LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJAPEAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS KATEDRA
REFERATAS
AUKLĖJAMOSIOS VEIKLOS VERTINIMO ASPEKTAI
ATLIKO
TIKRINO
KAUNAS 2005
TURINYS
ĮVADAS 2AUKLĖJIMO PRASMĖ BEI YPATUMAI 2PEDAGOGO AUKLĖJAMOSIOS ĮTAKOS REIKŠMĖ 2SAVIAUKLA 2ASMENYBĖS POZICIJOS KEITIMAS 2AUKLĖJIMO PRINCIPAI 2AUKLĖJIMO KOMPLEKSIŠKUMAS 2LITERATŪRA 2
ĮVADAS
Kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Apie ją įvairiai kalbama. Vieni sako, kad ji esanti biologinė, kiti – socialinė, treti – laisva, vėl kiti – gera, bloga, nei gera, nei bloga, bet turinti daug užuomazgų daryti gera ar bloga. Tai kraštutinės pažiūros, nebent paskutinioji teisingai įžvelgia neutralią gėrio ar blogio atžvilgiu žmogaus prigimtį. Vis dėlto I. Kantas sako: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos“.Kokia žmogaus prigimtis, lengva suvokti stebint vos gimusį kūdikį. Jis bejėgis, silpnas, jautrus aplinkos dirginimams, bet spontaniškas ir aktyvus bei reaktyvus verksmu, šypsniu, judesiais. Kitų gyvūnų naujagimiai bemat sutvirtėja, žmogaus vaikui reikia bent 16–20 metų aktyvios pagalbos, kol jis tampa savarankiškas. Auklėjimas ir yra ta pagalba, pasireiškianti pirmiausia globa, maitinimu, priežiūra, kad vaikas išliktų gyvas, tvirtėtų jo kūnas ir santykiai su aplinka.Žmogus gimsta atsinešdamas taip pat vidinių duomenų, kuriuose glūdi būsimos saviraiškos pradmenys: temperamento, gabumų bei intelekto, kalbos, emocijų. Šių pradmenų išsiskleidimas priklauso nuo vaiko aktyvios sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Bet kaip su ja sąveikauti, jis nežino ir nemoka. Štai čia ir būtinas auklėjimas.Dažnai pasitenkinama paprastu auklėjimo esmės nusakymu: ji esanti žmogaus dorinimas. Tai tiesa. Tik kyla klausimas, kokie tie doros santykiai, kas juos reguliuoja. Gal šio klausimo išsiaiškinimas padės atskleisti esmę?Žmogaus santykiai su aplinka atsiranda iš jo aktyviosios ir spontaniškosios prigimties. Aplinka per pojūčius veikia jo psichiką, gebančių aplinkos poveikius priimti, vertinti, į juos atsakyti. Iš kur toji psichikos galia? Į šį klausimą vieni atsako teiginiu, kad tokia labai išsivysčiusios materijos (smegenų) prigimtis – pasižymėti psichika, t. y. galia reaguoti, reakcijas valdyti pagal išgyvenamus poreikius ir norus. Tačiau žmogus gali reaguoti, veikti prieš savo poreikius ir norus. Kas tada valdo psichines reakcijas? Matyt, psichiniai išgyvenimai ir jų sukelti veiksmai valdomi bei reguliuojami dar kitos jėgos, ne vien poreikių, kylančių iš jausmų, ne vien noro, kylančio iš laisvos valios. Taip, ta jėga yra intelektas, jo galia priimti sprendimus vienaip ar kitaip veikti. Vadinasi, intelektas turi galią rinktis. Pasirinkimas įmanomas, jei turimas kriterijus, pagal kurį matuojamas pasirinkimo vertingumas. Kas tas kriterijus? Matyt, tai, ką žmogus laiko vertingiausia. O tai yra vertybė. Iš kur ji? Iš žmogaus patirties, atsirandančios dėl jo nuolatinės sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Joje pažįstama, kas vertinga, kas nevertinga. Tik vėliau suvokiama, kas kitiems vertinga ar žalinga. Ne vien asmeninė patirtis lemia vertybes. Jų daug teikia žmonija, mokslo, meno veikėjai. Bet nekintamų vertybių nepajėgia teikti žmonijos istorija, nes ji nuolat kintanti. Amžinąsias vertybes siūlo šaltiniai, kurie nekinta. Tai – antiistoriniai dalykai, kreipiantys žvilgsnį į amžinybę. Vadinasi, santykius reguliuoja vertybes.Pasirinkti vertybes nėra paprasta. Kyla vertybės kriterijaus vertingumo problema. Ar tai, ką renkuosi, vertinga? Koks kriterijaus vertingumo matas? Jei kriterijaus vertingumo matas visada yra biologinis ar materialinis, tai žmogus rinksis biologines, materialines vertybes ir tokiu pasirinkimu mažai skirsis nuo gyvulio. Jeigu šias vertybes laikys tik priemone aukštesnėms vertybėms rinktis, jis iš esmės skirsis nuo gyvulio. Gyvulys neperžengia biologinių vertybių rato, nesuvokia priemonės ir tikslo prasmės.Minėtos prielaidos leidžia suprasti, kad auklėjimas – sudėtinga veikla, nes reikia pradėti susiorientuoti vertybių gausoje, jas išsirinkti pagal žmogiškai vertingesnius kriterijus, juos įsisąmoninti ir jais vadovautis sprendžiant gyvenimo klausimus.
Auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingesnius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes.AUKLĖJIMO PRASMĖ BEI YPATUMAI
Auklėjimo esmę padeda suvokti jo prasmė. Kai sakoma „auklėjimas yra pagalba“, teigiama, kad pats žmogus yra pakankamai aktyvus santykiauti su aplinka. Kai jam dėl patirties ribotumo ar daromų klaidų sunku pasirinkti vertingiausius kriterijus ar aukščiausias vertybes, skubama padėti adekvačiai veikti. Antra vertus, išmintingai organizuotas auklėjimas turi iš anksto pagelbėti įgyti būtiną vertingam ir normaliam gyvenimui patirtį, nedaryti klaidų. Tam reikia vadovavimo.Frazė „santykiauti su aplinka“ kelia klausimą: „Kas tai yra „santykiauti“, kas tai yra „aplinka“?„Santykiauti“ – tai veikti esant santykiui: individo santykiui su kitu žmogumi, daiktu, veikla, pačiu savimi. Tą santykį lemia paties individo vidinė būsena, jo intelektinės ar emocinės, charakterio nuostatos, įvairūs motyvaciniai dariniai (pažiūros ir įsitikinimai, interesai ir polinkiai, potraukiai ir poreikiai). Priklausomai nuo šių darinių užsimezga specifinis ryšys su aplinkos objektais. Tas ryšys lemia vienokį ar kitokį žmogaus mąstymą, elgesį su tais objektais. Suprantama, kad ir tie objektai daro įtaką vidinių santykių kokybei, jų kaitai. Auklėjimui kyla uždavinys sudaryti sąlygas individui susikurti tokius vidinius santykius, kad jis gebėtų adekvačiai suvokti save ir aplinką, ją veikti. Taip kuriama darni asmenybė.Kai kalbama apie aplinką, turima galvoje ne vien gamtinė, kultūrinė, socialinė žmogaus aplinka, bet pasaulis apskritai. Tik žmogus turi pasaulį ir santykius su juo. Kitiems gyvūnams pasaulio visuma nesuvokiama, neišgyvenama.Žmogaus pasaulis – ne tik daiktų, žmonių ir erdvės visuma. Tai ir buvimas gyvenimo ir mirties akivaizdoje, realybė ir dvasios pasaulis, sąmonė ir pasąmonė. Būti pasaulyje pirmiausia reiškia gyventi savoje civilizacijoje ir kultūroje, per ją matyti kitas civilizacijas, visatą ir antgamtį, santykiauti su materialia ir idealia tikrove. Mūsų civilizacija – tai Vakarų pasaulio civilizacija, mūsų kultūra – Lietuvos materialiniai ir dvasiniai lobiai, jų kūryba. Taigi žmogaus aplinka – visa esamybė, ir su ja mes išmokstame rasti adekvačius santykius. Jų moko auklėjimas. Tokia jo prasmė.Platesne prasme auklėjimas yra vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas.Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matyti auklėjimo veikloje – tai pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumo, saviauklos reiškiniai. Vidinė auklėjimo pusė yra nematoma – tai psichiniai ir dvasiniai auklėtinių procesai, savybės, būsenos. Siektina, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams. Dažnai jie būna neadekvatūs: auklėtojas viena kalba, auklėtinis ką kita supranta arba prieštarauja, abejoja ar atmeta. Reikia patirties ir gebėjimų rasti bendrą kalbą.Auklėjimas nėra kažkoks atskiras, tiesinis, nuo kitų ugdymo funkcijų izoliuotas vyksmas. Jis susilieja su mokymo, lavinimo, švietimo, prusinimo, globojimo, aprūpinimo bei auginimo procesais, jų turiniu, priemonėmis ir metodais, bet juose neištirpsta, išlaiko auklėjamąjį autentiškumą ir savo galią. Esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, palyginkim jį su mokymu. Mokymas palyginti tolygus procesas, kylantis pagal programas, tuo tarpu auklėjimas netolygus, nes jį sąlygoja įvairios atsitiktinės arba specialiai sudaromos situacijos. Auklėjimasis būna šuoliškas – staiga auklėtinis ima taisytis, doroviškai elgtis arba priešingai elgtis. Tai rodo auklėjimosi prieštaringumą. Žmogus auklėjasi ir baigęs sąlygas tenka sukurti. Tai mokyklos vadovų ir mokytojų pirmiausia priedermė, nes mokykla papildo ir tobulina šeimos auklėjamąsias pastangas.Kaip šeimoje, taip ir mokykloje auklėjimui turi būti sudarytos tinkamos materialinės bei ekonominės sąlygos. Skurdas nepalankus dvasiniam klestėjimui. Jis alina žmogaus jėgas tobulėti, kurti.
PEDAGOGO AUKLĖJAMOSIOS ĮTAKOS REIKŠMĖ
Mokyklose ne visada įmanoma sudaryti situacijas, kuriose auklėtiniai galėtų sistemingai realizuoti patvarias elgesio formas. Tačiau dėl reiškimo, vadinamo perkėlimu, elgesio formos, patvarios vienoje srityje, gali reikštis ir kitoje, su pirmąja nesusijusioje. Priklausomai nuo motyvų, gali formuotis skirtingo patvarumo elgesio formos. Taigi svarbu ne tik pati veikla, ne tik jos socialinis turinys, bet ir subjektyvūs mokinių motyvai, skatinantys šia veiklą. Konkrečioje situacijoje veikios motyvai gali kisti. Pavyzdžiui, pradinis motyvas neretai būna neutralus: tačiau dėl veiksmingo auklėjimo toks neutralus motyvas užleidžia vietą socialiai svarbesniems motyvams. Vadinasi, veiklos ir jos motyvų vienybė yra patvarių elgesio formų ugdymo sąlyga.Vaiko išsiauklėjimą lemia ir valingi charakterio bruožai. Jie apibūdina (dinaminę išsiauklėjimo pusę: patys geriausi siekiai gali likti nerealizuoti, jei asmenybė neturi valios. Tačiau valios bruožai įgyja vertę tik tada, kai jie pajungti vertingoms socialinėms idėjoms.Nors, kaip buvo sakyta, socialiai svarbiausias asmenybės pozicijos komponentas yra auklėtinio elgesys ir jo konkreti išraiška – poelgiai, pedagogui labai rūpi šio elgesio motyvai – ketinimai, siekiai, socialiniai lūkesčiai ir pan. Galima sakyti, kad galutinė socialiai vertingo elgesio varomųjų jėgų raiška dvasiniai poreikiai, kurių turinį sudaro dvasinės vertybės. Poreikis yra susiformavęs, kai jo netenkinimas kelia nerimą, o tenkinimas – malonumą. Šitai galioja ir dvasinių poreikių atveju. Kai mokymasis ar kūrybinė veikla yra poreikis, auklėtinis tiesiog nepajėgia nesimokyti ar šalintis nuo kūrybinės veiklos, t. y. motyvai tiesiogiai determinuoja elgseną. Panašiai humaniškumo poreikis reikalauja iš asmens padėti kitiems, kai tokia pagalba reikalinga, pilietiškumo poreikis – dalyvauti visuomenės gyvenime, net jei šitai asmeniškai nenaudinga ar net gali pakenkti asmeninei gerovei.Dvasinių poreikių formavimąsi nusako du etapai. Pirmajame auklėtiniai suvokia poreikio objektus, įsisavina poreikiui tenkinti reikalingus būdus: šis etapas laikytinas parengiamuoju. Antrajame etape formuojasi dvasinių vertybių vartojimo ir jų kūrimo poreikiai. Akivaizdu, kad kūrimo poreikiai ne visada susiformuoja – nereikalaujama, kad kiekvienas būtų kūrėjas. Todėl, pavyzdžiui, pagalba kitiems yra priedermė, o ne prievolė; žmogus, negebėjęs perimti estetinių vertybių, nelaikomas socialiai nepilnaverčiu.Pedagoginiu požiūriu labai svarbu suderinti visuomeninius dvasinius poreikius, reiškiamus veikla kitų labui, ir asmeninius dvasinius poreikius, nusakomus savęs aktualizavimu. Šių poreikių harmonija itin svarbi, kai jaunas žmogus renkasi profesiją, pedagoginė pagalba šioje srityje (profesinis orientavimas) turi tikslą pasiekti tokia harmoniją. Tikrovėje visada galima socialinių ir asmeninių poreikių disharmonija; pedagoginiai tyrimai ir visa ugdymo praktika liudija, kad šios disharmonijos neįmanoma pašalinti prievartos ar panašiais būdais. Prasmingi tik tie būdai, kurie auklėtiniui padeda savanoriškai ir savarankiškai priimti tokią poreikių hierarchiją, kuri atitinka jo asmenybės pozicijos išsivystymo lygmenį. Auklėtojo funkcija – siekti, kad šituo būtų sudaromos prielaidos tokiai pozicijai tobulėti ir kartu poreikių hierarchijai plėtotis.Vadinasi, įprastų elgesio formų ir jas sąlygojančių motyvų santykis nusako asmenybės pozicijos formavimąsi. Įprastų elgesio formų neįmanoma suformuoti vien aiškinant auklėtiniams, kaip reikia elgtis, o socialiai vertingi elgesio motyvai neįtvirtinami, jei tinkamai elgtis pratinama mechaniškai. Vadinasi, svarbiausia ugdyti tinkamo elgesio motyvus; kai šito siekiama, auklėtiniai būtinai pratinami tinkamai elgtis, jiems perteikiamos žinios apie gėrį ir grožį, gerą ir blogą elgesį. Auklėjimo proceso dialektika reikalauja auklėjimą organizuoti, iš karto remiantis motyvų grandimi, o aiškinimą ir pratinimą traktuoti kaip sudėtinius motyvų ugdymo komponentus. Kai auklėtojas pažeidžia šį dėsningumą, pavyzdžiui, auklėjimą grindžia vien moralinių, politinių, estetinių žinių perteikimu, jam nelieka laiko pereiti į aukštesnes auklėjimo grandis. Tada mokiniai žino, kaip reikia elgtis, bet nemaža jų dalis nesielgia ir nenori elgtis taip, kaip reikalauja žinomos elgesio normos. Šis reiškinys vadinamas atotrūkiu tarp žinių ir elgesio Akivaizdu, kad toks atotrūkis – netinkamai organizuoto auklėjimo rezultatas Panašus atotrūkis tarp elgesio ir jo motyvų galimas, kai auklėtojas mokiniams tik aiškina elgesio normas ir reikalauja jų laikytis, t. y. pratina tinkamai elgtis, bet neskatina mokinių savarankiškai apsispręsti, daryti išvadas, koks elgesys yra geras ir koks blogas. Atotrūkis tarp elgesio ir jo motyvų išnyksta, kai auklėtiniai nori daryti tai, ką jie privalo daryti, kai jiems malonu elgtis taip, kaip dera elgtis, kai psichikoje susilieja motyvai „noriu“ ir „reikia“.
SAVIAUKLA
Auklėjamųjų veiksmų subjektas paprastai yra pedagogas ar kitas asmuo, sukaupęs socialinę patirtį apie deramą elgesį ir siekiąs šią patirtį perduoti auklėjamiesiems. Tačiau auklėtinis – ne pasyvus auklėjamųjų veiksnių objektas; jis yra ir subjektas, keičiąs save patį. Vadinasi, auklėja ne tik auklėtojas, auklėtinis taip pat auklėja pats save. Kai šis auklėjamasis poveikis pačiam sau sąmoningas, turime specifinę auklėjimo rūšį – saviauklą.Saviaukla atsiranda iš savimonės, t. y. žmogaus susidaryto savo asmenybės vaizdinio. Tačiau vien savimonės nepakanka; reikia gebėti ir reguliuoti save, savo veiklą, savo elgesį. Savimonė ir gebėjimas save reguliuoti, susieti su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla.Saviauklos dėka auklėtinis randa socialinio apsisprendimo būdus, įsisavina socialiai orientuotą refleksiją, susieja sąveikos su aplinka išorines ir vidines sąlygas. Itin reikšminga, kad saviaukla padeda auklėtiniui formuotis požiūrį į save, išmokti save pažinti, vertinti, išreikšti, aktualizuoti, reguliuoti ir galiausiai – save tobulinti.Saviaukla būdinga jau paaugliui, ypač vyresniajam, nors jos elementų yra ir vaikystėje. Paauglys siekia bendraamžių pripažinimo, nori būti savarankiškas, panašus į suaugusįjį; paauglystėje atsiranda potraukis kitos lyties asmenims. Tai skatina paauglį domėtis savimi, formuotis „idealaus bendraamžio“ vaizdinį ir pagal jį keisti save. Tad paauglystės ypatybės yra svarbi saviauklos prielaida. Tačiau amžiaus ypatybių sąlygojami saviauklos motyvai gali įgyti ir socialiai menkavertį, net asocialų pobūdį. Todėl labai svarbu auklėtinius mokyti ir pratinti save tobulinti.Pedagogas visų pirma moko auklėtinius saviauklos sistemos. Ją sudaro tokie etapai:1. Tobulinimosi tikslų suvokimas. Auklėtiniai gali būti susidarę neišsamų ar net neteisingą bendraamžio vaizdinį. Net teigiamų savybių pervertinimas saviauklai gali duoti klaidingą kryptį. Taip būna, pavyzdžiui, kai paauglys valingų charakterio bruožų ugdymosi nesieja su savo pilietine, dorovine pozicija. Todėl auklėtojas privalo pasiūlyti auklėtiniams jiems aktualius ir drauge socialiai svarbius saviauklos tikslus.2. Pirminės tobulinimosi programos sudarymas. Auklėtojas apibūdina galimus saviauklos būdus, pataria, kada ir kokiomis sąlygomis juos geriau taikyti, kaip vertinti gautus rezultatus. Pirmaisiais saviauklos etapais auklėtojas vadovauja saviauklai, instruktuodamas auklėtinius; pagrindinės auklėjamojo poveikio formos yra kolektyvinės. Tolesni saviauklos etapai yra individualūs, pagrindinė auklėtojo funkcija – konsultavimas, patarimai, individuali pagalba auklėtiniams.3. Numatyto saviauklos plano išbandymas ir koregavimas. Šiame etape auklėtiniai patikrina, ar užsibrėžti saviauklos tikslai realūs, ar pakanka valios pastangų susidarytam planui realizuoti. Auklėtojas nuolat stebi, kaip auklėtiniams sekasi, kviečiasi juos individualiems pokalbiams ir pan.4. Praktinės auklėtinių veiklos, į kurią įjungiami saviauklos būdai, organizavimas. Ši veikla gali būti grupinė ar individuali, o saviauklos būdai pasiūlyti pedagogo ar naudojant pačią auklėtinių iniciatyvą.5. Rezultatų apibendrinimas. Neretai iš pradžių jis būna grupinis, auklėtinių ataskaitos arba grupinės charakteristikos forma. Auklėtiniams bręstant, grupinė apibendrinimo forma keičiama individualiu savęs vertinimu, pavyzdžiui, dienoraščio forma.Vienas iš svarbių pedagogo uždavinių – išmokyti auklėtinius saviauklos būdų, patarti, kaip auklėtinis gali save aktyvinti ir kaip save analizuoti. Pagrindinis jaunesniojo paauglio aktyvinimo būdas – užduotys pačiam sau. Iš pradžių užduotys sau numatomos ne daugiau kaip savaitei, vadovaujantis turimais interesais: laikytis dienos režimo, įvaldyti mokymosi būdą, padėti namuose ir pan. Vėliau užduotys būna sudėtingesnės, siejamos su kolektyviniais darbais.Vyresniojo paauglio pagrindinis aktyvinimo būdas yra įsipareigojimas – tam tikros teigiamos savybės ugdymosi ar neigiamos savybės įveikimo programa ilgesniam laikotarpiui. Įsipareigojimas išreiškiamas numatomų darbų ar vertingų poelgių planu. Toks planas nuolat koreguojamas, neįvykdyti darbai perkeliami naujam laikotarpiui, siekiama, kad visa, kas numatyta, galiausiai būtų realizuota.
Aukštesniųjų klasių moksleivių pagrindinis savęs aktyvinimo būdas asmeninis planas. Jame numatomi įsipareigojimai turi būti savarankiški, individualūs. Jie gali būti bendruomenės įsipareigojimų išraiška; auklėtiniai turi numatyti, ką jie darys, kad kolektyviniai įsipareigojimai būtų įvykdyti. Individualiame plane numatoma ir asmeniniai įsipareigojimai.Saviauklos sėkmę lemia auklėtinio gebėjimas analizuoti save, įžvelgti tobulinimosi rezultatus. Dar jaunesnysis paauglys mokosi vertinti save, savo galimybes, savo elgesį. Jis mokosi tarytum pažiūrėti į save iš šalies, įvaldo elgesio, asmenybės savybių vertinimo kriterijus. Savęs vertinimas ugdo nepasitenkinimą tuo, kas pasiekta, skatina norą tobulėti. Pedagogas moko auklėtinius vertinti save; tam tinka individualios ataskaitos, grupinis auklėtinių apibūdinimas, jų veiklos ir elgesio vertinimas.Auklėtinius reikia mokyti ir savikontrolės, t. y. pratinti nuolat fiksuoti savo poelgius, išgyvenimus, norus ir siekius. Savikontrolė yra saviauklos sėkmės rodiklis: auklėtinis, įvaldęs savikontrolę, yra iš esmės įvaldęs ir saviauklą. Bendriausias savikontrolės būdas – asmeninis dienoraštis. Intensyvus savikontrolės mokymas ypač naudingas vyresniems paaugliams. Veiksminga savianalizės forma – ataskaita raštu. Tai gali būti rašinėlis, laiškas auklėtiniui ir pan. Ataskaita pratina mokinį analizuoti, kaip sekasi saviaukla, gilintis į elgesio motyvus, įžvelgti socialinę prasmę, skatina pagrįsčiau planuoti tolesnę saviauklą.ASMENYBĖS POZICIJOS KEITIMAS
Bendrąja prasme auklėjimas visada reiškia asmenybės pozicijos keitimą, t. y. intervenciją į individualybės sferą. Visuomenė šią intervenciją sankcionuoja, kai šitai daroma pedagoginiais tikslais, kai siekiama asmenybės poziciją tobulina.Gali pasitaikyti, kad kai kurie auklėtinio pozicijos bruožai neišreiškia visuomenės reikalavimų. Tada sakoma, kad reikia įveikti jo neigiamas savybes. Šį pedagoginį reiškinį vadiname perauklėjimu. Tačiau perauklėjimo terminas auklėjimo teorijoje vartojamas siauresne prasme. Tai toks auklėjimo atvejis, kai auklėtinio asmenybės pozicija iš principo nesutampa su visuomenės reikalavimais asmenybei. Tokie auklėtiniai vadinami sunkiai auklėjamais, pedagogiškai apleistais ir pan. Tačiau būtų tiksliau perauklėjimą sieti su asmenybės negatyvios pozicijos pertvarkymu. Mat pedagogiškai apleisto ugdytinio terminas apibūdina tik sąlygas, kuriomis formavosi negatyvi pozicija, o sunkiai auklėjamo terminas reiškia ne tiek auklėtinio ugdymo rezultatą, kiek jo asmenybės formavimosi ypatumus.Šitaip nusakytą perauklėjimą galima vadinti ir socialine reabilitacija: negatyvios pozicijos auklėtinis, savo elgsena demonstravęs priešiškumą visuomenės nustatytoms normoms ir dėl to socialiai smerkiamas, keisdamas savo poziciją (kartu – elgseną) reabilituojasi kitų žmonių akyse.Negatyvi auklėtinio pozicija gali būti dalinė ir integrali. Auklėtojas dažniau susiduria su negatyviu mokinio požiūriu į mokymąsi, aiškiu jo nenoru lavintis, jankyti mokyklą. Daug rūpesčių pedagogui daro negatyvios dorovinės pozicijos auklėtiniai; nors tokių auklėtinių nėra daug, jų perauklėjimui tenka skirti daug jėgų. Negatyvus mokinio požiūris į fizinį darbą kartais nėra ryškus, auklėtojas gali jo net nepastebėti.Izoliuota dalinė negatyvi pozicija – retas reiškinys. Kadangi asmenybės pozicija vientisa, todėl, pavyzdžiui, negatyvios dorovinės pozicijos auklėtiniai dažniausiai yra susiformavę neigiamą požiūrį ir į kitas socialines vertybes. Todėl perauklėjimas paliečia visas auklėtinio pozicijos sferas, yra visų asmenybės santykių su aplinka pertvarkymas.Negatyvios pozicijos formavimosi priežastys daugialypės; niekada nebūna, kad šį reiškinį lemtų tik viena priežastis. Sąlygiškai galima išskirti psichologines, socialinės aplinkos ir pedagogines priežastis. Psichologinės priežastys sudaro negatyvios pozicijos formavimosi prielaidas. Pavyzdžiui, neryški neurozė ar kiti psichinės veiklos sutrikimai, laiku nepastebėti ir nepašalinti, gali būti negatyvios pozicijos formavimosi veiksnys. Auklėtinio pozicijai formuotis gali turėti įtakos ir kai kurios individualios psichinės veiklos savybės. Psichologinės priežastys nelemia asmenybės pozicijos formavimosi krypties, o nusako tik socialinės informacijos perėmimo dinamiką, sąlygoja pedagoginių veiksmų efektyvumą. Jos gali sunkinti asmenybės teigiamos pozicijos formavimą, bet negali sutrukdyti išauklėti gerą visuomenės narį.
Socialinės aplinkos veiksniai neretai būna pagrindinė negatyvios pozicijos susiformavimo priežastis. Iš jų svarbiausi pedagoginis vaikų apleistumas šeimoje, nedarni šeima, bendravimas su negatyvios pozicijos vyresniaisiais (paaugliais, suaugusiais). Šių veiksnių įtaką pedagogas gali izoliuoti pasitelkęs į pagalbą visuomenę; jo pareiga – laiku pastebėti, kad dėl socialinės aplinkos pradeda formuotis negatyvi auklėtinio pozicija, ir kreiptis pagalbos. Nepalanki socialinė aplinka taip pat nelemia negatyvios pozicijos formavimosi. Pavyzdžiui, nedarniose šeimose (tėvai girtuokliauja, gyvena amoraliai ir pan.) gali išaugti geri, tvirtos teigiamos dorovinės pozicijos vaikai. Taigi nepalankios socialinės aplinkos įtaką galima įveikti.Pedagoginės priežastys būna trejopos. Pirma, auklėjimo šeimoje klaidos: vaikų lepinimas, egoistiniai santykiai, nesutarimai dėl vaiko auklėjimo, mokytojų nuomonės ignoravimas ir pan. Antra, mokytojų klaidos – vaiko ypatybių nepaisymas, nejautrumas auklėtiniui, jo asmenybės įžeidinėjimas, auklėjimo sistemos stoka ir kt. Trečia, per menkas rūpinimasis; negatyvios pozicijos prevencija, individualaus priėjimo stoka. Pastaroji priežastis nėra tiesioginė, nes auklėtojas neskatina negatyvios pozicijos formavimosi, tačiau dėl šios priežasties susidaro palankios sąlygos veikti psichologiniams ir socialinės aplinkos veiksniams.Bendriausias perauklėjimo principas – rėmimasis teigiamomis auklėtinio savybėmis, jo veiklos galimybėmis ir pan. Ir labai ryškios negatyvios pozicijos auklėtiniai turi teigiamų bruožų. Pedagogo uždavinys tuos bruožus pastebėti, juos puoselėti, jai.s remiantis formuoti auklėtinio teigiamos pozicijos puses, kurias lengviau galima keisti, ir drauge keisti visą jo asmenybės poziciją. Sudėtingas yra pradinis perauklėjimo etapas, kai reikia sugriauti negatyvią mokinio poziciją. Tai galima pasiekti dviem būdais: 1) pedagogas įgyja auklėtinio pasitikėjimą, tarp jų nusistovi nuoširdūs santykiai, dėl kurių auklėtinis atsisako negatyvaus požiūrio į socialinę tikrovę; 2) pedagogas sudaro situaciją, kurioje negatyvios pozicijos auklėtinis išgyvena labai stiprų emocinį sukrėtimą, griaunantį jo negatyvią poziciją.Perauklėjimą svarbu grįsti ir saviauklos elementais, ypač po to, kai jau įgyti pirmieji teigiamo elgesio elementai. Pedagogas auklėtiniui padeda susidaryti savęs tobulinimo planą, moko kontroliuoti savo elgesį, ramina jį ištikus nesėkmei ir džiaugiasi dėl gerų poelgių.Perauklėjimas – sudėtingas procesas, ypač tada, kai auklėtinis yra susiformavęs kraštutines nuostatas, tapusias jo asmenybės dalimi ir todėl jam reikšmingas. Kai auklėtojas nori labai greitų rezultatų ir mėgina tokias nuostatas keisti pernelyg tiesmukiškai, jis gali gauti priešingą rezultatą – dar labiau įtvirtina negatyvią poziciją. Jei negatyvios pozicijos pakeisti nepavyksta, auklėtinis susiformuoja negatyvų požiūrį ir j pedagogą, bandžiusi jį auklėti.Todėl asmenybės pozicijos keitimas – lėtas procesas; gerų rezultatų pedagogas pasiekia, jei nenusivilia dėl nesėkmių, neatstumia auklėtinio, jei jam pakanka ištvermės ir atkaklumo vietoje negatyvios suformuoti tvirtą teigiamą, visuomenės reikalavimus atitinkančią auklėtinio asmenybės poziciją.AUKLĖJIMO PRINCIPAI
Auklėjimo principai – pagrindiniai reikalavimai auklėjimo procesui. Auklėtojas, būdamas aktyvus veikėjas, gali nesilaikyti auklėjimo principų; tačiau auklėjimo teorija teigia, kad tada jo veikla negali būti sėkminga, t. y. auklėjamasis darbas neduoda norimų rezultatų. Tad auklėjimo principai nusako būtinas sėkmingo auklėjimo sąlygas: pavienio principo realizavimas negarantuoja sėkmingo auklėjimo (sėkmė priklauso ir nuo kitų sąlygų), bet, jį pažeidus, auklėjimas bus nesėkmingas. Tuo principai skiriasi nuo dėsnių, kurie egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo auklėtojo norų ir negali būti pažeisti.Auklėjimo principų formulavimas – vienas iš aktualiausių teorijos uždavinių. Siekiama rasti tokius auklėjimo principus, kurie mažai priklausytų nuo dalinių auklėjimo teorijų, nuo socialinės situacijos. Labai svarbu sudaryti pilną auklėjimo principų sistemą, kurios realizavimas garantuotų sėkmingą auklėjimą.
Auklėjimo humanistinis kryptingumas apibūdina pagrindinį reikalavimą vertybių sistemai, kuri sąlygoja auklėjimo turinį. Šis principas teigia, kad auklėtojai turi teisę pasirinkti bet kurią vertybių sistemą, kurios struktūroje žmogus kaip vertybė užima dominuojančią vietą. Auklėtojas turi teisę humaniškumą traktuoti sociocentrinių, antropocentrinių ar transcendentinių vertybių sistemos pagrindu, bet kiekvieną kartą humaniškumas turi sąlygoti visą auklėjimo procesą. Šiuo principu draudžiama auklėjimą organizuoti taip, kad auklėtiniai būtų skatinami ar pratinami formuotis skirtingą požiūrį į „savuosius“ ir „svetimuosius“, vadovaujantis lyties, amžiaus, rasės, socialinės, religinės, nacionalinės priklausomybės ar kitokiais požymiais. Auklėjimas per veiklą kitų labui grindžiamas išvada, kad asmenybės pozicija formuojasi ta linkme, kuria organizuojamas auklėtinių gyvenimas, jų veikla. Tai reiškia, kad dorovinė pozicija formuojasi sėkmingai, kai auklėtiniai skatinami ir pratinami daryti gerus darbus kitų žmonių labui, estetinė pozicija – kai jie prasmingai bendrauja su grožiu, pilietinė pozicija – kai jie praktiškai rūpinasi socialinės aplinkos tobulinimu, religinė -– kai jie patiria pozityvius emocinius išgyvenimus, atlikdami kulto keliamas priedermes, o teigiamą požiūrį į darbą ir mokymąsi mokiniai formuojasi, kai patiria šios veiklos sėkmę, suvokia jos socialinį ir asmeninį prasmingumą. Veiklos principu atsisakoma žodžio bei prievartos priemonių pervertinimo, taip pat auklėtinio kaip pedagoginio poveikio objekto traktavimo.Auklėtinių grupinio sutelktumo principas grindžiamas tuo, kad auklėtojas paprastai rūpinasi didesnės ar mažesnės auklėtinių grupės auklėjimu. Tokiomis sąlygomis auklėjimas sėkmingas, jei auklėtojui pasiseka sutelkti grupę pagrindu tų vertybių, kurios išreikštos auklėjimo tikslų struktūroje. Apie šias vertybes susitelkusi grupė per savo mechanizmus yra auklėjimo faktorius, atlieka pedagoginę funkcija, perimdama dalį auklėtojo funkcijų. Šiuo principu taip pat reikalaujama siekti pavienio auklėtinio ir sutelktos grupės harmonijos, padėti auklėtiniams įveikti tarpasmeninius prieštaravimus, teikti individualią pagalbą tiems auklėtiniams, kurie nepriima vertybių bei normų, funkcionuojančių grupėje. Individualus priėjimas yra viena iš taisyklių, konkretinančių grupinio sutelktumo principą.Auklėjimo sistemingumas apibūdina reikalavimus auklėjimo tikslams. Jis grindžiamas išvada, kad auklėjimas yra sistema auklėjamųjų situacijų, kurių kiekviena remiasi ankstesnių situacijų rezultatais ir rengia dirvą naujoms. Tad sistemingumas reikalauja iš auklėtojo tinkamai parinkti dalinius, tarpinius ir artimiausius tikslus, juos atitinkantį turinį, veiksmingus auklėjimo metodus, nuolat tirti auklėjimo rezultatus, o pagal juos koreguoti tolesnį auklėjimą. Šiuo principu pažymima, kad auklėtinio asmenybė formuojasi vieningame pedagoginiame procese, kuriame sąlygiškai, abstraktaus mąstymo dėka galima išskirti dalinių tikslų realizavimą. Todėl būtina lavinimo ir auklėjimo, mokymo ir nepamokinės mokinių veiklos vienovė: auklėjamuosius tikslus turi sutartinai realizuoti mokytojai, klasių vadovai, meninės, sportinės veiklos organizatoriai ir kiti ugdytojai. Ne mažiau svarbus mokyklos ryšys su tėvais ir visuomene, nes nuo to daug priklauso auklėjimo rezultatai.Auklėtojų ir auklėtinių bendradarbiavimas reiškia, kad auklėjimo procese auklėtojas atlieka patarėjo, konsultanto, padėjėjo funkciją, skatindamas pačius auklėtinius organizuoti savo veiklą, visą savo gyvenimą. Auklėtojas su auklėtiniais aptaria bendruosius jų asmenybės vystymosi tikslus, veiklos perspektyvas, auklėtinius instruktuoja, teikia jiems grupinę ir individualią pagalbą. Vadinasi, bendradarbiavimo principas reikalauja organizuoti auklėjimą taip, kad mokiniai išmoktų ir įprastų savarankiškai realizuoti jiems keliamus reikalavimus. Tikras išsiauklėjimas yra tada, kai auklėtiniai savarankiškai daro daugiau negu privalo daryti. Todėl auklėtinių savarankiškumas, iniciatyvumas susijęs su visų dalinių auklėjimo tikslų realizavimu. Galima sakyti, kad ne tik pedagogas auklėja, bet ir auklėtiniai, keldami savus reikalavimus, tobulina auklėtoją.Šiuo principu taip pat nusakoma, kad auklėtojo ir auklėtinių santykiai turi būti demokratiški, grindžiami abipusės pagalbos ir reiklumo vienove. Auklėjant reikia remtis teigiamais auklėtinių bruožais, juos puoselėti, per juos ugdyti teigiamą požiūrį į socialinę tikrovę, formuoti asmenybės poziciją. Reiklumas be pagarbos auklėtinio asmenybei ją įžeidžia. Deja, pasitaiko pedagogų, kurie nesupranta, jog vaikas suvokia save kaip asmenybę. Kai jo asmenybė įžeidžiama, kyla neigiamos emocijos, formuojasi nusistatymas ne tik prieš auklėtoją, bet ir prieš jo skelbiamas idėjas. Kai pedagogas negerbia auklėtinių, jie nepriima perteikiamos socialinės patirties ir bando ieškoti „savų“ elgesio principų.Kita vertus, auklėtiniai pratinami pagarbiai elgtis su auklėtoju, jo reiklumą traktuoti kaip bendros geroves prielaidą. Demokratiškumas – tai ne liberalumas; liberalus auklėtojas ne tik nepasiekia teigiamų rezultatų, bet galiausiai praranda auklėtinių pasitikėjimą ir pagarbą. Todėl auklėtojas neturi taikstytis su ribota auklėtinių socialine patirtimi, su tuo susijusiomis jų ydomis ir aikštingumu. Auklėtojas, pateikęs auklėtiniams aiškiai suformuluotas elgesio normas, reikalaujantis jų laikytis, visada bus auklėtinių gerbiamas.Auklėjimo rezultatyvumo principu išreiškiamas reikalavimas auklėjamąjį darbą organizuoti taip, kad būtų pasiektas norimas asmenybės pozicijos lygmuo. Auklėjimo praktikoje būtina skirti auklėjimo tikslus ir auklėjimo priemones. Kadangi tarp auklėjimo tikslų ir auklėjimo priemonių nėra vienareikšmio atitikimo, auklėjimo teorija nereglamentuoja, kokiomis pedagoginėmis priemonėmis tikslo siekiama – šitai yra auklėtojo meistriškumo, jo kūrybiškumo reikalas. Remdamasis teiginiu, kad kilnių auklėjimo tikslų galima pasiekti tik pedagogiškai vertingomis auklėjimo priemonėmis, auklėtojas optimizuoja auklėjimo procesą taip, kad socialinis užsakymas būtų įvykdytas. Kadangi asmenybės pozicijos formavimas – ilgas procesas, auklėtojas galutinio tikslo siekia realizuodamas dalinius ir tarpinius tikslus; atsižvelgdamas j tai, kas pasiekta,jis užsibrėžia naujus tikslus ir numato priemones jiems realizuoti.Šiuo principu pabrėžiama auklėjimo rezultatyvumo diagnostikos svarba. Auklėjimas sistemingas ir sėkmingas, kai auklėtojas žino, kokių rezultatų jau pasiekta, ko dar trūksta auklėtiniams, kiek veiksminga auklėjimosi veikla, jos komponentai. Šitai suvokdamas, auklėtojas gali nuosekliai organizuoti auklėjimo procesą.AUKLĖJIMO KOMPLEKSIŠKUMAS
Auklėjimo kompleksiškumas – vienas iš svarbiausių procesualinių reikalavimų auklėjimo praktikai. Jis supriešinamas su funkcionalizmu dirbtiniu auklėjimo skaidymu į atskirus, izoliuotai sprendžiamus auklėjimo uždavinius. Funkciniu požiūriu darbinė mokinių veikla siejama tik su darbinio auklėjimo uždaviniais, dorovinis auklėjimas tapatinamas su doroviniu švietimu, menine veikla laikoma tik estetinio auklėjimo priemone ir t. t. Tuo menkinama mokinių veiklos auklėjamoji vertė. Funkcionalizmo ydingumas dar ryškesnis, kai socialiai vertingi auklėtinių veiklos motyvai pakeičiami menkaverčiais, kai nepaisoma auklėjamojo darbo kokybės.Teiginiu apie auklėjimo kompleksiškumą pabrėžiama, kad daliniai auklėjimo tikslai negali būti realizuoti atsietai vieni nuo kitų. Auklėjimo tikslų vienovė dar vadinama auklėjimo vidiniu kompleksiškumu. Šitai reiškia, kad asmenybės pozicija formuojasi neskaidomos vertybių sistemos pagrindu. Šią sistemą, kaip buvo sakyta, sąlygoja aukščiausia vertybė. Todėl auklėjimo kompleksiškumas reikalauja, kad auklėtojas pasirinktų pagrindinį auklėjimo tikslą, o visus kitus tikslus traktuotų kaip šio pagrindinio tikslo konkretinimą.Vidiniam auklėjimo kompleksiškumui būdingi Šie bruožai: 1) priimamas ir formuluojamas pagrindinis auklėjimo tikslas, 2) randama dalinis tikslus vienijanti grandis, 3) projektuojama tikslų dinamika, t. y. perėjimas nuo realizuotų prie realizuotinų tikslų, 4) numatomas perėjimas nuo motyvų, tiesiogiai skatinančių veiklą, prie motyvų, suteikiančių šiai veiklai prasmę, 5) siekiama auklėtojo tikslų ir auklėtinių tikslų vienovės. Išoriniu kompleksiškumu pabrėžiama, kad tomis pačiomis auklėjimo priemonėmis galima pasiekti pačių skirtingiausių dalinių auklėjamųjų tikslų, o dalinį tikslą galima realizuoti įvairiausiomis priemonėmis. Mokinių darbinė veikla svarbi ne tik teigiamam požiūriui į darbą, bet ir pilietiškumui, dorovingumui, pareigingumui ugdyti; vaikų estetinė pozicija formuojama ne lik meno priemonėmis, bet ir bendraujant su gamta, darbinėje, sportinėje veikloje, mokant suvokti kitą žmogų ir kt. Todėl neįmanoma sudaryti išbaigtos izoliuotos dorovinio, pilietinio, estetinio ar darbinio auklėjimo sistemos. Galima realizuoti tik vieningą, pasirinktomis vertybėmis grindžiamą auklėjimo sistemą, tinkamą konkrečios ugdymo institucijos sąlygomis.
Išorinis kompleksiškumas reiškia, kad auklėjimo veikloje: 1) remiamasi vertybių suvokimo, jų emocinio išgyvenimo ir jų realizavimo vienove, 2) įgyvendinama mokymo ir nepamokinės veiklos auklėjimo funkcijos vienovė, 3) siekiama auklėjimo ir saviauklos vienovės, 4) siekiama visų auklėjimo grandžių, visų institutų auklėjamosios veiklos derinimo ir bendro kryptingumo.Daliniai auklėjimo tikslai yra asmenybės pozicijos konkretinimas. Todėl auklėtojai, siekdami vieno ar kito auklėjamojo tikslo, neišvengiamai keičia visą asmenybės poziciją. Nė vienas dalinis tikslas negali būti realizuotas, jei nepasiekta ženklių asmenybės pozicijos pokyčių. Vadinasi, auklėjimo procese įgyvendinami ne tik užsibrėžtieji, bet ir kiti auklėjimo tikslai.Mokymo procese nagrinėjamus mokslo teiginius galima sutvarkyti taip, kad moksleiviai vienu metu mokytųsi tik vieno ar kito; tokia mokymo plano, mokomųjų programų, pamokų planų paskirtis, Tokiu būdu išdėstyto auklėjimo turinio neįmanoma suplanuoti: neleistina auklėjimą konstruoti taip, kad vieną dieną vaikas būtų auklėjamas patriotu, kitą dieną – darbščiu, po to – doru ir pan. Bet, antra vertus, neįmanoma vienu metu aiškinti visų socialinių idėjų; reikia jas išdėstyti taip, kad per kiekvieną pamoką, per kiekvieną auklėjamąjį renginį auklėtiniai suvoktų ir gilintųsi tik į vieną ar kitą socialinę idėją. Tai ir yra pagrindinis prieštaravimas, dėl kurio sunku sudaryti realią ir veiksmingą auklėjamųjų tikslų sistemą, atsietą nuo konkrečių auklėjimo sąlygų.Dalinių auklėjimo tikslų struktūroje lemiamas yra tas tikslas, kuris suteikia prasmę visiems kitiems. Pavyzdžiui, neabejotina, kad pasirinktoji dorovinio auklėjimo tikslų traktuotė suteikia prasmę estetinės pozicijos, požiūrio į darbą ar mokymąsi ugdymui. Akivaizdu, kad žemesniąją hierarchinę pakopą atitinkantys auklėjimo tikslai yra būtina aukštesniųjų realizavimo sąlyga. Štai teisinis, ekonominis, gamtosauginis auklėjimas yra svarbi ir pilietinio, ir dorovinio auklėjimo prielaida: tas, kuris negerbia įstatymų, nesaugo gamtos lobių ar žmonių darbu sukaupto turto, negali būti nei doras, nei patriotas.Išauklėtas visuomenės narys siekia būti naudingas, daryti gera kitiems žmonėms. Vadinasi, visos dalinės socialinės idėjos, sudarančios auklėjimo turinį, vienaip ar kitaip išreiškia šią visuomeninio kryptingumo idėją. Tuo vadovaujamasi sudarant auklėjimo tikslų sistemą. Kiekvienas dalinis auklėjimo tikslas, nepriklausomai nuo konkretumo, gali būti pagrindas sistemai sudaryti, jei ‘ik jis laikomas galutinio tikslo – asmenybės pozicijos – konkrečia išraiška. Antra vertus, net labai geri auklėjimo tikslai, jei juos realizuojant nėra siekiama formuoti vieningą asmenybės poziciją, negali būti realūs ir veiksmingi. Todėl auklėtojas turi apgalvoti visų dalinių ir tarpinių tikslų realizavimo procesą. Sakysime, jis padarė išvadą, kad darbinėje veikloje itin svarbu ugdyti mokinių tarpusavio reiklumą. Tokį uždavinį galima laikyti siekimu įgyvendinti darbinio auklėjimo tikslą. Tačiau gerai organizuotu darbu realizuojami auklėtinių dorovinės pozicijos ugdymo, grupinio sutelktumo formavimo tikslai. Be to, nuo tarpusavio reiklumo priklauso darbo užduoties atlikimo kokybė, t. y. pareigos atlikimas. Pagaliau reiklumas, išugdytas darbinėje veikloje, perauga į reiklumą mokymosi, visuomeninės veiklos ir kt. srityse. Vadinasi, per gana konkretų dalinį auklėjimo tikslą auklėtojas siekia bendresnių, o galiausiai – pagrindinio tikslo.Auklėjimo tikslų sistema yra dinamiška, t. y. nuolat pereinama nuo siauresnių prie bendresnių tikslų ir priešingai. Ypač reikšmingos auklėjimo perspektyvos, auklėtiniams bręstant. Pavyzdžiui, žemesnėse klasėse vyraujantieji individualius poreikius atitinkantys tikslai vėliau, sėkmingo auklėjimo procese, įgyja vis gilesnį socialinį motyvavimą, grindžiami bendresnėmis vertybėmis. Tokia auklėjimo tikslų dinamika atitinka aptartą asmenybės pozicijos formavimąsi spirale.Auklėjimo tikslų sistema – auklėjimo turinio konkretinimas pagal auklėtinių amžiaus ypatybes, mokyklos socialinę aplinką ir jau pasiektus auklėjimo tikslus. Konkretinimas pagal amžiaus ypatybes – auklėjimo metodikos uždavinys. Jis sprendžiamas, remiantis auklėtinių amžiaus tarpsnių ypatybėmis. Konkretinant pagal socialines sąlygas, atsižvelgiama į socialinės bei gamybinės aplinkos konkrečios auklėjimo institucijos sąlygojamus ypatumus, nuo kurių priklauso vienų ar kitų auklėjimo tikslu svarba. Auklėjamojo darbo praktikoje, atsižvelgus į šiuos konkretinimo etapus, reikia išskirti tuos tikslus, kurie yra aktualiausi auklėtiniams, t. y. tuos, kurių realizavimas labai atitolęs nuo idealaus. Šitai išsiaiškinama, išnagrinėjus pasiektą išsiauklėjimo lygį.Taip auklėjimo proceso projektavimu išreiškiamas pedagoginių sprendimų priėmimo komponentas. Kompleksiškai suplanuotas auklėjimo procesas esminė sėkmingo auklėjimo sąlyga.LITERATŪRAAramavičiūtė V. Mokinių dorovinės pozicijos formavimas. – K., 1985.Bitinas B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. – V., 1990.Dzeniuškaitė S. Paauglių dorovinio idealo bruožai. – K., 1984.Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. – V., 1993.Spurga V. Pedagoginis vadovavimas mokinių saviauklai. – K., 1982.Stulpinas T. Ugdymo tikslai. – Šiauliai, 1993.Šalkauskis S. Rinktiniai raštai: pedagoginės studijos. – T. l, 2. – V., 1992.