ETNINIAI KONFLIKTAI
AIRIJA
Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas ir t.t.
Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.
Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali prasidėti.
Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.
Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri apriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimai tampa konfliktine situacija, kai:
a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;
b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;
c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi (nors tarp vienos šalies narių).
Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-
socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.
Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.
Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų, siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį confliktus, tai reškia susidūrimą.
Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau pastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.
Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.
Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti, eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.
Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.
Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos, politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.
Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir kartais virsta anarchija.
Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos (arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos modeliu[1].
Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės „tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą.
Jos susiję diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas, todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti.
Nors negalima nuneigti to, kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir baigiant tikru karu.
Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių interesų.
Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):
• kilimo fazė,
• prievartos fazė,
• reguliavimo fazė.
Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.
Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:
ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.
Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba
1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo arba imdavosi teroro veiksmų.
Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį, religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.
Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikia paminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.
Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšius su daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdyti užienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvo įprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkų tauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airiją krikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.
Romėnai niekada neįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airiją pažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airių kovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavo karams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis, bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjo atremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktos tėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanija buvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiai kentėjo.
Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.
Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybė ir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievui pasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virto mokytoju. Pasišventę krikščionybei rinkdavosi vieną iš trijų kelių: tapdavo misionieriais ir kaip šv. Patrikas keliaudavo po šalį, stodavo į vienuolynus arba tapdavo atsiskyrėliais ir gyvendavo nutolusiose salose, laukinių kalnų viršūnėse ar negyvenamose dykvietėse.
1171 metais Henris II įsiveržė į Airiją. Žygiui leidimą davė anglas popiežius Andrianas IV, remdamasis tvirtinimu, kad Airijoje religija beveik išnykusi ir, kad sulaukėjusiai tautai reikia grąžinti tikėjimą ir bažnyčios drausmę. 1169 m. gegužę nedidelė, bet gerai paruošta anglų kariuomenė, vadovaujama riterių Fitz Stepheno ir Maurice de Prendergast, išsikėlė
Airijoje prie Wexfordo. Po kelių mūšių anglai užėmė danų miestą Wexfordą.
Airių kunigaikščiai, užsiėmę vien savo žemių reikalais, į tai niekaip nereagavo. Po poros mėnesių į Airiją atvyko Strongbow su dviem šimtais riterių ir tūkstančiu karių ir užėmė Waterfordo miestą. Tada jis nužygiavo į Meath ir Breffni viską naikindamas pakeliui. Strongbow lydint sėkmei,
Henrio pavydas augo. Jis atšaukė Strongbow į Angliją ir pats atvyko į
Waterfordą su penkiais šimtais riterių ir keturiais tūkstančiais karių.
Henriui vėl išvykus, airių vadai pamažu pradėjo suvokti savo klaidas ir rengti sukilimą prieš anglus. Airiams pavyko laimėti didelių mūšių, tačiau normanų vadams labai rūpėjo plėsti savo valdas Airijoje, o airių vadai, žinoma, siekė atkovoti teritorijas iš normanų. Greitai prasidėjo didelė sumaištis.
Ne tik airių vadai kariavo prieš normanų vadus, bet ir airių vadai kariavo prieš kitus airių vadus, normanų vadai kariavo prieš normanų vadus, o normanų-airių sąjungos kariavo tai su normanų vadais tai su airių vadais. Normanai naikino bažnyčias ir vienuolynus kartu su vienuoliais, griovė ką tik suradę kelyje, ir netgi sutiktus kelyje normanus žudė taip pat žiauriai, kaip ir airius.
Nuosekliausias puolimas prieš airius buvo vykdomas Henrio VIII laikais. Nuo pat valdymo pradžios (1515 m.), Henrio VIII svarbiausias tikslas buvo sunaikinti airių pasipriešinimo pagrindą.
Airijos parlamentas, sudarytas vien iš anglų kolonistų, paskyrė Henrį valstybės ir bažnyčios vadovu, katalikų religija buvo pavadinta “amžinai sugedusia” ir panaikinta. Po penkių metų parlamentas paskelbė Henrį Airijos karaliumi.
Henris taip pat ėmė įkaitais kilmingųjų airių sūnus ir auklėjo juos Anglijoje skiepydamas neapykantą airių tautai ir tradicijoms.
Airių vadai buvo šalinami, kariuomenei paremiant netikrus teismo ieškinius į jų žemes ir kurstant pilietinius karus, kol tikrasis žemių savininkas buvo ištremiamas arba pats perduodavo savo žemes karaliui.
Airijoje vadai, nei tikri, nei apsišaukėliai, neturėjo teisės perduoti žmonių žemes, ir kareiviai žygiuodavo per žemes žudydami ir tremdami valstiečius. Taip pat buvo naudojamas visų žemės gyventojų ištrėmimas, o tuščias kraštas apgyvendinamas atvykėliais iš Anglijos. Krašto suverenitetas būdavo padovanojamas naujiesiems žemių savininkams.
Bandymas Airijoje diegti protestantizmą buvo visiškai nesėkmingas, nes airiai jame nematė nė vieno teigiamo aspekto. Anglų kareiviai, negaudami algų, plėšė ir naikino kaimus, poetai ir istorikai buvo žudomi, jų knygos ir genealogijos buvo deginamos, kad “nei vienas žmogus nepažinotų savo senelio”. Henrio religinis persekiojimas buvo taip pat nuosekliai tęsiamas jo įpėdinių Eduardo ir Marijos. Nuolatiniai persekiojimai airių katalikybę galutinai užgrūdino.
Ulsterio kolonija buvo dar vienas pretekstas airių klanų apiplėšimui.
Anglams nerūpėjo, kad žemė priklausė visai klano bendruomenei. Pagal anglų teisę žemė priklausė vadams. Kariuomenė varė airius į kalnus ir pelkes, tikėdamiesi, kad jie ten išmirs badu. Kolonistai iš Anglijos gavo žemes su sąlyga, kad jie nesilaikys airiškų papročių, nesituoks su airiais ir neįsileis airių į savo valdas. Daugybė airių mirė iš bado, kiti paliko
Airiją ir įsirašė į žemyno kariuomenes.
Airiai nenorėjo mirti pelkėse ir 1641 metais prasidėjo didelis sukilimas.
Pagrindinis sukilimo vadas buvo Rory O‘Moore. Daug metų jis rengė sukilimą su svarbiausiomis airių šeimomis, airiais žemyno kariuomenių generolais ir airių atstovais Europos šalyse. Sukilimas prasidėjo 1641 m. spalio 21
dieną. Per vieną dieną buvo užimta visa provincija, kolonistai buvo išstumti į keletą Usterio miestų, kuriuos jie vis dar valdė. Dėl išdavysčių ir klaidų, sukilimas prasidėjo tik vienoje iš keturių provincijų –
Ulsteryje. Pamažu prie sukilimo prisijungė dauguma airių vadų ir po 1642
metų gegužės sinodo Kilkenny mieste airiai praktiškai valdė visą šalį.
Kilkenny konfederacija atnešė šaliai labiau ne laisvę, bet prakeikimą.
Konfederacijos įkūrimas reiškė Airijos Parlamento įkūrimą. Karalius Charles ir jo parlamentas susirūpino dėl pilietinio karo. Airiai laimėjo svarbių mūšių, bet vėliau Aukščiausioji Taryba, praleisdama auksinę galimybę, ne tik sudarė taiką su Ormondu, veikusiu karaliaus Charlso naudai, bet ir visą konfederatų katalikų kariuomenę pavedė Ormondo vadovavimui. Žymus karvedys
Owen Roe pasuko į pietus, kad perimtų valdymą iš išdavikų ir atitaisytų jų padarytą žalą, bet kiekvienas jo žingsnis buvo lemtas pralaimėti. 1649 metų rugpjūtį Dubline išsikėlė Cromwellis. Jam buvo lemta Airijos istorijoje išgarsėti kaip beatodairiškam skerdikui. Pirmiausiai su šiuo žmogumi, tituluoto „Teisinguoju dievo pasiuntiniu“ ir „Didžiausiu airių draugu“, teko susipažinti Droghedos gyventojams.
Liko gyvi tik trisdešimt iš trijų tūkstančių įgulos karių. Po Droghedos Cromwellis sunaikino kitas šiaurės tvirtoves ir pasuko į pietus, sugriaudamas Arklow, Inniscorthy ir Ross tvirtoves. Wexforde buvo išskersti du tūkstančiai airių. Po Wexfordo jis bandė sunaikinti Waterfordą, bet nepavykus pirmajam puolimui negaišo laiko ir sunaikino Corko miestą.
Prieš jo naują patranką senovinės airiškų miestų gynyba nesugebėdavo atsilaikyti. Sausį jis sunaikino Fethard, Cashel ir po derybų užėmė Kilkenny. Po aštuonių mėnesių karo, Cromwellis paliko sugniuždytą šalį prie parlamento kojų.
Cromwellio pasekėjai kariavo dar dvejus metus, kol buvo užimti Waterfordo, Limericko ir Galway miestai ir sunaikintas galutinis pasipriešinimas. Tik 1652 metais baigėsi pats ilgiausias, nežmoniškiausias ir labiausiai alinantis Airiją karas, kurio metu žuvo penki šeštadaliai airių. Moterys ir vaikai badavo, vilkai pjovė klajojančius našlaičius. 1652-1653 metais visaą šalį nusiubė maras ir galima buvo klajoti 20-30 mylių ir nesutikti gyvos būtybės. 1653
parlamentas išleido įsakymą, kuriuo, grasinant mirtimi, visi airiai buvo ištremti į vakarus nuo Shanon upės.
Kardu ir ugnimi nesunaikinus airių tautos, buvo įvestas Baudžiamasis
Įstatymas. Airių katalikams buvo uždrausta mokytis, įgyti profesiją, turėti viešą biurą, užsiimti verslu ir prekyba, gyventi arčiau kaip per penkias mylias nuo miestų, įsigyti ir nuomotis žėmės, balsuoti, laikyti ginklą, globoti vaikus, auklėti vaikus ir dalyvauti katalikškose apeigose. Tik 1793
metais buvo priimtas įstatymas, bent jau teoriškai panaikinantis daugumą katalikų diskriminacijos punktų. Dar 36 metų prireikė, kad, padedant
O‘Connellio agitacijai, būtų priimtas Katalikų emancipacijos įstatymas.
Anglija daug šimtmečių siekė riboti airių prekybą. Kad airiai negalėtų konkuruoti su anglais, buvo uždrausta airiškos vilnos prekyba kontinente.
Kai airiai pabandė užsiimti medvilnės auginimu, Anglija įvedė 25% muitą airiškai medvilnei ir Anglijos gyventojams uždraudė nešioti drabužius, pagamintus iš ne angliškos medvilnės. Airiai bandė auginti tabaką, bet
Čarlzas II uždraudė tabako auginimą. Prieš keturis-penkis šimtmečius airių žvejininkystė buvo antroji Europoje pagal dydį, bet anglų globoje prieš šimtmetį buvo visai išnykusi. Ir tai tik keli pavyzdžiai paaiškinantys, kodėl dar visai neseniai Airijos ekonomika buvo tokia atsilikusi.
Airių prekybos ribojimas sukėlė reakciją. Susikūręs Savanorių judėjimas paskelbė boikotą prekybininkams, pranašumą teikiantiems ne airiškoms, o užsienio prekėms. 1779 metais Airijos Parlamentas paskelbė laisvos prekybos
Airijai reikalavimą ir greitai Airijos prekybos teisės buvo atstatytos.
Pirmasis Vieningųjų Airių susirinkimas įvyko 1791 metų spalio 18 dieną.
1796 metai reikalai pradėjo vystytis ypač greitai. Administracija, gindama save, pradėjo organizuoto terorizmo bangą, o šalies valdžia vis labiau slydo į Vieningųjų rankas. Administracija, siekdama sunaikinti Vieningųjų
Sąjungą, įkūrė Oranžinę Bendruomenę.
Ilgai atidėliotas, tikintis pagalbos iš Prancūzijos, sukilimas prasidėjo pačiu nepalankiausiu metu. 1798 metų gegužės 24-27 dienomis įvyko daug karinių susirėmimų visoje Airijoje. Prancūzija susidomėjusi sekė įvykius
Airijoje ir į pagalbą airiams pasiuntė aštuonias fregatas ir aštuonis tūkstančius karių, bet ekspedicija buvo sulaikyta anglų laivyno.
Visi žinojo, kad Amieno taikos sutartis tarp Prancūzijos ir Anglijos ilgai netruks, karas vėl įsiliepsnos ir Bonapartas pabandys išsikelti Anglijoje arba Airijoje. Vieningieji Airiai Airijoje ir žemyne buvo pasiruošę atleisti Prancūzijai už pažadų netesėjimą 1798 metais ir sudaryti su ja naują sąjungą. 1803 metais Vieningųjų atstovas Thomas Addis Emmet susitarė dėl didelių Prancūzijos pajėgų, kurios padės airių sukilimui. Airiai taip pat susitarė dėl paramos su anglų ir škotų revoliucionieriais. Judėjimas taip pat užsitikrino finansinę, moralinę ir kitokią paramą aukščiausiuose
Airijos visuomeniniuose, kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. Judėjimo vadu 1802 metais tapo Robert Emmet. Jo pirmieji tikslai buvo organizuoti ir apginkluoti šalį, bei paruošti ją bendradarbiavimui su prancūzų kariuomene.
1803 metų liepos 16 dieną sukilėlių slėptuvėje įvyko sprogimas, ir nelaukdamas, kol jį demaskuos, Robert Emmet nutarė paankstinti sukilimą ir nelaukti pažadėtosios prancūzų pagalbos. Iš visos šalies atėjo patvirtinimai, kad jei sukilimas prasidės Dubline, sukils ir visa Airija.
Sukilimą pradėti buvo numatyta liepos 23 dieną. Bet sukilimo dieną paaikėjo, kad tik maža lauktų sukilėlių dalis buvo pasiruošę. Sukilimas
Dubline žlugo, bet jei prancūzai būtų įvykdę savo pažadą, visa šalis vis vien būtų sukilusi pagal planą. Bet prancūzai vėl nuvylė savo sąjungininkus airius. Kol Thomas Addis Emmet bandė toliau derėtis su prancūzais, jo brolis Robertas išsklaidė savo sekėjus ir nutarė nieko nesiimti, kol neatvyks prancūzų pajėgos. Jis buvo sulaikytas, kai bandė aplankyti savo mylimąją Sarah Curran ir rugsėjo 20 dieną Dublino gatvėje jam buvo viešai nukirsta galva.
Pirmojoje devynioliktojo amžiaus pusės istorijoje dominuoja Daniel
O’Connell veikla. Dubline jis prisijungė prie Vieningųjų Airių. Kai Emmet
1803 metais paskelbė sukilimą, jis griebėsi ginklo, kad galėtų apginti konstituciją. Kai 1813 metais katalikų emancipacijos šalininkai, protestantai Grattan ir Plunkett, parlamente pristatė Katalikų
Emancipacijos Įstatymą, O’Connell sukėlė visą Airiją ir pasipriešino, nes jo netenkino Anglijos veto teisė ir susirašinėjimo su Roma kontrolė.
O’Connellio ir tautos veikla pasiteisino ir Airijos katalikų teisės buvo deramai apgintos. O’Connell tapo tautos balsu ir neginčijamu lyderiu. Jis įkūrė Katalikų Sąjungą, kuri tapo pagrindine šalies politine jėga. Airiai buvo tiek įsiaudrinę, kad Anglijos Vyriausybei Katalikų Sąjungą teko uždrausti. Tuomet O’Connell įkurė naują partiją, paskelbė lojalumą karaliui ir visus paragino aktyviai balsuoti 1826 metų rinkimuose. Po rinkimų paaiskėjo, kad visa valdžia Airijoje atiteko airių katalikų jėgoms.
O’Connell buvo išrinktas Dublino, iki tol buvusio lojalistų tvirtove, meru.
Tai buvo milžiniškų sueigų laikai. Sueiga, kurioje dalyvaudavo ketvirti milijono žmonių, buvo laikomas „vidutinio dydžio“. Valdžia, pabūgusi milžiniškų sueigų, uždraudė Clontarf susirinkimą ir pasiuntė kareivius išsklaidyti žmonių. O’Connelliui buvo mestas iššūkis. Minia laukė
O’Connellio kvietimo kovai ir nusivylė išgirdusi jo taikų raginimą skirstytis. Tai buvo O’Connellio karjeros saulėlydis. Greitai jis pasitraukė iš politikos ir mirė Italijoje 1847 metų gegužės 18 dieną.
1845 metais prasidėjo Didysis badas. 1845 metų bulvės, kurios buvo pagrindinis airių maistas, užderėjo labai blogai. Iš pradžių anglai pasiuntė mokslininkų grupę išsiaiškinti bulvių nederliaus priežasčių.
Vėliau buvo paruoštas veiksmų Airijoje planas. Galų gale, po to, kai buvo nuspręsta skirti 200 tūkstančių svarų Londono Battersea parkui gražinti, buvo nubalsuota skirti 100 tūkstančių svarų dviems milijonams iš bado mirštančių airių. Viešosios organizacijos, siekdamos palengvinti bado alinamos šalies dalią, įvairiose šalyse surinko šimtus tūkstančių svarų.
Surinkus pinigų iš Amerikos buvo pasiųsti laivai su grūdais. Tik 1847, kai badas pasiekė pačią baisiausią stadiją, vyriausybė pagaliau skyrė 10
milijonų paskolą. Siautėjant badui, vyriausybė buvo užsiėmusi ne tiek maisto tiekimu badaujantiems, kiek gyventojų nuginklavimu ir policijos stiprinimu. Tiesa, vyriausybė pasiuntė į šalį grūdų, bet iš šalies bado metu buvo per menesį išvežama daugiau grūdų nei ivežama per metus. 1846-
1850 metais nuo bado žuvo apie milijoną žmonių ir dar maždaug tiek emigravo.
Šeštajame dešimtmetyje Airijoje ir Amerikoje atsirado fenianizmo judėjimas.
Judėjimą įkūrė ir organizavo James Stephans. 1863 metais buvo įkurtas laikraštis „Airių tauta“. Laikraštis buvo labai populiarus. 1865 matais vyriausybė suėmė judėjimo ir laikraščio vadovybę. 1867 metų kovo 5 dieną
Airijoje buvo numatyta sukilimo pradžia, bet informatorius Corydon išdavė sukilėlių planus, be to galinga sniego pūga, praūžusi per visą šalį, nutraukė visus ryšius ir žmonių judėjimą. Vienas didžiausių šimtmečio airių judėjimų patyrė visišką žlugimą. Nors karinė kova nepasisekė, bet greitai pasirodė judėjimo darbo rezultatai. Po poros metų Airijoje buvo panaikinta
Anglikonų bažnyčia ir atlikta žemės reforma.
1893 metais prasidėjo švietėjiškas judėjimas Gėlų Lyga. Airija, atsigavusi po bado ir apstulbinta Parnellio judėjimo žlugimo, sveikino Gėlų Lygą, gaivinačią jos dvasinę jėgą. Lyga plito kaip ugnis. Kultūrinio gyvenimo centras persikėlė iš angliškų miestų į kaimo vietoves. Nuo tada politikai tikrai ėmė atstovauti airių tautos interesus. Atsirado naujų laikraščių, iš kurių svarbiausias buvo „Vieningi airiai“, redaguotas Arthur Griffith. 1905
metais Griffith su draugais įkūrė naują politinį judėjimą Sinn Fein. Sinn
Fein pasiūlė daugybę būdų gaivinti Airijos tautinę ekonomiką.
1914 metais Airijos atstovas Britanijos parlamente Redmondas, pabūgęs sero
Edward Carson grasinimų, sutiko su Airijos padalijimo principu. Airija buvo nusivylusi. Nacionalistai surinko 20 tūkstančių savanorių, kad galėtų pasipriešinti sero Edward Carson savanoriams, aprūpintiems Anglijos kariuomenės ginklais ir išlaikomiems anglų junionistų. Visuomenės nuotaikomis naudojosi ir Praktinės Veiklos partija, kuri siekė nepriklausomos respublikos įkūrimo.
1914 Carsono savanoriai įvežė į Airiją didelę ginklų siuntą. Nacionalistai irgi įsivežė ginklų iš žemyno. Velykų pirmadienio popietę Dubline buvo paskelbta Airijos Respublika, virš centrinio pašto pastato buvo iškelta trispalvė vėliava. Sukilimas neturėjo karinės sėkmės perspektyvų.
Galima buvo tik tikėtis, kad Vokietija pralauš Anglijos gynybą vakarų fronte ir ateis į pagalbą, kol sukilimas nenumalšintas, bet ši menka viltis nepasiteisino. Britų valdžia sukilimui buvo visai nepasiruošusi. Tik antradienį 4500 britų kareivių, ginkluotų šautuvais ir patrankomis, puolė sukilėlių įtvirtinimus. Tuo pat metu į Airiją buvo pasiųstas didelis pastiprinimas. Ketvirtadienį puolimas priartėjo prie sukilimo vadovybės būstinės – centrinio pašto. Tą pačią dieną sukilimas buvo numalšintas
Galway ir Atherny. Penktadienį visas miestas buvo paskendęs artilerijos sukeltuose dūmuose, degė bažnyčios, bankai, įstaigos, žuvo daug civilių.
Šeštadienį sukilėliai besalygiškai kapitulaivo ir sekmadienį sudėjo ginklus. Visi respublikos akto signatarai buvo pasmerkti myriop, bet vėliau kai kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po metų kaliniai buvo paleisti į laisvę, siekiant paremti anglų propagandą
Amerikoje. Kai po metų Anglija, siekdama atremti Vokietijos puolimą, paskelbė Airijoje mobilizaciją, deValera sukėlė tautą pasipriešinimui. Jo išmintingi veiksmai Airiją išgelbėjo nuo kruvino pralaimėjimo ir užtikrino moralinę pergalę.
1919 m. sausį respublikonų atstovai susirinko Dubline ir įkūrė Airijos
Parlamentą, dar kartą paskelbė respubliką ir sudarė nacionalinę vyriausybę.
Vos tik naujoji vyriausybė pradėjo darbą, vėl įsikišo Britanija. Anglija atsiuntė kareivių ir policijos būrius, trukdė darbą, areštavo pareigūnus.
Anglijos veiksmams atremti slaptai buvo sukurta Airijos Respublikos Armija, kuri 1920 metais pradėjo partizaninį karą ir greitai išvadavo daugumą teritorijų nuo anglų policijos. Premjeras Lloyd George pasiuntė į Airiją kareivius, remiamus tankų ir šarvuočių. Taip pat iš pirmojo pasaulinio karo veteranų buvo įkurta žiaurumu pagarsėjusi nereguliari karinė britų organizacija „Black and Tans“. Anglų žiaurybės, kurios turėjo įbauginti, airius skatino dar aršesnei kovai. Pasklidus žinioms apie skerdynes
Airijoje, prasidėjo užsienio protestai. 1921 metų pavasarį Anglijos
Parlamentas nutarė religiniu pagrindu padalinti Airiją ir Ulsterio provincijoje įkurti vietinį parlamentą. 1921 metų rudenį, bijodami dar žiauresnio karo nei ankstesnis, airiai pasirašė kompromisinę taikos sutartį dėl salos padalijimo. Airijos atstovai, iš sutarties pasirasymo grįžę namo, rado parlamentą pasidalinusį į sutarties šalininkus ir priešininkus.
Prezidentas deValera vadovavo sutarties prišininkams. Sutarties priešininkų didžiausią nepasitenkinimą kėlė Airijos padalijimas, karaliaus valdžios pripažinimas priesaikose, karaliaus atstovo generalgubernatoriaus paskyrimas, anglų karinės bazės kai kuriuose Airijos uostuose. Sutarties šalininkai argumentavo, kad šalis per daug išsekusi naujam karui, o esamos sąlygos yra geriausia ką galima gauti ir to pakanka nepriklausomai šaliai vystytis. Sutarties šalininkai, vadovaujami Arthuro Griffitho ir Michaelo
Collinso, pasivadino Nepriklausomybės partija, o sutarties priešininkai –
Respublikonų partija. Nepriklausomybės partija suformavo vyriausybę ir ratifikavo sutartį su Britanija. Iš karto prasidėjo anglų kariuomenės, policijos išvedimas iš 26 apygardų ir nekenčiamosios „Black and Tans“
organizacijos evakuacija. Buvo sukurta airiška policija.
Pirmąjį 1922 metų pusmetį kilo pilietinis karas. Kare žuvo daugiau airių negu kare su Britanija. Karas baigėsi 1923 metais Nepriklausomos Valstybės kariuomenės pergale prieš Airijos Respublikos Armiją (IRA). Airijos
Respublikos Armija buvo uždrausta. Uždraustos organizacijos IRA ir Sinn
Fein iki pat amžiaus vidurio kovojo prieš Airijos vyriausybę.
1926 Eamon deValera atsiskyrė nuo radikalių Sinn Fein veikėjų ir surado būdą pakeisti atšaukti priesaiką Britanijai. Jis įkūrė naują partiją Fianna
Fail ir 1932 metais buvo išrinktas ministru pirmininku. 1937 metais jis paskelbė naują konstituciją, kurioje paskelbė nepriklausomą Airijos
Respubliką. Šioje konstitucijoje pirmąja kalba buvo paskelbta gaelic, o respublikos teritorija buvo paskelbtos visos 32 Airijos apygardos.
Antrojo pasaulinio karo metu buvo manančių, kad Anglijos priešus reikėtų laikyti Airijos sąjungininkais ir Airija turėtų palaikyti Vokietiją, tačiau daugumai nacių politika buvo nepriimtina. Airija karo metu išliko neutrali, nors faktiškai leido Britanijai ir JAV naudotis savo uostais ir aerouostais.
Šiaurės Airijos teroristinės organizacijos:
Nuoseklioji Airijos respublikos armija
Laikinoji Armijos respublikos armija (IRA)
Savanorių lojalistų pajėgos (LVF)
Oranžiniai savanoriai (OV)
Tikroji IRA
Dešinieji gynėjai (RHD)