Etniniai konfliktai Airijoje

ETNINIAI KONFLIKTAI

AIRIJA

Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų
vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija
sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai
sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- tai
prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų
tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas
ir t.t.
Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.
Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku
pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali
prasidėti.
Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.
Teoriškai, incidentas- tai vvienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri
apriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimai
tampa konfliktine situacija, kai:

a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;

b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti
kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;

c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi
(nors tarp vienos šalies narių).
Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių
prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto
kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės
(aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-
socialinė psichologinė terpė (aplinka), o nee vien artimiausioji asmenybės
aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų
suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.

Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo
kraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.
Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų,
siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lo

otynų kalbos žodį confliktus, tai
reškia susidūrimą.
Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių
gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir
regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir
kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei
sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti
identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai
kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau
pastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.
Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka
fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į
save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant
necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų
civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio
konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.
Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl
statuso, valdžios, gėrybių arba ssavo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje
konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti,
eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.
Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema
reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra
tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.
Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet
tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių
komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos,
politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė
sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.
Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija
nors ir negali
eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė
sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir
kartais virsta anarchija.
Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos
priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos
(arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos
modeliu[1].
Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone
išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės
„tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio
struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių
kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję
diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas,
todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant
nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad
teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to,
kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras
elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors
viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl
tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo
skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir
baigiant tikru karu.
Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip
abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra
apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių
interesų.
Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

• kilimo fazė,

• prievartos fazė,

• reguliavimo fazė.
Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo
fazė b
būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas
sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują
konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra
naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti
konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.
Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius
konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir
stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:
ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie
būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o
ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.
Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai
konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba
1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo
arba imdavosi teroro veiksmų.
Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija
vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo
priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį,
religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.
Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikia
paminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.
Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšius
su daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdyti
užienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvo
įprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkų
tauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airiją
krikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.
Romėnai niekada ne
eįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airiją
pažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airių
kovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavo
karams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis,
bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjo
atremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktos
tėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanija
buvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiai
kentėjo.
Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.
Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybė
ir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievui
pasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virto
mokytoju. Pasišventę krikščionybei rinkdavosi vieną iš trijų kelių: tapdavo
misionieriais ir kaip šv. Patrikas keliaudavo po šalį, stodavo į
vienuolynus arba tapdavo atsiskyrėliais ir gyvendavo nutolusiose salose,
laukinių kalnų viršūnėse ar negyvenamose dykvietėse.
1171 metais Henris II įsiveržė į Airiją. Žygiui leidimą davė anglas
popiežius Andrianas IV, remdamasis tvirtinimu, kad Airijoje religija beveik
išnykusi ir, kad sulaukėjusiai tautai reikia grąžinti tikėjimą ir bažnyčios
drausmę. 1169 m. gegužę nedidelė, bet gerai paruošta anglų kariuomenė,
vadovaujama riterių Fitz Stepheno ir Maurice de Prendergast, išsikėlė
Airijoje prie Wexfordo. Po kelių mūšių anglai užėmė danų miestą Wexfordą.
Airių kunigaikščiai, užsiėmę vien savo žemių reikalais, į tai niekaip
nereagavo. Po poros mėnesių į Airiją atvyko Strongbow su dviem šimtais
riterių ir tūkstančiu karių ir užėmė Waterfordo miestą. Tada jis nužygiavo
į Meath ir Breffni viską naikindamas pakeliui. Strongbow lydint sėkmei,
Henrio pavydas augo. Jis atšaukė Strongbow į Angliją ir pats atvyko į
Waterfordą su penkiais šimtais riterių ir keturiais tūkstančiais karių.
Henriui vėl išvykus, airių vadai pamažu pradėjo suvokti savo klaidas ir
rengti sukilimą prieš anglus. Airiams pavyko laimėti didelių mūšių, tačiau
normanų vadams labai rūpėjo plėsti savo valdas Airijoje, o airių vadai,
žinoma, siekė atkovoti teritorijas iš normanų. Greitai prasidėjo didelė
sumaištis. Ne tik airių vadai kariavo prieš normanų vadus, bet ir airių
vadai kariavo prieš kitus airių vadus, normanų vadai kariavo prieš normanų
vadus, o normanų-airių sąjungos kariavo tai su normanų vadais tai su airių
vadais. Normanai naikino bažnyčias ir vienuolynus kartu su vienuoliais,
griovė ką tik suradę kelyje, ir netgi sutiktus kelyje normanus žudė taip
pat žiauriai, kaip ir airius.
Nuosekliausias puolimas prieš airius buvo vykdomas Henrio VIII laikais. Nuo
pat valdymo pradžios (1515 m.), Henrio VIII svarbiausias tikslas buvo
sunaikinti airių pasipriešinimo pagrindą. Airijos parlamentas, sudarytas
vien iš anglų kolonistų, paskyrė Henrį valstybės ir bažnyčios vadovu,
katalikų religija buvo pavadinta “amžinai sugedusia” ir panaikinta. Po
penkių metų parlamentas paskelbė Henrį Airijos karaliumi. Henris taip pat
ėmė įkaitais kilmingųjų airių sūnus ir auklėjo juos Anglijoje skiepydamas
neapykantą airių tautai ir tradicijoms. Airių vadai buvo šalinami,
kariuomenei paremiant netikrus teismo ieškinius į jų žemes ir kurstant
pilietinius karus, kol tikrasis žemių savininkas buvo ištremiamas arba pats
perduodavo savo žemes karaliui. Airijoje vadai, nei tikri, nei
apsišaukėliai, neturėjo teisės perduoti žmonių žemes, ir kareiviai
žygiuodavo per žemes žudydami ir tremdami valstiečius. Taip pat buvo
naudojamas visų žemės gyventojų ištrėmimas, o tuščias kraštas
apgyvendinamas atvykėliais iš Anglijos. Krašto suverenitetas būdavo
padovanojamas naujiesiems žemių savininkams.

Bandymas Airijoje diegti protestantizmą buvo visiškai nesėkmingas, nes
airiai jame nematė nė vieno teigiamo aspekto. Anglų kareiviai, negaudami
algų, plėšė ir naikino kaimus, poetai ir istorikai buvo žudomi, jų knygos
ir genealogijos buvo deginamos, kad “nei vienas žmogus nepažinotų savo
senelio”. Henrio religinis persekiojimas buvo taip pat nuosekliai tęsiamas
jo įpėdinių Eduardo ir Marijos. Nuolatiniai persekiojimai airių katalikybę
galutinai užgrūdino.
Ulsterio kolonija buvo dar vienas pretekstas airių klanų apiplėšimui.
Anglams nerūpėjo, kad žemė priklausė visai klano bendruomenei. Pagal anglų
teisę žemė priklausė vadams. Kariuomenė varė airius į kalnus ir pelkes,
tikėdamiesi, kad jie ten išmirs badu. Kolonistai iš Anglijos gavo žemes su
sąlyga, kad jie nesilaikys airiškų papročių, nesituoks su airiais ir
neįsileis airių į savo valdas. Daugybė airių mirė iš bado, kiti paliko
Airiją ir įsirašė į žemyno kariuomenes.

Airiai nenorėjo mirti pelkėse ir 1641 metais prasidėjo didelis sukilimas.
Pagrindinis sukilimo vadas buvo Rory O‘Moore. Daug metų jis rengė sukilimą
su svarbiausiomis airių šeimomis, airiais žemyno kariuomenių generolais ir
airių atstovais Europos šalyse. Sukilimas prasidėjo 1641 m. spalio 21
dieną. Per vieną dieną buvo užimta visa provincija, kolonistai buvo
išstumti į keletą Usterio miestų, kuriuos jie vis dar valdė. Dėl išdavysčių
ir klaidų, sukilimas prasidėjo tik vienoje iš keturių provincijų –
Ulsteryje. Pamažu prie sukilimo prisijungė dauguma airių vadų ir po 1642
metų gegužės sinodo Kilkenny mieste airiai praktiškai valdė visą šalį.

Kilkenny konfederacija atnešė šaliai labiau ne laisvę, bet prakeikimą.
Konfederacijos įkūrimas reiškė Airijos Parlamento įkūrimą. Karalius Charles
ir jo parlamentas susirūpino dėl pilietinio karo. Airiai laimėjo svarbių
mūšių, bet vėliau Aukščiausioji Taryba, praleisdama auksinę galimybę, ne
tik sudarė taiką su Ormondu, veikusiu karaliaus Charlso naudai, bet ir visą
konfederatų katalikų kariuomenę pavedė Ormondo vadovavimui. Žymus karvedys
Owen Roe pasuko į pietus, kad perimtų valdymą iš išdavikų ir atitaisytų jų
padarytą žalą, bet kiekvienas jo žingsnis buvo lemtas pralaimėti. 1649 metų
rugpjūtį Dubline išsikėlė Cromwellis. Jam buvo lemta Airijos istorijoje
išgarsėti kaip beatodairiškam skerdikui. Pirmiausiai su šiuo žmogumi,
tituluoto „Teisinguoju dievo pasiuntiniu“ ir „Didžiausiu airių draugu“,
teko susipažinti Droghedos gyventojams. Liko gyvi tik trisdešimt iš trijų
tūkstančių įgulos karių. Po Droghedos Cromwellis sunaikino kitas šiaurės
tvirtoves ir pasuko į pietus, sugriaudamas Arklow, Inniscorthy ir Ross
tvirtoves. Wexforde buvo išskersti du tūkstančiai airių. Po Wexfordo jis
bandė sunaikinti Waterfordą, bet nepavykus pirmajam puolimui negaišo laiko
ir sunaikino Corko miestą. Prieš jo naują patranką senovinės airiškų miestų
gynyba nesugebėdavo atsilaikyti. Sausį jis sunaikino Fethard, Cashel ir po
derybų užėmė Kilkenny. Po aštuonių mėnesių karo, Cromwellis paliko
sugniuždytą šalį prie parlamento kojų. Cromwellio pasekėjai kariavo dar
dvejus metus, kol buvo užimti Waterfordo, Limericko ir Galway miestai ir
sunaikintas galutinis pasipriešinimas. Tik 1652 metais baigėsi pats
ilgiausias, nežmoniškiausias ir labiausiai alinantis Airiją karas, kurio
metu žuvo penki šeštadaliai airių. Moterys ir vaikai badavo, vilkai pjovė
klajojančius našlaičius. 1652-1653 metais visaą šalį nusiubė maras ir
galima buvo klajoti 20-30 mylių ir nesutikti gyvos būtybės. 1653
parlamentas išleido įsakymą, kuriuo, grasinant mirtimi, visi airiai buvo
ištremti į vakarus nuo Shanon upės.

Kardu ir ugnimi nesunaikinus airių tautos, buvo įvestas Baudžiamasis
Įstatymas. Airių katalikams buvo uždrausta mokytis, įgyti profesiją, turėti
viešą biurą, užsiimti verslu ir prekyba, gyventi arčiau kaip per penkias
mylias nuo miestų, įsigyti ir nuomotis žėmės, balsuoti, laikyti ginklą,
globoti vaikus, auklėti vaikus ir dalyvauti katalikškose apeigose. Tik 1793
metais buvo priimtas įstatymas, bent jau teoriškai panaikinantis daugumą
katalikų diskriminacijos punktų. Dar 36 metų prireikė, kad, padedant
O‘Connellio agitacijai, būtų priimtas Katalikų emancipacijos įstatymas.

Anglija daug šimtmečių siekė riboti airių prekybą. Kad airiai negalėtų
konkuruoti su anglais, buvo uždrausta airiškos vilnos prekyba kontinente.
Kai airiai pabandė užsiimti medvilnės auginimu, Anglija įvedė 25% muitą
airiškai medvilnei ir Anglijos gyventojams uždraudė nešioti drabužius,
pagamintus iš ne angliškos medvilnės. Airiai bandė auginti tabaką, bet
Čarlzas II uždraudė tabako auginimą. Prieš keturis-penkis šimtmečius airių
žvejininkystė buvo antroji Europoje pagal dydį, bet anglų globoje prieš
šimtmetį buvo visai išnykusi. Ir tai tik keli pavyzdžiai paaiškinantys,
kodėl dar visai neseniai Airijos ekonomika buvo tokia atsilikusi.

Airių prekybos ribojimas sukėlė reakciją. Susikūręs Savanorių judėjimas
paskelbė boikotą prekybininkams, pranašumą teikiantiems ne airiškoms, o
užsienio prekėms. 1779 metais Airijos Parlamentas paskelbė laisvos prekybos
Airijai reikalavimą ir greitai Airijos prekybos teisės buvo atstatytos.

Pirmasis Vieningųjų Airių susirinkimas įvyko 1791 metų spalio 18 dieną.
1796 metai reikalai pradėjo vystytis ypač greitai. Administracija, gindama
save, pradėjo organizuoto terorizmo bangą, o šalies valdžia vis labiau
slydo į Vieningųjų rankas. Administracija, siekdama sunaikinti Vieningųjų
Sąjungą, įkūrė Oranžinę Bendruomenę.

Ilgai atidėliotas, tikintis pagalbos iš Prancūzijos, sukilimas prasidėjo
pačiu nepalankiausiu metu. 1798 metų gegužės 24-27 dienomis įvyko daug
karinių susirėmimų visoje Airijoje. Prancūzija susidomėjusi sekė įvykius
Airijoje ir į pagalbą airiams pasiuntė aštuonias fregatas ir aštuonis
tūkstančius karių, bet ekspedicija buvo sulaikyta anglų laivyno.

Visi žinojo, kad Amieno taikos sutartis tarp Prancūzijos ir Anglijos ilgai
netruks, karas vėl įsiliepsnos ir Bonapartas pabandys išsikelti Anglijoje
arba Airijoje. Vieningieji Airiai Airijoje ir žemyne buvo pasiruošę
atleisti Prancūzijai už pažadų netesėjimą 1798 metais ir sudaryti su ja
naują sąjungą. 1803 metais Vieningųjų atstovas Thomas Addis Emmet susitarė
dėl didelių Prancūzijos pajėgų, kurios padės airių sukilimui. Airiai taip
pat susitarė dėl paramos su anglų ir škotų revoliucionieriais. Judėjimas
taip pat užsitikrino finansinę, moralinę ir kitokią paramą aukščiausiuose
Airijos visuomeniniuose, kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. Judėjimo
vadu 1802 metais tapo Robert Emmet. Jo pirmieji tikslai buvo organizuoti ir
apginkluoti šalį, bei paruošti ją bendradarbiavimui su prancūzų kariuomene.
1803 metų liepos 16 dieną sukilėlių slėptuvėje įvyko sprogimas, ir
nelaukdamas, kol jį demaskuos, Robert Emmet nutarė paankstinti sukilimą ir
nelaukti pažadėtosios prancūzų pagalbos. Iš visos šalies atėjo
patvirtinimai, kad jei sukilimas prasidės Dubline, sukils ir visa Airija.
Sukilimą pradėti buvo numatyta liepos 23 dieną. Bet sukilimo dieną
paaikėjo, kad tik maža lauktų sukilėlių dalis buvo pasiruošę. Sukilimas
Dubline žlugo, bet jei prancūzai būtų įvykdę savo pažadą, visa šalis vis
vien būtų sukilusi pagal planą. Bet prancūzai vėl nuvylė savo sąjungininkus
airius. Kol Thomas Addis Emmet bandė toliau derėtis su prancūzais, jo
brolis Robertas išsklaidė savo sekėjus ir nutarė nieko nesiimti, kol
neatvyks prancūzų pajėgos. Jis buvo sulaikytas, kai bandė aplankyti savo
mylimąją Sarah Curran ir rugsėjo 20 dieną Dublino gatvėje jam buvo viešai
nukirsta galva.

Pirmojoje devynioliktojo amžiaus pusės istorijoje dominuoja Daniel
O’Connell veikla. Dubline jis prisijungė prie Vieningųjų Airių. Kai Emmet
1803 metais paskelbė sukilimą, jis griebėsi ginklo, kad galėtų apginti
konstituciją. Kai 1813 metais katalikų emancipacijos šalininkai,
protestantai Grattan ir Plunkett, parlamente pristatė Katalikų
Emancipacijos Įstatymą, O’Connell sukėlė visą Airiją ir pasipriešino, nes
jo netenkino Anglijos veto teisė ir susirašinėjimo su Roma kontrolė.
O’Connellio ir tautos veikla pasiteisino ir Airijos katalikų teisės buvo
deramai apgintos. O’Connell tapo tautos balsu ir neginčijamu lyderiu. Jis
įkūrė Katalikų Sąjungą, kuri tapo pagrindine šalies politine jėga. Airiai
buvo tiek įsiaudrinę, kad Anglijos Vyriausybei Katalikų Sąjungą teko
uždrausti. Tuomet O’Connell įkurė naują partiją, paskelbė lojalumą karaliui
ir visus paragino aktyviai balsuoti 1826 metų rinkimuose. Po rinkimų
paaiskėjo, kad visa valdžia Airijoje atiteko airių katalikų jėgoms.
O’Connell buvo išrinktas Dublino, iki tol buvusio lojalistų tvirtove, meru.
Tai buvo milžiniškų sueigų laikai. Sueiga, kurioje dalyvaudavo ketvirti
milijono žmonių, buvo laikomas „vidutinio dydžio“. Valdžia, pabūgusi
milžiniškų sueigų, uždraudė Clontarf susirinkimą ir pasiuntė kareivius
išsklaidyti žmonių. O’Connelliui buvo mestas iššūkis. Minia laukė
O’Connellio kvietimo kovai ir nusivylė išgirdusi jo taikų raginimą
skirstytis. Tai buvo O’Connellio karjeros saulėlydis. Greitai jis
pasitraukė iš politikos ir mirė Italijoje 1847 metų gegužės 18 dieną.

1845 metais prasidėjo Didysis badas. 1845 metų bulvės, kurios buvo
pagrindinis airių maistas, užderėjo labai blogai. Iš pradžių anglai
pasiuntė mokslininkų grupę išsiaiškinti bulvių nederliaus priežasčių.
Vėliau buvo paruoštas veiksmų Airijoje planas. Galų gale, po to, kai buvo
nuspręsta skirti 200 tūkstančių svarų Londono Battersea parkui gražinti,
buvo nubalsuota skirti 100 tūkstančių svarų dviems milijonams iš bado
mirštančių airių. Viešosios organizacijos, siekdamos palengvinti bado
alinamos šalies dalią, įvairiose šalyse surinko šimtus tūkstančių svarų.
Surinkus pinigų iš Amerikos buvo pasiųsti laivai su grūdais. Tik 1847, kai
badas pasiekė pačią baisiausią stadiją, vyriausybė pagaliau skyrė 10
milijonų paskolą. Siautėjant badui, vyriausybė buvo užsiėmusi ne tiek
maisto tiekimu badaujantiems, kiek gyventojų nuginklavimu ir policijos
stiprinimu. Tiesa, vyriausybė pasiuntė į šalį grūdų, bet iš šalies bado
metu buvo per menesį išvežama daugiau grūdų nei ivežama per metus. 1846-
1850 metais nuo bado žuvo apie milijoną žmonių ir dar maždaug tiek
emigravo.

Šeštajame dešimtmetyje Airijoje ir Amerikoje atsirado fenianizmo judėjimas.
Judėjimą įkūrė ir organizavo James Stephans. 1863 metais buvo įkurtas
laikraštis „Airių tauta“. Laikraštis buvo labai populiarus. 1865 matais
vyriausybė suėmė judėjimo ir laikraščio vadovybę. 1867 metų kovo 5 dieną
Airijoje buvo numatyta sukilimo pradžia, bet informatorius Corydon išdavė
sukilėlių planus, be to galinga sniego pūga, praūžusi per visą šalį,
nutraukė visus ryšius ir žmonių judėjimą. Vienas didžiausių šimtmečio airių
judėjimų patyrė visišką žlugimą. Nors karinė kova nepasisekė, bet greitai
pasirodė judėjimo darbo rezultatai. Po poros metų Airijoje buvo panaikinta
Anglikonų bažnyčia ir atlikta žemės reforma.

1893 metais prasidėjo švietėjiškas judėjimas Gėlų Lyga. Airija, atsigavusi
po bado ir apstulbinta Parnellio judėjimo žlugimo, sveikino Gėlų Lygą,
gaivinačią jos dvasinę jėgą. Lyga plito kaip ugnis. Kultūrinio gyvenimo
centras persikėlė iš angliškų miestų į kaimo vietoves. Nuo tada politikai
tikrai ėmė atstovauti airių tautos interesus. Atsirado naujų laikraščių, iš
kurių svarbiausias buvo „Vieningi airiai“, redaguotas Arthur Griffith. 1905
metais Griffith su draugais įkūrė naują politinį judėjimą Sinn Fein. Sinn
Fein pasiūlė daugybę būdų gaivinti Airijos tautinę ekonomiką.

1914 metais Airijos atstovas Britanijos parlamente Redmondas, pabūgęs sero
Edward Carson grasinimų, sutiko su Airijos padalijimo principu. Airija buvo
nusivylusi. Nacionalistai surinko 20 tūkstančių savanorių, kad galėtų
pasipriešinti sero Edward Carson savanoriams, aprūpintiems Anglijos
kariuomenės ginklais ir išlaikomiems anglų junionistų. Visuomenės
nuotaikomis naudojosi ir Praktinės Veiklos partija, kuri siekė
nepriklausomos respublikos įkūrimo.

1914 Carsono savanoriai įvežė į Airiją didelę ginklų siuntą. Nacionalistai
irgi įsivežė ginklų iš žemyno. Velykų pirmadienio popietę Dubline buvo
paskelbta Airijos Respublika, virš centrinio pašto pastato buvo iškelta
trispalvė vėliava. Sukilimas neturėjo karinės sėkmės perspektyvų. Galima
buvo tik tikėtis, kad Vokietija pralauš Anglijos gynybą vakarų fronte ir
ateis į pagalbą, kol sukilimas nenumalšintas, bet ši menka viltis
nepasiteisino. Britų valdžia sukilimui buvo visai nepasiruošusi. Tik
antradienį 4500 britų kareivių, ginkluotų šautuvais ir patrankomis, puolė
sukilėlių įtvirtinimus. Tuo pat metu į Airiją buvo pasiųstas didelis
pastiprinimas. Ketvirtadienį puolimas priartėjo prie sukilimo vadovybės
būstinės – centrinio pašto. Tą pačią dieną sukilimas buvo numalšintas
Galway ir Atherny. Penktadienį visas miestas buvo paskendęs artilerijos
sukeltuose dūmuose, degė bažnyčios, bankai, įstaigos, žuvo daug civilių.
Šeštadienį sukilėliai besalygiškai kapitulaivo ir sekmadienį sudėjo
ginklus. Visi respublikos akto signatarai buvo pasmerkti myriop, bet vėliau
kai kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po
metų kaliniai buvo paleisti į laisvę, siekiant paremti anglų propagandą
Amerikoje. Kai po metų Anglija, siekdama atremti Vokietijos puolimą,
paskelbė Airijoje mobilizaciją, deValera sukėlė tautą pasipriešinimui. Jo
išmintingi veiksmai Airiją išgelbėjo nuo kruvino pralaimėjimo ir užtikrino
moralinę pergalę.

1919 m. sausį respublikonų atstovai susirinko Dubline ir įkūrė Airijos
Parlamentą, dar kartą paskelbė respubliką ir sudarė nacionalinę vyriausybę.

Vos tik naujoji vyriausybė pradėjo darbą, vėl įsikišo Britanija. Anglija
atsiuntė kareivių ir policijos būrius, trukdė darbą, areštavo pareigūnus.
Anglijos veiksmams atremti slaptai buvo sukurta Airijos Respublikos Armija,
kuri 1920 metais pradėjo partizaninį karą ir greitai išvadavo daugumą
teritorijų nuo anglų policijos. Premjeras Lloyd George pasiuntė į Airiją
kareivius, remiamus tankų ir šarvuočių. Taip pat iš pirmojo pasaulinio karo
veteranų buvo įkurta žiaurumu pagarsėjusi nereguliari karinė britų
organizacija „Black and Tans“. Anglų žiaurybės, kurios turėjo įbauginti,
airius skatino dar aršesnei kovai. Pasklidus žinioms apie skerdynes
Airijoje, prasidėjo užsienio protestai. 1921 metų pavasarį Anglijos
Parlamentas nutarė religiniu pagrindu padalinti Airiją ir Ulsterio
provincijoje įkurti vietinį parlamentą. 1921 metų rudenį, bijodami dar
žiauresnio karo nei ankstesnis, airiai pasirašė kompromisinę taikos sutartį
dėl salos padalijimo. Airijos atstovai, iš sutarties pasirasymo grįžę namo,
rado parlamentą pasidalinusį į sutarties šalininkus ir priešininkus.
Prezidentas deValera vadovavo sutarties prišininkams. Sutarties priešininkų
didžiausią nepasitenkinimą kėlė Airijos padalijimas, karaliaus valdžios
pripažinimas priesaikose, karaliaus atstovo generalgubernatoriaus
paskyrimas, anglų karinės bazės kai kuriuose Airijos uostuose. Sutarties
šalininkai argumentavo, kad šalis per daug išsekusi naujam karui, o esamos
sąlygos yra geriausia ką galima gauti ir to pakanka nepriklausomai šaliai
vystytis. Sutarties šalininkai, vadovaujami Arthuro Griffitho ir Michaelo
Collinso, pasivadino Nepriklausomybės partija, o sutarties priešininkai –
Respublikonų partija. Nepriklausomybės partija suformavo vyriausybę ir
ratifikavo sutartį su Britanija. Iš karto prasidėjo anglų kariuomenės,
policijos išvedimas iš 26 apygardų ir nekenčiamosios „Black and Tans“
organizacijos evakuacija. Buvo sukurta airiška policija.

Pirmąjį 1922 metų pusmetį kilo pilietinis karas. Kare žuvo daugiau airių
negu kare su Britanija. Karas baigėsi 1923 metais Nepriklausomos Valstybės
kariuomenės pergale prieš Airijos Respublikos Armiją (IRA). Airijos
Respublikos Armija buvo uždrausta. Uždraustos organizacijos IRA ir Sinn
Fein iki pat amžiaus vidurio kovojo prieš Airijos vyriausybę.

1926 Eamon deValera atsiskyrė nuo radikalių Sinn Fein veikėjų ir surado
būdą pakeisti atšaukti priesaiką Britanijai. Jis įkūrė naują partiją Fianna
Fail ir 1932 metais buvo išrinktas ministru pirmininku. 1937 metais jis
paskelbė naują konstituciją, kurioje paskelbė nepriklausomą Airijos
Respubliką. Šioje konstitucijoje pirmąja kalba buvo paskelbta gaelic, o
respublikos teritorija buvo paskelbtos visos 32 Airijos apygardos.

Antrojo pasaulinio karo metu buvo manančių, kad Anglijos priešus reikėtų
laikyti Airijos sąjungininkais ir Airija turėtų palaikyti Vokietiją, tačiau
daugumai nacių politika buvo nepriimtina. Airija karo metu išliko neutrali,
nors faktiškai leido Britanijai ir JAV naudotis savo uostais ir
aerouostais.
Šiaurės Airijos teroristinės organizacijos:

Nuoseklioji Airijos respublikos armija

Laikinoji Armijos respublikos armija (IRA)

Savanorių lojalistų pajėgos (LVF)

Oranžiniai savanoriai (OV)

Tikroji IRA

Dešinieji gynėjai (RHD)

———————–

Leave a Comment