Biurokratija

BIUROKRATIJA

PLANAS

Įvadas

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprata

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

4. Biurokratijos kontrolė

II. Biurokratijos pranašumai M. Vėberio biurokratijos modelyje

III. Biurokratija: neigiamas požiūris

Išvados

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprata

Terminas „biurokratija“ yra įvairiai apibrėžiamas. Dažniausiai šis
žodis suvokiamas kaip nesuvaldoma biurokratinė mašina. Daugeliui žmonių
„biurokratai yra mieguisti, nekompetentingi, dirbantys nuobodų darbą .
darantya viską, kad išvengtų darbo, kuriam atlikti jie buvo pasamdyti. Jų
agentūros dažniausiai eikvoja, sukčiauja, piktnaudžiaja ir prastai
vadovauja.“[1] Iš tikrųjų nedaugelis galėtų apibrėžti biurokratijos sąvoką,
tačiau kiekvienas pasakytų, kad tai reiškia neveiklumą arba delsimą, kuris
atsiranda dėl perdėto dėmesio procedūroms. Modernioje visuomenėje
sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos ar jų sistemos.
Taigi biurokratija šiuo požiūriu ir yra „kompleksinė administracinių
struktūrų ir administravimo personalo sistema“[2]. Biurokratiją galima
apibūdinti kaip idėją, kuri šiais laikais daro didžiausią poveikį viešųjų
organizacijų struktūrai ir funkcionavimui. Analizuojant biurorkatijos
vaidmenį politikos formavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak
jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“[3]. Šis
vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija.
M. Vėberis išskyrė tris teisinio valdymo sistemas:

– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui
bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;

– tradicinį vaaldymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei

tikėjimu esama valdžia;
racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais
įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip
taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.
Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi
paklusnumu įtvirtintai tvarkai, k

kurią vykdo įvairios administrcinės
organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra
aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.

Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo
sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į
sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug
„biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino
nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos,
tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys
mokslininkai išskiria kelias šios sąvokos reikšmes:

1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai.

Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.

2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros

taisyklės. Kai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas

ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad

jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas

taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis

taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu ppožiūriu teigiama, jog teisingumas

negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad

didesnio teisingumo gali būti pasiekta gerinant bendras taisykles. Ši

biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.

3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki

septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. Vėberio interpretavimas, jog

biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama

didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant

organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai

žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu

galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis

dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. so
ovietinė biurokratija, kuri

gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi

biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų

liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“[4].

Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai

organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos

taisyklės ir procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia

iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis teisyklėmis bei

procedūromis.

4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie

dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija

siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet

taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas

rečiau).

Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo
institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo,
pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos
organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks priimtinas, kad suteikia
nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė
praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą,
racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo
rezultatų.

Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji
biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir
žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip
moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.

Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952)
bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų
kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis
apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys,
tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija
daugiausia valdo valstybę, o ne ta
auta, parlamentas ar ministrų kabinetas.

Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais
bruožais:
hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas
savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų
yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;
tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie
siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;
objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras
fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;
ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus
reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų
veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius
vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka valdymui, politikos formavimui.
Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir
valdininkų funkcijos yra glaudžiai susijusios. Valdininkų pagrindinė
funkcija apibrėžiama kaip sprendimų įgyvendinimas. Tačiau parlamento
nariams yra reikalingos profesionalų konsultacijos. O tie profesionalai
būtent ir yra administratoriai ir techniniai darbuotojai. Taigi vis sunkiau
yra praktiškai atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso
stadijas – sprendimų priėmimą bei sprendimų įgyvendinimą.

Yra skiriami aukščiausieji valdininkai ir paprasti valdininkai.
Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo institucijose
ir atlieka patariamąją funkciją. Šie darbuotojai dalyvauja taip vadinamoje
„didžiojoje“ politikoje ir jų įtaka vis didėja. Šis biurokratų tipas
būdingas JAV (ir iš dalies Didžiajai Britanijai). Dar reikėtų pridurti, kad
amerikiečių sistemoje valdininkai turi du patekimo į aukštesnę poziciją
įstaigose kelius: kelias darant karjerą ir politinis kelias. Tačiau
praktiškai šie d

du būdai nėra ypatingai atskirti, kadangi karjeros
tarnautojai dažnai tokias pačias vietas, kurias užima ir politiškai
paskirtieji. Taigi galima sakyti, jog biurokratinis personalas yra gana
painus. Didžiojoje Britanijoje tarnautojų paaukštinimas vyksta karjeros
būdu. Paaukštinimas žemesniame lygyje yra tam tikro departamento vadovo
kompetencijoje.

Europoje būdinga tai, kad valdininkai yra ne vyriausybės, o valstybės
tarnautojai. Valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems racionaliems
principams ir taisyklėms. Jie taip pat lieka beveik nepriklausomi nuo
politikų. Tačiau, pvz., Prancūzijoje ir Vokietijoje egzistuoja tarnautojų
pakilimas pareigose karjeros keliu ir politiniu keliu, nors politiniai
paskyrimai (pvz., kai ministras skiria direktorius ar kitus administracinių
įstaigų vadovus) yra gana reti, lyginant su JAV.

Šis biurokratų skirstymas yra naudingas todėl, kad taip galime
pamatyti akivaizdų skirtumą tarp valdininkų patarėjų ir vadybininkų, kurie
vadovauja. Tai ypatingai aktualu yra tose šalyse, kur uždavinius,
susijusius su politikos įgyvendinimu ir valdymu vyriausybės perduoda pusiau
nepriklausomoms tarnyboms. Pvz., švedijoje, „kur ministerijos yra maži
planavimo komitetai, ir daugelis valdininkų dirba nedidelėse tarybose bei
tarnybose, atliekančiose rutininį darbą. Jos yra autonomiškos, nors
valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkamą
reglamentą, o darbuotojus rekrutuoja iš „savų“ žmonių.“[5]

Biurokratai, įgyvendindami sprendimus turi tam tikrą veiklos laisvę,
t.y., jeigu jie vykdo politiką efektyviai, tai tada jie „gali „pakreipti“
sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.“[6] Kaip jau
minėjau, biurokratijos įtaka politikos formavimo procese vis didėja. Dažnai
valdininkai gali perimti politikų vykdomas funkcijas, kai pastarieji to
nebesugeba atlikti. Galima teigti, jog politikai nuolat keičiasi, o
biurokratija pasilieka tokia pati. Tai rodo jos stabilumą, priešinimąsi
pokyčiams.

Kai valdo biurokratinis-administracinis personalas, tada tą sistemą
galime vadinti biurokratine. Anksčiau jau minėjau M. Vėberio teisinio
valdymo sistemų suskirstymą į charizmatinį (atsidavimas, ištikimybė
iškeltai vienai asmenybei), tradicinį (remiamasi įsitvirtinusiomis
tradicijomis) ir racionalų (biurokratinį, kai remiamasi paklusnumu
įtvirtintai tvarkai) valdymą. Racionalios sistemos administracinis
tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie išskiria jį iš tradicinės ir
charizmatinės sistemos administracinio personalo. Šiuos bruožus galima
suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priklausytų biurokrato įdarbinimo ir
karjeros bruožai. Valdininkas paskiriamas į pareigas teisinės sutarties
pagrindu, jis gauna fiksuotą atlyginimą ir jo gautas darbas yra vienintelis
bei pagrindinis. Biurokratas tarnautojas, dirbdamas tam tikroje
organizacijoje, joje turi karjeros perspektyvą, turi galimybę „kopti
karjeros laiptais“. Antrajai bruožų, išskiriančių biurokratą iš tradicinės
ir charizmatinės sistemos adminintracinio personalo, grupei priklauso
tarnautojo elgesio savybių apibrėžimas. Valdininkas turi būti mandagus,
nuolankus, sukalbamas, bet tuo pačiu jis privalo visada išlaikyti
šaltakraujiškumą. Trečiajai bruožų grupei priklauso tai, kad biurokratinio
personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūrą, kuri yra
sudaryta iš įnstitucijų su nustatytomis funkcijomis ir kurioje egzistuoja
aiškūs hierarchiniai santykiai.

Tačiau ne kiekvienas biurokratinės organizacijos darbuotojas yra
biurokratas. Reikia skirti institucijų administraciją nuo tarnautojų, kurie
dirba, kai jiems vadovaujama. Pastarieji ne visada atitinka biurokratijos
sampratą. Yra atskiriami tie, kurie pagal savo pareigas yra susiję su
administravimo procesu ir įtvirtina organizacijos tikslus bei jų
įgyvendinimo strategiją nuo tų darbuotojų, kurie tik padeda tas funkcijas
vykdyti. Tų tarnautojų, kurie neatlieka tiesiogiai valdžios funkcijų,
negalima vadinti biurokratais. Taigi kai kalbama apie biurokratinę
organizaciją, turima galvoje ne tai, kad visi jos darbuotojai yra
biurokratai, o tik tam tikra dalis.

Biurokratinių valdymo sistemų darbuotojai yra asmeniškai laisvi, jie
organizuoti tam tikra hierarchine tvarka, yra renkami „techninės
kvalifikacijos pagrindu“[7] ir turi galimybių siekti aukštesnių pareigybių.
Tačiau norint pakilti karjeros laiptais, viena iš sąlygų yra griežtos
drausmės bei kontrolės laikymasis.

Valdininkų atrinkimas į pareigas yra gana sudėtingas procesas, kuris
reikalauja iš anksto parengto plano. Yra nustatomos taisyklės ir principai,
pagal kuriuos, griežtai kontroliuojant, darbuotojai priimami į darbą.
Išskiriami trys pagrindiniai administracinio personalo atrankos modeliai:

1. konkurencinis profesinės kompetencijos. Šiame modelyje svarbiausia yra

žinios, įgūdžiai bei patyrimas;

2. „gildinis“. Jis sujungia pirmojo modelio bruožus ir kelia reikalavimus

nuosekliai kopti karjeros laiptais;

3. „politinės kompetencijos“. Šiame modelyje svarbiau už kompetenciją yra

valdininko lojalumas ir politinis patikimumas.
Šalia šių trijų pagrindinių personalo atrankos modelių galima išskirti ir
dar vieną – patronatą. Jis fragmentiškai reiškiasi pirmojo pasaulio šalyse,
bet plačiau taikomas trečiojo pasaulio šalyse ir egzistuoja pokomunistinėse
valstybėse.

Tačiau grynąja forma nė vienas iš šių modelių praktiškai
neegzistuoja, jie yra mišrūs. Galima sakyti, jog pirmasis modelis labiau
dominuoja demokratinėse šalyse, trečiasis – antrojo ir trečiojo pasaulio
valstybėse. Stabiliose demokratijose, atrenkant valdininkus, jų politinis
lojalumas reiškiasi nuosaikiai. Ypatingai didelė reikšmė politiniam
darbuotojų lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko ir besivystančiose
šalyse. Šiose valstybėse politinis patikimumas nusveria profesinės
kompetencijos reikalavimus. Tačiau vis labiau stabilizuojantis ir
normalizuojantis politiniam procesui, profesionalumo poreikis taip pat vis
didėja.

„Gildinis“ biurokratų atrankos modelis vyrauja Naujojoje Zelandijoje.
Šioje šalyje valdininkas kartais turi išdirbti net dvidešimt metų, kad
pakiltų pareigose. Naujojoje Zelandijoje, norint tapti valdininku,
nebūtinai reikia būti baigus aukštąją mokyklą. Šioje šalyje būdinga yra
tai, jog dauguma biurokratų yra vyrai, viduriniosios klasės atstovai bei
miestų gyventojai.

Dažniausiai valdininkai į pareigas priimami baigus aukštąjį mokslą, o
kai kuriose šalyse, pvz., Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, –
prestižines mokyklas ar specialius fakultetus. Daugiausia valdinikų
pareigoms atrenkami teisininkai. Didžiojoje Britanijoje, siekiant šio
darbo, egzaminais tikrinama norinčiųjų dirbti kompetencija. Čia labiausiai
vertinamas plataus profilio išsilavinimas. O JAV yra priešingai –
valdininkai atrenkami iš gana siauro sluoksnio, nesilaikoma „griežto
profesionalumo tikrinimo principo“[8]. Prancūzijoje ir Vokietijoje
valdininko profesija yra prestižinė bei gerai apmokama. Šiose šalyse
mažesnė tikimybė netekti darbo pasikeitus politinėms jėgoms valdžioje. Dėl
to Prancūzijoje ir Vokietijoje yra žymiai didesnė konkurencija tarp
kandidatų į valdiniko vietą ir didesni profesionalumo bei praktinių įgūdžių
reikalavimai.

Tradiciškai yra išskiriamas bendrasis ir specilusis mokymasis.
Studijuojant bendruosius dalykus, įgyjamas bendrasis išsilavinimas, kuris
susijęs su humanitariniais ir iš dalies socialiniais mokslais. O
studijuojant specialiuosius dalykus, įgyjamas specialusis išsilavinimas,
kuris susijęs su gamtos ir iš dalies socialiniais mokslais. Tačiau jau
turintis aukštąjį išsilavinimą valdininkas-biurokratas yra labiau susijęs
su darbu, todėl specialios programos daugiau jam tiks. Pvz., „valstybės
tarnautojui klasikinės graikų kalbos žinios gali būti ne mažiau vertingos,
negu mokslinis fiziko laipsnis“[9]. Valdininkui reikia sukaupti ne tik
techninių žinių, taip pat yra būtina žinoti konkrečių faktų, suprasti
tarnybos funkcijas, atliekamas procedūras. Tačiau tokios žinios ateina tik
su laiku. Reikia vidutiniškai dvidešimties metų darbo stažo, kol
darbuotojas pradės praktiškai taikyti savo žinias bei naudotis tarnybine
patirtimi. Kadangi šis darbas reikalauja nemažos patirties ne tik
tarnyboje, bet ir realiame gyvenime, tai turbūt neatsitiktinis yra ir tas
faktas, kad valdininkų amžiaus vidurkis – ne mažiau kaip keturiasdešimt
metų.

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Idealioji M. Vėberio biurokratija turėjo veikti per valdininkų
asmeninius interesus. Perspektyvos kilti karjeros laiptais, gauti didesnius
atlyginimus ir daugiau prestižo kartu su formalia galios hierarchija turėjo
versti valdininkus pritaikyti realiai priimamus sprendimus prie formalių
taisyklių nurodymų. Dar reikšmingesni valdininkų asmeniniai interesai, kaip
parodė kai kurie tyrimai, yra tikrovėje. 1991 m. paskelbto tyrimo duomenys
rodo, kad administracinio aparato darbuotojai yra linkę balsuoti už
kairiąsias partijas, kurios nesiekia mažinti valdininkų skaičiaus. Kitas,
šiuolaikinėje visuomenėje, galima sakyti, neišvengiamas, asmeninių interesų
pavyzdys yra valdininkų elgesys, apsisprendžiant, ar įsidarbinti, likti ar
išeiti iš tam tikros organizacijos. Šiuo atveju visuomeninis darbuotojas
kaip ir kiti asmenys veikia kaip darbo rinkos subjektas, taigi pagal rinkos
taisykles, o jos suponuoja asmeninių interesų siekimą. Tačiau Mortenas
Egebergas teigia, kad nereikėtų painioti biurokratų kaip rinkėjų, kandidatų
į darbo vietą, visuomeninių sąjungų narių ir pan. siekių maksimaliai
padidinti savo naudą su asmeniniais jų, kaip valstybės pareigūnų,
interesais.

Norint tiksliau nustatyti, kokiose situacijose valdininkų asmeniniai
interesai tampa svarbūs, pasirenkant vieną iš galimų sprendimo alternatyvų,
reikia išskirti du sprendimų priėmimo tipus. Pirmąjį tipą galima pavadinti
esminių sprendimų priėmimu. Tai tokia veikla, kuria užsiima daugiausia
valdininkų daugumoje padalinių. Esminiai sprendimai pirmiausia priimami dėl
socialinių, gynybos, švietimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų
reikalų. Neabejotina, kad valdininkai turi šiose srityse asmeninių
interesų, tačiau, apskritai kalbant, tikimybė, kad kuris nors asmuo nuspręs
daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui, geležinkelio, o ne automobilių kelių
vystymui dėl to, kad naujasis greitkelis eis netoli jo namų, yra nedidelė.
Žinoma, kai visa biurokratinė institucija yra sudaryta iš tam tikros grupės
atstovų, tokia tikimybė didėja.

Antrasis tipas yra institucinių-administracinių sprendimų priėmimas.
Šiuo atveju kalbama apie paties administracinio aparato reikalų tvarkymą:
jo organizaciją, personalo parinkimą ir kt. Tik nedidelei daliai valdininkų
tai yra pagrindinė veiklos rūšis, tačiau, kylant link administracinės
hierarchijos viršūnės, valdininkai vis labiau įsijungia į šią veiklą.

Institucinių sprendimų priėmimui valdininkų asmeniniai interesai yra
kur kas svarbesni. Be to, jie gali daryti įtakos ir esminių sprendimų
priėmimui. Veikdami savo, kaip grupės, interesais, valdininkai gali vykdyti
tokią politiką, kai į tarnybą bus priimami panašaus išsilavinimo ar panašūs
asmenys, ir tai sudarys jau minėtą esminių sprendimų asmeniniais interesais
pavojų.

Dar vienas svarbus M. Egebergo nurodytas savo interesais
besivadovaujančio valdininko požymis yra abejingumas esminiams sprendimams.
Toks valdininkas (kaip manė ir L. fon Mises) stengsis vien gauti didesnį
atlyginimą, tuo didindamas biudžeto išlaidas, tačiau nebus suinteresuotas
didinti biudžeto išlaidų esminiams sprendimams. Tiesa, turint omenyje
griežtas visuomeninių pareigūnų darbo taisykles, nustatytas atlyginimo
ribas bei audito sistemas, lieka neaišku, ar valdininkai siekia didinti
išlaidas vien savo interesų vedami, ar jų veiklą motyvuoja organizaciniai
tikslai ir institucinės vertybės.

Kitas asmeninių valdininkų interesų raiškos būdas yra alternatyvus
minėtajam, t.y., racionalus, kai biurokratai, siekdami tam tikros veiklos
srities (tai neatitinka M. Vėberio biurokrato supratimo, pagal kurį
valdininkas yra konkretaus uždavinio griežtoje postų hierarchijoje
atlikėjas), daro įtaką darbo pasiskirstymui ir taip siūlo organizacinius
sprendimus, kurie yra palankiausi jiems patiems. Taigi tarp įvairių
biurokratinės organizacijos padalinių kyla konfliktų dėl įgaliojimų ir
jurisdikcijos. Metju Holdenas Jaunesnysis vadina jurisdikcijos didinimo
siekį “biurokratiniu imperializmu”.

Tokį asmeninių valdininkų interesų poveikį M. Egebergas aiškina dviem
pagrindiniais veiksniais. Pirmasis yra kultūra, nes kultūra kaip
bendriausia vertybių sistema apibrėžia ir legitimumą, kuriuo remiasi
asmeniniais interesais besivadovaujantis pareigūnas, ir pilietinių teisių
ribas. Štai pavyzdžiui korupcija, nors yra universalus reiškinys, bet
pripažįstamas daugiau nevakarų kultūrų fenomenu. Kitas veiksnys yra
organizacinė struktūra – nagrinėjant sprendimo pobūdį, svarbu, kokiame
kontekste ir su kokiais kitais pareigūnais bendraudamas valdininkas turi
priimti sprendimą, koks yra aplinkos vaidmuo, kokia institucijos istorijos
ir tradicijų reikšmė.

4. Biurokratijos kontrolė

Literatūroje dažnai pabrėžiamas biurokratų priešinimasis bet kokiai
išorinei kontrolei. Valdininkai „visuomet reiškia nepasitenkinimą
brovimuisi į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi saviautonomija; nes jų
gyvenimas yra lengvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; nes jie
jaučia geriausiai žiną, kaip biurokratiškai tobuliausiai tvarkytis.“[10]
Tačiau galima į šį priešinimąsi išrinktųjų pareigūnų kontrolei pažiūrėti iš
gerosios pusės. Kartais yra gerai, kai biurokratams pavyksta išvengti
kontrolės, nes per didelė kontrolė gali trugdyti jų veiklai. Pavyzdžiui,
kūrybiškas švietimas, jo naujovės gali tapti labai sudėtingos dėl privalomų
mokymo programų ar kitų nurodymų, dėl per didelės centralizacijos.

Vis dėlto biurokratų kontrolė – mažesnė ar didesnė – yra reikalniga.
Nors išoriškai primesti suvaržymai yra akivaizdžiai reikalingi, atsiranda
rizika, jog jie stabdys ar suvaržys efektyvų sprendimų priėmimą. Patys
biurokratai linkę daugiau dėmesio skirti suvaržymams, o ne tikslams. Taigi
atsiranda didelė galimybė, kad jie nebesistegs suvokti, koks yra
organizacijos veiklos tikslas. Valdininkai iš dalies daug dėmesio skiria
suvaržymams dėl to, kad politikai, interesų grupės ir kiti dažnai nesunkiai
pastebi pažeidimus.

———————–
[1] Wilson James Q. Bereaucracy: What Government Agencies Do and Why They
Do It. – New York: Basic Books, 1989.
[2] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo
demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –
Kaunas: Technologija, 2001. – P. 136.
[3] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2001. – P. 149.
[4] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo
demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –
Kaunas: Technologija, 2001. – P. 141.
[5] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2001. – P. 153.
[6] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2001. – P. 154.
[7] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo
demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –
Kaunas: Technologija, 2001. – P. 142.

[8] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2001. – P. 155.

[9] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo
demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –
Kaunas: Technologija, 2001. – P. 148.

[10] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo
demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –
Kaunas: Technologija, 2001. – P. 143-144.

Leave a Comment