tautų Lyga. Paneuropos judėjimas skelbė tikslą suvienyti visas Europos žemyno valstybes, išskyrus Rusiją (kaip Eurazijos šalį ) ir Didžiąją Britaniją, kurios valdos buvo išmėtytos visame pasaulyje. Judėjimą apramino įsiliepsnojęs antrasis pasaulinis karas, tačiau sąjungininkams pasiekus pergalę, nuniokota Europa pradėjo ieškoti būdų ateityje išvengti tokios tragedijos ir čia vėl smarkiai išplito Europos vienijimosi idėja.
1946 m. Ciuriche Vinstonas Churchillis savo kalboje pa

asiūlė Europos šalių sąjungos, o tolimesnėje ateityje ir Jungtinių Europos valstijų, koncepciją.
1948 m. paneuropinės organizacijos Hagoje sukvietė Europos Kongresą, kuriame dalyvavo virš 800 delegatų – politikų, mokslo ir kultūros veikėjų. Nepaisant iškilusių nesutarimų tarp prancūzų (kurie pasisakė už būsimą Europos parlamentą, turintį viršnacionalinius įgaliojimus ) ir britų (jie teigė, kad parlamento narius turi rinkti nacionaliniai parlamentai ar net vyriausybės ), Kongrese buvo priimta rezoliucija, raginanti kurti viršvalstybinius organus. Po konferencijos vykusių konsultacijų pasekmė – 1949 m. įkurta Europos Taryba, kurios sostine tapo Strasbūras. Pirmojoje jos Parlamentinėje Asamblėjoje dalyvavo 15 Europos valstybių, įskaitant Turkiją.
Su Europos vienijimusi susijusios ir JAV. 1947 m. JAV valstybės sekretorius D. Maršalas pasiūlė ekonominės pagalbos planą Europai „atkurti ir sustiprinti“. Maršalo planas numatė 16 Europos valstybių suteikti 13,2 mlrd. dolerių paramą. Už humanitarinių motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai: JAV ekonomika kare sustiprėjo, tačiau pokario ekonomikoje vyravo nepasitikėjimas – stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo. Be to, Europa per karą labai įsiskolino JAV, tad tik iš atsigavusios Europos JAV galėjo tikėtis atgauti savo pinigus. Ekonominės pokario krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas, tad šia pagalba JAV sumažino komunizmo plitimą, bet ir sustiprino Europoje savo politinę įtaką ir sukūrė rinką savoms prekėms. Tačiau tai leido paremti karo nuniokotą Vakarų valstybių ūkį, sumažinti nedarbą, viešpatavusį skurdą. Sparčiai plėtojamas ūkis ir gyvenimo lygio ki
ilimas nulėmė demokratijos įsigalėjimą Vakarų Europoje. Smarkai padidėjo išlaidos socialiniam aprūpinimui , smarkiai perskirstomos pajamos , dalis kapitalistų pelno, surinkto kaip mokesčiai, skiriami socialinėms išmokoms – nepasiturintiems. Todėl turtiniai skirtumai nekėlė grėsmės esamai demokratijos santvarkai.
Prie Europos bendradarbiavimo prisidėjo naujos organizacijos. Pagalbai pagal Maršalo planą derinti buvo sukurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija ( OEEC )., kurioje dalyvavo 16 valstybių, Ši organizacija išliko ir pasibaigus Maršalo plano veikimo laikui.
Europos Tarybos veikla, kuri labiau skatino kultūrinį bendradarbiavimą bei derino teisės normas, suteikė impulsą Prancūzijos užsienio reikalų ministro R. Šumano planui. 1950 m. jis pasiūlė ekonominę Europos vienijimosi idėją – tarsi atsaką i 1949 m. ekonominę socialistinių šalių sąjungą ESPT . Taigi Europos kūrimu pagal Šaltojo karo taisykles buvo siekiama sudaryti užkardą prieš SSRS ir komunizmą, o taip pat tai buvo bandymas sutrukdyti atgaivinti Trečiąjį Reichą. Mat Šumano plano tikslas – sukurti pirmąją viršnacionalinę struktūrą, kuri valdytų Prancūzijos ir Vokietijos dvi pramonės sritis, tuo metu turėjusias strateginę reikšmę – karo pramonėje naudojamą plieną ir anglį. 1952 m. buvo įkurtas Europos anglių ir plieno susivienijimas ( EAPS ). EAPS dėka buvo sudaryta bendroji rinka anglių ir metalurgijos pramonės gaminiams. Susivienijime dalyvavo 6 šalys: Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Liuksemburgas ir Nyderlandai.
EAPS įkūrimas tapo realiu žingsniu, žyminčiu naujos eros pradžią. Organizacijos veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių valstybių sąjungai. 1957-03-25 vykusioje Romos konferencijoje jos pa
asirašė Europos ekonominės bendrijos ( EEB ) ir Europos atominės energetikos ( Euratom ) steigimo sutartis. Svarbiausias sutarties punktas buvo bendrosios rinkos sudarymas, tad iš čia ir kilo kitas EEB pavadinimas „Bendroji rinka“. EEB veikla turėjo integruoti šešių valstybių ūkį. Kad tam netrukdytų nepakankamai jai pasirengusių valstybių prisijungimas, buvo numatyta naujus narius priimti tik vienbalsiai.

Taigi, kaip Šaltojo karo padarinys, Europos idėja tapo karo, arba veikiau politines sistemos, pagristos nuolatiniu pasirengimu jam, legimitacija. EB buvo kuriama ne tik tam, kad teiktų reikalingos jėgos valdyti vėlyvojo kapitalizmo krizes, bet ir tam, kad leistų valstybėms siekti skirtingų savo tikslų, jaučiantis ekonomiškai saugiems, globaliniu lygmeniu padarant Vakarų Europos kapitalizmą konkurencingą.
Dar paprasčiau sakant, – antrojo pasaulinio karo padariniai, pokario krizės, ką tik nugalėtas fašizmas ir naujas siaubas – komunizmas skatino būti pasirengusiems, ieškoti tvirtų sąjungininkų, stiprinti savo ūkį, politinę ideologiją. Stipri valstybė – pirmiausia tokia, kuri stipri ekonomiškai. Tad valstybių integracija pirmiausia į pabrėžtinai ekonominę sąjungą buvo šių istorinių – politinių priežasčių rezultatas.

INTEGRACIJOS EIGA

Didžiajai Britanijai atsisakius dalyvauti EEB, ją sudarė šešios šalys, tačiau 1961 m. ji peržiūrėjo savo poziciją ir 1962 m. pareiškė norą dalyvauti organizacijoje, o kartu su ja ir Airija, Danija bei Norvegija. Tačiau, dėl Prancūzijos prezidento de Golio reikalavimo, derybos su D.Britanija buvo nutrauktos. Pagrindinė vetavimo priežastis buvo baimė, kad priėmus D.Britaniją, Bendrija praras savo europietiškumą dėl D.Britanijos transatlantinių ryšių.
1967 m. D. Britanija, Danija, Airija ir Norvegija vėl pareiškė norą prisijungti prie EEB, bet Prancūzija vėl vetavo. Tuo metu santykiai tarp Prancūzijos ir Bendrijos institucijų darėsi vis labiau įtempti, todėl Prancūzija savo iniciatyva atšaukė savo atstovą iš Europos Ministrų Tarybos ir nutraukė bendradarbiavimą joje. Prasidėjo „tuščios kėdės krizė“ – viena rimčiausių Bendrijos krizių. Ją sprendžiant vėliau buvo pasiektas kompromisas, numatantis, kad priimant gyvybiškai svarbius sprendimus, diskusijos turi vykti tol, kol bus pasiektas susitarimas.
EAPB, EEB, Euratom esant trim skirtingoms organizacijoms, pasidarė sunku derinti sprendimus energetikos ir pramonės politikos srityse, todėl 1965 m. buvo žengtas dar vienas jungimosi žingsnis – visos trys organizacijos sujungtos į vieną.
1967-07-01 visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas.
Iki 1969 m. panaikinti savitarpio prekybos apribojimai, t.y. atsisakyta muitų pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Be to, jos nustatė vienodai didelius muitus prekyboje su trečiosiomis šalimis. Taigi EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencines sąlygas.
Jų savitarpio prekybos apimtis 1970 m., palyginus su 1958 m., išaugo 6,3 karto, o prekybos su trečiosiomis šalimis apimtis – tik 2,8 karto. Vykdant bendrą žemės ūkio politiką, EEB šalyse smarkiai padidėjo maisto produktų gamyba.
1969 m. atsistatydinus Prancūzijos prezidentui de Goliui, o 1970 m. britams išsirinkus naują vyriausybę, palaikiusią integracijos idėją, D.Britanija vėl padavė paraišką stoti į Bendriją.
1973 m. kartu su britais i Bendriją įstojo Danija ir Airija. Norvegija referendume pasisakė prieš integraciją.
1981 m. sėkmingai pasibaigus deryboms, Bendrijos nare tapo Graikija.
1986 m. po ilgo Prancūzijos ir Italijos priešinimosi ( bijojo vyno ir vaisių konkurencijos ), EEB narėmis tapo Ispanija ir Portugalija.
Taigi po 1986 m. EEB sudarė jau 12 valstybių.
Aštuntajame dešimtmetyje Bendrijoje atsirado ir naujovių. Visų pirma, buvo įkurti Audito Rūmai, turėję prižiūrėti Bendrijos finansų panaudojimą. Be to, 1976-79 metais padaryti keli svarbūs pranešimai, padarę pamatus tolesnėms reformoms. Svarbiausieji jų buvo: Tindemanso pranešimas, pasiūlęs išplėsti Bendrijos veiklą pinigų, ekonominės politikos, gynybos bei regioninės politikos srityse; „Trijų išminčių“ pranešimas, rekomendavęs padidinti komisijos vaidmenį ir išplėsti daugumos balsavimo taisyklės taikymą Taryboje; bei dar vienas – Spierenburgo pranešimas, pateikęs svarbių pasiūlymų dėl institucijų vidaus struktūrų reorganizavimo.
Bendrija savo susitelkimą pademonstravo naftos krizių 1973m. ir 1976 m. metu, kai dėl paramos Izraeliui Nyderlandai buvo puolami naftą išgaunančių valstybių. Tada, nepaisant susilpnėjusio solidarumo, Bendrijos narės teikė pirmenybę bendriems sprendimams.
1979 m. buvo žengtas dar vienas žingsnis, suteikęs Bendrijai demokratinį teisėtumą ir perkėlęs organizaciją į naują lygmenį – visuotinais rinkimais buvo išrinktas Europos Parlamentas.
1979 m. pradėjo veikti Europos valiutų keitimo mechanizmas, turėjęs užtikrinti valiutų stabilumą galimos valiutų sąjungos atveju. Pradėjo veikti vieninga piniginė sistema bei piniginis vienetas atsiskaitymams – ekiu.
Europos rinkoje, turinčioje užtikrinti Bendrijos šalių ekonominį stiprumą, įvairių teisės aktų gremėzdiškumas lėmė ilgą priemonių prekybos liūtims šalinti įgyvendinimą, tad 1985 m. lordas Cockfeldas, kuravęs vidaus rinką, išleido Baltąją knygą, Joje esančios nuostatos buvo perkeltos į suvestinį Europos aktą, kuriuo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir numatytas tikslas iki 1992 m. sukurti vidaus rinką be sienų.
Integracija vyko ne tik platyn, priimant į EEB naujas valstybes, bet ir gilyn – stiprinant tarpusavio ryšius, didinant aukščiausių jos organų: Europos Komisijos, Ministrų Tarybos, Europos Parlamento įgaliojimus, ir siaurinant narių suvenerias teises. 1991 m. Nyderlandų mieste Mastrichte įvyko tarpvyriausybinė konferencija dėl ekonominės, piniginės bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos Tarybai pritarus, 1992-02-07 buvo pasirašyta 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos ( ES ).
Sutartis numatė ekonominės, politinės bei valiutinės sąjungos sudarymą ir bendros pilietybės įvedimą. Sutartis įsigaliojo 1993-11-01 ir iki tol vartojamas „Europos Bendrijos“ terminas buvo pakeistas „Europos Sąjungos“ terminu.
Politinė sąjunga reikštų sudarymą konfederacinės Europos valstybės su bendra užsienio ir gynybos politika, smarkiai išplėstais Europos Parlamento ir kitų centrinių Europos Sąjungos organų įgaliojimais. Todėl Mastrichto sutarties reikšmė Europos integracijai yra ne mažiau svarbi nei Romos sutartis.
1989 m. griuvo Berlyno siena. Po ilgų svarstymų ( baimintasi jos atsilikimo), 1990 m. prie EEB buvo prijungta rytinė Vokietijos dalis.
1995 m. jau Europos Sąjungos sutartį pasirašė Austrija, Suomija, Švedija.
Po paskutinio integracijos žingsnio, 2004 m. ES papildė dar 10 valstybių: Čekija, Estija, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija.

Taigi Europos integracija vyko ( ir tebevyksta ) greitais tempais ne tik platyn, įtraukiant vis daugiau valstybių, bet ir gilyn – stiprinant Sąjungos aukščiausiuosius organus, suteikiant jiems įvairių įgaliojimų. Per daugiau nei 50 metų, nuo EAPS įkūrimo iki dabartinės ES, narių padaugėjo keturis kartus ir integracija nežada sustoti. Šiuo metu žvilgsnis krypsta į didelį ekonominį potencialą turinčias žemyno pietryčių šalis – Bulgariją bei Rumuniją. Spartų integracijos tempą, valstybių norą prisijungti prie Sąjungos lemia akivaizdi nauda, gaunama įstojus į Sąjungą. Nors labiausiai ji žinoma kaip ekonominė, tačiau nereikia pamiršti, kad po 1992 m. sutarties, ji tapo ir politine sąjunga. Ir nors šalims kandidatėms keliami gan dideli ekonominiai, o kai kada ( pvz. Turkijos atveju ) – politiniai reikalavimai, tačiau sulaukiama ekonominė gerovė ( kurią glaustai aptarsime sekančioje dalyje ), o kartu gaunamas politinis saugumas skatina valstybes siekti narystės Europos Sąjungoje.

INTEGRACIJOS EKONOMINIAI REZULTATAI

Europos Bendrijos, o dabar Europos Sąjungos, kūrime didelį vaidmenį vaidino ekonominis faktorius. Europos valstybių vienijimosi viena iš priežasčių, numatytų Romos sutartyje, buvo stiprinti jų ekonomiką, t.y. sukurti rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą, skatinti darnų ir tolygų ekonominės veiklos plėtojimą, tolygų, be infliacijos augimą, siekti aukšto lygio ekonomikos susiliejimo bei aukšto aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos, gyvenimo lygio kilimo, valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos bei solidarumo. Pasirinktas būdas tam pasiekti – laisva prekyba tarpusavy.
Esminiai ES ekonominės integracijos principai ir etapai – Muitų sąjunga ir bendroji rinka. Bendrosios rinkos sukūrimo data laikoma 1992 m. gruodžio 31 d., kuomet buvo baigti šalinti paskutiniai laisvojo kapitalo judėjimo suvaržymai ir įgyvendinta bendrosios rinkos programa, įteisinanti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą bei užtikrinanti įmonių steigimosi laisvę. Šių laisvių įgyvendinimas suteikia galimybę pasirinkti verslo vietą ES erdvėje ten, kur tam sudarytos geriausios sąlygos, pritraukti bet kurios narės finansinius resursus. Pagamintos prekės gali judėti ten, kur geresnės pardavimo sąlygos, taip sudarydamos geresnes sąlygas vartotojams. Darbuotojai gali įsidarbinti bet kurioje šalyje narėje, taip turėdamas galimybę gauti geresnes darbo sąlygas.
Praktika parodė, kad bendroji rinka turi įspūdingą poveikį ekonomikos augimui. Barjerų nebuvimas leidžia sutaupyti kasmet 5 milijardus eurų ( 0,7% ES vidaus prekybos apyvartos ).
pakeitus apie 100 tūkstančių nacionalinių prekybos taisyklių ES normatyvais, buvo panaikinta kliūtis 76% ES vidaus apyvartos.
Viešųjų pirkimų taisyklių suvienodinimas padėjo sumažinti kainas 40%.
Visų ES narių prekybos apimčių virš 50% tenka kitoms ES valstybėms. ES vidaus prekyba augo žymiai greičiau nei prekyba su trečiomis šalimis, todėl galima teigti, kad bendroji rinka stiprina ES narių tarpusavio ekonominius ryšius.
Investicijos – kita sritis, kurioje išryškėjo integracijos privalumai. Atsiradus bendrajai rinkai, ES valstybių patrauklumas investicijoms išaugo. ES šalių investicijos 1992-1996 m. sudarė 65% viso pasaulio investicijų. Padidėjusios investicijos lėmė įmonių ES erdvėje susijungimų padidėjimą tris kartus.
Bendroji rinka padarė įtaką ne tik kainų mažėjimui, bet ir tų pačių prekių įvairiose narėse skirtumų mažėjimą.
Pinigų sąjungai pradėjus veikti, vienuolika ES valstybių, išskyrus D.Britaniją, Daniją, Švediją, Graikiją, buvo įvesta viena valiuta – euras ( pakeitė anksčiau naudotą ekiu ). Šiuo metu Lietuva ruošiasi „prisirišti“ prie euro. Vieningos valiutos įvedimas spartina naujų darbo vietų kūrimą, mažina skirtingų valiutų keitimo kaštus, didina pinigų stabilumą bei lemia glaudesnį ES valstybių suartėjimą.

Taigi EB kūrimo tikslas pasiteisino. ES, sukurdama didelę dalį pasaulio produkcijos ir paslaugų, lygiavertiškai sudaro vieną iš pasaulio ekonomikos trikampio – JAV, ES, Japonija dalių. Turėdama didelę įtaką globalinei ekonomikai, ji gali sėkmingai siekti savo narėms palankių tikslų.

IŠVADOS

ES – precedento ne tik Europos, bet ir pasaulio istorijoje neturinti ekonominė bei politinė valstybių sąjunga.
Pradėjusi savo gyvavimą kaip kelios skirtingos ekonominės bendrijos, dėka daugiau nei 50 metų trunkančios integracijos platyn, priimant vis daugiau ekonomiškai stiprių šalių, bei gilyn, stiprinant bendrijų institucijų įgaliojimus, dabar ją žinome kaip vientisą ir vieną sąjungą, didžiausią prekybos bloką, ginantį savo narių interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką.
Prasidėjusi kaip po II pasaulinio karo atsiradusių krizių sprendimo būdas, kaip Šaltojo karo priemonė, kaip komunizmo baimės išraiška, t.y., dėl labai neigiamų aplinkybių, ji davė labai teigiamų rezultatų, tiek ekonomikoje, keliant valstybių ūkį, tiek politikoje, įtvirtinant demokratijos principus.
Galime didžiuotis, kad Lietuva jau pateko į ES ir, išnagrinėję šios sąjungos kūrimo aplinkybes, integracijos prasmę, eigą, joje dalyvaujančias ir siekiančias dalyvauti šalis bei teigiamus rezultatus ypač ekonomikoje, mes galime pasinaudoti jau dabar žinomomis sąjungos privilegijomis bei realizuoti save kaip asmenybę. Jei ne čia, Lietuvoje, tai lygiomis teisėmis su kitais, dar 24 šios sąjungos šalyse.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

• Gerard Delanty. „Europos išradimas: Idėja. Tapatumas. Realybė“. Vilnius. 2002.
• Europos Sąjungos teisės įvadas
• Autorių kolektyvas. „Europos integracijos pamokos“. Vilnius. 1999.
• Algirdas Paleckis. „Ties Europos greitkeliu“. Vilnius. 2001.
• Pascal Fontane. „Dešimt Europos pamokų“. Vilnius. 1998.
• Autorių kolektyvas. „Naujausių laikų istorija“. Vilnius. Kromta. 1999.
• Pasaulio istorijos laiko juosta: Mokymo priemonė. Vilnius. Naujoji Roma.1998.
• ES plėtra: istorinė galimybė [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment