ETNINIAI KONFLIKTAI
AIRIJA
Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jųvertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacijasukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, taisudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- taiprieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingųtikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimasir t.t.Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaikupasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas galiprasidėti.Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuriapriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimaitampa konfliktine situacija, kai: a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams; b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdytikitiems dalyviams pasiekti savo tikslą; c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi(nors tarp vienos šalies narių).Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmoniųprieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konfliktokilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės(aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybėsaplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvųsuvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti. Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimokraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų,siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį confliktus, taireškia susidūrimą.Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių
gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja irregioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį irkultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių beisunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmoktiidentifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kaikuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiaupastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atliekafanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti įsave kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojantnecivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltųcivilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šiokonflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėlstatuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovojekonflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti,eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistemareiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikratvarka ir tam tikru dažnumu derinį.Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bettarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykiųkomponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos,politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinėsistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negalieliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinėsistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas irkartais virsta anarchija.Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumospriklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos(arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijosmodeliu[1].Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomoneišlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės„tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modeliostruktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kuriųkiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susijędiplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas,todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisantnieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kadteisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to,kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikraselgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno norsviršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėltarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumoskalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą irbaigiant tikru karu.Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaipabipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yraapibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyviųinteresų.Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis): • kilimo fazė, • prievartos fazė, • reguliavimo fazė.Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimofazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymassureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naująkonfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yranaudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelstikonfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybiniuskonfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla irstebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jiebūna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, oideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniaikonfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavoarba imdavosi teroro veiksmų.Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienijavieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savopriklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį,religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikiapaminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšiussu daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdytiužienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvoįprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkųtauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airijąkrikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.Romėnai niekada neįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airijąpažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airiųkovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavokarams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis,bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjoatremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktostėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanijabuvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiaikentėjo.Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybėir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievuipasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virtomokytoju. Pasišventę krikščionybei rinkdavosi vieną iš trijų kelių: tapdavomisionieriais ir kaip šv. Patrikas keliaudavo po šalį, stodavo įvienuolynus arba tapdavo atsiskyrėliais ir gyvendavo nutolusiose salose,laukinių kalnų viršūnėse ar negyvenamose dykvietėse.1171 metais Henris II įsiveržė į Airiją. Žygiui leidimą davė anglaspopiežius Andrianas IV, remdamasis tvirtinimu, kad Airijoje religija beveikišnykusi ir, kad sulaukėjusiai tautai reikia grąžinti tikėjimą ir bažnyčiosdrausmę. 1169 m. gegužę nedidelė, bet gerai paruošta anglų kariuomenė,vadovaujama riterių Fitz Stepheno ir Maurice de Prendergast, išsikėlėAirijoje prie Wexfordo. Po kelių mūšių anglai užėmė danų miestą Wexfordą.Airių kunigaikščiai, užsiėmę vien savo žemių reikalais, į tai niekaipnereagavo. Po poros mėnesių į Airiją atvyko Strongbow su dviem šimtaisriterių ir tūkstančiu karių ir užėmė Waterfordo miestą. Tada jis nužygiavoį Meath ir Breffni viską naikindamas pakeliui. Strongbow lydint sėkmei,Henrio pavydas augo. Jis atšaukė Strongbow į Angliją ir pats atvyko įWaterfordą su penkiais šimtais riterių ir keturiais tūkstančiais karių.Henriui vėl išvykus, airių vadai pamažu pradėjo suvokti savo klaidas irrengti sukilimą prieš anglus. Airiams pavyko laimėti didelių mūšių, tačiaunormanų vadams labai rūpėjo plėsti savo valdas Airijoje, o airių vadai,žinoma, siekė atkovoti teritorijas iš normanų. Greitai prasidėjo didelėsumaištis. Ne tik airių vadai kariavo prieš normanų vadus, bet ir airiųvadai kariavo prieš kitus airių vadus, normanų vadai kariavo prieš normanųvadus, o normanų-airių sąjungos kariavo tai su normanų vadais tai su airiųvadais. Normanai naikino bažnyčias ir vienuolynus kartu su vienuoliais,griovė ką tik suradę kelyje, ir netgi sutiktus kelyje normanus žudė taippat žiauriai, kaip ir airius.Nuosekliausias puolimas prieš airius buvo vykdomas Henrio VIII laikais. Nuopat valdymo pradžios (1515 m.), Henrio VIII svarbiausias tikslas buvosunaikinti airių pasipriešinimo pagrindą. Airijos parlamentas, sudarytasvien iš anglų kolonistų, paskyrė Henrį valstybės ir bažnyčios vadovu,katalikų religija buvo pavadinta “amžinai sugedusia” ir panaikinta. Popenkių metų parlamentas paskelbė Henrį Airijos karaliumi. Henris taip patėmė įkaitais kilmingųjų airių sūnus ir auklėjo juos Anglijoje skiepydamasneapykantą airių tautai ir tradicijoms. Airių vadai buvo šalinami,kariuomenei paremiant netikrus teismo ieškinius į jų žemes ir kurstantpilietinius karus, kol tikrasis žemių savininkas buvo ištremiamas arba patsperduodavo savo žemes karaliui. Airijoje vadai, nei tikri, neiapsišaukėliai, neturėjo teisės perduoti žmonių žemes, ir kareiviaižygiuodavo per žemes žudydami ir tremdami valstiečius. Taip pat buvonaudojamas visų žemės gyventojų ištrėmimas, o tuščias kraštasapgyvendinamas atvykėliais iš Anglijos. Krašto suverenitetas būdavopadovanojamas naujiesiems žemių savininkams.Bandymas Airijoje diegti protestantizmą buvo visiškai nesėkmingas, nesairiai jame nematė nė vieno teigiamo aspekto. Anglų kareiviai, negaudamialgų, plėšė ir naikino kaimus, poetai ir istorikai buvo žudomi, jų knygosir genealogijos buvo deginamos, kad “nei vienas žmogus nepažinotų savosenelio”. Henrio religinis persekiojimas buvo taip pat nuosekliai tęsiamasjo įpėdinių Eduardo ir Marijos. Nuolatiniai persekiojimai airių katalikybęgalutinai užgrūdino.Ulsterio kolonija buvo dar vienas pretekstas airių klanų apiplėšimui.Anglams nerūpėjo, kad žemė priklausė visai klano bendruomenei. Pagal anglų
teisę žemė priklausė vadams. Kariuomenė varė airius į kalnus ir pelkes,tikėdamiesi, kad jie ten išmirs badu. Kolonistai iš Anglijos gavo žemes susąlyga, kad jie nesilaikys airiškų papročių, nesituoks su airiais irneįsileis airių į savo valdas. Daugybė airių mirė iš bado, kiti palikoAiriją ir įsirašė į žemyno kariuomenes.Airiai nenorėjo mirti pelkėse ir 1641 metais prasidėjo didelis sukilimas.Pagrindinis sukilimo vadas buvo Rory O‘Moore. Daug metų jis rengė sukilimąsu svarbiausiomis airių šeimomis, airiais žemyno kariuomenių generolais irairių atstovais Europos šalyse. Sukilimas prasidėjo 1641 m. spalio 21dieną. Per vieną dieną buvo užimta visa provincija, kolonistai buvoišstumti į keletą Usterio miestų, kuriuos jie vis dar valdė. Dėl išdavysčiųir klaidų, sukilimas prasidėjo tik vienoje iš keturių provincijų –Ulsteryje. Pamažu prie sukilimo prisijungė dauguma airių vadų ir po 1642metų gegužės sinodo Kilkenny mieste airiai praktiškai valdė visą šalį.
Kilkenny konfederacija atnešė šaliai labiau ne laisvę, bet prakeikimą.Konfederacijos įkūrimas reiškė Airijos Parlamento įkūrimą. Karalius Charlesir jo parlamentas susirūpino dėl pilietinio karo. Airiai laimėjo svarbiųmūšių, bet vėliau Aukščiausioji Taryba, praleisdama auksinę galimybę, netik sudarė taiką su Ormondu, veikusiu karaliaus Charlso naudai, bet ir visąkonfederatų katalikų kariuomenę pavedė Ormondo vadovavimui. Žymus karvedysOwen Roe pasuko į pietus, kad perimtų valdymą iš išdavikų ir atitaisytų jųpadarytą žalą, bet kiekvienas jo žingsnis buvo lemtas pralaimėti. 1649 metųrugpjūtį Dubline išsikėlė Cromwellis. Jam buvo lemta Airijos istorijojeišgarsėti kaip beatodairiškam skerdikui. Pirmiausiai su šiuo žmogumi,tituluoto „Teisinguoju dievo pasiuntiniu“ ir „Didžiausiu airių draugu“,teko susipažinti Droghedos gyventojams. Liko gyvi tik trisdešimt iš trijųtūkstančių įgulos karių. Po Droghedos Cromwellis sunaikino kitas šiaurėstvirtoves ir pasuko į pietus, sugriaudamas Arklow, Inniscorthy ir Ross
tvirtoves. Wexforde buvo išskersti du tūkstančiai airių. Po Wexfordo jisbandė sunaikinti Waterfordą, bet nepavykus pirmajam puolimui negaišo laikoir sunaikino Corko miestą. Prieš jo naują patranką senovinės airiškų miestųgynyba nesugebėdavo atsilaikyti. Sausį jis sunaikino Fethard, Cashel ir poderybų užėmė Kilkenny. Po aštuonių mėnesių karo, Cromwellis palikosugniuždytą šalį prie parlamento kojų. Cromwellio pasekėjai kariavo dardvejus metus, kol buvo užimti Waterfordo, Limericko ir Galway miestai irsunaikintas galutinis pasipriešinimas. Tik 1652 metais baigėsi patsilgiausias, nežmoniškiausias ir labiausiai alinantis Airiją karas, kuriometu žuvo penki šeštadaliai airių. Moterys ir vaikai badavo, vilkai pjovėklajojančius našlaičius. 1652-1653 metais visaą šalį nusiubė maras irgalima buvo klajoti 20-30 mylių ir nesutikti gyvos būtybės. 1653parlamentas išleido įsakymą, kuriuo, grasinant mirtimi, visi airiai buvoištremti į vakarus nuo Shanon upės.Kardu ir ugnimi nesunaikinus airių tautos, buvo įvestas BaudžiamasisĮstatymas. Airių katalikams buvo uždrausta mokytis, įgyti profesiją, turėtiviešą biurą, užsiimti verslu ir prekyba, gyventi arčiau kaip per penkiasmylias nuo miestų, įsigyti ir nuomotis žėmės, balsuoti, laikyti ginklą,globoti vaikus, auklėti vaikus ir dalyvauti katalikškose apeigose. Tik 1793metais buvo priimtas įstatymas, bent jau teoriškai panaikinantis daugumąkatalikų diskriminacijos punktų. Dar 36 metų prireikė, kad, padedantO‘Connellio agitacijai, būtų priimtas Katalikų emancipacijos įstatymas.
Anglija daug šimtmečių siekė riboti airių prekybą. Kad airiai negalėtųkonkuruoti su anglais, buvo uždrausta airiškos vilnos prekyba kontinente.Kai airiai pabandė užsiimti medvilnės auginimu, Anglija įvedė 25% muitąairiškai medvilnei ir Anglijos gyventojams uždraudė nešioti drabužius,pagamintus iš ne angliškos medvilnės. Airiai bandė auginti tabaką, betČarlzas II uždraudė tabako auginimą. Prieš keturis-penkis šimtmečius airių
žvejininkystė buvo antroji Europoje pagal dydį, bet anglų globoje prieššimtmetį buvo visai išnykusi. Ir tai tik keli pavyzdžiai paaiškinantys,kodėl dar visai neseniai Airijos ekonomika buvo tokia atsilikusi.Airių prekybos ribojimas sukėlė reakciją. Susikūręs Savanorių judėjimaspaskelbė boikotą prekybininkams, pranašumą teikiantiems ne airiškoms, oužsienio prekėms. 1779 metais Airijos Parlamentas paskelbė laisvos prekybosAirijai reikalavimą ir greitai Airijos prekybos teisės buvo atstatytos.
Pirmasis Vieningųjų Airių susirinkimas įvyko 1791 metų spalio 18 dieną.1796 metai reikalai pradėjo vystytis ypač greitai. Administracija, gindamasave, pradėjo organizuoto terorizmo bangą, o šalies valdžia vis labiauslydo į Vieningųjų rankas. Administracija, siekdama sunaikinti VieningųjųSąjungą, įkūrė Oranžinę Bendruomenę.
Ilgai atidėliotas, tikintis pagalbos iš Prancūzijos, sukilimas prasidėjopačiu nepalankiausiu metu. 1798 metų gegužės 24-27 dienomis įvyko daugkarinių susirėmimų visoje Airijoje. Prancūzija susidomėjusi sekė įvykiusAirijoje ir į pagalbą airiams pasiuntė aštuonias fregatas ir aštuonistūkstančius karių, bet ekspedicija buvo sulaikyta anglų laivyno.
Visi žinojo, kad Amieno taikos sutartis tarp Prancūzijos ir Anglijos ilgainetruks, karas vėl įsiliepsnos ir Bonapartas pabandys išsikelti Anglijojearba Airijoje. Vieningieji Airiai Airijoje ir žemyne buvo pasiruošęatleisti Prancūzijai už pažadų netesėjimą 1798 metais ir sudaryti su janaują sąjungą. 1803 metais Vieningųjų atstovas Thomas Addis Emmet susitarėdėl didelių Prancūzijos pajėgų, kurios padės airių sukilimui. Airiai taippat susitarė dėl paramos su anglų ir škotų revoliucionieriais. Judėjimastaip pat užsitikrino finansinę, moralinę ir kitokią paramą aukščiausiuoseAirijos visuomeniniuose, kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. Judėjimovadu 1802 metais tapo Robert Emmet. Jo pirmieji tikslai buvo organizuoti irapginkluoti šalį, bei paruošti ją bendradarbiavimui su prancūzų kariuomene.1803 metų liepos 16 dieną sukilėlių slėptuvėje įvyko sprogimas, ir
nelaukdamas, kol jį demaskuos, Robert Emmet nutarė paankstinti sukilimą irnelaukti pažadėtosios prancūzų pagalbos. Iš visos šalies atėjopatvirtinimai, kad jei sukilimas prasidės Dubline, sukils ir visa Airija.Sukilimą pradėti buvo numatyta liepos 23 dieną. Bet sukilimo dienąpaaikėjo, kad tik maža lauktų sukilėlių dalis buvo pasiruošę. SukilimasDubline žlugo, bet jei prancūzai būtų įvykdę savo pažadą, visa šalis visvien būtų sukilusi pagal planą. Bet prancūzai vėl nuvylė savo sąjungininkusairius. Kol Thomas Addis Emmet bandė toliau derėtis su prancūzais, jobrolis Robertas išsklaidė savo sekėjus ir nutarė nieko nesiimti, kolneatvyks prancūzų pajėgos. Jis buvo sulaikytas, kai bandė aplankyti savomylimąją Sarah Curran ir rugsėjo 20 dieną Dublino gatvėje jam buvo viešainukirsta galva.Pirmojoje devynioliktojo amžiaus pusės istorijoje dominuoja DanielO’Connell veikla. Dubline jis prisijungė prie Vieningųjų Airių. Kai Emmet1803 metais paskelbė sukilimą, jis griebėsi ginklo, kad galėtų apgintikonstituciją. Kai 1813 metais katalikų emancipacijos šalininkai,protestantai Grattan ir Plunkett, parlamente pristatė KatalikųEmancipacijos Įstatymą, O’Connell sukėlė visą Airiją ir pasipriešino, nesjo netenkino Anglijos veto teisė ir susirašinėjimo su Roma kontrolė.O’Connellio ir tautos veikla pasiteisino ir Airijos katalikų teisės buvoderamai apgintos. O’Connell tapo tautos balsu ir neginčijamu lyderiu. Jisįkūrė Katalikų Sąjungą, kuri tapo pagrindine šalies politine jėga. Airiaibuvo tiek įsiaudrinę, kad Anglijos Vyriausybei Katalikų Sąjungą tekouždrausti. Tuomet O’Connell įkurė naują partiją, paskelbė lojalumą karaliuiir visus paragino aktyviai balsuoti 1826 metų rinkimuose. Po rinkimųpaaiskėjo, kad visa valdžia Airijoje atiteko airių katalikų jėgoms.O’Connell buvo išrinktas Dublino, iki tol buvusio lojalistų tvirtove, meru.Tai buvo milžiniškų sueigų laikai. Sueiga, kurioje dalyvaudavo ketvirti
milijono žmonių, buvo laikomas „vidutinio dydžio“. Valdžia, pabūgusimilžiniškų sueigų, uždraudė Clontarf susirinkimą ir pasiuntė kareiviusišsklaidyti žmonių. O’Connelliui buvo mestas iššūkis. Minia laukėO’Connellio kvietimo kovai ir nusivylė išgirdusi jo taikų raginimąskirstytis. Tai buvo O’Connellio karjeros saulėlydis. Greitai jispasitraukė iš politikos ir mirė Italijoje 1847 metų gegužės 18 dieną.1845 metais prasidėjo Didysis badas. 1845 metų bulvės, kurios buvopagrindinis airių maistas, užderėjo labai blogai. Iš pradžių anglaipasiuntė mokslininkų grupę išsiaiškinti bulvių nederliaus priežasčių.Vėliau buvo paruoštas veiksmų Airijoje planas. Galų gale, po to, kai buvonuspręsta skirti 200 tūkstančių svarų Londono Battersea parkui gražinti,buvo nubalsuota skirti 100 tūkstančių svarų dviems milijonams iš badomirštančių airių. Viešosios organizacijos, siekdamos palengvinti badoalinamos šalies dalią, įvairiose šalyse surinko šimtus tūkstančių svarų.Surinkus pinigų iš Amerikos buvo pasiųsti laivai su grūdais. Tik 1847, kaibadas pasiekė pačią baisiausią stadiją, vyriausybė pagaliau skyrė 10milijonų paskolą. Siautėjant badui, vyriausybė buvo užsiėmusi ne tiekmaisto tiekimu badaujantiems, kiek gyventojų nuginklavimu ir policijosstiprinimu. Tiesa, vyriausybė pasiuntė į šalį grūdų, bet iš šalies badometu buvo per menesį išvežama daugiau grūdų nei ivežama per metus. 1846-1850 metais nuo bado žuvo apie milijoną žmonių ir dar maždaug tiekemigravo.
Šeštajame dešimtmetyje Airijoje ir Amerikoje atsirado fenianizmo judėjimas.Judėjimą įkūrė ir organizavo James Stephans. 1863 metais buvo įkurtaslaikraštis „Airių tauta“. Laikraštis buvo labai populiarus. 1865 mataisvyriausybė suėmė judėjimo ir laikraščio vadovybę. 1867 metų kovo 5 dienąAirijoje buvo numatyta sukilimo pradžia, bet informatorius Corydon išdavėsukilėlių planus, be to galinga sniego pūga, praūžusi per visą šalį,
nutraukė visus ryšius ir žmonių judėjimą. Vienas didžiausių šimtmečio airiųjudėjimų patyrė visišką žlugimą. Nors karinė kova nepasisekė, bet greitaipasirodė judėjimo darbo rezultatai. Po poros metų Airijoje buvo panaikintaAnglikonų bažnyčia ir atlikta žemės reforma.1893 metais prasidėjo švietėjiškas judėjimas Gėlų Lyga. Airija, atsigavusipo bado ir apstulbinta Parnellio judėjimo žlugimo, sveikino Gėlų Lygą,gaivinačią jos dvasinę jėgą. Lyga plito kaip ugnis. Kultūrinio gyvenimocentras persikėlė iš angliškų miestų į kaimo vietoves. Nuo tada politikaitikrai ėmė atstovauti airių tautos interesus. Atsirado naujų laikraščių, iškurių svarbiausias buvo „Vieningi airiai“, redaguotas Arthur Griffith. 1905metais Griffith su draugais įkūrė naują politinį judėjimą Sinn Fein. SinnFein pasiūlė daugybę būdų gaivinti Airijos tautinę ekonomiką.
1914 metais Airijos atstovas Britanijos parlamente Redmondas, pabūgęs seroEdward Carson grasinimų, sutiko su Airijos padalijimo principu. Airija buvonusivylusi. Nacionalistai surinko 20 tūkstančių savanorių, kad galėtųpasipriešinti sero Edward Carson savanoriams, aprūpintiems Anglijoskariuomenės ginklais ir išlaikomiems anglų junionistų. Visuomenėsnuotaikomis naudojosi ir Praktinės Veiklos partija, kuri siekėnepriklausomos respublikos įkūrimo.
1914 Carsono savanoriai įvežė į Airiją didelę ginklų siuntą. Nacionalistaiirgi įsivežė ginklų iš žemyno. Velykų pirmadienio popietę Dubline buvopaskelbta Airijos Respublika, virš centrinio pašto pastato buvo iškeltatrispalvė vėliava. Sukilimas neturėjo karinės sėkmės perspektyvų. Galimabuvo tik tikėtis, kad Vokietija pralauš Anglijos gynybą vakarų fronte irateis į pagalbą, kol sukilimas nenumalšintas, bet ši menka viltisnepasiteisino. Britų valdžia sukilimui buvo visai nepasiruošusi. Tikantradienį 4500 britų kareivių, ginkluotų šautuvais ir patrankomis, puolėsukilėlių įtvirtinimus. Tuo pat metu į Airiją buvo pasiųstas didelispastiprinimas. Ketvirtadienį puolimas priartėjo prie sukilimo vadovybės
būstinės – centrinio pašto. Tą pačią dieną sukilimas buvo numalšintasGalway ir Atherny. Penktadienį visas miestas buvo paskendęs artilerijossukeltuose dūmuose, degė bažnyčios, bankai, įstaigos, žuvo daug civilių.Šeštadienį sukilėliai besalygiškai kapitulaivo ir sekmadienį sudėjoginklus. Visi respublikos akto signatarai buvo pasmerkti myriop, bet vėliaukai kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Pometų kaliniai buvo paleisti į laisvę, siekiant paremti anglų propagandąAmerikoje. Kai po metų Anglija, siekdama atremti Vokietijos puolimą,paskelbė Airijoje mobilizaciją, deValera sukėlė tautą pasipriešinimui. Joišmintingi veiksmai Airiją išgelbėjo nuo kruvino pralaimėjimo ir užtikrinomoralinę pergalę.1919 m. sausį respublikonų atstovai susirinko Dubline ir įkūrė AirijosParlamentą, dar kartą paskelbė respubliką ir sudarė nacionalinę vyriausybę.
Vos tik naujoji vyriausybė pradėjo darbą, vėl įsikišo Britanija. Anglijaatsiuntė kareivių ir policijos būrius, trukdė darbą, areštavo pareigūnus.Anglijos veiksmams atremti slaptai buvo sukurta Airijos Respublikos Armija,kuri 1920 metais pradėjo partizaninį karą ir greitai išvadavo daugumąteritorijų nuo anglų policijos. Premjeras Lloyd George pasiuntė į Airijąkareivius, remiamus tankų ir šarvuočių. Taip pat iš pirmojo pasaulinio karoveteranų buvo įkurta žiaurumu pagarsėjusi nereguliari karinė britųorganizacija „Black and Tans“. Anglų žiaurybės, kurios turėjo įbauginti,airius skatino dar aršesnei kovai. Pasklidus žinioms apie skerdynesAirijoje, prasidėjo užsienio protestai. 1921 metų pavasarį AnglijosParlamentas nutarė religiniu pagrindu padalinti Airiją ir Ulsterioprovincijoje įkurti vietinį parlamentą. 1921 metų rudenį, bijodami daržiauresnio karo nei ankstesnis, airiai pasirašė kompromisinę taikos sutartįdėl salos padalijimo. Airijos atstovai, iš sutarties pasirasymo grįžę namo,rado parlamentą pasidalinusį į sutarties šalininkus ir priešininkus.Prezidentas deValera vadovavo sutarties prišininkams. Sutarties priešininkųdidžiausią nepasitenkinimą kėlė Airijos padalijimas, karaliaus valdžiospripažinimas priesaikose, karaliaus atstovo generalgubernatoriaus
paskyrimas, anglų karinės bazės kai kuriuose Airijos uostuose. Sutartiesšalininkai argumentavo, kad šalis per daug išsekusi naujam karui, o esamossąlygos yra geriausia ką galima gauti ir to pakanka nepriklausomai šaliaivystytis. Sutarties šalininkai, vadovaujami Arthuro Griffitho ir MichaeloCollinso, pasivadino Nepriklausomybės partija, o sutarties priešininkai –Respublikonų partija. Nepriklausomybės partija suformavo vyriausybę irratifikavo sutartį su Britanija. Iš karto prasidėjo anglų kariuomenės,policijos išvedimas iš 26 apygardų ir nekenčiamosios „Black and Tans“organizacijos evakuacija. Buvo sukurta airiška policija.Pirmąjį 1922 metų pusmetį kilo pilietinis karas. Kare žuvo daugiau airiųnegu kare su Britanija. Karas baigėsi 1923 metais Nepriklausomos Valstybėskariuomenės pergale prieš Airijos Respublikos Armiją (IRA). AirijosRespublikos Armija buvo uždrausta. Uždraustos organizacijos IRA ir SinnFein iki pat amžiaus vidurio kovojo prieš Airijos vyriausybę.
1926 Eamon deValera atsiskyrė nuo radikalių Sinn Fein veikėjų ir suradobūdą pakeisti atšaukti priesaiką Britanijai. Jis įkūrė naują partiją FiannaFail ir 1932 metais buvo išrinktas ministru pirmininku. 1937 metais jispaskelbė naują konstituciją, kurioje paskelbė nepriklausomą AirijosRespubliką. Šioje konstitucijoje pirmąja kalba buvo paskelbta gaelic, orespublikos teritorija buvo paskelbtos visos 32 Airijos apygardos.
Antrojo pasaulinio karo metu buvo manančių, kad Anglijos priešus reikėtųlaikyti Airijos sąjungininkais ir Airija turėtų palaikyti Vokietiją, tačiaudaugumai nacių politika buvo nepriimtina. Airija karo metu išliko neutrali,nors faktiškai leido Britanijai ir JAV naudotis savo uostais iraerouostais.Šiaurės Airijos teroristinės organizacijos: Nuoseklioji Airijos respublikos armija Laikinoji Armijos respublikos armija (IRA) Savanorių lojalistų pajėgos (LVF) Oranžiniai savanoriai (OV) Tikroji IRA Dešinieji gynėjai (RHD)
———————–